Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas V. Ivanauskas-Henrikas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Vaclovas Ivanauskas gimė 1923 m. lapkričio 6 d. Tauragės aps. Batakių vls. Batakių miestelyje Antano Ivanausko ir Julijonos Pocytės-Ivanauskienės šeimoje 1 . Batakiuose Ivanauskai ilgesniam laikui neįsikūrė. Keleriais metais jaunesnės Vaclovo seserys gimė jau Raseiniuose, kur apie 1929 m. Ivanauskai pasistatė namą. Tėvas dirbo laiškanešiu, be to, šeima dar turėjo 5 ha žemės, todėl vaikai, kol tėvas turėjo tarnybą, nepriteklių nepatyrė.
Tėvai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: tėvas priklausė Lietuvos šaulių sąjungai (LŠS), mama – Moterų katalikių draugijai. Vaikus auklėjo griežtai krikščioniškai, patriotiškai.
Tokiais pat auklėjimo principais vadovavosi ir Raseinių gimnazijos, kurią, baigęs Maironio pradžios mokyklą, pradėjo lankyti sūnus, mokytojai.
Vaclovas buvo nepaprastai gabus mokslui, ypač kalboms. Jau penktoje klasėje laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, vertė knygas ir straipsnius. Jo darbo stalas būdavo nukrautas žodynais, knygomis ir žurnalais užsienio kalbomis. Paauglystėje domėjosi sportu, kelionėmis, literatūra, ypač mėgo Maironį, Joną Kossu-Aleksandravičių. Mylėjo gamtą, pasiėmęs knygą, dažnai dviračiu važiuodavo prie Dubysos ir jos pakrantėse praleisdavo gražiausius vasaros vakarus.
Skaityti daugiau: Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas (1923 11 06–1951 02 10)
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. (dabar – Panevėžio r. sav.) MVD vidaus apsaugos kareiviai nukovė Žaliosios rinktinės vadą Juozą Šomką-Čerčilį ir rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininką Joną Vincevičių-Narsutį.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 210.
JUOZAS ŠOMKA-ČERČILIS
1912 08 16–1953 11 03
Juozas Šomka gimė 1912 m. rugpjūčio 16 d. Biržų aps. Pušaloto vls. Žaliapurvių k. Jono Šomkos ir Petronėlės Velykaitės-Šomkienės šeimoje 1 . Be jo, dar augo sesuo ir brolis.
1939 m. lapkričio 20–1940 m. spalio 5 d. J. Šomka tarnavo policininku Vilniaus 4-ojoje policijos nuovadoje. Pirmosios sovietų okupacijos metais grįžo namo ir ūkininkavo savo ūkyje 2 .
1941 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus 2-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 4 § 20 nurodyta, kad 1941 m. liepos 17 d. J. Šomka vėl buvo priimtas į policijos tarnybą ir paskirtas į 4-ąją policijos nuovadą vyr. policininku. Gyveno Vilniuje, Pylimo g. 56 3 .
1943 m. gruodžio 1 d. Vilniaus 1-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 8 § 11 nurodyta, kad Vilniaus 4-osios policijos nuovados vyr. policininkas J. Šomka 1943 m. rugsėjo 2 d. buvo išsiųstas į mokomąją kuopą, iš kurios grįžo 1943 m. lapkričio 10 d. To paties įsakymo § 17 nurodyta, kad J. Šomka buvo nubaustas 3 parom arešto. Tuo metu jis gyveno Vilniuje, Sodų g. 21-6 4 .
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, J. Šomka slapstėsi nuo mobilizacijos į Sovietų armiją. 1944 m. pabaigoje į vieną būrį jis sutelkė Biržų aps. Pušaloto vls. Skaistgirių, Panevėžio aps. Piniavos vls. Bernatonių, Daukniškių, Spirakių ir Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Trakelių kaimų vyrus. Čerčilio slapyvardį J. Šomka pasirinko neatsitiktinai – tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nepaminti žmogaus laisvių ir teisių, kurių nepaisė SSRS. „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvusios suverenios tautos turi atgauti laisvę“, – skelbė F. Ruzvelto ir V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Skaityti daugiau: 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)
1953 m. lapkričio 3 d. Panevėžio r. Bernatonių k. (dabar – Panevėžio r. sav.) MVD vidaus apsaugos kareiviai nukovė Žaliosios rinktinės vadą Juozą Šomką-Čerčilį ir rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininką Joną Vincevičių-Narsutį.
Žuvusiųjų palaikai išvežti į Panevėžį. Jų užkasimo vieta neišaiškinta.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 210.
JUOZAS ŠOMKA-ČERČILIS
1912 08 16–1953 11 03
Juozas Šomka gimė 1912 m. rugpjūčio 16 d. Biržų aps. Pušaloto vls. Žaliapurvių k. Jono Šomkos ir Petronėlės Velykaitės-Šomkienės šeimoje 1 . Be jo, dar augo sesuo ir brolis.
1939 m. lapkričio 20–1940 m. spalio 5 d. J. Šomka tarnavo policininku Vilniaus 4-ojoje policijos nuovadoje. Pirmosios sovietų okupacijos metais grįžo namo ir ūkininkavo savo ūkyje 2 .
1941 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus 2-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 4 § 20 nurodyta, kad 1941 m. liepos 17 d. J. Šomka vėl buvo priimtas į policijos tarnybą ir paskirtas į 4-ąją policijos nuovadą vyr. policininku. Gyveno Vilniuje, Pylimo g. 56 3 .
1943 m. gruodžio 1 d. Vilniaus 1-osios policijos nuovados viršininko įsakyme Nr. 8 § 11 nurodyta, kad Vilniaus 4-osios policijos nuovados vyr. policininkas J. Šomka 1943 m. rugsėjo 2 d. buvo išsiųstas į mokomąją kuopą, iš kurios grįžo 1943 m. lapkričio 10 d. To paties įsakymo § 17 nurodyta, kad J. Šomka buvo nubaustas 3 parom arešto. Tuo metu jis gyveno Vilniuje, Sodų g. 21-6 4 .
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, J. Šomka slapstėsi nuo mobilizacijos į Sovietų armiją. 1944 m. pabaigoje į vieną būrį jis sutelkė Biržų aps. Pušaloto vls. Skaistgirių, Panevėžio aps. Piniavos vls. Bernatonių, Daukniškių, Spirakių ir Šiaulių aps. Pašvitinio vls. Trakelių kaimų vyrus. Čerčilio slapyvardį J. Šomka pasirinko neatsitiktinai – tuo metu Didžiosios Britanijos konservatorių lyderis V. Čerčilis kvietė nepaminti žmogaus laisvių ir teisių, kurių nepaisė SSRS. „Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti tokią valdymo formą, kokią ji laiko tinkama. Iki 1939 m. buvusios suverenios tautos turi atgauti laisvę“, – skelbė F. Ruzvelto ir V. Čerčilio 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašyta garsioji Atlanto chartija.
Skaityti daugiau: 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)
Lietuvos laisvės armijos steigėjas Kazys Veverskis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Kazys Veverskis gimė 1913 m. gruodžio 9 d. Kauno aps. Veliuonos vls. Kalvių k. ūkininkų Stasio ir Uršulės Veverskių šeimoje. Be Kazio, dar augo Natalija (g. 1915 m.), Pranas (g. 1916 m.), Bronius (g. 1918 m.), Albinas (g. 1919 m.), Vytas (g. 1920 m.), Domicėlė (g. 1922 m.), Aleksandras (g. 1923 m.), Aldona (g. 1925 m.) ir Stasys (g. 1928 m.)
K. Veverskis buvo valingas ir užsispyręs žmogus, savarankiškai siekęs mokslo ir įgijęs išsilavinimą: baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, vėliau mokėsi Kauno karo mokykloje, bet nebaigė, nes jam nepatiko jos tvarka, ir įstojo į Vilniaus universitetą – studijavo Teisės fakultete. Buvo studentų ateitininkų korporacijos „Kęstutis“ pirmininkas.
1940 m. K. Veverskis pasitraukė į Vokietiją. Gyveno internuotų asmenų stovykloje Tilžėje, vėliau Berlyne. 1941 m. rugpjūčio mėn. grįžo į Lietuvą. Vėl studijavo Vilniaus universitete. Vokietijoje nukentėjęs nuo vokiečių, Lietuvoje nusprendė steigti karinę organizaciją, kuri būtų nesusijusi su vokiečių struktūromis ir kurios koviniai daliniai taptų būsimosios Lietuvos kariuomenės branduoliu. K. Veverskis su tokiu pasiūlymu kreipėsi į įvairias organizacijas, tačiau paramos nesulaukė. Tada jis parengė bendrą programą ir, negalėdamas remtis vien savo autoritetu (visuomenei ir kariniams sluoksniams jis buvo mažai žinomas), subūrė studentų grupę, kuri įsipareigojo į šią organizaciją telkti visus savo pažįstamus. Daugiausia žmonių subūrė pats K. Veverskis, važinėdamas po visą Lietuvą, bet nesistengdamas atskleisti savo vaidmens organizacijoje. 1941 m. gruodžio 13 d. K. Veverskis Vilniuje įkūrė Lietuvos laisvės armiją (toliau – LLA) – karinę ir politinę pasipriešinimo organizaciją, siekusią visos tautos ginkluotu sukilimu iškovoti Lietuvos nepriklausomybę.
Skaityti daugiau: Kazys Veverskis-Senis (1913 12 09–1944 12 28)
Kazimieras Kontrimas gimė 1913 m. gruodžio 16 d. Kretingos apskrities (aps.) Darbėnų valsčiaus (vls.) Smeltės k. ūkininkų Jono Kontrimo ir Barboros Baltonytės-Kontrimienės šeimoje 1 . Kontrimų sodyba, statyta XIX a., buvo vienkiemyje, stovėjo kelio Grūšlaukė–Vaineikiai kairėje pusėje, Knėžų kaimo žemių šiauriniame pakraštyje, ties riba su Smeltės kaimu, dėl to dokumentuose ji priskiriama Smeltės kaimui.
Tėvas J. Kontrimas valdė 29 ha žemės. Šeimoje augo šešiolika vaikų: šeši sūnūs (Adolfas, Antanas, Augustas, Jonas, Kazimieras ir Pranas) ir dešimt dukterų (Albina, Eleonora, Stanislava ir kt.). K. Kontrimas baigė Grūšlaukės pradžios mokyklą ir keturias Skuodo gimnazijos klases. Mokėsi Plinkšių žemės ūkio mokykloje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 m.) praleido tėvų ūkyje.
1941–1944 m. dirbo Kretingos vartotojų bendrovės parduotuvės vedėju. 1943 m. įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Jam suteiktas jaunesniojo leitenanto karinis laipsnis.
1944 m. pabaigoje išsiųstas į Telšius ir paskirtas parašiutininkų dalinio karininku ryšiams su vokiečių karine vadovybe.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi, tačiau netrukus pradėjo telkti Kretingos aps. Darbėnų ir Mosėdžio vls. vyrus į LLA Veikiantį sektorių („Vanagus“).
1945 m. vasaros pradžioje K. Kontrimas vadovavo vienintelei Kretingos aps. veikusiai Darbėnų partizanų kuopai, kurios teritorija ėjo nuo Šventosios upės iki Mosėdžio apylinkių.
Skaityti daugiau: Kazimieras Kontrimas-K.Kontautas, Montė, Tėvas (1913 12 16 –1952 10 30)
Vytautas Povilas Chaleckas gimė 1923 m. balandžio 28 d. Kaune Lietuvos savanorio, Lietuvos kariuomenės teismo Ūkio skyriaus vedėjo, atsargos kapitono Jono Chalecko šeimoje. Kartu augo brolis Henrikas Juozas, gimęs 1919 m. balandžio 1 d. 1
1924 m. sausio 1 d. tėvas J. Chaleckas buvo paskirtas geležinkelio policijos Šiaulių nuovados viršininku ir su šeima apsigyveno Šiauliuose. 1927 m. spalio 7 d. savo paties prašymu iš tarnybos buvo atleistas ir su šeima apsigyveno Kretingoje 2 .
1931 m. spalio 1 d. J. Chaleckas buvo paskirtas dirbti pasienio policijos Seinų‒Marijampolės baro 8-ojo rajono viršininku. Iš pražių šeima gyvena Seinų aps. Kapčiamiesčio miestelyje, vėliau – Lazdijuose pastate Vytauto g. 2. Abu sūnūs Henrikas Juozas ir Vytautas Povilas mokėsi Lazdijuose esančioje Seinų „Žiburio“ gimnazijoje. 1939 m. birželio 15 d. H. J. Chaleckas baigė 8 gimnazijos klases. Brolis V. P. Chaleckas taip pat baigė 2 šios gimnazijos klases, tik nėra išaiškinta kada 3 .
Abu broliai buvo Lietuvos skautų sąjungos nariais. Henrikas Juozas skautu tapo 1932 m., o Vytautas Povilas – 1934 m. spalio 22 d. 1937 m. jis priklausė Seinų Tunto 2-osios Dariaus ir Girėno draugovės 2-ajai Lapinų skilčiai 4 .
1940 m. rugsėjo 21 d., pirmosios sovietų okupacijos metu panaikinus pasienio policiją, tėvas iš tanybos buvo atleistas ir apsigyveno Šiaulių aps. Kuršėnų vls. Užmiesčio k., kur žmona Emilija Chaleckienės turėjo ūkį 5 . Kartu su tėvais čia gyveno ir Vytautas. 1940 m. liepos 5 d. jis kartu su broliu mokytoju Henriku Juozu įstojo aspirantais į Karo mokyklą, bet po dviejų savaičių buvo paleisti 6 . 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis.
1943 m. gruodžio 25 d. vedė Jadvygą Urbonaitę.
1944 m. vasarą mokėsi Šakių aps. Paežerėliuose įsteigtoje vokiečių žvalgybos mokykloje FAK (Fronto žvalgybos būrys)-210. Liepos 31 d. mokykla persikėlė į Kisdorfą Rytų Prūsijoje (3 km nuo Šliosbergo), o rugpjūčio gale – į Rothofą netoli Tilžės. 1945 m. sausio pradžioje mokykla buvo perkelta į Karaliaučių, o vasarį, kartu su FAK-214 ir FAK-218 užsieniečiais, taip pat ir lietuviais, į Štetino apygardą Anklame. Kovo mėn. visi atsidūrė 50 km į pietus nuo Berlyno esančioje Liukenvaldo stovykloje. Kuršėnų grupės, vadovaujamos brolio Henriko Juozo Chalecko-Tigro, 1945 m. sausio naktį iš 19 į 20 d. nuleistos desantu 15 km nuo Tauragės, narys.
Skaityti daugiau: Vytautas Povilas Chaleckas-Aitvaras, Rimgaudas (1923 04 28–1949 08 27)
Aviacijos majoras Zigmas Drunga.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Zigmas Drunga gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl. malūnininko Liudviko Drungos šeimoje. Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Baigė Zarasų progimnaziją, 1926 m. – Rokiškio gimnaziją, kurioje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms.
1929 m. rugsėjo 8 d., kai baigė Kauno karo mokyklą (X laida), buvo paskirtas į Panevėžio DLK Mindaugo 4-ąjį pėstininkų pulką. 1932 m. gegužės 14 d. baigusiam Aukštųjų Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių (X laida) suteiktas karo lakūno vardas. Z. Drunga buvo perkeltas į karo aviaciją ir paskirtas lakūnu žvalgu. 1935 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.
1939 m. lapkričio 18 d. Z. Drunga buvo paskirtas Karo aviacijos štabo 3-iojo skyriaus viršininku. 1940 m. jam suteiktas majoro laipsnis. Paskutiniais Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo Karo aviacijos štabo 2-ojo skyriaus viršininku, jam suteiktas aviacijos majoro laipsnis. Tarnaudamas karo aviacijoje iki 1940 m. birželio 1 d. skraidė 302 val.
1928 m. Z. Drunga buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1938 m. – DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Apie 1936 m. Z. Drunga vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Priklausė Lietuvos šaulių sąjungai.
Pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940 m. liepos 6 d., Z. Drunga buvo išleistas į atsargą. Vengdamas represijų išvyko į Ramygalą (Panevėžio aps.), kur žmona dirbo pradžios mokyklos mokytoja.
Nacių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – dirbo Lietuvių fronto organizacijos Kauno apygardos štabe. Išvengęs gestapo arešto ir Štuthofo koncentracijos stovyklos, 1944 m. vasarą, iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, Z. Drunga su šeima pasitraukė į Zapyškį (Kauno aps.). Frontui praėjus, grįžo į Kauną ir kurį laiką dirbo Kauno gaisrinėje. 1945 m. vasarą juo pradėjo domėtis sovietų represinės struktūros, todėl Z. Drunga nusprendė trauktis į Suvalkiją. Pakeliui buvo sulaikytas ir uždarytas į NKVD Šilavoto (Raseinių aps.) vls. poskyrio areštinę. Po kelių dienų jis sugebėjo pabėgti ir tapo Geležinio Vilko pulko partizanu.
1945 m. rugpjūčio 15 d. įkūrus Tauro apygardą Z. Drunga apygardos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vadu, gavo Šerno slapyvardį. Tų pačių metų rugsėjo 13 d. apygardos vado įsakymu Nr. 3 pervestas „apygardos Vado valdžion“.
1945 m. spalio 22 d., suėmus apygardos vadą L. Taunį, Z. Drunga perėmė apygardos vado pareigas, pasivadino Mykolo Jono slapyvardžiu. Jis nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis. Vadovaujant Z. Drungai apygardoje buvo karinė drausmė ir tvarka, kuri išliko ir vadovaujant Antanui Baltūsiui-Žvejui bei Jonui Aleščikui-Rymantui.
Skaityti daugiau: Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas (1904 m. sausio 2 d. –1946 m. birželio 12 d.)
Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės leitenantas
Bronius Abramavičius. Lietuva, XX a. 4–5 deš.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Bronius Abramavičius gimė 1914 m. sausio 23 d. Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių – Laukūnų k. Stasio ir Marcelės Abramavičių šeimoje1. Turėjo tris brolius ir dvi seseris2.
1938 m. baigė Kauno karo mokyklą3. Tų pačių metų gegužės 13 d. jaunesnysis leitenantas B. Abramavičius buvo paskirtas į Vilkaviškyje dislokuotą Didžiosios Lietuvos kunigaikštienės Birutės 2-ąjį ulonų pulką 2-ojo eskadrono būrio vadu4.
1940 m. rugpjūčio 30 d. jis buvo pervestas į Sovietų Sąjungos reformuojamos Lietuvos liaudies kariuomenės Raudonosios armijos 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. Tų pačių metų rugsėjo 12 d. perkeltas į šio teritorinio korpuso 26-ąjį kavalerijos pulką ir išbrauktas iš pulko (kurio – nenurodyta) karininkų sąrašų5.
1942 m. vasario 13 d. Jankų vls. viršaičio pažymoje, išduotoje Stasiui Abramavičiui (B. Abramavičiaus tėvui), nurodoma, kad vyriausias jo sūnus Juozas yra Jankų vls. seniūnas, antras sūnus Stasys tarnauja policijoje, trečias sūnus, leitenantas Bronius, yra vedęs ir gyvena atskirai. Abi dukros ištekėjusios, o jų vyrai yra tarnautojai. Jauniausias sūnus Albinas tarnauja Vilniaus savisaugos dalinių tarnyboje6.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui B. Abramavičius traukėsi į Vakarus, bet, sovietų armijai užėmus atsitraukimo kelius, grįžo į Lietuvą.
1945 m. gegužės mėn. B. Abramavičius-Spyglys buvo paskirtas Stirnos bataliono, veikusio Šakių aps. Barzdų vls., vado ltn. Vytauto Bacevičiaus-Algio pavaduotoju, taip pat ėjo Lapės kuopos vado pareigas.
1945 m. rugpjūčio 15 d., įkūrus Tauro apygardą, jos vado Leono Taunio-Kovo įsakymu Nr. 1 buvo paskirtas Stirnos rinktinės vadu, jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis.
Žuvo B. Abramavičius-Spyglys 1945 m. lapkričio 20 d. Šakių aps. Jankų vls. Degučių k. NKVD Marijampolės aps. skyriaus operatyvinės grupės vykdytos karinės čekistų operacijos metu partizanų rėmėjo Juozo Tamaliūno sodyboje įrengtame Tauro apygardos Stirnos rinktinės štabe kartu su būrio vadu Stasiu Grigaičiu-Aru, štabo partizanais Albinu Klimu-Tauru ir Jonu Tamaliūnu-Kardu. Kautynėse žuvo ir sodybos šeimininkas.
Skaityti daugiau: Bronius Abramavičius-Spyglys (1914 01 23–1945 11 20)
Jungtinės Kęstučio (nuo 1948 m. balandžio 1 d. – Kęstučio) apygardos Gintaro rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas. B. Neverdauskas-Rūkas, Beržas.
1947–1948 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Bronislovas Neverdauskas gimė 1924 m. kovo 1 d. Raseinių aps. Girkalnio vls. Juodaičių parapijos Dabašinskų k. Juozapo Neverdausko ir Onos Renikytės-Neverdauskienės šeimoje 1 .
1938 m. rugsėjo 1 d. B. Neverdauskas buvo priimtas į Lietuvos Respublikos Raseinių aps. Girkalnio pradžios mokyklos šeštą skyrių. 1939 m. birželio 15 d. egzaminų komisija, remdamasi egzaminų duomenimis ir Pradžios mokyklų įstatymo § 17, pripažino B. Neverdauską išėjusį visų šešių skyrių pradžios mokyklos kursą ir išdavė jam pažymėjimą, kuriame visi šeši einamieji mokslo dalykai mokykloje per egzaminus buvo įvertinti labai gerai (penkiabalėje sistemoje) 2 . Pažymėjime taip pat įrašyta, kad B. Neverdauskas mokykloje mokėsi dailės dalykų, rankų darbų, muzikos, dainavimo ir kūno kultūros 3 .
1932 m. rugpjūčio 23 d. B. Neverdauskas rašo prašymą Kretingos pranciškonų privatinės gimnazijos Tėvui direktoriui priimti jį į „Tamstai pavestos gimnazijos antrą klasę“ 4 .
Duomenų apie šios gimnazijos baigimą nerasta.
Nuo 1947 m. Jungtinės Kęstučio apygardos partizanas. Nuo 1947 m. gegužės 25 d. ėjo Jungtinės Kęstučio apygardos Savanorio (vėliau pervadintos Knygnešio, Gintaro vardu) rinktinės štabo viršininko pareigas.
Skaityti daugiau: Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas (1924 03 01–1949 06 27)
