Partizanai: Istorija ir dabartis

Ignas Šapkūnas (Šapkauskas)-Meistras, Meisteris, Buržujus (1918 01 09–1949 04 28)

1949 m. balandžio 28 d. Kuršėnų aps. Tryškių vls. Birbiliškės mišką (dabar -Mažeikių r. sav.) šukavo MGB Tryškių vls. poskyrio 16 stribų grupė ir aptiko Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo bunkerį. Per susišaudymą žuvo rinktinės vadas Ignas Šapkūnas-Buržujus, Meistras ir partizanas Gureckas.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis,
Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010,1. 197

„MGB informatorius „Stonys” LSSR MGB Kuršėnų apskr. skyriaus Tryškių vlsč. poskyrio viršininkui vyr. ltn. Ziatdinov Evan Šaripovič pranešė, kad Birbiliškės miške buvo girdimos antisovietinės dainos. Negana to, vienas Birbiliškės k. gyventojas prasitarė „Stoniui”, kad miške įsikūrę partizanai.

1949 m. balandžio 28 d. į Birbiliškės mišką pasiųsta šešiolikos stribų grupė, vadovaujama MGB Kuršėnų apskr. skyriaus Tryškių vlsč. poskyrio vyr. operįgaliotinio jaun. ltn. Temčenko Prokopij Stepanovič. Stribų grupė, „šukuodama” Birbiliškės mišką, aptiko bunkerį ir partizanų sargybinį. Sargybinis suspėjo perspėti partizanus, tačiau bunkeris buvo apsuptas. Padėtis rodėsi be išeities.

Stribų būrio vadas Albinas Leonavičius ir stribas Viktoras Šauklys pirmieji priartėjo prie bunkerio. Tuoj iš jo iššoko du laisvės kariai. Stribai į juos iš automatų paleido po seriją. Partizanai sunkiai sužeisti parkrito.

Gal ir nelengva tuo patikėti, tačiau patys čekistai įvykio aprašyme šitai pripažįsta. Stribai A. Leonavičius ir V. Šauklys partizanus palaikė žuvusiais. O sužeistieji atgijo ir iš pistoletų sušaudė automatais ginkluotus stribus: A. Leonavičius mirė po kelių minučių, V. Šauklys - kitą dieną.

Skaityti daugiau: Ignas Šapkūnas (Šapkauskas)-Meistras, Meisteris, Buržujus (1918 01 09–1949 04 28)

1949 m. rugpjūčio 27 d. ŽA VR žūtis

1949 m. rugpjūčio 27 d. Šiaulių aps. Kurtuvėnų vls. Pavėkių k. apylinkėse (dabar – Šiaulių r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Kautynės prasidėjo netoli Urkuvėnų k., kur kariuomenė susidūrė su dešimties partizanų grupe. Čia vienas partizanas buvo nukautas, o kiti išsiveržė iš apsupties. Kareiviai pasivijo partizanus prie Pavėkių k. Tą dieną žuvo Žemaičių apygardos štabo narys ir Vytenio rinktinės vadas Vytautas Chaleckas-Rimgaudas, apygardos štabo narys ir Vytenio rinktinės štabo bei Žvalgybos skyriaus viršininkas Henrikas Chaleckas-Tadas, rinktinės štabo narys Stasys Jogminas-Sakalas, partizanai Juozapas Bydva, Zigmas Jonaitis-Vėtra, Juozas Kazlauskas-Žaibas, Aleksandras Kuizinas, Stanislovas Matiješaitis-Vijūnas, Ignas Paliulis ir Pranciškus Rimas-Rublis.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Kuršėnų mstl. turgaus aikštėje. Vėliau užkasti miestelio centre Ventos upės pusiasalyje.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 200.

VYTAUTAS CHALECKAS- AITVARAS, RIMGAUDAS

1923–1949 08 27

Vytautas Chaleckas, Jono, g. 1923 m. pasienio policijos tarnautojo šeimoje.

1944 m. vasarą mokėsi Šakių aps. Paežerėliuose įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK (Fronto žvalgybos būrys)-210. Liepos 31 d. mokykla persikėlė į Kisdorfą Rytų Prūsijoje (3 km nuo Šliosbergo), o rugpjūčio gale – į Rothofą netoli Tilžės. 1945 m. sausio pradžioje mokykla buvo perkelta į Karaliaučių, o vasarį, kartu su FAK-214 ir FAK-218 užsieniečiais, taip pat ir lietuviais, į Štetino apygardą Anklame.

Kovo mėn. visi atsidūrė 50 km į pietus nuo Berlyno esančioje Liukenvaldo stovykloje.

Kuršėnų grupės, 1945 m. sausio naktį iš 19 į 20 d. nuleistos desantu 15 km nuo Tauragės, narys.

1947 m. LTSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2 N valdybos pažymoje apie Žemaičių apygardos sudėtį ir veiklą nurodoma, kad V. Chaleckas Vytautas-Aitvaras yra Vytenio rinktinės štabo narys. 1948 m. rugpjūčio mėn. jis paskirtas Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės vadu. Tų pačių metų rugsėjo 8 d. Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Etmono įsakymu Nr. 11 Rimgaudui suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis ir pareikšta padėka „už atliktą svarbų ir, surištą su pavojumi, greitą PE (rinktinės) atstatymą, tuo stiprinant visą laisvės kovos sąjūdį“. Žūties metu kartu ėjo ir apygardos štabo nario pareigas.

1999 m. rugpjūčio 17 d. V. Chaleckui pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Skaityti daugiau: 1949 m. rugpjūčio 27 d. ŽA VR žūtis

Antanas Jonauskas-Genys (1919 04 17–1951 11 23)

Antanas Jonauskas, Antano, gimė 1920 m. Kretingos aps. Kartenos vls. Dauginčių k.

1944 m. vasario 16–gegužės 15 d. buvo gen. Povilo Plechavičiaus įkurtos Lietuvos vietinės rinktinės karys. Vokiečiams rinktinę išformavus, grįžo namo.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai dirbo Kartenos vls. Dauginčių apylinkės pirmininko pavaduotoju, vėliau – Kartenos vls. mokesčių inspektoriumi.

Buvusio Žemaičių apygardos Kardo rinktinės ryšininko karteniškio Juozapo Antano Viluckio duomenimis, iš pradžių buvo užverbuotas slaptu NKVD Kretingos aps. skyriaus informatoriumi. Vėliau ryšius su sovietų represinėmis struktūromis nutraukė ir 1948 m. tapo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kartenos (Buganto) kuopos partizanu.

1950 m. liepos mėn. LSSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2N valdybos 1-ojo skyriaus 4-ojo poskyrio pažymoje apie Žemaičių apygardos sudėtį ir veiklą nurodoma, kad 1949 m. Kardo rinktinės štabo narys A. Jonauskas-Genys ėjo rinktinės Operatyvinio (dokumente Operacinio) skyriaus viršininko pareigas.

1949 m. spalio 28 d. KM žūtis

1949 m. spalio 28 d. Anykščių aps. Andrioniškio vls. apylinkėse apie 11 val. ryto MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai, vadovaujami Poginovo ir N. Dušanskio, keliais žiedais apsupo Butkiškio vienkiemyje esančią ūkininko Juozo Jovaišos sodybą, kurioje buvo įrengtas Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo bunkeris.

Į bunkerį buvo pasiųstas sulaikytas šeimininko sūnus partizanas Juozas Jovaiša. Grįžęs jis pasakė, kad bunkeryje yra tik jo netikras brolis Balys Žukauskas-Princas, kuris netrukus buvo priverstas išeiti. Iš pradžių B. Žukauskas tvirtino, kad bunkeryje buvo vienas, bet tardomas pasakė, kad toliau esančiame bunkeryje yra likę dar du partizanai, tai Šarūnas ir jo žmona. Į bunkerį buvo įstumta šeimininkų dvidešimtmetė dukra Bronė Jovaišaitė, kuriai liepta partizanams perduoti, kad jiems bus dovanota gyvybė, jeigu jie taikiai pasiduos.

Vėliau į bunkerį vėl buvo įvarytas Juozas Jovaiša. Visi trys partizanai sudegino svarbius dokumentus ir, vos tik iš bunkerio pasitraukė Bronė Jovaišaitė, pasigirdo galingas sprogimas. Žuvo vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona štabo narė Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir partizanas Juozas Jovaiša-Lokys.

Žuvusiųjų palaikai buvo išvežti į Kauną. Jų užkasimo vieta ir šiandien neišaiškinta.

Parengė Rūta Trimonienė„

Skaityti daugiau: 1949 m. spalio 28 d. KM žūtis

Antanas Slučka-Šarūnas (1917 04 19–1949 10 28)

ANTANAS SLUČKA-ŠARŪNAS

1917 04 19–1949 10 28

Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa (1920 08 05–1949 10 28)

JOANA RAILAITĖ - SLUČKIENĖ- NERINGA

1920 08 05–1949 10 28

Joana Railaitė gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Antano Railos ir Kotrynos Brazauskaitės-Railienės šeimoje Kėdainių aps. Šėtos vls. Čerelių k. Kartu augo 3 broliai Julius Zenonas (g. 1923 m.), Juozas (g. 1925 m.) ir Antanas (g. 1934 m.) bei seserys: Zuzana Marija (g. 1927 m. balandžio 11 d.), Genovaitė (g. 1929 m.), Birutė Bernadeta (g. 1931 m.) ir Vilija Zita (g. 1936 m.). 1938 m. gimęs broliukas Petras mirė po kelių dienų.

Railos turėjo septyniolika hektarų žemės, buvo darbštūs, tikri katalikai ir tikri Lietuvos patriotai. Vaikus nuo mažens pratino prie darbo, todėl duonelės netrūko. Vienkiemis skendėjo jazminų ir bijūnų žieduose. Mama svajojo, kad jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo: vienas vaikas mokėsi Kaune, antras – Panevėžyje, trečias – Lančiūnavoj, ketvirtas – Šėtoj, penktas – Troškūnuose, o mama vos spėdavo visus aplakstyti su ryšulėliu maisto rankose. Bet nesiskundė ir nedejavo.

Joana baigė Veprių (Ukmergės aps.) žemės ūkio mokyklą, vėliau – buhalterių kursus Kaune. Kurį laiką dirbo Pagirių (Ukmergės aps.) smulkaus kredito draugijos banke, vokiečių okupacijos metais – Krekenavos (Panevėžio aps.) kooperatyve. Čia susipažino su Stasiu Varčiūnu ir už jo ištekėjo. S. Varčiūnas buvo baigęs karo mokyklą ir paskirtas policijos viršininku Astravoje (Zarasų aps.), po to – Kuršėnuose (Šiaulių aps.). Ten 1943-iųjų rugpjūtį jį ir nušovė sovietų desantininkai, raudonieji partizanai. Joana liko su mažu sūneliu. Kurį laiką gyveno Ukmergėje. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai slapstėsi, kad neišvežtų.

1947 m. ištekėjo už Algimanto apygardos partizanų vado Antano Slučkos-Šarūno ir ryžosi su juo eiti Lietuvos laisvės ir kovos keliu. Karaliaus Mindaugo partizanų srities štabo sekretorė.

Jonas Alenčikas-Dragūnas (1919 08 26–1946 02 16)

JONAS ALENČIKAS - DRAGŪNAS

1919 08 26–1946 02 16

Jonas Alenčikas gimė 1919 m. rugpjūčio 26 d. Biržų aps. Pasvalio vls. Pagojaus k. Jono ir Onos Alenčikų šeimoje. Kartu augo dar aštuoni broliai ir seserys. Gyveno Pasvalio vls. Pasvalio mstl. Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) narys. 1941 m. Birželio sukilėlis.

Albinas Tindžiulis-Dėdė (1910 09 11–1949 01 31)

ALBINAS TINDŽIULIS- DĖDĖ

1910 09 11–1949 01 31

1949 m. lapkričio 1 d. žūtis

ŠIMONIŲ GIRIOS MŪŠIS

1949 m. lapkričio 1–2 d.

1949 m. rudenį MGB pavyko suimti kelis Algimanto apygardos partizanus. Tardymų metu partizanai, neištvėrę kankinimų ir psichologinio smurto, davė parodymus apie jiems žinomų bunkerių vietas Šimonių girioje bei jos apylinkėse. MGB vidaus kariuomenės 298-ojo pulko kareiviai šturmavo Šimonių girią – dvi dienas ji gaudė nuo šūvių, automatų papliūpų, kulkosvaidžių serijų.

Lapkričio 1 d. 10 val. ryte buvo apsuptas Algimanto apygardos štabo bunkeris, įrengtas prie Priegodo ežero. Be apygardos vado Antano Starkaus-Montės, bunkeryje dar slėpėsi apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas, apygardos vado adjutantas Julius Burneika-Tardytojas, Organizacinio skyriaus viršininkas Aleksas Matelis-Audenis, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vadovybės atstovo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srityje Henriko Danilevičius-Vidmanto adjutantas Juozas Leškys-Algis, partizanės Stasė Vigelytė-Živilė ir Birutė Elena Šniuolytė-Ida. Tris valandas tęsėsi kautynės. Supratę, kad bunkeris apsuptas ir nėra jokios vilties išsiveržti, partizanai, nenorėdami pasiduoti okupantams, susisprogdino. Jų palaikai buvo palikti žuvimo vietoje, todėl tą pačią naktį partizanų artimieji slapta juos atkasė ir palaidojo Adomynės k. kapinėse.

Skaityti daugiau: 1949 m. lapkričio 1 d. žūtis

Antanas Starkus-Blinda, Montė (1919 10 29–1949 11 01)

Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Antanas Starkus gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Adomynės parapijos Zubiškių k. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi pradžios mokykloje, o ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.

Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į tėviškę, kur kartu su broliu Feliksu ir kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. 1941 m. Birželio sukilimo metu šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame Šimonių valsčiuje.

1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių kariuomenę Vermachtą. 1944 m. pavasarį iš jos pasitraukė ir grįžęs į gimtinę valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą.

Priartėjus frontui, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių aps. Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikiantį sektorių, vad. Vanagais. LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje A. Starkus mokėsi keturis mėnesius.

1945 m. sausio 21 d. kartu su 7 desantininkais buvo parašiutu nuleistas Kupiškio apylinkėse prie Salamiesčio. Kitą dieną grupei susidūrus su sovietų armijos daliniu per susišaudymą buvo suimtas sužeistas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis-Jonas Laukaitis, jo pavaduotojas Antanas Starkus-Antanas Rickus sėkmingai pasiekė gimtinę ir ten suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Vytauto apygardos Šarūno rinktinę, A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Panevėžio aps. Kupiškio, Šimonių, Viešintų ir Rokiškio aps. Skapiškio valsčiuose, vadu. Tuo metu jis pasirinko Blindos slapyvardį. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti aštuoni būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais. Tų pačių metų sausio 2 d. A. Starkus buvo paskirtas Šarūno rinktinės vado Antano Slučkos pavaduotoju, kartu einant ir Algirdo kuopos vado pareigas.

Skaityti daugiau: Antanas Starkus-Blinda, Montė (1919 10 29–1949 11 01)

1949 m. gruodžio 30 d. DKA žūtis

1949 m. gruodžio 30 d. Ukmergės aps. Pabaisko vls. Juodkiškių k. (dabar – Ukmergės r. sav.) gyventojo Broniaus Tratulio sodyboje per MGB Ukmergės aps. skyriaus operaciją buvo aptiktas Didžiosios Kovos apygardos štabo bunkeris. Kilus susišaudymui, žuvo apygardos vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas, apygardos štabo viršininkas Vladas Ališauskas-Puškinas, B rinktinės vadas Pranas Grigas-Geniukas, apygardos štabo apsaugos būrio vadas Bronius Medelskas-Krienas ir būrio vadas Bronius Dūda-Narutis.

Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis.
Atlasas. 1 dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė,
Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 103.

1949 m. Didžiosios Kovos apygardos vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas dažnai keitė apygardos štabo vietas. Tų pačių metų pabaigoje štabo bunkeris buvo įrengtas Ukmergės aps. Pabaisko vsl. Juodkiškių k. į Sibirą ištremto ūkininko Vagonio sodybos daržinėje. Saugumo sumetimais sodyboje, kurioje veikė Antakalnio pradžios mokykla, apsigyveno ir partizanų ryšininko Broniaus Tratulio šeima. 1949 m. gruodžio 30 d. šeimininkė ruošė pusryčius, o šeimininkas išėjo į kiemą pasemti iš šulinio vandens. Jis ir pastebėjo, kad daržinė apsupta MGB Ukmergės aps. skyriaus darbuotojų. Pastariesiems įėjus į daržinę, pasigirdo automatų serijos ir granatų sprogimai. Pasirodo, iš bunkerio beišlipančiam partizanui V. Ališauskui buvo peršauta krūtinė ir jis susmuko atgal į bunkerį, į kurį iškart buvo sumestos granatos ir visi jame buvę partizanai žuvo.

Žuvusiųjų palaikai niekinti MGB Ukmergės aps. skyriaus kieme, vėliau užkasti Ukmergės sąvartyne, įrengtame Pivonijos šile. 1989 m. liepos 29 d. palaikai perkelti į Ukmergės miesto naująsias (Dukstynos) kapines kartu su kitais 1989 m. vasarą šiame šile kasinėjimų metu rastais žuvusių partizanų ir sovietų genocido aukų palaikais.

Skaityti daugiau: 1949 m. gruodžio 30 d. DKA žūtis

Alfonsas Morkūnas-Plienas (1908 01 27–1949 12 30)

Didžiosios Kovos apygardos vadas, partizanų kapitonas A. Morkūnas-Plienas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Alfonsas Morkūnas gimė 1908 m. sausio 27 d. Ukmergės aps. Žemaitkiemio vls. Juodžiūnų k. Jono Morkūno ir Veronikos Šerelytės-Morkūnienės šeimoje. Kartu augo du broliai. Baigė dvi gimnazijos klases. 1930–1931 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1935 m. vedė Oną Kazlauskaitę. Augino dukrą Elvidą ir sūnų Teisutį. Iki 1940 m. spalio 19 d. tarnavo liktiniu 1-ojo inžinerijos pulko bataliono 2-ojoje kuopoje. Turėjo vyr. puskarininkio laipsnį. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, iš karinės tarnybos buvo atleistas ir grįžo į tėviškę.

1941 m. birželio 23–24 d. vadovavo Birželio sukilėliams užimant Lyduokių mstl. (Ukmergės aps.), saugojo jį bei jo apylinkes nuo besitraukiančios Raudonosios armijos savivalės ir plėšikavimų. Palaikė ryšius su sukilimo organizatoriais Kaune.

1944 m. vasario mėn. kartu su vietiniais vyrais įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę. Prieš pat antrąją sovietų okupaciją ėmė rengtis partizaniniam karui: Juodžiūnų kaimo apylinkėse rinko ginklus ir kareivišką aprangą. Nuo birželio mėn. kartu su Kaziu Ališausku vadovavo iš 12–20 vyrų sudarytam savisaugos būriui, kuris gynė vietinius žmones nuo raudonųjų partizanų ir plėšikų.

1944 m., sovietų kariuomenei antrą kartą okupavus kraštą, A. Morkūnas, pasivadinęs Plieno slapyvardžiu, gimtojo ir aplinkinių kaimų vyrus ėmė telkti į partizanų būrį. Jo būryje, veikusiame Ukmergės aps. Pabaisko, Šešuolių ir Žemaitkiemio valsčiuose, buvo apie 20 vyrų, tarp jų ir abu A. Morkūno broliai – Stanislovas ir Karolis, iki tol dirbę tėvų ūkyje. 1944 m. rugsėjo mėn. šie vyrai, vadovaujami A. Morkūno, pasitraukė į Balninkų miškus ir įsijungė į Juozo Šibailos-Dieduko suburtą Balninkiečių laisvės (BLR) rinktinę, sudarydami atskirą kuopą.

1949 m. rugsėjo 28 d. VA žūtis

1949 m. rugsėjo 28 d. Utenos aps. Alantos vls. Papiškių k. apylinkėse (dabar – Molėtų r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 137-ojo šaulių pulko kareiviai, MGB Alantos ir Skudutiškio vls. poskyrių stribai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu per susišaudymą žuvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės vadas Jonas Markūnas-Šiaurys, Viesulas, rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas Boleslovas Jakštonis-Trockis, Ąžuolo kuopos vadas Vladas Patumsis-Aukštaitis, Erškėčio kuopos Viesulo būrio vadas Silvestras Urbanas-Lapinas, Beržo kuopos Vyties būrio vadas Jonas Karvelis-Klajūnas, šio būrio partizanai Povilas Bražionis-Aidas, Antanas Polevičius-Zomeris ir Juozas Šutinys-Paleckis.

Medžiaga iš naujai ruošiamo leidinio
Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 2 dalis.
Žalioji rinktinė, Algimanto ir Vytauto apygardos.

BOLESLOVAS JAKŠTONIS-TROCKIS

1918 12 14–1949 09 28

Boleslovas Jakštonis gimė 1918 m. gruodžio 14 d. Utenos aps. Vyžuonų vls. Šileikių k. Dominiko Jakštonio ir Anelės Jakštonaitės-Jakštonienės šeimoje.

1949 m. rugpjūčio 1 d. l. e. Vytauto apygardos vado pareigas Broniaus Kalyčio-Liutauro įsakymu Nr. 28 puskarininkis Trockis-Radvila paskirtas Liūto rinktinės Ūkio skyriaus viršininku.

1949 m. liepos 31 d. VCA žūtis

1949 m. liepos 31 d. Panevėžio aps. Vadoklių vls. Šilų miške (dabar – Panevėžio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviai aptiko Vyčio apygardos štabo bunkerį. Per susišaudymą žuvo Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės vadas Jonas Baltušnikas-Vienuolis, apygardos štabo viršininkas ir rinktinės vado pavaduotojas Kostas Tvaska-Rugelis bei apygardos štabo narys Jonas Tumšys-Kytras.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Panevėžio aps. Raguvos mstl. aikštėje, vėliau užkasti miestelio pakraštyje, vietoje, kuri vadinama „Melinsko pelke“, „Melinsko krūmais“. Kitą naktį slapta Dailydėnaitė, Vienuolio sesuo Elena Baltušnikaitė, du bendražygiai ir partizanų ryšininkė Elena Kizytė-Raganėlė jų palaikus kartu su 1949 m. liepos 30 d. Ukmergės aps. Taujėnų miške žuvusių Krištaponio rinktinės būrio vado Stasio Bareikos-Krieno, partizanų Kazimiero Janonio (Janionio?)-Perlo ir Edvardo Vingrio-Justino palaikais sudėjo į karstus ir palaidojo senosiose Šapio k. kapinėse (dabar Anykščių r. Traupio sen.).

Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis.
Atlasas. 1 dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė,
Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 167–168.

JONAS BALTUŠNIKAS-VIENUOLIS

1915 10 17–1949 07 31

Jonas Baltušnikas, Petro, gimė 1915 m. spalio 17 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Vėžiškių k. Kartu augo trys broliai ir keturios seserys. Raguvos valsčiaus policijos viršininkas.

Partizanas nuo 1944 m. rugsėjo mėn. Partizanų junginio, veikusio Panevėžio aps. Raguvos vls., būrio vadas. Kruopščiai tvarkė dokumentus, reikalavo drausmės. Jo būrio vyrai buvo tvarkingai apsirengę partizanų uniformomis su skiriamaisiais lietuviškais ženklais. Jie turėjo automatus, kulkosvaidžius, žiūronus, dvi rašomąsias mašinėles. Būryje kiekviena diena prasidėdavo malda ir Lietuvos himno giedojimu.

1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo paskirtas naujai įkurtos Krištaponio rinktinės, veikusios Panevėžio apskrityje, vadu. Partizanaudamas sudarė savo būrio „Partizanų, žuvusių 1945–1948 m., sąrašą.“

Du J. Baltušniko broliai buvo jo būrio partizanai. Vyčio apygardos Vienuolio būrio vado pavaduotojas brolis Kazys Baltušnikas-Jupiteris žuvo 1946 m. vasario 18 d. Panevėžio aps. Vadoklių vls. Šilų miške, šios apygardos partizanas brolis Liudas Baltušnikas-Leika žuvo 1949 m. birželio 22 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Noriškių k.

Skaityti daugiau: 1949 m. liepos 31 d. VCA žūtis

Antanas Ylius-Vilkas (1909 04 21–1994 07 08)

Kunigas Antanas Ylius sovietų lageryje.

Iš Skardupių Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, parapijos archyvo

Edvardas Daučiūnas-Jokeris (1919 10 13–1953 04 18)

EDVARDAS DAUČIŪNAS-NEMUNĖLIS, RIMANTAS, JOKERIS

1919 10 13-1953 04 18

Edvardas Daučiūnas gimė 1919 m. spalio 13 d. Panevėžio aps. Ramygalos vls. Gudelių k. Aleksandro Daučiūno ir Onos Šlekytės-Daučiūnienės šeimoje.

1944 m. jis pasitraukė į mišką ir tapo Vyčio apygardos Prano Pakšio-Cezario, Mokytojo, vėliau - Jono Viapšto (Vepšto)-Paukštelio būrių partizanu.

1951 m. sausio mėn. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) vyriausiosios vadovybės nario Jono Kimšto -Žalgirio įsakymu iš Vyčio apygardos Krištaponio ir Briedžio rinktinių sudarius Gedimino rinktinę, E. Daučiūnas paskirtas šios rinktinės vado J. Viapšto (Vepšto)-Paukštelio pavaduotoju. Sugebėjo ištrūkti iš 1951 m. kovo 14 d. Panevėžio r. Krekenavos vls. Glitėnų k. Juozapavičių sodyboje vykusių kautynių su MGB Ramygalos r. skyriaus stribų ir MGB kariuomenės (apie 130 kareivių) operatyvine grupe. Minėtose kautynėse žuvus Gedimino rinktinės vadui Paukšteliui, E. Daučiūnas buvo paskirtas šios rinktinės, kurią sudarė Varpo, Aušros ir Trimito tėvūnijos, veikusios Ramygalos-Kėdainių, Panevėžio-Troškūnų rajonuose, vadu.

„Edvardas Daučiūnas labai narsus partizanas buvo. Kada pas Juozapavičius jis iššoko iš gryčios rusams puolant nebespėdamas atsigult, ant rankos pasidėjo kulkosvaidį ir kaip duoda - net pats visas šokinėja. Tik jo dėka mes keliese likome gyvi ir ištrūkom iš rusų apsupimo", - prisiminė buvęs partizanas Aleksas Vaitelis -Rimtutis knygoje Aukštaitijos partizanų prisiminimai (II dalis, 1 knyga, sud. R. Kaunietis, Vilnius: Vaga, 1998, p. 533).

Skaityti daugiau: Edvardas Daučiūnas-Jokeris (1919 10 13–1953 04 18)

Kazimieras Kontrimas-Kontautas, Montė, Tėvas (1913 12 16 –1952 10 30)

Kazimieras Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Knėžų k. ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kontrimienės šeimoje. Kontrimų sodyba, statyta XIX a., buvo vienkiemyje, stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje, Knėžų kaimo žemių šiauriniame pakraštyje, ties riba su Smeltės kaimu, dėl to kai kuriuose dokumentuose ji priskiriama Smeltės kaimui.

Tėvas J. Kontrimas valdė 29 ha žemės. Šeimoje augo šešiolika vaikų: 6 sūnūs (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas) ir 10 dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.). K. Kontrimas baigė Grūšlaukės pradžios mokyklą, keturias Skuodo gimnazijoje klases. Mokėsi Plinkšių žemės ūkio mokykloje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 m.) praleido tėvų ūkyje. 1941–1944 m. dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju. 1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Jam suteiktas jaun. leitenanto karinis laipsnis. 1944 m. pabaigoje išsiųstas į Telšius ir paskirtas parašiutininkų dalinio ryšių karininku ryšiams su vokiečių karine vadovybe.

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi ir palaikė ryšius su LLA Žemaičių legiono Alkos rinktine. 1945 m. vasarą vadovavo vienintelei Kretingos apskrityje veikusiai Klevo partizanų kuopai. Taip pat K. Kotrimas buvo vienas iš Žemaičių apygardos Kardo rinktinės organizatorių. 1945 m. lapkričio mėn. paskirtas šios rinktinės vado Jurgio Ožeraičio-Ūso pavaduotoju ir iki gruodžio mėn. pabaigos oficialiai ėjo vado pareigas. K. Kontauto slapyvardžiu leido rinktinės vado įsakymus. Nuo 1946 m. sausio 30 d. Kardo rinktinės štabą ir stovyklą saugojusios Kretingos (Širvydo) kuopos vadas. Vėliau paskirtas rinktinės štabo viršininku, 1949 m. antroje pusėje – rinktinės vadu. Už jo išdavimą enkavėdistai siūlė 10 tūkstančių červoncų premiją.

Jonas Markūnas-Šiaurys, Vėjas (1920 05 12–1949 09 28)

1945 m. birželio 15 d. Utenos aps. Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta Šarūno rinktinė, kurios vadu paskirtas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas Vladas Algirdas Mikulėnas-Lubinas, Liepa. Štabo viršininku jis paskyrė Utenos gimnazijos mokytoją Vytautą Pakštą-Vaidilą, štabo Žvalgybos ryšių ir kontržvalgybos skyriaus viršininku – Bronislovą Zinkevičių-Artoją. V. A. Mikulėnas suvienijo išblaškytus Utenos apskrities partizanus, redagavo rinktinės laikraštį „Pogrindžio žinios“.

1945 m. rugpjūčio mėn. Švenčionių aps. Saldutiškio vls. Sudalaukio k.

susirinkę partizanų vadai įkūrė Vytauto apygardą, kurios vadu buvo išrinktas Jonas Kimštas-Dobilas. Tuo metu apygardą sudarė trys rinktinės: Tigro (Švenčionių aps.), Lokio (Zarasų ir Baltarusijos Svyrių aps.) ir Šarūno (Utenos aps. ir Švenčionių aps. Saldutiškio vls.). Netrukus po apygardos įkūrimo J. Kimštas išvyko užmegzti ryšių su Vakarų Lietuvos partizanais. Apygardos vadu liko jo pavaduotojas V. A. Mikulėnas.

1945 m. liepos–gruodžio mėn. Šarūno rinktinė patyrė daug nuostolių.

Per šį laikotarpį nukauta 362 partizanai. Iš štabo pareigūnų liko gyvas tik V. Pakštas. 1946 m. birželio mėn. vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės buvo įkurta Liūto rinktinė. Jos vadu paskirtas V. Pakštas. 1946 m. rugpjūčio 25 d. V. Pakštą paskyrus apygardos vado pavaduotoju, rinktinei ėmė vadovauti Vincas Kaulinis-Miškinis, prieš tai ėjęs Gedimino kuopos vado pareigas. Tų pačių metų rudenį dėl NKVD kariuomenės vykdytų karinių čekistų operacijų Liūto rinktinė patyrė didelių nuostolių. Tik dėl V. Kaulinio sumanumo pavyko išsaugoti vidinę rinktinės struktūrą.

Skaityti daugiau: Jonas Markūnas-Šiaurys, Vėjas (1920 05 12–1949 09 28)

Liudvikas Rėkašius-Vėtra (1920 09 15–1952 12 23)

Liudvikas Rėkašius gimė 1920 m. rugsėjo 15 d. Telšių aps. Varnių vls. Luokės parapijos Skliausčių k. Povilo Rėkašiaus ir Barboros Sireikaitės-Rėkašienės šeimoje ¹ .

Partizanas nuo 1948 m. 1951 m. sausio 26 d. LSSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2N valdybos 1-ojo skyriaus pažymoje apie Žemaičių apygardos rinktinių sudėtį nurodoma, kad L. Rėkašius eina Šatrijos rinktinės štabo nario ir apsaugos grupės vado pareigas. Tos pačios 2N valdybos 1-ojo skyriaus 4-ojo poskyrio pažymoje (1952 m., ne anksčiau kaip gegužės mėn.) apie Žemaičių apygardos veiklą ir sudėtį nurodoma, kad 1951 m. vasarą buvo atkurtas apygardos štabas, kurio viršininku paskirtas Vėtra. 1951 m. rugpjūčio 29 d. žuvus Šatrijos rinktinės vadui Ignui Čėsnai-Žentui, Bedaliui, apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas šios rinktinės vadu paskyrė L. Rėkašių.

1952 m. gruodžio 22 d. per kautynes su okupantais L. Rėkašius-Vėtra buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Mirė 1952 m. gruodžio 23 d. Telšiuose.

Skaityti daugiau: Liudvikas Rėkašius-Vėtra (1920 09 15–1952 12 23)

Aleksandras Mieliulis-Algimantas, Neptūnas (1923 01 20–1949 06 08)

Kęstučio apygardos vadas

A. Mieliulis-Algimantas, Neptūnas.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Aleksandras Mieliulis ¹ gimė 1923 m. sausio 20 d. Tauragės aps. Tauragės m. Jono Mieliulio ir Agutės Vencelytės-Mieliulienės šeimoje ² . 1933 m. rugpjūčio 31 d. įstojo į Tauragės valstybinės gimnazijos 1-ąją klasę. 1939 / 40 mokslo metų pabaigoje buvo perkeltas iš septintos klasės į aštuntąją, tačiau 1941 m. sausio 27 d. iš jos išstojo. 1943 m. gegužės 19 d. Tauragės gimnazijos mokytojų tarybą pripažino A. Mieliulį baigus septynių klasių kursą ir išdavė jam pažymėjimą ³ .

1943 m. balandžio 26 d. A. Mieliulis buvo paskirtas Tauragės aps. Žygaičių vls. Margiškių pradžios mokyklos mokytoju. Tų pačių metų rugsėjo 1 d. jo paties prašymu paskirtas Tauragės aps. Laukuvos vls. Pikaičių mokyklos vedėju ⁴ , bet lapkričio 19 d. Lietuvos švietimo reikalų įgaliotinio įsakymu grąžintas į Margiškių mokyklą paskiriant jos vedėju.

1945 m. pradžioje, prasidėjus sovietų reokupacijai, Žygaičių apylinkėse A. Mieliulis subūrė pirmuosius partizanus. 1946 m. birželio mėnesį jis buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos vado pavaduotoju, po trijų mėnesių – kuopos štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.

Skaityti daugiau: Aleksandras Mieliulis-Algimantas, Neptūnas (1923 01 20–1949 06 08)

Bronislovas Liesis-Kaukas, Ėglis, Naktis (1922 04 16–1949 08 13) Antanas Liesis-Idenas, Tvanas (1922 04 16–1950 ?)

Dvyniai Bronislovas ir Antanas Liesiai gimė 1922 m. balandžio 16 d. Panevėžio aps. Ramygalos progimnazijos direktoriaus Bronislovo Liesio ir Marijonos Juodikaitės-Liesienės šeimoje ¹ . Vėliau visa šeima persikėlė gyventi į Jurbarką, nes 1934 m. tėvas buvo paskirtas Jurbarko valstybinės gimnazijos direktoriumi ² .

1938 m. birželio 15 d. Antanas Liesis gavo 8 klasių gimnazijos su dėstomąja lotynų kalba baigimo atestatą ³ . 1939 m. rugsėjo 13 d. buvo priimtas į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), kur iki 1941 m. studijavo mediciną ⁴ . 1942 m. spalio 15 d. jo paties prašymu buvo priimtas į Filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus sociologijos-žurnalistikos grupę ⁵ .

Brolis Bronislovas (dokumentuose Bronius) Liesis 8 klasių gimnazijos su dėstomąja lotynų kalba baigimo atestatą gavo 1940 m. birželio 15 d. ⁶ Tų pačių metų rugpjūčio 19 d. jis buvo priimtas į VDU Technologijos fakulteto Mechanikos skyrių ⁷ .

Skaityti daugiau: Bronislovas Liesis-Kaukas, Ėglis, Naktis (1922 04 16–1949 08 13) Antanas Liesis-Idenas, Tvanas...

Vasario 10 d. žuvę partizanai

1951 m. vasario 10 d. Varnių r. Čepaičių k. (dabar – Telšių r. sav.), dalyvaujant MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviams, buvo vykdoma karinė čekistų operacija. Jos metu aptiktas partizanų bunkeris. Per susišaudymą nukauti Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Henrikas, srities štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Stasys Gedvilas-Bedalis ir srities vado adjutantas Šarkauskas. Taip pat žuvo kaimo gyventojas Petras Mušinskas, kuris buvo nusiųstas į klojimą siūlyti partizanams pasiduoti ir nušautas bėgantis kartu su jais.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis,

Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,

Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 216.

„Saugumiečiai aktyviai ieškojo Jūros srities štabo. Kaip paprastai, veikė per agentus, smogikų grupę. MGB informatoriams buvo lengva apibūdinti Vaclovą Ivanauską ir srities štabo viršininką Antaną Liesį-Tonį: abu aukšti, akiniuoti.

1950–1951 m. žiemą pranešimai darėsi vis konkretesni… 1951 m. vasario mėn. iš informatorių ir agentės „Birutės“ saugumiečiai sužinojo, kad štabo pareigūnai gali slėptis Varnių rajono Čepaičių kaimo gyventojo Gedmino sodyboje arba kolūkio daržinėje netoli Čepaičių kaimo mokyklos. 1951 m. vasario 10 d. 14 val. buvo surengta vadinamoji karinė čekistų operacija ir minėtoje kolūkio daržinėje aptikta partizanų slėptuvė. Į saugumiečių pasiūlymą pasiduoti partizanai atsakė šūviais. Vėliau, padegę daržinę, prisidengdami dūmų priedanga bandė pasitraukti, tačiau nesėkmingai. Per operaciją žuvo Jūros srities partizanų štabo nariai, o srities vadas V. Ivanauskas buvo sunkiai sužeistas. Jis buvo išvežtas į Laukuvą, kur po 10 valandų, nedavęs jokių parodymų, mirė“.

Vlado Ivanausko sesuo Eugenija Ennukson

(Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės ryšininkė Rūta, politinė kalinė, laisvės kovų dalyvė)

1951 m. lapkričio 23 d. žūtis

1951 m. lapkričio 23 d. Kretingos r. Anužių k. (dabar – Kretingos r. sav.) MGB kariuomenės kareiviai vykdė čekistų operaciją. Jos metu partizanų rėmėjo Prano Narkaus sodybos daržinėje buvo aptiktas bunkeris. Nenorėdami pasiduoti, nusišovė jame slėpęsi Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Antanas Jonauskas-Genys ir partizanė Elena Kniežaitė-Gegutė.

Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,

Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 219.

Petras Blieka-Plerna, Bliekinis (1910 10 06 – 1947 11 13)

PETRAS BLIEKA-

PLERNA, BLIEKINIS

1910 10 06–1947 11 13

Leonas Taunys-Kovas (1900 11 12–1946 11 26)

Karininkas L. Taunys, būsimasis Tauro apygardos vadas.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Leonas Taunys gimė 1900 m. lapkričio 12 d. Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Bučiūnų k. Baigęs gimnaziją, 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją 1921 m. baigęs, tarnavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke. 1926 m. baigė aviacijos karininkų kursus ir tų pačių metų rugsėjo 20 d. buvo paskirtas 2-osios oro eskadrilės kuopos vadu, o lapkričio 1 d. perkeltas į 1-ąją (naikintuvų) oro eskadrilę. 1927 m. baigė aukštojo pilotažo mokymą. 1928 m. spalio 1 d. jam suteiktas karo lakūno vardas, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1930 m. lapkričio 23 d. aktu – kapitono laipsnis. 1932–1934 m. jis – technikos karininkas, skraidymo instruktorius.

Atestacijoje buvo apibūdinamas kaip pakankamai išsilavinęs, aukštos moralės, darbštus ir sąžiningas karininkas, kuris daro gerą įtaką savo valdiniams. Majoras Mačiuika pažymėjo, jog jis – geras lakūnas, o žemėje – puikus šaulys. Už nuopelnus Lietuvos Respublikai buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktuvių jubiliejiniu medaliu (1928), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1933), „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1933). Dėl dalyvavimo 1934 m. birželio 6–7 d. karininkų rengtame valstybės perversme turėjo pasitraukti iš tarnybos kariuomenėje.

Dirbo Lietuvos aeroklube instruktoriumi, vėliau buvo paskirtas eskadrilės vadu.

Skaityti daugiau: Leonas Taunys-Kovas (1900 11 12–1946 11 26)