BALTIJOS JŪRA PADAVIMUOSE
JONAS MIŠKINIS
Baltijos jūra nuo senų senovės yra pagarsėjusi ne tik gintaru, bet ir padavimais, su neatmenamos praeities tradicijomis, siejančiomis ją su lietuvių tauta. Neminint daugybės smulkesnių padavimų, kurių Jonas Žilius yra surinkęs ir išleidęs, nemaža įdomios medžiagos yra ir įvairių romantikų raštuose, kurie liečia Baltiją. Pavyzdžiui, kad ir pasaka apie Kastytį ir jūros deivę Jūratę, kurių variantų neužtinkame nei vienoj Lietuvos kaimynų tautosakoje. Žvejo Kąstyčio meilė Jūratei, lyg simboliną lietuvių tautos amžiną meilę Baltijos jūrai.
Pasaka apie Neringą, apie Eglę žalčių karalienę, apie juodą gulbiną, atplaukusį prie mergelės pajūryje, kalbinantį ją už jo tekėti, ypač tas juodas gulbinas tai, tarsi, prisiminimas skandinavų vikingų laivų, kurių apsilankymai Lietuvos pajūryje istorikų yra minimi.
KERĖJIMAI
Vienas kryžiuočių kronikininkas pasakoja apie lietuvių žynių nuostabų mokėjimą kerėti ir apkerėti ne vien tik žmones bei sausumos gyvius, bet net ir žuvis. Girdi, per vieną kryžiuočių antplūdį lietuvių žyniai kerėjimais siuntę prieš juos miškų žvėris, paukščius ir šliužus. Kerėjimas buvęs toksai galingas, kad kryžiuočiai, nusigandę žvėrių, pabėgo ir pasislėpė savo pilyse. Po to įvykio Baltijos žvejai skundęsi ilgą laiką nieko tinklais nepagauną —girdi, lietuvių kerėjimai nuviję žuvis į jūros gelmes.
MEILĖ JŪRAI
Istorijos faktai taip pat rodo didelį prisirišimą lietuvių prie jūros. Juk visa kova lietuvių su kardininkais ir kryžiuočiais buvo, ne kas kita, kaip kova dėl priėjimo prie jūros. Jei toje amžiais nesibaigiančioje kovoje vokiečiams nepasisekė lietuvių nuo jūros atstumti, tas tik rodo, kad lietuvių tauta tikrai myli jūrą. Tiesa, toji kova nevisada būdavo smarki. Atsitikdavo, kad ilgesnį ar trumpesnį laiką ta meilė kiek atslūgdavusi, bet tik laikinai. Atslūgimo laikais, tačiau, lietuvių tautoj neišnykdavo jausmai jūrai. Štai, lietuviai romantikai, stebėdami mūsų liaudies kalbos su lotynų kalba giminingumą ir atskirų sakinių panašumą, sukūrė legendą apie Lietuvos valdovų ir didikų prosenelį, Romos patricijų Palemoną, plaukusį jūra į šiaurę, pasiekusį Klaipėdą, Nemuno žiotis ir iš čia atkeliavusį į mūsų krašto gilumą.
BIRUTĖS DAINA
XIX amžiaus poeto Valiūno pagarsėjusi ir visam krašte Lietuvos nepriklausomybės metais dainuojama Birutės daina, taip pat rodo mūsų tautos prisirišimą ir didelę meilę jūrai.
Be to, vokiečių kronikininkai pasakoja apie lietuvių šventvietes (Romuvas), kurios buvusios daugiausia prie jūros; o kai kryžiuočiai paskutinę Romuvą Rusnės saloje išgriovė, tai tada ji buvusi perkelta į krašto gilumą, taip pat, prie vandens: Dubysos ir Nemuno santakoje.
Mūsų eiliuotoj tautosakoj galima priskaičiuoti keliasdešimt įvairių dainų, neskaitant jų variantų, kalbančių apie jūrą. Liaudies poezija irgi gyvai rodo nuo seno tveriančias lietuvių tautoje jūrines tradicijas ir prisirišimą lietuvių prie jūros. Juk tautosaka gimsta intuityviai. Niekas negali sukurti liaudies dainos kam nors užsakius.
TAUTOS ATGIJIMAS
Kalbant apie prisirišimą prie jūros, tenka dar pažymėti, kad vos tik prasidėjo mūsų tautos atgijimas, vos švystelėjo padangėse pirmosios laisvės prošvaistės, tuoj lietuvio akys nukrypo į jūrą. Jūra nekartą padėdavo lietuviškos spaudos pionieriams gabenti ją slaptai per rusų — vokiečių sieną. Vieną tokį būdingą epizodą yra aprašęs Vaižgantas savo veikale “Pragiedruliai”. Juk ne kur kitur, tik Lietuvos pajūrio mieste Palangoje įvyko pirmoji viešoji lietuvybės demonstracija spaudos draudimo metais — garsusis Palangos vaidinimas. Palangos progimnazijoje sėkmingai krovėsi slaptoje veikloje sustiprinti lietuvybės žiedai. Ne vien Ragainėje, Tilžėje, bet ir Klaipėdoje lietuviai rašytojai spausdino rusų valdžios draudžiamus raštus. 1831 ir 1863 metų kovotojai dėl Lietuvos laisvės turėjo sulaukti ginkluotos pagalbos iš Baltijos jūros ir tik dėl nelemto įvykių supuolimo, bei kaimynų rengiamų pinklių, jos nesulaukė.
Lietuvos pajūryje
