Partizanai: Istorija ir dabartis

KOVOS IR KANČIOS

TEODORAS PAPARTIS

PARAŠIUTININKŲ GRUPĖS LIKVIDAVIMAS

Pavasaris pilnu įsibėgėjimu veržėsi į Lietuvos laukus. Paskutinieji, dar kur ne kur užsilikę, žiemos pėdsakai nyko. Sužaliavo pievos, sodai ir miškai. Išsiliejo upės. Patvino ežerai. Atskridę iš tolimų kraštų paukščiai giesmininkai išsijuosę krovė sau lizdus. Žiūrint į pavasario gamtos veidrodį, atrodė, kad visi kampai, kampeliai, Lietuvoje juda, kruta. Nemenkiau judėjo ir krutėjo vokiečių kariai fronte. Juos lydėjo vienas nepasisekimas po kito. Netrukus vokiečių — rusų frontas subraškėjo ir lyg didelis milžinas palūžo. Prasidėjo vokiečių karių traukintasis atgal, kaip jie patys dažnai sakydavo: “zurueck nach Heimat”.

Esant tokiai padėčiai fronte, rusų-bolševikų nuotaika pakilo. Prasidėjo didesni ir dažnesni rusų desantininkų nuleidimai vokiečių fronto užpakalyje. Tokių desantų neišvengė ir Lietuva. Čia aprašoma viena parašiutininkų grupė, kuri slankiojo ir prisilaikė Gruzdžių valsčiaus apylinkėje, kur terorizavo vietos gyventojus. Gruzdžių policija gaudavo dažnai vis naujas žinias, kad tai vienoje, tai kitoje Gruzdžių valsčiaus apylinkėje vykdomi ūkininkų apiplėšimai. Tokia būklė tęstis ilgai negalėjo; ją reikėjo skubiai tvarkyti, kad vietos gyventojai būtų apsaugoti nuo raudonųjų parašiutininkų teroro.

Štai, 1944 m. gegužės mėn. 9 d. Šiaulių apskrities policijos vado įstaigoje gaunamas iš Gruzdžių policijos nuovados pranešimas telefonu, kad Gruzdžių valsčiaus Beržėnų kaime pasirodė stipriai ginkluotų rusų parašiutininkų grupė, kuri plėšė iš ūkininkų maistą, aprangą, pinigus, auksinius laikrodžius, žiedus ir kitas brangenybes.

Gruzdžių policijos nuovados viršininkas savo pranešime prašė skubios policijos pagalbos, nes Gruzdžių policijos nuovados jėgos buvo labai menkos.

Šiaulių apskrities policijos vadas įsakė Gruzdžių policijai vykti įvykio vieton, sekti ir neišleisti iš akių parašiutininkų, o jeigu būtų galimybių, tai ir sueiti su jais į kovos sąlytį, stengiantis pririšti juos prie vietos, kol atvyks iš Šiaulių stambesnės policijos jėgos.

Šiaulių apskrities policijos vadas, davęs įsakymą Gruzdžių policijai, patsai skubiai ėmėsi organizuoti žadėtąją pagalbą. Iš Šiaulių miesto savivaldybės tuojau buvo gautas sunkvežimis ir paskirtas būrys stiprokai ginkluotų policijos pareigūnų. Būriui vadovauti buvo paskirtas vienas policijos valdininkas. Sutvarkęs kovos būrį, policijos vadas atsisveikino, palinkėdamas geros sėkmės kovoje su komunistų banditais.

Sunkvežimis išriedėjo Šiaulių miesto gatvių grindiniu, palikdamas užpakalyje savęs dulkių stulpą ir ratų vėžias. Pavasarinis kelias dar nebuvo visai išdžiūvęs, vietomis buvo purvo ir vandens. Sunkežimis stenėdamas ir prakaituodamas artinosi prie Gruzdžių, kur turėjo įvykti žiauri ir nepermaldaujama, pasigailėjimo nežinanti, kova tarp policijos ir plėšikų.

Laimingai pasiekus Gruzdžių miestelį, buvo trumpam sustota ties policijos nuovados buveine. Vyrai išlipo iš sunkvežimio bent truputį apsitvarkyti, ir pačiam sunkvežimiui davėme atsikvėpti — pasilsėti. Grupės vyresnysis užėjo į policijos nuovadą pasiinformuoti apie esamą padėtį ir nustatyti tolesnį veikimo planą. Čia buvo gautos smulkesnės žinios apie parašiutininkų — banditų buvimo vietą ir apie Gruzdžių policijos pareigūnų sąlytį su jais. Gavęs tas žinias, grupės vyresnysis tuojau įsakė būriui tęsti kelionę toliau. Mūsų kovos būrys susėdo į sunkvežimį, kuris truputį atsidusęs, atsikvėpęs ir vėl pradėjo riedėti toliau.

Iš Gruzdžių miestelio vykome link Beržėnų kaimo. Kelias visą laiką buvo atviras, matomumas buvo geras. Artėjant prie Beržėnų kaimo iš vienos kelio pusės apie 500-600 metrų tęsėsi miškas. Dar neprivažiavęs miško sunkvežimis sustojo. Nuo šios vietos, savisaugos verčiamas, kovos būrys išsidėstė artėjimo rikiuotėn, kad išvengtų netikėto šoninio užpuolimo iš miško. Pagaliau, priartėjome tą ribą, kurią parašiutininkai galėjo apšaudyti kulkosvaidžiais. Čia būrys persitvarkė ir manevrine rikiuote pradėjo artėti prie ūkininko sodybos, kurioje parašiutininkų grupė buvo apsistojusi. Priartėti ir apsupti iš trijų pusių tą ūkininko sodybą mums pasisekė laimingai.

Pasiruošimas žygiui štabe (Policijos Bn. štabas Trakuose)    
V. Augustino nuotr.

Pasirodė, jog banditai buvo įsitvirtinę mūriniame name, kurio stogas buvo dengtas skarda. Čia pat buvo iš anksčiau atvykusių Gruzdžių policijos pareigūnų. Iš jų buvo sužinota, kad banditai turi paėmę įkaitais visą to namo šeimyną: vyrą, žmoną ir kelis vaikus.

Mūsų pagelbinis policijos būrys rado banditus jau pririštus prie vietos ir aptvarkytus pačių Gruzdžių policijos tarnautojų, tačiau, banditai dar nebuvo galutinai palaužti ir likviduoti. Pro namo langus iš kulkosvaidžių banditų buvo paleista smarki ugnis. Tokia smarki ir tokia taikli, kad visus mus priplakė prie žemės taip, kad ir pajudėti negalėjome. Gulėjom ir laukėm ugnies susilpnėjimo. Po 10 ar 15 minučių kulkosvaidžių ugnis pradėjo retėti ir, pagaliau, visai nutilo. Matyti, banditai neturėjo šovinių atsargos ir taupė juos paskutiniam, svarbesniam, momentui.

Nutilus kulkosvaidžiams, policijos būrys pradėjo slinkti pirmyn ir supti namą iš trijų pusių. Pastebėję, kad mes slenkame pirmyn ir supame namą, jie ir vėl, atskiromis kulkosvaidžių ugnies serijomis, trukdė mūsų slinkimą, bet jau ne taip baisiai, kaip iš pradžių. Taip mūsų daliniui pasisekė, be jokių nuostolių, prislinkti prie namo ir jį apsupti. Mūsų uždavinys buvo dėti visas pastangas, kad iš banditų nagų išplėšti jų laikomus įkaitus, namo šeimininkus ir jų vaikus. Prie pat namo langų buvo išmesta granata. Rankinės granatos sprogimas buvo garsus, bet namui jokios žalos nepadarė, tačiau banditai to stipraus sprogimo nusigando ir pasislėpė kituose kambariuose kai, tuo tarpu, šeimininkai su vaikais per langą išsirito laukan, mūsų apsaugon. Iš jų sužinojom apie banditų skaičių, jų ginklus ir šaudmenis.

Jau artinosi vakaras, bet banditai dar vis buvo nelikviduoti. Policijos būrio vadui teko pertvarkyti būrį. Būrio dalį reikėjo išmesti, lyg pasalą, apie 400 metrų nuo trobos pirmyn, į krūmokšniais apaugusį griovį, ir taip pridengti ketvirtąjį namo šoną. Be to, reikėjo duoti visam būriui slaptažodį. Mat, iš neapšaudomos namo pusės buvo virtuvės langas, per kurį banditai, prisidengę nakties tamsa, galėjo nepastebimai pasprukti. Apsaugoti tą spragą ir buvo dalis būrio pasiųsta į pasalas.

Einant pertvarkyti būrį ir duoti slaptažodį, būrio vado buvo įsakyta apšaudyti namo langus. Iš pradžių langai buvo apšaudomi, bet vėliau šaudymas pradėjo menkėti ir pagaliau visai nutilo. Pasinaudodami ta proga banditai atidengė iš lango kulkosvaidžio ugnį į einantį, apie 250 metrų atstume, būrio vadą, ir jį sunkiai sužeidė: peršovė kairės kojos arteriją augščiau kelio. Žinoma, būrio vadas to sužeidimo buvo išvestas iš rikiuotės. Vežimu jis buvo nuvežtas į Gruzdžių miestelį, kur vietos gydytojas suteikė pirmąją pagalbą. Vėliau, sanitarine mašina jis buvo nugabentas į Šiaulių miesto ligoninę. Sužeistos kojos gydymas, kaž kodėl, buvo sunkus ir kas kart vis daugiau komplikavosi. Buvo padaryta operacija, bet jis kojos vis nevaldė.

LIGONINĖSE

Pagaliau, iš miesto ligoninės jis buvo perkeltas į karo lauko ligoninę. Tuo metu kaip tik artinosi frontas ir karo ligoninė buvo pradėta evakuoti. Dar tą pačią dieną, vakare, visi sužeistieji iš karo lauko ligoninės iš Šiaulių stoties buvo siunčiami toliau užfrontėn. Vos traukiniui su sužeistaisiais iš Šiaulių išvykus, geležinkelio stotis ir pats miestas rusų lėktuvų buvo bombarduotas. Traukiniui pasiekus Tilžės miestą, visi sužeistieji buvo iškrauti ir patalpinti buvusiose Tilžės policijos kareivinėse. Čia teko jam gulėti apie 13 dienų. Iš Tilžės sunkvežimiu jis buvo nuvežtas į Karaliaučių ir paguldytas trečioje Rezervo karo ligoninėje 6-toje palatoje. Vežant sunkvežimiu ligonis buvo gerokai kratomas, nes sunkvežimis nebuvo pritaitintas ligonims vežti. Jo sužeistos kojos, kiek apgijusi, žaizda atsidarė ir pradėjo kraujuoti iš naujo.

Rezervo ligoninėje jis buvo paguldytas atskirame kambaryje, gydytojo mjr. Traube žinioje. Reikia pasakyti atvirai, kad gyd. mir. Traube ligoniui buvo labai nuoširdus, malonus ir rūpestingai atsidavęs savo profesijai.

Vieną gražią dieną į 6 palatą įeina gydytojas mjr. Traube, gyd. kpt. Plass ir vienas civiliniai apsirengęs, nepažįstamas. Priėję prie ligonio lovos, iie apžiūrėjo jo koją ir, ligoniui girdint, mjr. Traube pasakė tiems gydytojams, kad reikia daryti viską, kad šis vyras turėtų savo koją. Po šio apžiūrėjimo gydymas buvo pakeistas ir ligonis pradėjo gauti labai skausmingus švirkštus, kuriuos leisdavo pats gydytojas. Švirkščiama būdavo į nugarą, kur tai tarp šonkaulių. Gavęs tokį švirkštą žmogus visą parą negali pajudėti, o jų į savaitę gaudavo net tris.

Taip keletą savaičių gydžius, gyd. mjr. Traube vieno rytinio apžiūrėjimo metu pasakė ligoniui, kad reikia būtinai daryti kojos operaciją ir pjauti koją žemiau kelio. Ligonis, žinoma, su gydytojo nutarimu sutiko. Kitą dieną, iš ryto, sesuo Marta pranešė, kad 10 val. ligoniui bus daroma operacija. Prieš vežant operacinėn buvo duotas vienas švirkštas, o pačioje operacinėje sesuo užmetė ant burnos lyg kokią skarelę ir liepė skaičiuoti. Ligonis, daskaitęs iki 6, užmigo ir toliau jau nejuto, kas buvo daroma. Pabudęs, tačiau, pamatė, kad guli toje pačioje palatoje ir toje pačioje lovoje, bet juto, kad kairė koja yra jau nupjauta.

Operacija buvo daryta 1944 m. rugpjūčio 1 d. Rugpjūčio, gi, 2 d. Karaliaučiaus rezervo ligoninę pradėjo evakuoti toliau į Vokietiją. Į evakuojamųjų skaičių pateko ir tas ligonis, nežiūrint, kad dar nebuvo kaip reikiant atsipeikėjęs iš po narkozo. Matyt, fronto padėtis vertė tai daryti. Reikia pasakyti, bet Karaliaučiuje būnant, pavojai buvo dažnai skelbiami, bet patį Karaliaučių niekas nebombardavo. Bet buvo galima jausti, kad frontas slenka kas dieną vis arčiau ir arčiau. Tą galima buvo sužinoti iš naujai atvykstančių ligonių.

Pats evakuavimas buvo labai nemalonus reikalas. Pirmiausia, sanitarai ant neštuvų nešė ligonis iš ligoninės į sunkvežimį ir guldė juos iš eilės. Sunkvežimiais veždavo ligonis iki traukinio stoties. Čia vėl iš sunkvežimių perkraudavo į sanitarinį vagoną. Sanitarinis traukinys nuveždavo ligonis iki Piluvos uosto. Čia iš traukinio perkraudavo į sanitarinį laivą. Visa tai būdavo vykdoma naktį.

Plaukiant laivu Baltijos jūra ligonis juto, kad kas valandą tolsta nuo savo tėvų žemės, nuo savo krašto į nežinią. Iš laivo tarnautojų teko sužinoti, kad laive buvo pakrauta 3,000 ligonių, nes tai buvo nemažas sanitarinis laivas. Jūroje teko išbūti tris paras. Laivą lydėjo du povandeniniai laivai ir nuolatos sukinėjosi vokiečių lėktuvai. Laivas plaukė į Svinemuendės uostą. Visas tas žinias ligoniai gaudavo iš sanitarinio personalo, patarnavimo metu. Pati kelionė vyko be nuotykių. Bet, ką tik laivui atvykus į Svinemuendę, pasigirdo aliarmas. Laivus pridengė dūmais ir po tų dirbtinų dūmų priedanga ligonys buvo visai laimingai iš laivo pakrauti į sanitarinius traukinius. Ligonių perkrovimo iš laivo į vagonus metu nebuvo atsižvelgiama į ligonio skausmus ir dejavimus, nes ligonių buvo daug, o darbo jėgos maža. Darbo metu sanitarai kartais paliesdavo ligonius už sužeistų vietų, tada būdavo girdėtis šauksmai ir dejavimai. Tik pakrovus ir sutvarkius sanitarinį traukinį, traukinys tuojau išvykdavo Berlyno kryptimi.

Traukiniu važiuoti sužeistiems žmonėms buvo menkas malonumas, nes vagonai būdavo labai stumdomi. O, be to, kelionėje daug kartų tekdavo sustoti dėl lėktuvų pavojaus, todėl traukiniai daugiausiai judėdavo naktį.

Traukinyje ligoniui pakilo karštis ir reikėjo skubiai daryti amputuotos kojos perrišimą. Traukinį lydėjo tik nedidelės sudėties medicinos personalas, o ligonių, tokių kaip jis, buvo daug, todėl negalėjo suskubti ir būtinai reikalingus perrišimus padaryti. Perrišimo metu, kuomet sesuo nuiminėjo tvarščius nuo žaizdos, skausmo verčiamas, ligonis sušuko lietuviškai: “O, Dieve, skauda”. Užgirdusi tuos žodžius sesuo pradėjo su ligoniu kalbėti puikiai lietuviškai. Ji pasisakė, esanti repatrijantė iš Lietuvos. Pamačiusi, kad ligonis yra lietuvis, minėta sesuo pradėjo kitaip elgtis su ligoniu. Ji buvo švelni ir rūpestingiau negu kitus ligonius prižiūrėjo tą lietuvį. Dažnai ateidavo, kalbėdavosi su ligoniu ir šiaip parodė ligoniui daug žmoniškumo ir rūpesčio. Lietuvoje užaugusi ir baigusi mokslą, ji išlaikė lietuviškumą ir daug padarė išimčių lietuviui ligoniui. Taigi, lietuviškas geraširdiškumas joje dar nebuvo išnykęs.

Taip bevargdami kelionėje naktį pasiekė Berenburg and der Salle miestą. Berenburgo geležinkelio stotyje naktį iškrovė kai kuriuos ligonis, jų tarpe ir lietuvį. Kitus ligonis nuvežė į kitas ligonines. Lietuvį paguldė į rezervo ligoninę — Kuhranstalt. Anksčiau, prieš karą, tas pastatas tarnavo geležinkelio tarnautojų vaikams vasaros atostogoms praleisti. Namas stovi ant upės Salle kranto. Prie Kuhranstalto, greta, buvo garsusis Berenburgo kuhrhauzas, kuris buvo labai gražiai įrengtas. Ten buvo nemažas raudonųjų rožių sodas, nedidelis akvarijumas ir pasivaikščiojimo takai. Prieškariniais laikais ten buvo garsus restoranas, dabar paverstas į ligoninę. Kai vokiečių frontas subraškėjo, tai Berenburgo mieste kas savaitę atsirasdavo vis nauja ligoninė. Pagaliau buvo pripildytos visos viešosios mokyklos, kino salės ir kitos bent kiek ligoninei tinkamos patalpos.

“IŠVADAVIMAS”

Gulėdamas ligoninėje, kartu su kitais ligoniais, jis susilaukė tos valandos, kai iš vakarų pusės pasigirdo duslus patrankų šūvių dundėjimas. Pradžioje duslus ir tolimas, patrankų šūvių dundesys kas dieną darėsi aiškesnis, stipresnis ir artėjo prie miesto. Pro ligoninės langą ligonys galėjo stebėti, kaip Berenburgo S. A., policija, volkšturmas ir visoki miesto pareigūnai būriavosi gatvėse. Matomai ruošėsi ginti miestą nuo amerikiečių kariuomenės. 1945 m. balandžio mėn., nakčia iš 15 į 16 d., ligonis buvo smarkiai sukrėstas savo lovoje, nes įvyko galingas sprogimas. Visi ligoninės langai išbyrėjo, pasigirdo ligonių šauksmai ir riksmas. Buvo manyta, kad amerikiečiai bombarduoja miestą, bet, iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo, tai jų pačių volkšturmas išsprogdino gelžbetoninį tiltą per upę. Tas tiltas buvo visai netoli ligoninės, todėl ligoninė sudrebėjo ir iškrito visi langai.

Kiek vėliau dar pasigirdo stiprūs sprogimai, tai vokiečiai sprogdino geležinkelio tiltą ir kitą, kurie vedė per Sallę. Šis jų darbas buvo visai bereikalingas. Miestas pats sau padarė tik nuostolių, nes miestą, susiorganizavusiems drąsuoliams, neteko ginti. Kadangi amerikiečių karo daliniai buvo Sallę jau peržengę kitose vietose, tai Berenburgas buvo iš dviejų pusių apsuptas ir paimtas į reples. Gintis nebuvo jokios prasmės.

1945 m. balandžio mėn. 18 d. iš ryto pro langą matėsi pirmas amerikoniškas tankas riedantis Berenburgo gatve. Prisiartinęs prie upės, jis sutojo ir stovėjo nejudėdamas, o iš tanko per atdarą dangčio skylę kyšojo juodas žmogaus veidas. Tokiu būdu ligonis pamatė, pirmą kartą savo gyvenime, juoduką — Amerikos kareivį.

Berenburgą užėmus, buvo visur tyla. Jokių kariškų veiksmų neįvyko. Ligoniai apsidžiaugė, sakydami: “Nors vieną kartą, pagaliau, susilaukiame ramybės”. Ligonių džiaugsmas, tačiau netrukus virto ašaromis. Padangėje pasigirdo lėktuvų ūžesys. Vienas lėktuvas nusileido gan žemai ir be jokio reikalo paleido į ligoninę iš kulkosvaidžio seriją padegamųjų kulkų. Kilo gaisras, užsidegė ligoninės stogas. Pagaliau ugnis apėmė ir viršutinį augštą. Sveikesni ligonys pradėjo šliaužte šliaužti į ligoninės kiemą. Silpnesnius sanitarai išnešė laukan neštuvais ir guldė nuošalyje — sode. Gydytojai ir gailestingos seserys ėmėsi gesinti gaisrą, nešė kibirais vandenį ir kiek tik galėjo slopino gaisrą, kol atvyko gaisrininkai. Nesuskubus liepsnoms išplisti, atvyko ir gaisrininkai, kurie gaisrą likvidavo. Tačiau, sudegė ligoninės stogas ir gerokai apdegė po stogu buvę seserų gyvenamieji kambariai.

Ligoninės stogas buvo pažymėtas dideliu raudonu kryžiumi, kuris rodė, kad čia yra ligoninė. Šį kryžių buvo galima matyti iš lėktuvo dar iš tolo. Kodėl amerikiečių kariškas lėktuvas šaudė padegamomis kulkomis į ligoninę, taip ir liko neaišku.

Užėmę Berenburgą, amerikiečiai tuojau uždraudė giminėms bei pažįstamiems lankyti ligoninę.

Begulint ligoninėje, visai nelauktai ir netikėtai, atėjo gandas, kad Saksonijos, o su ja kartu Anhalto ir Tiuringijos provincijos bus užleisdžiamos rusų kariuomenei, kitaip sakant bolševikams. Visai nesinorėjo tikėti tokiam gandui.

Negi amerikiečiai, kovose su vokiečiais pralietą savo karių kraują atiduos mindžioti žiauriam bolševizmui? Tačiau, gandas netrukus virto tikrove ir minėtos provincijos buvo atiduodamos bolševizmui. Žinoma, tokia padėtis sukėlė mūsų ligoniui naują rūpestį, galvos laužymą, naują baimę ir naujų planų jieškojimą, kaip išsisukti iš komunistinio ryklio nagų.

Ligonio šeima 1945 m. kovo mėn. 15 d. iš Berlyno galutinai persikėlė gyventi į Berenburgą. Turint prieš akis tokias bjaurias žinias, ligonis jieškojo būdų ir priemonių slaptai susirišti su savo šeima ir duoti šeimai nurodymus, kad ji kuo skubiausiai pasiruoštų išvykti iš Berenburgo į Kasselį, kuris, atrodė, pasiliks amerikiečių kariuomenės žinioje. Ligonis pagal žemėlapį sužymėjo keliavimo kryptį, kelius, ir pasiuntė tą raštelį savo šeimai. Šeima skubiai pasiruošė ir jau sekančią dieną pėsčia iš Berenburgo patraukė nurodyta kryptimi ir prisilaikydama nužymėto maršruto.

POLITINIS KALINYS

Pasilikęs vienas, ligonis pradėjo pinti planą ir galvoti, kaip jam pačiam išsprukti iš ligoninės, o kartu ir iš žiauriųjų bolševikų rankų. Buvo kreiptasi asmeniškai į Amerikos kariuomenės karininką, kuriam buvo pavesta ligonių apsauga, ir žiūrėti, kad ligoniai patys nepasišalintų iš ligoninės. Ligoniui leido pasimatyti su karininku, bet jo prašymas būti išsiųstam iš šios ligoninės toliau į vakarus, į kitą ligoninę, tolimesniam gydymui, buvo atmestas. Be to, pats karininkas pabrėžtinai pareiškė, kad yra duotas parėdymas iš augščiau šią ligoninę tvarkingai su visais ligoniais perduoti rusų kariuomenei. O vėliau jau bolševikų vadovybė patvarkys, kaip jai bus geriau.

Nieko pas amerikiečių karininką nepešęs, ligonis nutarė kreiptis pas savo gydytoją vokietį, kuris ji gydė. Gydytojui viską smulkiai išpasakojo ir įtikino apie artėjantį bolševikų pavojų. Gydytojas, suprasdamas jo būklę, pažadėjo ligoniui padėti. Rytojaus dieną labai smulkiai patikrinęs ligonio sveikatą, gydytojas įsakė seseriai išrašyti jį iš ligoninės ir su paruoštais dokumentais išsiųsti jį į karių demobilizavimo punktą.

Rytojaus dieną (tai buvo 1945 m. gegužės mėn. pradžioje) su dokumentais rankose, paleidžiamasis buvo patalpintas į sunkvežimį ir nugabentas į karių atleidimo punktą Wolf-Bite-felde. Atleidimo punkte atvežtieji buvo rūšiuojami: Vokietijos piliečiai atskiriami nuo svetimšalių. Kadangi ligonis buvo Lietuvos pilietis, tai jis buvo paskirtas į svetimšalių kuopą.

Wolf-Bitefeldo karių atleidimo stovyklos viršininkas buvo Amerikos armijos majoras. Šiame atleidimo punkte teko pagyventi keletą savaičių ir išgirsti įvairių įvairiausių gandų. Gandai daugiausia buvo taikomi svetimšaliams. Kiekvieną dieną sklisdavo naujas gandas ir vis vienas už kitą baisesnis. Kartais kildavo mintis, iš kur taip žmonės gali ir išgalvoti? Bet, kaip vėliau pasirodė, tame atleidimo punkte buvo labai senų užkietėjusių komunistų, kurie ir skleidė gandus, bauginančius svetimšalius. Nuolatos buvo kartojama, kad kiekvienas svetimšalis būtinai turės vykti į savo tėvynę. Tačiau šis Lietuvos pilietis, į savo tėvynę vykti negalėjo, nes ji buvo okupuota raudonosios armijos ir ten siautė enkavedistai, kankindami ir žudydami vietos ramius ir nieko nenusikaltusius žmones. Todėl jis sugalvojo kreiptis į punkto komendantą, amerikonų kariuomenės majorą ir jam viską išpasakoti.

Buvo paprašytas oficialus leidimas pasimatyti su komendantu, tačiau prašymas buvo atmestas. Vieną dieną ligonis pro langą pamatė, kad kaip tik tuo metu tarp barakų vaikščiojo punkto komendantas kartu su vertėju. Ligonis, nieko nelaukdamas, čiupo ramentus į rankas ir iš savo barako nusvirduliavo tiesiog į komendantą. Komendantą ir vertėją jis sutiko stovyklos aikštėje ir čia pat vokiškai paprašė leidimo kreiptis į komendantą. Komendantas sutiko ir leido ligoniui per vertėją pareikšti savo prašymą ar pageidavimą. Lietuvis paprašė komendantą, kad jį negrąžintų atgal į savo tėvynę ir papasakojo komendantui nevykimo priežastį. Išklausęs visa tai komendantas per vertėją atsakė, kad, jeigu šis žmogus nenori vykti atgal į savo tėvynę dėl nurodytų priežasčių, tai jo per prievartą niekas ir nesiųs. Išgirdus tuos komendanto užtikrinančius žodžius, nuo to momento, lyg sunkiausias akmuo nukrito nuo ligonio. Pranyko jame baimė ir jo įtempti nervai pradėjo atslūgti. “

Demobilizacijos punkte reikiamų atleidimo blankų užpildymas ir per demobilizacijos komisiją ėjimas sekėsi gerai. Pagaliau buvo prieitas paskutinis skyrius, kur išduodami ir patys atleidimo dokumentai. Čia ir vėl teko susidurti su vienu Amerikos kariuomenės karininku, kuris savo išvaizda aiškiai priklausė žinomai privilegijuotai tautai, nuo kurio ir priklausė pats atleidimas. Šis karininkas, peržiūrėjęs visus dokumentus, pasiūlė lietuviui vykti atgal į savo tėvynę, pridėdamas dar ir savo motyvus, kad Vokietija dabar nualinta, karo sudaužyta, vokiečiams patiems trūksta maisto, aprangos ir kitokių pragyvenimo reikmenų. Nebus kam rūpintis svetimšalio likimu. O tėvynėje visi karo invalidai bus aprūpinti, prižiūrėti, o, be to, ir savas kraštas, savo žmonės, savo kalba ir dar daugiau čia tas karininkas pripasakojo.

Lietuvis ligonis, matydamas, kad Amerikos kariuomenės karininkas kalba jam nepalankiai, pasipriešino ir nurodė stovyklos komendanto jam pasakytus žodžius. Tačiau šis karininkas vis tiek spaudė, įkalbinėjo ir net baugino, jeigu pasiliksiąs čia Vokietijoj, tai jis pražūsiąs. Nežiūrėdamas šito “amerikiečio” gražių išvedžiojimų, paleidžiamasis griežtai atsisakė vykti atgal į savo tėvynę. Karininkas taip buvo nustebintas tokio griežto jo nusistatymo, kad nebeturėjo daugiau ko ir besakyti. Jis sulaikė visus jo atleidimo dokumentus, o patį ligonį patalpino į politinį skyrių.

Išbuvęs atleidimo punkte politiniame skyriuje dar apie savaitę laiko, su kitais politiniais asmenimis, paleidžiamasis buvo persiunčiamas į kitas stovyklas. Iš pradžių iš Wolf-Bitefeldo demobilizacijos stovyklos jis buvo pergabentas į Nauburgą. Čia Nauburge visi atvežtieji buvo apgyvendinti už spygliuotų vielų tvoros po atviru dangumi. Nuo lietaus ir šaltų naktų juos dengė dangaus mėlynė, o vieton lovos buvo drėgnas ir kietas molio grindinys. Vandens atsigerti visi gaudavo iš didelio bendro butelio, kuris stovėjo viename stovyklos kampe, prie spygliuotų vielų, sujungtas žarna su hidrantu. Kada pritrūkdavo butelyje vandens, sargybiniai jį papildydavo. Apie prausimąsi ir kitus švaros reikalus netenka nė kalbėti. Toje vielų aptvertoje stovykloje žmogus savo natūralius gamtos reikalus atlikdavo ten, kur jisai gulėdavo. Jokios išeinamos vietos nebuvo, išskyrus iškastą griovį, prie kurio visi negalėjo prieiti, nes čia pat ant jo krašto irgi gulėjo kiti žmonės. Apie maistą, iš viso, nėra ko kalbėti. Žmonės buvo alkani, kaip vilkai šaltą žiemos naktį. Išbuvęs šioje pragaro vietoje apie porą savaičių, iš Nauburgo jis buvo pervežtas ilgesniam apgyvendinimui ir dar didesniam vargui į Zigenhain stovyklą, kurią amerikiečiai buvo paženklinę Internment Camp No. 95.

Apie gyvenimą ir kančias šioje stovykloje bus parašyta kada nors vėliau.

NAUJAS KARIO REDAKCIJOS NARYS

KARIO redakcijon pakviestas rašytojas ir senas KARIO bendradarbis JONAS RŪTENIS. Nuo seno talkininkaujantis KARIUI, naujasis redakcijos narys, šiuo kart sutikęs skirti daugiau savo laiko ir darbo mūsų žurnalui, perėmė redaktoriaus pavaduotojo pareigas.