PAMINKLAS KANKINIAMS

Atrodė baisūs pirmieji amžiai, kada buvo kankinami krikščionys. Daugeliui atrodė nesuprantama, kaip galėjo būti tokie žiaurūs tuometiniai vadai ir jų talkininkai. Tačiau šiandieną pasirodo, kad anie neronai tebuvo tik kuklūs mėgėjai, palyginus su dvidešimtojo amžiaus tironais, nacizmo ir komunizmo kūrėjais ir diktatoriais. Dvidešimtojo amžiaus tironai žudė milijonais, o ir dabar tebenaikina ir tebekankina tuos, kurie negarbina komunistinių stabų, kaip pirmaisiais amžiais pagoniškų.

AMERIKOS PREZIDENTO LAIŠKAS RAŠYTOJUI JURGIUI GLIAUDAI, padėkojant už jam pasiųstą anglų kalba “Simas”.

Pavergtos Lietuvos kankiniams ir jų kančioms pavaizduoti išėjo Mato Raišupio knyga “Dabarties kankiniai; tai Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje Sovietų okupacijoje. (Tos knygos ištrauka buvo atspausdinta “Į Laisvę” 1971 m. 53 (90) — Red.). Jeigu mes dažnai abstrakčiai kalbame, kad pavergtoje Lietuvoje kankinami tikintieji, kad jie persekiojami ir tremiami, kad jiems sudaromos nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, tai kai kam gali atrodyti ir perdėta. Bet šioje “Dabarties kankinių” knygoje nėra jokių bendrybių: šioje knygoje apie persekiojimus liudijama skaičiais, vardais ir faktais. Tai yra tikras paminklas mūsų kankiniams, nes jų auka nebus užmiršta, jų ryžtas ir kova turės įtakos ateičiai, jų kova ir kančia bus pavyzdys kovojantiems už savo tėvynės ir savo įsitikinimų laisvę.

Šioje knygoje aprašomi kunigų ir tikinčiųjų teismai, deportavimai, kankinimai, visoks moralinis šantažas, o iš antros pusės, didelės tikinčiųjų ir dvasios vadų pastangos išlaikyti savo tikėjimą.

Šioje stambios apimties knygoje, turinčioj daugiau keturių šimtų puslapių, yra penki skyriai ir nemaža poskyrių, kurių pats įdomiausias — sąrašas vyskupų ir kunigų, pasiaukojimu liudijusių R. Katalikų Bažnyčios Lietuvoje amžinumą, ištikimybę tautai ir laisvės idealams. Tame sąraše paskelbti visi okupantų nužudyti, nukankinti kalėjimuose, Sibire mirę arba grįžę iš jo. Tai šiurpą kelią skaičiai. Lygiai taip pat šiurpą kelianti uždarytų bažnyčių ir koplyčių statistika. Kaip knyga skelbia, ligi 1970 m. žiniomis, Vilniaus vyskupijoje buvo uždaryta 31 bažnyčia ir 46 koplyčios, Kauno vyskupijoje — 20 bažnyčių ir 89 koplyčios, Telšių vyskupijoje — 14 bažnyčių ir 31 koplyčia, Panevėžio vysk. — 5 bažnyčios ir 82 koplyčios, Vilkaviškio vysk. — 13 bažnyčių ir 12 koplyčių, Kaišiadorių vyskupijoje — 4 bažnyčios ir 36 koplyčios. Tokie nuogi skaičiai akivaizdžiai rodo komunistinį terorą. Jeigu uždaryta tiek bažnyčių ir koplyčių, tai kiek nukentėjo tas ar kitas bažnyčias lankiusių ir dėjusių pastangas jas išlaikyti tikinčiųjų, gal niekada nebus suregistruota, nors knygoje atskleista labai daug persekiojimų ir tardymų detalių.

“Dabarties kankiniuose” rasime detalių ne tik apie vyskupų ir kunigų suėmimus ir trėmimus, bet ir apie savanoriškus kunigų grįžimus į Sibirą, kad ten galėtų padėti savo ištremtiesiems broliams lietuviams.

Be abejo, tokios apimties knygą ruošiant, neapsieita ir be pasikartojimų ir nenuoseklumų. Prie kai kurių asmenų grįžtama keliose knygos vietose, kai tuo tarpu galėtų būti be tų pasikartojimų. Taip pat knygoje gal yra kiek ir nereikalingo patoso ir nereikalingų daugiau žurnalistinių, o ne dalykinių aptarimų, kurie tokio pobūdžio knygoj ir nebūtini. Tiesa, tokie įsiterpimai gal ir palengvina knygos skaitymą, bet svarbiausia faktai.

Be abejo, tai nemažina šios tikrai reikšmingos knygos vertės, paruoštos žmonių atliekamu laiku, neturint galimumų papildyti vienokias ar kitokias žinias. Tai yra paminklas mūsų pavergtiesiems ir nukankintiems broliams. Jis patvers ilgiau negu kitokie paminklai. Dabarties kankiniai liudys mūsų Lietuvos tikinčiųjų ryžtą ir bus įvairių žinių šaltinis ruošiant amerikiečiams ar kitiems laisvojo pasaulio žmonėms straipsnius ir memorandumus. Knyga kalba skaičiais, pavardėm ir faktais, ir tai yra jos stiprybė.

A. B. Laugštys