Kuprinės pabiros
ŠYKŠTŪS VAIKAI
(Žemaičių šiauliečių jumoras)
Susirinko šiauliečių aukštaičių trys sūnūs ir tariasi, ar pirkti mišias metinėms tėvo mirties sukaktuvėms. O visi trys buvo labai šykštūs.
— Na, brolali, kaip su tėvu! Pirksime jo metinėms mišias, ar ne? — klausia jaunesnysis sūnus Jonas.
— O kam! — atkerta vyresnysis sūnus Jokimas. — Jeigu tėvas danguje, tai jam maldos nebereikia. Gera ir be jos. Jeigu pragare, tai dar labiau nereikia, nes malda tik pragaro ugnį labiau kaitins.
— O jeigu skaistykloje? — paklausė vidutinysis Mikas.
— Hm, skaistykloje būtų reikalingas, — atsako vyresnysis sūnus, — bet ar verta. Gyvas būdamas man kailį gerokai išpėrė, tau, Jonai, taip pat diržo nepagailėjo. Na, ir tau, Mikai, gerokai plaukus nurovė. Na, tegul pasimoko skaistykloje.
Ir taip visi trys sūnūs nutarė nepirkti mišių už tėvą. M. B.
PABŪGO ŠYPSENOS AKADEMIJOS
Ivan Dimitrijovič, vargšas Maskvos darbininkas, paskutiniu metu praeidamas pro vieną agitacijos ir propagandos įstaigą, pastebėjo naują iškabą. Susidomėjo, sustojo ir pradėjo skaityti naująjį įrašą: “Agitacijos, propagandos ir šypsenos akademija”. Perskaitęs nusigando ir pastiro. Net bėgte parbėgo namo. O namie verkia žmona ir vaikai, kad nėra ko valgyti.
Vakare vėl reikia bėgti į mitingą. Uolus sovietinis pilietis Ivanas neapsileidžia. Eina ir į mitingą. Juk reikia. Argi būsi liaudies priešas, nenuėjęs į mitingą.
Po ilgos agitatoriaus Mišos Afanasjevičiaus paskaitos vargšas Ivanas pradrįso duoti paklausimą:
— Girdi, drauge Miša Afanasjevič, šiandien pastebėjau, kad šalia agitacijos ir propagandos, dar ir šypsenos akademiją įsteigėte. Vadinas, pradėsite mus mokyti šypsotis. Tai jau perdaug! Viską mes darbininkai galime padaryti: ir ilgas valandas dirbti, mažai valgyti, tylėti, susispaudus gyventi, bet šypsotis, drauge Miša, negalėsime, kada namuose verkia alkani vaikai ir žmona.
— Na, ir kvailas tu, Ivan Dimitrijovič, — pertraukė jį Miša. — Tavęs šypsotis niekas nevers, nes sovietinis pilietis ir toliau lieka rūstus, šypseną eksportuosime į užsienį — į kapitalistinius kraštus. Matai, kapitalistiniai Vakarai jau nebebijo mūsų ginklų, armijų ir mus apsupo karinėmis bazėmis ir visokiais Natais. O šypsena Ženevoje, žiūrėk, kokius stebuklus padarė. Tuoj ištižo kapitalistų širdys ir pasirodo, kad šypsenomis daugiau galime laimėti, negu ginklų žvanginimu. Supranti, draugas!
— Suprantu ir aš! — iš pakampės atsiliepė snaudžianti darbininkė Maša Ivanovna. — Jeigu su šypsenomis daugiau laimėsime, taigi, gal partija sumažintų ginklų gaminimą ir vietoj kokio tanko pagamintų adatų. Jau nebeturiu kuo lopų prisiūti.
— Na, ir kvaila tu, — supykęs rėžė Miša. — Adatų, o ne tankų pasigaminę turėtumėm kapitalistams ne tik šypsotis, bet ir “kazoką” šokti. M. B.
VIENAS KITAM NEUŽSILEIDŽIA
Į garsiuosius Žemaičių Šiluvos atlaidus (rugsėjo 8 d.) traukė drauge pora elgetų. Raseiniškis ir šiauliškis, susitikę kelyje ir susipažinę. Jeigu elgetos žmonėms nori pasirodyti kuo didžiausi lozoriai ir nabagai, tai savo tarpe stengėsi vienas kitą pralenkti pranašumu.
Vos tik pasimatė Šiluvos bažnyčios bokštai, raseiniškis norėjo pasirodyti šiauliškiui turįs labai geras akis.
— Vaje tu mano, žiūrėk, prieteliau, ant bažnyčios bokšto kryžiaus balandis stovi.
Šiauliškis, lyg susidomėjęs, akis įdūrė į toli matomą bažnyčios bokštą, dar ant akių uždėjo delną, lyg jas pridengdamas nuo saulės, ir rimtai patvirtino:
— Iš tikrųjų, net dar du. Vienas gi burkuoja. Matyt, patinėlis patelę bara. Palauk, palauk, abu molinės spalvos, ir kaip tik mūsų parapijos klebono. Matyt, jis jau atvyko į Šiluvą, jeigu jo balandėliai čia. Tai gudrūs ir nepaprasti paukšteliai. Kur tik klebonas važiuoja — ir jie ten skrenda.
Raseiniškis nutilo ir pečiais patraukė. O gal ten iš tikrųjų šiauliškis balandžius mato, nors jo akys tik dramblį būtų įžiūrėjusios.
M. B.
ATVIRKŠČIAI DARO
Atvykstančias ekskursijas amerikiečiai pirma supažindina su ekskursiją dominančiais dalykais, o tik paskui vaišina. Ekskursijos grįžta susipažinusios su Amerikos gyvenimu.
Sovietai atvirkščiai daro. Atvykusias užsienio ekskursijas pirmiausia gerokai pavaišina vodka ir ikrais, ir kai svečių akys jau dryžos, tik tuomet pradeda rodyti ką užsieniečiai norėjo pamatyti. Ekskursijos grįžta iš sovietų nieko nebeatsimenančios, ką matė, ir nesusipažinusios su sovietiniu gyvenimu. K. P-as
NEPASISEKĖ REPORTERIUI
Redaktorius siunčia dar jauną ir neprityrusi reporterį į vieną įstaigą žinių parnešti. Žinojo, kad įstaigos direktorius yra piktas ir spaudai nenori duoti žinių apie savo įstaigą. Redaktorius, išleisdamas pro duris reporterį, dar pridūrė mėgiamą žurnalistų posakį:
— Jeigu pro duris išmes, tai veržkis pro langą. O man žinių turi parnešti.
Jaunas reporteris tik kitą dieną grįžo į redakciją ir be žinių.
— Kur žinios, ir kodėl taip vėlai grįžti? — užsipuola redaktorius.
— Policija kalta, ponas redaktoriau, — pasiteisino reporteris. — Direktorius iš tikrųjų mane pro duris išmetė. Tuomet pas jį lindau pro langą. Bet čia nepasisekė. Gatvėje budėjęs policininkas pamatė mane, pamanė, kad vagis lenda, ir sugriebęs nusigabeno į policiją. Kol išsiaiškinome, ir pernakvojau visą naktį policijoje. K. P-as
STALINO GRYBAI
Atvykusi iš plačiosios Sovietų tėvynės “katiuša”, matydama lietuvius einant į girią grybauti ir kartą gavusi iš savo kaimynės lietuvės jų paragauti, sumanė ir pati nueiti į mišką ir pagrybauti.
Kaip nutarė, taip ir padarė. Vaikšto po mišką ir įsižiūri į grybus, kurie geriau jai patiks. Praeina pro vienus kitus — nepatinka. Negražūs. Tokius lietuvės renka. Tai buržuaziniai — pagalvojo “katiuša”.
Pagaliau “katiuša” suranda musmirių, raudonų, gražių, ir apsidžiaugia :
— Štai, kur bolševikiniai grybai. Stalino grybai! — renka ir balsiai džiaugiasi. — O tos nekultūringos buržuazinės lietuvės tik kažkokius purvinus renka.
Užeina “katiušą” lietuvės grybautojos ir perspėja:
— Drauge, čia nuodingi grybai!
— Jums viskas, kas bolševikiškai atrodo, yra nuodinga! — piktai atkirto “katiuša” ir toliau rinko musmirius. JBn.
