APIE BROLĮ STANISLOVĄ-LAPĄ IR MUS VISUS...
Marija Tarvydienė
1944 m. mano brolis Stanislovas Žukauskas išėjo pas partizanus ir kovojo iki 1952 m. Gerai prisimenu jo žodžius: "Sugrįšim su Trispalve, bus laisva mūsų Tėvynė!" Taip, šiandien jau laisva mūsų Tėvynė, tik, deja, nesugrįžo brolis... Parnešė žadėtą Trispalvę kiti mūsų vargo ir kančių broliai. Jiems buvo lemta sulaukti to didžiojo džiaugsmo, dėl kurio tūkstančiai padėjo galvas ant Tėvynės aukuro. Jų kūnai gulėjo išniekinti miestelių aikštėse, rajonų centruose prie saugumo būstinių. Mano a.a. brolis gulėjo Ukmergės saugumo kieme kartu su kitais trim. Kur užkasė - Dievas žino. Manoma, kad kur nors prie Pivonijos miško. Jo kauleliai dar laukia mūsų. Gal dar pamatysime tarp kitų, ramiai besiilsinčių kapinėse, ir Jo kryžių...
1944 m. mano brolis pradėjo gyventi ir dirbti Kėdainių aps., Šėtos vls.,
□Broliai Antanas ir Stasys Žukauskai
Linksmavietės k. Tėvelis ten buvo nupirkęs ūkį, arklį, karvę ir kitų gyvulių, žemės ūkio padargus ir pavedęs broliui ūkininkauti. Jam sekėsi. Išmoko dirbti ūkio darbus, pamilo žemę, tačiau džiaugsmas neilgai jį lydėjo... 1944 m. gavęs šaukimą į okupantų armiją, Stasys pasirinko kitą gyvenimo kelią. Pradėjo slapstytis, o neužilgo išėjo pas brolius partizanus. Iš gretimo kaimo partizanai buvo Jonas Karalius, Alfonsas Pabrinkis, Vytautas Zacharas iš Šėtos miestelio ir daugeliu kitų. Jiems vadovavo Danielius Vaitelis.
Brolio namuose liko jo žmona Jadvyga ir 7-erių metukų mano sesutė Janina. Mūsų Mama mirė 1941 m., 1944 m. suėmė Tėvelį ir nuteisė 10-iai metų, o mes prisiglaudėme pas brolį Stanislovą. Jam išėjus į mišką, brolienė kurį laiką kartu su mano sesute gyveno namuose, tačiau neištvėrusi saugumo persekiojimų išbėgo į Kauną, prisiglaudė prie giminių, o vėliau prie kito vyro... Sesutę Janiną paėmė brolis Antanas, gyvenęs ir dirbęs Ukmergėje. Man brolis padėjo įstoti į Kauno amatų mokyklą, kurią baigus gavau paskyrimą į Vilniaus "Vaizdo" spaustuvę. Ten dirbdama susisiekiau su broliu Stanislovu ir retkarčiais susitikdavome. Nuveždavau jam lauktuvių iš miesto, rašymui medžiagos, papasakodavau mūsų šeimos ir politikos naujienas. Laukėme išvadavimo iš Vakarų. Deja, laisvė po daugelio metų atėjo ne iš ten - mūsų Tėvynė ją pati išsikovojo...
1947 ar 1948 m. brolį, sunkiai sužeistą į kojas, nuvežė į Kėdainių saugumą ir 18 parų tardė. Kojos buvo labai sutinusios. Tada pervežė į ligoninę, kur pasikeisdami jį saugojo skrebai. Pasitaikė gera gydytoja, rūpestingai gydžiusi brolį. Stanislovas vis pasilikdavo po riekutę duonos ir, gydytojos paklaustas, kodėl nevalgo, atsakė, jog taupąs kalėjimui. Brolį, kaip nevaikščiojantį, į perrišimo kambarį vežiodavo. Grįžęs savo spintelėje rasdavo gero maisto. Kas padėdavo jį - neaišku iki šiol.
Pasveikęs ir sustiprėjęs ryžosi bėgti. Prie lango augo obelis. Stanislovas pastebėjo, jog skrebas dažnai išeidavo į koridorių pasikalbėti. Susuko antklodę taip, tarsi gulėtų lovoje, o pats su ligoninės drabužiais obels kamienu nusileido žemyn ir, laimingai pasiekęs kaimą ir gavęs drabužius, susitiko su partizanais. Apie 1951 m. gavau laišką, kuriame labai prašė su broliu Antanu atvažiuoti su juo susitikti. Antanas turėjo patikimą vairuotoją Tubį, kuris nuvežė mus netoli Panoterių. Tai buvo paskutinis mūsų trijų susitikimas. Atsisveikinome linkėdami sveikatos ir laisvos Tėvynės...
Deja, Stanislovui Žukauskui-Lapui skirtas gyvenimo kelias buvo neilgas. 1952 m. gegužės 13 d. Ukmergės saugumiečiai jį nušovė netoli Jonavos, Mimonių k. ir atvežė prie Ukmergės saugumo kartu su dar dviem partizanais. Antanas, iškviestas brolio atpažinti, nors ir labai skaudėjo širdį, jo "neatpažino"...
Svečiai buvome Tėvynėje. 1952 m. rugpjūčio 3 d. teko palikti namus, draugus ir artimuosius. Visus suvežė į Lentvario geležinkelio stotį: brolį Antaną su šeima, seserį Janiną ir mane iš Vilniaus...
Grįžome visi. Tėvelis, išbuvęs 10 metų Komijoje, susirado mus Krasnojarske visai netikėtai. Puolėme jo visi pasitikti...
Dabar jis po visų vargų, kaip ir brolis Stanislovas, atgulė amžinam poilsiui laisvoje Tėvynėje...
