Tremties Trimitas
Redaguoja — š. P. Petrušaitis, 1561 Holmes Av., Racine, Wisc.
VLADO PŪTVIO PAGERBIMAS
Kasmet šauliai pamini savo ideologo ir ŠS įkūrėjo VI. Pūtvio mirties metines. Toks iškilmingas minėjimas įvyko kovo mėn. 17 d. Jaunimo Centre, Čikagoje, š. S. Petrauskienė papuošė salę, viduryje kabojo VI. Pūtvio paveikslas, perrištas juodu kaspinu. Dalyvavo apie šimtinė narių ir svečių, kurių tarpe matėsi gen. M. Rėklaitis, plk. Dabulevičius ir kiti. Š P. Bagdonui komanduojant, buvo įneštos JAV, trispalvė ir šaulių vėliavos. Jas įnešė uniformuoti šauliai, lydimi meno kuopelės atstovių, pasipuošusių tautiniais rūbais.
Iškilmingą minėjimą atidarė š. Vl. Išganaitis. Kuopos vadovybės buvo pristatyti ir ŠŽ ordinų tarybos apdovanoti šauliai: kun. Ben. Sugintas, stud. G. Atkočaitytė, A. Juodka ir
P. Padvaiskas ŠŽ ordinu, o stud. R. Rimkutė ir moksl. N. Žymantaitė — šaulių medaliu. Pasižymėjimo ženklus įteikė Vytauto Didžiojo šaulių kuopos pirmininkas š. kun. A. šeštokas, o š. Vl. Išganaitis visiems padėkojo ir paskatino toliau uoliai darbuotis tėvynės gerovei.
Vėliau, visuomenininkas žurnalistas J. Dainauskas skaitė paskaitą: “Šaulys Vladas Pūtvis”. Prelegentas asmeniškai gerai pažino velionį, nes tuo laiku buvo Kauno šaulių rinktinėje ir kituose padaliniuose, kartu su juo dirbo šaulišką darbą, todėl smulkiai nušvietė velionio kilmę, asmenį, idėją, kuri skatino jį dirbti ir organizuoti ŠS-gą. Ypač jam rūpėjo jaunimas ir jo aktingas įsijungimas į šaulių eiles. Jis mylėjo gyvenimą ir tikėjo į Lietuvos ateitį. Paskaita buvo plati ir įdomi. Ji tiktų Vl. Pūtvio raštų atsiminimų skyriui.
Iškilmės buvo baigtos meno kuopelės pastatytu montažu, kurį išpildė: J. Petrauskas, A. Aleksandravičius, R. Jurkšaitis, V. Balikauskaitė, pianinu akomponuojant A. Galickaitei. Montažas sužadino tėviškės laukų prisiminimus, paliktojo krašto meilę ir tolesnį ryžtą būti pavyzdingais lietuviais ir drausmingais šauliais.
Minėjimas buvo trumpas, gausus dalyviais ir iškilmingos nuotaikos. Baigiant buvo sugiedotas tautos Himnas. Filmuotojai ir fotografai atliko taipgi savo pareigas gerai, įamžindami tokias retas šauliškas iškilmes.
Antanas Gintneris
VI. Pūtvio minėjimo dalyviai: iš k. į d. — š. kun. Ant. šeštokas Vytauto Didžiojo š. kp. pirmk., š. Danutė Šerelytė, š. kun. Ben. Sugintas, š. Ant. Gintneris, š. dail. Aleksandra Koverienė ir š. S. Petrauskienė.
Paskaitą skaito žrn. J. Dainauskas. Pirmininkauja š. VI. Išganaitis ir sekr. š. P. Padvaiskas.
AR NE TAIP TURĖTŲ BŪTI?
A. VALATKAITIS
Šimto metų nuo 1863 m. sukilimo prieš rusų okupaciją sukaktuvių proga, į Lietuvių Centro rūmus rinkosi minia mūsų tautiečių. Kaikurie nešėsi susuktas savų organizacijų vėliavas. Visur kaip bitės zujo skautai ir skautės. Lietuvių centras ūžė kaip avilys.
—Duokite kelią, duokite kelią! — netrukus pasigirdo balsai jau gerokai pražilusių tvarkdarių, ant kurių kairės rankovės žaliavo tarnybiniai raiščiai su išsiuvinėtais ant jų šauliškais ženklais.
Iš rūmų į aikštę išbėgo šautuvais nešini, pilkomis uniformomis apsirengę, žvalūs šauliai. Kaip bematant, šaulys — viršila juos išrikiavo. Dešiniajame sparne atsistojo vyrai su sidabriniais dirželiais prie kepurių ir ąžuolo lapais apikaklėse. Jie buvo be šautuvų. Tai kuopos valdyba. Kairiajame sparne rikiavosi šaulės, apsirengusios, kaip karalaitės, mūsų tautiniais rūbais. Į kairę nuo šaulių rikiavosi skautija ir kitos organizacijos.
— Lygiuok! — nuskambėjo viršilos komanda.
Pritilusį minia smalsiai, su pasigėrėjimu, stebėjo šaulius, Iš rūmų išėjo šaulių kuopos vadas, buvęs N pulko kapitonas Y, kuris kartu buvo ir kuopos valdybos pirmininkas.
— Ramiai! Pagarba dešinėn! — sukomandavo viršila.
Kuopos vadas, išklausęs trumpą viršilos raportą, pasisveikino su šauliais:
—Sveiki, šauliai!
— Sveiks, tamsta! — kaip vienas, garsiai atsakė visa kuopa.
— Sveikos, šaulės! — pasisveikino ir su sesėmis vadas.
Gal jų atsakymas ir ne toks jau vienbalsis buvo, tačiau jų tiesi rikiuotė buvo be priekaištų, lygiai kaip ir šaulių—vyrų.
Ginkluotai sargybai palydint, išnešama žalia, sidabru ir auksu žvilganti, šaulių vėliava, perrišta juodu gedulo kaspinu. Vėl komanda:
— Vėliavą ginklu gerbk!
Vyrai publikoje nusiėmė skrybėles. Ten pat buvę keli lietuviai, JAV kariuomenės kariai atostogose, kariškai saliutavo.
Galutinai susitvarkius, pasiruošta rikiuotėje eiti į nepertoli esančią lietuvių parapijos bažnyčią.
— Dešinėn! Ant peties! Kairėn suk, žengte marš! — O kai eisena kaip reikiant išsitiesė:
— Daina!
— “Tau, sesute, puikios gėlės. . .!” — sodriu balsu pradėjo jaunas, augšto ūgio, inteligentiško veido, gal būt universiteto studentas, šaulys.
— “O man kardas prie šalies. ..!” — griausmu pritarė kuopos šauliai.
Šaligatvyje stovėjusi senutė, Amerikos lietuvė, nosinaite nubraukė neklusnią ašarėlę ir, atsidususi, sužnabždėjo:
— Taip! Tai mūsų šauliai. . . Mūsų pažiba!
Lygios kaip styga gretos ritmiškai į dainos taktą, lyg karo mokyklos kariūnai, žygiavo pirmyn. Visų jų veidai pažįstami. Greta fabriko darbininko, žurnalisto, studento, smulkaus biznieriaus, mokytojo, žygiavo ir dar labai jauni vyresnieji lituanistinės mokyklos moksleiviai. Išsirikiavę ne pagal amžių, ar visuomeninę padėtį, bet pagal ūgį. Kaip kasdieniniame gyvenime nėra mūsų tarpe ponų ir tarnų, nes visi esame tik broliai ir sesės lietuviai, taip rikiuotėje esame tiktai broliai ir sesės šauliai. Uniformose esamieji laipsnių ar pareigų ženklai tereiškė, kad juo augštesnis tavo laipsnis, tuo didesnė tavo atsakomybė, tuo didesnis esi tėvynės ir savo brolių bei sesių tarnas. Būrių dešiniajame sparne žingsniavo jau gerokai pražilusiais paausiais vyrai su puskarininkio ženklais apikaklėse. Tai buvę nepriklausomos Lietuvos liktiniai. Užpakaly kuopos — viršila, kad ir nebejaunas, bet tvirtas kaip Lietuvos ąžuolas. Į koją stengėsi pataikyti ir skautai bei kitų organizacijų dalyviai.
Vienas skautukas dar tyliai paklausė greta žygiuojančio draugininko:
—O kodėl prie šaulių vėliavos juodas kaspinas?
— Tai gedulo ženklas, kad Lietuva pavergta. Šauliai ji nuriš, kai tėvynė vėl bus nepriklausoma, — trumpai paaiškino jam draugininkas.
Šautuvai buvo sustatyti į gubas klebonijos kieme. Prie jų paliktas sargybinis. Šauliai rikiuotėje suėjo į bažnyčią.
Po Mišių, kurių metu gražiai giedojo mišrus šaulių choras, visos organizacijos, su dainuojančia šaulių kuopa priešaky, grįžo į iškilmių aikštę.
Iš abiejų pusių didingo paminko — koplytkryžiaus žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, išdidžiai, greta viena kitos, plėvesavo JAV ir Lietuvos tautinės vėliavos. Iškilmingai sugiedotas Amerikos Himnas. Po trumpos vietos Lietuvių Bendruomenės pirmininko prakalbos, prie paminklo visuomenės atstovai uždegė aukurą ir organizacijos padėjo savo vainikus. Bet visų akis traukė puošniausias šaulių vainikas, Vyties skydo formos, sudėtas iš gyvų gėlių.
Vyksta žuvusių pagerbimas.
—Žuvusius dėl Lietuvos nepriklausomybės, šautuvu gerbk! — komanduoja šaulių kuopos vadas.
Vėliavos leidžiamos pusiau stiebo. Šaulių choras gieda:
—“Kovoj jūs jau žuvot”. . .
Retas kuris pajėgia sulaikyti ašaras. . .
Po neilgų apeigų, Lietuvos Himnas, Marija, Marija ir, vėl pagal komandą, šauliai subėga į rūmus. Aikštė ištuštėja. Visi susirenka į salę iškilmingam aktui ir meno programai. Vakare, žinoma, vaišės ir tur būt šokiai.
Kur tas viskas galėjo įvykti? Ir kodėl rikiuotė, šautuvai, komandos ir karinės dainos? Kas gi tai, militarizmas? Kam mums šiandien to reikia? Kas tuos šautuvus mums duos? Negi jau mobilizuoja? Karas?
Nesame militaristai. Esame tačiau tylios kovos pačiame viduryje, taigi karo padėtyje. Prisipažinkime, esame jau gerokai patižę. Mums reikalinga moralinė mobilizacija. Nes tik tokiu būdu tegalėsime būti pajėgūs fiziniai ir dvasiniai dalyvauti kovoje ir, ne tik atlaikyti lietuviškumo frontą, bet ir būti parengtyje kovai dėl
Lietuvos Nepriklausomybės. Užtat mums, šauliams, būtinas karinis susitvarkymas, nuo kurio gal jau kiek atpratome.
Šautuvai? Neišgerk, broli, poros bonkų konjako, štai ir šautuvas. Apmokymui ir iškilmėms jo užteks. Tiek JAV, tiek Kanadoje, esame legali organizacija. Tad tokiems reikalams, o ir sportiniam šaudymui, gyvenamų kraštų vyriausybės mums šautuvų nepavydi. Kai ateis laikas susiremti su priešu, gausime ir geresnių ginklų.
Karinė tvarka neleis mums galutinai ištižti. Rikiuotė kiekvieną padaro vyru. Drausmė ir karinė daina bei šauliškame gyvenime praktikuojamos karinės tradicijos palaikys mūsų dvasios kovingumo lygį. Ir visa tai nėra neįmanoma, jei tiek šauliai, tiek jų kiekvieno padalinio vadovybė to norės. Atsiminkime viena, kad kultūriniai darbai nors ir yra mums privalomi, tačiau juk nesame vien tik vaidinimų, koncertų ir šokių vakarėlių rengimo organizacija. Jei norime vadintis Lietuvos garbingo šaulio vardu, tai ir eikime tikruoju šaulišku keliu.
Š. Alfonsas VALATKAITIS, LŠST pirmasis ir dabartinis CV I-sis vicepirmininkas, vienas iš keturių jos pirmųjų atkūrėjų. Šaulys nuo 1919 m. lapkričio mėn., ėjęs įvairias pareigas LŠS-je. Pavandenės būrio vad., Mažeikių rinktinės (tada skyriaus) vad., Kretingos rinkt. tar. narys, Geležinkelių rinkt. tar. narys ir teatro vadovas. Čikagos Vytauto Didžiojo š. kuopos įkūrėjas ir nuolatinis jos valdybos narys. Spaudos bendradarbis ir kitų organizacijų aktyvus veikėjas.
