TAUTOS PAKAITALAS AR PAPILDAS?

Tremties prasmės beieškant

ANTANAS MACEINA

1. Susirūpinimas išeivijos prasme

Mūsasis jaunimas yra susirūpinęs lietuviškosios išeivijos gyvenimo prasme. 1 Tai suprantama ir kartu džiugu. Suprantama, nes šis jaunimas atsidūrė svetur ne savo valios apsisprendimu: jis buvo arba tėvo išsigabentas, arba yra jau gimęs svečioje žemėje; todėl jo sąmonės santykis tiek su Lietuva, tiek su gyvenamuoju kraštu yra visiškai kitoks, negu jo tėvų. Džiugu, nes jaunimas nenori senesniųjų išeivijai teiktos prasmės priimti kaip savaime suprantamos, o ieško savosios sampratos: lietuviškajame jaunime jausti gemančią savą tremties gyvenimo filosofiją, kuri turinti apspręsti tolimesnį jo kelią. Senesnioji karta, būdama pabėgėlė tikra šio žodžio prasme, pergyveno tremtį kaip pasiruošimą grįžti atgal. Jaunesnioji karta, nebūdama pabėgėlė, teisėtai suabejoja šia tremties samprata, nes jai grįžimas atrodo ne tik netikras laiko atžvilgiu, bet net ir netikslus reikalo atžvilgiu: “Jaunajai kartai, gimusiai išeivijoje, grįžimas būtų tiek pat skaudus, kaip ir pirmiesiems išeiviams, paliekant tėvynę” (V. Bartusevičius, p. 325). Tai giliaprasmė pastaba, į kurią mes lig šiol nesame atkreipę pakankamai dėmesio. Tremtinio vaikas juk nebėra tremtinys. Grąžinti jį į jo tėvų šalį reikštų kaip tik paversti jį tremtiniu, vadinasi, išrauti jį iš gimtosios jo aplinkos ir persodinti jį į jam svetimą aplinką, tegu ši aplinka ir vadintųsi jo tėvų šalimi, kurioje tačiau “pri-tapimas būtų labai sunkus” (V. Bartusevičius, t. p.).

Štai kodėl jaunimas ir nelaiko senųjų puoselėjamos minties grįžti atgal išeivijos gyvenimo prasme. Priešingai, “nuolatinės kalbos apie grįžimą ir apie darbus tėvynėje atitraukia išeivius nuo tikrųjų jų kaip išeivių tikslų ir nukreipia dėmesį į kalbas apie darbus, kurių jiems tikriausiai niekad neteks atlikti” (V. Bartusevičius, t. p.). Jaunimas mėgina todėl svarstyti “išeivijos ateitį jaunimo perspektyvoje” (K. K. Girnius, p. 4) ir priekaištauja, esą “išeivijos tikslas permažai mūsų visuomenėje diskutuojamas, lyg jis būtų visiems aiškus ir savaime suprantamas” (K. K.

Girnius, t. p.). Jis yra, be abejo, buvęs savaime suprantamas pabėgėliam tikra prasme. Tačiau tiem, kurių sąmonėje apsisprendimo bėgti bei grįžti nėra, šis išeivijos tikslas iš tikro nebėra savaime suprantamas ir todėl turi būti iš naujo permąstomas. Nes “jei negalvojame apie išeivijos prasmę ir uždavinius, tai kaip galime ruoštis ateičiai” (K. K. Girnius, t. p.). O kadangi ši ateitis visu svoriu kaip tik ir gula ant dabartinio jaunimo pečių, užtat jis dabar ir stengiasi spręsti savosios išeivijos mįslę. Šia prasme, atrodo, mūsasis jaunimas sutaria.

Priekaištas vyresniesiem, esą “pirmieji išeiviai nepajėgė savo galvosenos ir vertybių sistemos pritaikyti prie pakitusių sąlygų” (V. Bartusevičius, p. 321), yra šūvis pro šalį: ne pirmieji išeiviai turi taikyti savo galvoseną bei vertybių sistemą, o ‘antrieji’ ir ‘tretieji’, vadinasi, jų vaikai ir vaikų vaikai. Kaip negalima svetur gimusio ir subrendusio žmogaus grąžinti į jo tėvų šalį, nepadarant jo tremtiniu, taip lygiai negalima tėvynėje gimusio ir brendusio žmogaus, pabėgusio svetur, padaryti čiabuviu. Yra visiškai normalu, kad “pirmieji išeiviai” atkuria svetimame krašte senus pirminio savo gyvenimo pavidalus ir pradeda “vesti gyvenimą, lyg būtų savame krašte” (V. Bartusevičius, t. p.). Bet taip pat yra normalu, kad pirmųjų išeivių vaikai ir vaikų vaikai kuria naujų gyvenimo pavidalų ir pradeda vesti gyvenimą, lyg būtų savame krašte, nes jų gyvenamasis kraštas jiem iš tikro ir yra savas kraštas, kaip pirmiesiem išeiviam jis buvo ir lieka svetimas kraštas Į šį skirtumą mūsų jaunimas turėtų atkreipti atidaus dėmesio ir todėl nuo vyresniųjų nei skirtis, nei į juos dairytis. Nes tremtinys negali turėti naujos tėvynės. Tai priešinga žmogaus prigimčiai. Kun. Pr. Gaida yra teisingai pastebėjęs, kad “buvimas tėvynėje yra buvimas prie savo pradžios”. 2 Ir ši pradžia yra nuolatinė: ji apima visų žmogų su jo kūnu ir siela. Jeigu tad šį buvimą prie savo pradžios prarandame, kokiu būdu galėtume jį susikurti svetimame krašte? Visos pastangos laikyti kraštą, kuriame nesame gimę bei augę, sava tėvyne yra paties savęs apgaudinėjimas, padarąs iš žmogaus kažkokį keistą padarą, keistai pergyvenamą net ir tų žmonių, kurių kraštą jis savo tėvyne vadina. Argi nejuokingai skambėdavo žodžiai tų svetimšalių, kurie, apsigyvenę Lietuvoje ir priėmę jos pilietybę, sakydavo: “Mes lietuviai?” Taip lygiai keistai skamba lietuviškosiose lūpose “mes amerikiečiai”, “mes kanadiečiai”, “mes prancūzai”, “mes vokiečiai” . .. Šios keistenybės senesnioji karta vengė, ir jaunimas neprivalo jos už tai barti. Jis turėtų bartis, jei būtų buvę kitaip.

Kiek suprantama bei džiugi yra jaunimo pastanga ieškoti savos lietuviškajai išeivijai prasmės, tiek labai neaiškus lieka šio ieškojimo laukas: kur šią prasmę rasti? A. Saulaitis norėtų ją regėti jaunimo bendruomenėjime. Pastebėjęs, kad “esminė prasmė yra tautinė gyvybė” (p. 313), jis teigia, esą “prasmė atsiranda pačiame gyvenime, pačiuose pergyvenimuose”; tai esąs “lėtas, ilgalaikis procesas” (p. 314). Nerasdamas tautiškumo “kalboje, ar spalvoje, ar proseneliuose, ar valgiuose, ar papročiuose, ar grybuose, ar berželiuose” (t. p.), Saulaitis perkelia jį į sutarimą: “Gražiausiai atstovausime Lietuvai savitarpio vienybės nuojauta net ir pasąmonėje, negu vien tik tautiniais rūbais ar dainomis bei šokiais. Man daugiau pasako vieno lituanistinės mokyklos mokytojo malonus žodis apie kitą mokytoją, negu istorija ar geografija, kurią per pamoką dėsto” (p. 315). Čia aiškiai jausti, kad kalba ne kultūrininkas, o sielovadis, kuriam vidinis žmogaus nusiteikimas yra reikšmingesnis, negu objektyvinė kūryba bei jos laimėjimai. 3 Jis jų neneigia, tačiau jų kūrime ir neregi išeivijos prasmės. Geras vieno lietuvio žodis apie kitą lietuvį jam daugiau pasako, negu Lietuvos istorija ar geografija.

A. Saulaičio priešingybė yra K. K. Girnius. Jis labai aiškiai bei įtaigiai pabrėžia: “Kultūros ugdymas pasidaro mūsų svarbiausias uždavinys”, nes “kultūros ugdymas kaip tik ir yra vienas pasipriešinimo būdas, kurį mes čia išeivijoje galime geriau atsiekti, negu pasilikusieji krašte” (p. 6). Grįžimo mintis Girniui anaiptol nėra svetima, tačiau jis grįžimą supranta ne žmonių, o kūrinių atžvilgiu: “Anksčiau ar vėliau mūsų išeivijoje sukurti literatūriniai ir meniniai darbai sugrįš į tautą” (t. p.), o “kai grįš šitie darbai į lietuvių tautos kultūrinį lobyną, tai jie ir įprasmins mūsų išbė-gimą” (p. 7). Štai kodėl K. K. Girnius ir ragina jaunimą susidomėti kultūrine kūryba, pralenkusia liaudinės kultūros tarpsnį: “Jei jaunimas domėsis aukštesne lietuviška kultūra, tai jis savaime išmoks ir dainų, ir šokių bei kitų papročių” (t. p.). Tačiau šiai aukštesnei kultūrai pasiekti reikia, kad lituanistinis švietimas neužsibaigtų per anksti (plg. p. 9), kad jaunimas pamėgtų “skaityti rimtesnius veikalus negu ‘Meškiukas Rudnosiukas’ ” (p. 8) ir kad šių veikalų visų pirma būtų (plg. p. 9). Draugystės bei vienybės K. K. Girnius iš viso nekelia. Net atrodo, kad Saulaičio peršamas bendruomenėjimas kaip tik pridengiąs tikrą padėtį, nes ryšium su praėjusiu jaunimo kongresu Girnius pastebi: “Atrodė, kad susirinkęs jaunimas nejunta, jog artėja mūsų išeivijos krizė” (p. 11); nejunta todėl, kad kaip tik ana “vienybės nuojauta” (Saulaitis, p. 315) uždeda jaunimui ružavus akinius:    “Susirinko jaunimas, pakalbėjo, pašoko, padainavo ir dabar grįžo į namus” (p. 11). Politinės veiklos K. K. Girnius taip pat nelaiko mūsų išeivijos prasme, nes Lietuvos nepriklausomybės atgavimas nėra mūsų valioje (plg. p. 5-6).

Čia K. K. Girniui pasipriešina V. Bartusevičius, teigdamas: “Kas norėtų apsiriboti vien kultūriniu veikimu, iš esmės būtų nepolitiškas ir tuo pačiu naivus žmogus. Užsidarymas tik kultūrinėje sferoje ir nekreipimas dėmesio į politikos realybę būtų klaida, kurią daug kas daro” (p. 325). 4 Tačiau Bartusevičius neneigia nė kultūrinio veikimo: “Kas norėtų, kad išeivija apsiribotų vien politiniu veikimu, tas neleistinai susiaurintų jos pasireiškimo galimybes ir tuo pakirstų pamatus, kurie remia visą išeivijos gyvenimą” (t. p.) Tačiau kas yra šie išeivijos pamatai, jis nepasako. Žodžiai, esą išeivijos jaunimas “siekia šalia modernios aplinkos su demokratine santvarka padaryti ir lietuvišką visuomenę atviresnę ir modernesnę” (p. 324), lieka be turinio. Taip pat be turinio yra ir posakis, “kad mes išeivijoje stengiamės išlikti lietuviais ne tam, kad galėtume sugrįžti į Lietuvą, bet kad čia dirbtume jos labui” (p. 325), nes niekur nepasakoma, ką ir kaip reiktų dirbti Lietuvos labui. O tolimesni sakiniai skamba net kaip prieštaravimas šiam labui: “Kaip nėra išeivijos uždavinys ruoštis grįžti tėvynėn, lygiai taip pat nėra jos tiesioginis uždavinys išlaikyti tautos gyvybę” (t. p.). Bet keletą pastraipų toliau vėl pasigirsta prieštaravimas prieštaravimui:    “Išeivijos lietuvius

jaunuolius jungia su Lietuva ir jos jaunimu idėja, kad lietuvių tauta turi išlikti gyva ir ateityje” (p. 326). Vadinasi, išlaikyti tautos gyvybę yra vis dėlto bendras — bent idėjine prasme — uždavinys tiek išeivijai, tiek Lietuvos žmonėm.

Ši trumputė minėtų jaunimo ieškojimų apžvalga rodo, kad jaunieji mūsų mąstytojai dar tebesi-grabalioja tamsoje. Ką vienas teigia, kitas neigia (plg. Saulaitis

—    Bartusevičius apie tautinę gyvybę; Girnius — Bartusevičius apie politinę veiklą); kur vienas regi pagrindinį uždavinį, kitas jo ten iš viso neregi (plg. Saulaitis

—    Girnius apie bendruomenėjimą); ką vienas laiko pačia prasme, kitas tai vadina tik antriniu atžvilgiu (plg. Girnius — Bartusevičius apie kultūrinę kūrybą); ir t.t. Visi jie sutaria tik ryšių su Lietuva klausimu. Tačiau nė vienas šių ryšių pobūdžio ryškiau neapibūdina, nes nė vienas, atrodo, nejaučia šių ryšių dviveidiškumo.

Kaip šiuos jaunimo ieškojimus sutikti bei priimti? — Jais, kaip sakyta, reikia pasidžiaugti, tačiau nepalikti jų vienų. V. Bartusevičius teisingai pabrėžia, kad “jaunimas neprivalo pirmoje eilėje sekti vyresniųjų nurodytu keliu, bet budėti, kad surastų savo kelią ir uždavinius, kurie jiem vieniem būdingi ir kurių be jų niekas kitas atlikti negalės” (p. 322) — negalės todėl, kad vyresnieji labai greitai tiesiog fiziškai užleis visą išeivijos gyvenimą dabartiniam jaunimui, kuris jį ves bei tvarkys pagal savas pažiūras, prisiimdamas už tai ir istorinį atsakingumą. Ką vyresnieji čia gali ir privalo, tai padėti jaunimui šį “savo kelią” susirasti; padėti, pasklaidant išeivijos sąrangą, nes išeivija yra gana sudėtingas ir net painus reiškinys. Minėtas jaunimo ieškotojų grabaliojimasis tamsoje, įvairių klausimų prieštaringas sprendimas, įvairiais atžvilgiais nesutarimas kaip tik ir kyla, mano galva, todėl, kad išeivija yra suvokiama perdaug vienalytiškai, pamirštant, kad vienas lietuvis išeivis dar anaiptol nėra toks pat, kaip ir kitas lietuvis išeivis. Lietuvybė yra grynai formalinė jungtis, kuri išeivijos vienybės nekuria, kadangi šioje išeivijoje esama didžiai daugingos sąmonės.

Šio straipsnio uždavinys tad ir yra atskleisti mūsų jauniesiems ieškotojams aną daugingą išeivijos sąmonę. Jos šviesoje gal paaiškės tada ir daugelis klausimų, kurie dabar jaunimo perdaug vienalytiškai keliami, ir daugelis uždavinių, kurie dabar perdaug visiem taikomi. Būdamas jau besibaigiančios kartos atstovas ir pripažindamas jaunimui ne tik teisę, bet ir pareigą perimti iš vyresniųjų tolimesnį išeivijos likimą, 5 norėčiau šiuo straipsniu ne mokyti, o tik rodyti; ne kritikuoti, o tik susimąstyti; ne gailauti, o padrąsinti, kad pradėtas išeivijos prasmės ieškojimas virstų tikra išeivine būsena, atsakinga tiek prieš asmeninę sąžinę, tiek prieš istorinį — jeigu jau ne pasaulio, tai bent tautos teismą, pasak giliaprasmių Fr. Schillerio žodžių: “Die Weltgeschichte ist das Weltgericht”. .Prisitaikant mum patiem, galima būtų šiuos žodžius išversti: išeivijos istorija yra išeivijos teismas.

2. Išeivijos rūšys ir jų sąmonė

Esama trijų išeivijos rūšių: kolonistų, duoneliautojų ir pabėgėlių. Visi jie palieka savo kraštą, tačiau kiekvienas iš jų esti vedamas vis kitokių paskatų. Todėl skirtinga yra tiek jų sąmonė, tiek ir išeivinio jų gyvenimo prasmė.

Kolonistaivyksta svetur ieškotų naujos erdvės bei naujos galios savai tautai. Atradus Ameriką, šios rūšies išeivija buvo labai gausi: portugalai, ispanai, prancūzai, anglai švaistyte švaistėsi pustuščiame žemyne, kurdami savų valstybių atšakas. Tas pat vėliau buvo su Pietų Afrika, patraukusia savęspi olandus. Tų pačių apraiškų regime ir neviename Azijos užkampyje. Tas pat atsitiko ir su Australija. Kolonijinis Europos tautų tarpsnis yra buvęs gana ilgas ir gana platus. Jis truko maždaug penketą šimtų metų ir apėmė visus naujuosius bei senuosius žemynus.

Kolonistų likimas yra vienodas. Iš sykio jie pergyvena save kaip tautos bei valstybės pratęsimą naujoje erdvėje, todėl palaiko labai ankštus santykius su tėvyne bei jos valdžia. Jų grindžiami miestai, kaimai, sodybos dažniausiai esti pavadinami tais pačiais vardais, kaip ir tėvynėje, prijungiant žodelį ‘naujasis’, kuriuo išreiškiami ir tęstinumas, ir ryžto dvasia. Vėliau betgi, kolonijom augant skaičiumi, stiprėjant medžiagiškai bei kultūriškai, kolonistų sąmonė ima kisti. Jie pradeda jaustis ne tik gyveną ‘naujosiose’ sodybose, bet ir esą ‘naujieji’ žmonės. Todėl jie glaudžiasi vis ankščiau tarp savęs ir skiriasi vis labiau nuo savų tautų, kol galop visiškai nuo jų atkrinta —    nesykj net karinėmi priemonėmis. Visas Amerikos žemynas yra minėto vyksmo pasėkmė. Visos jo tautos bei velstybės yra kolonistų — atkritėlių sąmonės padaras.

Ir tai yra neišvengiama, nes tautą ne tik kuria, bet ir išlaiko visų pirma istorinis likimas. Prieš daugelį metų man yra tekę šitaip apibrėžti istorinį likimą: “Istorinis likimas yra vienodi ir bendrai pergyventi kultūriniai tautos žygiai”. 6 Vienodumas ir bendras pergyvenimas yra esminės istorinio likimo savybės. Jeigu viena tautos dalis pergyvena vienokį istorinį likimą, o kita dalis —    kitokį, tokiu atveju susidaro dvi tautos. Atsiradęs kultūrinių žygių skirtingumas ir tautą skelia į skirtingas dalis — pagal tai, kiek esti žymiai skirtingų kultūrinių linkmių. Tai šiandien aiškiai matyti vokiečių istorijoje, kuri padalino Vokietiją į dvi dalis, jau visiškai sąmoningai tolstančias viena nuo kitos: komunistinė Rytų Vokietija nenori turėti nieko bendro su demokratine Vakarų Vokietija. Net pats ‘nacijos (Nation)’ žodis yra jos neigiamas kaip jungtis. Ir priešingai, vienodas bei bendrai pergyventas istorinis likimas jungia į tautą net savyje ir labai skirtingas gentis, kaip tai yra atsitikę su šveicarais, susidedančiais iš italų, prancūzų ir germanų. Šio pobūdžio istorinis likimas išlaiko net visame pasaulyje išsibarsčiusią tautą, kaip tai yra įvykę su žydais.

Betgi kolonistų istorinis likimas nesti nei vienodas su jų tėvynės likimu, nei bendrai su ja pergyvenamas. Atsidūrę svetur, susidūrę su svetimomis tautomis bei kultūromis, įsikūrę svetimoje aplinkoje, kolonistai pamažu išvysto savą istorinį likimą. O būdami erdve nutolę nuo tėvynės, jie nebeįstengia bendrai pergyventi to, kas vyksta jų tautose bei valstybėse. Ir štai, šis vispusiškas kitoniškumas kaip tik ir paverčia kolonistus nauja tauta. Užuot ir toliau buvę tautos atstovai naujoje erdvėje, kolonistai pasidaro naujos tautos pradininkais. Kolonijiniu pavidalu tauta niekados nesiduoda pratęsiama ar pakeičiama. Kolonistai virsta naujakuriais arba nausėdomis. O jeigu kur nors jie to nepajėgia, jeigu jie svetimą kraštą ne kolonizuoja, o tik išnaudoja, kaip tai yra buvę Šiaurės Afrikoje ir visoje Azijoje, tai atbudusi išnaudojamųjų tautų sąmonė sunaikina galų gale visą kolonijinį vyksmą, kaip tai atsitiko po II Pasaulinio Karo su prancūzų ir anglų afrikinėmis bei azijinėmis kolonijomis. Kolonisto likimas tad yra: arba sukurti naują tautą bei valstybę, arba grįžti namo kaip išvarytajam. Amerikos žemyne kolonistai nuėjo pirmuoju keliu, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje — antruoju. Niekur betgi jie savos tautos pakaitalu netapo.

Duoneliautojai, kaip jau rodo pats vardas, vyksta svetur ieškotų duonos plačiausia šio žodžio prasme. Jie vyksta todėl, kad šios duonos jų tėvynė jiem teikia permaža. Tai suprantama ir kartais net būtina. Tačiau ieškoti sau duonos yra visai kas kita, negu ieškoti tautai naujos erdvės, naujos galios, naujos garbės. Nuosekliai tad ir duoneliautojo sąmonė yra visiškai skirtinga nuo kolonisto sąmonės. Kolinistas traukia svetur kaip pirmūnas. Jis stengiasi apvaldyti ir sau palenkti svetimą aplinką. Tuo tarpu duoneliautojas keliauja svetur kaip maldautojas. Jis pats privalo nusilenkti bei prisitaikinti, kad gautų darbo ir galėtų geriau įsikurti, negu tėvynėje. Kitaip kam gi jis būtų čion atsidanginęs? Maldautojo sąmonė kaip tik ir padaro, kad duoneliautojas savos tautos bei kultūros niekados nesukuria. Jo likimas yra įsilieti į pasirinktą kraštą ir jame ištirpti. Tai ką K. Pakštas yra pasakęs apie mūsų tremtinius, iš tikro tinka visų tautų duoneliautojam: “Leiskime, kad visi persikeltų į JAV, kas tuomet atsitiktų? Vaikai virs jankiais ir sena tėvyne nesidomės. Patekusieji čion išspręs tik savo pragyvenimo klausimą, bet kultūros židinio nesukurs”. 7

Tai irgi neišvengiamas vyksmas. Juk duoneliautojas atvyksta į turtingesnį ir labiau išsivysčiusį kraštą, negu jo tėvynė. Todėl jis čia jaučiasi esąs antraeilis, net menkavertis, nepajėgiąs daryti įtakos šio krašto gyvenimui, jo savo idėjomis neapipavidalinąs, kaip tai paprastai elgiasi kolonistai. Duoneliautojui belieka užsidaryti savame gete, išlaikyti kartais gana ilgai savą kalbą, savus papročius, savą meną (dainas, šokius, religines apeigas), tačiau vis to paties aukščio, kokį išsinešė iš tėvynės. Duoneliautojo kultūra yra sustingusi praeities liekana. Ja kaip etniniu palaikų kartais susidomi gyvenamojo krašto kultūrininkai bei valstybininkai, net ją remdami, kad neišnyktų: tai praturtiną šalį kultūrinėmis retenybėmis. Bet tai teturi tiek reikšmės, kiek zoologijos sodai krašto gamtai.

Duoneliautojui būdinga dar ir tai, kad jis į savo kraštą paprastai nebegrįžta — net ir praturtėjęs. Tuo jis skiriasi nuo dabartinio darbininko svetimšalio, pavyzdžiui, Vokietijoje, kurioje jų jau esama per du milijonu. Šie žmonės atvyksta tik užsidirbti, siųsdami didžiąją savo algos dalį tėvynėn ir patys vėliau jon grįždami, kad ten imtųsi kokio nors verslo. Tuo tarpu duoneliautojas nei savo uždarbio tėvynėn nesiunčia, nei pats jon negrįžta. Jis yra išeivis tikra ir pačia giliausia šio žodžio prasme. Tik jam tinka V. Bartusevičiaus teiginys: “Išeivis turi negrįžti namo. Atgal jam kelio nėra” (p. 325). O nėra todėl, kad jis iškeliauja pasiryžęs nebegrįžti. Negrįžimas yra sudedamoji duoneliautojo sąmonės dalis. Ir ši negrįžimo sąmonė kaip tik paskandina duoneliautoją svetimųjų jūroje. Iš sykio jis užsisklendžia savyje todėl, kad į svetimą aplinką dar negali įtilpti. Vėliau betgi, prie šios aplinkos pripatęs, jis ją pasisavina ir su ja susilieja. Kaip kolonistai nevirsta tautos pratęsimu bei pakaitalu todėl, kad nuo jos atsiskiria, sudarydami naują tautą, taip duoneliautojai nevirsta tautos pakaitalu, nes įsilieja į jau esamą svetimą tautą.

Šios tad dvi išeivių rūšys — kolonistai ir duoneliautojai — nėra ir negali būti nei tautos pakaitalas jos grėsmės ar išnykimo atveju, nes patys arba atsiskiria nuo tautos (kolonistai) arba išnyksta svetimoje tautoje (duoneliautojai); nei tautos papildas jos priespaudos atveju, nes patys dažnai reikalauja tautos bei valstybės paramos, kad dar šiek tiek kultūriškai geivelėtųsi. O kur šios paramos iš tėvynės nėra, ten išnykimo vyksmas žengia priekin labai sparčiai.

Trečia išeivijos rūšis yra pabėgėliai, vadinami šiuo žodžiu todėl, kad jie raidiškai bėgo nuo jų tautą ištikusios grėsmės: politinės, karinės, religinės. Šios rūšies išeivių yra buvę visais amžiais ir visose tautose. Dažniausiai jie sudaro nedideles, bet labai veiklias grupes: “Jie paliko namus, bet nepaliko nei kovos, nei tautos” — tai, turbūt, pats tiksliausias ir pats gražiausias šios rūšies išeivių apibūdinimas, kurį mum pateikia K. K. Girnius, kalbėdamas apie tikruosius tremtinius (p. 5). Tremtinio vardas pabėgėliui tinka visiškai gerai, nes jis iš tikro paliko kraštą ne sava valia, o buvo ištremtas. Nevisados tiesiog. Bet labai dažnai netiesiog, negalėdamas susitaikyti su pakitusia savos tautos padėtimi ir negalėdamas savame krašte kovoti už šios padėties pašalinimą. Pabėgėlis arba tremtinys tikisi galėsiąs svetur geriau kovoti ir tuo būti naudingesnis savai tautai, negu pasilikęs; tėvynėje, kur jam būtų surištos rankos ir užčiaupta bumą. Kova už pakaitas savoje tautoje yra pirmasis ir pagrindinis pabėgėlio arba tremtinio sąmonės bruožas. Pačios kovos būdas gali tremtinių gyvenime būti labai įvairus: tai priklauso nuo sąlygų. Jis gali būti grynai politinis, jei krašte yra pakitusi tik politinė padėtis, kaip tai regime šių dienų pabėgėliuose iš Graikijos ar Ispanijos. Jis gali būti ir politinis ir kultūrinis, jei savas kraštas yra pakeitęs visą savo sąrangą, kaip tai yra šiandien su visa Rytų Europa. Kartais jis gali būti net karinis, kaip tai buvo po 1831 m. sukilimo Lenkijoje, kurios pabėgėliai su Ad. Mickevičiumi priekyje organizavo Vakaruose legijonus Lenkijai išlaisvinti. Kiekvienu betgi atveju tremtinio likimas yra kova: politine informacija, kultūrine kūryba, kariniu organizavimusi ar kuriais kitais būdais.

Ši kovos sąmonė padaro, kad pabėgėlis yra visados apsisprendęs grįžti. Pati kova, kurią jis veda svetur, kaip tik ir yra priemonė, turinti sukurti jam galimybę grįžti. Pabėgėlis tad tautos niekados nepalieka. Jis pasiima jos visiškai konkrečią sampratą su savimi, stengiasi šią sampratą ugdyti savyje bei savo vaikuose ir ja apipavidalinti savą gyvenimą svetur. Jo santykis su tautos tikrove yra labai įtampus: psichologiškai jis ja stipriai domisi, jos įvykius stebi, jos laimėjimais džiaugiasi, o dėl pralaimėjimų liūdi. Jis stengiasi jos vardą padaryti žinomą bei vertinamą tame krašte, kuriame jam lemta gyventi. Jis jaučiasi savotiškas savos tautos pasiuntinys, išvykęs svetur, kad praneštų pasauliui apie skriaudas bei priespaudas, kurias turi pakelti jo tauta. Net jeigu tremtiniai kartais ir nebūtų veiklūs, tai pats jų buvimas liudija, kad tokia socialinė bei politinė santvarka, kuri padaro žmones benamiais, “yra nesuderinama su žmonijos kilnumu bei gerove”, kaip tai yra pasakęs pop. Pijus XII savo kalėdinėje kalboje (1945 m. gruodžio 24 d.). Šia prasme pabėgėliai visados yra pasaulio sąžinės budintojai. Jie verčia šią sąžinę nerimti ir nesusitaikinti su tą ar kitą tautą ištikusia žmonijos kilnumo neverta padėtimi.

Kaip ilgai ši tremtinio kovos bei grįžimo sąmonė gali būti gyva? — Tai priklauso nuo jo paties. Anksčiau minėjome jaunųjų teiginį, esą tremtinio vaikas nebėra tremtinys: jaunosios kartos grįžimas į tėvų kraštą būtų jiem tiek pat skaudus, kaip ir patiem tremtiniam, paliekant tėvynę (plg. V. Bartusevičius, p. 325). Tačiau šis teiginys, nors ir teisingas psichologiškai, yra labai reliatyvus. įvairiuose arabų kraštuose (Jordanijoje, Libanone, Syrijoje) turime beveik milijoną vad. palestiniečių, t. y. senųjų Palestinos gyventojų arabų, kurie buvo ištremti bei pabėgo, žydam sukūrus Palestinoje savą valstybę

Šie žmonės nuo 1948 m. gyvena už Palestinos sienų. Tačiau jie ligi pat šios dienos nesusiliejo su gyvenamų kraštų žmonėmis, išlaikydami savyje narsios kovos sąmonę atgauti prarastą tėvynę, tęsdami šią kovą net ir tokiomis priemonėmis, kurios nusikalsta kultūringos žmonijos dorovei bei teisei. Galima visiškai teisėtai smerkti šių tremtinių kovos būdus, tačiau negalima neregėti fakto, kad kovos sąmonė gali būti perteikiama ir naujojom kartom: palestiniečių kovos grupės šiandien yra sudarytos iš pačios jauniausios jų atžalos. Visas jų gyvenimo būdas (dažniausiai stovyklose), visas jų mokymas bei auklėjimas yra nukreiptas į aną galutinį, realiai žiūrint, nepasiekiamą tikslą išguiti žydus iš Palestinos. Juos priėmusieji kraštai skatina palestiniečių kovos sąmonę įvairiopai, nesistengdami jų sulieti su savais gyventojais, nors visi yra tie patys arabai. Pabėgėlio sąmonė gali tad likti gyva tol, kol lieka gyva kovos sąmonė už savos tėvynės laisvę.

Būdingiausia betgi pabėgėliui yra tai, kad jis galų gale grįžta į savą tautą, vadinasi, kad jo apsisprendimas grįžti vis dėlto įvyksta. Tiesa, retai kada pabėgėlis grįžta pats kaip asmuo. Dar rečiau grįžta jo vaikai, jei tremtis užtrunka dešimtmečius ar šimtmečius, kaip lenkų atveju po 1831 metų. Tačiau pabėgėlis visados grįžta savais darbais. Čia reikia visu šimtu procentų pritarti K. K. Girniui, giliai įžvelgusiam tremtinio grįžimo būdą (pigs. p. 6 - 7). Nesvarbu, ar mes grįšime kaip asmens, nes ne mūsų asmeniniame grįžime slypi tremtinio grįžimo sąmonės esmė. Grįžti atgal į tautą reiškia grįžti į tą tautos gyvenime atsivėrusį plyšį, kurio negalima užpildyti tėvynėje, kuris tačiau galimas užpildyti svetur. Tai ir yra tremtinio darbai visokeriopu atžvilgiu. Tremtinys, vykdydamas šiuos darbus svetur, kaip tik ir stato tai, ko tauta tėvynėje statyti negali. O pasikeitus sąlygom — tegu ir po šimtmečių, — ši tremtinio statyba savaime įsijungia į tautos statybą, sudarydama su ja organinę visumą. Todėl reikia tik pritarti K. K. Girniaus tremties prasmės sampratai: kurti kultūrą. Lenkų pabėgėliai po 1831 m. negrįžo Lenkijon nė vienas. Tačiau kas būtų lenkų literatūra be A. Mickevičiaus, J. Slovackio ir Z. Krasinskio, anos “didžiulės trijulės”, kūrusios kaip tik tremtyje? Pridėkime prie šių didžiųjų dar S. Garčinskį, M. Čalkovskį, C. K. Norvydą ir tuoj pat paregėsime, kiek lenkų literatūra yra laimėjusi iš tremties kūrybos.8 Maždaug tas pat yra įvykę ir su dabartine vokiečių literatūra, kurios daugybė atstovų, atėjus Hitleriui valdžion, paliko savo tėvynę ir kūrė už jos sienų. Laimei šiųjų tremtis nebuvo ilga, taip kad beveik jie visi ir asmeniškai grįžo namo, nešdamiesi su savimi savų kūrinių.

3. Lietuviškosios išeivijos sudėtis

Mūsų išeivija yra tik dvirūšė: tai duoneliautojai ir pabėgėliai. Mes niekad nesame turėję kolonistų.8 Tiesa, Vytauto laikais buvome apvaldę didžiulius slaviškųjų žemių plotus, tačiau ne tam, kad ten įsikurtume kaip pirmūnai, bet tik tam, kad gavę mūsų viršenybės pripažinimą, grįžtume namo, nešini, kaip tai prasmingai išreiškia A. Mickevičiaus eilėraštis “Trys Budriai”, ne kailiais, brangiais audiniais, gintaru, pinigais, bet — lenkaitėmis ar rusaitėmis. Tik K. Pakštas mėgino mūsų išeivius paversti kolonistais, jau nuo 1924 m. keldamas planingos kolonizacijos idėją ir ieškodamas jai vietos čia portugalų Angoloje, čia Venecueloje, čia Brazilijoje, čia Kenijoje, čia galop Britų Hondūre. 9 Tačiau jo pastangos buvo veltui: “Pakštui nepavyko šios idėjos ne tik kad įgyvendinti, bet nė bangos sukelti”.20 Pakšto sumanymo šalininkas bei rėmėjas A. P. Mažeika klausia, kodėl: “Tautinio sąmoningumo stoka?... Gal laikas nebuvo palankus?.. . Kapitalo stoka?”11 Visi klausimai atsakomi teigiamai. Tačiau visi šie veiksniai nebuvo lemiantieji, nes kolonistai vyksta svetur nešini tik drąsa. K. Pakštas pamiršo ar nenorėjo pastebėti, kad mūsieji išeiviai, į kuriuos jis kreipėsi, esmėje buvo duoneliautojai. O iš duoneliautojo niekad nepadarysi kolonisto. Tai gražiai apibūdino J. Kaseliūnas, kalbėdamas apie Pakšto planų nesėkmę: “Mūsų žmonės Amerikoje labai gerai įsikūrė, o jaunimas pradeda įsijungti į kitą, didesnę tautą. Tad mažutės atsarginės tėvynės klausimas USA lietuviam nėra aktualus. Kitaip manančių maža ir jie neryžtingi. Ant visko gatava — gal jie važiuotų, bet pionieriais jie nenorėtų būti”.12 Nes pionieriaus sąmonė yra visiškai kitokia, negu duoneliautojo. Duoneliautojas palieka savo kraštą, kaip sakyta, duonos ieškotų, ir kur jis šios duonos gausiai randa, ten yra ir jo tėvynė. Žadinti jį virsti pirmūnu ir viską pradėti iš naujo iš tikro yra išmonė. K. Pakštas kaip tik ir buvo tokios išmonės auka: jis nesuvokė duoneliautojo psichikos. Pats būdamas savo prigimtimi keliauninkas, jis negalėjo suprasti sėslaus žmogaus, kuris jau šimtmečiai pirmauja lietuvių tautoje ir kuris svetur taip pat stengiasi kuo greičiausiai virsti sėsliu.

Išskyrus asmenines išimtis — kunigai, mokytojai, valdžios persekiojamieji, — visa mūsų išeivija ligi II Pasaulinio karo buvo duoneliautojai, vykstą iš Lietuvos ten, “kur galima pralobti” (A. Jakštas). Nuo 19 šimt. vidurio jų randame ne tik JAV, bet ir Kanadoje, ir Pietų Amerikos kraštuose, ir net Pietų Afrikoje. Tačiau visur jų gyvensena ta pati: burtis į kolonijas bei parapijas prie tenykščių pramonės centrų; išsisklaidyti, šiem centram nykstant arba kuriantis naujiem; puoselėti atsineštas tradicijas; kurti šalpos draugijas; leisti spaudos; tačiau pamažu liegti, silpti, jungtis į “didelę tautą” ir galop anksčiau ar vėliau joje ištirpti.

Nors JAV, K. Pakšto apskaičiavimu, yra buvę apie milijoną lietuvių, vadinasi, trečdalis mūsų tautos, jie lietuviškosios kultūros ten nėra sukūrę, nors jiem nestigo nei medžiaginių išteklių, nei galimybių eiti mokslą, nei santykių su Amerikos žmonėmis, nei ryšio su sava tauta. Mum juk žinoma, kad Lietuvos nepriklausomybės reikalui JAV lietuviai yra sudėję didžiules pinigų sumas, skirtas mokslintis jaunimui — Europoje; kad jie yra išleidę pirmuosius Lietuvos rašytojų raštų rinkinius (pav. V. Kudirkos raštai, 6 t. 1909 m.); kad jie yra paskleidę eibę žinių Amerikos spaudoje apie Lietuvą; kad jų visuomeniniai sąjūdžiai yra atspindėję ano meto ideologines bei socialines pasaulio kovas. Kitaip tariant, mūsų duoneliautojai anaiptol nebuvo ‘nužemintieji bei nuskriaustieji’, bet laisvi, pasiturį, tautos reikalus jaučią ir jiems aukoją, žmonės.

Ir vis dėlto šis tautos trečdalis neišugdė jokio ryškesnio rašytojo, jokio menininko, jokio filosofo, jokio teologo; jis nesukūrė jokios lietuviškosios aukštosios mokyklos, net nė vidurinės, kurioje lietuviškasis jaunimas galėtų mokslintis ir ruoštis kultūrai kurti. Aukščiau minėtas teiginys, esą duoneliautojai kultūros nesukuria, pasitvirtino mūsų išeivijos gyvenime visu plotu. O ir jie jos nesukuria todėl, kad jų sąmonė yra nukreipta ne į kultūrą, o į lobį medžiagine prasme. Vienas mažutis pergyvenimas, man esant Freiburge/Br., atskleidė šią duoneliautojo sąmonę visu ryškumu. 1950 m. į Freiburgą atvyko iš JAV vienas lietuvis (jau miręs), atsigabendamas gražų ir, mūsų pabėgėlių akimis žiūrint, net liuksusinį automobilį, kuriuo jis vyko iš Vokietijos kitur. Freiburge tais metais buvo susispietę daug kultūrininkų, ypač dailininkų, kurie buvo ten įkūrę net Meno mokyklą. Nevienas jų atėjo atsisveikinti su šiuo asmeniu. Vienas šio žmogaus pažįstamas pristatė jam atvykusius, pasakydamas ne tik jų pavardę, bet ir akademinį titulą bei profesiją. Minėtasis lietuvis iš JAV įlipo į automobilį, sėdo prie vairo, įjungė motorą ir, dar sykį apžvelgęs stovintį būrelį, tarė kažkaip išdidžiai ir truputį pergarsiai skambančiu balsu: “Jūs visi čia esate profesoriai, daktarai, dailininkai o aš — turiu pinigų”. Tarė ir nuburzgė savu keliu. Niekas taip gerai neišreiškia duoneliautojo santykio su kultūra, kaip šie žodžiai. Jie yra buvę mūsų išeivijos gairė ir tik jie gali išaiškinti, kodėl duoneliautojai kultūros nesukuria ir kodėl ano tautos trečdalio veikla negalėtų praturtinti lietuviškosios kultūros. Jei tad šiandien jaunimas teigia, esą išeivijos prasmė yra kultūros ugdymas (plg. K. K. Girnius, p. 6 - 7), tai jis turi atsiminti, kad duoneliautojo sąmonei ši prasmė yra esmiškai svetima.

Netrukus po II Pasaulinio karo mūsų duoneliautojų išeivija buvo papildyta pabėgėliais — taip pat beveik visuose žemynuose: Vakarų Europoje, Amerikoje, Australijoje. Šių pabėgėlių, palyginus juos su duoneliautojais, buvo tik netidelis kiekis: keletą dešimčių tūkstančių. Išsimėtę po įvairių įvairiausius kraštus, jie savo skaičiumi nesudarė beveik jokios jėgos. Užtat sava sąmone jie supurtė duoneliautojų masę. Duoneliautojai jiem padėjo įsikurti medžiagiškai: už tai pabėgėliai bus duoneliautojam dėkingi ligi pat savo gyvenimo galo. Kaip atpildo betgi už šią medžiaginę paramą pabėgėliai pareikalavo iš duoneliautojų pasistiebti lietuviškojoje kultūroje. Už tai duoneliautojai neatleis pabėgėliam taip pat ligi savo gyvenimo galo. JAV buvusi pradžioje nemenka įtampa tarp atvykusiųjų pabėgėlių ir jau įsigyvenusiųjų duoneliautojų kaip tik kilo iš skirtingos duoneliautojo ir pabėgėlio sąmonės.

Atsiminkime, kad pabėgėliai labai stipriai apnuogino kultūrinį tėvynės pajėgumą, nes tarp jų buvo nepaprastai didelis procentas kaip tik kultūrininkų: rašytojų, menininkų, muzikų, mokytojų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, kunigų, valdininkų. Atsidūrę svetur, jie negalėjo atsidėti tik duonai, nes jie pabėgo iš krašto ne jos ieškotų. Be abejo, duona reikalinga ir kultūrininkui. Tačiau jos užsidirbdamas, jis visados vaitoja, kad ji jam atima laiką bei ėda jėgas. Duoną jis pergyvena ne kaip palaimą — tai duoneliautojo pergyvenimas, — bet kaip slogutį. Todėl jis mėgina šį slogutį malšinti įtampia kūryba, nors tik ir poilsio valandomis. Jis reikalauja, kad ir kiti kultūra domėtųsi bei ją vertintų. Jis reikalauja kultūrai aukos — ne tik medžiaginės, bet ir dvasinės, keldamas tuo nerimo visoje išeivijos visuomenėje. Pabėgėlis, patekęs į duoneliautojų minią, veikia tarsi žvirgždas bate: jis maudžia ir neleidžia žingsniuoti senu žingsniu. Jis virsta sąžine, kuri nuolatos griaužia ir neleidžia domėtis lobiu, tik jį vertinant. Pabėgėlis verčia duoneliautoją pervertinti savo lig šiol turėtas vertybes. Visa tai kaip tik ir kelia įtampos ir net erzelio, sykiu tačiau skatina kultūrinę kūrybą svetur. Lietuviškosios kultūros sužydėjimas JAV po pabėgėlių atkeliavimo ir šio sužydėjimo trukmė ligi dabar kaip tik ir yra pabėgėlių sąmonės apraiška.

Užtat ir vėl: jei mūsų jaunimas išeivijos prasmę regi kultūrinėje kūryboje, tai jis turi niekad nepamiršti, kad kūryba gali kilti tik iš pabėgėlio sąmonės, nes tik ši sąmonė ugdo savyje pastangą grįžti į tautą; grįžti ne tuščiomis, bet nešantis įtampios kūrybos vaisių. Grįžti, kaip sakyta, nėra jokio reikalo savu asmeniu. Bet grįžti reikia savu objektyviu įnašu tautos kultūrai. Štai ko nėra duoneliautojo sąmonėje ir štai kas esmiškai apsprendžia bei valdo pabėgėlio sąmonę. Kalbant tad apie kultūrą kaip išeivijos prasmę, reikia susivokti, į ką tokiu reikalu kreiptis, kad neįtaigotume šios prasmės tiem, kuriem ji iš vidaus svetima. Kultūra yra anaiptol ne visos išeivijos gyvenimo prasmė, o tik to jo sluogsnio, kuris turi grįžimo sąmonę ir kuris todėl savą buvimą svetur pergyvena tik kaip geresnę kūrybos sąlygą, negu tėvynėje.

Bet štai, šitoje vietoje pradedame užčiuopti pavojimgą pabėgėlio polinkį, būtent: virsti duoneliautoja. Tiesa, pabėgėlis palieka savą kraštą tam, kad dėl jo kovotų svetur. Jeigu tačiau ši kova trunka dešimtmečius, neatnešdama jokių apčiuopiamų vaisių; jeigu asmeninio grįžimo viltis pamažu blėsta ir galop net visiškai išblėsta, kaip tai dabar yra mūsų atveju; jeigu įsikūrimas svetimame krašte pasiseka gana gerai, kaip tai irgi yra mūsų atveju, — tai kovos ryžtas gęsta, kūrybos karštis mažta, grįžimo sąmonė atrodo esanti išmonė, ir pabėgėlis nejučiomis darosi duoneliautojas. Skirtumas tarp išeivių ieškotų duonos ir išeivių kovotų už tautos laisvę bei kultūrą nyksta duoneliautojų naudai. Lobis virsta palaima, o kultūra įkyriu slogučiu. Stebint lietuviškąjį gyvenimą, atrodo, kad šis pavojus pabėgėliam dabar yra ypatingai tikrovinis. Atrodo, kad jaunoji pabėgėlių karta aiškiai prisiima duoneliautojų sąmonę ir vis labiau praranda pabėgėlių sąmonę.

Vertindamas buvusįjį jaunimo kongresą, “Aidų” redaktorius dr. J. Girnius padarė šitokią kritinę pastabą: “Visi aktualieji lietuvybės klausimai buvo jaunimo kongrese paliesti. Bet vis labiau rūpėjo nuo ‘vyresniųjų’ atsiriboti ar, apsigręžus, juos savo ‘pageidavimais’ įpareigoti. O į save pačius, jaunimą, kritiško žvilgio tiesiog vengta”. 13 Kuo atsiriboti ir ko pageidauti? Atsiriboti, kaip šio straipsnio pradžioje minėjome, nuo grįžimo sąmonės (“išeivis turi negrįžti namo”, V. Bartusevičius, p. 325), nesvarstant, kad grįžimo sąmonę sudaro anaiptol ne asmens, o jo kultūrinės karybos grįžimas tautos lobin. Pageidauti, kad vyresnieji jaunimui šios sąmonės nediegtų, leisdami jiem nusikratyti pareiga išlaikyti tolimesnę tautos gyvybę (ją “išlaikyti turi tautos dalis, likusi tėvynėje”, V. Bartusevičius, t. p.), nesvarstant, kad tautinės gyvybės išlaikymas yra esmėje jos kultūros ugdymas. Štai ko, mano galva, dabar mūsajam jaunimui ir reiktų, būtent: kritiškos apžiūros, ar jis nevirsta išeivių - duoneliautojų rūšimi. Pagrindo tokiai apžiūrai esama: nusigrįžimas nuo humanistinių mokslų studijų (teologijos, filosofijos, literatūros ir k.), veržimasis į praktinius mokslus (medicina, inžinerija, prekyba ir k.), nesidomėjimas lietuvių kalba šalia gyvenamojo krašto kalbos, nevertinimas politinio kovos pradmens, permažas kūrybiškumas teorinėse srityse ir t. t. Todėl jaunimo savikritika kultūrinės kūrybos atžvilgiu ir turėtų būti trečiojo kongreso pagrindinė tema. Nes jeigu jaunimas čia nesuskas, tai išeivijos prasmės ieškojimas savaime baigsis duoneliautojo sąmonės prisiėmimu: pabėgėlių jaunimas virs duoneliautojų jaunimu. O tai būtų savęs išdavimas ir tuo pačiu nuteisimas: išeivijos istorija tokiu atveju iš tikro virstų išeivijos jaunimo teismu. Geriau tad surengti ‘teismą’ sau pačiam. Busimasis jaunimo kongresas ir turėtų būti šitoks jaunimo ‘teismas’ jo paties lūpomis bei širdimi.

4. Kultūros ugdymas kaip išeivijos prasmė

Kultūros ugdymas kaip išeivijos gyvenimo prasmė yra K. K. Girniaus įžvelgtas labai teisingai. Tačiau kadangi išeivijos sąmonė, kaip sakėme, yra dauginga, tai ši prasmė gali būti suvokta tik pabėgėlių sąmonės, nes tik pabėgėliai yra palikę savą kraštą, kad laisvai veiktų svetur. Laisvai veikti svetur betgi reiškia kurti tai, ko negalima kurti tėvynėje. Nuosekliai tad kultūros kūrimas bei jos ugdymas esmiškai siejasi su išeiviniu pabėgėlio gyvenimu. Pabėgėlis, kuris kultūros nekuria ir jos tuo ar kitu* savo veiksmu neugdo, yra nevertas savo pabėgimo. Užtat pagrįstai K. K. Girnius skirsto išeivius į blogus ir gerus: geras žmogus dar nebūtinai turi būti ir geras išeivis (tai žinotina A. Saulaičiui!). Kas neserga “lietuvių tautos problemomis”, gali būti “geras žmogus, pagirtinas Amerikos pilietis, apsukrus biznierius, bet jis nebus geras išeivis” (K. K. Girnius, p. 5) — pridurtume: nebus geras išeivis pabėgėlio prasme. Nes jis bus geras ir gal net labai geras išeivis duoneliautojo prasme. Teikiant tad mūsajai išeivijai kultūrą kaip jos gyvenimo prasmę, reikia kartu žadinti bei palaikyti joje ir pabėgėlio sąmonę. Tai pati pirmoji bei pagrindinė sąlyga šiai prasmei tiek suvokti, tiek vykdyti. Tą akimirką, kai pabėgėlio sąmonė persisvers duoneliautojo sąmonės naudai, kultūros kūrimas sustos, ir išeivijos gyvenimo prasmė žlugs.

Lituanistinių mokyklų pareiga todėl ir būtų ne tik perteikti žinių apie Lietuvą, ne tik išmokyti lietuvių kalbos, bet ir žadinti jaunime pabėgėlio sąmonę, kad pabėgėlio vaikas nevirstų duoneliautoju, išduodamas ne tik savo tėvų ryžtą, bet ir savo paties buvimą svetur. Tai būtų pradmuo, kuris persunktų visus lituanistinėse mokyklose dėstomuosius dalykus. Lituanistinių mokyklų lankytojai jau iš pat pradžios turėtų suvokti, ką reiškia grįžti į savą tautą, negrįžtant į ją asmeniškai; ką reiškia išlaikyti tautinę gyvybę, esant išsibarsčius pasaulyje; ką reiškia kovoti, esant mažučiam skaičiui. Visi šie išeivio uždaviniai susibėga kultūros kūrime bei ugdyme. Mes ligi šiol, atrodo, esame perdaug kalbėję apie visus šiuos uždavinius subjektyviu atžvilgiu, todėl susilaukėme iš jaunimo priekaišto, esą visa tai (kova, grįžimas) yra netikroviška. Iš tiesų betgi visi šie uždaviniai yra objektyvūs: kovoti kuriant ir grįžti kultūriniu įnašu. O tai nėra jokia išmonė, bet tikrasis išeivijos pašaukimas, kurį ji įvykdo, kaip tai rodo lenkų išeivija po 1831 m. ar rusų išeivija po 1918 m. Argi negrįš rusų tauton teologai: N. Afanasievas, S. Bulgakovas, G. Florovskis; filosofai: N. Berdjaevas, S. Frankas, N. Losskis; kritikai ir literatūros istorikai: V. Ivanovas, D. Merežkovskis, K. Močulskis; rašytojai bei poetai: K. Balmontas, I. Buninas, M. Cvetaeva ir daugybė kitų,14 nors nevienas iš jų jau seniai yra mirę? Šį tad objektyvųjį išeivijos prasmės atžvilgį kaip tik ir reiktų labiau pabrėžti bei plačiau atskleisti. O tai kaip tik ir būtų visų pirma lituanistinių mokyklų uždavinys.

Antras dalykas, kurį mum reiktų ugdyti, skelbiant kultūrą kaip išeivijos gyvenimo prasmę, yra papildo sąmonė. Kaip ankstesnė išeivijos rūšių apžvalga rodo, tautos pakaitalu niekas būti negali. Taigi nė pabėgėliai. Jie palieka savo kraštą ne tam, kad išgelbėtų tautą fizine prasme (tautos fiziškai žūsta ne taip jau greitai!), bet tam, kad ją papildytų dvasine prasme, vadinasi, kad jai duotų to, ko ji, svetimųjų (kartais ir savųjų) prislėgta, duoti negali. Kol tauta gyvena, tol ji ir kuria. Tačiau vienokio ar kitokio režimo — komunistinio ar fašistinio — prislėgta, ji kuria ne tai, ką sako jos laisvė, o ko reikalauja ir ką leidžia valdantieji sluogsniai. Tokiu atveju tautos kultūra virsta arba vienašališka arba esti aprėžiama tik tam tikromis sritimis, kitas paliekant šalia arba net draudžiant. Pabėgėlių uždavinys užtat ir yra atsverti šias tautos kultūroje atsivėrusias spragas. Pabėgėliai negali griebtis kurti kultūros jos visumoje; šiam reikalui jų skaičius ir jėgos paprastai esti per silpni. Be to, tai būtų ir neprasminga, nes daugelis kultūros sričių esti kuriamos ir net klesti tėvynėje. Būtų nereikalingas energijos eikvojimas pamėgdžioti tremtyje tai, kas tėvynėje vyksta. Kaip ir visur kitur, taip ir kultūrinėje kūryboje pabėgėliai turi jaustis esą kovotojai, vadinasi, teikėjai to, ko tėvynės priespauda jai neteikia. Pabėgėlio kūrybos prasmė yra teikti tautai papildo, kad net ir priespaudos metu tautinė kultūra išliktų pilnutinė. Tai yra vienas iš pagrindinių pabėgėlio gyvenimo pradų.

Atsikreipiant dabar į lietuviškosios kultūros pilnatvę, tuojau galima pastebėti, kad komunistinio režimo ji yra labai sužalota: vienos sritys yra visiškai draudžiamos, kitos iškraipomos. Draudžiama yra visa religinė sritis: pradedant teologija, baigiant katechetika; pradedant klierikų priėmimu seminarijon, baigiant vyskupų veikla. Jokios laisvės čia nėra. Ši sritis geivelėja tėvynėje giliausia šio žodžio prasme. Ji yra režimo pasmerkta nykti ir išnykti. — sužalotos yra dvasinės kultūros sritys: filosofija, literatūros ir istorijos mokslai, sociologija, nes jos gali būti čia kuriamos tik taip, kaip reikalauja komunistinė ideologija, nepripažįstanti jokios laisvos šių sričių interpretacijos. — Kiek geriau yra su dailiąja literatūra, tapyba, architektūra, muzika, vadinasi, su menu plačiausia šio žodžio prasme. Tiesa, ir ši sritis nėra tiek laisva, kiek reikalauja jos esmė. Tačiau vis dėlto ji nėra ir negali būti tiek ideologiškai įtaigojama, kaip mokslai, nenorint sunaikinti jos pačios, kaip tai yra buvę Stalino metais, kai visas menas buvo virtęs gryna komunistinės ateities propaganda. Reliatyvi tad meno laisvė kaip tik pastaruoju metu ir pradeda reikštis žymiais laimėjimais tėvynėje. Vis dėlto vispusiško išsiskleidimo ir laisvo pražydimo vargu ar būtų galima ten tikėtis. — Laisviausia kultūros sritis tėvynėje yra gamtos mokslai, matematika ir filologija. Šiose srityse lietuvių tauta tėvynėje yra padariusi didžiulį šuolį priekin. — Tai paminime tik labai trumpai, nes visa tai mum yra žinoma ir visa tai turi tarnauti mum tik kaip gairė, kad galėtume įžvelgti, kur ir kiek mes privalome kurti kultūrą kaip papildų tėvynės kultūrai.

Visų pirma kurtina yra religinė sritis, nes tėvynėje ji iš viso nėra kuriame. Deja, čia mes esame kažkodėl labiausiai neveiklūs. Be abejo, religija yra laisvas žmogaus apsisprendimas. Tačiau išeivijoje kaip tik ir turime labai didelį procentą pabėgėlių, apsisprendusių už religiją: tai visa ateitininkija, didelė dalis skautijos ir nemaža dalis kitų pakraipų asmenų, nekalbant jau apie įvairių konfesijų dvasiškiją. Ir vis dėlto religinis įnašas tautinės mūsų kultūros pilnatvei yra lig šiol buvęs nuostabiai menkas. Mes nė iš tolo negalime užpildyti tos spragos, kurią komunizmas yra padaręs ir tebedaro religijai tėvynėje: ne tik ta prasme, kad neparuošiame pakankamo skaičiaus dvasiškių iš lietuviškojo jaunimo (šis dalykas yra netoks svarbus tėvynei, nes asmeninio negrįžimo atveju ir lietuvis kunigas miršta svetur, bet ypač ta prasme, kad mes čia nieko nesukuriame, kas galėtų grįžti tauton, mum patiem negrįžtant. Religinė literatūra, religinė muzika, religinė tapyba (išskyrus vitražų meną) niekeno nėra skatinama ir todėl esti kuriama išblaškytai, nepasiekdama ryškesnių laimėjimų, vertų kovos vardo. Spauda nesykį skelbė, esą užsakytos ir rašomos mūsų proistorė, mūsų tautos istorija, mūsų literatūros istorija, net mūsų filosofijos istorija. Tačiau niekur neteko užtikti, kad būtų užsakyta ir rašoma Lietuvos Bažnyčios istorija. O Bažnyčios istorikų turime nemaža ir labai gerų. Tas pat yra su problemine religine literatūra. Kitoje vietoje autorius tai kėlė ir čia dar sykį primena, kad jokia kita mūsų išeivių sritis neturi tiek pasiruošusių žmonių, kiek religija: katalikų dvasiškių išeivijoje šimtas su viršum yra teologijos daktarai bei licencijatai. O kur jų religiniai veikalai? Kas padarė, kad šie žmonės, parašę po knygą akademiniam laipsniui gauti, padėjo plunksną ir leidžia jai rūdyti ligi šiolei? Nejaugi jie tiki ne tik kūno prisikėlimą, bet ir jo nemirtingumą? Religinė sritis yra tad pati pirmoji, kuri šaukiasi mūsų kūrybos, nes ši sritis tėvynėje yra labiausiai apiplėšta. Propagandos apie religijos persekiojimą Lietuvoje nepakanka, nes ji sensta bei miršta kartu su mumis: ji kaip kultūrinis įnašas į tautą nebegrįš. Ji savo esme net priklauso daugiau politinei išeivių veiklai, atskleidžiant nedemokratinį komunizmo pobūdį.

Maždaug tas pat tenka pasakyti ir apie filosofijų. Filosofija tėvynėje yra ugdoma, tačiau tiktai marksistinė. Jokių kitų srovių, jokių šių srovių rungtynių ten nėra. Todėl pabėgėlių pašaukimas ir būtų papildyti šį vienašališkumą ir padėti lietuviškajai minčiai išsiskleisti tremtyje visu jos pločiu bei gyliu. Be abejo, filosofų turime išeivijoje žymiai mažiau, negu teologų. Tačiau vis dėlto jų turime ir tai visų pirma — kas ypač visus džiugina — iš jaunosios kartos. Bet reikia juos padrąsinti. Reikia juos paskatinti, kad jie kurtų ir savo kūrybą lietuviškajai visuomenei pateiktų. Filosofija nėra masės skaitoma. Todėl jos paskata turėtų ateiti kaip tik iš tų įstaigų, kuriom lietuviškosios kultūros pilnatvė yra pareiga. Lietuvių Fondas yra užsakęs dr. J. Girniui parašyti lietuviškosios filosofijos istoriją. Užsakymas yra sveikintinas. Tik kur ta ‘lietuviškoji filosofija’? Ar nereiktų pirmiau ją sukurti, o tik paskui rašyti jos istoriją? Ar ne tiksliau būtų buvę tam pačiam dr. J. Girniui (kaip stipriausiai iš visų mūsų filosofinei galvai) ir dviem trim jauniesiem filosofam užsakyti po problematinį veikalų — nebūtinai lietuviškąja tema, bet būtinai lietuvių kalba? Ar nevertėtų šiuo atžvilgiu labiau sukrusti ir Liet. Kat. Mokslo Akademijai, kurios metraščio ir suvažiavimo darbų didžiuliuose bei pasigėrėtinuose tomuose filosofijos esama tik vaistinių uncijomis? Kodėl nepaorganizuoti bei nepaskatinti filosofijos srities atstovų, pirmoje eilėje jaunųjų, kad jie LKM Akademijos metraščiui pateiktų ilgesnių studijų, nes šis metraštis yra vienintelis, galįs tokių didesnio masto studijų paskelbti? Kol komunizmas valdys Lietuvą, tol filosofija galės kurtis tik tremtyje. Šia prasme filosofinė kultūra yra mum iš tikro įpareigojantis papildas.

Nedaug geriau yra ir su literatūros mokslu, pirmoje eilėje su literatūros kritika bei interpretacija. Tėvynėje ši sritis yra gerokai ūgtelėjusi, tačiau perskverbta komunistine ideologija. Todėl ji būtinai reikalauja papildo tremtyje. Be to, išeivijoje turime eilę rašytojų, kurie yra tiek išryškinę meninį savo pobūdį, jog drąsiai galime tarti, jie esą jau kokybiškai ‘užbaigti’. Todėl mūsų literatūros mokslininkam kaip tik ir reiktų jais susidomėti ir pateikti mum apie juos išsamesnių studijų. K. Bradūnas nesykį yra spaudoje apgailestavęs, kad net senatvės sulaukusiųjų rašytojų kūryba vis dar nėra mūsų apžvelgta bei įvertinta savo visumoje. Sveikintina, kad lietuvių literatūros istorija yra Liet. Fondo užsakyta ir rašoma. Tačiau literatūros istorija gali išaugti tik iš monografinės bei studijinės atskirų rašytojų sklaidos. Šiai sklaidai pasiruošusių žmonių iš jaunųjų jau turime ne vieną. Reikia tik jų konkrečiai bei apčiuopiamai tokios sklaidos paprašyti bei jų darbą atitinkamai paremti.

Istorijos mokslas mūsų išeivijoje taip pat turi būti pergyvenamas bei vykdomas kaip papildas komunistinės ideologijos klastojamam istorijos mokslui tėvynėje. Tiesa, išeivija pačia savo dvasia yra linkusi žvalgytis atgal ir istorijai atsidėti kartais net įtampiau, negu kitom kultūros sritim. Tai galima pastebėti ir mūsų išeivijoje, kurioje atsiminimai bei monografijos pastaruoju metu vis gausėja. Tai gera. Tačiau to nepakanka. Mum reikia Lietuvos istorijos — nuo pradžios ligi galo. Tragiška, kad Liet. Fondo užsakytoji Lietuvos istorija sudužo prof. Z. Ivinskio mirtimi. Bet ar kartais šis užsakymas nebuvo klaidingas pats savo esmėje? Ar įmanoma vienam žmogui nepalūžti po tokio milžiniško darbo našta? Ar darbo pasidalinimas nebūtų buvęs tikslesnis ir todėl ne toks dužius, kaip tai yra dabar?

Čia minimos kultūrinės kūrybos sritys yra ne išskaičiavimas, bet tik pavyzdžiai. Visa dvasinė kultūra tėvynėje yra niekojama arba klastojama, todėl ji visa šaukiasi papildo mūsąja laisva kūryba. Čia nurodėme tik tas sritis, kurios mūsų paramos visų pirma yra reikalingos ir kuriomis todėl visų pirma turėtum susidomėti: tiek savo studijomis aukštosiose mokyklose, tiek savais raštais, tiek sava medžiagine parama, tiek savu dėmesiu pasirodantiem darbam. Nereikia atsidėti tik lituanistikai kalbos bei jos mokslo prasme. Lituanistika mum šiandien yra visa dvasinė kultūra.

Baigiant, atgal prie jaunimo ieškojimų! Jeigu jaunimas iš tikro nuoširdžiai ieško išeivijos gyvenimo prasmės (o tuo abejoti nėra jokio pagrindo) ir jeigu jis ją randa kultūrinėje kūryboje, kurios vaisiai įsijungs į tėvynės kūrybą, ją papildydami ten, kur ji spragota ar iškreipta, tai tuo mūsų jaunieji intelektualai ir įsipareigoja šiai prasmei arba kultūrinei kūrybai. Senoji pabėgėlių karta kultūrinį savo įnašą jau baigia: ji kūrė žymiai sunkesnėmis aplinkybėmis, negu tai dabar gyvena jaunoji karta, kuri perims tolimesnį kultūros ugdymą. Jos tad reikalas yra nustatyti šio ugdymo būdus bei priemones. Ji teisingai čia gali eiti savu keliu, kitu keliu, negu ėjo senesnieji. Tačiau ji turi eiti, o ne tūpčioti ar net susėsti ant pakelės griovio krantų, kad pasigrotų, pasišoktų, pasišnekėtų ir grįžtų namo. Ne! Kultūrinis įsipareigojimą reikalauja pasistiebti. Jis neneigia nei muzikos, nei šokio, nei dainos, nei pašnekėsio ar pažinties. Tačiau jis visais šiais dalykais neišsisemia. Kūrybinis įsipareigojimas bei pasistiebimas reikalauja objektyvių vaisių kūrinių pavidalu. Ir tokių vaisių keliu jaunimas dabar tegali eiti. Pats kelias yra pradėtas ir ketvirtį šimtmečio eitas. Jaunimo reikalas dabar šį kelią pratęsti, praplatinti ir pakeisti geresniu vieškeliu.

Todėl šalia kritinio žvilgio, ar pabėgėlio sąmonė jaunime nevirsta kartais duoneliautojo sąmone, busimasis jaunimo kongresas turėtų kelti, ar yra jaunime gyva kūrybinė sąmonė kaip tėvynės kultūros papildas. Tai būtų antra — šį sykį visiškai teigiama — trečiojo pasaulinio mūsų jaunosios kartos susitikimo tema. O senoji pabėgėlių karta turėtų šiai temai teikti ne prelegentų — tai paties jaunimo reikalas, — o ryškių pavyzdžių, kur ir kaip ji pati šia kūrybine sąmone gyveno ir kokių vaisių iš šios sąmonės yra mūsų išeivijai išaugusių. Jaunimo kūrybinės sąmonės žadinimas ir senimo kūrybinių vaisių pateikimas yra tie du pradai, kurie, suvesti vienybėn, gali mum iš tikro laiduoti tolimesnį mūsų tremties kultūros žydėjimą.

Išnašos

1. Šiam reikalui yra ypač būdingi trys straipsniai: Vincas Bartusevičius, Išeivijos jaunimas ir pavergta Lietuva “Aidai” 1972, nr. 7, p. 321 - 26; Kęstutis Kazimieras Girnius, Išeivijos ateitis jaunimo perspektyvoje, “Į Laisvę” 1972, nr. 56, p. 4 - 12; A. Saulaitis, S.J., Išeivijos lietuvių jaunimo prasmės beieškant, “Aidai” 1972, nr. 7, p. 313 - 15. — Cituodami šiuos straipsnius, nurodysime jų autorių ir atitinkamo laikraščio puslapį.

2.    Dr. Pr. Gaidamavičius, Išblokštasis žmogus, Augsburg 1951, p. 133.

3.    Todėl teisingai A. Saulaičio prasmės sampratą paneigia “Aidų” redaktorius, sakydamas, esą bendruomenėjimo galį pakakti jaunimui “mokykliniais metais. Bet tai nei pagrindas tautinei gyvybei, nei juoba jos prasmė” (“Aidai”, 1972, nr. 7, p. 347).

4.    Šį naivumą bei klaidą V. Bartusevičius mėgina paryškinti pavyzdžiu: “Pvz., kad ir nepriklausomoje Lietuvoje viena grupė, pabrėždama kultūrinį darbą, toje srityje gal daug nuveikė, tačiau valstybės gyvenimo gaires statė kiti, — būtent, tie, kurie turėjo politinę galią” (p. 325). Kiek šio straipsnio autoriui žinoma, tokios grupės Lietuvoje iš viso nėra buvusios. Tik moksleivių ateitininkų statutas draudė jiem leistis į politiką, nes laikė juos šiam reikalui dar nesubrendusius. Tuo tarpu tiek studentai, tiek sendraugiai ateitininkai politikoje dalyvavo visą laiką. Neturėdami tautininkų valdymo metais tiesioginės politinės galios (nė vienoje valstybėje tokios galios neturi visos grupės ir visą laiką), jie stipriai atsidėjo socialinei veiklai ir naujų politinių idėjų studijavimui bei jų skiepijimui visuomenės sąmonėn. Juk tai šios grupės žmonės redagavo “XX Amžių”, formavusį naują Lietuvos valstybinę sąmonę. Šie žmonės taip pat paskelbė 1936 m. deklaraciją “Į organinės valstybės kūrybą” (“Naujoji Romuva” 1936 m. nr. 8). — Tokiai pat veiklai tautininkų režimo metais atsidėjo ir kairiosios grupės, susitelkusios aplink “Lietuvos Žinias”. — Šis pavyzdys rodo, kaip lituanistinėse mokyklose reikia ne tik gero žodžio lietuviui (plg. A. Saulaitis, p. 315), bet ir istorinių žinių apie Lietuvą.

Šia prasme autorius sutinka su K. K. Girniaus pastaba, esą “jaunimas buvo perdaug glostomas” (p. 12), būtent: jis perilgai buvo laikomas jaunas. Jis jau seniai turėjo būti perėmęs visas vyresniųjų pareigas visose srityse. Juk nesusipratimas laikyti save jaunuoliu, esant trisdešimt ar net su viršum metų! Tai psichologinė jaunimo klaida. Iš kitos tačiau pusės, tokią klaidą darė ir tebedaro taip pat ir senieji, vis tebedejuoją, esą nėra kam jų atstoti bei pakeisti. O kas juos pakeis tada, kai jie mirs? Kodėl tad ‘nenumirti’ savavališkai, užleidžiant vietas bei pareigas jauniesiem, o pačiam, jei dar pajėgi, imtis to, ko jaunieji dar neįstengia? Šią klaidą ypač ryškiai darė Vakarų Europos senieji, ruošdami pagarsėjusias studijų savaites ir metų metais leisdami kalbėti vis tiem patiem senstantiem prelegentam. Lietuvoje yra buvę visai kitaip: vyresnieji skaitė jaunimui paskaitų tik labai retomis, paprastai iškilmių, progomis. Todėl ten jaunimas nebuvo taip ilgai jaunas. Ten jis ne tik greitai augo, bet ir greičiau brendo, nes buvo brandinamas pareigomis bei įsipareigojusiu darbu.

6.    A. Maceina, Tautinis auklėjimas, Kaunas 1934, p. 16.

7. Cit. Juozas Eretas, Kazys Pakštas. Tautinio šauklio odisėja, Roma 1970, p. 255.

8. Plg. Bronislovas Chlebovskis, Lenkų literatūra 1795 - 1905; vertė P. Vaičiūnas, Kaunas 1926, p. 117 - 229.

8a. Mūsų istorikas Juozas Jakštas mini, esą “yra duomenų, kad būrelis (lietuvių, Mc.) bus atsidanginęs jau 17 a. į Kuršo kng. Jokūbo 1654 m. įsigytą Tobago salą Karaibų jūroje. Yra taip pat žinių, kad lietuvių išeivių dalyvauta Amerikos nepriklausomybės ir vėlesnėse (jau 10 a. pradžioje) kovose su anglais” (Liet. enciklopedija, t. XV, p. 414). Tačiau tai buvo greičiausiai tik atskiri drąsuoliai ar nuotykinin-kai, neturėję jokios reikšmės lietuvių tautai.

9. Plačiau apie šiuos K. Pakšto sumanymus bei planus plg. Juozas Eretas, op. cit. p. 254 - 68.

10.    A. Kairys, cit. Juozas Eretas,op. cit. p. 268.

11.    A. P. Mažeika ,cit. Juozas Eretas, op. cit. p. 268.

12. J. Kaseliūnas, cit.Juozas Eretas, op. cit. p. 267.

13.    J. G., Jaunimo kongreso paskaitas palydint, “Aidai” 1972, nr. 7, p. 347.

14.    Apie rusų išeivių kultūrinę kūrybą Vakaruose plg. Georgij Adamovič, Odinočestvo i svoboda (Vienatvė ir laisvė), New York 1955; Gleb Struve, Russkaja literatūra v izgnanii (Rusų literatūra tremtyje), New York 1956.