PIRMIEJI Į LAISVĘ SKAITYTOJAI
Birželio 24-sios vakaras. Sujuda baimingai Kauno Senamiestis nuo tolimų duslių sprogimų, ir vėl be galo slegianti tyla. Nuo Aleksoto ritasi per Nemuną vėsa, irgi tokia baugi, jazminais kvepianti. Stoviu prie praviro lango Daugirdo gatvėj, I Nuovados būstinėj. Tyla iki apalpimo, ypač po dienos čiuženimo gatvės grindiniu, kur kareiviai vilko pavargusius batus Žaliakalnio link. Buvo tiek daug triukšmo ir vilties pabėgti nuo kažko baisaus. Dabar gatvė atrodė, kaip nukraujavusio kareivio ranka, išsitiesusi, pilka ir be gyvybės. Retkarčiais vėl nueina grindiniu duslūs virpėjimai nuo tolimų sprogimų, lyg paskutinės mirštančio konvulsijos.
Dar matosi siluetai Jėzuitų bažnyčios bokštų. Matosi kampas Vytauto bažnyčios. Tokia atmintina ir miela Senamiesčio iškarpa horizonte. Daug Senamiestis matęs kariuomenių, daug sviedinių virš bokštų pralėkė praeito karo metu, bet šį vakar ir visokių dienų mačiusiam Kaunui neatspėtina, kas bus, koks ateis rytas.
Nuovadoje nakčiai liko tik keliasdešimt vyrų, dauguma studentai, jauni. Per dieną iš jų veidų liejosi neišsenkama drąsa. Pasi-pildėm ginklų, saugojom krautuves nuo plėšimų, maišėmės tarp bėgančių kareivių masės. Dabar visų veidai akmeniniai, žiūri į vieną tašką, nejuda. Pasigirsta nelygūs žingsniai. Praeina pasimetusių kareivių būrelis, stumiasi kartu prieštankinį pabūklėlį. Ties pat nuovados durim stabteli, pabūklėlį pameta. Dalis jų vėl eina, dalis patylom tariasi. Pasitraukėm visi nuo langų. Ateina vienas sargybinis nuo pirmo aukšto durų ir praneša: blogai, vyrai; tai tikriausiai tas kapitonas, kuris šiandien pabėgo, iš kurio atėmėm automatą!. .. Tai jis atvedė kareivius dabar susprogdins namą...
Keletas jaunų vyrukų net sugulė ant grindų iš baimės. Dzūkas B., visą dieną juokavęs, ir tas tik kramto lūpą, pagaliau pasiūlo: dzie, vade, šaukim pirmieji, kol dar jie nepasiruošę... Po keletos minučių vėl pasitikrinom pro langus, nebuvo jau nei kareivių, nei tos patrankėlės, dingo kažkur tamsoje.
Suskambėjo telefonas. Pažįstamas balsas iš Vyr. Aktyvistų Štabo. Painformuoja, kad jau didesnių susidūrimų mieste nėra, kad dauguma kareivių pasitraukė, dar ties Zoologijos sodu daugiau esama. Prašo pasiųsti Petrą G. į Žaibo spaustuvę.
Jau pritemę, bet dar vienas kitas civilis praeina Vilniaus gatve. Petrui liepėm eiti iki Prezidentūros, o iš ten, jei įmanoma, Ylakio vyrai palydės, arba ten palauks ryto. Petras laimingai pasiekė Žaibą.
Nė vienas nemiega. Baisus sprogimas ties Aleksotu, net tinkas nuo lubų byra. Ir vėl tylu. Vokiečiai žino apie padėtį Kaune iki smulkmenų, bet ar nebombarduos? ar neatlėks rusų lėktuvai? O kaip su raudonųjų artilerija? Galėjom tik spėlioti tada. Klausome Kauno radijo. Laisvo radijo. Pertrauka. Vėl balsas, ši kartą lietuvių ir vokiečių kalbomis: bolševikų tankai pajudėjo nuo Jonavos atgalios link Kauno! Ir taip iš kelių kartų, prašo pagelbos. Kas bus? Gal raudonieji susiorientavo, kas Kaune darosi ir grįžta egzekucijoms ?
Po kurio laiko praūžė daugelis lėktuvų iš pietų į šiaurę. Tikriausia vokiečių. Jie sudaužys tuos tankus. Dundėjo ir žaibavo link Jonavos. Pakeitėm sargybas. Pradėjo brėkšti, atsargoj buvusieji pradėjo snausti. Su kiekvienu prašviesėjimu palaipsniui jauniems kovotojams vėl grįžo drąsa. Atėjo taip lauktas rytas.
Grįžta ir Petras. Nagi parodo laikraštį kvepantį dažais ir laisve. Godžiai permetami akim žinias, paliečiam rankom, ne sapnas, tikras laikraštis. Jo didelė antraštė: Į LAISVĘ. Petras pasakojo, kaip padėjęs spausdinti, laužyti, per naktį atspausdinę. Turįs grįžti atgalios, nes laikraštis eisiąs kasdien. Būvame pirmieji Į LAISVĘ skaitytojai. Tai buvo šviesus birželio 24-sios rytas, atnešęs dar šviesesnį pirmąjį Į Laisvę numerį.
Kazys As.
