Partizanai: Istorija ir dabartis

NEMUNO-DUBYSOS-MITUVOS TRIKAMPIO (KĘSTUČIO APYGARDOS VAIDOTO RINKTINĖS) PARTIZANAI

Kazimieras Banys

 (Tęsinys. Pradžia LKA Nr.24. P.25-35)

Edvardas Pranckevičius(?)-Vasaris

Daugiau nei 10 metų stengiausi sužinoti Vasario pavardę, surasti jo artimuosius ar bent kaimynus. Keliuose šaltiniuose, parašytuose remiantis buvusiame KGB archyve rastais dokumentais, nurodoma, kad Vasaris yra Edvardas Pranckevičius iš Stakių.

Stakių apylinkėse gyvena keletas vyresnio amžiaus mano giminaičių, tačiau nė vienas nežino, kad Stakiuose ar jų apylinkėse būtų gyvenę Pranckevičiai.

2000 m. vasario mėn. Veliuonos žemėtvarkininkai nurodė Stakiuose gyvenantį Joną Pilypauską (g.1936 m.), kuris ankstyvoje jaunystėje buvo partizanų rėmėjas ir asmeniškai pažinojo Vasarį.

J.Pilypauskas papasakojo, kad dar paaugliu būdamas gerai pažinojo partizanų vadą Vasarį, iki pat žūties jam padėdavo. Iš kokios vietovės Vasaris kilęs, J.Pilypauskas nežinojo. 2000 m. kovo mėn. jis apklausė beveik 20 Stakių apylinkėse gyvenančių senyvo amžiaus (virš 70 m.) žmonių, tačiau jie apie Pranckevičių šeimą nežinojo. Vasarį jie prisimena tik geru žodžiu, nes jis buvo teisingas, drąsus, negėrė degtinės, savo būryje palaikė drausmę.

Peršasi išvada, kad Vasaris buvo kilęs iš kitų vietovių, o saugumiečiai, susipainioję dokumentuose, jam "prirašė" Pranckevičiaus pavardę.

Pirmą kartą Vasarį pamačiau 1950 m. vėlyvą rudenį. Į mano mokytojavimo vietą (Ariogalos r. Kymantų-Pagojuko mokyklą) partizanai atsiuntė Stasį Butkų iš Pamituvio k., esančio greta mano tėviškės. Jis pranešė, kad artimiausią šeštadienį būčiau tėviškėje (Jurbarko r., Pagausančio k.). Parvykus tėviškėn, naktį atėjo pažįstamas partizanas Vincas Šukaitis-Gintautas ir kitas nepažįstamas. Gintautas pristatė jį Vasariu, Vaidoto rinktinės Vaidilos tėvūnijos vadu. Gavau užduotį artimiausiu metu parūpinti baterijinį radijo imtuvą, geriausiai prieškarinės gamybos, kuris galėtų klausyti trumposiomis bangomis laidas iš užsienio. Prižadėjau tai padaryti. Gintautas pasigyrė, kad Kęstučio apygardoje gali žiemoti legendinis Lietuvos partizanas Skirmantas, jau du kartus buvęs užsienyje ir visai neseniai vėl sugrįžęs...

Naudodamasis proga partizanams pranešiau, kad yra susikūrusi pogrindinė studentų organizacija, pasiryžusi visokeriopai remti partizanus, ypač jų pogrindinę spaudą. Vasaris prižadėjo pranešti apie tai aukštesniąjai vadovybei.

1951-1952 m. su Vasariu keletą, o gal keliolika kartų buvau susitikęs partizaninių ryšių konspiraciniame punkte "Pilis", buvusiame Monkūnų kaime netoli Žemaičių plento. Iš partizanų paimdavau korespondenciją, skirtą pogrindinei studentų organizacijai "Vieningoji darbo sąjunga” (VDS), o partizanams perduodavau VDS narių patriotinę poeziją, publicistinius straipsnius, įvairios paskirties popierių, medikamentus bei juos dominančias žinias.

Radijo aparatą - apynaujį "Philips" - su plačiu trumpųjų bangų diapazonu parūpinau partizanams pačioje 1951 m. pradžioje. Jį gavau iš Felikso Rudžiansko, tuometinio Ariogalos miestelio radijo mazgo operatoriaus. Radijo mazgas ir jis pats buvo įsikūręs pas mano pusbrolį Feliksą Balčaitį. (Atgimimo pradžioje F.Rudžianskas, dabar gyvenantis Vilkijoje, papasakojo, kad 1953 m. vasarą kagėbistai jį tardė, mėgindami išsiaiškinti, kaip galėjo jam saugoti patikėtas radijo imtuvas patekti į “banditų” vado bunkerį... Spėju, kad šis radijo aparatas galėjo būti Lietuvos partizanų vado gen.Jono Žemaičio-Vytauto slėptuvėje: juk J.Žemaitis buvo suimtas 1953m. gegužės pabaigoje.)

Paskutinį kartą su Vasariu, paskutiniuoju Vaidoto rinktinės vadu, mačiausi 1952 m. rugsėjo pradžioje. Per partizanų rėmėją-ryšininką Stasį Butkų buvo pranešta, kad artimiausią šeštadienį turiu būti tėviškėje. Vos spėjus sutemti, Vasaris, lydimas Zenono Kregždės-Balandžio, pasirodė tėvų sodyboje. Man įteikė A.Bakšio-Germanto laišką ir paaiškinimą, kad artimiausiu metu ryšys tarp manęs ir Germanto bus palaikomas kitais ryšių kanalais. Laiške Germantas rašė, kad pogrindinė studentų organizacija "Vieningoji darbo sąjunga" (VDS) tampa naujai įkurtos organizacijos "Vyčių sąjunga" sudėtine dalimi, ir kad aš laukčiau savo darbovietėje netrukus

atvyksiančio Dubysos Ainio, kuris smulkiai praneš, kaip toliau bendradarbiausime.

Mano tėviškėje buvo sukaupta kelios dešimtys kilogramų įvairios paskirties popieriaus, kurį VDS nariai surinko per vasaros atostogas. Šią dovaną partizanų spaudos leidėjams norėjau kuo greičiau atiduoti, nes bijojau, kad tėvai neįkliūtų į enkavedistų nagus. Vasariui pasiūliau paimti šį krovinį. Pasirodė, kad Vasariui su Balandžiu per sunku nešti tokią nepatogią naštą, todėl jie paprašė manęs pagalbos. Popierių nunešėme į greta tėviškės buvusį miškelį - Zabraną (jame 1831 m. stovyklaudavo dažnai sukilėliai). Zabrane turėjau galimybę stebėti labai paprastą ir kartu tobulą

partizanų susižinojimo būdą. Balandis paėmė dvimetrinę eglaitę, kuri buvo įsmeigta prie didelio ąžuolo, ir, nunešęs ją už keliolikos metrų, įsmeigė prie kito medžio berods eglės.

Maždaug po poros savaičių aš, kaip ir daugelis VDS narių, buvau areštuotas, tardomas, kankinamas ir nuteistas 25 m. kalėti.

1958 m. pabaigoje, grįžęs iš Intos lagerių, buvusių partizanų rėmėjų klausinėjau apie Vasario ir Bijūno likimus. Beveik visi buvę mano pagalbininkai bijojo apie praeitį kalbėti ir nieko nepavyko sužinoti.

1994-1996 m. Vilniuje susipažinau su istoriku dr.J.Parnarausku, kuris man atsiuntė Lietuvos SSR KGB ataskaitos už 1953 m. fragmento kopiją (žr.faksmilę psl.200). Išjos kurios paaiškėjo, kad partizanai Vasaris ir Benediktas Kregždė-Bijūnas žuvo 1953 m. rugpjūčio 5 d. Juos išdavė jų bendražygis, ėjęs aukštas pareigas partizanų vadovybėje (tuo laiku jis buvo Vaidoto rinktinės štabo viršininkas) Antanas Šablauskas-Aras. Dabartinis jo adresas man žinomas.

Vincas Šukaitis-Gintautas

□Vincas Šukaitis-Gintautas. Dail.V.Gerulaitis, aliejinė tapyba

1950-1951 m. man, kaip ryšininkui tarp pogrindinės studentų organizacijos "Vieningoji darbo sąjunga" (VDS) ir Kęstučio apygardos partizanų vadovybės, teko keletą kartų artimai bendradarbiauti su Vincu Šukaičiu-Gintautu, partizanu nuo Veliuonos.

Vincas Šukaitis, Jono, gimė 1929m. Jurbarko r., Veliuonos vls., Te-respolio k. vidutinio ūkininko (13 ha žemės) šeimoje. Mokėsi Veliuonos vidurinėje mokykloje. Nuo 16 metų visokeriopai padėdavo partizanams. Kažkam įskundus, 1945 m. pabaigoje Vincą ir jo brolį Antaną Sukaičius iškvietė Veliuonos saugumiečiai.

Tardė leitenantas Žiugžda, jam talkininkavo stribas Vytautas Žilaitis. Tardydami brolius žiauriai kankino, reikalaudavo išduoti partizanus, ypač Joną ir Stasį Gedučius. Broliai kankinimus didvyriškai atlaikė, nieko neišdavė. Vincą persekiojo ir vėliau, todėl 1946 m. pabaigoje išėjo partizanauti. Jam tada nebuvo nė 18-os.

1949 m. kovo pabaigoje Antanas Šukaitis ir jo tėvai sužinojo, kad jie yra įrašyti į tremiamųjų sąrašus. Tėvai su Antanu, palikę visą turtą, pabėgo. Antanas pasitraukė į Klaipėdos kraštą, įsidarbino Vilkyškių tarybiniame ūkyje. Po metų jis slapčia atvyko į gimtinę, kur ryšininkės Cvirkaitės-Mockuvienės padedamas susitiko su broliu Vincu Bereiviškių kaimo Žilinskinės miške. Tada Vincas jau buvo partizanų būrio vadas, jį atlydėjo 8 partizanai, kuriems atokiau pasitraukus, Antanas Vincui papasakojo apie savo gyvenimą Vilkyškiuose tarp rusų kolonistų.

Paskutinį kartą su Vincu Šukaičiu-Gintautu susitikau 1951 m. sausio pradžioje, moksleivių žiemos atostogų metu. Vieną vidudienį mano tėvai pastebėjo tiesiai per laukus giliu sniegu atklampojantį labai aukštą vyriškį. Jis buvo apsivilkęs kaimiškais kailiniais, per petį persimetęs dvivamzdį medžioklinį šautuvą. Tai buvo Vincas. Jis atgabeno nemažą pluoštą VDS skirtos įvairios pogrindinės literatūros: Kęstučio, Tauro, Prisikėlimo ir Dainavos apygardų periodinę spaudą, įvairius proginius atsišaukimus. Gerai pamenu, kad atgabentame ryšulyje buvo satyrinė poema "Raudonasis rojus". Tai buvo Kęstučio apygardos vadovybės siunta, prie jos pridėtas laiškas VDS nariams. Laiške buvo sveikinama VDS iniciatyva visokeriopai remti pogrindinę spaudą ir prašymas remti pogrindžio spaudą ne vien tik patriotinės poezijos kūriniais bei straipsniais, bet ir įvairios paskirties popieriumi. Lygiai po keturių mėnesių Vinco jau nebebuvo tarp gyvųjų.

1951 m. birželio pradžioje parvykau į savo tėviškę Pagausančio k. Dieną ryšių reikalais pas mane atvyko Vaidoto rinktinės štabo narys Antanas Šablauskas-Aras ir būrio vadas Benediktas Kregždė-Bijūnas, mano pradinės mokyklos bendrasuolis. Iš jų sužinojau, kad žuvo partizanų būrio vadas Vincas Šukaitis-Gintautas. Jų pasakojimą gerai prisimenu.

Tuo metu Vaidoto rinktinės ryšininkė buvo prie Birbiliškės miško gyvenusi našlė (o gal gyvanašlė) Andriukaitienė. Partizanai pas ją dažnai lankydavosi. 1951 m. gegužės pradžioje naktį į jos sodybą atvyko šeši ar septyni partizanai, tarp jų Vaidoto rinktinės Vaidilos tėvūnijos vadas Edvardas

Pranckevičius-Vasaris, būrių vadai Benediktas Kregždė-Bijūnas bei Juozas Mačiulis-Vilius, Antanas Šablauskas-Aras ir Zenonas Kregždė-Balandis. Andriukaitienė tuojau šoko juos vaišinti. Greta kaimiškų valgių pastatė ir butelį degtinės (matyt, prieš tai užeidavę vyrai išgerdavo po taurelę, kitą). Kadangi tarp partizanų buvo Vaidoto rinktinės Vaidilos tėvūnijos vadas Vasaris, pasižymėjęs griežtumu, niekas nedrįso vaišintis degtine. Vasaris liepė paimti degtinę nuo stalo, o vietoj jos atnešti pieno. Pienas vyrams pasirodė keisto skonio ir jie negėrė, lik Vincas, matyt, labai ištroškęs išgėrė visą stiklinę. Netrukus ant grindų su triukšmu iškrito Vinco laikytas automatinis šautuvas "dešimtukas", o dar po kelių akimirkų ant grindų atsidūrė ir Vincas. Kadangi vyrai žinojo, kad Vincui retkarčiais sušlubuoja širdis, jie nusprendė, jog jis apalpo. Vincas buvo augalotas, beveik dviejų metrų vyras ir sunkus, tačiau vistik vyrai nutarė jį nunešti į netoliese esantį miškelį ir ten lukterėti, kas bus toliau. Pasiekus miškelį tėvūnijos vadas Vasaris pasiuntė Arą ir Bijūną atgal į sodybą, kad šie atvestų prie ligonio Andriukaitienę išsiaiškinti, ar ši nebus į pieną įmaišiusi migdomųjų (apie šią KGB klastą tuo metu partizanams buvo gerai žinoma). Atėjus į sodybos kiemą, Bijūnas pasislėpė už akmenų krūvos, buvusios prie šulinio, o Aras pasuko į trobą. Aras, pabeldęs į duris, prisiglaudė prie sienos šalia durų. Netrukus durys truputį prasivėrė, kyštelėjo moteriška ranka ir... šūvis! Aras pasileido bėgti, o Bijūnas paleido kelias automato serijas į trobos duris. Tuo pat metu iš kitų sodybos pastatų sutratėjo automatų ir kulkosvaidžių serijos. Arui su Bijūnu pasisekė pasiekti miškelį. Visi trumpai pasitarę, bijodami, kad benešdami užmigdytąjį gali visi žūti, nušovė Vincą ir greitosiomis paslėpė po žabų krūva. Enkavedistai bandė juos apsupti, bet nepavyko.

Vinco brolis Antanas turi duomenų, kad užvirus kautynėms tarp partizanų ir enkavedistų Vincas trumpam atgavęs sąmonę paprašė, kad jį nušautų. Taip pat Antanui žino, kad pasaloje buvę enkavedistai buvo sumigę ir nepajuto, kada partizanai suėjo į sodybą ir pabudo tik išgirdę šūvius. Visa tai panašu į tiesą.

Partizanams atsidūrus saugioje vietoje, Aras pareiškė, kad su kraujais

išspjovė kelis krūminius dantis. Apžiūrėjus žaizdą, paaiškėjo, kad buvo šauta iš mažo kalibro pistoleto. Kulka per žandą pateko į burnos ertmę, kliudė kelis krūminius dantis, pateko į sprandą ir, pasiekusi odą, sustojo. Vasarispaėmė skutimosi peiliuką, prapjovė odą ir dantimis ištraukė mažutę kulką...

Antanas Šablauskas-Aras

1949 m. rudenį pradėjau dirbti Raseinių aps., Betygalos vls., Kymantų-Pagojuko pradinėje mokykloje mokytoju. Taip pat dirbau ir skaityklos, kuri buvo mokykloje, vedėju. Gana dažnai į skaityklą užeidavo gretimo Dickaimio kaimo gyventojas Betygalos vidurinės mokyklos abiturientas Antanas Šablauskas. Netrukus vaikinas nustojo lankyti skaityklą, o jo šeimos nariai pasitraukė iš gražiai sutvarkyto ūkelio...

1949-1950 m. sandūroje parvykau į tėviškę žiemos atostogų. Vieną naktį pas mus apsilankė pažįstamų partizanų būrelis, tarp jų pamačiau ir Antaną Šablauską - partizaną Arą.

Antano Šablausko tėvas Stasys gyveno nelegaliai, tačiau ginkluotų partizanų būriui nepriklausė, nors ir jam, kaip aktyviam partizanų ryšininkui, buvo duotas Žaibo slapyvardis. Dažnai Stasys Šablauskas užsukdavo pas mane slapčia pasiklausyti radijo laidų iš užsienio.

Man tapus ryšininku tarp pogrindinės studentų organizacijos "Vieningoji darbo sąjunga" (VDS) ir Vakarų Lietuvos partizanų vadovybės, Žaibas pranešdavo, kur ir kada turiu susitikti su Kęstučio apygardos partizanais. Dažniausiai turėdavau nuvykti į Monkūnų kaimą (apie 8 km nuo Ariogalos važiuojant Žemaičių plentu Raseinių link) pas labai aktyvią Kęstučio apygardos partizanų ryšininkę Bronę Pociūtę (ryšių punkto pavadinimas - Pilis), kuri mane nuvesdavo ten, kur reikia. 1952 m. pavasarį ar vasarą Bronė Pociūtė buvo suimta, tačiau nieko neišdavė.

Greitai Antanas Šablauskas įgijo partizanų pasitikėjimą, 1951 m. jam buvo suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, o 1952 m. pradžioje jis tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininku, rinktinės vado pavaduotoju.

1958 m. pabaigoje sugrįžau iš Intos lagerio. 1959 m. sausio pradžioje į mano tėviškę, kurioje gyvenau, atvyko tuometinio Ariogalos r. KGB viršininkas kpt.Tabakajevas. Jis bandė mane užverbuoti, kad padėčiau suimti paskutinį Vaidoto rinktinės partizaną Bartušą-Ukrainietį. Dėl šios priežasties kagėbistas buvo "draugiškas" ir "atviras". Jis papasakojo, kad Antanas Šablauskas pasidavė saugumo organams, "persiauklėjo" ir dabar Vilniaus universitete studijuoja teisę ir dirba Lietuvos KGB kadriniu darbuotoju.

Tada pagalvojau, kad greičiausiai ir būdamas partizanų gretose A.Šablauskas jau buvo KGB agentu.

Nuvykęs į mokytojavimo vietą pas pažįstamus pasiteiravau, ar jie nežino, kur yra jų buvęs kaimynas Antanas Šablauskas. Iš jų išgirdau, kad pavasarį ir rudenį jis aplankąs savo tėvų kapus Betygaloje, tačiau su niekuo nebendrauja.

Iš 1995 m. gautos archyvinės medžiagos (Antano Šablausko bylos Nr.19340, areli. Nr.25284/3) aiškėja, kad jis buvo suimtas 1953 m. liepos 29 d., viską prisipažino ir tapo tautos išdaviku, agentu-smogiku.

Savo ir A.Šablausko giminaičių padedamas sužinojau A.Šablausko tikslų adresą ir telefono numerį. 1996 m.pradžioje paskambinau jam į namus ir paprašiau istorikams suteikti kai kurių žinių. Jis sutiko, tačiau man pradėjus teirautis apie paskutinio Vaidoto rinktinės vado Vasario ir jo adjutanto Bijūno žūtį, pokalbis nutrūko. Vėliau dar kelis kartus skambinau, bet telefonas vis buvo užimtas...