MŪSŲ KARIUOMENĖ
VLADAS MINGĖLA
Lietuvos kariuomenė — mūsų kariuomenė, lietuvių tautos kariuomenė. Tautos kariuomenė niekad nebūdavo samdoma iš svetimtaučių, pasaulio perėjūnų, nuotykių jieškotojų. Jos kadrai ir eilės daugumoje būdavo kilę iš kaimo žmonių, kurie amžių amžiais mylėjo savo žemę, iš kurios jie pelnėsi sau pragyvenimą ir maistą. Kovose dėl Lietuvos laisvės ir garbės jiems visad švietė, lyg skaisti saulė, nuoširdi ir didi Tėvynės Lietuvos meilė. Toji meilė padėdavo nugalėti visus kely pasitaikiusius sunkumus; ji taip pat padėdavo net mirties baimę nugalėti.
Mūsų kariuomenė turi ilgą praeitį. Senovėje, 1236 m., mūsoji kariuomenė ties Saule (Šiauliais) sumušė kalavijuočių ordino kariuomenę, tikriau ją sunaikino. Tai priklauso mūsų pirmojo karaliaus Mindaugo laikams. Vėliau, viešpataujant Vyteniui, Gediminui, Algirdui, Kęstučiui ir Vytautui Didžiajam vyko nuolatiniai karai. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kariuomenę sudarydavo beveik išimtinai raiteliai. Mūsų senovės narsieji raiteliai pasiekdavo ne tik kryžiuočių valdomas sritis, bet ir tolimos Rusijos plotus, kaip antai: Maskvą ir kt. miestus, be to, nekartą prijodavo net Juodąją jūrą. Bet paskutinis Lietuvos — Lenkijos (1795 m.) padalinimas laikomas mūsų senovės Lietuvos valstybės ir kariuomenės kapais.
Bet istorija mini, jog Lietuvos kariuomenės dvasia dar buvo gyva net 1863 m. Tais metais, vykusio sukilimo metu, generalinio štabo pulkininkui Sierakauskui pavyksta sukurti nedidelę Lietuvos kariuomenę, būtent: 9 reguliarinės kariuomenės batalionus — 2500 vyrų. į tą kariuomenę susibūrė laisvu noru Lietuvos sūnūs — partizanai, sukilėliai.
Tadui Kosciuškai pabėgus Amerikon (1746—1317), kuris kovojo taip pat JAV išsilaisvinimo kare prieš anglus, čia susidarė greta lenkų ir keli būreliai kariškai galvojančių lietuvių. Jie net buvo įsisteigę karinio pobūdžio organizaciją. 1894 m. jos pastangomis buvo išleistas pirmasis karo statutas. Buvo manyta, jog teks dar grįžti Europon ir vėl kautis dėl Lietuvos nepriklausomybės. Deja, Lietuvos kariuomenės idėjos įgyvendinimas tegalėjo pasireikšti tik Didžiajam karui (1914—1918) atėjus.
Tauta buvo išblaškyta po visą pasaulį, panašiai, kaip šiandien, bet tremtinių dauguma buvo išsklaidyta Rusijos plotuose: Ukrainoje, šaltajame Sibire ir Turkestane, net Kaukaze ir kitur. Po 1917 m. spalio revoliucijos, kurią įvykdė Kerenskio demokratinės pajėgos, sugriuvo Rusijos caro imperija, žlugo monarchija. Tuo laiku, tačiau, daugybė lietuvių tarnavo Rusijos kariuomenėj. Jų tarpe irgi pabudo lietuviška savigarba, patriotizmas ir jie ėmė organizuoti lietuviškus dalinius, lietuviškus batalionus.
Kada Leninas pravedė kontrrevoliuciją ir nuvertė Kerenskį, bolševikų vyriausybė ėmėsi labai griežtų priemonių, kad sukliudytų atsiskyrimą. Lietuviai kovojo kietu užsispyrimu, daug mūsų tautiečių dėlto nukentėjo, bet tikslas buvo pasiektas. Rusijoje buvo suorganizuoti šie kariniai daliniai:
a) Pirmas atskiras lietuvių batalionas — Vitebsko mieste:
b) Lietuvių atsargos batalionas Smolenske;
c) Sibiro lietuvių Vytauto Didžiojo vardo batalionas;
d) Lietuvių batalionas Rovno mieste;
e) Lietuvių raitelių eskadronas Valke.
Nors Leninas buvo paskelbęs visoms tautoms “apsisprendimo laisvę”, bet gyvenime tas nebuvo pageidaujama, priešingai — kur tik raudonoji bolševikų ranka pasiekdavo, be pasigailėjimo tokius tautinius apsisprendėjus kišdavo į kalėjimus, kai kur sušaudydavo. Ir šiuo atveju, nors pavyko suorganizuoti minėtus dalinius, bet nepavyko su visu turtu ir ginklais sugrįžti į Lietuvą. O jeigu būtų pavykę, tie daliniai būtų suvaidinę svarbų vaidmenį Lietuvos atsikūrime.
Lietuvių dalinius bolševikai netik kad nuginklavo, bet ir išformavo. Štai Sibiro batalionui, dar neišsiskirsčius, 1919 m. lapkričio 25 d., bolševikų ginkluotas būrys įsiveržė į mūsų batalioną, suėmė 5 karininkus ir 3 labiausiai susipratusius lietuvius kareivius: juos visus ilgai kankino, o vėliau kardais sukapojo.
Nors Vilniuje Lietuvių Taryba ir buvo paskelbusi pasauliui atstatanti Nepriklausomą Lietuvą, bet tai buvo tik teorijoje; reikėjo tą teoriją pagrįsti jėga — ginklu. Nors Valstybės Tarybos darbo sąlygos buvo sunkios, kadangi visoje Lietuvoje dar viešpatavo vokiečių okupacinė armija, bet vis dėlto, neatsižvelgiant į sunkumus, kliūtis bei trukdymus — 1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis viešas įsakymas organizuojąs Lietuvos valstybės kariuomenę. Šis įsakymas sudaro mūsų kariuomenės pagrindą ir pradžią.
Lapkričio 23 d. buvo duotas įsakymas, kuriuo buvo įsakoma pulk. Galvydžiui-Bykauskui organizuoti pirmą pėstininkų pulką; gi tuo pačiu įsakymu pulk. Kubilius buvo paskirtas generalinio štabo viršininku (kariuomenės vadu). Laikinosios Lietuvos valdžios tarpe dar nebuvo vienybės. Viena pusė laikėsi kariuomenės organizavimo būtinybės, kita pusė tuo tarpu buvo priešinga, ir tvirtino, jog kariuomenė Lietuvai nereikalinga, esą Lietuvos nepriklausomybė būsianti gauta diplomatijos keliu. Žinoma, tai buvo didelė klaida, kurią dažnai ir šiandien daugis mūsų kartoja.
Pagaliau 1913 m. gruodžio 29 d. laikinoji vyriausybė išleido atsišaukimą į tautą. Atsišaukimas buvo pasirašytas M. Šleževičiaus, šiuo atsišaukimu buvo kviečiami vyrai stoti organizuojamon kariuomenėn ginti Lietuvos Nepriklausomybės. Atsišaukimas bylojo:
“Ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Nelaukdami nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos krašto apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdžių, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmyn, į kovą!
Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos valstybę!”
į šitą atsišaukimą ypačiai gyvai ir jautriai atsiliepė sodžių jaunimas. Blogai apsirengę, dažnai su naginėm ar klumpėm, kitas ir kokį ginklą nešinas, ėjo Lietuvą mylįs ir apsisprendęs jaunimas. Jis ėjo Lietuvos keliu...
Tokiu būdu mes įsigijome savo kariuomenę, kuri apgynė kraštą nuo bolševikų, vokiečių — bermontininkų, nuo lenkų ir kitų priešų. Savanoriai savo kraujo ir gyvybių aukomis nupirko Lietuvai laisvę. Atrodo, kad nerimti buvo tie mūsų kai kurie vyriausybės nariai, kurie manė, jog Lietuva gausianti nepriklausomą gyvenimą ir laisvę diplomatijos keliu — popieriniu keliu, be kraujo ir be aukų...
Tuo tarpu tuo pat klausimu vienas anglų diplomatas, einant kovoms dėl Lietuvos laisvės, išsireiškė:
“O vis dėlto svarbiausias jūsų, lietuvių, argumentas dėl Lietuvos nepriklausomybės tai jūsų 60 tūkstančių kariuomenė”.
Aišku, jeigu nebūtume turėję tos 60 tūkstančių kariuomenės, tikrai Lietuvių Tarybos Vilniuje paskelbtoji Lietuvos nepriklausomybė taip ir liktų popierinė nepriklausomybė.
Mes nežinome, kiek iš tikrųjų per Nepriklausomybės Karą žuvo, kiek buvo sužeista. Dažnai pateikiami skaičiai yra skirtingi, štai 1933 m. išleista “Vasario 16-ji”, kur generolas Stasys Raštikis savo straipsnyje “Mūsų nepriklausomybės laidas” gale pateikia per Nepriklausomybės Karą žuvusių ir mirusių nuo gautų žaizdų arba sužeistųjų skaičių:
a) žuvusių —
karininkų ................................................ 40
kareivių .................................................... 1294
šaulių ........................................................ 67
Iš viso ........................................................ 1401
b) Sužeistų —
karininkų ................................................ 93
kareivių .................................................... 2438
šaulių ........................................................ 146
Iš viso ........................................................ 2677
c) Dingo be žinios —
karininkų ................................................ 16
kareivių .................................................... 813
Iš viso ........................................................ 829
Mirė nuo užkrečiamų ir kitų ligų 237
Invalidų liko, karininkų ir kareivių 154
Tuo tarpu mūsų žinomas karinės spaudos publicistas majoras P. Ruseckas savo straipsniuose pa-
Kariuomenės paradas prie Karo Muzėjaus Kaune 1920 metais Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
teikia tokius skaičius (“Lietuvos Kariuomenė”. Išspausdinta JAV “Amerikos Lietuvio” lėšomis 1927):
Per visą karą dėl Lietuvos nepriklausomybės žuvo, mirė nuo žaizdų ir epidemijų bei kitų ligų 2611 karininkų ir kareivių; sužeistų — 1153 karininkų ir kareivių; invalidų — 155 karininkų ir kareivių.
Kaip matome duomenys apie žuvusius ir sužeistus labai skiriasi; turėtų gi kas tuo reikalu išsitarti. Greičiausia generolo St. Raštikio pateikti duomenys bus labiau tikri, kadangi karų statistika rodo, jog daugiau sužeidžiama, negu užmušama.
Štai sąrašas tų pulkų, kurie iškovojo Lietuvai nepriklausomybę:
1) 1-mas pėstininkų D.L.K. Gedimino pulkas;
2) 2-ras pėst. D.L.K. Algirdo pulkas;
3) 3-čias pėst. D.L.K. Vytauto pulkas;
4) 4-tas pėst. Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulkas;
5) 5-tas pėst. D.L.K. Kęstučio pulkas;
6) 6-tas pėst. Pilėnų Kun. Margio pulkas;
7) 7-tas pėst. Žemaičių Kun. Butegeidžio pulkas;
8) 8-tas pėst. Kauno Kun. Vaidoto pulkas;
9) 9-tas pėst. Liet. Kun. Vytenio pulkas;
10) 10-tas pėst. Marijampolės pulkas;
11) 11-tas pėst. Vilniaus pulkas;
12) 1-mas baltgudžių pulkas;
13) 1-mas pasienio pulkas;
14) Baltgudžių kuopa;
15) 1-mas artilerijos pulkas;
16) 2-ras artilerijos pulkas;
17) 3-čias artilerijos pulkas;
18) 4-tas artilerijos pulkas;
19) 1-mas gusarų D. L. Etmano kunig. Jonušo Radvilo pulkas;
20) 2-ras ulonų D. L. Kunigaikštienės Birutės pulkas;
21) 3-čias dragūnų “Geležinio Vilko” pulkas;
22) Karo Aviacija;
23) Šarvuočių rinktinė;
24) Ryšių batalionas;
25) Pionierių batalionas;
26) Auto rinktinė;
27) Geležinkelių batalionas;
28) 1-mas Klaipėdos savanorių pulkas (suformuotas Klaipėdos m. paėmus 1923 m. sausio 16 d-iš Mažosios Lietuvos sukilėlių);
29) Kalbant apie mūsų kariuomenės rikiuotės dalinius, reikia būtinai paminėti ir mūsų Karo mokyklą, kuri buvo įsteigta 1919 m. sausio mėnesį Kaune; ji išleido virš 20 laidų jaunesnių leitenantų ir apie 7 laidas atsargos jaun. leitenantų. 1929 m. spalio 6 d. karo mokykla buvo pavadinta “Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokykla”.
Po I Pasaulinio Karo (1914—1918) lietuvių tauta pati išsikovojo sau nepriklausomą gyvenimą Laimingi buvome 22-jus metus. Tuo tarpu II-jam Pasauliniam Karui atėjus, turėdami dideles ginklų atsargas, turėdami organizuotą kariuomenę, neblogai paruoštą šaulių organizaciją, be šūvio ir be pasipriešinimo atidavėme raudoniesiems tironams mūsų brangiausią Motulę Lietuvą.
Kas kaltas?
Nors ir priešas buvo gerai ginkluotas ir tų raudonųjų buvo begaliniai daug... bet, reikia atsiminti, jog šįkart ir mūsų būtų buvę ne 60,000.
Šiandien yra keletas nuomonių: vieni tvirtina, jog gerai, kad nesipriešinta, nes būtų buvę tik betikslios žmonių skerdynės; tuo tarpu kiti tvirtina, jog dėl Lietuvos nepriklausomybės reikėjo priešintis, verta buvo kovoti, nes ir Karo Muzėjaus bokšte — amerikiečių lietuvių dovanotam varpe buvo įrašyti ne tušti žodžiai, bet amžių amžiais patvirtinta išmintis: “O skambink per amžius vaikams Lietuvos: tas laisvės nevertas, kas negina jos.”
