Antanas Starkus-Blinda, Montė (1919 10 29–1949 11 01)
Algimanto apygardos vadas A. Starkus-Montė.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Antanas Starkus gimė 1919 m. spalio 29 d. Panevėžio aps. Šimonių vls. Adomynės parapijos Zubiškių k. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi pradžios mokykloje, o ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.
Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, grįžo į tėviškę, kur kartu su broliu Feliksu ir kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. 1941 m. Birželio sukilimo metu šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame Šimonių valsčiuje.
1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių kariuomenę Vermachtą. 1944 m. pavasarį iš jos pasitraukė ir grįžęs į gimtinę valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą.
Priartėjus frontui, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių aps. Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) veikiantį sektorių, vad. Vanagais. LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje A. Starkus mokėsi keturis mėnesius.
1945 m. sausio 21 d. kartu su 7 desantininkais buvo parašiutu nuleistas Kupiškio apylinkėse prie Salamiesčio. Kitą dieną grupei susidūrus su sovietų armijos daliniu per susišaudymą buvo suimtas sužeistas desantininkų grupės vadas Antanas Gogelis-Jonas Laukaitis, jo pavaduotojas Antanas Starkus-Antanas Rickus sėkmingai pasiekė gimtinę ir ten suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Vytauto apygardos Šarūno rinktinę, A. Starkus buvo paskirtas Algirdo kuopos, veikusios Panevėžio aps. Kupiškio, Šimonių, Viešintų ir Rokiškio aps. Skapiškio valsčiuose, vadu. Tuo metu jis pasirinko Blindos slapyvardį. 1947 m. sausį jau buvo suformuoti aštuoni būriai su 93 A. Starkui pavaldžiais partizanais. Tų pačių metų sausio 2 d. A. Starkus buvo paskirtas Šarūno rinktinės vado Antano Slučkos pavaduotoju, kartu einant ir Algirdo kuopos vado pareigas.
Algimanto apygardos partizanų vadai A. Starkus-Montė (kairėje) ir A. Slučka-Šarūnas (dešinėje).
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1947 m. gegužės 1 d. Šarūno rinktinės pagrindu buvo įkurta Algimanto apygardą, kuriai vadovauti buvo išrinktas A. Slučka-Šarūnas.
1948 m. gegužės 1 d. A. Starkus-Montė, kaip Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas, dalyvavo Šiaurės-Rytų Lietuvos partizanų kovos dalinių (Vytauto, Algimanto apygardų ir DKA B rinktinės) vadų, vadovybės narių ir atstovų sąskrydyje, kuriame buvo kalbama apie nepaprastai sunkią kovą su okupantais, saugumo agento Juozo Albino Markulio „Erelio“ 1947 m. rugpjūčio 28 d. Vilniuje suruoštą klastą, vyko diskusijos dėl centralizuotos partizanų veiklos, aptarti einamieji reikalai. Kartu su dalyviais pasirašė po šio sąskrydžio priimtais nutarimais.
Po 1949 m. liepos 27 d. raštu A. Slučka pasirašė jau kaip Karaliaus Mindaugo srities vadas slapyvardžiu Atlantas. Tikėtina, kad tuo metu Algimanto apygardos vado pareigas jis perdavė A. Starkui-Montei.
Tarp partizanų Montė garsėjo kaip bebaimis karys. Tik dėl vado šaltakraujiškumo, taiklaus šaudymo ir orientacijos partizanai ne kartą išsiveržė iš rusų apsupties. Jis sugebėjo organizuoti aktyvią pasipriešinimo kovą, nuolatos rengdavo pasalas ir panašias akcijas.
Nuo 1946 m. spalio mėn. MVD Šimonių vls. poskyrio jaunesnysis ltn. J. Zdanauskas siekė užmegzti ryšį su A. Starkumi, norėdamas sunaikinti jo vadovaujamą partizanų kuopą. Šį J. Zdanausko susirašinėjimą ir susitikimus su A. Starkumi kuravo LSSR MVD Kupiškio aps. skyriaus įgaliotinis Fedotov ir MVD Kupiškio aps. skyriaus viršininkas mjr. Ivan Muravjov, instrukcijas gaudavę iš paties LSSR Vidaus reikalų ministro gen. mjr. Josifo Bartašiūno.
Antanas Starkus buvo vedęs. Turėjo sūnų Antaną.
Brolis Algimanto apygardos partizanas Feliksas Starkus žuvo 1947 m. rugsėjo 29 d. Okupantų persekiojama brolių Starkų motina savo namuose nebegyveno. Tą žinodamas, Montė šeimos sodybą užminavo. Tad keli okupacinės valdžios atstovai, norėję patekti į namą, buvo sužeisti. Vėliau namas sudegintas.
1999 m. liepos 2 d. A. Starkui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. rugsėjo 3 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
Antkapinis paminklas ir kryžiai šioje vietoje slapta palaidotiems 1949 m. lapkričio 1 d. Šimonių girios mūšyje žuvusiems Algimanto apygardos vadui A. Starkui-Montei, apygardos štabo viršininkui A. Pajarskui-Bebui, apygardos vado adjutantui J. Burneikai-Tardytojui, Organizacinio skyriaus viršininkui A. Mateliui-Audeniui, LLKS vadovybės atstovo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srityje H. Danilevičius-Vidmanto adjutantui J. Leškiui-Algiui, partizanėms S. Vigėlytei-Živilei ir B. E. Šniuolytei-Idai atminti. Kupiškio r. Šimonių sen. Adomynės k. kapinės. Bendras kapo, paminklinio akmens ir atminimo lentos vaizdas. Atidengtas 1989 m. lapkričio 1 d. A. Pajarsko brolio Vlado Pajarsko rūpesčiu. Kapas rekonstruotas 2013 m. J. Jagėlos nuotr., 2004 m. ir V. Pajarsko nuotr., 2013 m.
Parengė Rūta Trimonienė
