ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ
PALANGOS PARTIZANAI
Rūta Daukšaitė-Aleksonienė
Lyg sakalai sparnais palaužtais,
Audrų priblokšti prie uolų,
Sustingo mokiniai miestelio aikštėj,
Priglaudę veidus prie šaltųjų akmenų.
(...)
Jie neieškojo turtų nei garbės,
Nei blizgančio medalio, sidabrinių saujos.
Išėjo mirt už laisvę, nepaklausę, kiek mokės
Už skausmą, už jaunystę, širdį, kraują.
V.Jurevičius
Neseniai lankiausi Palangoje. Bridau per smėlį, ieškodama jaunystėje įmintų pėdų - deja, jas užpustė balta pajūrio smiltelė... Tik jūra ta pati. nerami ir paslaptinga... Užkopiau į Birutės kalną, susiradau pušį, kur prieš penkiasdešimt metų manęs laukdavo Steponas su Vytu. Prisiglaudžiau prie kamieno ir prieš akis praslinko man brangių žmonių veidai. Tai buvo paprasti kaimo berneliai, nešioję krūtinėje begalinę šilumą. Visi jie žuvo. liko tik jų neišsipildžiusios svajonės, neišdainuotos dainos, neišmylėta meilė...
Apolinaras Grabys-Vaidila. Atvyko su broliu iš Salantų gimnazijos i šeštą klasę. Vidutinio ūgio, šviesiaplaukis. Mokslas sekėsi, nes buvo gabus. Susidraugavom. Apolinaras, Vytas, Steponas, Danutė ir aš - mus jungė tie patys siekiai. Jis žavėjosi mano klasioke Danute. Ji buvo kukli, rimta, gilios sielos mergina, mėgstanti poeziją ir pati rašanti eilėraščius. Danutė ir Apolinaras - abu jauni, gražūs, talentingi. Džiaugėmės į juos žiūrėdami Atrodė, kad jiems pasiseks savo laimės žiburį pasiekti... Deja, Apolinaras išėjo partizanauti ir greitai žuvo. Danutė labai sielvartavo. Apolina ras vadovaudamas siekė, kad kovotojai būtų verti partizanų vardo.
Steponas Skersys-Kovas. Aukštas, tamsiaplaukis berniokas, visada išsidraikiusios garbanos slėpė kaktoje randą. Į pasaulį šiltai žvelgė rudos akys. Mokėsi vidutiniškai, nes turėjo daugybę pašalinių reikalų.
□ Palagos gimnazistai: Steponas Skersys, nežinomas, Petronėlė Grabytė (mirusi), nežinomas, Kazimieras Bartkus, Kuršytė Birutė, Untulytė Elena, Rūta Daukšaitė, Vladas Gadeikis, Nijolė Zaleckaitė. 1944 06 12
Po pamokų dažnai skubėdavau į pasimatymą prie senosios pušies, kur manęs laukdavo Steponas su Vytu. Prasidėdavo begaliniai ginčai. Visi narsiai gynėm savo pažiūras. Daug kalbėdavom apie ateiti, trokšdami savo jėgas skirti Tėvynei. Degėm noru prisidėti prie kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Buvome pilni ryžto bei geriausių norų. Svajojome studijuoti. Steponas, labai mylėjęs kaimą ir jo žmones, mokytojaus, bus kaimo "liktarna", turės daug vaikų ir kažkodėl šelmiškai žiūrėdavo į mane... Buvo romantikas, idealistas, jautrus, mėgdavo juokauti, kiek karštoko būdo, visiems atviras. Visur jį lydėdavo daina. Mylėjo merginą, slėpė savo jausmus, žinojo - išeis partizanauti. Būdamas miške davė įžadus - kol laisvai nesuplevėsuos trispalvė, nekalbės meilių žodžių... Abiem buvo sunku. Klampodama po Sibiro pusnynus jo mergina mintyse buvo su juo, o širdyje ruseno nuoskauda - nei karto jos nepabučiavo... Žuvus Vaidilai, Steponas, paskirtas vadu, stengėsi, kad jo būrio kovotojai garbingai nešiotų partizano vardą. Suėmė sunkiai sužeistą. Atgavęs sąmonę ir supratęs kur esąs, nusiplėšė tvarsčius ir nukraujavęs mirė.
Vytautas Grabys.Aukštas, šviesiais lino plaukais, visada taktiškas, santūrus. Svajojo studijuoti literatūrą. Stebino jo vidinė inteligencija. Kilęs 'š mažažemių šeimos. Našlė motina stengėsi, kad sūnūs gautų gerą išsila-
□ Žemaičių partizanai. Stovi antras iš kairės Steponas Skersys-Kovas
vinimą. Abu su Steponu vakarais kviesdavo mane daina į pasimatymą. Mus rišo nevien gimnazistiška draugystė, bet ir svaja apie tėviškės laisvę... Kartu mokėmės tik metus. Žuvo 1948 m. patekęs pasalon.
Stasys Lisauskas-Antanas.Jį pažinojau mažiausiai. Mokėsi Kretingos gimnazijoje ir po to mokytojavo. Aukštas, gražus juodaplaukis. Tylenis, atidžiai stebėdavęs pašnekovą. Mylėjo Tėvynę labiau nei save. Narimanto kuopoje dirbo štabe, Ragūno pavaduotoju. Abu buvo neišskiriami draugai. Žuvo 1949 m. nepajėgęs išsiveržti iš apsupties.
Alfonsas Knystautas-Ragūnas.Vidutinio ūgio, smulkus, galvą puošė garbanoti rusvi plaukai, veidą dabino daugybė strazdanėlių, mėlynose akyse atsispindėjo jo kilni dvasia, linksmas, malonus, didelis eruditas, labai gražiai dainavo. Mokytojavo Darbėnų progimnazijoje, o partizanaudamas Narimanto kuopoje, tuo pat metu dirbo Kardo rinktinės štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku. Mokėjo saugoti savo ryšininkus, apgalvodavo kiekvieną žingsnį bei žodį. Ragūnas į pogrindį atėjo subrendęs kaip žmogus ir kovotojas. Parūpindavau jam knygų, žodynų. Man perduodavo partizanų spausdinamus laikraštėlius.
Gyvenau Palangoje senojo parko pašonėje. Vieną rytą, per atostogas, pasibeldė Ragūnas - prašė suvesti su Palangos direktore Adikliene. Mane perspėjo - jei kas, bėgti, nes jis ginkluotas ir gyvas nepasiduos. Po dviejų valandų vėl susitikom sutartoje vietoje, sakėsi pokalbiu patenkintas, nors Adiklienės nuomonė buvo tokia: "Jei jūs laimėsite, vadinsiu didvyriais, bet abejoju - nelygios jėgos. Daugžalos padarėte tautai - trėmimai, žuvusieji, suėmimai". Ilgai klaidžiojom nuošaliais senojo parko takeliais, kalbėjomės apie mokinius, partizanus, istorijos vingius, gyvenimą, ateitį. Vėlai vakare dar kartą skubėjom su Danute prie Naglio kalno, kur mūsų laukė Steponas ir Ragūnas...
Paskutinį kartą Ragūną mačiau 1948 m. birželio 13 d. Lydėjau iš Laukžemės atvažiavusią ryšininkę mokytoją Bronę į jo buveinę Nemirsetoje. Išsiskyrėme liūdnai, lyg nujausdami, kad gyvenimo keliai mūsų daugiau nebesuves. Liepos 2 d. mane suėmė. Visi išsigando, nes buvau jauna, nepatyrusi mergiotė, o enkavedistų metodai visiems žinomi. Ragūnas manimi pasitikėjo ir visus ramino. Tai po daugelio metų man papasakojo sodybos šeimininkas Grybas. Ragūnas žuvo 1949 m.
Genys, Žilvitis, Maželis tokio gilaus įspūdžio nepaliko. Gal per mažai juos pažinojau.
Žuvę mokslo draugai, artimi ir brangūs žmonės, buvo labai šviesios asmenybės. Jų jaunos gyvybės sudegė Lietuvos Nepriklausomybės aukuro ugnyje.
