Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽVYRUOTAS KELIAS

UKMERGĖS PARTIZANAI (2)

Bronislavas Latvys

MANO KRAŠTO PARTIZANAI

Jūs tylūs buvote artojai,-

Kaip žemė tylūs ir geri.

Reikėjo- ginklą pavartoti;

Jūs griuvot lauko vidury.

                  A.Miškinis

Dauguma mūsų krašto jaunų vyrų nesutiko tarnauti okupantams, o išėjo partizanauti. Partizanų artimiausi pagalbininkai kovoje už Lietuvos nepriklausomybę buvo ryšininkai bei kiti atsidavę ir dori Lietuvos žmonės.

Gaila ir graudu, kad pasitaikydavo žmonių, kurie pranešdavo MGB, kur slepiasi partizanai. Taip atsitiko 1946 m. rugpjūčio 7 d. kai partizanai stovyklavo Kukio vnk. Ukmergės r. Šeimininkų dukra pranešė rajono MGB. Tačiau dauguma dorų ir nepalaužiamų žmonių nepasidavė ir visokeriopai rėmė partizanus kovojančius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Mano Mikačių kaime (Ukmergės aps.) nebuvo tokio amžiaus jaunimo, kurie turėjo eiti į partizanus. Trys jaunuoliai įstojo į Plechavičiaus rinktinę, bet "raudonajam terorui" artėjant, galbūt ne savo valia pasitraukė į vakarus. Tai buvo Kazys Natkus, Ignas Bortka ir Bronius Stimburys.

Mikačių kaimą iš trijų pusių supo gretimi kaimai: Dovydiškių, Navikų ir Aleksandravos. Iš Dovydiškių Tėvynės ginti išėjo trys broliai Stimburiai: Julius, Alfonsas ir Bronius, jų kaimynas Vladas Aukštuolis. Iš Aleksandravos - Julius Dūda.

Dar būdamas vaikas, žavėjausi partizanais ir jų žygiais už brangią Lietuvą. Tėvynės meilei ir kovai dėl jos nepriklausomybės mus mokė nepakartojama ir brangi visiems mūsų apylinkės žmonėms ir mokiniams Dovydiškių pradžios mokyklos mokytoja Koste Jankauskaitė. Jos iniciatyva prie Šventosios upės ant Smėlio kalno pastatytas paminklas 1863 metų sukilėliams. Sovietų valdžios metais paminklas buvo apleistas, apardytas, sulaužyta aptvaros tvorelė. ( Dabar paminklas vėl atnaujintas, sutvarkyta aplinka, ten žydi gėlės.)

Prisiminti apylinkės partizanus padėjo mano brolis Antanas, be to radau žinių Lietuvos ypatingajame archyve - savo, mamos bei Broniaus Stimburio (P-19528) bylose.

Bronius Stimburys, Igno, gimė 1916 m. Ukmergės aps., Deltuvos vls., Dovydiškių kaime. 1944 m. buvo Vietinėje rinktinėje. Iki 1945 m. gegužės dirbo Ukmergės "Vienybės" gamyklos darbininku. Išėjus broliams į partizanus jis jautė, kad ir jį gali areštuoti, todėl birželio mėnesį įstojo į partizanų būrį, kuriam vadovavo Palevičius-Liepsna. Šiame būryje tuomet kovojo virš 20 partizanų: Palevičius-Liepsna, būrio vadas, Kerštas, vado padėjėjas, Smilga, Ežys, Pušis, Lapas, Vladas Aukštuolis-Vilkas, Julius Stimburys-Spyglys, Alfonsas Stimburys-Ąžuolas, Karklas, Šiška, Bronius Stimburys-Šaknis.

Kai kurių net pavardžių neišsiaiškinau, liko tik slapyvardžiai. Liepsnos būrio partizanai veikė Čiobiškio, Gelvonų, Musninkų valsčiuose. Kai Liepsnos būrys buvo išsklaidytas, tuomet keletas partizanų iš Gelvonų valsčiaus perėjo į Pabaisko, kur susibūrė naujas partizanų būrys, vadovaujamas Šlaito: Aleksas-Šlaitas, būrio vadas, Julius Stimburys-Spyglys, Vladas Aukštuolis-Vilkas, Izidorius Rakutis, Ignas Dūda, Bronius Stimburys-Šaknis.

1946 m. rugpjūčio 6 d. Šlaito vadovaujamas būrys iš Pabaisko, perbridę Šventosios upę, atėjo į Deltuvos valsčių, į Navikų, Raziūnų kaimus. Apsistojo pas Kukį klojime. Kitą dieną apie 11 valandą sargybinis pastebėjo garnizono kareivius. Partizanai puolė gintis. Pasipriešinti - beviltiška, atsitraukti - neįmanoma, nes šalia nebuvo miško ar kitos priedangos. Julių Stimburį, Izidorių Rakutį ir Vladą Aukštuolį rusų kareiviai nušovė, tačiau vadas Šlaitas ir Ignas Dūda atsišaudydami pabėgo iš apsupties.

Bronius Stimburys nubėgo apie 200 m ir pasislėpė pirtyje. Rusų kareiviai paėmė gyvą. Jį teisė sovietų karo tribunolas, paskirdamas 15 metų katorgos ir 5 metus tremties. Vėliau bausmę sumažino iki 10 metų. Po lagerio ir tremties vargų jis grįžo į tėviškę, apsigyveno Ukmergėje. Dabar jau miręs. Tardymo metu nieko neišdavė, o tardytojo paklaustas: kokį tikslą kėlė partizanų vadai Liepsna, Šlaitas, Žaliasis Velnias, Bronius nedvejodamas atsakė: "Mūsų tikslas, kaip ir visos Lietuvos partizanų - išvaduoti Lietuvą nuo rusiškųjų okupantų.

Apie vado Šlaito likimą - nežinau, o buvęs partizanas Ignas Dūda legalizavosi pagal "amnestiją", tačiau iki pat mirties jis privalėjo kas mėnesį registruotis ir sakyti jiems, kad gailisi jog dalyvavo partizaniniame judėjime. Reikia suprasti kaip taip buvo jam sunku...

Prisimenu mūsų kraštietį, buvusį partizaną Julių Atkočiūną, Igno. Su juo artimiau susidraugavau Sibire, Taišeto lageryje. Savo kančias lageryje jis baigė 1953 m. ir aš jį išlydėjau į tremtį tolesnei vergijai... Jis gimė 1926 m. Ukmergės aps., Deltuvos vls., Raziūnų k. Atsisakė eiti tarnauti okupacinėje kariuomenėje, pasirinko partizano kelią. Į nelaisvę jį paėmė Pabaisko miškuose sovietų garnizono kareiviai. Iškentęs kalėjimą, tremtį, sugrįžo į tėviškę ir šiuo metu gyvena pas seserį Ukmergės r., Dainavos gyvenvietėje. Julius Atkočiūnas, gimęs Raziūnų kaime, kartais maišomas su Juliumi Atkočiūnu gimusiu Pakalnių kaime, kuris yra žuvęs.

KRANTO BŪRYS

Ukmergės aps. Didžiosios Kovos apygardos partizanai kovojo Veprių, Pabaisko, Širvintų, Gelvonų vls. sankirtoje. 1944 m. rudenį, vadovaujant Klausučiui ir Dobilui, buvo sudaryti partizanų būriai, kuriuose kovojo: Juozas Kudelis-Dobilas, vadas, suimtas 1950 m., sušaudytas; Stasys Atkočiūnas-Jazminas, nuskendęs Šventosios upėje 1950 m. pavasarį; Lazdynas, žuvęs; Ąžuolas, žuvęs; Petras Gečiauskas-Garvežys, žuvęs; Vytautas Strazdas-Klausutis, vadas, žuvęs 1949 m. rugpjūčio mėn.; Vincas Strazdas-Lapelis, žuvęs 1949 m. lapkričio mėn.; Juozas Žintelis-Daugirdas, suimtas 1949 m.; Jonas Grigas-Pavasaris, žuvęs; Jonas Rudokas-Šaulys, dingęs be žinios; Vytautas Gečiauskas-Spyglys, žuvęs; 12.Anicetas Juknys-Krantas, žuvęs; Misiūnas-Vytenis, žuvęs.

1949 m. šie būriai nuo MGB čekistų patyrė nuostolių, todėl metų pabaigoje sudaryti nauji Kranto ir Vytenio būriai. Juose kovojo: Anicetas Juknys-Krantas, vadas; Vytautas Gečiauskas-Spyglys; Jonas Rudokas-Šaulys; Henrikas Savickas-Genys, Skrajūnas; Pranas Ketvirtis; Domininkas Čaikauskas-Piršlys, Kirvis; Jonas Bagdonas-Margiris.

1951 m. liepos mėn. Kranto būriui buvo surengta čekistų pasala Pakalnės kaimo miškelyje nuo Veprių į Ukmergės pusę. Partizanus norėjo suimti gyvus, tačiau jie spėjo pasitraukti. Prisiartinęs Gelvonų valsčiaus saugumo kpt.Sidorkinas griebė partizaną Gečiauską-Spyglį, bet šis spėjo išsitraukti pistoletą ir jį nušovė. Kiek žinau, Spyglys visada užtaisytą pistoletą laikydavo pasikabinęs ant diržo.

1952 m. spalio 27 d. Ukmergės aps. Trinkūnų kaime ūkininko Mackelos sodyboje žuvo vieni paskutiniųjų Didžiosios Kovos apygardos Kranto būrio partizanai. LYA žiniomis (F.K-1. A.3. B.1940. L.80) tos dienos rytą MGB Vilniaus srities valdybos karinė-čekistinė grupė nužudė 6 Kranto būrio partizanus: Anicetą Juknį-Krantą, Antano, g.1927 m., būrio vadą, partizaną nuol948 m.; Henriką Savicką-Genį, Skrajūną, Stasio, g.1929 m.; Praną Ketvirtį, Prano, g.1927 m., partizaną nuo 1951 m.; Vytautą Antaną Gečiauską-Spyglį, Stasio, g.1929 m., partizaną nuo 1948 m.; Dominyką Čaikauską-Piršlį, Kirvį, Benedikto, g.1910 m., partizaną nuo 1945 m.; Joną Bagdoną-Margirį, Jono, g.1927 m., partizaną nuo 1952 m.

"Štai ir vėl giliai palietė tas žaizdas, kurios buvo vos beužgyjančios. Štai ir vėl atgyja tie visi košmarai ir žaizdota jaunystė, kuri kaip palydovas visą gyvenimą. Išblėso ir ta kibirkštėlė, kuri ruseno širdies kertelėje. Ir štai prieš akis reali tikrovė, tai tik belieka malda už jo sielą". (Iš S.Juknytės-Jakubauskienės laiško.) Nes ėjo kalbos, kad A.Juknys gyvas ir lyg gyvena Latvijoje...

ANTPUOLIS

1949    m. pabaigoje ir 1950 m. pavasarį mūsų sodyboje Mikačių k. Ukmergės r. Kranto būrio partizanams buvo įrengta slėptuvė. Joje laikėsi Anicetas Juknys-Krantas, Vytautas Gečiauskas-Spyglys, Jonas Rudokas-Šaulys. Pastarojo likimo nežinau, o 1962 03 03 Ukmergės KGB majoras teiravosi archyve Juzės Latvėnienės bylos, norėdamas ką nors sužinoti apie ieškomą J.Rudoką.

Kiek anksčiau, 1949 m. pradžioje, Mikačių vienkiemyje be minėtų partizanų buvo apsistoję Petras Gečiauskas-Garvežys ir Stasys Atkočiūnas-Jazminas.

Su Kranto būrio partizanais paskutinį kartą mačiausi 1950 m. rugsėjo 18 d. Jie septyniese po užduoties grįžo iš Pabaisko vls. Su jais buvo dar keturi kito Pabaisko būrio partizanai. Aptarę reikalus išėjo pas kaimynus.

1950    m. rugsėjo 19 d. rytą mūsų namus puolė Kauno MGB čekistai ir

kareiviai, vadovaujami plk.Vikrev ir kpt.Telionino, 298 ŠP 3-io bataliono vado. Operacijoje dalyvavo emgebistai Antonovas ir Batkevičius.

Vakare, jau kiek aprimus siautimui, septyni partizanai, buvę pas kaimynus, sėkmingai pasitraukė.

Emgebistai susprogdino bunkerį, buvusį mūsų namuose. Mamą Juzę Latvienę temstant išsivedė, palikdami verkiančias dvi nepilnametes jos dukreles Lionę ir Adelę. Mane iš ryto išsivedė iš mokytojų seminarijos auditorijos Ukmergėje. Visą parą kartu su mama praleidome Ukmergės saugumo rūsiuose. Kitą dieną išvežė į Kauno saugumą, kuriame išlaikė keturis mėnesius, vėliau perkėlė į Kauno kalėjimą. 1951 m. atsidūrėme Lukiškių kalėjime, iš kurio iškeliavome į Taišeto lagerius. Man ir mamai Maskvos Ypatingasis teismas paskyrė dešimt metų vergystės.

TARDYMAS

Buvau trečias vaikas šeimoje Mikačių k., Deltuvos vls., Ukmergės aps. Pase įrašyta, kad gimiau 1932 m. sausio 3 d., bet mama sakė, kad iš tiesų esu gimęs 1931 metų lapkričio 27 dieną. Baigęs Dovydiškių pradžios mokyklos 4 klases, toliau mokiausi Ukmergės gimnazijoje, o vėliau - Ukmergės mokytojų seminarijoje.

1950 m. rugsėjo 19 d. mane išsivedė iš antros pamokos... į Ukmergės saugumą. Išsivedę į koridorių, liepė pakelti rankas aukštyn, iškratė ir išsivedė. Taip prasidėjo mano kančios...

Du saugumiečiai - Antonovas ir Batkevičius - pastatę mane prie sienos pradėjo tardymą.

-    Kur išėjo partizanai?

-    Nežinau.

Tada pradeda mušti. Liepia iškelti aukštyn rankas ir, kai iki alpulio pavargęs, leidžiu jas žemyn, liniuote muša per rankas, per galvą, kaklą, kur papuola, kol apsipilu krauju, griebia pešti už plaukų. Išsigąstu taip, kad negaliu ištarti nė žodžio. Tada vėl rėkia rusiškai:

-    Kalbėsi?

Aš tyliu, o jie vėl šaukia:

-    Kalbėsi?

Vos ištardamas atsakau:

-    Kalbėsiu.

Vėl klausia, kur išėjo partizanai? Atsakau, kad nežinau. Taip tęsiasi iki nakties. Nebuvau didvyris - negalėjau kalbėti iš baimės. Vienu metu buvo atėjusi mintis, kad reikia šokti per langą - gal užsimušiu. Budeliai tai pastebėjo ir langą uždarė. Baigę dienos darbą, pakvietė sargybinį ir mane išvedė į pirmą aukštą. Sargybinis liepė gultis ant grindų ir nusisukti į sieną, o pats su automatu atsisėdo ant palangės. Iškankintas, nevalgęs ir negėręs, iškart užmigau. Paryčiui pabudęs žiūriu - šalia guli rusų kareiviai su vilkiniais šunimis.

Kitos dienos rytą mane vėl išvedė į kankinimų kambarį. Vakarykščių budelių nebuvo. Sėdėjo rusų karininkas. Jis atidarė langą ir liepė pažiūrėti. Kiek toliau stovėjo sunkvežimis, kuriame sėdėjo mama ir brolis Antanas. Kariškis paklausė:

-    Matai, kas ten?

-    Matau, - atsakiau.

-    Tai pasakyk, kur partizanai išėjo. Jei nepasakysi, mes tavo mamą ir brolį išvešim į Sibirą.

Atsakiau, kad nežinau.

Apie pietus į atidengtą sunkvežimį susodino mano bendražygius ir mamą, o vienas saugumietis, rodydamas į mane, paklausė karininko, ką daryti su manimi. Šis liepė paimti ir mane. Visi susėdom ant sunkvežimio grindų, o iš šonų - automatais ginkluoti kareiviai. Saugo, kaip sakė jie patys, kad nepabėgtų liaudies priešai.

Iš Ukmergės į Kauną vežė plentu. Tolumoje pamačiau savo vienkiemį, nors buvau taip iškankintas ir pavargęs, kad nesupratau, kas vyksta... Su mama kalbėtis negalėjau - kareiviai draudė. Pagaliau atvykome į Kauno saugumą.

Išsiskiriant mama man padavė maišelį su gabalėliu lašinių, sau nieko nepasilikdama. Taip ji pirmomis dienomis kentė ne tik tardymo kančias, bet ir badą, nes aš jai gal tik po savaitės galėjau perduoti lašinių likutį.

Kauno saugume iškratė kišenes, paėmė visus ten rastus daiktus ir jau niekada jų nebegrąžino. Išvėrė batraiščius, paėmė diržus, išrengė nuogai, drabužius iškratė, iščiupinėjo visas jų siūles, ir tik tada nuvedė į kamerą.

Tą patį vakarą keli saugumiečiai pradėjo tardymą. Nesužinoję, kur išėjo partizanai, surašė protokolus apie mūsų namuose rastą slėptuvę

(bunkerį), laiškus, automatą ir šovinius. Ginklas ir šoviniai buvo partizanų, bet viską priskyrė man. Buvau tokioje būsenoje, jog džiaugiausi, kad nemuša. Saugumiečiai žinojo, kaip apkaltinti žmogų, todėl ant protokolų pasirašiau. Žinojau: prisipažinsi ar ne - laisvės vis tiek nematyti!

7-oje Kauno saugumo kameroje susipažinau su Jonu Rainiu, Onaičiu, Pileckiu, Vilku ir kitais kaliniais. Visi buvo išbalę ir tylūs. Tardymai vykdavo naktimis, o dieną prisnūsti irgi negalėjome, nes prižiūrėtojas, pamatęs miegantį, rusiškai šaukdavo "nemiegok". Jei neklausydavai - tempdavo į rūsį, kur išrengdavo nuogai, neduodavo nei maisto, nei patalynės.

Tardant mušdavo. Vienas kalinys, atrodo, partizanas Pileckis, po tardymo vis dainuodavo partizanų dainas. Man atrodė, kad jis pusiau išprotėjęs. Kamerose bijojom vieni kitiems pasakoti apie savo bylas, nes saugumiečiai įleisdavo "kalinį", kuris iš tikrųjų buvo jų agentas.

Politiniai kaliniai buvo pasmerkti kančioms ir mirčiai. Jau lageryje mano akivaizdoje kareivis nušovė kalinį kaukazietį, kuris netrukus turėjo išeiti į laisvę. Už tai jis buvo apdovanotas rankiniu laikrodžiu ir dviem savaitėm atostogų. Aktas buvo surašytas, kad kalinys nušautas bandant bėgti...

Mane suėmė 1950 m. rugsėjo 19 d., bet saugumo ministerijos arešto orderyje Nr.4315 bylos lape 57 ir kituose protokoluose surašyta, kad 1950 09 21. Tai kur gi tos dvi dienos, kai mane ir mamą kankino?

1950 m. rugsėjo mėn. akte mus su mama kaltina, kad mūsų namuose surasta: 1. Slėptuvė (bunkeris); 2. Automatas "PPŠ", 1944-ųjų metų laidos; 3. Koviniai šoviniai, 58 vnt.; 4. Lietuvos "buržuazinės kariuomenės" munduras ir kelnės; 5. Medikamentai; 6. Antitarybinė literatūra; 7. Laiškai, rašyti man ir kt.

Aktą pasirašė mano pirmieji kankintojai: Vichrev, Pelionin, Antonov, Batkevičius.

Kauno saugume mane ir mamą tardė tardytojas rusas Karpov. Buvo paskirtas vertėjas, bet jo atsisakiau, nes šiek tiek mokėjau rusiškai, o iš kalinių sužinojau, kad dalyvaujant vertėjui tardytojas, norėdamas pasirodyti, labai muša.

Tardydavo vakarais ir naktimis, nors protokoluose užrašydavo dienos laiką. Kartais vos užsnūdus kareivis atidaro kameros langelį ir tyliai klausia, kieno pavardė prasideda raide "L". Privalai prieiti prie durų ir pasa-

□4-oje eilėje 2-a mama Juzė Latvienė su lietuvėmis. 1955 m.

□Lietuvos partizanai ir ryšininkai Taišeto lageryje 1956 03 16. I eilėje 2-as Petras Paulaitis, Bronislovas Latvys. II eilėje 2-as R.Šimaitis

kyti: "Latvys". Tada greitai apsirengi, išeini į koridorių, sudedi rankas už nugaros ir eini sargybinio nurodyta kryptimi į tardytojo kambarį.

Mamą tardė Karpov. Mane atvedus, jis ilgai vartydavo popierius, o aš per tą laiką susitvardydavau ir laukdavau jo klausimų. Pirmomis minutėmis drebėdavau - gal iš išgąsčio, gal dėl nusilpimo.

Mano byloje buvo surašyta, kad pažinojau partizanus: Krantą, Spyglį, Šaulį, kad jie slėpėsi pas mus ir aš buvau ryšininkas, kada partizanai buvo atėję paskutinį kartą. Tardytojui Karpovui sakiau, kad partizanus paskutinį kartą mačiau 1950 m. rugpjūčio 12 ar 13 dienomis, o jis, matyt, norėdamas išprovokuoti, mamai sakė, kad mačiau rugpjūčio pabaigoje. Mus su mama suvedė į akistatą lapkričio 24 d. Jei būtume sakę, kad matėm rugpjūčio pabaigoje - galėjo suimti ir brolį Antaną, nes tuo metu jis buvo grįžęs iš sovietų armijos.

Paskutinį kartą partizanus mačiau 1950 m. rugsėjo 18 d. vakare. Jie atėjo septyniese (pažįstami tik Krantas, Spyglys ir Šaulys), bet nakvoti išėjo kitur. Rytą mūsų namus apsupo kareiviai.

Beveik 4 mėnesius mudu su mama praleidome Kauno saugume. 1950 m. spalio 3 d. MGB tardytojas Karpov surašė protokolą pagal pateiktą kaltinimą byloje Nr.219: kad aš "tikrai" nuo 1950 m. gegužės mėn. vykdžiau nusikalstamą veiklą, palaikiau ryšį su partizanais, slėpiau juos nuo tarybinės valdžios ir t.t. 1950 09 21 protokole dėl arešto rašoma, kad dalyvavau nusikalstamoje veikloje kartu su ginkluotais partizanais Didžiosios kovos apygardoje.

Iš saugumo mus su mama nuvežė į Kauno kalėjimą, į vadinamąją "Mickevičiaus devintą, kur visi bedarbiai minta". Žinoma, vežė atskirai ir vienas kito nematėm. Saugumiečiai iš visko darė paslaptį: netgi artimieji nežinojo, kur jų tėvai ar vaikai.

1951 m. vasario 24 d. Maskvos ypatingasis susirinkimas už akių paskyrė man bausmę: 10 metų darbo pataisos lageryje. Iš Kauno traukiniu buvau pervežtas į Vilnių, o iš stoties - "juoduoju varnu" į Lukiškių kalėjimą.

Lukiškių kalėjime buvome gal mėnesį, atrodo, 113 ir 115 kamerose. Gegužės mėn., surinkus tam tikrą kalinių skaičių, išvežė į Sibirą.

LAGERIS IR SUGRĮŽIMAS Į NAMUS

Iš Lukiškių kalėjimo į Taišeto persiuntimo punktą vežė apie mėnesį. Iki Maskvos - prie keleivinio traukinio prikabintame vagone - iš išorės nesuprasi, kad tai ne keleivinis vagonas. Viduje jis buvo įrengtas kaip kalėjimas: mažos kameros, grotos, koridoriuje budi kareiviai. Tokie vagonai būdavo prikabinami priekyje, šalia pašto vagono, kad pašaliniai nesuprastų, jog vežami kaliniai.

Važiavau su mama viename vagone, perskirtame tik pertvara ir metalinėm grotom. Praeidamas į tualetą, ją matydavau, o kartais suspėdavau tarti kokį žodelį, nors kareiviai sekdavo iš paskos ir neleisdavo kalbėtis.

Nuo Maskvos jau vežė gyvuliniuose vagonuose pagal "visas taisykles": ir smarkiai krato, ir šalta, ir buitiniams reikalams kampe "paraša" arba lovelis, prakištas pro vagono sieną. Kareiviai su mediniais plaktukais daužo lubas ir grindis, o skaičiuodami kalinius nepamiršta uždrožti tais pačiais plaktukais per nugaras. Visų sustojimų nepamenu, tik Sverdlovsko kalėjimą, kuriame buvom apsistoję keletui dienų.

Taišeto paskirstymo punkte pro tvorą moterų lageryje pamačiau mamą. Iš Taišeto nuvežė į lagerį "03", kuriame patyriau visus žiaurumus: kareivių žvėriškumą, vagių siautimą, vergų darbą, badą ir šaltį.

Pirmąją dieną visus nuvarė purenti žemės ir rauti žolės palei apsaugos zoną. Tą dieną buvo "pirmasis krikštas" - užpuolė mažos muselės - "moškės". Kitą dieną miške kartu su šv.Petro ir Povilo bažnyčios kunigu Anteckiu skutome nuo rąstų žievę. Darbas sunkus, reikia nuskusti daug rąstų, o jei normos neįvykdai - negauni vakarienei duonos.

Rytais kalinius po penkis išvarydavo už vartų, taip juos suskaičiuodami.

Kai priskaičiuodavo iki reikiamo skaičiaus, tuojau pat apsupdavo kareiviai, ginkluoti automatais, kulkosvaidžiais, su vilkiniais šunimis. Vienas sargybos vyresniųjų rusiškai perskaitydavo "maldelę":

- Dėmesio, kaliniai! Eiti tiesiai, neatsilikti. Žingsnis į kairę ar į dešinę laikomas pabėgimu. Konvojus šaudo be perspėjimo. Kaliniai, žengte marš! Kareiviai, į kovą!

Į darbą varydavo lėtai, iš darbo - tiesiog vydavo, o tuos, kurie atsilikdavo, kareiviai mušdavo lazdomis.

Kartą beverčiant rąstą man prispaudė koją tarp rąsto ir nupjauto kelmo. Nors buvo labai šalta, nusiaviau pažiūrėti, ar nelūžo kaulas, bet buvo tik smarkiai suspausti raumenys ir kraujagyslės. Vakare nuėjau į medpunktą. Gydytoju dirbo kalinys ukrainietis, kuris trims dienoms atleido nuo darbo. Ketvirtai atleidimo nebuvo, bet aš pasilikau barake. Patikrinimo metu už savavališką neišėjimą į darbą lagerio prižiūrėtojas mane įkišo į karcerį.

Lagerio karceris - iškastas po žeme rūsys, kuriame nieko, išskyrus medinius gultus, nėra. Kalinį išrengia ir užrakina duris. Niekas nesaugo. Trečią dieną atneša kokio šilto viralo. Kiti kaliniai prie karcerio prieiti negali - jis tankiai aptvertas viela.

Dar kartą buvau pakliuvęs į karcerį už tai, kad ryte negirdėjau komandos "keltis". Mat visą naktį skutau valgykloje bulves, kad gaučiau dubenėlį sriubos, o paryčiais grįžęs į baraką nugriuvau ir užmigau nenusirengęs. Taip ir pramiegojau.

Lageriuose kasmet būdavo vadinamosios medicininės komisijos, kurios tikrindavo kalinių sveikatą. Jei iš kalinio likę vieni kaulai ir oda, pačiupinėję užpakalį ir neradę ten raumenų, leisdavo dirbti lengvesnį darbą arba siųsdavo į ligoninę.

Nuo sunkaus darbo ir bado visai sumenkau. Svėriau apie 50 kilogramų, o ūgis 1,88 m. Medicininė komisija mane "išbrokavo" ne tik dėl išsekimo, bet ir dėl sužalotos kojos ir nebevarė į mišką, o paskyrė prie lagerio ūkio darbų: dirbau barako valytojų, o vėliau - pirtyje.

Atsimenu vieną atsitikimą, kai dirbau prie ūkio darbų. Mane su dviem seniais kaliniais išvarė už zonos prinešti kareiviams vandens. Mes susitarėm, kad aš trauksiu vandenį, o jie neš. Mus su automatais saugojo rusų kareiviai. Vienas kareivis paklausė, kodėl nenešu. Atsakiau, kad mes susitarėme: jie neša, o aš semiu iš šulinio. Kareivis įsakė nešti ir man. Kai įnešiau vandenį į kareivines, tas kareivis savo ginklą atidavė kitam, o pats už atsikalbėjimą daužė man per veidą. Juk vergas niekam negali pasiskųsti, nes už tai gali jį nušauti.

Kai lagerio daktaras sužinojo, kad sergu gelta, tikrino kelis kartus, ar neapsimetu.

Lageriuose kriminaliniai kaliniai nuodydavosi, nusikirsdavo rankos pirštus, rydavo šaukštų kotus ir kt. Būdavo atvejų, kad net mirdavo nuo sužalojimų. Politiniai kaliniai to nedarydavo, nors kartais visko būdavo.

Galų gale ir mane išvežė į ligoninę. Darbo lageriuose ligoninių nebūdavo, tik izoliatoriai. Ligoninėje vaistų beveik neduodavo, šiek tiek į venas leisdavo gliukozės. Per porą savaičių beveik pasveikau, bet vienas ukrainietis pavaišino lašiniais, o sergant gelta negalima valgyti jokių gyvulinių riebalų, tai vėl pasikartojo liga, šįkart vos nenumiriau. Ligoninėje prabuvau daugiau kaip dvi savaites.

Iš ligoninės į tą patį lagerį negrįžau. Išvežė į kitą lagerį, kuriame su invalidais ir seniais gaminome tinkavimui balanas. Vėliau, kai sustiprėjau, išvežė į kitą lagerį, atrodo "04". Ten papuoliau į brigadininko Matorino brigadą: krovėme į savivarčius smėlį. Vienas pakrauna, kitas išvežioja. Ir taip visą dieną. Maistas labai prastas. Aš sirgau, visą laiką būdavo aukšta temperatūra. Vakarais eidavau į sanitarinį punktą. Ten buvo tokie prasti daktarai, kad pripažino turberkuliozę ir išvežė į ligoninę. Papuoliau į uždarą palatą, todėl sustiprėjau ir iki vasaros dirbau sanitaru. Ten dirbant mirė vienas lietuvis, jaunas, atrodo, buvęs partizanas, ant rankos jam buvo tatuiruotė "Mirsiu už Lietuvos laisvę". Toje ligoninėje dirbo dar du lietuviai: P.Labutis, kuris sirgo džiova ir dirbo sanitaru, ir Velička, dirbęs laboratorijoje. Po lagerio Veličką buvau sutikęs Vilniuje. Jis norėjo studijuoti universitete mediciną. Tada (apie 1958 m.) valdžia jam neleido gyventi Vilniuje ir jis vėl išvažiavo į Sibirą.

Iš ligoninės mane išvežė į paskutinį lagerį Irkutsko sr., Čunsko r., iš kurio 1956 m. buvau paleistas į laisvę.

Ten dirbau plytų fabrike. Išdžiovintas plytas vagonėliu vežiojau į degimo kameras. Ten sutikau kaunietį Joną Rainį, su kuriuo buvom Kauno saugume 7-oje kameroje. Jis kraudavo plytas į vagonėlius. Rainys sudėjo apie mane dainelę:

Tai pirmyn, tai atgal
Rodai savo drąsą,-
O kad būtų stipriau,
Užsigeri kvaso.

Po Stalino mirties kaliniams tapo lengviau: nuėmė griežtą režimą, kaliniams leido auginti plaukus, nereikėjo ant rūbų numerių (anksčiau jie buvo prisiūti prie nugaros ir ant dešinės kelnių pusės). Kituose lageriuose reikėjo siūti net keturis numerius: ant nugaros, ant dešinės kelnių pusės, ant kepurės ir ant striukės. Mano numeris buvo Az-654.

1955 m. lageryje baigiau katilų kūrikų kursus. Tada mane pervedė dirbti į katilinę. Ten dirbom pamainom dieną ir naktį. Darbas, kaip kaliniai sako, nelabai sunkus ir šiltas. Visą pamainą reikia pilti pjuvenas ir medžio atliekas į šachtines pakuras, kad katiluose būtų reikiamas garų spaudimas. Garai buvo reikalingi plytų gamybai, medienos gaminimui. Ten susipažinau su Petru Paulaičiu, R.Šimaičiu, S.Puskunigiu ir daugeliu kitų.

Kai komisijos, atvykusios iš Maskvos, pradėjo masiškai leisti kalinius į laisvę, atsirado daug laisvų vietų vergams. Mane pervedė į elektrinę kūriku prie garo mašinų, bet ten ilgai nedirbau. Greitai ir mane ta komisija pašaukė.

1955 m. svarbus įvykis buvo, kai į pasimatymą atvyko mama. Tuo metu ji buvo beveik laisva: dirbo sanitare. Ją mylėjo kalinės ir daktarės (laisvosios daktarės buvo vadinamos viršininkėmis).

Aš labai džiaugiausi. Ji, būdama kaline, sutaupė ir atvežė man maisto. Neatsimenu, koks buvo laikas, bet atrodo, kad Velykos. Mums po penke-rių nesimatymo metų jos buvo tikros...

Mane paleido 1956 m. birželio 15 d. Už mano pinigus 306,20 rb. nupirko bilietą, ant kurio buvo užrašytas nuotolis - nuo 5821 km iki 5930 km. Iš savo "kurorto" išvykau birželio 21 d. Pakeliui išlipau Taišeto lagerių ruože aplankyti manos. Mamos lageris vadinosi Nr.90/l-"3". Mama su laisvomis nuo darbo kalinėmis atėjo prie stotelės pasitikti. Aš, susijaudinęs ar iš žioplumo, išlipau pro kitas vagono duris (į kitą pusę) ir turėjau laukti keletą minučių, kol traukinys nuvažiuos. Mama galvojo, kad neatvažiavau. Nors vyrams buvo draudžiama užeiti į moterų lagerį, bet kadangi mama gera sanitarė, lagerio viršininkai leido nueiti į lagerį. Ten lietuvės kalinės, mane šiltai priėmė, pavaišino pagal galimybes. Vakare mes su mama nakvojome už lagerio zonos, svečių kambarėlyje. Kitą dieną mama palydėjo į traukinį. Išsiskyrėme iš džiaugsmo ar iš sielvarto verkdami.

Paskui prasidėjo ilgas kelias į Lietuvą. Iki Taišeto su manimi važiavo ir keletas kalinių iš mamos lagerio, tarp jų ir mano bendražygė Elena Čechavičiūtė. Bet jos turėjo išlipti Taišete, nes neturėjo laikinų pasų.

Likau vienas. Teko persėsti į kitus traukinius, nes ne visi važiavo į Maskvą. Todėl dideliuose miestuose sustojus traukiniui, jei jis nevykdavo toliau, reikėdavo kompostiruoti bilietus į kitus. Tuo metu važiavo labai daug žmonių, ypatingai kalinių, paleistų iš lagerių.

□Tėviškėje Mikačių vnk. Brolio žmona Vanda, B.Latvys ir mama J.Latvienė. 1959 m.

□Mama Juzė Latvienė su bendrabyle Elena Čechavičiūte Sibire. 1955 12 25

□Lietuviai kaliniai. 5-oje eilėje 1-as S.Puskunigis, 2-as B.Latvys. 1956 m.

Atvažiavęs į Maskvą, autobusu nuvykau į ’!Baltarusijos" stotį, o iš ten į Vilnių. Maskvoje susitikau keletą lietuvių, grįžtančių iš lagerių. Jie pasiliko Maskvoje pasižiūrėti mauzoliejuje lagerių įkūrėjo. Aš nepasilikau nė valandėlei: pasižymėjau bilietą ir namo.

Traukiniui įvažiavus į Lietuvą taip jaudinausi, lyg būčiau grįžęs po šimto metų. Atrodė, kad ir gamta čia gražesnė, kad ir oras kitaip kvepia.

Iš Vilniaus atvykau į Ukmergę, kur susitikau su broliu Antanu. Jis neturėjo laiko su manimi važiuoti į Mikačių vienkiemį. Sugrįžęs namo, nustebau, atrodo, lyg patekau į apleistą rančą. Aplink šulinį ir tvartą augo kiečiai, aukštumo sulig mano ūgiu. Jokio takelio. Prie šulinio vedė takelis, apžėlęs žolele. Už tvarto - jokio tualeto, tik aukšti kiečiai. Tą vakarą atėjo pasisveikinti kaimo jaunimas ir kaimynai Bružai, Alfonsas Jarmuševičius, Jonas Šatas.

Pirmas dienas krapščiausi namuose. Su užsidegimu roviau žoles nuo takelio prie šulinio, dalgiu nupjoviau kiečius. Klojimo jau nebuvo. Tuometinė valdžia nugriovė, o rąstus išvežė į Ukmergę pirties kūrenimui.

Kadangi klojimo nebebuvo, šieną vežėme į tvartą. Man padėjo sesuo Lionė. Ji sakė: "Velnias čia tave parnešė, kad tiek dirbt reikia". Palikusi mane, parbėgo namo. Tada pasikviečiau seserį Adę. Ji buvo gimnazistė ir atostogavo. Ir su ja vos "nesusimušiau".

Iš Sibiro nuo mamos gavau keletą laiškų. Vadinamoji komisija ją išleido vėliau - 1956 m. liepos 16 d., o į namus grįžo rugpjūčio pradžioje.

Sugrįžus mamai, beveik visas kaimas atėjo pasveikinti. Nei mama, nei aš nieko blogo niekam nepadarėm, ir mamą tikrai visi gerbė ir mylėjo. Kai ateidavo pas mus partizanai, mama sakydavo, kad jokio maisto neimtų iš kitų, nes užteks, ką turėjo. Ji taip pat prašė jų nežudyti nekaltų žmonių.

Tuo laikotarpiu visko pasitaikydavo. Kiti prisidengę partizanais plėšdavo žmones, kaip pvz.Viktoras Auglys su šautuvu gretimuose kaimuose plėšdavo žmones, vėliau jis buvo nuteistas kaip kriminalinis nusikaltėlis. Bet tokius žmones buvusioji tarybų valdžia gerbė ir sugrįžus iš kalėjimo priimdavo į partiją ir, jei atitikdavo išsilavinimą, suteikdavo viršininko vietą. Sugrįžus tokiems, kaip aš, tik nuslėpus praeitį, buvo galima mokytis ir užimti šiokią tokią tarnybą.

Dar tenka prisiminti, kaip dalyvavau žygiuose, perkeliant partizanus į kitą Šventosios upės krantą. Žinoma, jaunam atrodė labai gražu, nebuvo jokios baimės ir niekada negalvojau apie didvyriškumą. Atsimenu, su draugu arkliais atjojom prie Šventosios upės. Atėjo pulkelis partizanų. Pirmą kartą jojau vienas su partizanu. Palikęs partizaną, grįžau kito paimti. Taip pirmyn ir atgal, kol perkėlėm visus partizanus į kitą upės krantą.

Vieną naktį buvo mėnesiena, nuo upės kilo rūkas. Mano arklys - jaunas eržiliukas, pamatęs kitus arklius taip sužvengė, kad aidas nuskriejo Šventosios upės pakrantėmis. Gražu buvo ir baugu, kad neišgirstų kareiviai - juk jie dažnai pasalose laukdavo partizanų. Dar prisimenu, vykdydamas vieną partizanų užduotį, turėjau važiuoti pas ryšininką Kazį parvežti korespondencijos ir kitos medžiagos. Atrodo, buvo pavasaris, Šventosios upė smarkiai patvinusi. Jau netoli krantas, kai arkliui per nugarą pradėjo lietis vanduo, man iš ratų išslydo lentos, kaip mes vadinome lontorai, ir aš įkritau į šaltą vandenį. Srovė buvo tokia stipri, kad vos neparvertė. Šiaip taip išsikapstėme į krantą. Arklį pririšau prie medžio ir bėgau apie kilometrą palei upę, kol nuneštos lentos priplaukė prie kranto. Aš jas partempiau iki ratų. Vakare nuvažiavau pas minėtą ryšininką. Ten radau "draugus" - stribus. Jie manęs paklausė, ko atvažiavau į Pabaisko valsčių. Atsakiau, kad malkų kurui. Jie paprašė nuvežti iki miestelio, bet aš atsakiau, kad nežinau kelio. Tai šeimininkas mano arkliu juos nuvežė. Tuo laiku jau buvo vakaras, teko pas Kazį nakvoti. Ryte gavau laiškus ir grįžau namo. Šeimininkas sutvarkė ratus, lentas stipriai pririšo vielomis, daiktus irgi pritvirtino prie lentų ant dugno. Keliantis per Šventąją prie Dovydiškių kaimo, prie vadinamojo Smėlio kalno, arklį visą laiką raginau, kad nesustotų, ir važiavau įstrižai prieš srovę, kad neapverstų ratų. Prie kranto, žiūriu, gi mano sesuo Valė vaikšto po miškelį su krepšiu, neva grybauja - pasiuntė partizanai pažiūrėti, kodėl taip ilgai neparvažiavau.

Išliko atmintyje vaizdas iš lagerio miško darbų. Buvo rudens vakaras. Kaliniai skubėjo: kas pjovė mišką, kas vežė į rietuves rąstus, kas juos krovė. Visi skubėjo, kad tik įvykdytų normas ir gautų papildomai 200 gramų duonos. Kaliniai skubėjo, keikėsi, mušami arkliai griuvo ir kėlėsi, žviegė nesavais balsais.

Nors ligoninėse buvo ne pyragai, bet kiekvienas kalinys džiaugdavosi ten pakliuvęs. Nors vaistų niekas neduodavo, bet visgi galėjai šiltose palatose gulėti ir sočiai pavalgyti. Be to, daug kalinių mirdavo, o jų dienos davinį suvalgydavo sanitarai, kurie buvo iš kalinių, koks kąsnelis tekdavo ir palatos nariui.

Nuo sunkaus darbo dažnai pakildavo temperatūra. Daktarai manė, kad nuo anginos, todėl paguldė į ligoninę, į chirurginį skyrių. Ten dirbo chirurgas Lelka. Jis buvo vokiečių karo gydytojas, kuriam, kaip karo belaisviui, rusai skyrė 25 metus katorgos. Žiemą jis man darė anginos operaciją. Nežinau, ar turėjo nuskausminamų vaistų, tik prisimenu, kad labai skaudėjo ir kai kvėpavau per burną, pilną kraujo, ir su oru purkštelėjau jam ant chalato, jis labai supyko. Po operacijos dieną negalėjau valgyti. Bet buvau labai alkanas ir suvalgiau savo davinį. Kai rijau duonos kąsnelį, net iš akių tryško ašaros. Greit sugijo, bet jis mane pralaikė ligoninėje dar keletą savaičių. Konsultacijos metu pažiūrėdavo ir sakydavo "gut, gut", bet neišrašė. Pagijęs padėdavau sanitarui. Ligoninėje buvo daug sunkių ligonių, kurie nepagydavo ir mirdavo. Bet kam buvo skirta gyventi, tas šiaip taip iš-sikrapštydavo. Ligoninėse, kaip lagerių barakuose, buvo dviguliai gultai. Sveikesni guldavo antrame aukšte, sunkiai sergantys - apačioje.

1952-1953 m. buvo toks atsitikimas. Apatiniuose aukštuose greta gulėjo vokietis ir vengras. Jie sunkiai sirgo šlapiuoju pleuritu. Abiems į plaučius įvesti vamzdeliai ir per juos į buteliukus tekėjo pūliai. Nors jie buvo nusilpę, vieną dieną susiginčijo. Vengras sakė, kad jis taip kenčia per vokiečius. Jie susimušė, bet kadangi negalėjo pasikelti, tai tik rankomis apsistumdė.

Dar buvo ukrainietis, kuris sirgo inkstų liga. Niekas negalėjo jam padėti - vaistų nebuvo, be to, tardymo metu buvo sumuštas ir dėl to jam gedo inkstai. Kai užeidavo priepuolis, rankomis draskydavo nugaroje žaizdas. Sanitarai ar sveikesni ligoniai turėdavo prispausti rankas, kol jam pasibaigs skausmo priepuoliai.

Toje palatoje gulėjo ukrainietis Leonenko - amputuota koja. Atrodo, jis buvo poetas, rašė eilėraščius. Vieną dieną atėjo saugumiečiai ir kareiviai, iškratė čiužinius ir, radę popierius, jį išsivedė. Daugiau į palatą jis negrįžo. Toje palatoje buvo kalinys iš Azijos, gal kazachas. Nežinau kuo jis sirgo, bet negalėjo šlapintus, tai pilvas pasidarydavo kaip būgnas. Jis prarasdavo sąmonę. Daktarai imdavo didelį dubenį ir storą kaip pieštukas adatą, pradurdavo pilvą ir iš jo pribėgdavo pilnas dubuo skysčio. Taip kartojosi keletą savaičių, kol jis numirė. Sudėtingų operacijų lageriuose nedarydavo.

Ligoninės sandėliuke dirbo ukrainietis. Jis apsirgo ir daktaras jį patikrinęs nusprendė, kad miręs. Jį nunešė į morgą. Ten jokio skrodimo nedarydavo, tik sandėliuodavo mirusiuosius. Kai susidarydavo reikiamas kiekis, juos išveždavo už lagerio tvoros į vadinamuosius kalinių kapus. Jis ryte pabudo vienais marškiniais. Pamatęs šalia savęs mirusiuosius, vos neapalpo. Basas per sniegą parbėgo į palatą. Daktarai ir ligoniai išsigando patys, kad numirėlis prisikėlė.

Nežinau, ar yra pasaulyje dar tokia šalis, kaip buvusi Sovietų Sąjunga, kurioje taip kankino savus žmones, savus kareivius, buvusius belaisvius. Ką kalbėti apie kitų tautybių žmones. Niekas nešelpė kalinių, niekas negalėjo patikrinti kalinių sąlygų. Pasauliui jie skelbė, kad pas juos kalinių nėra. Dauguma kalinių negaudavo net siuntinių iš namų, nes jų tėvai ir giminės taip pat buvo ištremti.

Po Stalino mirties kalinių gyvenimas šiek tiek pagerėjo. Buvo galima rašyti daugiau laiškų, leido rašyti ir gimtąja kalba.

Atsimenu vieną atvejį, kai pasveikęs buvau priimtas į valgyklą indų plauti. Toks ten buvo plovimas - indai buvo beveik švarūs, nes kaliniai kiekvieną kruopą išgraibydavo su šaukštu ir savo lėkštę išlaižydavo. Vandens indams plauti duodavo mažai. Pirmas lėkštes išplaudavau gerai, o kitas praskalaudavau toje buizoje. Gerai, kad greitai iš tenai išvežė į kitą lagerį. Indų plovykla buvo virtuvės patalpose. Atskiras kambarėlis su mažu langeliu, ir tas su grotomis. Vieną dieną prie langelio priėjo buvęs šv.Petro ir Povilo kunigas Anteckij ir paprašė, kad jam atšildyčiau medų, kuris buvo puslitriniame butelyje. Jis man padavė per langelį ir atšildžiau. Neišlaikiau ir šildydamas truputį ragavau. Pats nepastebėjau, kaip "nuragavau" pusę indo. Nebežinojau, ką daryti, kaip atsiprašyti. Kai jis priėjo, tylėdamas atidaviau. Jis pakėlė butelį prieš saulę, pažiūrėjo, ir nieko nesakęs nuėjo. Kunigai gaudavo siuntinių. Jiems siųsdavo giminės ir iš bažnyčių.

Po Stalino mirties kaliniai už darbą atskaičius mokesčius už rūbus ir maistą, gaudavo keletą rublių, todėl galėdavo šiek tiek papildomai nusipirkti maisto. Bet tą pagerėjimą išsikovojo patys kaliniai. Prasidėjo kalinių streikai lageriuose. Nepakęsdami bado, kančių, jie atsisakė eiti į darbus, iškėlė reikalavimus, kad būtų palengvintos kalinių kančios ir pagerintos sąlygos. Pirmiausia sukilo kaliniai, dirbę šachtose, Vorkutoje, Kazachstane. Pirmiesiems streikų organizatoriams teko patirti žiauriausius išbandymus. Kai kuriuose lageriuose Stalino kareiviai sušaudė šimtus kalinių, tarp jų ir dešimtis lietuvių. Numalšinus kalinių sukilimus dalį kalinių dar kartą teisė, pridėdami po keletą metų vergovės, kitus išvežė į kitus lagerius.

Keliasdešimt buvusių streikininkų pateko ir į lagerį, kuriame buvau. Tie kaliniai ir mūsų lageryje suorganizavo streiką. Kalinių organizacinis komitetas sutartu laiku vakare įsakė elektros darbuotojams išjungti apšvietimą barakuose. (Elektrinėje dirbę kūrikai ir mašinistai buvo kaliniai.) Išjungus šviesą į kiekvieną baraką atėjo organizacinio komiteto narys ir paskelbė, kad rytoj niekas neitų į darbą. Rytojaus dieną po pusryčių visi pasilikome barakuose. Tik po poros valandų į barakus subėgo kareiviai ir visiems liepė apsivilkti, pasiimti patalynes ir eiti už lagerio vartų. Kas priešinosi ar atsikalbinėjo, tuos kareiviai griebdavo ir vesdavo į atskirą būrį. Aš šiek tiek sumurmėjau ir neskubėjau išeiti iš barako, tai ir mane buvo atskyrę, bet paskui paleido. Kai išvarė už vartų, mūsų kalinių buvo tūkstančiai, o kareivių - šimtai, ginkluotų automatais ir su vilkšuniais. Turbūt atvežė kareivių pastiprinimą iš kitų įgulų. Visą dieną išlaikė lauke, šaltyje ir nevalgiusius, atskyrė keliasdešimt kalinių, kurie priešinosi arba per agentus nustatė, kad jie buvo organizatoriai, ir juos išvežė. Išvežė ir keletą lietuvių, tarp kurių buvo ir jaunas kalinys Molis. Mus visus vakare suvarė į lagerį, barakus. Taip vykstant kalinių streikams, po kalinių skundų ir prašymų tuometinė sovietų valdžia sudarė komisijas ir siuntė į lagerius peržiūrėti kalinių bylas.

SUGRĮŽTANT PRIE BYLOS

Grįžau prie praeities, susipažinęs su savo ir mamos tardymo protokolais, taip pat su bendražygių, ryšininkų bylomis, sužinojau, iš kur Kauno tardytojai saugumiečiai sužinojo apie mus ir mūsų adresą bei ryšius su partizanais. Kaip žinoma, po 1944 m. veikė didelis būrys agentų, kurie sekė ryšininkus, partizanus ir visus Lietuvos žmones. Toks agentas, slapyvardžiu Algirdas, buvo užverbuotas Kauno saugumo. Jis perėmė ryšininkės, slapyvardžiu Rūta, laiškus, nusirašė juos, išsiuntė adresatui. (Ryšininkės pavardė man žinoma.) 1950 m. rugsėjo 14 d. suėmus ryšininkę Rūtą, pas ją buvo rastas dienoraštis, partizanų laiškai, adresai. Saugumiečiai gaudė partizanus ir norėjo surasti jų slėptuves. Jie ryšininkus galėdavo suimti bet kuriuo metu, jei tik sužinodavo apie jų veiklą. Partizanai ir ryšininkai buvo jauni ir visi žmonės darė klaidas. Kratos metu pas ryšininkę buvo rastas mūsų namų adresas. Tą pačią dieną - 1950 m. rugsėjo 14 d. Kaune buvo suimta partizano sesuo S.Juknytė. Jos tardymo protokoluose radau vieno "ryšininko"-agento Jono Morkūno pavardę. Bendražygių arešto metu jis dingo ir nebuvo suimtas.

Ryšininkę Rūtą Kauno saugume kankino, jai teko kęsti badą, oro stoką kamerose, naktinius tardymus ir kankinimus - viskas buvo žmogaus valiai palaužti. Ryšininkė Rūta patvirtino mamos ryšį su partizanais. Pasakė, kad per ją jos brolis perdavė partizanams du pistoletus, kad bunkeris gali būti pas Bronių Latvį, gyvenantį Mikačių kaime, Deltuvos vls., Ukmergės aps., nes ji iš partizanų gauna laiškus tuo adresu. Be to, susitikus su partizanais, jie minėjo kažkokią slėptuvę Versalis. 1950 m. rugsėjo 19 d. mūsų namus puolė Kauno čekistų kariuomenė. Darė kratą ir rado slėptuvę. Tuo laiku pas mus partizanų nebuvo. Po mūsų arešto visus išžudė.

Paskutinis prisiminimas: 1951 m. vasarą Sibire, kalinių perskirstymo sostinėje Taišete mes su mama buvome viename lageryje, tik atskirti medine ir spygliuota tvora. Mama sakė, kad su manim nori pasišnekėti ryšininkė Rūta. Nors man buvo 19 metų, bet su merginom nebuvau labai drąsus. Gal mano toks būdas, o gal buvau dvasiškai ir fiziškai pavargęs. Ji manęs ko nors paklausdavo, o aš trumpai atsakydavau. Ji paklausė, koks mano slapyvardis. Aš jai nenorėjau atsakyti, bet pasakiau, kad Berželis. Daug partizanų ir ryšininkų tuo metu turėjo slapyvardį Berželis.

Grįžęs į laisvę su buvusiais draugais - kaliniais susirašinėjau. Gal ir dėl mano kaltės, išvažiavus į Vilnių mokytis, susirašinėjimas nutrūko.

Iš lagerio gaudavau laiškus iš buvusio partizano-kalinio S.Puskunigio bei iš tremtinio J.Atkočiūno. Su Julium Atkočiūnu buvau viename lageryje. Jis buvo partizanas iš mano krašto: išbuvęs 10 m. lageryje, gyveno tremtyje, nes tuo laiku į Lietuvą neleido. Lageryje su Atkočiūnu buvome neilgai. Jis jau buvo bebaigiantis savo vargus, o aš juos tik pradėjęs. Jis man buvo artimas jau vien tik dėl to, kad buvo kraštietis, be to, vyresnis draugas.

1999 m. man ir mamai Juzei Latvienei (po mirties) suteiktas Laisvės Kovų dalyvio statusas. Juzė Latvienė mirė 1992 m. gegužės 23 d., palaidota Deltuvos kapinėse Ukmergės r.

Iš savo ir mamos bylos, laikomos šiuo metu archyvuose, išrinkau mus kankinusių Kauno ir kitų saugumiečių pavardes: ltn.Antonovas, j.ltn.Batkevičius, mjr.Postnikov, ltn.Karpov, pplk.Vichrev, 3 garnizono kpt.Pelio-vin, mjr.Fominich, mjr.Milinkov, mjr.Kozinec, mjr.Jeršov, pplk.Koval, Vilniaus saugumo pplk.Gusev (1985 02 08), MVD karo prokuroras Puchlov, lln.Plochich, mjr.Oleinik, mjr.Soldovnikov, mjr.Križinovskij, plk.A.J.My-linkov, Galvydis (Ukmergė), v.lln.Čebyšev, saugumo vertėjai: Sadulinas, Lapatinskas, Čujev ir Šulin (Ukmergė), saugumiečiai Fedotov ir Babiliov, saugumo kalėjimo prižiūrėtojos Dumbliauskaitė ir Kačiatkova, kpt.Muravjov, vertėjas Latoškin.

Taip pat sudariau bendrabylių sąrašą iš 1951 02 24 siuntimo į lagerius ypatingai slaptos paskyros, pasirašytos SSRS MGB "A" skyriaus mjr.Jeršov, 1951 03 06.

• Ankstesnis
• Sekantis