VISA ATNAUJINTI KRISTUJE

     Visi, kuriuos man duoda Tėvas,
     ateis pas mane,
     ir ateinančio pas mane
     aš neatstumsiu(Jn 6, 37).

Kun. Sigitas Tamkevičius, S J

     1988 11 04 iš kalėjimo ir Sibiro tremties grįžo į Tėvynę Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Sugrįžo nepalaužtas, pasiryžęs atiduoti visas jėgas už idėjos - Visa atnaujinti Kristuje - įgyvendinimą atgimstančioje Tėvynėje. Pateikiame Kunigo žodį, pasakytą Vilniaus Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčioje, atvykus tiesiog iš traukinio.

     Garbė Jėzui Kristui!

     Gruodžio 23-osios naktį, lydimas kareivių, vilkinių šunų, aš įsėdau į „stolypiną“. Paprašiau, kad Aušros Vartų Gailestingoji Dievo Motina palaimintų, ir išvažiavau į Uralą. Nuo to laiko prabėgo beveik šešeri metai, ir štai ši diena - kaip sapnas! Tada nebuvo galima nė pagalvoti, kad bus šitokia diena kaip ši: Tauta atgimus, Bažnyčioje daug vilčių, žmonių toks entuziazmas! Tada atrodė - viskas ledų sukaustyta.

     Ir jeigu šiandien mes daug kuo džiaugiamės, tai ačiū sakome Marijai! Kaip anuomet Galilėjos Kanoje Ji pirmoji pamatė, kad trūksta vyno, ir Jos prašymu - Sūnus padarė stebuklą! Ir šiais metais, Marijos metais, Motina pamatė, kad mūsų Tautai, Bažnyčiai, mums visiems daug ko trūksta, daug ko reikia.

     Reikia laisvai kvėpuoti!
     Reikia tiesos žodžio!
     Reikia meilės!
     Reikia blaivių širdžių!..

     Motina savo Sūnui pasakė: Jiems reikia vyno. Ir Sūnus padarė pirmąjį stebuklą.

     Šiandien visi, čia susirinkę, dėkojame: dėkojame Dievo Motinai, dėkojame mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, kad pažvelgė į mūsų Tautą, pažvelgė į mūsų Bažnyčią, pažvelgė į visų mūsų gyvenimą... Šitose Mišiose melsimės, kad prasidėjęs mūsų Tautos atgimimas būtų su pagrindu, kad žmonės surastų Tiesą. Entuziazmas labai greit praeina. Reikia, kad būtų pagrindas. Tas pagrindas gali būti tik Dievas.

     Vežiojamas etapais - į Uralą, iš Uralo į Mordoviją, vėl į Uralą, į Sibirą, -mačiau tūkstančius žmonių - nužmogėjusių, baisių. Nesinorėjo tarp jų būti, bet būti reikėjo. Ir jie visi tokie buvo todėl, kad neturėjo Dievo, galbūt niekada Jo nepažino. Jie neturėjo į ką atsiremti ir nuėjo nusikaltimų keliu. Akivaizdžiai pamačiau, ką reiškia gyvenime Dievas!

     Jeigu dabartinis mūsų jaunimas, mūsų vaikai turės Dievą, - mes turėsime ateitį.Bet jeigu jie Dievo neturės, mums niekuo nepadės Trispalvės. Jos reikalingos, jos brangios, jos šventos, - bet reikalingas pagrindas. Tūkstančių metų istorija apie tai kalba, įrodo, - mūsų tautos pokario metų istorija prikišamai rodo, kad reikia šito pagrindo.

     Šitose Mišiose dar norėčiau paraginti melstis už mirusius. Būdamas Sibire tremtyje, daugelyje kaimų ir miestelių mačiau kapines. Ir daug mačiau senų, apipuvusių, pajuodusių katalikiškų kryžių. Ten liko daugelio tėvai, liko broliai, seserys... Prisiminkime juos, prisiminkime visus tuos, kurie nekaltai kentėjo mūsų Tėvynėje, kurie nekaltai kentėjo Rusijoje, Sibire ir neišvydo šios dienos, kurią mes šiandien matome. Tos garbės jie, galimas daiktas, labiau verti kaip mes, už tai, kad jie kur kas daugiau iškentėjo. Tad Mišiose prašykime, kad Viešpats būtų jiems gailestingas, suteiktų amžinąją garbę.

     Dėkojame mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui už viską... Lyg ir kažko trūksta - ne viską pasakiau, jaučiuosi skolingas. Jūs tiek metų lydėjote malda. Ne tik mane, lydėjote kun. Alfonsą [Svarinską] ir kitus kalinius. Jūs rašėte laiškus, daugumos jų negaudavome - jie atsidurdavo šiukšlių dėžėje. Bet mes žinojome, kad jūs esate su mumis, - jūs meldėtės, aukojotės, verkėte, badavote, jūs viešai skelbėte apie įvykdytą neteisybę. Jums visiems ačiū, labai ačiū. Jūs buvote Veronikomis, Simonais Kirėniečiais, - kaip įmanydami, kaip galėdami bandėte palengvinti kryžių.

UŽ viską - ačiū. TEGU VIEŠPATS JUMS ATLYGINS!