VISUOMENĖS SANTYKIS SU KULTŪRININKAIS
Priešais žmogaus išnaudojimą žmogumi krikščionybė stato žmogaus patarnavimą žmogui. Bendruomeninis gyvenimas — tautinis, socialinis, politinis, kultūrinis — yra galimas tik šiokio abipusio pasitarnavimo pagrindu. Jis nėra atremtas į prekybinius santykius, kur žmogaus veikla arba iš jos kilusios vertybės būtų tiesiog parduodamos, nes nei dvasinis veikimas, nei dvasinės vertybės nėra ir negali būti tikra prasme įkainojamos bei apmokamos. Visas bendruomeninis veikimas yra auka: tiek iš tų, kurie šį veikimą vykdo, tiek iš tų, kurie šio veikimo yra reikalingi ir jo vertybėmis naudojasi.
Vis dėlto ne tik ekonominėje, bet ir dvasinėje srityje gali įsiveisti išnaudojimo principas. Gali pasitaikyti, kad bendruomeninio gyvenimo veikėjai — politikai, organizacijų vadai, mokslininkai, rašytojai, menininkai, spaudos darbininkai ir k. — aukoja savo jėgą ir savo kuriamas vertybes, negaudami tinkamos aukos iš tų, kurie šiomis vertybėmis naudojasi. Tokiu atveju visuomenė reikalauja kultūrinių vertybių ir jomis minta, pati tačiau neduoda arba duoda per maža. Tada, vietoj abipusės aukos, atsiranda vienašalė auka, ir išnaudojimo principas pradeda reikštis visu stiprumu. Tai yra pati niekingiausia bendruomeninio gyvenimo apraiška.
Turime, deja, pripažinti, kad ir lietuviškajame gyvenime kultūrinių veikėjų išnaudojimas yra virtęs beveik įpročiu. Jis buvo gyvas jau nepriklausomoje Lietuvoje, o ypač sustiprėjo tremtyje. Tremties pradžioje abipusis pasitarnavimas buvo savaime suprantamas dalykas. Kas ką turėjo, dalinosi su savo broliu: mokslininkas savo idėjomis, poetas bei menininkas savo jausmais, politikas bei veikėjas savo patyrimu, verslininkas medžiaginėmis gėrybėmis. Ilgainiui, tremties gyvenimui normalėjant, medžiaginės bei profesinės srities asmens pamažu grįžo į savus vandenis ir pradėjo įprastą gyvenimą. Kiti susirado vienokio ar kitokio darbo, kuriuo aprūpina save ir savo šeimą. Bet kultūrininkai — mokslininkai, rašytojai, menininkai, laikraštininkai, bendruomenių bei organizacijų vadai — pasiliko ir toliau elgetaują. Kaip pradžioje, taip dabar jie negali iš savo veiklos pragyventi, todėl yra priversti arba jieškotis svetimos paramos (stipendijos, pašalpos, premijos), arba dirbti dvigubą darbą: dieną skirti duonai, o naktį — kultūrai. Nereikia nė aiškinti, kad tiek viena, tiek kita apsirūpinimo forma yra netikus: pirmoji yra nepastovi ir kultūrininkus žeminanti, antroji alinanti kultūrininko jėgas ir stumianti jį į perankstyvą išsekimą. Kodėl kultūrininkas turi elgetauti ir misti svetima malone? Kodėl jis turi dirbti dvigubą darbą, palyginus su kitais?
Todėl, kad visuomenė, kuri naudojasi kultūrininkų sukurtomis vertybėmis, pamiršo savo pareigą — patarnauti kultūrininkams, kaip kad šie patarnauja visuomenei. Kultūrininkai kuria ne sau patiems. Rašytojas, per dieną dirbęs fabrike, visados mieliau išsities vakare ant kanapos ir pats sau pasvajos, negu sėdės ligi išnaktų ir rašys. O jeigu jis tai vis dėlto daro, tai tik vedamas visuomeninio-tautinio ir gal net religinio pareigos jausmo. Kokios tačiau turi teisės visuomenė tokio dvigubo darbo reikalauti? Kokią teisę ji turi versti kultūrininkus jieškotis svetimos paramos? Jei kultūrininkams yra pareigos patarnauti savais kūriniais visuomenei, tai visuomenei yra lygiai tokios pat pareigos sava parama patarnauti kultūrininkams. Jei profesinio darbo atstovai (gydytojai, inžinieriai, advokatai, kunigai) turi teisę už savo patarnavimus būti atlyginami, tai tokios pat teisės turi ir kultūrininkai. Kitaip visuomenė virs išnaudotoja, ir bendruomeninis gyvenimas išsigims.
Šitokio išsigimimo metą mes dabar kaip tik ir gyvename. Lietuvių kultūrininkų santykis su lietuviškąja visuomene yra atremtas į išnaudojimo principą iš visuomenės pusės. Visuomenė reikalauja iš mūsų kultūrininkų kūrybinės veiklos, pati neduodama tiek, kiek reikalinga kultūrininkams apsirūpinti. Nuostabu, kad mūsoji visuomenė šitaip nesielgia nei su medžiaginės srities darbininkais (inžinieriais, technikais, darbininkais), nei su profesinės srities darbininkais (gydytojais, advokatais, kunigais). Už visas šių žmonių teikiamas vertybes visuomenė moka nustatytą ar sutartą kainą. Tik kultūrininkai kažkodėl yra verčiami aukoti be jokio aiškaus visuomenės įsipareigojimo. Visuomenei yra visiškai suprantama, kad reikia mokėti raidžių rinkėjui už straipsnio surinkimą, bet jai darosi nebeaišku, kad juk reikia mokėti ir autoriui už straipsnio parašymą.
Prieš šitokį kultūrininkų išnaudojimą reikia šiandien kelti balsas, kaip kad seniau buvo keltas balsas prieš pramonės ar žemės ūkio darbininkų išnaudojimą. Jei visuomenė negali gyventi be kultūrinių vertybių, ji turi skirti jų kūrėjams reikalingą auką, kaip ji nemurmėdama skiria profesinio bei medžiaginio darbo atstovams. O jei visuomenė nori kultūrininkus išnaudoti, tai ji nusideda ne tik krikščioniškai moralei, bet ir tautinei pareigai, kuri tremties atveju reikalauja ypatingo solidarumo bei pasitarnavimo vienas kitam.
Ma.
(Europos LFB Vidaus Žinios, 1957. IX. 23 Nr. 2/18)
