KELIONĖ Į NEŽINIĄ
TREMTIES KELIAIS
Biržiečių ešelonas (62 vagonai) iš Panevėžio stoties 1948 m. gegužės 23 į 24-osios naktį pajuda į Rytus per Daugpilį. Daugeliui žmonių tai buvo paskutinis atsisveikinimas su Lietuva. Žmonės buvo sukrėsti, motinų paraudusios akys.
Neprivažiavus Daugpilio, staiga stabdomas mūsų ešelonas - atrodė, kad kaimyniniai vagonai nukrito nuo bėgių, kilo triukšmas. Pradėjo leisti raketas, pasigirdo pavieniai šūviai. Iš gretimo vagono iššokęs jaunuolis, nors šlubuodamas, laimingai pasiekė mišką. Vagonuose buvo mirtina tyla.
Ešelonas stovėjo iki ryto. Grįžo iš miško sušlapę kariškiai su šunimis. Buvo "pravestas" instruktažas. Per vagonus ėjo ir aiškino, kad visus bėgusius sušaudė.
Po 49 metų (1997.08.08) iš Juozo Prakaito sužinojau, kodėl buvo stabdomas ešelonas. Prakaitų šeima buvo paskutiniame ešelono vagone, o už jų 3-4 vagonai sargybos. Per vagonų stogus ėjo telefono ryšys su garvežio mašinistais. Iš jų vagono jaunuolis (Lonsbergis iš Papilio) nupjovė su dilde durų užrišimą, palaukė, kol bus miškas ir iššoko. Sargyba pastebėjo ir mašinistams įsakė sustabdyti ešeloną, kilo sąmyšis.
Mus, jaunuolius gimnazistus, jaudino du klausimai, ar teks badauti ir ar leis mokytis? Kitos dienos vakarop sargyba įvykdė pirmą ir ne paskutinį pasityčiojimą iš pasmerktųjų. Sustabdė ešeloną laukuose, atidarė vagonų duris ir įsakė visiems išlipti - atlikti gamtos reikalų visiems kartu. Mergaitės pradėjo verkti, bet kai kurios motinos sugalvojo išeitį - savo dukroms užrišo akis. Po šio pasityčiojimo sugalvojom: visi vyrai perlenda pro vagonus į kitą kelio pusę. Sargyba gąsdino ir kėlė triukšmą, bet niekas jų neklausė ir taip pamažu buvo įvedama sava tvarka.
Visi jaudinosi, kaip reikės išgyventi, ar bus maisto? 1946 m. buvau girdėjęs iš tėvuko pasakojimą apie Jakutsko 1941 m. birželio 14 d. tremtinius. Iš Jakutsko buvo pranešta, kad vienoje gyvenvietėje yra likę gyvi 32 tremtinių vaikai. LSSR ministrui Gedvilui nieko kito neliko, kaip pasiųsti žmones vaikus parvežti į Lietuvą. Pasiunčia žurnalistą Daugėlą ir saugumo
□Vildė prie tėvo Jono Vildės kapo. Ištremtas 1948 05 į Irkutsko sr. Čeremchovo. Žuvo 1956 m. šachtoje Nr.6 nuo elektros srovės
□Tremtinių kapinės Irkutsko sr. Sredneja, netoli Baikalo. Čia palaidoti 1948 05 22 trėmimo Kupiškio-Rokiškio aps. tremtiniai
darbuotoją Gerulaitį. Nuvykę į vietą, randa 46 vaikus, kiti jau buvo 16-17 metų paaugliai. Iš grupės buvo du biržiečiai, kurie Biržuose per susirinkimą gimnazijoje pasakojo, kaip teko badauti ir kentėti nepakeliamus šalčius. Ekspedicija su vaikais grįžo laimingai, bet, Vilniaus stotyje užmigus, buvo apvogti. Su vaikais buvo paimtos ir kelios studentės iš Jakutsko.
Trečią kelionės dieną - pirmas maitinimas Velykije-Lukij geležinkelio stotyje. Ešelonas buvo apstotas vietinių vaikų. Jie buvo purvini, labai apiplyšę, kai kurie su žieminėmis kepurėmis. Visi maldavo valgyti: "Daj-te kusok chlieba". Kiekvienas vagonas gavo po du kibirus miežinės košės, kibirą sriubos ir du kibirus karšto vandens. Tuoj buvo nuspręsta, kad vagonas vieną kibirą košės atiduoda išbadėjusiems vaikams. Tai buvo kraupus vaizdas, kai vaikas, gavęs samtį košės, bėgdamas nuo vagonų, su pirštais ją kabliavo. Kai ešelonas pajudėjo į rytus, vagonuose užgiedojo "Marija-Marija". Buvo visiems aišku, kad laukia badas.
Sverdlovsko stotyje nešu į vagoną vandenį ir priekyje matau žmones apstojusius ešelono majorą, kuris išsitraukęs iš planšetės Sovietų sąjungos žemėlapį, su raudonu pieštuku apvedė Irkutsko srities Čeremchovo miestą ir pasakė: "Zdies budėt sovietskaja Litva".
Nuo Sverdlovsko atrišo duris ir langus, važiavome visai laisvai. Tik vietiniai žmonės klausė - savanoriai į tolimas Sibiro statybas?
15 dienų trukusi sunki kelionė baigėsi Čeremchove, Šachtoje Nr.5, buvusio japonų belaisvių žieminių lageryje. Keturios laisvos žeminės (100-80 m ilgio) nesutalpino viso ešelono žmonių (apie 1,5 tūkst.). Jau kitą dieną, birželio 7 d. "lieschoz" pirkliai rinkosi darbo jėgą į Rytų Sajano kalnus, Talninkų, Suchajus Bonai, Inga, Novostrojkos ir kitas gyvenvietes.
Prie šachtos, žieminės lageryje liko 178 žmonės, tai daugiausia nedarbingi žmonės, vaikai ir seneliai bei invalidai. Suskirstė į darbus, o rudenį mūsų vaikų komendantūra net neleido į mokyklas mokytis.
Antanas Valiūnas, g.1930 m., buvęs 1948 m. tremtinys iš Biržų r.
