LIETUVOS KARO MOKYKLOS XIV-ji LAIDA
J. VAIČELIŪNAS
1930 — Vytauto Didžiojo metais buvo atžymėti visų Lietuvos gimnazijas ar kitas mokyklas baigusiųjų atestatai ar diplomai. Tais metais dalis Lietuvos abiturientų pasuko karo mokyklon link, kurią po poros metų baigė XIV-tos laidos vardu. Šiais metais spalio mėn. 31 d. sueina 30 metų nuo tos karininkų laidos išleidimo. Šiuo straipsneliu noriu, nors ir atskiromis nuotrupomis, tą sukaktį priminti.
Pati karo mokykla 1929 m. buvo pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokykla. Tais metais mokyklai buvo įteikta vėliava. Ją įteikė pats valstybės prezidentas A. Smetona tuometiniam mokyklos viršininkui plk. P. Jurgaičiui. Vėliava buvo pagaminta Šveicarijoje. Ji buvo laikoma mokyklos iškilmių salėje, puošnioje spintoje. Vėliavą saugojo kariūnų garbės sargyba. Toje pat salėje ant sienų kabojo įrėminti karo mokyklą baigusiųjų sąrašai.
1930 m. karo mokyklos vadovybė gerokai pasikeitė. Jos nauju viršininku buvo paskirtas gen. št. plk. J. Jackus, kurs neseniai Čekoslovakijoje buvo baigęs augštąją karo mokyklą ir Vyriausiame štabe vadovavo IV skyriui. Išvaizdos, laikysenos ir figūros atžvilgiu jam galėjo pavydėti kiekvienas kariūnas.
Mokyklos inspektorius — gen. št. plk. ltn. J. Juodišius. Jis taip pat turėjo didelės įtakos kariūnų auklėjimui. Jis buvo labai rimtas, nors kartais per pranešimus, bei pasikalbėjimus su kariūnais apie jauno karininko gyvenimą, pasakydavo ir linksmesnių dalykų: “ . . .Jaunas leitenantas, kelnės kaip dūdos . . .” Tuo jis pabrėždavo busimiesiems karininkams sekti savo išvaizdą ir susitvarkymą.
Mokyklos bataliono vadas buvo plk. ltn. J. Kazitėnas, kurį netrukus pakeitė plk. ltn. A. Svilas. Kai po metų plk. ltn. Svilas buvo paskirtas 9 p. pulko vadu, vietoje atsargon išėjusio plk. P. Jurgaičio, mokyklos bataliono vadu buvo paskirtas plk. ltn. A. Butkevičius (Butkūnas). Nors bataliono vadui priklausė tik rikiuotės sritis, bet ir jis, kartais, kariūnams skaitydavo paskaitas ar šiaip su jais turėdavo pasikalbėjimus, kurių metu duodavo naudingų patarimų. Kartą jis, pamokydamas, pasakojo: “Kai pernai į pulką atvyko jauni karininkai, juos priėmiau aš, nes pulko vadas buvo išvykęs. Vienas iš tų leitenantų pasakė, kad jis gimęs būti lakūnu. Į pėstininkus patekęs per klaidą. Taip sakyti pulko vadui, į kurio pulką atvykai tarnybon, tikrai netinka”. Po poros metų plk. ltn. Butkevičius buvo paskirtas 8 p. pulko vadu.
Ši mokyklos vadovybė buvo bene įspūdingiausia Lietuvos karo mokyklos istorijoje. Ji kariūnų mokyme “nekrovė valandas” dešimtimis, kaip pasitaikydavo anksčiau, bet stengėsi iš mokyklos išleisti drausmingus, vertingus karininkus.
1930 m. į karo mokyklą buvo priimta apie 80 kandidatų iš per 100 jon stojančių. Per metus dalis kandidatų iškrito — iš mokyklos buvo atleisti ar patys išstojo. Kitais metais į tą laidą buvo priimta kelioliką kariūnų aspirantų, todėl šią (XIV) laidą ir baigė 80 karininkų.
Reikia pasakyti, kad, su mokyklos vadovybės pasikeitimu, mokykloje pasikeitė ir tvarka, drausmė, punktualumas. Punktualumo pasikeitimą mokykloje apibūdina toks įvykis. 1930 m. rudenį buvo suruoštas kariūnų sporto vakaras. Dalis vyresnio kurso kariūnų turėjo atlikti įrankių gimnastikos programą, o paskui — šokiai. Mes, kariūnai kandidatai, kurie dar neturėjome išeiginių drabužių, salėn buvome įleisti tik programos metu, o vėliau joje negalėjome pasilikti. Programos pradžia — 7 vai. Pik. Jackus, kaip mokyklos viršininkas, į sporto salę atvyko porą minučių po septynių. Salėje buvo nedaug publikos, kurios daugumą sudarėme mes— kariūnai kandidatai. Viršininkas palaukė kokia porą minučių ir kreipėsi į adjutantą, kodėl nepradedama programa. Tas atsakė, kad dar nedaug publikos. Pulkininkas įsakė pradėti programą. Kad jos niekas netrukdytų, įsakė programos metu salėn nieko neįleisti. Programa užtruko apie 30 minučių. Tuo metu didžiuliame salės prieškambaryje prisirinko keliasdešimt kariūnų su savo simpatijomis ir net keletas tos pat mokyklos karininkų su savo žmonomis. Jie visi salėn įėjo tik programai pasibaigus. Po šito įvykio vėliau niekas nebepavėluodavo, nes mokyklos viršininkas dėl tokio nepunktualumo davė griežtą įspėjimą tiek kariūnams, tiek karininkams.
Tą pačią naktį vyresniojo kurso kariūnai vykdė “Tėvelio Vargelio” tradicijas jaunesnio kurso kariūnams ir kariūnams kandidatams. Ši naktis jiems buvo palanki vykdyti tą tradiciją, nes jie dalyvavo šokiuose ir turėjo sąlygas tam pasiruošti.
1930 m. spalio mėn. 31 d. įvyko karo mokyklos XII laidos karininkų išleistuvės. Buvę vyresnio kurso kariūnai, kurių dalis buvo tiesioginiai viršininkai: skyrininkai, būrininkaiar viršilos, dabar tapo karininkais. Atrodė, kad karininkų laipsnis juos kiek sušvelnino. Mums, kariūnams kandidatams, iki pietų reikėjo sveikinti visus vyresnio kurso kariūnus. Tik po pietų ši pareiga nebuvo vykdoma. Kaikurie vyresnio kurso kariūnai mums būdavo kaip kokie baubai. Mes dar nebuvome pripratę prie karinės tvarkos, dėl to kaikurie iš jų turėdavo progos mus griebti. Kartą vienas draugas pasakojo: “Prieš piet pamačiau priešais ateinantį tą vyresnio kurso baubą. Apsisukau ir grįžau, nes jis vistiek būtų prie manęs prikibęs”.
XII-tos laidos karininkų išleistuvės ir mums sudarė malonesnę padėtį. Mažiau liko vyresniųjų, o taip pat artėjo mūsų viltys, nes mes jau tapome jaunesnio kurso kariūnais. Tiesa, tą pavadinimą gavome kiek anksčiau — tuojau po mūsų priesaikos. Dėl to, keliolika dienų iki išleistuvių, mokykloje buvo net trys kariūnų kursai: jaunesnis, vyresnis ir išleidžiamas kursas.
Jaunesniame kurse darbas buvo įdomesnis. Buvome jau pripratę prie karinės tvarkos, o ir mokomieji dalykai buvo įdomesni. Nebereikėjo nuolatos kartoti statutų ar šautuvo dalių. Teko susipažinti su kitais kariniais mokslais, kurių man buvo įdomiausias karo istorija. Ją dėstė gen. št. plk. ltn. S. Zaskevičius. Jis į paskaitas ateidavo civiliniais drabužiais, nes tuo laiku jis buvo atsargoje. Kitais metais jis grįžo į aktyvią tarnybą ir buvo pakeltas į pulkininko laipsnį. Jis buvo griežtas, bet įdomus karininkas. Dalyką dėstė įdomiai, aiškiai ir kariūnams statė griežtus reikalavimus. Apsileidusius čiupdavo. Teorinės pamokos būdavo iš ryto. Po rytinės mankštos ir skanių pusryčių kaiką klasėje suimdavo snaudulys. Kartą pulkininkas pastebėjo vieną kariūną, kurs gale klasės prie krosnies prisišliejęs snaudė. Jis atsistojo, greitu žingsniu priėjo prie to kariūno, kurs, draugui kumštelėjus, spėjo pabusti ir atsistoti, ir griežtu tonu pasakė: “Tai ką, kavalieriau, miegodamas nori užsidėti karininko žvaigždutę?”
Jo griežti žodžiai paveikė ne tik kaltąjį, bet ir mus visus. “Vargšas pamidoras”, kaikas per pertrauką juokėsi iš to užsnūdusio kariūno. Jį vadindavo pamidoru, nes jis buvo pilnokas, apvalus. Anksčiau jis tarnavo kokioje tai įstaigoje ir studijavo. Jis gerai pažinojo visus Kauno restoranus ir papasakodavo, kuriame iš jų būdavo galima skaniausiai pavalgyti. Tie skanūs valgiai ir padarė jį pilną, kaip pamidorą. Mažai ką jis pasikeitė ir karo mokykloje, nors per kariūnų kandidatų apmokymo laikotarpį jo svoris nukrito net 16 kg.
Plk. Zaskevičius savo paskaitas kartais baigdavo žodžiais: “Apie tuos karo vadus plačiau pasiskaitykite kituose istoriniuose šaltiniuose”. Pasiskaityti buvo nelengva, nes mažai kas iš mūsų mokėjo daugiau svetimų kalbų, o ir tų šaltinių sunku buvo gauti. Ir dėl to, vėliau, jau gyvendamas Kanadoje, paruošiau knygą apie žymiuosius karo vadus.
Jaunesniame kurse plk. Zaskevičius dėstė pėstininkų taktiką. Ją dėstė smėlio dėžėje, paruoštoje vietovėje. Karo mokykloje jau buvome išbuvę apie metus laiko. “Kas iš jūsų dar nestovėjo valandų?” kartą paklausė jis. “Aš, tamsta pulkininke”, atsistojęs pasakė M. Augutis, nedidelio ūgio ir ramaus būdo kariūnas. “Menkas kariūnas”, pasakė pulkininkas. Mes visi nustebome, kad pulkininkas taip pavadino drausmingą kariūną. Vėliau pulkininkas su šypsena tą savo pasakymą kiek pataisė. Bet jis davė suprasti, kad ir kariūnams pravartu pastovėti su šautuvu ant peties nors vieną valandą, kad jie tą bausmę praktiškai išgyventų ir vėliau galėtų teisingiau bausti savo kareivius, jei bus reikalas.
Kariuomenės organizaciją dėstė gen. št. plk. V. Griganavičius. Jis mus gerai nuteikė pasakydamas, kad mes visi iš jaunesnio leitenanto į leitenanto laipsnį būsime pakelti be jokių egzaminų, jei tik nebūsime sunkiau nusikaltę.
Ryšius dėstė ltn. V. Motieka. Jis buvo puikus, nuoširdus karininkas. Vėliau jis baigė augštąją karo mokyklą ir pakilo į plk. ltn. laipsnį. Kada Lietuvą užgrobė bolševikai, jie išžudė daug gerų lietuvių karininkų. Motieka gi pas tuos pačius bolševikus įgijo tiek pasitikėjimo, kad karo metu vadovavo “lietuviškos” divizijos vienam pulkui, sovietų pusėje.
Mūsų pirmasis kuopos vadas buvo kpt. A. Gaušas, atkeltas iš 4 pėstininkų pulko. Jis kuopai vadovavo neilgai, nes buvo išsiųstas Čekoslovakijon į augštąją karo mokyklą. Vėliau dirbo Vyriausiame štabe ir, mirus 9 pėstininkų pulko vadui plk. A. Svilui, jis buvo paskirtas to pulko vadu. Kai 1940 m. bolševikai puolė Lietuvą, jis su pulku norėjo pasitraukti į Vokietija, bet vokiečiai būdami susitarę su rusais, lietuvių pulko į savo kraštą neįsileido.
Vėliau, kai jau buvome vyresniame kurse, mūsų kuopai vadovavo kpt. K. Dabulevičius, kurs 1931 m. rudenį buvo pakeltas į majoro laipsnį. Jis buvo griežtas, bet teisingas vadas. Kariūnams duodavo vertingų pamokymų. Vėliau baigė augštąją karo mokyklą ir buvo pakeltas į pulkininko leitenanto laipsnį. Kai, jau prie bolševikų, plk. Gaušas buvo atleistas nuo vadovavimo 9 p. pulkui, jis buvo paskirtas to pulko vadu. Jam tuo metu pavyko išvengti bolševikų žabangų, bet vėliau jie plk. Dabulevičių persekiojo. Kai 1941 m. vokiečiai, pradėję karą su bolševikais, užėmė Lietuvą, plk. Dabulevičius buvo Vilniaus miesto burmistru. Nors tai buvo grynai lietuviškos pareigos, bet bolševikai už tai jį persekiojo jau jam esant V. Vokietijoje. Jo persekiojimu pasirūpino “išrinktosios” tautos vaikai, kurie savo laiku valgė skanią nepriklausomos Lietuvos duoną. Jie tą “pasirūpinimą” būtų ir tęsę, jei patys amerikiečiai nebūtų jų aptramdę.
Vienas įdomesnių rikiuotės karininkų buvo kpt. A. Urbšas. Pradžioje jis buvo mūsų kuopos vyresnysis karininkas. 1931 m. vasarą jis buvo pakeltas į majoro laipsnį. Tais pat metais buvo priimtas į Lietuvos augštąją karo mokyklą, kur po poros metų baigė I-mą laidą. Jis mus mokė rikiuotės ir šeštadieniais su kariūnais turėdavo oficialius pasikalbėjimus. Kalbėdavo įvairiomis karinėmis temomis bei bėgamais dienos klausimais: “ .. .Juk tam yra vyriausias štabas, kurs rūpinasi mūsų krašto saugumu. Tų netikėtumų mes galime laukti kiekvieną dieną...” Arba: “ ...Koks jausmas, kai priešas puola, o tu neturi šovinių. Dėl to turi būti geras šaudmenų tiekimas, o be reikalo šovinių nenaudoti...” Prieš vieną kariūnų vakarą, kurs įvyko centrinėje karininkų ramovėje, jis pasakė: “...Taip, kariūnai, gyvename demokratiškus laikus, bet reikia žiūrėti, ką atsivedi į balių. Tiek karininkai, tiek ir kariūnai turi laikytis privalomo etiketo ir žinoti su kuo draugauti...” Kariūnų netikslius atsakymus jis kartais palydėjo posakiu: “Dar ne taškas, kariūnas”. Majoras Urbšas pakilo į pulkininko, o prie bolševikų net į generolo laipsnį. Kartą, jau Lietuvai patekus į bolševikų nagus, paklausiau jo laidos draugą, dimisijos majorą Petkevičių, kaip plk. Urbšas prie bolševikų pašoko į generolus, juk jis buvo patriotas karininkas, ir jį vertino mūsų karinė vadovybė. Jis atsakė: “Ar nežinai, kad Urbšas dar gimnazijoje nuo draugų gavo diržų už komunistines tendencijas?”
Kai 1931 m. rudenį buvo išleista karo mokyklos XIII-ji laida, mes jau buvome vyresnio kurso kariūnai. Tą rudenį su keletu draugų buvau paskirtas I-os kariūnų aspirantų kuopos kadran. Man teko viršilos pareigos. Nors kariūnai aspirantai į karo mokyklą atvyko iš pulkų, kur jau buvo praėję naujokų apmokymą, bet jiems dar gerokai trūko karinės drausmės. Drausmei pakelti vartojau griežtą žodį. Retai kada juos nubausdavau stovėti su šautuvu.
Kariūnai aspirantai savo viršininkus iš kadro kariūnų labiau gerbė už tokius pat viršininkus iš savo tarpo. 1931 m. Kalėdoms kadro kariūnai išvyko atostogų. Aspirantai tų atostogų negavo, nes jų ir karinė tarnyba buvo trumpesnė — vieneri metai, todėl turėjo daugiau padirbėti. Mūsų atostogų metu aspirantams kadras buvo paskirtas iš jų pačių. Viršilos pareigoms buvo paskirtas Iz. Toliušis, advokatas. Jis buvo drausmingas ir tvarkingas kariūnas, bet saviesiems vadovauti, nors ir tą porą savaičių, jam buvo sunku. Teko griebtis baudų. Kai grįžau iš atostogų, kariūnas aspirantas A. Šatraitis, kurį pažinau dar iš mokyklos laikų, man sako: “Gerai, kad jau sugrįžai. Mūsų naujas viršila nieko nepadaro su savaisiais. Neklauso latrai. Mūsų naujas viršila per tas dvi savaites kariūnams baudų davė daugiau, negu jūs per visą laiką.”
Vyresnio kurso kariūnų gyvenime buvo trys svarbesni įvykiai. Pirmas — per dvi valandas ir 40 minučių kariūnai atliko 24 km žygį blogose oro sąlygose, sumušdami visus iki tol buvusius tos srities rekordus. Antras įvykis — kariūnų kavaleristų žygis per Lietuvą. Jie tą žygį atliko kartu su gusarų mokomuoju eskadronu, kuriam vadovavo kpt. Žlabys (poetas Žengė). Jie žygiavo, vykdydami kaikuriuos karinius uždavinius, palei demarkacijos liniją, aplankydami nepriklausomybės kovų vietoves. Toliau žygiavo į Biržus, kur aplankė gusarų pulko šefo Jonušo Radvilos pilį. Iš Biržų pasuko į Pasvalį, Joniškėlį ir kaikurias kitas vietoves ir, pagaliau, grįžo į Kauną. Šis žygis buvo įspūdingas kariams, o taip pat ir vietos gyventojams, nes jie nuo Nepriklausomybės kovų nebuvo matę didesnių vienetų lietuvių karių, ypač kavaleristų. Trečias įvykis — 1932 m., Tautos
P.L.P. Karo Mokyklos XIV-toji laida
šventės išvakarėse, A. Panemunėje, Augštųjų karininkų kursų sodelyje buvo atidengtas Vytautui Didžiajam paminklas. Paminkle Vytautas žvelgia į rytus kur buvo lenkų pavergtas Vilnius su trečdaliu Lietuvos. To paminklo atidaryme dalyvavo ir kariūnai. Jie sudarė garbės kuopą į iškilmes atvykstančiam valstybės prezidentui sutikti, o vėliau buvo išrikiuoti aplink paminklą.
Prieš 30 metų Lietuvos Karo Mokyklos XIV laidą baigėme 80 karininkų, kuriems buvo lemta tik aštuonerius metus tarnauti savo tėvynei. Kai mūsų kraštą puolė žiaurieji bolševikai, tautų pavergėjai, neturėjome progos atvirai prieš juos kovoti. Tik vėliau, daugumoje pavieni, tos laidos karininkai vienokiu ar kitokiu būdu įsijungė į kovą su bolševikais. Kaikurie iš jų ir žuvo toje kovoje. Dalis tos laidos karininkų, kaip ir kiti lietuviai, pirmos bolševikų okupacijos metu buvo suimti ir ištremti Sibiran į vergų stovyklas. Šiandien yra žinoma tos laidos 10 žuvusių karininkų. O kiek jų yra žuvusių, apie kuriuos neturime jokių žinių?
Lietuvos Karo Mokyklos XIV laidos žuvę karininkai: kpt. V. Miliauskas žuvo 1945 m. Vokietijoje; av. kpt. A. Pupelis 1944 m. žuvo kovoje su bolševikais; av. kpt. A. Švarplaitis bolševikų nukankintas 1941 m.; av. ltn. B. Šabonas žuvo lėktuvo avarijoje 1936 m.; ltn. F. Gedvilas žuvo kovoje su bolševikais Rytų Lietuvoje 1943 m.; kav. ltn. J. Andriušis 1941 m. buvo bolševikų nukankintas už tai, kad jis jiems pasakė: “Esate driskiai, ir mano žodžiai neatšaukiami”; kav. ltn. P. Bratėnas žuvo kovoje su bolševikais 1944 m.; ltn. A. Giedrikas bolševikų nužudytas Sibire; ltn. A. Slavinskas žuvo 1934 m. šaudymų pratymų metu; ltn. A. Čiuta žuvo 1934(-6?) m.
Po 30-ties metų nuo Lietuvos Karo Mokyklos XIV-tos karininkų laidos išleidimo su liūdesiu tenka prisiminti žuvusius tos laidos draugus. Taip pat tenka palinkėti ištvermės tiems tos laidos draugams, kurie šiandien vargsta bolševikų vergijoje; o taip pat lietuviškos ištvermės laisvajame pasaulyje esantiems XIV laidos draugams.
