RUSIFIKACIJA- RUSŲ VERŽIMOSI Į VAKARUS PAGRINDINIS VEIKSNYS
LIETUVOS ATVEJIS
ZENONAS IVINSKIS
“Iš Lenkijos atgautos lietuviškos gubernijos yra, ne tik savo vardu, bet ir dvasiniu atžvilgiu grynai senos rusiškos sritys. Dėl to privalo būti panaudotos visos priemonės, kad šie kraštai pasiliktų rusiški”, taip paskelbė carienė Kotryna II savo garsiajame paskutinio Lenkijos - Lietuvos padalinimo 1795 m. manifeste, kada paskutinė Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalis buvo rusų okupuota.
Lygiai 160 metų vėliau, t. y. 1955 m. Lietuvos komunistų partijos generalinis sekretorius A. Sniečkus partijos kongrese Vilniuje įvykusiam komunistų partijos 20-jo kongreso nutarimų pasėkoje, tam Lietuvos prijungimui prie Rusijos pridavė didelės progresyvinės reikšmės (bolšoje progressivnoje značenija”). Jis reikalavo, kad plati visuomenė tai gerai įsidėmėtų ir suprastų. Tat surežisuotos jubilėjinės šventės proga Lietuvoje apie tad buvo plačiai rašoma. Pavyzdžiui, bolševikinės kultūros ministeris akademikas J. Žiugžda istorijos žurnale Voprosy Istoriji bandė įrodyti, kad lietuviai ir rusai jau nuo 13 šmt. pradžios labai gerai sugyveno, ir kaip ši kaimynystė visuomet lietuviams buvusi naudinga.
Pagal šį palyginimą seka visa eilė kitų panašių pavyzdžių. Tačiau reikia pažymėti, kad ir naujoje bolševikinės Rusijos generacijoje, kuri carizmą prakeikė ir atmetė, randasi panaši minties kryptis, kokia ji buvo žinoma prie Nikalojaus I ar Aleksandro II, kada rusifikacija buvo pasiekusi savo viršūnę. Betgi, prieš kalbėdami apie Lietuvos rusifikaciją, kuri duoda labai įdomių pavyzdžių, aš norėčiau padaryti keletą bendrų pastabų.
RUSŲ SANTYKIAI SU VAKARAIS
1854 m., kada Krymo karas ėjo prie galo, rusų filosofas ir “vakarietis” (zapadnik) Piotr Caada-jev rašė: “Mes elgėmės su Europa mandagiai, ne, teisingiau su pagarba, nes mes žinojom, kad ji mus išmokė daug dalykų, tarp kitko ir mūsiškės istorijos... vieną gražią dieną mes pasiekėme Paryžių (1814), jie mus ten, kaip jūs žinote, maloniai priėmė ir tuo momentu užmiršo, kad mes iš tikrųjų buvome tik jaunuoliai ir kad neturėjome nieko duoti į bendrą tautų lobyną, net mažos saulės sistemos, kaip lenkai, net nei vargingos algebros, kaip tie netikėliai arabai, su kurių absurdiška ir barbariška religija mes dabar kovojame. Jie traktavo mus gerai, nes jie rado, kad mes, sprendžiant iš manierų, turėjome išauklėtų žmonių. ..”
Šia pora žodžių ryškiai, nors ir paviršutiniškai, parodoma Rusijos ryšiai su vakarais. Mokslo atžvilgiu rusų tauta nežinojo tikrąja vakarietiška prasme jokių viduramžių, renesanso bei reformacijos. Įsidėmėtina betgi, kad graikų — ortodoksų bažnyčia, apie kurią galima sakyti, kad ji buvo grynai rusiška, dominavo virš viso rusų tautos žemiškojo gyvenimo. Ilgai buvo rusai įsitikinę, kad tik Maskva — trečioji Roma — išlaikė tikrą, jokia dėmele nesuteptą, tikėjimą. Dėl to graikų — ortodoksų rusiškai vadinama “pravoslaviška”, bažnyčia vis daugiau ir daugiau įsisąmonino savo universalinę misiją, kai tuo tarpu Maskva pozavo kaip tikrojo tikėjimo centras. Taip, kad ir devynioliktam šimtmety oficialios carų politikos pagrindiniai bruožai buvo stiprinimas ir platinimas ortodoksijos (pravoslavijos). Carizmas ir Bažnyčia jau ištisus šimtmečius buvo glaudžiai suaugę.
Devynioliktame šimtmetyje prie šių prisijungė trečias labai svarbus elementas, būtent, iškėlimas rusų tautos.
Labai reikšminga, kad panslavistai t. y. rusų nacionalistai savo idėjas pasiskolino iš vakarų Europos, nenurodydami jų kilmės.
Bet čia atsitiko tas pats, kas atsitinka žmogui, prisigėrusiam stipraus vyno, prie kurio jis nėra pripratęs... panslavistai pradėjo idealizuoti tik Rusiją ir mobilizuotis prieš Europą.
MOBILIZACIJA PRIEŠ EUROPĄ
Vokiečių romantikų idėjos buvo perimtos ir net išpūstos nacionalistiškų romantiškų “Rusijos mylėtojų”. Jie save pasivadino slavofilais, tačiau jų slavofilija buvo tik rusiška ir jų romantizmas reiškė beveik panslavizmą. Su ypatingu užsispyrimu buvo pabrėžiama Rusijos savotiškumas ir originalumas, savos tautos saviškas būdas arba “samolytnost” ir etniškas tipas.
Rusiški panslavistai reikalavo iš kitų slavų, kaip pav., iš lenkų ir čekų, priimti ne tik rusų kalbą, bet ir ortodoksų tikėjimą. Nuo tada ir prasidėjo Rusijos sienų ribose ukrainiečių rusifikacija.
Ligi 19 šimtmečio vidurio vis dėlto panslavistinis judėjimas neatstovavo stiprios jėgos. Bet jau apie 1835 m. atsirado sąmoningų panslavistų; pav., politinis keršytojas Pogodin, kuris parašė ilgą laišką tuometiniam carui Aleksandrui II. Šis laiškas yra pirmas tikro rusiško panslavizmo formulavimas. Jis pasiekė net ligi universalios monarchijos pabrėžimo. Pogodin tarp kitko rašė:
“Rusija — koks nuostabus reiškinys pasaulinėje scenoje... Kas gali su mumis susilyginti? Ką mes nepriverčiame nusilenkti? Ar pasaulio likimas nėra mūsų rankose, kuomet mes visada taip ar kitaip galime nuspręsti?”
Tačiau didysis panslavistas žinojo vieną išmintį, kuri per sekančius 130 metų visų rusiškų slavofila imperialistinių ir bolševistinių bus pabrėžiama, būtent, kad Rusija ne išorinių užgrobimų ar jėgos siekia. Ji ieško vietos moralinėje ir socialinėje žmogaus ir žmonijos tobulybėje.
Todėl Pogodin ir sušunka:
“O, Rusija, o mano Tėvyne... Tu esi išrinkta užbaigti ir apvainikuoti žmonijos išsivystymą... senąją ir modernišką kultūrą harmonijon suvesti.”
Tokiais ir panašiais reikalavimais panslavistai ir slavofilai pamažu padare rusų politikai įtakos. Taip viešoji nuomonė, spauda, nors pastaroji tik pradžioje, buvo stiprioje panslavizmo įtakoje. Panslavistai didele dalimi savo veikimo laikė savo idėjų įgyvendinimą naujai okupuotose vakarinėse didžiosios imperijos srityse. Taigi rusifikacija ypatingai visose nerusiškose srityse, turėjo tapti svarbesne betkokios rusų politikos dalimi. Tam turėjo tarnauti pirmiausia administracija, spauda, mokyklos ir viešojo gyvenimo formos, kad būtų iškelta rusų tautinis gyvenimo būdas.
Lietuva, visa tuometinė Didžioji Kunigaikštija, buvo padalinta į septynias rusiškas gubernijas, iš kurių trys vakarines — Vilniaus, Kauno ir Augustavo (Suvalkų) buvo apgyventos lietuvių. Imperijoje, turinčioje 60 mil. gyventojų, lietuvius atstovavo tikriausiai 2 mil.
Keturių šimtmečių bėgyje jėgų santykis buvo visiškai pasikeitęs. Seniai jau buvo praėję tie laikai, kada 14 šimtm. viduryje, didysis Vilniaus politikas Algirdas tris kartus daužė Kremliaus sienas ir paskelbė savo programą: “Omnis Russia ad Litwinos debet simpliciter pertinere”. Šie žodžiai dabar skambėjo kaip pasaka iš neatmenamų laikų. Tuo tarpu iš mažos, ant Maskvos upės krantų esančios, kunigaikštijos išaugo galinga imperija, kuri ir savo vakarinį kaimyną ligi Baltijos jūros apglėbė.
Tačiau lietuviškoji bajorija negalėjo apsiprasti, kad jų valstybe, kuri tiek daug privilegijų turėjo, beveik be jokių pėdsakų pražuvus.
Kada kartu su Maskvos liepsnomis 1812 m. kilo gandai, kad Napoleonas vėl atstatys senąją laisvę, lietuvių bajorijoje gimė mintis, kad išlaisvinimas iš rusų viešpatavimo galimas tik revoliucijos keliu. Krašte atsirado daug slaptų organizacijų ir jų padalinių, kuriuose dalyvavo daugumoje jaunuomenė, pirmiausia Vilniaus universiteto studentai, nes tuomet Vilniuje buvo ypatingai puoselėjama senoji Didžiosios Kunigaikštijos patriotizmo sąmonė.
Kada 1830 m. Lietuvą pasiekė žinia apie Lenkijoje lapkričio mėn. prasidėjusį sukilimą, 1831 metų pradžioje sukilo ir lietuviai, kad eidami kartu su lenkais nusikratytų rusiško jungo. Tačiau kiekvienas nepasisekęs sukilimas nugalėtojui duoda progos savo politiką dar labiau sugriežtinti, griebtis vis naujų ir naujų priespaudos priemonių. Taip atsitiko ir Lietuvoje. Okupanto administracija pirmą kartą griebėsi aštresnių rusifikacijos priemonių. Daug bajorų dvarų buvo konfiskuota, o jų savininkai, jei jie nepabėgo į vakarų Europą (tuomet pirmoji didelė emigrantų banga Prancūzijoje ir Šveicarijoje), buvo ištremti į Rusijos gilumą. Ištremtųjų ūkiuose buvo kurdinami rusai kolonistai, lygiai taip, kaip 15 šimtmečio gale didysis Maskvos kunigaikštis Ivanas III padarė su revoliucingais garsiosios Naugardo Respublikos gyventojais.
Šalia bajorijos nukentėjo taip pat ir Bažnyčia. Daug katalikiškų vienuolynų, kuriems buvo galima padaryti nors mažiausią priekaištą prisidėjus prie sukilimo, paprasčiausiai buvo uždaryti arba perduoti graikų -ortodoksų vienuoliams.
Dar daugiau už Bažnyčią nukentėjo švietimas. Tolimesniam Lietuvos kultūriniam vystymuisi daugeliu atžvilgių buvo didelis smūgis, kad vienintelis šalies universitetas Vilniuje buvo 1832 m. uždarytas ir jaunuomenė turėjo išeiti pabėgėlių keliais. Taip pat buvo pradėta steigti rusiškos pradžios mokyklos. Administracija tuoj griebėsi naujų priemonių.. 1840 metais buvusios Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos srityse, kur ligi tol galiojo lietuviški įstatymai, taip vadinamas lietuviškas statutas, kuriuo lietuviai didžiavosi nuo 1588 metų, buvo pakeisti rusiškais.
Kietos rusifikacijos priemonės, dėl kurių naudojimo emigrantiniai pabėgėliai sukėlė daug vėjo, Vakarų Europoje padarė didelį įspūdį. Rusiškoji inteligentija — šviesuomenė, neskaitant mažų išimčių, pilnai rėmė naujas administracijos priemones. Pats didžiausias Rusijos poetas Puškinas, nors būdamas dalinai liberalus, dar 1831 metais savo garsiajame eilėraštyje “Rusijos šmeižikams (Klevetnikam Rosii) siuto: “Rusija, būk visada pasiruošus savo priešus sunaikinti ne žodžiais, bet darbais. Tuomet gi buvo vos 16 metų praėję nuo Napoleono žlugimo, ir Puškinui atrodė, kad Vakarų Europos neapykanta Rusijai yra tikrai nedėkingumas. Ta pati Rusija gi nenusilenkė begėdiškai Napoleono valiai ir savo krauju išpirko Europos laisvę, garbę ir taiką. Teatkreipia vakarietiškieji liberalai dėmesį į perspėjimą, kad nesuskaitomuose karuose bet koks Rusijos priešas bus sunaikintas, kaip kad buvo Napoleonas.
Tarp kitko daugiausia Puškinas savo eilėraštyje pabrėžė, ką vėliau taip pat kartojo uolūs panslavistai, kad Rusijos nesutarimai su kitais slavais yra Rusijos vidaus reikalas, nes Rusija jau ir Puškinui buvo “slavų motina”, arba tiksliau sakant, “didžioji jūra, į kurią visos slaviškos srovės suteka”. Mažoji lietuvių tauta, žinoma, nebuvo kilusi iš slaviško vandenyno. Todėl ji reikėjo prievarta surusinti. Ką galėjo lietuviškai kalbanti ūkininkija padaryti, kada buvo užsuktas galingas rusiškas caro aparatas jiems sunaikinti?
Naujam lenkų lietuvių sukilimui gera proga pasitaikė 1863 metais, bet ir šis, kaip anas prieš 32 metus, tragiškai sugniužo po rusų durtuvais. Po šio 1863 metais buvo griebtasi radikalių rusinimo priemonių ir buvo tikėtasi greito lietuvių su rusais sulydinimo.
Mes norėtume, remdamiesi istoriniais faktais, apie kuriuos dėl susidėjusių aplinkybių vakaruose labai mažai žinoma, duoti vaizdą, nušviečianti 50 metų laikotarpį ligi pat I-jo pasaulinio karo.
RUSIFIKACIJOS LIETUVOJE GRIEŽTINIMAS R VILINIAUS UNIVERSITETO UŽDARYMAS
Prieš pradėdamas šiuos išvedžiojimus, aš norėčiau padaryti porą bendrų pastabų apie Lietuvą. Jau 19-to šimtmečio vidury rusų valdžios oficialiuose sluoksniuose vyravo nuomonė, kad senoji Lietuvos valstybė (Magnus Ducatus Lithuaniae) daugumoje susidėjo iš rusiškų teritorijų ir kad dauguma jos gyventojų, kaip ir visas valstybinis aparatas, buvo rusiški. Tačiau pastebėtina, kad jau Kotryna II paskutinio padalinimo metais t. y. 1795, prieštaraudama Fridrichui Melchijorui Grimm’ui, tvirtino: “kad... visa Lietuva visus reikalus visose srityse ligi 17-to šimtmečio atlikdavo rusų kalba; kad visi lietuviški archyvai yra parašyti rusų kalba... kad graikų religija ne tik politikų tarpe, bet ir visoje Lietuvoje yra dominuojanti; ir jai priklausė visi kunigaikščiai bei didieji kunigaikščiai.
Niekas tada nebandė atitaisyti tokius perdėtus ir išpūstus tvirtinimus. Priešingai, buvo bandoma šią oficialią nuomonę patvirtinti ir moksliškai įrodyti. Tam 1864 metais tuoj pat po sukilimo Vilniuje buvo įkurta rusiška archeografinė komisija. Komisija turėjo ne tik atremti lenkiškas tendencijas, bet ir istoriniuose šaltiniuose turima medžiaga įrodyti, kad Lietuva yra sena rusiškos kultūros sritis. Neskaitant mokslinių darbų, ši komisija ligi 1914 metų išleido 39 didelius tomus įvairių dokumentų. Šie raštai buvo specialiai parinkti tokie, kurie tiko rusų propagandai. Daugumoje buvo dedama pastangų kiekvienam tomui duoti įvadus, kurie nieko bendro neturėjo su skelbiamų dokumentų turiniu, o buvo paprasti diletantiški bei tendencingi tvirtinimai. Tarp kitko buvo bandoma įrodyti, kad rusų raštas — kiriliškas raidynas — lietuvių tautai yra tinkamiausias.
Taip ne tik rusų istorikams, kurie dirbo Vilniuje, bet ir politikams Lietuva buvo sena rusų teritorija, kuri nuo senovės buvo išsiveržusi iš rusiškos kultūros. Net 19-to šimtmečio gale tokiam rusų mokslininkui, koks buvo Liubovskij, neegzistavo Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, o tik lietuviškai — rusiška valstybė. Dar daugiau: Lietuvos iš viso nebuvo, o tik Vakarinė Rusija — zapadnaja Rossija — arba šiaurės vakarų sritis (Severo - zapadnij kraj).
Apie vidurį praeito šimtmečio rusų vadovaujantys bei valdžios sluoksniai buvo pilnai įsitikinę, kad tik vėliau, unijos dėka, lenkiška kultūrinė įtaka įsiskverbė į rusų kultūros sritį Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje. Iš dalies tai suprantama: rusų vyriausybė daugiausia santykiavo su sulenkėjusia bajorija, taip kad krašto gyventojų masė nebuvo pastebėta. Šį kraštą atkovoti pirminei rusų kultūrai ir surusinti rusų vyriausybė ėmėsi sistematiško naikinimo visų tų visuomeninių jėgų, kurios dar vis gyveno senosios valstybės tradicijomis. Dėl to pirmoj eilėj nukentėjo bajorija ir Bažnyčia (10). 1863 metų sukilimas davė geriausią progą su visu ligi šiol nežinomu kietumu šias abi svarbiausias ir rusams nedraugiškiausias jėgas užpulti.
ISTORIJOS KLASTOJIMAS IR PASTANGOS LIETUVĄ PAVERSTI RUSŲ TERITORIJA
Sukilimui einant prie galo 1863. 5. 11. generolas Muravjovas buvo paskirtas Vilniuje generalgubernatorium valdyti septynias jam priskirtas gubernijas. Jis Lietuvoje panaudojo pačias žiauriausias rusinimo priemones. Po dviejų metų kieto atsiskaitymo su sukilimo dalyviais Muravjovas buvo caro atšauktas, tačiau jo įvestos rusinimo priemonės ir toliau pasiliko galioje.
Kokią programą Muravjovas, kuriam lenkai davė “koriko” vardą, į Lietuvą atnešė, aiškiai matyti iš jo atsiminimų ir susirašinėjimo, kurie dalinai yra paskelbti (Vokiškas vertimas pirmą kartą pasirodė 1883 im.). Įdomu yra iškelti, kad šis energingas ir sąmoningas administratorius, kuris iš panrusizmo taško žiūrint buvo tinkamiausias žmogus, norėjo caro karūnai atramą rasti prieš porą metų (1861) iš baudžiavos paliuosuotoje ūkininkijoje. Dėl to jis visomis jėgomis stengėsi ūkininkams dalinti žemes, kad tuo ūkininkiją atitrauktų nuo bajorijos. Ūkininkai žemes, kurias jie pirmiau kaip baudžiauninkai dirbo, gavo geromis sąlygomis dažnai dvarininko sąskaiton; ypač kas lietė ganyklas, pievas ir kitką. Rusiškai įtakai krašte sustiprinti gubernatorius tučtuoj suorganizavo valsčius, į kuriuos buvo suburti išlaisvintieji ūkininkai. Lietuvoje jis tapo ūkininkų globėju.
Bajorijoje matydamas rusinimo programai pavojų, ūkininkų masę laikė dėl sukilimo nekalta, o taip pat nepavojinga. Jo nuomone, liaudis buvo geriausia rusinimo medžiaga. Besistengdamas bajoriją sunaikinti politiškai bei ūkiškai, priešingai ūkininkiją jis bandė pritraukti prie rusų valdžios. Muravjovui rūpėjo ūkininkus įtikinti, kad bajorija yra jų priešas, kai tuo tarpu vyriausybė juos remia ir gina.
Tokiai dalykų padėčiai esant, Muravjovas stengėsi sulenkėjusių bajorų, o taip pat ir katalikiškos dvasiškuos bei Bažnyčios įtaką viešajame gyvenime visiškai sunaikinti. Prieš bajoriją, kaip pagrindinį sukilimo organizatorių, jis galėjo pasirodyti labai kietas. Taip kad tarp ištremtųjų priverčiamiems darbams be išvežtųjų Sibiran daugiausia buvo bajorai. Vien tik bajorų dvarų buvo konfiskuota 1,794. Daug žemės atsidūrė valdžios rankose. Naujai rusų kolonistų bangai kelias buvo atviras. Dalis dvarų buvo išdalinta rusų valdininkams, esantiems aktyvioje tarnyboje ar išėjusiems į pensiją. (Tarp kitko pastebėtina, kad kaikuriose srityse, kur ir ūkininkija buvo prisidėjusi prie sukilimo, jie buvo ištisais kaimais ištremti į Sibirą. Ten jie gavo truputį žemės, ir tik jų anūkai po 1918 metų sugrįžo į nepriklausomą Lietuvą.
MURAVJOVO METODAS: KOVA PRIEŠ BAJORUS IR BAŽNYČIĄ
Vis dėlto Muravjovas, kaip jis pažodžiui savo atsiminimuose vadina “švento ir didelio rusinimo reikalo (sviatoje i velikoje delo obrusenija)” (II), pagrindiniu priešu laikė priešrusiškai nusistačiusią bajoriją ir Bažnyčią. Sėkmingos rusiškos žemės politikos svariausia kliūtimi jis laikė katalikų kunigus, kurie jo akyse buvo uolūs lenkiškos kultūros nešėjai. Muravjovas katalikų tiesiog nekentė. Savo laiške carui Aleksandrui II jis rašė:
“Kol šiame krašte viešpataus katalikybė, tol vyriausybei bus neįmanoma būti savarankiška”. Vėliau faktai patvirtino, kad įžvalgusis Muravjovas sakė tiesą. Toliau laiške jis rašė:
“Valdžia Lietuvoje niekada negalės pasijusti tvirtesnė savo moraline persvara, nes visos politinės aistros yra kaitinamas Romos katalikų t. y. jų kunigų”.
Gubernatoriaus nuomone, sėkmingam rusinimui reikalinga pirmoje eilėje uoliai kovoti su krašto katalikybe. Carienes Kotrynos II cituotosios minties kryptis uoliajam rusintojui reiškė štai ką:
“Jau pats laikas pagaliau suprasti, kad šis kraštas šimtmečiais buvo rusiškas ir toks privalo pasilikti; kad lenkai čia yra tik atėjūnai ir dėl to nuslopintini.”
Tačiau, kadangi kraštas jokiu būdu nebuvo rusiškas, tai reikėjo jį, neatsižvelgiant kokia kaina, surusinti. Tuo pačiu buvo nusistatyta įvesti pravoslaviją t. y. pakeitimą katalikų tikėjimo graikiška ortodoksija.
Nelaimingu atveju dalis katalikų dvasiškijos aktyviai prisidėjo prie sukilimo. Muravjovas, pasinaudodamas šia priedanga, prieš katalikų dvasiškiją išėjo su visu atkaklumu. Visi katalikų klebonai pateko vietinių valdžios organų griežton priežiūron. Be jų leidimo joks naujas dvasiškis negalėjo parapijai būti paskirtas; o taip pat joks dvasiškis negalėjo be jų leidimo iš parapijos išvažiuoti. (Kaip žinome, Lietuvoje kiekvienoje parapijoje kelis kartus metuose būdavo švenčiami atlaidai, bažnyčių pašventinimo sukaktys, kurių proga suvažiuodavo iš kaimyninių parapijų net keliolika kunigų). Dėl įvairių priekabių daug bažnyčių buvo uždaryta. Blogiausia, kad buvo uždrausta naujas bažnyčias statyti ir senas taisyti.
Lietuva iš tikrųjų yra kryžių šalis. Teisingai rašytojas Herbert’as Eulenberg’as savo “Apybraižose iš Lietuvos, Gudijos ir Kuršo” sako: “Niekur pasaulyje, išskyrus galbūt tik Tirolį, nesimato tiek kryžių, kiek Lietuvoje. Lyg aukšti stulpai jie stovi kaimų gatvėse, laukų ežiose ir kryžkelėse”. Tačiau Muravjovo rusinimo svaigulyje buvo išleistas draudimas statyti kryžius bei koplytėles. Tada lietuviai kryžius statė slapta naktimis. (Bet tai jau negalėjo būti prie namų; kryžius reikėjo statyti kur nors gale kaimo arba laukuose, kad tardymo atveju būtų galima sakyti, jog nekas nematė ir nežino, kas tai padarė).
Daug kunigų išėjo tremtinių keliais. Vien tik žemaičių vyskupijoje buvo 66 kunigai ištremti ir keturi sušaudyti. Vilniaus ir Seinų vyskupai buvo deportuoti. Vienintelis Žemaičių vyskupas Valančius, tuomet vadinęsis Wolončewskiu, rusų audros nebuvo nušluotas; ir jis tapo labai talentingu vadu pavergtai lietuvių tautai prieš Vilniaus diktatorių (kaip Muravjovas buvo vadinamas). Kaip esame sakę, nuo 1863 metų rusai siekė Lietuvoje ne tik caro valdžią sustiprinti, bet ir kraštą surusinti.
(Pabaiga kitam n-ry)
