PIRMOJI JŪRŲ GALYBĖ-KRETA
A. ŽYGMANTAS
(tąsa)
MIKĖNŲ VYRAVIMAS
(Vėlyvasis Mikėnų laikotarpis 1400-1200 m. pr. Kr.)
Į Graikiją atvykę achajai nežinojo, kas yra jūra, kuriai pavadinti jie turėjo pasiskolinti priešhelenišką žodį tallassa. Bet neilgai trukus tie sausumos kariai išmoko iš kretiečių laivininkystės ir tuo pačiu piratų amato. Apie 1600 m. pr. Kr. Mikėnų ir Tirinto karaliai net užsakė Kretos menininkams tos rūšies žygius išgraviruoti sidabrinėje vazoje ir aukso žiede. Tik vėliau jie pažino, kad taikinga prekyba yra pelningesnė ir apie 1500 m. pr. Kr. Adrijos jūra reguliariai vyko Baltijos gintaro siuntos į Pylos uostą. Tada kretiečiai ir achajai dirbo sutartinai, derindami savo jūrininkystės mokslą ir geografines žinias.
Kretiečių laivai siekė iki 70 pėdų ilgio. Mino karinės galeros turėjo po 5 irklus kiekvienoje pusėje, o Mikėnų laikais laivai būdavo net 100 pėdų ilgumo. Egipte tuo pačiu metu juos statė net iki 204 pėdų ilgumo, pakeliančius 120 žmonių. Nuo Deltos iki Byblos toks laivas, palankiam orui esant, plaukdavo 4 dienas, ir grįždavo atgal irklų pagalba per 8 ar 10 dienų.23
Atėjo diena, kai žemyno žmonėms įgriso mokėti nuolatinę duoklę Kretos jūrinei galybei. Mikėniečiams pasidarė nereikalingi tarpininkai, kurie gabentų jų vazas į Egiptą ir ypač į vakarines jūras. Iš antros pusės, faraonai taip pat galvojo, kad jų politiniai ir prekybiniai interesai reikalauja atsikratyti keftiu (kretiečių) tarpininkais ir sueiti į tiesioginius santykius su Helados žmonėmis.
Diplomatiniai ryšiai su Egiptu, stiprinami faraonų dovanų, pranašavo didelės svarbos įvykius — Mikėnų pasaulio sukilimą prieš Kretą, kuri jį buvo sukultūrinusi ir pakeitusi. Šitas Mikėnų žygis turėjo sunaikinti Knoso galią.
Kreta, atsisakiusi įtvirtinimų, buvo neatspari netikėtam puolimui ir vieną dieną sala buvo užkariauta. Apie 1400 m. pr. Kr. garbingi Knoso rūmai buvo sugriauti. Užpuolimo būta staigaus ir baisaus, lyg perkūno smūgio. Kai priešas stengėsi įsiveržti pro vartus, dvariškiai skubiai vedė karalių į sosto menę, kad paskutiniu patepimu suteiktų jam dievišką apsaugą. Liepsnoms naikinant rūmus, puolikai išplėšė visa, ką tik spėjo prieš sienoms pradėjus griūti. Žlugimo būta visuotino. Goumia, Pseira ir Zakro vietovės visai dingo: Palaikastro žuvo liepsnose.15
Šį kartą įvykiai buvo ne vietinės revoliucijos pobūdžio. Evansas norėtų šį sunaikinimą priskirti plebėjų sukilimui prieš monarchiją. Tačiau visos žymės ir liekanos liudija į Kretą atvykus naujus žmones. Egipto dokumentai daugiau nemini keftiu. Staiga plačiagalviai gyventojai nustelbia ilgagalvius, kurie iki tada Kretoje vyravo. Saloje greitai atsiranda visos būdingos žemynui žymės. Vyrai daugiau nebesiskuta. Išdrožinėto skeptro rankena, rasta Kretoje, vaizduoja Mikėnų karaliaus galvą su karūna ir užriestais ūsais. Pirmą kartą Kretoje pasirodo namai su megaronu. Pakinta kapų architektūra, atsiranda mikėniškas avilio pavidalo kapas.15
Apie graikų užpuolimą Kretos kalba ir Tezėjo mitas. Tezėjo karo žygis į Knosą, paimtas iš Cleidemo, yra įtikinantis. Tai buvo atėniečių sukilimas prieš kretiečius — jų valdovus, kurie imdavo užstatus, laiduojančius atėniečių taikingą laikyseną. Slapta atėniečių pastatytas laivynas, priplaukęs prie mūrų neginamo Knoso, tuo metu kai Kretos laivynas buvo išplaukęs Sicilijon, užpuolė ir išplėšė miestą. Tačiau taika buvo padaryta ir patvirtinta Atėnų karaliaus vedybomis su Kretos sosto įpėdine Ariadna. Visi šie įvykiai dėjosi apie 1400 m. pr. Kr.30
Aprašydamas Tezėjo gyvenimą Plutarchas mini vieną jo žygį, greičiausiai, prieš romiečius: Norėdamas veikti ir pasidaryti žinomas ir mėgiamas, Tezėj as išvyko iš Atėnų kovoti su Maratono buliumi, kuris buvo pridaręs nemaža žalos Tetrapolio gyventojams. Jis jį nugalėjo ir gyvą atsigabenęs su triumfu perėjo miestą. Vėliau jis paaukojo jį Delfų Apolonui.
Apie Kretos santykius su Atėnais Plutarchas rašo: “Netrukus po to iš Kretos trečią kartą rinkėjai atvyko duoklės, kurią atėniečiai mokėjo dėl sekančios priežasties. Atikos žemėje išdavikiškai nužudžius Androgėjų, ne tik jo tėvas Minas nepaprastai nualino atėniečius nuolatiniu karu, bet ir dievai, kurie naikino jų kraštą. Badas ir maras sunkiai prislėgė juos, net ir upės išdžiūvo. Orakulo įspėti, kad tik susitarę su Minu jie palenks sau dievus, o tuo baigsis ir juos slėgę vargai, jie pasiuntė šauklius. Po daugelio metų maldavimo, jie pagaliau susitarę susitaikė, kas devyni metai siųsdami į Kretų duoklę iš septynių jaunų vyrų ir tiek pat mergelių, kaip kad dauguma senųjų rašytojų sutartinai sako. Poetinės pasakos dažniausiai sako, kad juos Minotauras sunaikindavęs, arba kad jie, beklaidžiodami labirinte ir nerasdami kaip išeiti, vargingai žūdavę. O tas Minotauras (anot Euripido) buvo mišinys dviejų skirtingų pavidalų ir prigimčių — buliaus ir žmogaus derinys.”34
Tačiau, Philochoras sakąs, kad kretiečiai jokiu būdu tuo neprisipažįsta. Jie tvirtina, kad labirintas buvęs tik paprastas kalėjimas, ne koks ypatingai blogas, o tik užtikrinąs kalinius nuo pabėgimo. Minas, gi, įsteigęs Androgėjaus garbei žaidimus, kaip dovaną skirdavęs tuos jaunuolius, kurie tuo metu laikinai būdavo laikomi labirinte. Pirmasis nugalėtojas tuose žaidimuose buvęs vienas iš įtakingų ir galingų kretiečių vardu Tauras, žmogus negailestingas ir šiurkštus, kuris su jam padovanotais atėniečiais elgėsi išdidžiai ir žiauriai. Ir Aristotelis yra tos nuomonės, kad jaunuoliai nebuvo Mino žudomi, bet savo dienas baigdavo vergais Kretoje.
Apie Miną būdavo visada blogai kalbama, ir Atėnų teatre jis būdavo vaizduojamas labai blogu žmogumi. Hesiodas nevadina jo ‘karališkuoju Minu’, nei Homeras, kuris rašo apie jį kaip apie ‘Jupiterio artimą draugą’. Tragedijų rašytojai, pasinaudodami scena, meta ant jo papeikimus kaip žiauriam ir prievartingam žmogui, nors, jis atrodo yra buvęs žymus karalius ir įstatymų leidėjas.
Tačiau kai laikas atėjo trečiajai duoklei ir kai jaunuolių tėvai turėjo mesti burtus, kad atrinktų tuos, kurie bus išsiųsti, tada tarp pilnų skausmo ir paniekos žmonių kilo nepasitenkinimas ir kaltinimai Aigėjui, kad jis esąs jų vargų priežastis, bet kartu vienintelis, kurio bausmė nelietė. Mat, prisiimdamas savo neteisėtą sūnų, svetur gimusį, ir atiduodamas jam savo karaliją, jie sakė, jis nepagalvoja apie jų teisėtų, ne bastardų, vaikų netekimą ir nuostolį. Tas viskas labai veikė jautrų Tezėją, kuris, norėdamas pasidalinti savo bendrapiliečių skausmu, pasisiūlė, be burtų, būti išsiųstu. Visi buvo nustebinti jo kilnumu ir gerumu. Aigėjas, kai prašymai ir maldavimai jo nepalenkė ir neįtikino, burtais atrinko likusius (Hellanicus, tačiau, sako, kad ne burtų keliu atėniečiai atrinkdavo siunčiamuosius jaunuolius ir mergeles, bet kad pats Minas atvykdavęs ir pats pasirinkdavęs ir Tezėją jis paėmęs pirmąjį iš visų). Pagal sutartį atėniečiai turėdavo parūpinti ir laivą, kuriuo jaunuoliai turėjo plaukti nesigabendami su
Pilies apgulimas, paveikslas iš sidabrinio indo rasto Mikėnuose.
savimi jokio ginklo. Tačiau Minotaurui žuvus, duoklė turėjusi pasibaigti. 34
Yra keletas mito versijų, kaip Tezėjas, nuvykęs į Kretą, pateko į labirintą, kur užmušė Minotaurą ir išvadavo atėniečius belaisvius. Nežiūrint kaip ten bebūtų, jis vedė Mino sosto paveldėtoją Ariadną ir grįžo kaip nugalėtojas į Atėnus.
Sėkmingai grįžęs iš Kretos, po keletos metų, slapta, apleistame Thymoitadae uoste, arti Troezeno, Tezėjos pasistatė laivyną ir vėliau sėkmingai užpuolęs ir visai sunaikinęs Knosą.36
Tezėj o, Minotauro legendos herojaus, istorijai kiek prieštarauja kita, Atėnų tradicija, kuri sako, kad Tezėjas buvo Menestėjo išvytas iš Atėnų. Menestėjas, gi, vedė Atėnų karines jėgas prieš Troją. Keletos šimtmečių laiko skirtumas tarp abiejų mitų leidžia manyti, kad Minotauro legendos Tezėjas yra greičiausiai buvęs nežinomas Troezeno vadas, kurio žygdarbius atėniečiai priskyrė savo tautiniam didvyriui, gyvenusiam 150 metų vėliau.36
Tokiu būdu, iki tol buvusi Viduržemio jūros valdovė, sala pasidaro tik žemyno tolima kolonija. Aigėjo jūros buvęs brangakmenis nustojo viso savo blizgesio. Kas išliko iš senųjų gyventojų po žudynių ir emigracijos, tie gyveno varge. Civilizacija visoje Kretoje staiga žengė atgal.
Dvikovė arenoje, antspaudas iš Hagios Triados
Kautynės kalnų tarpeklyje, antspaudas iš Mikėnų
Nuo tada Aigėjo pasaulio svorio centras persikėlė į Argolidę. Faraonai, pasirodo, mokėjo numatyti ateitį. Dar priešhelėninių laikų didžiosios deivės Heros prievartinės vedybos su Zeusu, žinomos iš graikų mitologijos, galimas dalykas, pamini Mikėnų, Kretos ir Graikijos užkariavimą. Zeuso pavirtimį į purviną ir priglaustą gegužiuką R. Graves aiškina, kad, matyti, bėgliai iš Graikijos, helėnai, atvykę į Kretą, buvo priimti tarnauti karališkoj on gvardi-jon, kur jie vėliau surengė sąmokslą ir užgrobė karalystę.30
Kai kurie tyrinėtojai yra kitos nuomonės apie Kretos žlugimą. Yra žinoma, kad apie 1500 pr. Kr. Thera saloje (100 km. nuo Kretos) išsiveržė pojūrinis ugnikalnis Santorinas. Tai būta nepaprasto įvykio, didžiausios nelaimės ištikusios žmoniją nuo ledynų laikų. Sprogimo sukeltos didžiulės bangos, būk tai, užlieję Kretą ir Graikijos pakraščius. Taigi, kiti mokslininkai spėja, kad greičiausia, tas įvykis ir bus sunaikinęs Kretos galybę ir iš čia būk tai yra kilęs graikų Deukaliono tvano mitas.12
Žlugus Kretos galiai, jos vietą jūrinėje prekyboje užėmė fenikiečiai. Iš savo kolonijos Kartagoje jie įsiveržė Ispanijon ir apie 530 m. pr. Kr. sunaikino savo prekybinį konkurentą Tartesą. Nuo tada jie valdė Gibraltaro sąsiaurį, prekybos vartus tarp Atlanto ir Viduržemio jūros. Tik tais laikais ne Britanijos aivas ir Kretos žalvaris buvo svarbiausi produktai, ėję pro tuos vartus, bet Irlandijos sidabras, geležis ir ypač purpuras, ryškiai raudoni tekstiliniai dažai.
Kretai praradus jūrinę galią atsirado vietos pasireikšti tai naujai jūrininkų tautai-fenikiečiams. Per keletą šimtmečių, besiskverbdami į vakarus ir steigdami savas kolonijas, jie pasiekė Ispaniją, kur įkūrė Gades miestą, dabartinį Cadizą ir 814 m. pr. Kr. Kartaginą (Naujamiestį) Afrikoje. Taip po kretiečių jie perėmė Viduržemio jūros kontrolę.
Kontroliuodami išėjimą į Atlanto vandenyną, jie į savo rankas paėmė nepaprastai pelningą tais laikais purpuro dažų prekybą. Tie raudoni dažai buvo gaunami Maderos ir Kanarų salose, o Tyro mieste gamindavo medžiagas tais dažais dažytas. Tyro purpuras buvo garsus visame pasaulyje savo šilta, raudona, blizgančia spalva. Atrodo, jog nuo purpuro ir patys fenikiečiai bus gavę savo vardą (graikiškai phoinix reiškia purpurą).
Purpurinės medžiagos ypač buvo mėgiamos senojoje Romoje, kur valdovai ir didikai ta spalva puošdavosi ir rengdavosi raudonais rūbais. Tos tradicijos likutis šiais laikais yra skaisčiai raudoni generolų ir generalinio štabo karininkų lampasai, kardinolų rūbai ir bendrai dvasininkų rango puošmenys.
Tačiau kiek purpurinė medžiaga buvo mėgiama, tiek ji buvo nepaprastai brangi. Fenikiečių purpurinio šilko, garsiojo metaxablatta, vienas svaras, 300 m. pr. Kr. kainavo apie 25, 000 dabartinių dolerių. Todėl visai suprantamos fenikiečių pastangos įsigalėti jūrinėje prekyboje, kontroliuoti purpuro gamybą ir jo pardavimą. Pasidarę turtingi, jie pasidarė ir kariškai stiprūs.
Kretai žlugus, Mikėnuose ir Tirinte išaugo nauji, puikūs rūmai, įstabiai išpuošti, iškilo didžiuliai įtvirtinimai. Paslaptinga šiaurė, mat, vertė rūpintis saugumu . . . Mikėnuose stipriausi įtvirtinimai buvo įrengti apie Liūtų vartus. Tirinte buvo įrengta dengta galerija ir trečia siena supo žemutinę pilį akropolio papėdėje.
Mikėnų civilizacija dar plačiau paplito: visur matomi tos pačios kultūros ženklai, vyrai ginkluoti tokiais pat durklais ir kardais. Miestai visur augo. Tėbai padidėjo, o Orchomeno apimtis Iliados didvyrių yra lyginama su Egiptu. Už Tesalijos ribų Makedonija pradeda išsiskirti iš šiaurės barbarų. Taip besikurianti ir susidaranti Helados šalis yra Iliados Helada, o Trojos karo laivų sąrašas, su ten išvardintom tautom ir kiltim, yra kartu ir tų laikų politinės geografijos aprašymas.
Mikėnų tvirtovė yra pastatyta ant kalvos iškilusios 900 pėdų nuo jūros lygio ir apie 12 mylių atstu nuo jūros kranto. Pati pilis yra trikampio pavidalo. Išlikusios sienos yra iš įvairių laikų, dalis jų statyta kiklopiniu būdu kaip ir Tirinto. Vėlesnių laikų sienos ir bokštai yra mūryti iš rūpestingai tašytų akmenų. Šiaurinėje sienoje būta skliautinio praėjimo, kuris požemiu vedė į kalno papėdę, kur buvo cisterna, kurią pripildydavo vandeniu nuolat tekantis šaltinis kitoje tvirtovės sienų pusėje.11
Nuo karaliaus pilies kuorų sargyba galėjo matyti ir sekti Argolidės įlanką ir lygumą ir taip pat prekybos kelią vedantį į šiaurę per tarpukalnes į Korintą ir iš ten pro Thisbę į Beotiją, į pačią Graikijos širdį. Virš pilies riogsojo augšta Hagios Elias viršukalnė. Iš jos sargybinis galėjo siųsti ženklus į Korintą, Mideią, Asinę ir į visas kaimynines pilis ir tuo pačiu metu sekti kitą pagrindinį kelią į Argolidę, einantį pro siaurumą saugomą Mideios. Ant šlaitų, žemiau rūmų, bet dar sienų viduje, stovėjo karaliaus pareigūnų privatūs namai, sandėliai, kuriuose laikė mokamus natūra mokesčius ir atsargas apgulimo atvejui. Visa tvirtovė buvo supama milžiniškų kiklopiniu mūrų, kartais 10 pėdų ir daugiau storumo, sumūrintų iš didžiulių akmenų.1
Tvirtovės pagrindiniai vartai, Liūtų vartais vadinami, buvo statyti iš didžiulių keturkampių akmenų. Vartų viršuje dar ir dabar tebestovi garsusis akmuo, ant kurio matyti iškaltas reliefas dviejų priešais vienas kitą stovinčių liūtų, remiančių šventąjį stulpą — Mikėnų galios ir saugumo simbolį.
Argolidėje buvo visa eilė Mikėnams priklaususių pilių kaip Mideia, Asinė ir Hermionė. Bet iš jų svarbiausia buvo, anot Homero “didžių sienų” Tirintas. Ji stovėjo 11/2 mylios atstu nuo jūros ant akmenuotos, ilgos bet žemos kalvos apgyventos dar nuo Žalvario amžiaus pradžios. Kalvą supo pelkės. Ten jau XVI a. stovėjo maži rūmai, o XIV a. pradžioje buvo pastatyti nauji ir didesni su stipriais vartais. Rūmai buvo ginami tvirtų mūrų, panašių kokie saugojo Mikėnus. Žemutinė pilis buvo negyvenama, skirta tik bėdos atvejui, priglausti kaimenes ir bėglius iš apylinkių.
Tvirtovės kiklopinės sienos buvo statytos iš masyvių, kartais sveriančių net po 10 tonų, kiek aptašytų akmenų sumūrytų tvarkingais sluogsniais, tarpais užkrėstais moliu. Legenda sako, kad Tirinto sienų siekiančių 50 pėdų storio statyti buvo pakviesti mūrininkai kiklopai iš Licios. Pagrindiniai, rytiniai vartai buvo pasekiami koridoriumi, einančiu tarp tvirtovės išorinės sienos ir pielies rūmų sienos, taip, kad besiveržiančio priešo dešinysis šonas, skydo nedengiamas, liktų atviras pilies gynėjų ginklams. Pačios pilies siena yra storesnė ir joje yra įrengti kambariai-sandėliai. Mitai sako, jog savo laiku Tirinte yra gyvenęs Heraklis.8
Masyvių įtvirtinimų atskiros dalys, gerai apsaugoti vartai ir praėjimai, išsikišę bokštai, rodo, jog tų laikų žmonės gerai išmanė gynimosi taktiką ir techniką. Kadangi kelias į Korintą buvo Mikėnų valdovo rankose, tai, be abejo, ir pats Korintas priklausė jam. Čia, prie Karakou, į rytus, netoli nuo Lecheumo, buvo Mikėnų šiaurinis uostas, iš kurio prekybiniai laivai galėjo plaukti į Beotiją, kuri, savo ruožtu, kartu su Eubojos sala, taip pat, kaip ir Atiką su Eagina, buvo Mikėnų įtakoje. Phocis taip pat buvo Mikėnų įtakos ruože. Čia ant uolingos Goulas salos, esančios Copais baseine, stovi didelės tvirtovės sienos dar šiandien tebesiekiančio 10 pėdų augščio ir 20 pėdų storio ir einan-
Liūtų vartai Mikėnų pilyje
čios apie tris ketvirčius mylios. Ploto atžvilgiu, tai didžiausia mikėninių laikų tvirtovė, turėjusi net ketverius vartus, kai pačių Mikėnų tvirtovėje buvo tik dveji. Toki mūrai rodo, kad Beotija yra buvusi, savo laiku, tokia pat galinga kaip ir Mikėnai.1
Mikėnų galia apėmė Tesaliją, Jonijos salas (išskyrus Corcyrą) ir Aetolią.
Užkariauta Kreta pasidarė graikams labai naudinga. Ten buvo apstu patyrusių jūrininkų, kurių graikams taip trūko, o vargas vertė kretiečius emigruoti į Graikiją. Achajų vadų dėka kretiečiai vis dar galėjo naudotis, pusiau su achajais, piratų grobiu ir pelnu iš prekybos ir kolonijų.
Graikų kolonistai paplito į visas puses, ypač į salas ir Mažosios Azijos pakraščius. Pramonė Mikėnuose turėjo gausų žaliavų tiekimą. Buvo gausu metalo ir obsidius daugiau nebebuvo vartojamas. Net brangusis alvas pasidarė ne retenybė; taip, kad Tėbų žalvaris turi jo net daugiau kaip 18%. Trūko tik geležies, kuri dar vis tebuvo žinoma kaip brangusis metalas.
Nežiūrint visko, mikėniškoji kultūra vis-tiek buvo žemesnės rūšies negu senoji kr etiškoj i: trūko įkvėpimo, meno gaminiai buvo menkesnės kokybės. Tik ginklininkystė išlaikė ilgiausiai augštą kokybę, nes ginklų gamyboje svarbiausi dalykai buvo medžiaga ir technika ją apvaldyti. Tuo tarpu karinga Mikėnų bendruomenė buvo skaitlinga ir statė ginklams augštus reikalavimus.
Tačiau bendrajai pramonei rūpėjo masinė gamyba, kurios reikalavo augantis eksportas. Dėl tų priežasčių menas prastėjo ir visai išsigimė. Nežiūrint to, achajai nėkiek neprarado savo karšto karingumo. Ginklų pagalba jie kūrė kolonijas. Laivai, pagal reikalą, išplaukdavo pakrauti prekių, arba karių. Kur nors pajūryje įsikūrę, jie verždavosi toliau, j ieškodami nuotykių ir grobio. Achajų veržlumą, tačiau, pritūrėjo Egipto ir hititų galybė. Tik po to, kai hititai pralaimėjo egiptiečiams ties Kadešu (1295 m. pr. Kr.), susijungę achajai galėjo pulti Troją 1280 m. pr. Kr. ir vėliau net patį Egiptą, kur Deltoje jie buvo sulaikyti.15
DORĖNŲ ĮSIVERŽIMAS 1200 m. pr. Kr.
Plačiai išsisklaidydami karingieji achajai pavojingai susilpnėjo. Įkurdami kolonijas visose Viduržemio jūros pakrantėse, jie daug spragų padarė pačioje Graikijoje.
Tos pačios rasės ir tos pat kalbos tarme kalbą būriai žmonių iš Ilyrijos pradėjo veržtis į pietus. Į istorijos sceną išėjo dorėnai.
Pradžioje palaipsnis ir lėtas skverbimasis, apie 1200 m. pr. Kr., virto veržtu-užkariavi-mu. Reikia manyti, kad pradžioje įsiveržėliai buvo atmušti, Mikėnų pilys, greičiausiai, pajėgė atlikti joms skirtą uždavinį. Tačiau Heraklaičiai grįžo, pergalėdami su savo kariuomene ir gausiomis kiltimis. Peloponese achajai buvo priversti pasiduoti arba bėgti į Arkadijos augštumas. Po žemyno atėjo eilė ir pietinėms saloms: Melos ir Thera, Kreta ir Karpathos, Kos ir Rhodes buvo užgrobtos užkariautojų.15
Žiaurus užkariavimo būdas išblaškė išgąsdintus žmones į visas puses. Nugalėtieji ėjo jieškoti sau naujų namų bet kuria kaina, ir taip virto grėsme kitiems. Viešpatavo bendras sąmyšis. “Salos buvo neramios”, kalba Ramzio III laikų dokumentas, neramūs buvo ir žemynai. Galinga emigracijų banga užplūdo visą Mažąją Aziją ir pakeitė jos civilizaciją. Achajai iš visų kraštų vyko į Joniją. Delos virto šitos atiškos — joninės achajų srities religiniu centru.
Dorėnų invazija buvo tikras tos žemesnės civilizacijos, žinomos Hallštatto vardu, ‘Drang nach Osten’.
Ant stelės iš Prinias matome milžiniško ūgio karį, kurį iš jo blauzdų apsaugų, apvalaus skydo ir ilgos jieties, atpažįstame dorėną esant. Prieš jį stovi labai mažas pavidalas, aprengtas Aigėjo kultūros rūbais, prašančiai pakėlęs rankas. Tai nugalėtasis, kurio viltis glūdi pergalėtojo pasigailėjime. Nugalėtojui, aišku, reikalingi vergai ir todėl jis jo pasigaili. Yra net išlikusi daina, kuri yra būdinga nugalėtojui dorėnui: “Mano turtas yra ilga jietis, kardas ir puikus skydas, kuris dengia mano kūną. Jais aš ariu, jais aš imu derlių ir darau saldų vyną iš vynuogių.”15 Taigi, pavergtieji yra naudingi ir reikalingi kaip gamintojai dirbanti pergalėtojams — valdovams.
Trojai kritus, netrukus žlugo ir Mikėnų galia. Kaip Mikėnai netikėtai iškilo, taip jie staiga ir žlugo. Atkastos Mikėnų Tirinto, Zygouries, Karakou ir kitos pilys ir gyvenvietės rodo, jog jos buvo sunaikintos gaisrų, o prieš tai išplėštos.1
LITERATŪRA
1. The Cambridge Ancient History, vol. 1;
2. A. Evans, The Palace of Minos, 1921;
3. J. D. S. Pendlebury, The Archeology of Crete, 1939;
4. V. G. Childe, The Dawn of European Civilization, 1947;
5. A. J. B. Wace, Mycenae, 1949;
6. G. G. MacCurdy, Human Origins, 1924;
7. E. Meyer, Geschichte des Altertums, XI Bnd., I Abt.;
8. L. Cotrell, The Bull of Minos, 1961;
11. J. B. Bury, A History of Greece;
12. P. Hermann, 7 Vorbei und 8 Verweht, 1954;
15. G. Glotz, The Aegean Civilization, 1925;
20. Schreiber, Versunkene Staedte, 1955;
21. H. G. Wells, The Outline of History, 1949;
23. G. Childe, What happened in History, 1952;
30. R. Graves, The Greek Myths, 1955;
34. Plutarch’s Lives, Dryden translation;
35. H. Peake & H. J. Fleure, Merchant Ventures in Bronze. 1931;
36. H. Peake & H. J. Fleure, The Horse and the Sword, 1933;
37. O. Spengler, Reden u. Aufsaetze, 1951.
