Laisvės kovų pirmasis veiksmas


Adolfas Damušis

PRIEŠ 20 METŲ

ADOLFAS DAMUŠIS

Dvidešimčiai metų praėjus aktyviosios lietuvių prieškomunistinės rezistencijos pradžia, pasireiškusi sukilimu, įgauna didesnio ryškumo ir vertingumo. Kas anais laikais rezistentų buvo atlikta kaip eilinė gyvenimo pareiga, šiandien atrodo kaip principinė prievole. Ir jeigu tada lietuvių rezistencinė dvasia nebūtų veiksmu pasireiškusi, dabar jaustumėsi pažeminti ir prasikaltę, kaip neįrodę ištikimybės tiems idealams, kuriais laisvės laikais tikėjome.

IDEALISTINĖ REZISTENCIJA

Lietuvių rezistencija buvo grynai idealistinė apraiška, neturėjusi nei asmeninio intereso, nei garbės siekimo ir, galiausiai, nei vilties greit išsikovoti laisvę. Tai buvo dvasios sukilimas preiš aplinkos melą ir negeroves. Ji, sąžinės paskatinta, gimė atskiruose asmenyse, ir kaip grandininė reakcija, gavusi atgarsio visuomenėje, spontaniškai išsiplėtė visoje tautoje.

Aukos dvasia, lydėjusi lietuvių laisvės kovas, buvo gili kad net ir dabar klastingoms okupanto pastangoms nepavyksta jos išdildyti iš žmonių atminties. Moksleivija studentija, darbininkai, ūkininkaičiai, jaunoji inteligentija, nepasiturintieji, bet idealistiškai nusiteikę, buvo rezistencijos pagrindinė atrama. Jų pastangomis visa Lietuva buvo nusėta pogrindžio ryšiais ir pogrindžio spauda, kuri tūkstančiais egzempliorių reguliariai pasklisdavo visuomenėje. Visuomenė jautė nuolatinį rezistencinį ryšį ir laikėsi kaip vienas vienetas, pasiryžusi dvasiniai ir fiziniai išsilaikyti nesužalota. Okupantas visuomenę stengėsi žaloti labai intensyviai — provokacijomis, smegenų plovimu, šnipinėjimo tinklo sudarymu. Tose pastangose jis sutiko lietuvių tautos rezistencinę jėgą, su kuria kovoti jam nebuvo lengva, nes lietuviškoji -antikomunistinė rezistencija rėmėsi stipriais moraliniais dėsniais. Rezistentai buvo nesavanaudžiai, socialinių reformų baimės neturėjo, buvo aktyvūs socialinių reformų šalininkai.

Ar žmogui dera smurto baimėje atsisakyti sąžinės balso ? Tai buvo problema, kurią lietuviškoji rezistencija iškėlė visam pasauliui. “Moderni” XX amžiaus sovietinė vergija pagrindiniu uždaviniu laikė žmogaus sąžinės sulaužymą — vien įkalinimo jai neužteko. Lietuvos rezistentai nenusilenkė smurtui ir liko ištikimi sąžinei. Jie budėjo savo kultūros, papročių, pasaulėžiūros sargyboje, nevengdami savo ištikimybės tikėjimui pademonstruoti, nors šiaip toks demonstravimas nėra lietuvių tautos savybė. Tokia ištikimybė savo tautai, savo gyvenimo būdui buvo pasyvi lietuvių tautos rezistencija.

RYŠIAI SU LIET. AKTYVISTŲ FRONTU UŽSIENYJE

Beatodairiniam pasisakymui už laisvę neužteko vien žodžių. Reikėjo ir kraujo aukų, o jų iš mažos lietuvių tautos pareikalauta tikrai daug. Pačių pirmųjų rezistencijos siųstų ryšininkų su užsieniu keliais yra krauju ir aukomis nužymėtas. Pirmasis ryšininkas iš užsienio buvo aviacijos kapitonas. Jis atvyko 1940 gruodžio mėn. su žiniomis. Labai reikalingos ir laukiamos žinios buvo apmokėtos brangia kaina — ryšininko gyvybe. Grįždamas atgal vyko per Šakius, kur turėjo pažįstamą ūkininką, nerepatrijavusį vokietininką, kuris jau buvo užverbuotas sovietų slaptosios policijos NKVD. Ūkininkas ryšininką sužeidė kirviu ir atidavė pasienio sargybiniams. Sužeistas ir kankinamas ryšininkas nieko neišdavė. Karui su vokiečiais prasidėjus buvo išvežtas iš Kauno kalėjimo ir sušaudytas. Antrasis ryšininkas, kuris vyko informuoti L.A.F. štabą užsienyje apie pasiruošimą sukilimui, grįždamas susidūrė su pasienio sargybiniais ir buvo sužeistas, bet, nukovęs sargybinių šunis, sugebėjo pasislėpti. Tiktai kitą dieną buvo surastas be sąmonės ir sargybinių pristatytas į Tauragės ligoninę. Nors ten ir griežtai saugomas, bet per vieną seselę, aktyvistų bendradarbę, perdavė žinias Kauno Liet. Aktyvistų Fronto štabui. Jis pats vėliau buvo atvežtas į Kauno kalėjimą ir tiktai per laimę atsidūręs kalėjimo ligoninėje išvengė mirties. Daug žygių atliko per sieną trečiasis ryšininkas, kuris buvo laimingesnis, nes liko neišaiškintas iki karo pradžios.

Kokį atvejį rezistencijos kovų beminėtume, kiekvienas iš jų yra didingas, bet ir tragiškas. Tragiškas neviltimi greit iškovoti laisvę, bet didingas principingumu. Rezistentas, nepakeldamas komunistinio melo ir niekšybės, ėjo nesvyruodamas, liejo kraują, kad ši XX amžiaus gėda būtų atskleista ir nuplauta. Tai aukščiausias karžygiškumo laipsnis. Tokia dvasia lietuviškąją antikomunistinę rezistenciją nukreipė į ginkluotą sukilimą.

 

LIETUVIŲ AKTYVISTŲ FRONTAS

tautą sukilti prieš sovietinį okupantą pašaukė 1941 m. birželio 23 d. Nors prieš savaitę įvykdyti masiniai trėmimai į Sibirą ir pažeidė Lietuvių Aktyvistų Fronto ryšius, bet išliko nepalaužta dvasia, ryžtas ir noras sukilti ir kovoti ligi pergalės. Sukilimas žaibo greitumu įsiliepsnojo visame krašte. Pavergta ir Kenčianti Lietuva pavirto Kovojančia Lietuva. Sukilimas buvo laimėtas, bet naujasis okupantas Lietuvos laisvę užgniaužė.

Dvidešimties metų perspektyvoje regim, jog 1941 m. lietuvių tautos sukilimas ir sudėtos aukos pagreitintai skandinama užmarštin kurčiu tylėjimu. Atsišaukimais ir minėjimais prisimenama Kenčianti Lietuva, trėmimai, Baisusis birželis, bet nerandama žodžio ir vietos Kovojančai Lietuvai, Didžiajam birželiui.

Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis ir kiti čia ryškina rezistencinę sukilimo organizaciją, atskleidžia 1941 m. sukilimo vaizdus, rezistencijos kovotojų aktyvistų išgyventus pavojus, vargus, džiaugsmus ir jų besąlyginį pasiaukojimą laisvę ginant.

 

PASIRUOŠIMAS SUKILTI

Sukilimui pasiruošta iš anksto. Visame krašte buvo organizuojami kariniai daliniai. Surasti patikėtiniai susisiekimo, ryšio įstaigose, lietuvių kariuomenės daliniuose, milicijoje. Buvo aiškinami svarbūs karinio ryšio punktai. Su Liet. Aktyvistų Fronto štabu užsienyje sutarta dėl Laikinosios Vyriausybės skelbimo. Laukta patogaus laiko, kada didieji priešai susidurs, nors tuo metu jie pasidalinę grobį buvo pasirašę draugiškumo sutartį. Jų konflikto metu buvo ruošiamasi pareikšti lietuvių tautos valią gyventi laisvai ir nepriklausomai. Lietuvoje veikė 2 Liet. Aktyvistų Fronto štabai, kurių vienas buvo Kaune, antras — Vilniuje. Abu štabai planavo sukilimą pradėti savajame mieste ir sukilimui vadovavimą perimtų toji vietovė, kur susidarytų palankesnės sąlygos. Kaip paprastai, pogrindžio darbe dažnai apsimokėjo svarbiam sumanymui turėti dvi iniciatyvas. Šiaip gi funkcijos buvo paskirtytos taip, kad Vilniaus štabas rūpinosi politiniais ir kariniais reikalais, o Kauno organizaciniais.

Štabai sutarė užimti ir saugoti nuo išsprogdinimo svarbesniuosius mazginius susisiekimo ir ryšio taškus, kaip telefono ir telegrafo stotis, elektros jėgainę... Kaunas pasiruošė pasinaudoti radijo stotimi ir radiofonu sukilimą skelbiant, pasirūpino kelis trumpų bangų radijo siųstuvus, jeigu reguliarios radijo stoties nepasisektų užimti. Taigi ir tame plane buvo dublikuojama, bet šį kartą mūsų laimei pavyko pasinaudoti pirmuoju geresniuoju varijantu. Laukta kad Kauno radiofonas ir stotis karo pradžios suirutėje bus susprogdinti. Pagal iš anksto sudarytą planą reikalingų dalių atsargas buvo paruošta ir laikoma saugioje vietoje.

ĮVYKIAI BRĘSTA

Sukilimui pasiruošta gegužės 1, kai per ryšininkus gauta žinia, kad karas prasidėsiąs gegužės pradžioje. Vėliau teko nusivilti ir sukilimo datą atidėlioti. Nors birželio mėn. sovietų įvykdyti masiniai trėmimai ryšius apardė, bet, kartu sukėlė didelį pasipiktinimą visoje tautoje dėl okupanto žiaurumo. Lemiamoji valanda buvo laukiama kiekvieną dieną. Masinių deportacijų į Sibirą metu papildomai gautas pranešimas, kad karas tikrai prasidėsiąs birželio 18 - 26 laikotarpyje. Susisiekus su vilniečiais buvo spėliojama tiksli data. Kadangi sekmadienis buvo nacių mėgiama puolimo diena, nupręsta tą sekmadienį birželio 22 ypatingai budėti. Vilniaus ir Kauno LAF štabų buvo sutarta Lietuvos Nepriklausomybės skelbimą vykdyti ten, kur bus palankesnės sąlygos. Pasitarime paaiškėjo, kad Kauno LAF štabo planas sąmyšio metu perimti savo žinion Kauno radiofoną ir stotį buvo realus. Nuspręsta, kad Kauno Lietuvių Aktyvistų Fronto štabas tuo atveju veiktų Vyriausios Lietuvių Aktyvistų Fronto vadovybės vardu, skelbtų Lietuvos Nepriklausomybę ir Laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Nebuvo tai lengvas uždavinys. Leonas Prapuolenis, kuris buvo LAF įgaliotinis, turėjo slapstytis, nes buvo NKVD gaudomas ir jo gyvenviete nebuvo saugi. Visas pasiruošimo svoris krito studentijos grupei ir jos vadovui Pilypui Naručiui, LAF vyr. štabo nariui. Paskelbtas paruošties stovis, atsisakyta nuo visos eilės sunkiau įvykdomų planų ir susitelkta ties Kaunu. Birželio 18 Kauno LAF štabas vieną senelių prieglaudą Žaliakalnyje pasirinko vyriausio štabo būstine.

SPRENDŽIAMOJI VALANDA

Didvyriškos veiklos valanda atėjo sekmadienį, 1941 birželio 22 dienos rytui auštant. Ryšininkų pranešimai ir mūsų spėjimai pasitvirtino. Aktyvistų daliniai, kurie dėl artėjančios lemiamos valandos buvo įspėti dideliu ryžtingumu ir pasitikėjimu pradėjo vykdyti numatytus uždavinius. LAF štabo įgaliotinis Leonas Prapuolenis su štabo dalimi įsikūrė senelių prieglaudoje ( kita štabo dalis susitelkė Chemijos Institute. Nors Chemijos Institute budėjo ir komjaunuolių dalinys, bet studentija rūsiuose buvo suslėpusi dvi milicijos nuovadas, kurios su ginklais perėjo pas aktyvistus. Su jais ryšius palaikė okupacijos meto studentai aktyvistai. Aktyvistų ginkluotosios jėgos padidėjo. Studentų medikų grupė, turėjusi savo žinioje greitosios pagalbos mašinas, veikė labai tiksliai. Jie greitosios pagalbos mašinomis suvežė radijo specialistus, atsargines dalis, ir bolševikų sugadintas radiofonas per naktį iš sekmadienio į pirmadienį buvo sutaisytas. Ši sukilėlių grupė per visą sukilimo laiką sudarė saugiausius ryšininkus, o vėliau teikė greitąją pagalbą sužeistiesiems.

Naktį iš sekmadienio į pirmadienį iš Chemijos Instituto buvo išleista ryžtinga ginkluota aktyvistų grupe, kuriai skirtas uždavinys sunaikinti sovietų armijos ryšio stotį. Uždavinį įvykdę, jie dar išsprogdino karišką telefono centrale Vilijampolėje. Toji pati grupė užėmė centrinio pašto rūmus ir telefono-telegrafo centrinę. Sovietų karo komendanto klaidinimui paskambinta telefonu, kad vokiečių desantininkai jau Kaune. Aktyvistų patikėtiniai išjungė ir sustabdė telefono ir telegrafo stočių veikimą. Tas turėjo prisidėti prie panikos sukėlimo. Vidurnak-tyje jau pastebėtas intensyvus sovietinių pareigūnų bėgimas iš Kauno. Tas reiškinys didino ir stiprino mūsų viltis.

Toji naktis buvo klaiki: Kauno gatvės buvo pilnos sovietų kariuomenės, lygiai kaip ir apsiginklavusių sukilėlių. Su štabu senelių prieglaudoje kurį laiką ryšį palaikėme telefonu, o jį išjungus, asmeniniu ryšiu pats nuvykdavau. Pirmadienio rytą gautas pranešimas LAF štabe, kad radiofonas sutvarkytas Lietuvos Nepriklausomybes skelbimui. Kauno LAF štabo narys su būriu sukilėlių jau buvo įsitvirtinę radijo stotyje. Nors aktyvistai sukilėliai dar neturėjo ginkluotos kontrolės visame Kaune, bet nutarta nedelsti su Lietuvos Nepriklausomybės skelbimu. Pirmadienį, birželio 23, apie 9 vai. rytą Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo nariai iš senelių prieglaudos nuvyko į Kauno radiofoną, kuris buvo aktyvistų būrio saugomas.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMAS

9 val. 28 min. Lietuvių Aktyvistų Fronto Vyriausiojo Štabo vardu LAF įgaliotinis Leonas Prapuolenis paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės sudėtį. Sugiedotas Lietuvos himnas. Sukilimas užvirė visame krašte.

Nepriklausomybę per radiją paskelbus, ginkluoti Kauno aktyvistų daliniai tuojau puolė ginklų sandėlius. Ginklų sandėlius užėmus, greitosios pagalbos mašinomis ginklai išvežioti į svarbiuosius punktus. Tuo pačiu metu sukilo sovietų priespaudoje ir kontrolėje buvę lietuvių kariuomenės daliniai. Kaune aktyvistų daliniai pradėjo pulti Panemunės, Geležinkelio, Aleksoto tiltus, kad juos apsaugotų nuo išsprogdinimo. Bet pasiekė kitą nenumatytą tikslą — iššaukė skubotą susprogdinimą. Bet tas tiltų išsprogdinimas gal išgelbėjo Kauną nuo sunaikinimo, nes iš Suvalkijos bėganti kariuomenė buvo priversta aplenkti Kauną. Petro Vileišio vardo tiltas per Nerį į Vilijampolę didvyriška Vyties Kryžiaus Kavalieriaus mirtimi liko išgelbėtas Ligi pasiaukojimo pasišventęs drąsuolis užbėgo ant tilto, nukirpo elektros laidus, bet žuvo nuo sovietų kulkosvaidžių ugnies pareigą atlikęs. Kautynes virte virė visą pirmadienį ir antradienį.

Dr. Juozo Ambrazevičiaus vadovaujama sukilimo pastatyta Laikinoji Vyriausybė pirmo posėdžio susirinko birželio 24 Žaibo spaustuvės namuose Donelaičio gatvėje. Laikinosios Vyriausybės ministeriui pirmininkui K. Škirpai nacių valdžia uždėjo namų areštą ir neleido iš Berlyno vykti į Lietuvą ir imtis jam lietuvių tautos sukilimo patikėto darbo. Ketvirtadienį pasirodė sukilėlių oficiozas Į LAISVĘ.

Tris dienas Kaunas buvo pilnoje aktyvistų kontrolėje. Vokiečių kariuomenės daliniai pasirodė tik ketvirtadienį. Jie neatnešė laisvės, dėl kurios kovota, bet iš jų rankų jos gauti ir nesitikėta.

Taip buvo įvykdytas pirmasis Laisvės Kovų veiksmas, kurio siausme daug Lietuvos sūnų ir dukterų krito ir amžinam poilsiui atsigulė į gimtąją žemę.