PALANGOS GIMNAZIJOS 1945-1948 m. POGRINDIS IR POGRINDININKŲ LIKIMAI (2)
Prisiminimus užrašė ir parengė kraštotyrininkas Vytautas Rimgaila
Bronė Kalvaitytė-Šerepkienė, Domininko, g.1925 Telšių aps., Varnių vls., Balkininkų k., ūkininko šeimoje. Iki arešto 1948 071 Kretingos r. Laukžemės mokyklos mokytoja.
Tėveliai turėjo 12 ha ūkį, vėliau dar nupirko 6 ha. Gražios mano tėviškės apylinkės. Netoli parapijos bažnyčia. Saulėtom dienom, rudenio ir pavasario spalvom pasipuošus gamtai, tie nuostabūs vaizdai taip užliūliuodavo sielą, kad norėdavosi šaukti: "Ak, kokia graži tu, mano tėviškėle!" Čia ir prabėgo mano gražioji vaikystė iki dvylikos metų, kurioje buvo ir labai skaudžių valandų... Būdama 7 metų netekau mamytės, o dvylikos -tėvelio. Tuomet visa tai atrodė tragiška, o vėliau ėmiau dėkoti Dievui, kad taip Įvyko. Turime jų kapą tame brangiame Žemaitijos kampelyje, kurį ir dabar galime lankyti. Galėjo, be abejonės, tas kapas būti ir prie Laptevų jūros ar kitoje Šiaurės vietoje. Gal net kartu ir mūsų septynių vaikų. Mat tėvelis 10 metų buvo Varnių valsčiaus viršaitis.
Ilgai mūsų pradinėje mokykloje dirbo mokytoja Sofija Kiauleikytė, vėliau tapusi Laugeniene. Ji buvo didelė patriotė ir puikiai sugebėjo tuos jausmus įdiegti į mokinių širdeles. Istorijos pamokose gerai išaiškindavo okupantų tikslus Lietuvoje. Gal todėl vėliau niekas beveik iš mūsų kaimo nestojo į vokiečių ir sovietų karinius dalinius. Visi jie žuvo savo žemėje.
1940 m. vasarą praleidau tėviškėje. Gerai pamenu birželio 15-ąją, kai vieškeliuose pasklido sovietų okupaciniai kariuomenės daliniai. Jie buvo baisiai vargani. Labai skurdi kareivių apranga. Žiūrėjau į juos su didele baime, nes jų buvo tiek daug. Supratau, kad nebėra mūsų Lietuvėlės. Kaime žmonės klausinėjo vienas kitą, kas dabar bus, kaip toliau gyvensime.
1940-ųjų metų rudenį išvykau į Kauną. Čia ir pamačiau savo akimis sovietinių okupantų žiaurumus, terorą - nekaltų žmonių areštus ir k.t. Sovietų karininkai atsivežė savo žmonas, kurios parduotuvėse pirko viską, kas pakliuvo, dažnai nežinodamos daiktų paskirties. Prie maisto parduotuvių susidarė eilės, kurių Lietuvoje nebuvo. Į geležinkelio stotį važiavo sunkvežimiai su areštuotais žmonėmis. Mano šeimininkės brolio šeimai neleido net išvakarėse mirusios dukrelės palaidoti.
□ Palangos gimnazijos pogrindininke - ateitininkų būrelio įkūrėja ir vadovė Bronė Kalvaitytė-Šerepkienė, 1957 m.
194106 22 prasidėjo karas. Kauną išvadavo Lietuvos partizanai. Kauniečiai vokiečius sutiko su džiaugsmu. Deja, apie Lietuvos nepriklausomybę vokiečiai girdėti nenorėjo. Nors vokiečių okupacijos metais kaimo žmones labiausiai vargino prievolės, tačiau jaunimas dar šoko ir dainavo. Žymesnius veikėjus ir vokiečiai areštuodavo, bet jie nebuvo sukūrę tokio baisaus šnipų tinklo kaip bolševikai.
1941-ųjų metų rudenį įstojau į Telšių gimnaziją. Čia sužinojau apie baisiąją Rainių tragediją. Ten buvo nukankinti ir Telšių gimnazijos bei amatų mokyklos moksleiviai.
Po dvejų mokslo metų mano globėjai persikėlė į Kretingos apskritį. Su jais išvykau ir aš. Mokiausi Kretingos gimnazijoje. Čia įstojau į nelegalią Ateitininkų organizaciją. Vokiečiams ši organizacija mažai rūpėjo. Tie metai Kretingos gimnazijoje buvo patys gražiausi, patys reikšmingiausi dvasios formavimuisi. Mūsų vadovas mokytojas Juozas Kojelis. Jo asmenybė mus žavėjo, jo kiekvienas žingsnis vedė į didįjį tikslą: "Atsinaujinti Kristuje".
Nors vėliau ir daug kentėjau dėl šios organizacijos, bet jaučiausi laiminga, kad joje dalyvavau, ir esu dėkinga prof.S.Šalkauskiui, P.Dovydaičiui ir kitiems šios organizacijos įkūrėjams Lietuvoje.
1944 m. per vasaros atostogas sovietinė armija vėl okupavo Lietuvą. Inteligentija įvairiais keliais traukėsi į Vakarus. 1944 10 10 sovietinė armija užėmė Kretingą. Daug išgyvenau, nes dar gyvi atmintyje buvo 1941-ųjų siaubingi prisiminimai. Tuomet gyvenau pas gimines Darbėnų valsčiuje, Laukžemės bažnytkaimyje. Jau pirmomis dienomis sovietų kareiviai užpuolė 80-metį senuką ir, grasindami automatu, reikalavo bažnytinio vyno. Kentėjo nuo kareivių ir kiti gyventojai. Neblaivūs sovietų kareiviai užpuldinėjo merginas ir moteris. Prasidėjo ir baisesnės dienos - mobilizacija į sovietine armiją. Niekas nenorėjo į ją eiti. Daugelis slapstėsi, tačiau mažai kam pavyko, neretai sugautus vyrus enkavedistai sušaudydavo. Gaudė ir šiaip - vežė į lagerius.
1945 m. rudenį vėl grįžau į Kretingos gimnaziją. Baigiantis pirmam semestrui, buvau pakviesta į Kretingos NKGB. Nutariau tenai neiti, todėl pasitraukiau iš gimnazijos. Kurį laiką gyvenau kaime. Manęs niekas neieškojo. Įstojau į Palangos gimnaziją. Čia jau vyko vadinamasis "internacionalinis" ir "ateistinis" auklėjimas. Visa, kas buvo lietuviška, kilnu, šventa, imta vadinti nacionalizmu, buržuazinėmis atgyvenomis. Mokytojai buvo priversti prieš savo valią ir sąžinę klaidinti jaunimą. Per pamokas, bijodama, kad silpnesnių įsitikinimų klasės draugai nebūtų suklaidinti, įsitraukdavau į diskusijas. Stengiausi, kiek galėdavau, įrodyti religinės pasaulėžiūros pagrįstumą. Vėliau, pastebėjus keletą tauresnių mergaičių, dažnai lankančių bažnyčią, kilo mintis pakviesti jas į Ateitininkų būrelį, kas man ir pavyko. Pirmame susirinkime nušviečiau organizacijos programą. Įspėjau, kad turime laikytis konspiracijos, nes laikas bet kokiai veiklai pavojingas. Mokytojai patarė, kad nesirinktume didesniais būreliais, nes būsime įtarinėjami. Aiškinau, kad mūsų veikla apsiribos religine sritimi, o religijos laisvę sovietinė konstitucija garantuoja. Apie veiklą pasisakiau Palangos bažnyčios klebonui Ilskiui. Jis tam pritarė. Iš jo gaudavau literatūros. Ateitininkėms apie bendravimą su kunigu Ilskiu nepasakojau. Susirinkimuose svarstėme įvairias saviauklos ir dorovės temas. Įsipareigojome daug skaityti klasikinės ir religinės literatūros, įsigilinti į tikėjimo reikšmę žmogaus gyvenime, išsiugdyti asmenybę, kad galėtume veikti aplinką, kad apsaugotume visas mūsų tautos dorovines tradicijas nuo neigiamų, svetimų, taip intensyviai mums brukamų.
Siautėjo enkavedistai, stribai. Nekaltų žmonių areštai tapo kasdienybe. Mes negalėjome įsivaizduoti, kad tarp mūsų gali atsirasti išdavikų. Deja, jų buvo. MGB sugebėjo skaldyti ir valdyti. Vienus gal viliojo grašiai, kilus karjera, treti, gelbėdami savo kailį, pastūmėjo kitus į pražūtį.
Jaučiau, kad ir mes esame tame pavojaus rate, bet visomis mergaitėmis pasitikėjau, kaip pati savimi. Bet leisti bolševikams žaloti mūsų jaunimo dvasią ir sėdėti rankas sudėjus, yra šventvagystė. Todėl veikėme kaip sugebėjome ir tikėjomės, kad jeigu ir pakliūsime, tai dar ne taip greitai ir nemažai nuveiksime.
1947 m baigiau gimnaziją. Paskutinį susirinkimą organizavau pas mano gimines Laukžemės kaime, miškelyje. Čia susitikome ir su man pažįstamais partizanais: Alfonsu Knystautu-Ragūnu, Stanislovu Lisausku-Antanu ir Gedu. Šie vyrai buvo labai taurūs, niekada nekilnojo stiklelio, rūpinosi ne tik savo, bet ir visų žmonių saugumu. Gaila, greit juos priglaudė Tėvynės žemė. Jie žuvo 1949 m. žiemą, išskyrus Gedą. Vadovavimą Ateitininkų organizacijai perėmė moksleivė Marytė Jurevičiūtė.
Aš pradėjau dirbti Laukžemės mokykloje mokytoja. Tą 1947 m. rudenį buvo "rinkimai" į sovietinės valdžios struktūras. Mane paskyrė dalyvauti komisijoje. Prieš "rinkimus" partizanai davė išplatinti atsišaukimus į "Lietuvių tautą". Nors kaime stribai ir varė žmones balsuoti, bet mažai kas atėjo.
Norėtųsi paminėti ir taip vadinamus "liaudies gynėjus". Ne visi jie suprato, ką daro. Daugelis norėjo išvengti tremties, negalvodami, kad bus įtraukti į brolžudišką karą. Vėliau dalis jų gera valia ėmė dirbti savo tautai ir kentėjo Stalino lageriuose ir kalėjimuose. Toks buvo laukžemietis Juozas Lingys. Kretingos saugume girdėjau, jog vyrų kameroje sėdi už ryšius su partizanais Darbėnų milicininkas.
1948 07 1 į butą įsiveržė penki enkavedistai ir mane areštavo. Liepė apsirengti šilčiau. Išvarė į Darbėnus. Klausinėjo, ar aš pažįstanti banditus, ar tikinti į Dievą? Darbėnuose MGB kapitonas nuvedė į stribų būstinę, kur išbuvau visą naktį nesumerkusi akių. Galvoje sukosi įvairios mintys. Bandžiau įspėti, kas galėjo išduoti. Rytojaus dieną atvyko iš Kretingos MGB tardytojas Balašovas, žiaurios išvaizdos, vartojantis visus keiksmažodžius. Laikydamas rankose skydelį su mūsų vėliava, atidžiai stebėdamas mane tarė: "Tai darbas tų "svoločių" ateitininkų!" Keikdamasis pareikalavo papasakoti viską apie šią organizaciją ir savo veiklą joje. Atsakiau jam, kad tokios organizacijos nežinau ir nieko nepasakiau. Vėl keikdamasis Balašovas pagrasino, kad aš visą gyvenimą vaikščiosiu su grandinėmis ant kojų po Sibirą. Išsivežė mane su sargybiniais į Laukžeme daryti kratos.
Namuose rado mano draugę ateitininkę Rūtą Daukšaitę, Ją tuoj suėmė. Aš stebėjausi, kodėl ji nepasišalino po mano arešto. Kol saugumiečiai darė kratą, spėjau pasakyti keletą žodžių sesutei, prašiau, kad ji neverktų. Po kratos vėl susodino į sunkvežimį ir, užrišę akis, vežė mus su R.Daukšaite į Palangą. Palangos saugume irgi laikė užrištomis akimis, tik vesdami į tardymą nuimdavo raištį. Tardytojas Virenas daug kalbėjo apie laisvę. Atseit mano kaltės bus atleistos, jeigu viską nuoširdžiai papasakosiu ir išduosiu kitas ateitininkes. Atsakiau, kad jų kolaborante niekada nebūsiu, net ir tuo atveju, jei manęs lauktų ir bado mirtis. Tardytojas pradėjo rėkauti, keiktis. Ypač reikalavo išduoti kleboną Ilskį. Nieko neišgavęs pradėjo mušti kumščiais, o vėliau lazda. Baisūs buvo smūgiai į galvą. Vėliau pastatė mane į kampą. Atvedė akistaton dvi ateitininkes. Supratau, kad dabar gintis nėra prasmės, nes jos abi viską prisipažino ir patvirtino, kad aš buvau jų vadovė.
Po trijų parų tardymo Palangoje išvežė į Kretingos MGB būstinę. Čia jau man nebeužrišo akių. Išpjaustė sagas, išėmė iš plaukų segtukus ir įleido į kamerą, kur buvo tvanku, trūko oro. Kameros draugės gulėjo ant grindų kaip silkės statinėje. Kampe stovėjo medinė statinė, skirta tualetui ir pamazgoms. Kas trečią dieną statinę reikėdavo išpilti. Tuomet galėjome įkvėpti į plaučius gryno oro. Kartais tekdavo pamatyti ir šiurpų vaizdą - išniekintus nuogus partizanų kūnus.
Į tardymus vesdavo vakarais apie 21-22 valandą. Tardydavo keturias, šešias ir daugiau valandų. Dieną miegoti buvo griežtai draudžiama. Kartais girdėdavome, kaip enkavedistai tempdavo į tardymus dejuojantį vyriškį. Tai būdavo sužeisti, į nelaisvę paimti partizanai. Baisu būdavo girdėti kankinamų žmonių kančias. Kartą į mūsų kamerą atvedė baisiai kankintą merginą. Minkštieji raumenys nuo sumušimo buvo juodi, kojos degtukais apdegintos, išrauta daug plaukų. Ji papasakojo, kad tai padarė tardytojas Balašovas. Po kelių dienų ją išvedė ir į kamerą negrįžo.
Mano pagrindinis tardytojas buvo Obenekovas. Jis manęs nemušė, tik nuolat grasino, kad priversiąs viską prisipažinti, vis primindamas karcerį. Uždraudė gauti siuntinius. Tačiau badauti neteko, nes gavusios siuntinius su manimi dalinosi maistu. Dažnai tardymui kviesdavo ir kiti tardytojai. Tarp jų buvo vienas lietuvis, domėjęsis mano pasaulėžiūra. Kartą išsikvietė tardytojas Ulanovas - bjaurios išvaizdos žmogus. Kaip visuomet, atsisėdau kampe ant tardomajam skirto suolo. Ulanovas puolė kaip įmanydamas: grasino, gąsdino, kad susidorosiąs su manimi, kad aš jam ne lėlė ir t.t. Aš sėdžiu, o dvasioje tokia ramybė, kaip niekada... Atrodė, kad galėtų ir akmenį ant galvos skaldyti, man nei šilta, nei šalta. Išlaikė mane jis keturias valandas. Kai grįžau į kamerą, draugės pasakė, kad jos, man išėjus, meldėsi. Supratau, iš kur plaukė toji dvasios ramybė. Po keturių tardymo mėnesių pagrindinis tardytojas Obenekovas iškvietė mane pasirašyti baigiamąjį protokolą. Gąsdindamas pasakė, kad manęs laukia griežta bausmė, kadangi nieko neišdaviau, o visas kaltes prisiėmiau sau, kad teks kentėti vienai už visus. Bet tai buvo melas, nes tribunolas visoms paskyrė 25-ių metų bausmę, nors kaltė buvo nevienoda. Viena ateitininkė buvo nepilnametė.
Pasibaigus tardymui pajutau, tarytum sunkus akmuo nusirito nuo krūtinės. Teismas vyko Klaipėdoje dvi dienas. Nežinia, kam buvo reikalinga ta vaidyba, nes iš anksto viskas buvo nuspręsta. Po teismo kameroje visos ėmėme dainuoti. Ši nežmoniška bausmė veikė optimistiškai. Mums atrodė, kad jie bejėgiai, jei bijo mūsų - tokių menkų veikėjų.
Klaipėdos kalėjime patekome į didelę kamerą. Iš viso 35 moterys. Čia, lyginant su Kretingos saugumu, buvo tikras "komunistinis rojus": lentiniai gultai, davė suplyšusius čiužinius ir t.t. Vesdavo į kiemą pasivaikščioti, rytais ir vakarais į tualetą, kur buvo ir prausykla. Maudydavo ir pirtyje. Netrūko patyčių ir pažeminimų. Reikėdavo nuogai nusirengti prie vyro, kuris surinkdavo rūbus ir nešdavo į kaitinimo kamerą. Girdėjome, kad vyrams buvo paskirtos moterys. Klaipėdoje man leido gauti siuntinius su maistu, išskyrus pasimatymus. Po trijų mėnesių išvežė į liūdnai pagarsėjusį Lukiškių kalėjimą. Čia kameroje buvau kartu su Jadvyga Žibinskaite ir Zinaida Kiauleikyle. Su kitomis ateitininkėmis niekur nesusitikau. Iš čia greitai išvežė į Sibirą. Su manimi į etapą pateko Jadvyga Žibinskaite, o lageryje su ja išskyrė. Vežė mus gyvuliniuose vagonuose. Daug ką išgyvenome. Po dviejų savaičių kelionės atvežė į Novosibirską. Vieną pavakarę kažkokioje stotelėje išgirdome dainuojant: "Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka..."
Baisiai gėlė širdį. Buvo aišku, kad tai broliai ir sesės tremtiniai - lietuviai. Kur mūsų vargšų lietuvių nėra. Pilnos Sibiro platybės. Dar kiek pavežę į Rytus, mus išlaipino Irkutsko srity, Taišeto rajone. Apgyvendino buvusiuose japonų karo belaisvių lageriuose.
Gamta čia labai graži. Aukšti kalnai ir begalinė taiga, kur vasarą labai daug žydinčių gėlių, įvairių medžių ir uogų. Mums visa tai buvo neprieinama. Maitino labai blogai. Sunkus ne pagal jėgas darbas alino sveikatą. Didžiulės darbo normos, kurių nepajėgdavome įvykdyti. Už normų neįvykdymą įvairios bausmės. Buvo galima per metus namiškiams parašyti du vieno puslapio laiškus, ir būtinai rusų kalba.
1950 m. sugriežtino režimą. Visi netekome pavardžių, o vietoje jų gavome numerius, kuriuos reikėjo nešioti ant nugaros ir virš kelio. Mano numeris - Ha-640. Kankino mus ir blakės, kurių neįmanoma buvo išnaikinti. Retai gaudavome ir poilsio dienų. Taip ir slinko vargo, kančių mėnesiai ir metai. Mano lageryje buvo kalinių ir iš užsienio šalių. Kartais ateidavo liūdnos mintys: "Gal gerai būtų, jei nupjautas medis griūdamas užmuštų mane". Tik vieno norėjau - būti palaidota Lietuvos žemėje.
1953 m. apie Stalino mirtį sužinojome vakare. 1954 m. lageriuose prasidėjo sukilimai. Taišeto lageriuose kažkodėl sukilimų nebuvo. Vyko kruvini susidorojimai su kaliniais. Tačiau valdžia buvo priversta palengvinti režimą. Mums nuėmė numerius, neberakindavo barakų. Leido kas mėnesį rašyti laiškus, o vėliau ir neribojo. 1956 m. mus, politines kalines, pervežė į Marijinsko lagerius Kemerovo srityje. Lagerio administracija pranešė, kad turi atvykti komisija bylas peržiūrėti. Komisija man likusią bausme panaikino ir išleido į laisve. Tačiau ne visas. Paaiškėjo, kad lageryje lieka dar pora lietuvaičių.
Kelionėje į Lietuvą teko sutikti draugų ir priešų. Vieni reiškė užuojautą, kiti vadino fašistais. Atvykau į Kauną. Išlipus iš traukinio, taip norėjosi bučiuoti gausiai krauju aplaistytą Lietuvos žemę... Apsistojau pas savo jauniausią seserį. Vakare nuėjau į katedrą. Nuėjau atlikti išpažinties. Kai pasakiau kunigui, jog išpažinties buvau prieš aštuonerius metus, kunigas paklausė:
- Kada, sesute, grįžai?
Ašaros suspaudė man gerklę. Štai, kur mes esame savi, jaučiame vienas kitą. Norėjau apsigyventi Kaune, tačiau pasų stale pareiškė, kad yra potvarkis politinių neregistruoti. Artimųjų paraginta atvykau į Palangą. Palanga priėmė mane svetingai. Priregistravo, gavau darbą. Bet pamačius kaip ištaigingai poilsiauja mūsų pavergėjai ir kolaborantai, baisiai gėlė širdį. Ir mano pažįstamieji man pasirodė nebe tie. Jie nekėlė klausimo -kada išauš Tėvynės laisvės rytas. Jie buvo susitaikstę su likimu ir rūpinosi tik materialiais dalykais. Nors man jie buvo geri, tačiau skaudino dažni girtavimai ir kiti svetimųjų atnešti ir prigiję papročiai.
Po pusantrų metų ištekėjau už savo likimo draugo. Mano vyrą, už atsisakymą eiti į sovietų armiją, 1945 m. suėmė, tardant sužalojo ir nuteisė ilgiems metams kalėti. Palangoje jo į darbą nepriėmė. Aš gyvenamo ploto neturėjau. Bandėme apsigyventi ir įsidarbinti Utenoje, bet politiniai buvo nepageidaujami. Per didelius vargus vyras gavo darbą Antalieptėje. Čia gimė mums dukrelė Violeta. Pasibaigus statybos darbams, vargais negalais vyras įsidarbino Anykščiuose. Čia likome pastoviai gyventi. Gimus trečiajam vaikui, pablogėjo mano sveikata. Reikėjo pastoviai gydytis ir auginti vaikus. Pradėjus vaikams lankyti mokyklą, reikėjo kovoti už vaikų ateitį. Daug dėjau pastangų, kad mano vaikų pasaulėžiūra taptų kaip mano. Todėl greitai vaikai pateko į KGB akiratį. Dėl saugumiečių persekiojimo duktė turėjo pasitraukti iš Konservatorijos 4-ojo kurso. Sūnui pasisekė baigti Politechnikos institutą. Gal todėl, kad 10-oje klasėje, kai buvo saugumiečių tampomas dėl bažnyčios lankymo, pareiškė, kad jeigu neleis jam stoti į aukštąją mokyklą, tai jis stos į kunigų seminariją.
Taip besigrumiant, ačiū Dievui, sulaukėme ilgai laukto, išsvajoto Tėvynės ryto - nepriklausomybės. Tikiu, kad mūsų tautos vergija - jau praeitis. Tik laukia dar didelis darbas tautos dvasios arimuose...
Anykščiai, 1992 05 03
Vilimiškės kaimo ūkininko dukrai Jadvygai Zibinskaitei-Padavičienei. ateitininkei, mokslo pirmūnei Palangos gimnazijos mokytojai pranašavo mokslininkės ateitį. Deja, netikėtas areštas, ir "mokslus" jai teko tęsti Sibiro lageriuose. Apie savo gyvenimo tragediją Palangos gimnazijos pogrindininke Jadvyga Žibinskaitė-Padavičienė rašo:
...Šeimoje buvau dvyliktas vaikas. Man atėjus į šį pasaulį, mirė mamytė, o netrukus ir tėvelis. Todėl nepatyriau motinos meilės ir švelnių glamonių. Užaugino mane patėviai. 1941-aisiais peržengiau Palangos gimnazijos slenksti. Mokslas man sekėsi, domėjausi visais dalykais. Mano patėviai vis sakė, kad neleis mokytis. Bet buvau mokslo pirmūnė, todėl, matyt, buvo nepatogu neleisti. Netrukus už keletą eilėraščių, skirtų partizanams, kovojančiai Lietuvai, mokslus teko "studijuoti" Stalino lageriuose, Sibiro taigoje.
Slaptos Ateitininkų organizacijos vadovė, moksleivė Bronė Kalvaitytė, žinodama, kad esu priešiškai nusiteikusi prieš sovietinius okupantus, kurie trypia ir ašarose skandina tėvynę Lietuvą, kad gerai rašau referatus, paragino mane stoti į Ateitininkų organizaciją, Į šią organizaciją įstojau 1947 m. Nuveikiau nedaug. Parašiau porą referatų apie didvyrišką lietuvių tautos kovą su priešais, eilėraščių, kuriuos pasirašinėjau slapyvardžiais Banga , Vilnelė", "Baltija". Dalis eilėraščių buvo spausdinama ir partizanų laikraščiuose. Suėmė mane MGB-istai 1948 m. birželio mėn. po egzaminų. Kratos metu surado dienoraštyje rašytus eilėraščius, lai ir buvo visa mano kaltė. Praėję dešimtmečiai daug ką iš atminties ištrynė. Pamenu lik kelias eilutes:
Per bangas neramias atplaukia laivai.
Gal taip laukiamą laisvę jie veža ?
Bet tikriausiai ne jie, ir kodėl taip ilgai?
Mes be jos mums gyvenimo maža.
Kiek svajonių tylių, kiek ramių vakarų
Širdyje aš turiu užslopinti.
Nes kovoti einu, net mylėt negaliu
Vienas tikslas - Tėvynę apginti.
...Tardė mane Palangoje žiaurus, baisios išvaizdos MGB-istas Balašovas. Jis jautė dideli malonumą suimtuosius mušti specialiai pritaikyta lazda. Mušė šia lazda ir mane. Tardė ir Kretingoje. Oi vargo, vargo tardytojai, versdami mano eilėraščius į rusų kalbą. O tuo aš didžiuodavausi: nors ir labai mažai, bet kažką padariau mylimos Tėvynės labui, nes mano eilėraščių MGB bijojo. Už keletą partizanams skirtų eilėraščių mane, nepilnametę, trapią merginą, 1948 m. spalio 26-27 d. Klaipėdos so-
vietinis karo tribunolas nuteisė 25 metus kalėti lageriuose. Tokiais terminais neteisė net plėšikų ir kriminalinių nusikaltėlių. Išvežė mane į Krasnojarsko krašto liūdnai pagarsėjusius Taišeto lagerius. Čia skaldėme akmenis, kirtome miškus. Daug kas iš čia nebegrįžo. Kasdien patyčios, pažeminimai. Sargybiniai alkanus, pliaupiant lietui, versdavo stovėti rikiuotėje; jei pradedam tarp savęs kalbėti, tuoj įsako gultis į purvą. Kai atsikeliam, varva purvas nuo veido ir kūno. Taip ir "studijavau" mokslus lageriuose.
1955 m. išėjau į laisvę. Tačiau džiaugsmo maža, o skausmo - daug. Atvykau į Kauną pas seserį. Į Palangą grįžti nebuvo kur: gimtieji namai nušluoti nuo žemės paviršiaus, patėviai ištremti į Sibirą. Prasidėjo vargo dienelės savojoje Tėvynėje. Didelių pastangų dėka baigiau vidurinę mokyklą, ekonomikos technikumą. Įstoti į aukštąją - jokių vilčių, nes politinių nepriėmė. Daug dešimtmečių dirbu Kauno valstybinėje vandens įmonėje meistre. Tokia buvo mano jaunystė, toks gyvenimas...
Šią moterį, sidabro gijomis papuošta galva, vis skubančią Palangos gatvėmis, aktyvią visuomenininkę kurorte daug kas pažįsta. Tik vargu ar daug kas Palangoje žino, jog Stefa Večerskytė-Daukšienė - buvusi Palangos gimnazijos pogrindininke ateitininkė. Akmenalių pradžios mokyklos, Darbėnų valsčiaus mokytoja praėjo visus stalininių lagerių baisumus. Apie vargo ir kančių dienas S. Večerskytė-Daukšienė mena:
Kol mokiausi Palangos gimnazijoje, buvau slaptos pogrindžio Ateitininkų organizacijos narė. Pati užaugusi daugiavaikėje, neturtingo ūkininko šeimoje, kur duonos niekada nebuvo per daug. Augome aštuoni vaikai. Nuo mažens svajojau būti mokytoja. Šią svajonę puoselėjau besimokydama Palangos gimnazijoje. Labai mylėjau vaikus. O tai ir nulėmė, kad, baigusi gimnaziją, dirbau pradžios mokyklos mokytoja. Mokiau kaimo vaikus tarti pirmąsias raides, rašyti žodžius: mama, Tėvynė, Lietuva
Sovietinių okupantų siautėjimai, nekaltų žmonių areštai, trėmimas į Sibirą širdyje gimdė neapykantą okupantams. Daug kartų mąsčiau - kuo nusikalto Tėvynė Lietuva? Visa tai ir paskatino mane stoti į slaptą Ateitininkų organizaciją. Įstojau savo laisva valia, norėdama kovoti su blogiu, pajusti ir įgyti daugiau dvasingumo, kad galėčiau pati skleisti aplinkui gėrį jaunajai kartai, savo mokiniams. Ateitininkų susirinkimus pradėdavome malda. Kiek galėdami, padėjome kovojančiai Lietuvai.
Metų našta jau slegia mano pečius. Užaugo vaikai, auga anūkai. Sunku ir dabar patikėti - kuo nusikaltau sovietiniams okupantams, kokia aš galėjau būti valstybinė nusikaltėlė, kodėl ir už ką sovietinis karinis tribunolas nuteisė 25-erius metus kalėti.
Man tada ėjo 21- ieji. Baigėsi 1948-ųjų mokslo metai. Atsisveikinau su mokiniais - išleidau juos vasaros atostogų. Aplankiau tėvelius. Nutariau aplankyti ir Palangą, savo jaunystės miestą. Tarsi nujausdama kažką negero, mama įdėjo į rankinuką šv.Agotos duonos.
Liepos 1 d. atvykau į Palangą, sutikau mokslo drauges: Genutę Untulytę ir Danutę Andriekutę. Užėję į kavinę "Versalis", daug šnekėjome, dalijomės įspūdžiais, nes visos dirbome mokytojomis, kaimo "liktarnomis". Staiga pastebėjau, kad nuo gretimo staliuko mus stebi du vyrai. Širdis nujautė kažką negero. Mums išėjus į gatve, pareikalavo eiti kartu su jais. Įvedė į vaistinės prieangį - ten buvo MGB būstinė. Paėmė mūsų pasus. Po valandėlės išėjęs vienas MGB-istų pareikalavo eiti su juo. Įvedė į savo kabinetą, pasisakė esąs tardytojas Vlasovas (atrodo, kad tokia pavardė). Liepė sėstis ant taburetės, prie grindų pritvirtintos kampe. Pradėjo tardyti, klausinėdamas nebūtų dalykų. Aš viską neigiau. Trenkė man į veidą. Iš nosies pasipylė kraujas. Užrišę akis, liepė stovėti iškeltomis rankomis, rėkavo, keikė, grasino. Po ilgo tardymo atėjęs sargybinis išvedė ir uždarė vaistinės kieme, buvusiame kiaulių tvarte. Kankino troškulys, prašiau sargybinio gerti, bet nedavė. Suklupau mėšle - stovėti nebeturėjau jėgų. Neverkiau, bet gerai supratau, kokia žiauri lemtis ištiko mane. Staiga duris atrakino sargybinis rusas, padavė puoduką pieno ir duonos. Pasakė, kad išgėrusi pieną, puoduką paslėpčiau. Ryte vėl atvedė tardyti. Kai perskaitė apie ateitininkų būrelio veiklą viską iš eilės, supratau -gintis beprasmiška.
Po kelių dienų mane ir kitus suimtuosius išvežė į Kretingos MGB būstinę. Rūtą Daukšaitę, Ziną Kiauleikytę ir mane suvarė į vieną kamerą, kurioje ant medinio, pliko gulto gulėjo pažįstamas, sužeistas partizanas Kazys Gričelis. Sužeista koja negydoma, žaizdoje raitėsi didžiulės kirmėlės. Žmogus buvo aptekęs utėlėmis, kurios krito nuo gulto ant grindų. Jis buvo labai sumuštas, subraižytas, nebuvo kuo nuvalyti nuo veido kraujo ir prakaito. Vieną dieną įsakė jį nešti į sunkvežimį. Partizanas merdėjo, dejavo. Įkėlėme į sunkvežimį ant plikų lentų. Po poros valandų vėl kvietė mus: "Eikite ir pasiimkite savo banditą". Partizanas buvo labai silpnas, netarė nė žodžio. Mus perkėlė į kitą kamerą. Koks tolimesnis jo likimas - nežinau.
Varant į kamerą, atėmė viską, ką galėjo. Mamos dovanotą žiedą įsidėjau į burną - nepastebėjo. Tardyti kviesdavo naktimis. Tardė žiaurumu pagarsėjęs tardytojas Obenekovas. Į kamerą atvedė partizanę Liuciją Valančiūtę iš Kartenos. Peršauta ranka nuo peties iki riešo sugipsuota. Ji buvo basa, išvargusiu veidu. Kartą išvedė mus parodyti žuvusių partizanų lavonus. Jie buvo pasodinti prie lauko sienos, kruvini, į burnas sukišti papirosai. Sargybinis rėkė: "Žiūrėkite į banditus. Tai jūsų broliai".
Rugsėjo 15 d. atvežė į Klaipėdos saugumą, kur 1948 m. spalio 25-26 d. teisė karinis sovietų tribunolas. Teisė devynias merginas ir vieną vaikiną. Mes dvi buvome mokytojos, kiti mokiniai, dvi nepilnametės. Bausmė vienoda - visiems po 25-erius metus kalėti griežto režimo lageriuose. Daugumas atsisakė paskutinio žodžio. Tik Jadvyga Šilauskaitė pasakė:
- Aš negalvojau, kad tokia didžiulė, galinga SSRS taip bijo manęs, menkos, švelnios merginos.
Tribunolas norėjo jos kalbą nutraukti, bet mes pradėjome šaukti. Tada pagalvojau, kad mažai padaryta Tėvynės labui.
Po teismo, jau Klaipėdos didžiajame kalėjime, pirmą kartą po arešto, gavau pasimatyti su mama. Skaudus tai buvo pasimatymas. Vėliau prieš akis visada mačiau jos skausmingą, gerumu dvelkiantį veidą, jos norą susigrąžinti mane. Naktimis pašokdavau iš miego, norėdavau mamą apkabinti. Deja, tai būdavo tik sapnas.
Išvežė į Leningrado persiuntimo kalėjimą. Pirmiausia, žinoma, krata ir pirtis. Prieš įeinant į prausimosi salę, kampe stovėjo kėdė. Kiekvieną nuogai išrengtą, laipino ant tos kėdės. Čia tamsaus gymio vyras su plaukų kerpamąja "mašinka" visas skuto. Ir šiandien girdžiu jaunų mergaičių klyksmą, pasivijusį mane iš anų maudyklių.
Leningrade sužinojau, kad gretimoje kameroje sėdi buvęs mano fizikos mokytojas Normantas. Jis slaptu susirašinėjimu supažindino mane su dar vienu mokytoju Jonu Sireikiu, kuris, iškviestas į koridorių, su-suokdavo lakštingala. Vėliau jį mačiau būdama Intos 15-ojo olpo ligoninėje per langą. Jį vedė surakintomis rankomis. Po to ilgai su juo nelegaliai susirašinėjau. Jo slapyvardis buvo Lakštingala.
Atvežti į Intos lagerį, netekome pavardės ir vardo. Aš turėjau, tik numerį 0-225. Kadangi buvau rusvų plaukų, tai sargybiniai dažnai vadindavo "Ryžaja 0-225". Čia sutikau daug įvairių pažiūrų, įdomių moterų. Lageryje ilgai sirgau, daug kartų gulėjau ligoninėje. Čia pradėjau rašyti ir eilėraščius. Ne visus pavyko išsaugoti.
Ilgesys
Taip pasiilgau gintaro krašto,
Vėjo glamonių, marių dainų.
Širdį lyg peiliais nerimas drasko,
Noriu išbėgti, bet negaliu.
Noriu išgirsti jūros ošimą -
Tiek daug praleista ten valandų...
Bristi smiltynais, audrai nurimus.
Staiga sustoju - aš už vielų.
Inta, 1953 m.
Man būnant Intos lageryje, 1949 m. pavasarį enkavedistai į Sibirą ištrėmė mano tėvus, seseris, brolį, kur jie kentė badą, šaltį, patyčias. Tai man buvo naujas ir žiaurus smūgis. Maniškiai niekuo nebuvo nusikaltę okupantams.
MGB vykdė ir provokacijas. Pamenu, iš Dzūkijos buvo atvežta Gražulevičienė su dviem dukrom: Onute ir Leokadija. Onutę labai žiauriai tardė, provokavo. Vieną naktį atidarė kameros duris, tyliai priėjo prie jos, pakėlė ir pasakė: "Bėkim, mes tave išlaisvinome". Pasakė jos, kaip ryšininkės slapyvardį, kelis pažįstamų partizanų slapyvardžius. "Bėkim pas juos". Onutė patikėjo, bėgo. Deja, tai buvo persirengę saugumiečiai -provokatoriai. Sugrąžinę į kalėjimą kankino, mušė. Tai vienas pavyzdys, o jų buvo žymiai daugiau.
Po Stalino mirties gyvenimas truputį atlėgo ir Intos lageryje. Merginos ėjo dirbti į tokius objektus, kur naktimis dirbdavo vyrai, o dienomis
□ Viena iš Komijos Jutos lagerių šachtų. Juta, 1953 m.
□ Išėjus iš lagerio. Stovi: Rūta Daukšaitė ir Stefa Večerskytė; sėdi Nijolė Rimkevičienė (?) ir I.Bendinskytė. Inta, 1955 m.
moterys. Rasdavome vyrų paslėptų laiškučių. Taip užsimezgė nelegalus susirašinėjimas. Gavau ir aš laiškelį iš pažįstamo Juozo, laisvėje gyvenusio gretimame kaime. Susirašinėjau su juo keturis metus. Išėję į laisvę, sukūrėme šeimą.
Buvo ir gerų sargybinių - laiškus pasiųsdavo namiškiams. Vienas net įsimylėjo kalinę. Ji buvo ukrainietė, Oksana. Kartą, parvaręs kalines, prie lagerio vartų jis numetė automatą ir pareiškė, kad daugiau kalinių neves į darbą. Jam tuoj nuplėšė antpečius ir, užlaužę rankas, nuvedė. Girdėjome, kad jį nuteisė trejiems metams.
Į laisvę išėjau 1955 m. balandžio 25 d. Deja, ta laisvė buvo karti ir sunki. Vargas, kančios, ašaros buvo dar priekyje. KGB nepaliko manęs ramybėje, savo žemėje man nebuvo ramios vietos. Išvykau pas tėvus, ištremtus į Krasnojarsko kraštą. Čia ištekėjau. 1957 m. grįžau su vyru į Palangą. Prasidėjo vėl skaudžios mano gyvenimo dienos. Niekas neregistravo ir nepriėmė į darbą, kratėsi kaip raupsuotos. Apie darbą mokykloje nebuvo ir kalbos, nes aš paženklinta - politinė.
Sutikau ir taurių žmonių, kurie ištiesė man pagalbos ranką sunkią gyvenimo valandą. Dirbau "Bangos" sanatorijoje buhaltere. Čia dirbau kol išėjau į pensiją. Tačiau KGB dar ilgai nepaliko manęs ramybėje. 1958 m., įsibrovę į butą, padarė kratą. Konfiskavo visus mano rankraščius. Nežinau, gal nuo arešto mane išgelbėjo neseniai gimęs sūnus. Bėgo metai. Mirė vyras. Likau viena su dviem mažamečiais vaikais. Daug vargau, kol užauginau ir išleidau į gyvenimą dukrą ir sūnų. 1956 m. grįžę iš tremties tėvai rado tik seną klevą, liūdintį prie nugriautos ir išdraskytos tėviškės: nebuvo pastatų, kryžiaus, rūtų darželio.
Kaip susiklostė tolesni likimai pogrindininkų- Lietuvos patriotų, pergyvenusių stalininių lagerių baisumus? Kur jie dabar? Daugelis pakeitė gyvenamąsias vietas. Kitiems nebuvo lemta sulaukti mūsų dienų. Jų pamiršti nevalia. Atsitiktinai susipažinau su Klaipėdos rajono Rimkų kaimo gyventoju Stasiu Skripkausku. Jį daugelis pažįsta, tačiau vargu ar kas žino, kad tai vienas Palangos gimnazijos pogrindinės organizacijos dalyvių, daugelį metų enkavedistų ir valdžios persekiotas. Žmogus ilgus metus neturėjęs ramybės. Apie tai Stasys Skripkauskas mena:
...Gyvenime dažniausiai taip yra - ko nenori, tas lyg tyčia atsitinka. Gimiau ir užaugau Kretingos rajone, Lazdininkų kaime daugiavaikėje šeimoje. Tėvas mūsų nelepino, dirbome žemę, auginome duoną. Ir štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, 1940 m. sovietinė okupacija. Naujoji valdžia atėmė dalį mūsų žemės, apdėjo nepakeliamomis prievolėmis. Žodžiu, tapome liaudies priešais. Sužinojome, kad 1941 m. okupacinė valdžia numatė mūsų šeimą ištremti į Sibirą. Slapstėmės, todėl trėmimo išvengėme. 1944 m. vokiečiai traukėsi iš Lietuvos. Mokiausi Palangos gimnazijoje. Tėvas nutarė trauktis į Vakarus, nes gerai žinojo, kas mūsų laukia. Tai buvo bene tragiškiausia mano gyvenimo valanda. Reikėjo apsispręsti man, 17-mečiui vaikinui. Prisiminiau Palangos gimnazijos mokytojus V.Jurevičių, I.Gudaitį ir kitus, kurie ugdė manyje meilę Tėvynei, dirbti ir aukotis jos labui. Tvirtai nutarėme su broliais Juozu ir Celestinu, kad turime likti Lietuvoje, nepaisant visų pavojų. Tėvai ir dvi seserys pasitraukė į Vakarus. Mano ir tėvų keliai išsiskyrė.
Sugrįžo sovietiniai okupantai. Prasidėjo žmonių areštai, gyvuliniuose vagonuose vežė žmones į lagerius ir Sibirą. Broliai Juozas ir Celestinas buvo priversti slapstytis. Aš tęsiau mokslą Palangos gimnazijos paskutinėje klasėje. Kiek leido aplinkybės ir sąlygos, mokytojai ir toliau sakė mums tiesą, ugdė meilę Lietuvai. Buvome jauni, žavėjomės Lietuvos knygnešiais, kunigaikščių ir savanorių žygdarbiais. Sužinojome, kad Lietuvoje veikia jau ir partizanai. Užsidegėme ir mes, moksleiviai, kažkuo prisidėti prie kovos už Tėvynės laisvę.
Artėjo 1946 m. "rinkimai" į sovietinės valdžios struktūras. Tuometinė spauda, agitatoriai daug rašė ir skelbė apie tariamą liaudies vienybę. Kartą matematikos mokytojas Vytautas Jurevičius, ilgai stebėjęs mane ir klasės draugą Marceliną Galdiką, pakvietė slaptam ir rimtam pokalbiui. Pasiūlė mums stoti į pogrindinę organizaciją. Sutikome. Davė perskaityti priesaikos tekstą. Ir taip mokytojas Vytautas Jurevičius mane ir M.Galdiką priėmė į pogrindinę organizaciją ir prisaikdino. Priesaikos teksto dabar nebeprisimenu, bet esmė tokia, kad pasižadėjome visomis jėgomis kovoti prieš sovietinius okupantus už nepriklausomą Lietuvą. Mokytojas V.Jurevičius davė ir pirmą užduotį: nuvykti į Kretingą ir pargabenti atsišaukimų.
Nuvykau į Kretingą pas ligoninėje dirbusią medicinos seselę Juliją Dzindzilietaitę. Ji perdavė man paketą su atsišaukimais, kuriuos pargabenau Į Palangą ir perdaviau mokytojui V.Jurevičiui. Dalį jų mokytojas davė man ir M.Galdikui ir įpareigojo išplatinti Palangoje, Lazdininkų kaime ir kitose vietose. Atsišaukimai ragino Lietuvos gyventojus neklausyti okupantų ir boikotuoti rinkimus. Užduotį įvykdėme sėkmingai. Partizanų veiksmai, plačiai paplitę atsišaukimai Palangoje, Kretingoje ir kitose vietose nejuokais sukėlė ant kojų MGB, enkavedistus ir jų talkininkus.
Vėliau paaiškėjo, kad būta išdavystės. Prasidėjo areštai. Buvo suimtas mokyklos direktorius A.Urbonas, mokytojas V.Jurevičius, moksleiviai ir kiti mokytojai. Areštavo mane ir M.Galdiką. Atvežė į Kretingos MGB tardyti. Tardydami žiauriai mušė, tačiau aš nieko neprisipažinau, o tiesioginių įkalčių tardytojai neturėjo. Kretingos MGB sėdėjau vienoje kameroje su Lietuvos kariuomenės karininku Ožeraičiu, kurį tardydami žiauriai mušė ir kankino. Po tardymų Kretingoje mus atvežė į Klaipėdą, kur teisė sovietų karinis tribunolas.
Kalėjime veikė tik kaliniams žinomas telegrafas. Kaliniai kažkokiu būdu sužinojo, kad neva žiaurus Kretingos MGB tardytojų elgesys su suimtaisiais pasiekė valdžios viršūnes. Ir neva tardytojai buvę nubausti. Susitarėme, kad visi tribunolui sakysime, kad mus tardant mušė. Nežinau, gal tai ir turėjo įtakos, tribunolo teisėjams skiriant bausmes. Teisiamųjų suole buvome dvi grupės kalinių: Palangos ir Kretingos gimnazijų mokytojai, moksleiviai ir kiti gyventojai. Iš viso 72 teisiamieji. Bausmės įvairios - ilgi metai kalėti. Mane ir dar 16 kaltinamųjų tribunolas išteisino. Tačiau dar ir po teismo mane laikė kalėjime penkis mėnesius, kol išleido į laisvę. Išėjęs į laisvę, išlaikiau gimnazijoje baigiamuosius egzaminus, tačiau ramybės neturėjau. Tėvų žemę ir turtą vietinė valdžia atėmė. Kretingos rajone darbo negavau. Pradėjau dirbti Kretingalės septynmetėje mokykloje pradinių klasių mokytoju. Baigęs fizinio lavinimo mokytojų kursus, Priekulės progimnazijoje dirbau fizinio lavinimo mokytoju. Deja, neilgai. Enkavedistai sekė kiekvieną mano žingsnį, nes buvau paženklintas jų įskaitoje. Kaip neištikimą sovietų valdžiai atleido iš mokytojo pareigų, kaltino, kad tėvai ir dvi seserys gyvena Vakaruose, kad du broliai -Celestinas ir Juozas - slapstosi - banditai. Į darbo knygelę įrašė, kad atleistas už pedagoginio darbo dezorganizavimą mokykloje. Todėl negalėjau dirbti mokytoju. Likau be darbo ir pragyvenimo lėšų. Pavyko įsidarbinti buvusiame Klaipėdos rajono "Ąžuolo" kolūkyje buhalteriu, tačiau, sujungus kolūkius, vėl likau be darbo. Dirbau mokesčių agentu, bet vėl atleido iš pareigų kaip nepatikimą, kaltino, kad einu į bažnyčią ir atlieku religines apeigas. Vėl į darbo knygelę įrašė atitinkamą įrašą...
Klaipėdos rajone ir mieste nuolat ieškojau darbo. Įmonių, įstaigų kadrų skyrių viršininkai, pažvelgę į mano darbo knygelės įrašus, kratėsi manęs kaip raupsuotojo iš tolo. Darbo niekur negavau. O gyventi reikėjo - šeima, maži vaikai. Žmonos, pradinių klasių mokytojos, alga menka. Ką daryti? Sukūriau versiją, kad pamečiau darbo knygelę. Gavau dublikatą, tačiau be valdžiai nepageidaujamų įrašų. Taip pasielgti mane privertė sovietinė sistema, kurioje melo ir apgaulės apstu. Dirbau įvairiose miesto įmonėse, kelių valdyboje, kol išėjau į pensiją. Užaugo ir išėjo į gyvenimą dukros Liucija ir Laima, auga keturi anūkai. Dabar, kada mano gyvenimas sparčiais tempais ritasi į saulėlydį, dažnai pagalvoju ir mąstau, kad, įstojęs į Palangos pogrindinę organizaciją, kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės labai mažai tenuveikiau, o patekęs į MGB rankas, kentėjau ir daug vargau. Ne kartą ir ašarą nubraukiau nuo veido. Nors sakoma, kad vyrai neverkia. Neteko palydėti į paskutinę kelionę ir savo tėvų...
Parodžiau tik mažą dalelę Palangos gimnazijos pogrindininkų kančių ir vargų kelio. Nieko dar nežinome apie kitus iš 72 Palangos ir Kretingos gimnazijos mokytojų, moksleivių ir gyventojų likimus. Nežinomi ir tų pogrindininkų nuveikti darbai.
Panaudota literatūra
1. Markelytė S. Palanga. V.1987.
2. Preibys A. 10000 mano gyvenimo parų//Skuodo žodis. 1990. Kovo 21.
3. Rimgaila V. Kovota ne veltui//Kauno diena. 1992. Liepos 28.
4. Aleksonienė R. Mano širdžiai artimi žmonės//Klaipėda. 1992. Rugpjūčio 11.
5. Rimgaila V. Palangos gimnazijos pogrindininko gyvenimo fragmentas// Klaipėda. 1992. Rugpjūčio 21.
6. Rimgaila V. Nauji Palangos ir Kretingos gimnazijų pogrindininkų atsiminimai//Klaipėda. 1992. Rugpjūčio 28.
7. Rimgaila V. Eilės ir dainos šaukė į kovą//Klaipėda. 1992. Rugpjūčio 13.
8. Rimgaila V. Jaučiu gimtos žemės pulsų, girdžiu jos šauksmą//Klaipėda. 1992. Rugpjūčio 11.
9. Rimgaila V. Pasakojimai apie Palangos ir Kretingos gimnazijų pogrindininkus ir jų likimus//Klaipčda. 1992. Rugpjūčio 14.
10. Lietuvos laisvės kovos//Jaunimo gretos. 1976. Nr.ll.
11. Rimgaila V. Palangos ir Kretingos gimnazijų pogrindis// Tremtinys. 1992. Nr.10.
12. Žulpaitė G. Pirmasis Palangos pirmininkas//Tarybinė Klaipėda. 1985. Kovo 30.
13. Čepulytė D. Atpildas už šmeižtą//Tiesa. 1983. Gegužės 20.
14. Petraitienė S. Brangi tylos kaina//Švyturys. 1966. Liepos 19.
15. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. V.1990.
16. Rimgaila V. Kai buvome nelaisvi//Banga. 1992. Rugpjūčio 22.
17. Rimgaila V. Išdraskyti lizdo paukščiai//Klaipėda. 1992. Spalio 01-02.
18. Rimgaila V. Išdraskyti mokytojų likimai//Mažoji Lietuva. 1992. Rugsėjo 3.
19. Rimgaila V. Banga, Vilnelė, Baltija//Tremtinys. 1992. Nr.19
20. Daukšienė S. Skausmo lašas vargo jūroje//Klaipėda. 1992. Lapkričio 4.
21. Preibytė-Valiūnienė R. Ir aš ten buvau... V.1992.
22. Rimgaila V. Skuodo gimnazijos mokytojo Vytauto Jurevičiaus tragiško gyvenimo fragmentas//Mūsų žodis. 1993. Sausio 27.
23. Bičkūnas J. Mirties magistralė. V.1990.
24. Rimgaila V. 47 metai be Tėvynės//KIaipėda. 1993. Rugpjūčio 22.
25. Aleksonienė R. Nežinomi likimo keliai//Klaipėda. 1993. Rugpjūčio 25.
26. Rimgaila V. Palangos gimnazijos pogrindininkų-parlizanų likimai //Klaipėda. 1993. Rugpjūčio 6.
27. Jurevičiūtė M. Sukilimas Kengyro lageryje//Klaipėda. 1994. Sausio 6.
