NEGALĖJOM LIKTI NUOŠALY
VAKARŲ LIETUVA
ŽALIOSIOS RINKTINĖS PARTIZANAI
Alfonsas Litinskas
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai Tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!
Maironis
Lietuvos mokykla ir jos mokytojai skiepijo vaikams Tėvynės meilę, ugdė savo gimtojo krašto patriotus. Jie dirbo šį taurų darbą, nenuleisdami rankų, nesitikėdami materialinio atpildo. Mokyklos suolas, jaunųjų ūkininkų ratelis, šaulių būrys - tai aplinka, kurioje formavosi Lietuvos pilietis, patriotas, pasiruošęs ginti savo Tėvynę.
Tos pačios patriotinės dvasios buvo veikiama ir mūsų šeima. Tėvas gana apsiskaitęs ir išprusęs, gerai žinojo ne tiktai rusų imperijos, bet ir mūsų, Lietuvos, istoriją. Man pripasakodavo įvairiausių pasakojimų ir padavimų. Aš dar nemokėjau skaityti, jau žinojau apie Vaidevutį, Mindaugą, Trakus ir Lietuvos laisvės kovas 1918-1923 m. Patriotizmą žadindavo ir dainos, kurias visa šeima dainuodavo. Ypač dainos Maironio žodžiais giliai įstrigdavo į mūsų, vaikų, jaunas širdis. "Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės", dainuodavo mūsų kaimo šauliai, kurių būryje buvo virš trisdešimties.
Nors mūsų šeima buvo neturtinga, bet aš nesijaučiau nelaimingas ar pažemintas. Dar vaikas kūriau planus, ką darysiu užaugęs, ir manau, kad mano svajonės būtų išsipildžiusios. Buvau nesugriuvęs, kaip kaime sakydavo, bet kokį darbą sugebėjau dirbti. Konstravau, gaminau aviamodelius, kurie gana sėkmingai skraidė. Man skraidyti neteko, nes vėliau "nuskraidino" į Šiaurę, iš kur ilgai negalėjau pakilti.
Man, dvylikamečiui, pirmoji okupacija nebuvo netikėta, bet išsyk sunku buvo suvokti, kas vyksta. Tiktai po savaitės kitos, kai aplinkiniuose miškuose apsistojo baisiai atrodantys sovietų raiteliai, pradėjo aiškėti ne tik man, vaikui, bet ir visiems žmonėms kokia nelaimė užgriuvo mūsų tautą. Jau rugpjūčio mėn. buvo sunaikintos visos trys kaime buvusios bibliotekos, mokyklos, jaunųjų ūkininkų ir šaulių organizacijos.
□ Petras Masiulaitis-Virpša, Giria
Prasidėjus karui ir vokiečiams išvijus rusus, greitai paaiškėjo okupantų piktadarybės. Skaitydami J.Petruičio "Kaip jie mus sušaudė", "Lietuvos archyvus", sužinojome Rainių, Panevėžio, Pravieniškių tragedijas, ir mums, vaikams, jau formavosi požiūris i okupantus ir okupaciją. Tai skatino greičiau subręsti ir suprasti, kas yra Tėvynė ir Laisvė.
Baigiantis antrajai okupacijai Petras Masiulaitis pasikvietė dirbti, kartu ir mokytis staliaus amato. Petras buvo puikus žmogus, doras vaikinas, šaulys ir didelis patriotas. Gyveno kartu su jaunesniuoju broliu Vladu ir senute motina. Turėjo keletą hektarų žemės, kurioje kada nors galvojo įsikurti. Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo Linkaičių ginklų fabrike. Ten tuo metu dirbo nemažai kaimo jaunimo. Jau vokiečių okupacijos metais Petras įsijungė į pogrindinę pasipriešinimo okupantams veiklą. Ši okupacija, palyginus su sovietine, buvo gana švelni. Nebuvo perdaug persekiojami Lietuvos žmonės. Valdymo struktūrose dirbo savi lietuviai, kurie įvairiais, jiems galimais ir prieinamais būdais lengvino okupacijos naštą.
Neatsitiktinai Petras mane pasikvietė dirbti. Vokiečių okupacijai artėjo galas. Frontas 1944 m. gana sparčiai artinosi prie Lietuvos. Reikėjo ruoštis trečiajai, baisiausiajai okupacijai. Petras žinojo, kad jam teks pasitraukti į pogrindį ir įsijungti į aktyvų pasipriešinimą. Jam reikėjo patikimų žmonių, ypač jaunimo, kuriems negrėsė mobilizacija, kurie galėjo nesislapstydami veikti ir padėti į nelegalią padėtį pakliuvusiems vyrams. Jau tuomet supažindindavo mane su pogrindžio literatūra, kurios jis nemažai gaudavo.
1944 m. liepos 26 d. į Užuožerių kaimą važiavo sovietiniai tankai. Pasičiupęs savo SV-10 - dešimties šūvių automatą, Petro brolis Vladas pakluonėmis kažkur pasitraukė, arčiau miško. Buvo aišku, kad jis įsijungė į kovą. Petras dar lūkuriavo iki rugpjūčio 12 d., kuomet buvo paskelbta Šeduvos valsčiuje mobilizacija. Kaimo vyrai, ryšulėliais nešini, apverkti žmonų ir motinų, išėjo į svetimos valstybės karą. Tačiau ne visi nuėjo iki Šeduvos. Dalis vyrų, pailsėję Narbobalos krūmuose, naktį sugrįžo į namus. Sugrįžo ir jau nebesirodė, o pradėjo ruoštis kovai su nuožmiausiu Lietuvos ir žmonijos priešu - bolševizmu.
Mes, jaunesni, legaliai gyvenę, supratome, kad negalime likti nuošalyje. Vyrams reikėjo ginklų, jų ne visada lengvai galėjome gauti. Tai buvo įvairūs būdai, daugiau ar mažiau rizikingi. Pasinaudodavome rusų kareivių silpnybe alkoholiui: vienas kitas susigundydavo.
Būdavo ir kuriozų. Kaime visą rugsėjį ir pusę spalio stovėjo NKGB pasieniečių batalionas. Netoliese, kitoje kaimo gatvelės pusėje, pievoje, žaliakepuriai buvo pasistatę palapinių. Ten gyveno, vakarais kūrendavo laužus ir dainuodavo ukrainietiškas dainas. Tarp pasieniečių buvo daug jaunų ukrainiečių. Vieno tokio, vardu Fedia, paprašiau automatui šovinių, nes jų reikėjo mūsų vyrams. Kareivėlis, įtariai nužvelgęs mane, paklausė: "O kam tau šoviniai?" Tikinau, kad mums, kaimo vaikiščiams, norisi pažaisti, na ir pašaudyti. Jis gana draugiškai perspėjo, kad tai labai, labai pavojingi žaidimai, ypač kol jie čia, kaime. Pasienietis Fedia buvo geras žmogus; o juk galėjo užsitarnauti juostelę antpečiuose, o man parodyti kelią į Šiaurę.
Įvairiais būdais gautus šovinius net kišenėse nešiodavausi (o kaimas pilnas enkavedistų). Kartą mokyklos kieme, išsiėmęs iš kišenės saują šovinių, parodžiau draugui. Jis, žvilgterėjęs į viršų, pamatė, kad du pasieniečių karininkai iš antrojo mokyklos aukšto lango mus pastebėjo. Reikėjo ką nors daryti. Už keleto žingsnių buvo mokyklos šulinys. Į jį greitai supyliau šovinius ir, kaip niekur nieko, bandžiau išeiti į gatvę. "Anuka, pastoj", staiga išgirdau. Nusivarę į Juozo Tarbūno kiemą, iškratė ir uždarė į svirną. Padarė kratą ir namuose, bet bevielis telefonas kaime veikė gerai, ir sesuo jau buvo spėjusi paslėpti visą mano arsenalą. Išlaikę iki vakaro paleido, savo nuostabai, nei pas mane, nei namuose nieko neradę. Tiesa, kišenėje rado trispalvės ženklelį, kurį liepė išmesti, nes tai "buržuazinės Lietuvos atributika", bet aš įsidėjau atgal.
Ginklavome ir po truputį ginklavomės. Mūsų grupelė iš trijų vaikinų ruošėmės, reikalui esant, padėti partizanams. Turėjome vokiškus karabinus, šovinių, granatų, pistoletą, revolverį. Ypač noras įsijungti į aktyvią kovą sustiprėjo, kai ankstyvą pavasario rytą per kaimą pražygiavo nemažas Žaliosios rinktinės būrys, tarp jų ir su Brno kulkosvaidžiu vyras, slapyvardžiu Gorkis.
Kol kaime gyveno pasieniečiai, buvo ramu. Porą kartų prašūkavo laukus ir krūmus, bet jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Pasieniečiams išsikėlus, dvaro parke įsikūrė trofėjinis batalionas. Į kaimo reikalus nesikišo. Kartais išgėrę tarp savęs pasišaudydavo dėl savų merginų "Katiušų", ir viskas. Prieš Naujus metus išsidangino, palikdami baisiai priterštą parką ir automašinomis sugadintas kaimo gatveles.
Žiemą, vežant į frontą, iš Radviliškio stoties į namus parbėgo mano draugas, kalvio Čepo sūnus Julius. Su juo pabėgo taip pat mano mokyklos draugas Juozas Prikockas. Julius apie porą mėnesių nesislapstydamas vaikščiojo po kaimą, kūrė planus, ką toliau darys, kaip gyvens, ką dirbs. Bet atvažiavę Šeduvos stribai ir Panevėžio NKGB garnizono kareiviai Julių ir tėvą Juozą Čepą išsivežė. Už kelių dienų, paryčiais, buvo apsupta Juozo Prikocko trobelė. Per susišaudymą žuvo Juozas ir dar du partizanai - Liumpa ir Juodeika. Kūnai pamesti Radviliškio turgavietėje. Tai buvo pirmosios aukos. 1945 m. balandžio 23 ar 24 d. buvo suimtas ir išvežtas kaimo mokytojas Juozas Beleckas. Kerštaujant eiguliui Juozui
Majauskui, pasitraukusiam į mišką, buvo žiauriai nužudyta jo žmona ir jauna žmonos giminaitė. Netrukus, pakliuvęs rusų pasalon, žuvo ir eigulys Juozas Majauskas. Matant tas baisybes, didėjo ir mūsų ryžtas.
□ Vincas Tarbūnas-Dagys
Mes žinojom, kad padedame Žaliosios rinktinės vyrams, tarp kurių buvo ir mūsiškių.
Mes, t.y. aš, Alfonsas Litinskas, Jonas Jankauskas ir Alfonsas Simansonas, ruošėmės bet kada įsijungti į veikiančios Žaliosios rinktinės gretas. Bet gyvenimas pasuko kita kryptimi. Vėl tas jaunuoliškas naivumas, patiklumas ir patirties stoka.
Neįvertinome priešo klastos, jo metodų.
Retsykiais apie savo darbus ir ketinimus prasitardavau, rodės, patikimam, iš geros šeimos kilusiam, beveik vienmečiu! jaunuoliui. Tuo metu jis buvo atvažiavęs iš Panevėžio į Užuožerius pas dėdę praleisti fronto. Praėjus frontui, jis įsidarbino Šeduvoje ir dirbo komjaunime. Tuomet aš apie tai nežinojau. Neaišku, kas jį privertė ar paskatino mus išduoti. Per pirmąją apklausą kaip liudytojas suminėjo visų kaimo jaunuolių pavardes ir tardytojui nurodė, kad tai pogrindinė, antisovietinė kaimo jaunimo organizacija, kuriai vadovauja Alfonsas Litinskas. Jo parodymuose tiesos buvo nedaug. Mes veikėme ir dirbome trise, o surašė aštuonis, devintojo pavardė buvo neaiški. Alfonso Simonsono visai neįrašė. Jis liko nesuimtas ir neužilgo pasitraukė į mišką pas partizanus.
Įdomiausia ir man nesuprantama, kad jis prisipažino priklausąs šiai organizacijai. Galvojau, kad jam pasiūlė taip padaryti ir, kai atliks savo judošišką darbą, bus paleistas. Jis buvo apklaustas 1945 m. liepos 9 d. Rytojaus dieną, t.y. liepos 10 d., ankstyvą rytą, kaimas buvo apsuptas, ir skundiko nurodytuose namuose padarytos kratos, o nepilnamečiai kaimo vaikinukai buvo suimti: aš, Jonas Jankauskas, Bronius Kilda, Vytautas Peseckas ir Stasys Morkūnas. Jurgis Tarbfinas, motinai matant, buvo nušautas kieme. Neaišku, ką Šeduvos stribų leitenantas Loginovas norėjo tuo parodyti, nes šauti tikrai nebuvo jokio reikalo. Jurgis nei priešinosi, nei bėgo: tiesiog išstūmė iš lovos užsimiegojusį ir nušovė. Man regis, stribai tą rytmetį ruošėsi gerokai pašaudyti, labai jau nagai niežėjo neišsipagiriojusiems. Ne vienas gyrėsi, kad tai jis nušovęs tą "banditą".
Mane su tėvu išvarė iš trobos. Sėdėdami kitoje gatvės pusėje, ant griovio krašto, stebėjome, kaip darė kratą: šakėmis badė kiemą bei skiedryną ir vos nerado užkastų knygų. Kai išvairavo iš prieangio dviratį ir, ištraukę sėdynę, su šampalu dviračio rėmuose pradėjo kažko ieškoti, tuomet supratau, kas mus įskundė. Tik vienas žmogus žinojo, kad aš prieš savaitę, vyrų nurodymu, iš Šeduvos gabenau 7,36 kalibro pistoleto šovinius, supylęs į dviračio rėmą. Pasakiau apie tai tėvui. Jis reagavo ramiai. Tėvas taip pat buvo suimtas ir dvi savaites šėrė utėles Šeduvos saugumo areštinėje. Nieko neišgavę paleido ir užverbuoti jo nepavyko. Deja, ne visi iš ten išėjo su švaria sąžine. Tėvas žinojo apie mano veiklą, bet nei tada, nei vėliau sugrįžus, man nepriekaištavo.
į Šeduvą atvežė kaip malkas sukrautus vienas ant kito, kad nepabėgtume. Man kliuvo gulėti apačioje. Kai nutirpus visam kūnui, pajudėjau -gavau smūgį automato buože. Ir dar kartą kažkoks ukrainietis, iškeikęs mus "benderovcais", ruošėsi smogti, bet pagyvenęs uzbekas ar kazachas sulaikė jo ranką tardamas, kad tai vaikai. Suimant apklausinėjo civiliai apsirengęs Panevėžio saugumo kpt. Gusevas. O nuo namų iki kaimo kryžkelės varė operįgaliotinis v.ltn. Riabovas. Mes ėjome greta su Jonu Jankausku, o iš paskos girtas Riabovas automato buože trankė mums per pečius, per nugarą ir ragino eiti greičiau.
Šeduvoje suvarė į žydo Geršovičiaus namo kiemą, kur buvo įsikūręs stribynas. Palaukėme pakol pėsčius atvarė kitus suimtuosius, senukus, tarp jų ir mano tėvą. Atvežė nušautą Tarbūnienės Jurgiuką ir numetė turgaus aikštėje. Jo brolis Aleksas, sužeistas fronte, gulėjo karo lauko ligoninėje.
Tėvas įdavė maišelį su maistu, nes nieko neleido pasiimti. Čia paskutinį kartą atsisveikinau su tėvu ilgiems devyneriems metams.
Paskui Panevėžys. Saugumo kiemo areštinėje "KPZ" prasidėjo nauja skausminga mano gyvenimo odisėja.
Iš pirmųjų tardymų supratau, ką jie žino ir ką įvairiais būdais kankindami, mušdami, akistatomis stengiasi išgauti. Baisiausia buvo tai, kad, neišlaikęs kankinimų, gali išduoti draugus arba visai nekaltus žmones. Tardė jaunesnysis leitenantas-vyresnysis tardytojas (taip jis pabrėždavo atsakydamas telefonu) Belovas. Tai buvo stambus bernas, išburkęs, išblyškęs, lyg be saulės užaugęs grybas, ir svarbiausia - jis buvo mikčius, bet kai šaukdavo neužsikirsdavo. Mušdamas gumine lazda, sakydavo, kad tai fašistų lazda. Lyg man būtų skirtumas! Mušdavo gudriai: ant nuogos nugaros užmesdavo šlapią skudurą ir pliekia: Skauda, o žymių beveik nematyti.
Supratau, kad sovietinio kalėjimo nepavyks išvengti, todėl "ugnį nukreipiau" į save. Sugalvojau šiek tiek panašią į tikrovę istoriją ir jos laikiausi visą tardymą, Tiesa, darant kratą, rado LLA atsišaukimą, tai jie man ir pripaišė LLA. Per daug neprieštaravau. Kaip paskui paaiškėjo, mano pasirinktasis variantas buvo geriausias, nes ir po teismo išvežė ne miško kirsti ar plukdyti, o į anglių šachtas. Man pavyko išgelbėti nuo kalėjimo ir tremties keletą žmonių. Kai kurie taip ir nesužinojo, kodėl jie išėjo į laisvę. Skunde buvo nurodyta, kad aš su partizanais susitikdavau Vlado Gelumbausko sodyboje. Po ilgų vargų pavyko įrodyti, kad aš susitikdavau senose Užuožerių kapinaitėse. Broniui Kildai pavyko įduoti raštelį su nuoroda, kaip laikytis ir ką sakyti, ką neigti. Bronius išėjo į laisvę neužverbuotas. Ilgai kankino ir reikalavo įvardyti draugą iš "V" raidės. Maniau, kad tai buvo mano draugas iš Radviliškio Leonas Vasauskas, su kuriuo jungė bendras potraukis aviacijai ir noras skraidyti. Bet tai buvo Jonas Varvuolis. Jis buvo įskųstas, bet tardytojui kilo abejonės dėl darbo vietos. Buvo nurodyta, kad jis dirba Linkaičių geležinkelio stotelėje. Varvuolis nedirbo. Ten tuo metu dirbo Leonas Vasauskas.
Štai kaip po mėnesio viskas išaiškėjo. Vieną karštą rugpjūčio 12-osios naktį, apie vidurnakti, į perpildytą kamerą įstūmė išsigandusį žmogeliuką. Tai buvo Jonas. Kuomet ilgai stebėjęs "vilkelis" užsidarė, pasikviečiau Joną ir pamokinau, kad viską neigtų. Pasakiau, kad tardytojas nieko konkretaus apie jį nežino ir tiktai tikisi kokio nors mažo prisipažinimo. Rytą, tardytojui sužinojus, kad aš buvau su Varvuoliu vienoje kameroje, man buvo atitinkamai "atseikėta", o Jonas už poros mėnesių išėjo į laisvę. Grįžęs kartu su Broniumi Kilda, sutikę mano motiną, abu ją pabučiavę ir sakę, kad tai Aliukas juos nuo kalėjimo išgelbėjo. Ir Leonui Vasauskui padėjau kalėjimo išvengti. Jis baigė aviatorių kursus, retsykiais skraidė "kuku-rūzninkais", dirbo fotokorespondentu "Tarybiniame mokytojuje”, net nenujausdamas, kokia grėsmė buvo pakibusi virš jo galvos.
Buvo toks nutikimas tardymo metu. Mane keletą naktų iš eilės klausinėjo, kokį ginklą turėjo Jonas Jankauskas. Atkakliai tvirtinau, kad nežinau. Tuomet suvedė į akistatą. Klausia manęs: "Kokį ginklą turėjo Jankauskas?" Atsakau: "Nežinau". To paties klausia Jankausko. Šis atsako: "Automatą". Vėl paklausus manęs kokį ginklą Jankauskas turėjo, atsakau: "Automatą". "Tai kodėl, svolačiau, nesakei?" 'Tai kad nežinojau. Dabar Jankauskas ką tik pasakė".
"Didysis bernas" suprato mano apgaulę, bet jau buvo per vėlu. Atseikėjo man už tai, bet aš neišdaviau draugo ir tai įrodžiau.
Toliau - "humaniškiausias ir teisingiausias" pasaulyje sovietinis teismas. Pabaltijo karinės apygardos karinis tribunolas ir nuosprendis. "Sovietinių socialistinių respublikų sąjungos vardu 1945 m. gruodžio mėn.
19 d., Panevėžio karinio tribunolo sesijoje, pirmininkaujant vyr.leitenan-tui Pavlenko, nariams Čepaičiui ir Sarkisjanui, sekretorei Panomariovai, peržiūrėjus Alfonso Litinsko apkaltinimo bylą nustatė: remiantis baudžiamojo kodekso str.58-Ia ir 59-11 BK RTFSR pritaikant Aukščiausios tarybos 1943 m. balandžio mėn. 19 d. antrąjį įsaką, nubausti Alfonsą Litinską
20 metų katorginiams darbams konfiskuojant jam priklausantį turtą".
Turto neturėjau jokio, o teismo dieną iki aštuoniolikos metų trūko 24 dienų.
