Kryžiuočiai
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Komtūras Lichtenšteinas pasiskundė Jogailai, kad pakeliui į Krokuvą į laukiamo sosto įpėdinio krikštynas, jis buvo užpultas lenko riterio ir vos nežuvo. Zbyška prisipažino, kad pasikarščiavo ir puolė pasiuntinį jo nepažindamas. Jogaila įsakė jį suimti ir uždaryti į bokštą.
Macka nuėjęs pas Jogailą pradėjo prašyti, kad paleistų Zbyšką. Net pasiūlė savo galvą už jo. Tačiau karaliui nepritiko pasigailėti nusikaltėlio krašto papročiams ir jis perdavė bylą kašteliono teismui. Teismas rado Zbyšką kaltą ir nuteisė jį mirti nukertant galvą.
Kaip paskutinę priemonę gelbėti jaunuolį, kunigaikštienė Danutė nusprendė siųsti Ordino Magistrui laišką, prašantį užtarti Zbyšką pas karalių ir nereikalauti jo galvos už Ordino garbę. Macka nešdamas laišką išvyko raitas į Malburgą.
Zbyškai besėdint suimtam, staiga mirė tik gimusi karalienei dukrelė, o po jos netrukus ir pati Jadvyga. Tie įvykiai atidėjo bausmės vykdymą neribotam laikui ir jaunuolis liko lyg užmirštas sėdėti kalėjime.
Kai Zbyška buvo jau visai nusivylęs, kad jį visi užmiršo ir iki gyvas jis liks sėdėti bokšte, rudeniop staiga grįžo Macka. Jis buvo sublogęs ir vos gyvas. Jį bekeliaujantį sužeidė užpuolę vokiečiai.
— Kas jus išgelbėjo?— paklausė jo Zbyška.
— Jurandas iš Spychovos,— atsakė Macka.
Stojo tyla.
— Jie mane užpuolė, o pusė dienos praėjus — jis juos. Vos pusė nuo jo pabėgo. Mane pasiėmė į pilaitę ir ten Spychovoje tris savaites su mirtimi grūmiausi. Dievas neleido numirti, ir nors man dar ir dabar sunku, sugrįžau.
— Tai nebuvote Malburge?
— Ko gi būčiau jojęs? Iki siūlo galo mane apiplėšė ir laišką atėmė. Grįžau prašyti kunigaikštienės Aleksandros antro laiško, bet su ja pakeliui apsilenkiau ir nežinau, ar pasivysiu, nes jau laikas man į aną pasaulį ruoštis.
Tai taręs, nusispiovė į delną, ištiesė ranką į Zbyškos pusę ir, parodęs į kraują, tarė:
— Matai?
Ir po valandėlės pridūrė:
— Aiški Dievo valia.
Kurį laiką abu tylėjo, spaudžiami sunkių minčių, o vėliau Zbyška prabilo:
— Tai nuolat krauju spiaudote?
— Kaip nespiaudysiu, jei man strėlė tarp šonkaulių giliai buvo įstrigusi! Spiaudytumei ir tu, nebijok! Bet pas Jurandą man geriau pasidarė, jei vėl netrukus nebūčiau baisiai prisivarginęs, nes kelias ilgas ir greitai jojau.
— Na ir ko jums buvo skubėti?
— Norėjau kunigaikštienę Aleksandrą čia rasti ir iš jos antrą laišką gauti. O Jurandas taip pasakojo: “Jokite, sako, ir grįžkite su laišku į Spychovą. Aš, sako, turiu keletą vokiečių pogrindyje, tai vieną, prisaikdinęs riterio žodžiu. paleisiu, kad laišką magistrui nugabentų”. Jis ten visada jų keletą iš keršto už žmonos mirtį laiko ir džiaugiasi, kai jie naktimis vaitoja ir geležis žvangina. Žinai, jis griežtas žmogus.
— Suprantu. Tik man keista, kad pirmą laišką pametėte, nes Jurandas greit sugaudė tuos, kurie jus buvo užpuolę, tai ir laiškas turėjo būti atrastas pas juos.
— Nesugavo visų, koks penketas pabėgo. Tokia jau mūsų dalia.
Tai taręs, Macka atsikosėjo ir vėl kraujais nusispiovė, net sudejavo truputį iš skausmo krūtinėje.
— Sunkiai jus sužeidė, — tarė Zbyška. Kaip tas įvyko — iš pasalų?
— Iš taip tankių krūmų, kad už žingsnio nieko negalima buvo matyti. Keliavau be šarvų, nes pirkliai man pasakojo, kad kraštas saugus — o būčiau žuvęs.
— Kas užpuolimui vadovavo? Kryžiuotis?
— Ne vienuolis, bet vokietis iš Lentzo, garsus plėšimais ir grobimu.
— Kur jis dabar?
— Pas Jurandą ant grandinės. Bet jis turi ir du bajorus iš Mozūrijos, kuriuos jis nori už tave atiduoti.
Ir vėl abu nutilo.
— Mieliausias Jėzau, — pagaliau tarė Zbyška, — tai ir Lichtenšteinas liks gyvas ir anas iš Lentzo, o mes turime mirti be garbės. Man galvą nukirs, o jūs žiemos tikriausiai nepergyvensite.
— Gal ir iki žiemos nebeištesėsiu. Kad kaip nors tave išgelbėti...
— Matėte čia ką nors?
— Buvau pas Krokuvos kaštelioną, nes, patyręs, kad Lichtenšteinas išvykęs, galvojau, kad kaštelionas tave užtars.
— Tai Lichtenšteinas išvykęs?
— Netrukus po karalienės mirties, į Malburgą. Buvau tada pas kaštelioną, bet jis taip atsakė: “Ne dėl to jūsų brolvaikiui galvą nukirs, kad Lichtenšteinui pataikautumėm, bet kad toks sprendimas. O ar Lichtenšteinas čia yra, ar išvykęs — visai nesvarbu. Net jei jis ir mirtų, sprendimo tas nepakeis, nes, sako, teisė yra dėl teisybės. Karalius, sako, gali pasigailėti, bet niekas kitas.”
— O kur karalius?
— Po laidotuvių išvyko į Rusiją.
— Tai ir nėra kitos išeities?
— Jokios. Kaštelionas dar sakė: “Gaila man jo, nes ir kunigaikštienė Ona už jį prašo, bet kai negaliu, tai negaliu...”
— O kunigaikštienė Ona dar čia tebėra?
— Tegu jai Dievas atlygina, tai gera ponia. Dar čia tebėra, nes Danutė susirgo, o kunigaikštienė myli ją kaip savo dukrą.
— Dėl Dievo! tai ir Danutei teko susirgti.
— Ar aš žinau! Kunigaikštienė sako, kad ją kas užbūręs.
—Tikrai Lichtenšteinas! Niekas kitas, tik Lichtenšteinas, tas šuo!
— Gal ir jis. Bet ką jam padarysi? — nieko!
— Tai dėl to mane čia visi užmiršo, nes ir ji susirgo...
Tai pasakęs, Zbyška pradėjo žingsniuoti dideliais žingsniais po kamerą, paskui pagriebė Mackos ranką, pabučiavo ją ir tarė:
— Tegu Dievas jums atlygina už viską, nes dėl manęs mirsite. Bet nedelsdamas vykote į Prūsus ir todėl, kol galutinai nusilpsite, man dar vieną dalyką atlikite. Nueikite pas kaštelioną ir paprašykite, kad jis mane riterio žodžiu paleistų nors dvylikai savaičių. Paskui grįšiu, ir tegu man galvą kerta. Nes taip negali būti, kad be jokios garbės išnyktume. Žinote... vyksiu į Malburgą ir tuojau iššaukiu Lichtenšteiną! Kitaip negali būti. Jis žus, arba aš.
Macka pradėjo purtyti galvą:
— Eiti nueisiu, bet ar kaštelionas leis?
— Riterio žodį duosiu. Dvylikai savaičių, daugiau man nereikia.
— Ką čia kalbėti — dvylikai savaičių! O kai liksi sužeistas ir negrįši — ką pagalvos?
— Net ir keturiomis grįšiu. Tik nesibijokite! Ir žinote, gal per tą laiką karalius sugrįš iš Rusijos, tai ir jo malonės galima bus prašyti.
— Teisybė, — tarė Macka.
Bet po valandėlės pridūrė:
— Nes man kaštelionas dar pasakė: “Užmiršome jūsų brolvaikį dėl karalienės mirties, bet dabar tegu vieną kartą reikalas baigiasi.”
— Leis, — atsakė pagyvėjęs Zbyška. Nes juk žino pagaliau, kad bajoras jam duotą žodį išlaikys, o ar dabar man galvą nukirs, ar po šv. Mykolo — jam vis tas pats.
— Nueisiu dar šiandien.
— Šiandien eikite pas Amilejų ir truputį prigulkite. Tegu jums kokio tepalo ant žaizdos uždeda, o rytoj nueisite pas kaštelioną.
— Na, tai sudiev!
— Sudiev!
Apkabino vienas antrą, ir Macka pasuko durų link, bet prie slenksčio susilaikė ir suraukė kaktą, tarytum būtų ką nors staiga prisiminęs.
— Taigi, tu riterio diržo dar nejuosi, todėl Lichtenšteinas atsakys, kad su tokiu riteriu nesutinka kautis — ir ką tu jam padarysi?
— Zbyška valandėlei sumišo, bet tuojau atsakė :
— O kaip karo metu vyksta? Argi tik tikrieji riteriai tikruosius pasirenka?
— Karas tai karas, bet dvikova yra skirtingas dalykas.
— Teisybė... bet... palaukite... Reikia pasitarti... O štai — ir yra išeitis. Kunigaikštis Jonušas suteiks man riterio diržą. Jei tik kunigaikštienė su Danute jo paprašys. O aš pakeliui į Mozūriją dar turėsiu kautis su Mikalojaus iš Ilgamiškio sūnumi.
— O už ką?
— Nes Mikalojus, — žinote, tas, kuris prie kunigaikštienės Danutę pavadino išdykėle.
Macka pažvelgė į jį duriančiu žvilgsniu, o Zbyška, matyti, norėdamas reikalą geriau išaiškinti, kalbėjo toliau:
— Juk šito aš jam dovanoti negaliu, o su Mikalojumi negi eisiu kautis, nes jis aštuoniasdešimt metų.
Tačiau Macka jam greitai atkirto:
— Klausyk, berne, man tavo galvos tikrai gaila, bet tik ne tavo proto: esi kvailas kaip beragis ožys.
— O ko jūs pykstate?
Macka nieko neatsakė ir norėjo išeiti, bet Zbyška prišoko prie jo:
— O kaip Danutė? Jau sveika? Nepykite bet už ką, nes tiek laiko jūsų nebuvo.
Ir vėl pasilenkė prie senio rankos, bet pastarasis patraukė pečius ir atsakė sušvelnėjusiu tonu:
Jurandaitė sveika, tik jos dar iš kambario neišleidžia. Lik sveikas.
Zbyška pasiliko, bet jo dvasia ir kūnas jautėsi lyg atgiję. Jam buvo miela mąstyti, kad dar turės tris mėnesius gyventi, kad išvyks į tolimus kraštus, susiras Lichtenšteiną ir susitiks su juo žūtbūtinėje kovoje. Jau viena mintis apie tai pripildė jo krūtinę džiaugsmu. Gera yra nors per dvyliką savaičių jausti po savimi arklį, jodinėti po platų pasaulį, kautis ir nežūti be garso. O vėliau — tegu įvyksta, kas nori — juk tai milžiniškas laiko tarpas. Gali karalius grįžti iš Rusijos ir dovanoti bausmę, gali prasidėti karas, apie kurį visi jau nuo seno kalba. O pagaliau gali ir pats kaštelionas, po trijų mėnesių išvydęs Lichtenšteino nugalėtoja, pasakyti: “Skubėk dabar į miškus ir girias!” Zbyška aiškiai jautė, kad niekas, išskyrus kryžiuotį, jo negalėjo nekęsti ir pagaliau net ir pats griežtasis krokuvietis jį lyg iš prievartos pasmerkė mirti.
Lietuvos karys viduramžiais
Jo viltys kas kartą didėjo, nes neįsivaizdavo, kad atsisakys jį trims mėnesiams išleisti. Jis net galvojo, kad jį gali išleisti ir ilgesniam laikui, nes seniui kaštelionui net į galvą neateis, kad riterio garbe pasižadėjęs bajoras gali savo žodžio neišlaikyti.
Todėl kitą dieną atėjus Mackai į kalėjimą, vos tik pajėgdamas nusėdėti Zbyška šoko prie jo klausdamas:
— Leido?
Macka atsisėdo ant suolo, nes stovėti dėl didelio nusilpimo nepajėgė, valandėlę sunkiai gaudė orą, ir pagaliau atsakė:
— Kaštelionas taip atsakė: “Jei jums reikalinga pasidalyti žemę ar turtus, tai jūsų brolvaikį vienai ar dviem savaitėm pagal riterio žodį išleisiu, bet ilgesniam laikui — ne.”
Zbyška taip susimąstė, kad kurį laiką negalėjo žodžio ištarti.
— Dviem savaitėm? — paklausė pagaliau. — Aš gi per dvi savaites net iki sienos nenujosiu! — Kas čia yra?... Turbūt kaštelionui nepasakėte, kokiu reikalu aš noriu į Malburgą?
— Ne tik aš už tave prašiau, bet ir kunigaikštienė Ona.
— Na, ir kas?
— Kas? Senis jai pasakė, kad jam tavo galva nereikalinga ir kad jis tavęs gailisi. “Kad tik aš, sako, kokį jam palankų įstatymą surasčiau, ar kokį dingstį — tada jį visai paleisčiau, bet, jei negaliu, tai — ne. Nebus, sako šitoje karalijoje gero, kai žmonės pradės akis užmerkti prieš teisę ir pirmenybę pažįstamiesiems teikti, šito aš nepadarysiu, nors reikalas liestų ir mano giminaitį ir net brolį.” — Tok jis griežtas, tas žmogus. — Ir dar jis pasakojo taip: “Mums nereikalinga dairytis apie kryžiuočius, bet mes taip pat negalime jų ir įžeisti. Ką pagalvotų jie ir jų svečiai, atvykstą iš viso pasaulio, jei aš mirtimi pasmerktą bajorą paleisčiau tam, kad jis galėtų pas juos nuvykęs kautis? Ar patikėtų, kad bausmė jį pasieks ir kad mūsų krašte yra bet koks teisingumas? Verčiau vieną galvą nukirsdinti, kaip karalių ir karaliją juokui išstatyti.” — Kunigaikštienė į tai atsakė, kad jai yra keistas toks teisingumas, dėl kurio net karaliaus giminaitė negali žmogaus išvaduoti, bet senis jai atsakė: “Pasigailėjimas tarnauja karaliui, bet ne netiesa.” — Pagaliau pradėjo bartis, nes kunigaikštienė supyko: “Tai, sako, nepūdykite kalėjime!” O kaštelionas į tai atkirto: “Gerai! Rytoj įsakysiu parengti turgavietėje bausmei vykdyti vietą.” — Ir vėliau išsiskyrė. Jau tave, vargše, tik pats Dievas teišgelbės...
Stojo ilga tyla.
— Kaip tai? — kurčiu balsu atsiliepė Zbyš-ka. — Tai šitai jau greit įvyks?
— Už dviejų ar trijų dienų. Jei nėra išeities, tai nėra. Ką galėjau, padariau. Puoliau po kašteliono kojų, prašiau pasigailėjimo, o jis vis savo: “Surask teisę arba dingstį (pretekstą).” O kaip aš surasiu? Buvau pas kunigą Stanislovą, kad pas tave su Dievu ateitų. Tegu nors ta garbė būna, kad tave išpažinties klausė tas pats, kuris ir karalienės klausydavo. Bet jo nesuradau namuose, nes buvo išvykęs pas kunigaikštienę Oną.
— Gal pas Danutę?
— Mergaitė sveiksta. Eisiu pas jį dar rytoj. Pasakoja, kad pas jį atlikus išpažintį, sielos išganymas toks tikras, lyg jį krepšyje turėtum.
Zbyška atsisėdo, pasirėmė į kelius alkūnėmis ir taip palenkė galvą, kad plaukai visai uždengė veidą. Senasis žiūrėjo į jį ilgą laiką ir paskui palengva pradėjo šaukti:
— Zbyška! Zbyška!
Jaunuolis pakėlė piktą ir atkaklų, bet neskausmingą veidą.
— Na, ir kas?
— Klausykis gerai, nes, galbūt, ką nors ir sugalvojau.
Tai taręs, prisitraukė arti ir pradėjo beveik šnabždėti:
— Girdėjai apie kunigaikštį Vytautą, kuris seniau Jogailos buvo laikomas Krėvos kalėjime ir išsivadavo persirengęs moteriškais rūbais. Čia jokia moteris už tave nepasiliks, bet imk mano apsiaustą, gaubtuvą ir išeik — supranti. O gal ir nepastebės. Ir tikrai. Už durų tamsu. Į akis tau niekas nežiūrės. Mane vakar matė išeinantį, ir niekas net nepažvelgė į mane. Tylėk ir klausykis: atras mane rytoj — ir kas? Nukirs man galvą? Galės būti patenkinti, o mane ir taip už kokių dviejų ar trijų savaičių mirtis pasišauks. O tu iš čia išėjęs sėsk ant arklio ir skubėk tiesiai pas kunigaikštį Vytautą. Priminsi jam apie save, nusilenksi, ir priims ir gyvensi pas jį, kaip pas Poną Dievą už krosnies. Čia žmonės kalba, kad kunigaikščio kariuomenė sutelkta prieš totorius. Nežinia, ar tiesa, bet gali būti, nes velionė karalienė taip pranašavo. Jei tiesa, tai kunigaikštis juo labiau bus riterių reikalingas ir džiaugsis tave išvydęs. O tu laikykis prie jo, nes geresnės tarnybos pasaulyje nesurasi. Kitiems karaliams pralaimėjus karą, būtų jau po jų, bet kunigaikštis Vytautas yra toks apsukrus, kad ir pralaimėjęs karą jis sugeba pasidaryti dar galingesnis. Ir dosnus, ir mus be galo myli. Papasakok jam viską, kas buvo. Pasakyk, kad norėjai su juo prieš totorius eiti, bet negalėjai, nes buvai bokšte uždarytas. Dievas duos, kad tave apdovanos žemėmis, vergais ir kels tave į tikruosius riterius ir prieš karalių tave užtars. Jis gudrus — pamatysi! — Na?
Zbyška klausėsi tylėdamas, o Macka, džiaugdamasis savo žodžiais, kalbėjo toliau:
— Tau nežūti jaunam, bet grįžti į Bogdaniecą. Grįžęs turi tuojau vesti, kad mūsų giminė neišnyktų. Ir tada, kai turėsi vaikų, galėsi Lichtenšteiną iššaukti mirtin, bet prieš tai turi
prižadėti vengti ieškoti keršto, nes jie gali tave pašauti Prūsuose, kaip ir mane — tada jau nebebūtų jokios išeities. O dabar imk mano apsiaustą, imk gobtuvą ir vardan Dievo — skubėk!
Tai pasakęs Macka atsistojo ir pradėjo nusirengti, bet ir Zbyška pakilo, sulaikė jį ir tarė:
— Aš nedarysiu šito, ko iš manęs norite. Tegu Dievas ir šventas kryžius man padeda.
— Kodėl? — nustebęs paklausė Macka.
— Nes neįstengsiu.
Macka net išbalo iš susijaudinimo ir pykčio.
— Norėčiau, kad tu nebūtum gimęs.
— Jau sakėte kaštelionui, — tarė Zbyška, — kad savo galvą už manąją atiduodate.
— Iš kur žinai?
— Man sakė Tačevo ponas.
— Na, tai kas?
— Kas? Kaštelionas jums sakė, kad gėda ištiktų mane ir visą mūsų giminę. Ar ne didesnė gėda būtų, jei aš iš čia pabėgčiau ir palikčiau čia jus įstatymo kerštui?
— Kokiam kerštui? Ką man padarys įstatymas, jei aš ir taip mirsiu? Turėk proto, dėl Dievo meilės!
— Tas jums labiau tinka. Tegu mane Dievas baudžia, jei aš jus seną ir ligotą čia apleisčiau. Tfu! gėda...
Stojo tyla. Tik buvo girdėti sunkus ir gergždžiantis Mackos kvėpavimas ir stovinčių sargyboje prie vartų lankininkų šauksmai. Pilies kieme jau buvo gili naktis . . .
— Klausyk, — pagaliau vėl pasigirdo užlūžęs Mackos balsas, — kunigaikščiui Vytautui nebuvo gėda bėgti iš Krėvos, nebus ir tau. . .
— TAIP, — su tam tikru liūdesiu balse atsiliepė Zbyška, — žinote — kunigaikštis Vytautas yra didis kunigaikštis, su karūna ant galvos, turtingas ir be to valdovas, o aš — tik vargšas bajoras, daugiau nieko, tik garbę teturįs. . .
O valandėlei praėjus jis suriko staigaus pykčio apimtu balsu:
— O šito nesuprantate, kad jus taip myliu ir kad savo galvos į jūsų niekada nekeisiu?
Macka pakilo siūbuojančiomis kojomis, ištiesė prieš save rankas ir, nors jo būdas buvo kietas, kaip geležis, staiga suriko širdį veriančiu balsu:
— Zbyška!
Kitą dieną pilies tarnai pradėjo vežti į turgavietę rąstus galvos kirsdinimo aikštelei įrengti, kuri turėjo būti pastatyta prieš didžiuosius miesto rotušės vartus.
(Bus daugiau)
