PER AUKĄ TĖVYNĖ LAISVA TEPALIKS

Genė Lauciūtė

VYTAUTO APYGARDOS ŠTABO RYŠININKĖS PRISIMINIMAI 1944-1955

□ Gene Lauciūtė. Paskutinės dienos laisvėje 1949 m.


Genė Lauciūtė-Bedalė, Svajonė gimė 1924 10 5 Utenos aps. Stabalunkių k. Baigusi Stabalunkių pradžios mokyklą, mokėsi Utenos gimnazijoje, dirbo Utenos Žemės tvarkytojo įstaigoje, "išvaduotojams" sugrįžus - soc. aprūpinimo įstaigoje.

Nuo vaikystės Tėvynės meilę savo asmeniniu pavyzdžiu skiepijo tėvai ir pirmoji mokytoja, o gimnazija jaunos merginos sąmonėje plėtojo toliau.

Jai likimas lėmė eiti greta partizanų nuo 1945-1949 m. 1949 11 02 buvo suimta ir iki 1955 m. ištremta į Šiaurę.

Per gyvenimą Genė Lauciūtė-Bedalė ėjo lydima skaudžiausių netekčių:

Vorkutoje amžiams liko politinio kalinio vyro Stepono palaikai, mirė vienintelė dukra, pasirinkusi gydytojos profesiją.

Laikas užgydė žaizdas. Liko randai, kuriuos pikti žmonės kariais bando nuplėšti...

...Praeis gal kiek laiko,
Ir jūs mus pamiršit.
Gal kartais minėsit tik dainose.
Vien tik motinos sielvartą, skausmą, dejones
Ramins vyturėlis, pragydęs rytais...

(Iš partizaną dainos)

VADO LIKIMAS

Liūdna ir gaila, kad laikas vis labiau ištrina iš atminties partizanų veidus ir vardus. Gražiausi jaunystės metai praėjo drauge ne tik klausantis jų gražių ir graudžių dainų, bet ir dalijantis pavojingu darbu, mažyčiais džiaugsmais ir dideliais, skausmingais praradimais.

Sugrįžę okupantai pradėjo siautėti. Jaunus vyrus ėmė rinkti į savo kariauną. Vyrai paklusti okupantams atsisakė. Pradėjo rinktis į būrius, ginkluotis, ir, dainuodami "žūsime, broliai, nes mūsų toks likimas, per auką Tėvynė laisva tepaliks", išėjo į miškus. Ginti Tėvynės ir savęs.

Priešas nerimo, slankiojo po kaimus, žiaurus ir negailestingas. Tai vienur, tai kitur pasirodydavo gaisrų pašvaistės, o neprityrę vyrai žūdavo. Netoli mano tėviškės 1944 m. vėlų rudenį buvo sudeginta Gaspariškių k. M.Guobužo-Šaulio sodyba, nušautas tėvas ir trys partizanai: Jakštonis, Kalytis ir Kazys Kutka.

1945 m. pavasarį sudegino A.Limbos-Bunkerio tėviškę. Atokiau nuo namų stovėjo pirtis, o joje slėptuvė. Tūnodami slėptuvėje partizanai girdėjo, kaip pleška trobos, ir su nerimu laukė, kada užsidegs pirtis. Ačiū Dievui, tą sykį nelaimė praėjo pro šalį, pirtis išliko. Tiesa, vėliau ir pirtis virto pelenais, tik jau be žmonių aukų, nes vyrai buvo pasitraukę.

Tuo laiku dar dirbau Utenoje, socialinio aprūpinimo skyriuje. Susitikdavau su partizanais tik tėviškėje. Atvažiuodama visada ką nors jiems atveždavau: medikamentų, tvarsliavos, kuriuos gaudavau iš Utenos sveikatos skyriaus per V.Grigaliūnienę. Popieriaus, kalkės imdavau iš savo įstaigos ar gaudavau iš draugių, dirbusių kitose įstaigose. Siuvinėjome su draugėmis ir LLA ženkliukus.

Įstaigos vadovui pradėjus įtarinėti, kad palaikau ryšius su partizanais, 1945 m. gegužės mėn. iš Utenos pasitraukiau ir grįžau į tėviškę, Stabalunkių k. Čia 1945 m. rugpjūčio mėn. daviau priesaiką, dalyvaujant, amžina jiems garbė, partizanams: Miškiniui (Vincui Kauliniui), Ūsui (Broniui Kėbliui), Kirviui (Vincui Lauciui), Bunkeriui (Antanui Limbai), Šauliui (Mykolui Guobužui). Pasirinkau Bedalės slapyvardį, kurį vėliau pakeičiau į Svajonę. Su manimi davė priesaiką ir sesuo Eleonora, sl.Laimė. Visa mūsų šeima, ne tik mes su sese, stengėsi padėti partizanams.

Tėviškė tapo partizanams antraisiais namais. Matydami, kad visi mūsų

□ Vytauto ir Algimanto apygardų partizanų susitikimas. Pirmoje eilėje: neatpažinti. Antroje eilėje: Tijūnėlis iš Minkūnų k. Jūžintų vls., Jonas Lapienis-Jokeris Vadonių k. , Gimbutis Stasys-Tarzanas, kiti neatpažinti. Trečioje eilėje: keturi neatpažinti, Vincas Kaulinis-Miškinis, Povilas Baronas-Briedis, neatpažintas, Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtutis. Nuotrauka daryta 1947 m. Stasio Indrašiaus

šeimos nariai juos gerbia ir myli, dažni svečiai jie buvo mūsų namuose. Ateidavo vedini ne vien reikalų, bet ir noro pabendrauti su mumis, o kartais ir išsakyti savo viltį ar sielvarta graudžiomis dainomis.

Dažnas svečias buvo V.Kaulinis-Miškinis. Jo slėptuvė buvo netoli mūsų namų, todėl jis mėgdavo vasarą, dienos metu, ateiti pas mus. Kartais net nustebdavai pamačiusi jį kieme, ant pečių užsimetusi sulopytą šeimininko švarkelį, basą, juokingai atrodantį mūsų vadą. T ikras varganas valstietis. Tik išblyškęs, saulės nematęs veidas išduodavo jį esant ne dienos gyventoją.

Traukiantis vokiečiams, kaip ir dauguma inteligentų, V.Kaulinis norėjo pasitraukti iš Lietuvos, bet pasiekęs Žemaitiją, apsigalvojo. Jo žodžiais -"saugoti savo asmenini gyvenimą, kai Tėvynė pavojuje, sąžinė neleidžia". Ir atidavė savo gyvenimą Lietuvai.

Dar vokiečių okupacijos metais pas V.Kaulinio tėvus Vyžuonų vls., Biliūnų k., buvo apgyvendintas rusų belaisvis Kolia. Sugrįžus "išvaduotojams", Kolia, bijodamas saviškių atpildo, pasiprašė V.Kaulinio-Miškinio, kad priimtų į partizanų būrį. Miškinis, tikėdamas belaisvio padorumu, nenorėdamas jo atiduoti į rusų rankas, paliko būryje. Deja, už pasitikėjimą ruso padorumu teko skaudžiai sumokėti dviejų partizanų gyvybėmis.

Vieną vakarą, pasiprašęs Miškinio išleidžiamas į kaimą, sutartu laiku į slėptuvę negrįžo. Slėptuvė buvo Kalickių kaime, ir tąsyk joje gyveno: V.Kaulinis-Miškinis, Dominykas Bagočiūnas-Bricdis, Jurgis Vasiljevas-Viesulas ir Bronius Kalytis-Siaubas (vėliau tapęs išdaviku).

Taigi Koliai negrįžus, vyrai sunerimę laukė viršuje, į slėptuvę miegoti nėjo. Pagaliau pasigirdo sutartas beldimas į langą ir žodžiai: "Vincai, aš jau ne toks". Pažvelgę pro langą, vyrai pamatė, kad sodyba apsupta kareivių, jėgos nelygios, pasipriešinimas betikslis. Partizanai ėmė tartis, ką daryti. Nors rudens naktys ilgos, bet laikas bėgo nesulaikomai. Pro langus pradėjo skverbtis ryto aušra. Ilgiau laukti nebuvo prasmės - reikėjo veikti. Nutarė šokti pro langus, bet vos juos pravėrus, papliupo šūviai. Miškiniui ir Siaubui pavyko pabėgti, o Briedį ir Viesulą pakirto priešų kulkos. Negyvi jų kūnai liko gulėti dobilų lauke, nes tada dar priešai partizanų palaikų neniekindavo. Briedžio brolis Augutis, žinoma slapta, nuvežė žuvusiuosius į Stabalunkių k. kapinaites, kur juos palaidojo. Tai nebuvo iškilmingos laidotuvės, nors su kovos draugais atėjo atsisveikinti labai daug partizanų. Nebuvo nei salvių, nei kalbų, nei gėlių, net ašarų nebuvo. Buvo tik didelis ašaromis nenuplaunamas skausmas. Prie kapo duobės stovėjo tylūs ir susikaupę vyrai, o dangumi, tarytum pikti pranašai, viena po kitos krito ir krito rudeninės žvaigždės.

J.Daumanto knygoje "Partizanai", psl. 507 rašoma: "1947m. rugpjūčio mėn. Ereliui dar pavyko iškviesti į Vilnių Lietuvos šiaurės rytų srities partizanų vadą Žalgirį ir Vytauto apygardos vadą Žaliaduonį".

Norėčiau patikslinti. Į Vilnių važiavo Algimanto apygardos vadas Šarūnas ir Vytauto apygardos vadas Miškinis. Apie Markulio-Erelio, kaip išdaviko, veiklą vyrai tikrai nežinojo. Jeigu nors kiek būtų suabejoję Markulio-Erelio niekšybe, į Vilnių nebūtų važiavę. Dar šiandien prisimenu, kokie jie buvo drąsūs ir pasitikintys, kai išvažiuojant atėjo pas mus atsisveikinti.

Apie kelionę ir nesėkmes papasakojo Miškinis, laimingai ištrūkęs iš MGB spąstų.

Vadams išėjus iš mūsų namų ir vos kiek paėjus vieškeliu, pasivijo mašina "viliukas" ir nuvežė juos į Vilnių. Atvažiavę anksčiau sutarto laiko, kiek paklaidžiojo gatvėmis, tačiau bijojo sutikti pažįstamų. Sutartu laiku nuvyko į nurodytą butą. Ten juos sutiko šiltai ir pagarbiai, taip jiems tada atrodė. Pakvietė vakarieniauti į restoraną, tačiau jie atsisakė. Atsisakė ir svaigalų.

Apnakvindino juos antrame aukšte. Vyrai džiaugėsi, kad galės ramiai išsimiegoti lovose, bet vis dėlto ginklus pasidėjo po pagalvėmis. Pavargę greitai sumigo, tačiau, įpratę miegoti "kiškio miegu" išgirdo laiptuose šnabždesį "ticho, ticho". Pašokę griebėsi pistoletų, deja, po pagalvėmis jų jau nebuvo. Supratę klastą, iš antrojo aukšto šoko pro langą. Žemę pasiekė laimingai, gal kiek susipjaustę stiklais. Pasiekus žemę, vadų keliai išsiskyrė. Buvo naktis, Vilnius miegojo. Gal todėl ir nebuvo sukeltas aliarmas, o gal priešas, nesitikėjęs tokių partizanų veiksmų, sutriko.

Miškinis, pribėgęs Nerį, norėjo perplaukti į kitą pusę, bet srovė jį pradėjo nešti. Nepaisant to, jis jautėsi labai laimingas, kad nepateko priešui į nagus. Jeigu jau lemta mirti, tai mirs Tėvynės žemėje.

Staiga pajuto atsidūręs ant seklumos, Vilniaus žiburių jau nesimatė, kažkur amsėjo šuo, kvepėjo kaimo dūmais. Jautė, kad Vilnius pasiliko tolokai. Išlipęs į krantą, pasuko į kaimą, į vieną sodybą, kur lojo šuo. Vilkėdamas vien apatiniais, bijojo išgąsdinti, bet, laimei, pateko pas gerus žmones. Juo patikėjo, priglaudė, pamaitino ir aprengė.

Apie išdavystę sužinojome greitai. Partizanai įspėjo, kad nieko iš ryšininkų neįsileistume į namus. Jeigu atvyktų ryšininkė iš Algimanto apygardos, sakyti, kad nieko nežinome, nes buvo neaišku, kas išdavė.

Pagaliau vyrai gavo iš Miškinio laiškelį. Jis taip pat įspėjo, kad būtume labai atsargūs. Prašė atvažiuoti parsivežti, nes jaučiasi gana silpnai. Jis esąs Ukmergės rajone. Buvo nurodytas adresas. Važiuoti pasisiūlė sesuo Eleonora ir kitos dienos ankstų rytą su arkliu, pakinkytu į prastą vežimą, ji išvažiavo parsivežti vado. Kelionė pasisekė. Kiek buvo džiaugsmo visai šeimai, kai tos dienos pavakary, persirengęs elgeta pasirodė Miškinis su sese. Pavalgęs ir trumpai papasakojęs apie savo kelionę, išsk-

□ Tėvai Salomėja ir Karolis Laučiai. Stabalunkių k.

 

□ Brolis Antanas Laucius (17 m.). Stabalunkių k.


ubėjo pas vyrus, kurie taip pat nekantriai laukė jo grįžtant.

Miškinis, nors ir antrą kartą ištrūkęs iš priešų nagų, neprarado tikėjimo žmonėmis. O gal tikėjo, kad geroji lemtis apsaugos jį nuo pražūties. Deja, pasitikėjimas savo likimu nuvedė į priešų rankas.

...Ėjo jau penktieji okupacijos metai. Partizanų gretos retėjo, vis dažniau girdėjome apie sušaudytus partizanus, suimamus žmones.

Miškinis gavo kvietimą susitikti su okupantų karininku. Tam kruopščiai ruošėsi, nesitraukė nuo radijo imtuvo, skaitė laikraščius, norėdamas priešui įrodyti, kad seka pasaulio įvykius. Galutinai susitarus, Miš-

kinis paprašė tėvelio arklio, kad galėtų nuvažiuoti į susitikimo vietą. Arklys jau buvo pakinkytas, bet tėvelis dar bandė atkalbėti: "Vyrai, nevažiuokite, netikėkite priešais ir jų pažadais, paklausykite seno žmogaus". Miškinis tvirtino, kad jis turįs laikytis partizano žodžio net priešui duoto. Sėdo į roges ir per pavasarinę darganą išskuėjo į savo pražūtį.

Rytojaus dieną vaikinai, atvarę arklį, pasakė, kad "svečias" iš Vilniaus dar neatvažiavęs ir Miškinis pasilikęs jo laukti. O kad jis būtų sugrįžęs pas mus su berniokais! Deja, kitą naktį, priešų kareiviams apsupus sodybą, trečią kartą išduotam, nebepavyko prasiveržti. Taip drauge su kitais vyrais žuvo išduotas Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis.

Lietuva neteko kilnaus sūnaus, partizanai - drąsaus ir išmintingo vado, mes - nuostabaus žmogaus. Gerbė ir mylėjo jį partizanai už jo paprastumą ir nuoširdumą, už drąsą. Vyrai, skaudžiai išgyvendami vado netektį, pasitraukė iš slėptuvės, kurioje gyveno su juo keletą metų.

ANTANO LIMBOS-BUNKERIO ŽŪTIS

1947 m. rugpjūčio ankstų rytą pas mus užsuko slėptuvės šeimininko sūnus ir pasakė, kad iš naktinio žygio grįžo sunkiai sužeistas A.Limba-Bunkeris. Jis labai kankinasi ir prašo parvežti gydytoją.

Aš su arkliu išskubėjau į Uteną gydytojo, o sesė nuėjo pas sužeistą partizaną.

Sužinojęs, kad Bunkeris sužeistas į vidurius, gydytojas pasakė, kad padėti partizanui nėra vilties, nes praėjo per daug laiko ir tikriausiai jau prasidėjusi gangrena. Tada paprašiau bent vaistų, kad palengvintų priešmirtines sužeistojo kančias. Gavusi vaistų su sesele vaistams suleisti išskubėjau namo.

Gydytojas buvo teisus. Kelyje į namus sutikau dviračiu atvažiuojantį brolį, kuris pasakė, kad žemiška pagalba nebereikalinga. Taip kančiose mirė mūsų mielas drąsuolis Bunkeris, buvęs siaubu Utenos ir Leliūnų skrebams.

Vakare, paguldę ant neštuvų mirusiojo palaikus, maža laidotuvių procesija patraukėme į Stabalunkių kaimo kapinaites. Ten jau amžinam miegui ilsėjosi Viesulas ir Briedis. Kapinėse radome padarytą karstą ir iškastą duobę. Atsisveikinome mažas būrelis - ginklo draugai su kuriais Bunkeris gyveno, ir mes trys kaimynai: sesuo, brolis ir aš.

Deja, Bunkeriui nebuvo lemta likti šiose kapinaitėse amžinam poilsiui. Apie jo mirtį ir palaidojimo vietą sužinojo Leliūnų skrebai. Po savaitės atvažiavę išsikasė karstą su irstančiu kūnu ir išsivežė į Leliūnus. Žmonės kalbėjo, kad labai džiaugėsi savo sėkme, išvertę lavoną iš karsto dar šaudė į jį iš automatų. Turbūt jo bijojo ir mirusio. Kur užkasė jo palaikus, niekas nežino.

Po partizano Bunkerio mirties pas mus užėjo jo motina V.Limbienė. Visus stebinusi savo narsa ir stiprybe, dabar ši moteris buvo visiškai sugniuždyta. Iš jos lūpų veržėsi rauda su žodžiais: "Sudegino trobesius -nesisielojau. Turiu gerus, stiprius vaikus - naujus pasistatysim. Suėmė dukrą - vėl guodžiau save - jauna, sveika, iškentės. Bet dabar, kai netekau sūnaus, nieks manęs nebepaguos ir nenutildys mano raudos".

Išėjus Bunkerio mamai, jos kraupų šauksmą nusinešė rudenėjantys tėviškės laukai. Taip ir nenutilo šios motinos rauda iki jos gyvenimo pabaigos. Antrasis jos sūnus Teofilis Limba-Sakalas taip pat žuvo už Tėvyne.

O kiek tokių kraupių aimanų girdėjo mūsų Tėvynė? Kiek buvo tų, sielvarto prislėgtų, nelaimingų, J.Biliūno Juozapotų, klaidžiojančių Lietuvos laukais ir ieškančių savo vaikų kapų? Kiek, kas šiandien beatsakys?

ŽUVĘ UŽ TRISPALVĘ

Jau budo šaltas 1948 m. pavasaris. Apylinkėje siautėjo priešo kareiviai ir vietiniai išgamos. Nelinksma buvo gamtoje, džiaugsmo nebuvo ir žmonių širdyse.

Partizanų nuotaika irgi buvo prislėgta. Aplankiau juos prieš šv.Velykas, Didįjį šeštadienį. M.Valančiūnas-Aitvaras ir Dobilas (pavardės nežinau) rengėsi naktiniam žygiui. Norėdami nors kiek praskaidrinti žmonių nuotaiką, buvo nutarę Leliūnų bažnyčios bokšte per Velykas iškelti mūsų trispalvę.

Palinkėjusi sėkmingo žygio, atsisveikinau. Partizanai prašė po Prisikėlimo pamaldų ateiti pas juos ir papasakoti, kaip į vėliavos plazdėjimą reagavo žmonės. Prižadėjau.

Deja, šventinę nakties ramybę sudrumstė šautuvų ir automatų pokšėjimas, o dangų nušvietė raketos. Nuo šaudymo pabudo visa šeima. Supratome, kad mūsų partizanai susidūrė su priešu. Viešpatie, apsaugok ir padėk jiems laimingai pasitraukti.

Anksti rytą su sese išėjome į Prisikėlimo pamaldas. Eidamos visą laiką stebėjome kelią, ar nepamatysime susirėmimo pėdsakų. Artėjom prie miestelio ir guodėmės viltimi, kad viskas gerai. Tik likus gal 0,5 km, Lementiškio kaimelyje pamatėme ant kelio pridraikyta šiaudų, o ant sniego likučių raudonavo kraujas. Kieno tas pralietas kraujas - partizanų ar priešo? Maža viltis dar ruseno - o gal! Taip norėjosi, kad tai būtų priešo kraujas.

Atėjusios į miestelį sužinojome, kad per susirėmimą žuvo abu partizanai, o jų kūnai guli numesti išniekinti prie skrebyno.

Po pamaldų, kur gulėjo numesti partizanų kūnai, susirinko nemažai žmonių. Vieni norėjo atiduoti paskutinę pagarbą ir tyliai apverkti, o buvo ir tokių, kuriuos tas vaizdas džiugino.

Tiesiog nepajutau, kaip prasibrovusi pro žmones, atsiradau prie žuvusių brolių. Vakar jų akys spindėję ryžtu ir drąsa, šiandien į mane žvelgė šaltos ir negyvos, tartum klausdamos už ką? Apie tokį susitikimą vakar nei jie, nei aš nepagalvojome. Stipriai sukandau lūpas, kad iš širdies neišsiveržtų deginantis skausmas.

Tėvyne, kur gi tu priglaudei tuos jaunus partizanų kūnus, kad iki šiol jų dar nerandame?

ATSISVEIKINAME SU TĖVIŠKE IR LAISVE

Praėjo penkeri okupacijos metai. Daug gyvenimų sudėta ant Tėvynės laisvės aukuro, labai daug žmonių prarado laisvę ir gimtąją žemę. Kasdien tegirdi - sušaudė, sudegino, išvežė ar suėmė.

Laukėme arešto ir mudvi su seseria. Visi ryšininkai, dirbę su mumis Vytauto apygardoje, jau buvo suimti, taigi ir mūsų laukė tas pat, tik klausimas - kada?

□ Genė Lauciūtė. Kazachstano laukuose 1955 m.

□ Eleonora Lauciutė (iš dešinės) su likimo draugėmis Mile Dačiulaite ir Elena Poškaite. Lemju miškuose.

Ir štai 1949 m. lapkričio 2 d. kartu su rudens sutema į namus įsiveržia kareiviai. Tuojau puola prie manęs ir išstumia į kitą kambarį. Čia įveda du žmones, apdengtais veidais. Nudengę juos klausia, ar jie mane pažįsta. Abu atsako "taip", pasako pavardę ir slapyvardį. Vienas iš jų ryšininkas -vyžuoniškis. Jis ne kartą pas mus lankėsi arba susitikdavome turguje. Merginą mačiau pirmą kartą, bet ji sakė, kad aš ją suvedusi su mūsų apygardos vadu Miškiniu. Mūsų beržynėlyje buvau surengusi susitikimą su Miškiniu Algimanto apygardos ryšininkei Janinai Valevičiūtei-Astrai. O čia pasirodo buvusi jos sesuo Elena Valevičiūtė-Nida. Apie tą susitikimą ji, matyt, ir sužinojo iš sesers.

Namuose visur landžioja kareiviai, visur verčia, ieško nežinia ko. Aš sėdžiu pasodinta viduryje kambario. Kaip prie didžiausios nusikaltėlės stovi kareiviai. Ima pagunda šokli per langą į rudens vakaro tamsą, bet vos sujudėjus, kareivis tuojau griebia už peties.

Pagaliau krata baigta, liepia rengis, bet apsigalvoja, vėl neleidžia pajudėti. Džiaugiuosi, kad nėra sesers, gal ji išvengs arešto. Bet netrukus pro duris kareiviai įveda seserį. Taigi su tėviške ir laisve atsisveikiname abi.

Nesvetingai mus sutiko Utenos saugumo kabinetai. Tuojau pradėjo tardyti. Pastatė prie kūrenamos krosnies su kailiniais (man išeinant iš namų kažkas užmetė ant pečių brolio kailinius). Apie mane skraido keiksmažodžiai ir kumščiai, už sienos girdėti sesers klyksmas.

Pradeda darytis silpna, nugriūvu, tada aplaisto vandeniu ir vėl kelia "užjausdami": "Negaila banditkos, stovėsi, kol ištirpsi". Viešpatie, kokia ilga pirma nelaisvės naktis. Pagaliau pradeda brėkšti. Tardytojas renkasi savo popierius, galvoju, gal ir aš gausiu pailsėti. Tarytum supratęs mano mintį, tardytojas pasakė: "Negalvok, kad gausi pailsėti. Aš einu ilsėtis, o tave perduosim kitam tardytojui,"- ir pašaukęs kareivį, liepia mane išvesti.

Įveda mane į nedidelį kambarėlį, kur nėra jokio baldo. Dabar jau stoviu kareivio prižiūrima, tik jis stovi pasirėmęs sienos, o man negalima nei pasiremti, nei minutę pasėdėti ant grindų. Kareivį keičia kareivis, akyse darosi tamsu. Viešpatie, padėk laimingai pereiti žemiško pragaro kančią, suteik stiprybės!

Pagaliau įėjęs kareivis liepia mane vesti į mašiną. Sako, kad veš į Vilnių. Atveda ir sesę, jos veidas pilkas kaip žemė. Išvažiuojame iš Utenos, pravažiuojame Antalgę, Leliūnus, Beržinę. Staiga mašina sustoja. Kareiviai paaiškina, kad mašina sugedo, liepia išlipti. Einame pėsti. Su sese einame greta, bet kalbėtis neleidžia. Vos velkame kojas.

Papliumpa šūviai. Ant plento nugriūva "kruvinas" kareivls. Sesę griebiu už rankos ir tempiu į griovį. "Susišaudymas" trunka neilgai. Kažkas nutveria man už apykaklės. Tai - "partizanas", kurio kepurėje lietuviškas ženklas. Mus apstoja lietuviškomis uniformomis vilkintys vyrai, nuveda Į mišką ir pradeda klausinėti, kas mes esame. Paaiškinu, kad buvome suimtos ir mus vežė į Vilnių. Tada lyg priekaištaudami sako, gal mes esame išdavikės, o jie mus be reikalo išlaisvinę. Pasakiau, kad mus suėmė paskutines iš mūsų grupės ir išduoti nebebuvo ką. Paskui vėl klausimas, ar turėjome ginklus ir ar jais naudojomės. Esą štabų ryšininkės privalėję turėti ir, reikalui esant, naudotis pistoletais.

Nors "išvaduotojų" elgesys atrodė keistokas - neįtariau, kad tai baisi priešo klasta. Nustebino jų drąsa: netrukus po susirėmimo su kareiviais susikūrė laužą. Man pastebėjus, kad tai neatsargu, atsakė, kad dūmų iš miško nematyti. Tiesa, atėjęs "ryšininkas" pasakė, kad apylinkėje ramu.

Buvau labai išvargusi, todėl netrukdė man šiek tiek pamiegoti. Rudens dienos trumpos. Pradėjus temti, "išvaduotojai" mus nuvedė nakvoti į slėptuvę. Dar pasakė, kad jeigu kitą dieną bus ramu, ateis pas mus ir palydės miškais iki mums pažįstamų vietų. Jau atsistojusi eiti, prie savo kojų pastebėjau pamestą laiškelį. Aš jį pakėliau ir įsidėjau į kišenę, deja, neperskaičiau. Eidama suglamžiau ir mažais gabalėliais suplėšiusi, po vieną išmečiau. Taip ir liko nežinia, kas ten parašyta: klasta, įspėjimas ar mūsų pastabumo patikrinimas.

Einame pamiške, šviečia pilnatis, deimantais žėri sušalę rasos lašeliai. Miško glūdumoje kraupiai staugia vilkas. Kas tai? Vienišo girių valdovo skundas, ar jo baisi pranašystė mums?

Pagaliau mus vienas palieka apleistoje slėptuvėje. Girdžiu kaip iš viršaus jie mus uždaro. Širdį nusmelkia kažkoks keistas, nemalonus jausmas - kapas. Dabar jau galime pasikalbėti.

Pamačiusi sesers kūną apstulbau: visas - ištisa mėlynė, kirčių žymės. Ačiū Dievui, kad tokia baisi kančia iškentėta. Užmigome.

Mus pažadino šūviai miške, turbūt jau buvo rytas. Girdžiu "bunker". Pakelia dangtį ir klausia, ar kas nors čia yra, liepia išeiti arba mesią granatą. Sesės klausiu: "Ką darom, ar pasiduodam, ar tegu meta granatą ir užmuša?" Sesuo, nė trupučio nesuabejojusi, atsakė, kad geriau tegu užmuša. Aš taip pat tam pritariau. Trumpai pasimeldėme, atsisveikinome. Užpučiu žvakę. Tamsa ir kapas jau buvo, tik beliko nutraukti gyvenimus. Kapų tyla ir jokios mirties baimės, tik laukimas. Dieve, kokios mes buvom naivuolės, juk priešui reikėjo ne mūsų lavonų, o mūsų kančių...

Mane privedė prie vakarykščio "partizano Lapino" ir jo paklausė, kas aš. Jis gulėjo prie slėptuvės surištas. Kai pasakė, kad aš esanti partizanų ryšininkė Svajonė, aš jam spjoviau į veidą ir išvadinau niekšu. Tada jis pasakė: "Ką čia "niekše", prisipažinkime ir bus lengviau". Po to į mane pasipylė smūgiai, atrodė, kad nuo priešų kirčių virpa ne tik mano kūnas, bet ir žemė, prie kurios buvau prigludusi. Aš pradėjau šaukti. Šaukiau ne nuo fizinio skausmo - aš jo nejaučiau. Šaukiau iš savo bejėgiškumo, kad esu priešo rankose.

Kai atmerkiau akis, virš manęs plaukė pilki rudeniniai debesys, buvo matyti bažnyčios bokštas. Gulėjau sunkvežimio dugne, aplinkui sėdėjo kareiviai ir nešvankiai keikėsi. Sesės mašinoje nebuvo. Besižvalgydama atpažinau Leliūnų miestelio bažnyčios bokštą.

Jau temo, kai sunkvežimis pajudėjo. Mane atvežė atgal į Utenos saugumą. Sesers ir čia nemačiau. Apėmė slogi nuojauta. Supratau, kad fizinis skausmas yra baisiau už mirtį, dėl to sesė ir rinkosi mirtį, nes bijojo, kad skausmo gali neišlaikyti. Saugumiečiai, matydami, kad mušimu nieko nepasieks, sugalvojo dar vieną kankinimo būdą. Vienas kareivis, paėmęs už vienos kojos, antras už kitos, pradėjo plėšti. Tokios kančios sesė neišlaikė. Pasakė, kur yra du apleisti Vytauto apygardos bunkeriai. Vienas iš jų buvo tuščias, nes žuvus apygardos vadui Miškiniui, vyrai jį paliko. Antrąjį priešai taip pat rado tuščią, nes, saugumui mus išsivedus, brolis tą patį vakarą nuvažiavęs dviračiu, pranešė partizanams ir vyrai pasitraukė. Namus rado tuščius.

Brolis jau buvo patekęs į saugumo akiratį. Dar būdamas jaunas berniokas, 1946 m. vasarą suimtas be jokio kaltės įrodymo, tiesiog paimtas kelyje. Mušė ir kankino, reikalaudami išduoti partizanus. Taip pralaikė savaitę saugume, kiekvieną vakarą kankindami.

Brolis į namus sugrįžo liūdnas. Pasisakė, kad jį "užverbavo", liepė išaiškinti, kur būna partizanai. Brolis žinojo partizanų slėptuves ir, bijodamas, kad skausmo gali neišlaikyti, sutiko.

Apie tai papasakojom Miškiniui ir kitiems partizanams. Miškinis mus nuramino, patarė į saugumą nurodytu laiku neiti. Jeigu saugumiečiai atvažiuotų į namus, paaiškinti, kad tėvai neleidžia niekur išeiti iš namų, nes brolis dar neturėjo dokumentų, o tik gimimo liudijimą, rodantį, kad jis yra dvejais metais jaunesnis.

Miškinis neklydo. Po poros savaičių atvažiavo pas brolį saugumietis ir paklausė, kodėl nurodytu laiku neatėjęs su žiniomis į saugumą. Broliui paaiškinus, kad tėvai jo niekur iš namų neišleidžia, nes neturįs dokumentų, nusivedė jį į klojimą, smarkiai sumušė ir nurodė naują atėjimo datą, o jeigu nepasirodys - nušausią. Saugumiečiai lankėsi keletą kartų, ir kiekvieną kartą kartojosi ta pati procedūra. Brolis buvo mušamas, o paskutinį kartą taip žiauriai sumušė, kad jis nebegalėjo paeiti. Taip paliko jį ramybėje. Gaila, kad brolis jau nebeprisimena to budelio pavardės.

Nakčiai mane įstūmė į rūsį, buvo visiška tamsa, aplinkui šmižinėjo ir cypė žiurkės. Susiradusi kažkokius lentgalius, užmigau.

Pagaliau už manęs užsitrenkė kalėjimo vartai. Po visų tikrinimo pro-

□ Grupė uteniškių: antroje eilėje pirma iš kairės Genė Lauciūtė. 1955 m. Kazachstanas

cedūrų patekau į kalėjimo kamerą.

Pasibaigus tardymams, prasidėjo skausmingos kelionės. Kovo mėnesį iš Utenos kalėjimo mane pervežė į Lukiškes. Čia buvo paskelbtas Maskvos trijulės sprendimas: 10 metų sustiprinto režimo lagerio.

Gegužės mėnesį su saujele Lukiškių kalėjimo žemės ir dideliu sielvartu palikome Tėvynę. Apie mėnesį teko praleisti niūriame Leningrado kalėjime, toliau - Vologdos paskirstymo punktas ir galutinis sustojimas Komi ASSR, Inta.

Neįprastas, sunkus darbas, šaltis ir begalinis Tėvynės ir artimųjų ilgesys padarė savo: pradėjau dažnai sirgti. Ateidamos aplankyti draugės papasakodavo lagerio ir kitas naujienas. Mergaitės atėjusios juokėsi, kad Stalinas, praradęs žadą, vos pasako: "Kalinius pa...", ir vyriausybei neaišku - kalinius pakarti ar paleisti.

Su manimi palatoje gulėjo kelios rusės, kurios labai sielvartavo dėl Stalino ligos, o kai jis mirė, kokios graudžios ašaros liejosi! Nors jo dėka buvo gavusios po 25-erius metus lagerio. Aš gi dėl tos mirties džiaugtis galėjau tik po antklode.

1954 m. žiemą prasidėjo vežimai iš Intos moterų lagerio į kitus lagerius. Sveikas jaunas moteris vežė į Lemju miškus kirtimo darbams, o kitas, nedarbingas - į invalidų lagerį Abezę. Į Abezę išvežė ir mane. Čia jokių darbų nebuvo, tik kažko laukimas. Atrodė, kad iš čia jau niekur nebeišeisi. 1954 m. pavasarį ir čia prasidėjo kalinių sveikatos tikrinimas. Tikrino buvęs kalinys gydytojas Šimkūnas, kuris ir pasiūlė man iš čia išvažiuoti.

Taip gydytojo Šimkūno dėka, pravažiavus tūkstančius kilometrų, atsidūriau Kazachstane. Buvo kovo mėnuo, tirpo sniegas ir švilpavo varnėnai. Pavasarėjantys laukai priminė tėviškę, taisė nuotaiką ir teikė viltį sugrįžti į Tėvynę. Iš čia 1955 m. lapkričio 2 d., peržiūrėjus bylą ir sumažinus bausmę iki faktiško atbuvimo, išvažiavau į Lietuvą.

Žodžiais nenusakomas jausmas, kai po sunkių vergiškų klajonių svetur, suklumpi ir bučiuoji šventą, brolių krauju aplaistytą gimtąją žemę.

1996-1997 m.