Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

IV. Gedimino viešpatavimas

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)

17. GEDIMINO ĮTAKA RYTUOSE

Gedimino laikais Brianskas buvo galingiausia kunigaikštija šiaurės rytuose. Černigovas ir Naugardas-Severskas priklausė Brianskui. Briansko valstybės pietų siena ėjo palei Seimo ir Desnos upes, jos vakarų siena buvo Dniepras. Kadangi metraščiai mini, kad Gedimino brolis Teodoras galėjo laisvai žygiuoti pro Černigovą su maža palyda, šis faktas reiškia, kad ir Černigovas Gedimino laikais buvo lietuvių įtakoje.

Metropolito Teognosto kanceliarijos inventoriai mini, jog Brianske buvo mirusio Lietuvos metropolito šilkiniai rūbai, stolės, habitai ir daug brangenybių, o jo pinigai buvo deponuoti Kozelske, į šiaurės vakarus nuo Briansko. Muromo kunigaikštis net buvo pasiskolinęs pinigų nuo Lietuvos metropolito. Šios smulkmenos aiškiai įrodo iki kokių ribų siekė Gedimino Lietuvos įtaka. Pakeliui į Muromą nuo Briansko buvo dvi kunigaikštijėlės — Novosilas ir Riazanė, kurios buvo Lietuvos sąjungininkės. Iš tų smulkmenų galima padaryti išvadą, kad Kozelskas, Novosilas, Riazanė ir Muromas buvo silpnos valstybiūkštės, kurios jieškojo Gedimino globos.

Deja, nėra įmanoma ištirti iki kokio laipsnio Gedimino sumani diplomatija ir karo žygiai galėjo paveikti sritis tarp Desnos, Okos ir Viazmos. Įtaka negalėjo būti labai tvirta, kadangi į šias teritorijas įėjo platūs nepereinami miškai ir pelkės. Ten veikė rusinu provincialinis separatizmas ir savarankiškumas. Pavyzdžiui Naugarduke sėdįs Lietuvos metropolitas palaikė labai palaidus ryšius su Muromu. Kelionė tarp Dniepro ir Briansko trukdavo 20 dienų. Kelias ėjo pro retai apgyventus miškus.

Iš Teognosto užrašų žinome, kad Gedimino įtaka siekė toli į rytus už Briansko, Kozelsko, Novosilo, Riazanės ir Muromo. Pavyzdžiui, Aleksandro grįžimas į Tverę 1337 m. buvo džiugiai priimtas ne vien Maskvos konkurento Naugardo, bet ir Rostovo, Jaroslavlio ir Suzdalio kunigaikščių, kurie nekentė Jono Kalitos. Mat, Kalita buvo totorių įrankis, jiems mokesčių rinkėjas; jis dažnai skųsdavo sričių valdovus chanui Uzbekui.

Santykiai su totoriais.Gediminas negalėjo išvengti trinties su totorių Aukso orda, nes lietuvių ekspansija į rytų rusų žemes grėsė totorių teritorijoms. Tačiau prie atvirų susirėmimų su totoriais nebuvo prieita. Metraščiai temini tik kažkokios kovos atgarsį.

Gedimino amžininkas ir varžovas Aukso ordoje buvo chanas Uzbekas (1282-1341).

Maskvos valdovas Jonas Kalita įvėlė Aukso ordą į kovas su Tvėrė. Tas kovas tęsė Tverės Mykolo sūnus Aleksandras. Aleksandro politinė būklė nelaimingai susipainiojo, kai Tvėrėje buvo užmuštas Uzbeko pasiuntinys. Pasinaudojęs proga, Jonas Kalita gavo teisę su totorių daliniu naikinti Tverės kunigaikštiją ir nubausti patį Aleksandrą. Aleksandras pabėgo į Pskovą, o iš ten — Lietuvon pas Gediminą, 1333 metais. Mat, Aleksandro brolis Dimitras buvo vedęs Gedimino dukterį. Aleksandras Lietuvoje paviešėjo net keletą metų.

Gediminui remiant, Aleksandras drąsiai nuvyko į Saarą, totorių sostinę, ir išprašė iš Uzbeko malonę ir kaltės atleidimą. 1337 m. jis grįžo į savo kunigaikštiją. Jono Kalitos intrigų dėka, jis su sūnumi 1339 m. spalio 29 d. buvo Uzbeko žiauriai nužudytas. Aleksandro nužudymas buvo lietuvių interesams nuostolingas.

Tuo metu Gediminas vedė įtemptas kovas su kryžiuočiais vakaruose. Jis negalėjo veikliai paremti Tverę prieš Maskvą, tuo labiau, kad Uzbekas aiškiai atsistojo Lietuvos priešo Jono Kalitos pusėje.

Kalita kurstė Uzbeką prieš Tverę, kadangi Aleksandras buvo sudaręs sąjungą su Gediminu, o tarp totorių ir Vilniaus valdovo jau pradėjo kilti kietos kovos dėl Riazanės, Starodubo, Bialozero ir kitų rytinių žemių.

Uzbekas buvo Gedimino didelis priešas. Apie jų dviejų santykius nėra platesnių duomenų. 1324 m. Uzbekas siuntė savo greitininkus Vilniun, bet yra žinoma, jog 1338 m. Uzbeko totoriai puolė Lietuvą. Šis žygis tačiau padėties nepakeitė. Uzbekas drauge su Jonu Kalita 1340 m. siuntė kariuomenę prieš Smalensko kunigaikštį Joną Aleksandraitį, kuris buvo pasidavęs Lietuvai. Uzbekas sustiprino savo spaudimą ir į Haličo -Vladimiro sritį, puldinėjo Vengriją ir net vertė popiežių Benediktą XII susirūpinti dėl naujo totorių pavojaus Vakarams.

Tarp Gedimino ir Uzbeko santykiai visą laiką buvo įtempti. Tačiau vidaus reikalai ir santykiai su kitais priešingais kaimynais dominavo

LENTELĖ NR. 2

abiejų varžovų dėmesį ir sprendžiamasis susidūrimas neįvyko. Turbūt abudu suprato, kad būtų per didelė rizika mėginti priešininką nugalėti.

18. GEDIMINO ĮTAKA ŠIAURĖJE

Jau buvo paminėta, kad Polocko valdovas buvo Gedimino brolis Vainius. Polocko žemė priklausė Gedimino valstybei per visą jo valdymo metą. Tai galima spręsti iš jo sutarties su Livonijos ordinu bei Rygos miestu, nes tame dokumente Polocko kunigaikštis linksniuojamas, kaip

Gedimino pavaldinys. Sutarty taipogi minima, kad ir Vitebsko kunigaikštis priklausė Gedimino. Faktinai Vitebską užvaldė Algirdas, kai jo uošvis mirė.

Taip pat žinome, kad 1326 metais Teodoras Sviatoslavaitis, Dorogobužo ir Viazmos kunigaikštis, buvo Gedimino vasalas ir kartu su Polocko Vainiumi ir Minsko Vosyliumi vyko į Didįjį Naugardą, kaip Gedimino pasiuntinys.

Jau Gedimino viešpatavimo pradžioje Smalenskas buvo Lietuvos vasalas. Tačiau į Smalens-

Gedimino įtaka Rusioje    

Gedimino ekspansija į Rytus (žiūr. Lentelę Nr. 2)

ką ėmė reikšti pretenzijų ir Maskvos kunigaikštis Jonas Kalita, kurio kariuomenė Smalenską nuteriojo 1339 m. Iš Smalensko buvo atimtas Možaiskas. Nepajėgdami priešintis Maskvai, Smalensko kunigaikščiai pasidavė Gedimino globai. Kada tai įvyko tiksliai nežinia.

Smalensko kunigaikštis Jonas Aleksandraitis, atnaujindamas 1340 metais prekybos sutartį su Livonijos ordino magistru, vyskupu ir rygie-čiais, mini Gedimino vardą, kaip savo vyresniojo brolio, o tai viduramžių rusiškoje terminologijoje reiškia krašto valdovą, suzereną.

Santykiai su kylančia Maskva.Nuo Jono Kalitos (“Piniguočiaus”) laikų Maskvos kunigaikštija ėmė vyrauti kitų šiaurės Rusios kunigaikštijų tarpe. Jonas Kalita pasidarė pirmasis ir tikrasis Maskvos valstybės kūrėjas ir pirmasis rusų gyvenamų žemių rinkėjas, praplėsdamas Maskvos plotus užkariavimais, prievarta, vedybomis ir, tiesiog, pirkimu. Laikydamas save visų rusų didžiuoju kunigaikščiu Jonas Kalita bandė į savo įtaką paimti ir Tverę, Didįjį Naugardą ir Pskovą, susvyravusius tarp Lietuvos ir Maskvos. (Smulkiau apie tai žemiau.)

1335 metais įvyko kaikurių incidentų tarp Maskvos ir Gedimino Lietuvos. Maskvos kariuomenė plėšikavo Lietuvos pasienio miestuose Riazanėje ir Osiečėje. Kitaip sakant, Jonas Kalita nukreipė žygį į rytines Gedimino valdomas žemes, kurių siena ėjo palei Riaznos, Osiečės ir Viazmos upes.

Jonas bandė plėsti savo įtaką ir Didžiajame Naugarde bei Pskove, svyravusiems tarp jo ir Gedimino. Pajutę pavojų iš Jono, naugardiečiai paprašė Gediminą atsiųsti savo sūnų Narimantą. Dar ir vėliau nuolat vyko kivirčai tarp Lietuvos ir Maskvos šalininkų. Trumpam laikui naugardiečiai buvo paskvietę Maskvos kunigaikštį Simaną, bet Algirdas vėl atstatė Lietuvos politinę įtaką Didžiajame Naugarde. Nepavyko Jonui paimti savo valdžion ir Pskovo, kuris pasiliko Lietuvos globoje ir buvo valdomas lietuvių kunigaikščių.

Ilgainiui tarp Maskvos ir Lietuvos prasidėjo derybos, kurios baigėsi susitarimo sudarymu. Lietuva atsisakė nuo betkokių pretenzijų į Naugardą. Tačiau ir po šio susitarimo Gediminas ir toliau bandė kištis į Naugardo ir Smalensko reikalus, net siuntė savo kariuomenę į Smalenską 1340 m. ir į Možaiską — 1341 m.

Tverė.Tverė susidarė XIII amžiaus pradžioje šiaurės vakarų Rusioje. Ji buvo viena iš stambiausių Rusios kunigaikštijų, išsiplėtusi Volgos augštupio ir jos intakų Tvercos bei Šošės baseinuose. Jai priklausė Dorogobužo, Kašino, Cholino, Staricos, Mikulino, Teliatjevo ir Černiatino miestai. 1237-38 žiemą Tverės kunigaikštija buvo totorių nukariauta ir turėjo pripažinti Aukso ordos viršenybę.

Nuo XIII amžiaus vidurio Tverės kunigaikštiją pasiekdavo lietuvių karo žygiai. 1245 ir 1248 Tverės kunigaikštis Jaroslavas gynėsi nuo lietuvių. Jo valdymo metais Tverės kunigaikštija iškilo. Jaroslavui mirus 1271 m., Tverės kunigaikščiu tapo jo sūnus Sviatoslavas, kuris valdė 15 metų. 1285 m. lietuviai buvo įsiveržę į Tverės žemes Olešnės srityje, bet čia jie buvo sumušti Sviatoslavo ir jo sąjungininkų. Tose kautynėse žuvo tuometinis DLK Daumantas.

Po Sviatoslavo mirties, jo brolis Mykolas valdė iki 1318 m. Mykolo pastangomis 1289 m. Tverės vyskupu tapo vienuolis Andrius, Lietuvos kunigaikščio Erdenio sūnus.

Tverės kunigaikštija suartėjo su Lietuva, ir nekartą susilaukdavo Gedimino politinės ir karinės paramos. Tverės sąjungą su Lietuva sustiprino Mykolo sūnaus Dimitro vedybos 1320 m. su Marija Gediminaite. Kai Mykolas 1317 m. sumušė Maskvos kariuomenę, Maskvos kunigaikštis Jurgis Aukso Ordoje iškėlė eilę kaltininmų prieš jį. Uzbekui įsakius, Mykolas atvyko į Saarą pasiteisinti, bet čia buvo nužudytas 1318 m. Po to, Uzbekas Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu patvirtino Maskvos Jurgį, kuris turėjo jarlyką 1318 -1322 metais. 1325 m. Uzbekas Tverės kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio titulą davė Dimitro broliui Aleksandrui (1325-27 m.). Tuo pačiu laiku Maskvos sostan atėjo Jonas Kalita, kuris pasiryžo atimti didžiojo kunigaikščio sostą iš Aleksandro.

Pasinaudodamas tveriečių 1327 metų sukilimu prieš totorių baskakus, Jonas Kalita gavo iš Uzbeko didelę totorių kariuomenę ir nusiaubė Tverę.

Aleksandras pabėgo į Pskovą, o 1328 m. chanas Uzbekas suteikė Jonui Kalitai Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulą. Jono Kalitos paveiktas metropolitas Teognostas iškeikė pskoviečius, kurie priėmė pabėgusį Aleksandrą. Anatemai gręsiant, Pskovas turėjo paprašyti Aleksandrą pasitraukti į Lietuvą. Lietuvoje Aleksandras sudarė sąjungą su Gediminu ir Gedimino spaudžiamas Pskovas vėl priėmė Aleksandrą savo kunigaikščiu. Lietuvos teritorija jau tada tiesiogiai susiėjo su Maskvos ir Tverės valdomis. Lietuva vaidino svarbų vaidmenį Tverės ir Maskvos kovose dėl Vladimiro didžiojo kunigaikščio sosto, tik pilnai tos progos neišnaudojo, nes Gediminas buvo užsiėmęs nuolatinėmis kovomis su kryžiuočiais.

Kai Aleksandras žuvo nuo totorių rankų jo brolis Konstantinas tapo Tverės kunigaikščiu. Jonas Kalita bandė atgrąsinti Lietuvą nuo Tverės rėmimo. Tverė ir toliau buvo laikoma didžiąja kunigaikštija, nors jos kunigaikščiai ir buvo nustoję Vladimiro kontrolės nuo Jono Kalitos laikų. Jonui Kalitai mirus 1341 m., Tverės kunigaikštis vėl j ieškojo Lietuvos pagalbos bei paramos. Po Konstantino mirties 1345 m. chanas Tverės kunigaikštijos jarlyką atidavė Aleksandro sūnui Vsevolodui (1345-49 m.), kuris tęsė savo tėvo politiką, jieškodamas Lietuvoje pagalbos prieš Maskvą.

Pskovas.1322 metais Pskovas, gindamasis nuo naugardiečių ir Livonijos kalavijuočių, paprašė Gediminą atsiųsti kunigaikščiu Gardino valdovą Daujotą. Daujotas, tokiu būdu, vadovavo pskoviečių kovoms su Livonijos ordinu 1322-23 m. Gediminas jį pasiuntė su lietuvių pulkais, nes norėjo išnaudoti pskoviečių ir naugardiečių nesantaiką ir išvaduoti Pskovą nuo Naugardo kunigaikščio Jurgio Danilos valdžios. 1323 m. Daujotas grįžo į Gardiną, tačiau, netrukus ir vėl išvyko į Pskovą. Jam teko net tris kartus vykti Pskovui į pagalbą. Tuo būdu Pskovas buvo Gedimino faktinėj globoje. Nors Daujotas tik trumpai ten išbuvo, tačiau pskovėnai pasiliko Gedimino globoje iki jo gyvos galvos. Pskovui buvo naudinga lietuvių pagalba, nes lietuvių karinė jėga padėjo ir prieš kalavijuočius ir prieš naugardiečius.

Naugardas.XIV amžiuje pradėjus kilti Maskvos ir sustiprėjus Tverės kunigaikščiams, Naugardo respublikai atsirado naujas pavojus: Maskva su Tvėrė ėmė varžytis dėl savo įtakos išplėtimo į Naugardą. Tarp abiejų varžovų laviruodami, naugardiečiai ilgai sugebėjo išlaikyti savarankiškumą. 1323 m. jie net buvo sudarę sąjungą su Livonijos ordinu prieš Gediminą, palaikiusį Naugardo vasalus pskovėnus. Tik kai Maskva nustelbė Tverę, Naugardas pajuto pavojų savo savarankiškumui.

Jau nuo 1326 metų Gediminas buvo bandęs Naugardą palenkti pilnon savo priklausomybėn, bet jam vis nesisekė, kadangi Naugardas buvo atspari respublika.

Tačiau, tais neramiais laikais, sąjungos keitėsi. Momento reikalavimai darė įtaką į valdovų ir valstybių politiką. Tad, jieškodami lietuvių pagalbos prieš Tverę, 1333 m. naugardiečiai paprašė Gediminą atsiųsti jiems kunigaikščiu savo sūnų Narimantą ir jam aprūpinti pažadėjo duoti Ladogos, Orechovo ir Korelos miestus. Naugardo vėčė, arba taryba, nusprendė, kad lietuvių karingumas labai padėtų jų respublikai. Be to, jie suprato, kad Gediminas remtų savo sūnų, jei anas negalėtų atsilaikyti prieš Tverę ar Maskvą. Taip Narimantas su sūnum Aleksandru ir nuvyko Naugardan. Narimantas gavo pažadėtas valdas ir net pusę Koporjės sau ir savo vaikams. Tai buvo turtinga kailiais sritis.

Lietuvių padedamas Naugardas atsilaikė prieš Tverės kunigaikščio puolimus. Narimantas Naugarde išbuvo trejus metus ir taip pat padėjo Naugardui atsilaikyti prieš Maskvos Joną Kalitą.

Pačiame Naugardo mieste jau tuo metu vyko politinė ir socialinė miestelėnų nesantaika. Naugardo respublikai atsidūrus tarp Lietuvos ir Maskvos pavojaus, vieni miestiečiai linko artėti prie Lietuvos, kiti — prisišlieti prie Maskvos. Kai maskviečių partija 1336 m. įsigalėjo vėčėje (t.y. miesto taryboje), Narimantas išvyko iš Naugardo Lietuvon. Mat, Naugardo kunigaikščiai eidavo tik karvedžio ir administratoriaus pareigas respublikoje. Išvykdamas Narimantas paliko savo sūnų Aleksandrą Naugarde vietininku. 1338 metais į Naugardo žemes įsiveržus švedams, Naugardo vėčė dar kartą j ieškojo lietuvių pagalbos ir kreipėsi į Narimantą, tačiau šis, ne tik pats negrįžo į Naugardą, bet iš ten atšaukė ir savo sūnų Aleksandrą. Po to, Naugarde sustiprėjo Maskvos šalininkai.

Gedimino valstybėje buvo tiek gudiškų ir rusiškų žemių, kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški, giriomis apaugę plotai. Matome iš lietuvių politinės dinamikos, kad Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės prijungti visą Rusiją. O kadangi, tuo tarpu, dar jos visos nebuvo užėmęs, tai raštuose save tituluodavo rex lithuanorum et multorum ruthenorum (Lietuvių ir daugelio rusų karalium).    (Bus daugiau)

BIBLIOGRAFIJA:

1.    V. S. Borzakovskij, Istorija Tverskago Kniažestva, 1876.

2.    Algirdas Budreckis, Daujotas, Gedimino Karvedys (rankraštis).

3.    B. D. Grekov, A. Jakubovskij, Zolotaja Orda i ee padenije(Maskva, 1950).

4.    M. Liubavskij, Oblastnoje delenije i mestnoje upravle-nije Litovsko-Russkogo Gosudarstva(Maskva, 1892).

5.    M. Liubavskij, Obrazovanije osnovoi gosudarstvennoi territorii velikorusskoi narodnosti(Maskva, 1929).

6.    Henryk Paszkiewicz, The Origins of Russia(Londonas, 1952).

7.    V. T. Pašuto, Obrazovanije litovskogo gosudarstva (1959).

8.    P. S. Pisarev, Smolensk i ego istorija(1894).

9.    Adolfas Šapoka, Lietuvos istorija(Fellbach, 1950).

10.    George Vernadsky, The Mongols and Russia(New Haven, 1953).

11.    J. Wolff, Ród Gedimina(Krokuva, 1886).

K. Šimonis — Geležinis Vilkas

V. Algirdo užkariavimai

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)

19. ALGIRDAS ĮSITVIRTINA D. L. KUNIGAIKŠČIU

Gediminas mirė 1341 metų žiemą. Po jo mirties įvyko pagrindinis pasikeitimas pagonių Gediminaičių grupėje. Mantvydas, kuris buvo bevaikis, mirė tuojaus po tėvo. 1344 m. žiemą Algirdas ir Kęstutis pašalino Jaunutį nuo Didžiojo kunigaikščio sosto. Jaunutis prarado bet kokią progą atgauti sostą, kai Maskvoje būdamas priėmė pravoslavų tikėjimą, pasirinkdamas Jono vardą. 1345 m. Algirdas Jaunučiui-Jonui davė Zaslaulio kunigaikštiją, kur anas ir apsigyveno. Nuo to laiko Zaslaulis buvo pavadints Iziaslaulio kunigaikštija. Jaunutis gyveno Zaslaulyje ligi savo mirties, 1366 m. ir pradėjo Zaslavskių kunigaikščių liniją. Po jo mirties Zaslaulį valdė jo sūnus Mykolas.

Gedimino gabiausi sūnūs ir paskutinieji Gediminaičiai pagonys, Algirdas ir Kęstutis, paėmė Lietuvos valdžią į savo rankas. Jų darnus dvivaldis truko 33 metus. Algirdas pats buvo Didysis kunigaikštis ir jo viešpatavimas atnešė Lietuvai šlovės ir didybės. Algirdo rankose atsirado visa Tikroji Lietuva su senovės jotvingių žemėmis (Pagiriu ir Palenkė) ir seniausiai prijungtomis rusinu žemėmis — Polocku ir Vitebsku. Tikroji Lietuva, arba Lithuania Propria, buvo tas jėgų branduolys, kuris teikė galios Didžiajam kunigaikščiui. Algirdo įsikūrimas Vilniuje ir Kęstučio Trakuose suteikė šiems miestams Lietuvos sostinių prestižą.

Užuot išsiblaškiusi, Gediminaičių galia pasidarė pastovi ir tvirta. Algirdo ir Kęstučio sujungtai galiai turėjo nusilenkti visi kiti broliai ir brolėnai. Davę Algirdui klusnumo priesaiką, jie pasiliko kiekvienas toje kunigaikštijoje, kurią buvo gavęs valdyti iš tėvo, ir valdė kaip augščiausios valdžios pastatyti tvarkytojai. Vadinasi, Algirdas, gavęs Vilnių perversmo keliu, toliau stiprino Didžiojo kunigaikščio valdžią, sumaniai pasinaudodamas savo brolių — vasalinių kunigaikščių parama.

To negalėjo pakeisti, nei Naugarduko Karijotas, nei Pinsko Narimantas, nei Valuinės Liubartas. Karijotas ir Narimantas abudu turėjo gausias šeimas. Kiekvienas Gedimino vaikaitis, jei gavo iš tėvo valdą, valdė tik mažą gabaliuką teritorijos. Pavyzdžiui, kai Narimantas žuvo Stravos mūšyje, 1348 m., pats Pinsko miestas atiteko sūnui Vosyliui, kurio broliai gavo kitą teritoriją. Nežiūrint tėvonijos teisių, palikimų išdalinimas priklausė DLK Algirdo malonės. Kunigaikštis Liubartas, būdamas įsivėlęs į ilgametes kovas su Lenkijos Kazimieru, negalėjo kištis į Tikrosios Lietuvos vidaus reikalus.

Jaunąjai kartai bręstant, Algirdas panaudojo savo sūnus ir brolvaikius DLK tarnybai, siųsdamas juos į įvairius kraštus pasiuntiniais, panaudodamas jų parašus sutartyse su kaimynais. Algirdas juos pašaukdavo ir ginti pasienį nuo priešų; ypač jis skirdavo savo brolėnus tvarkyti pasienio miestus. Taip, 1352 m., Algirdo brolėnas valdo Smalenską tuo metu, kai tai kunigaikštijai grasina Maskva. Būdavo ir daugiau tokių atvejų Rytų srityse. Algirdas pasodino Narimantaitį ant Mstislavlio sosto. Nukariaudamas Smalensko ir Briansko žemes, Algirdas paskyrė tenais brolėnus vietininkų teisėmis. Taipogi jo brolvaikiai gynė Lietuvos-Lenkijos pasienį (kaip, antai, Jurgis Narimantaitis).

20. ALGIRDO RYTŲ POLITIKA

Kaip tėvas Algirdas buvo pranašus valstybininkas, taip jis buvo ir gabus administratorius ir valstybinės vizijos kūrėjas. Algirdas turėjo aiškią politinę programą, kurią nuosaikiai siekė pravesti. Ją galima šitaip trumpai apibrėžti:

1)    sujungti Didžiojo kunigaikščio rankosna visas lietuvių gyvenamas žemes;

2)    perkelti kryžiuočius iš jų užgrobtų žemių į stepes kovai su netikėliais totoriais;

3)    prijungti prie Lietuvos visas rusų žemes.

Pagal Algirdo programą, kurią jis išdėstė 1358 m., laiške imperatoriui Karoliui IV, Rusija nebuvo laikoma lygiateise sritimi, bet turėjo būti lietuvių ekspansijos plotu (omnis Russia ad Let-winos deberet simpliciter pertinere). Algirdas norėjo įkurti Lietuvos imperiją Rytų Europos lygumoje su vyraujančiu joje lietuvių elementu. Vienas iš svarbiausių akstinų tokiai politikai buvo pats faktas, kad jo šeima gausėjo, sūnums reikėjo parūpinti valdas, kad jie tarpusavyje nesipeštų po jo mirties. Algirdo valdymo antroje pusėje DLK brolėnų pozicija ėmė smukti. Narimanto, Karijoto ir Jaunučio vaikai teužėmė tik vietos kunigaikštėlių vaidmenį. Svarbesnis politinis vaidmuo buvo Algirdaičių ir Kęstutaičių vaidinamas.

Lietuvių ekspansija į rusinu žemes neiššaukė tokio pasipriešinimo, kurį būtų galima laikyti tos tautos solidarumo išraiška. Algirdas tik susidūrė su pavienėmis, didesnėmis ar mažesnėmis, kunigaikštijėlėmis, kurios veikė savarankiškai. Užtenka tik palyginti nedidelį Lithuania Propria plotą su rusinu erdviomis sritimis ir būtų galima padaryti išvadą, kad, jei suvienyta Rusios tauta būtų tada egzistavusi ir gynusi savo bendrus interesus, tai vargu, ar lietuvių imperija būtų XIV amžiuje atsiradusi.

Bendras pavadinimas rusinai arba rytų slavai dar XIV amžiuje yra klaidinąs terminas. Fak-tinai, net ir Algirdo laikais egzistavo tik rytų slavų likučiai: dregovičiai, derevliai, polijanai, severiai, radimičiai, vjatičiai ir poločiai. Dar buvo ten ir rytų galindų, bei suomių likučių. Būta tik dviejų faktorių, kurie jungė visą Rusią, atseit: Riurikaičių dinastijos, kuri brolžudiškai tarpusavyje rungtyniavosi, ir pravoslavų arba stačiatikių tikėjimo.

Algirdas galėjo rasti pritarimo savo ekspansionistinei politikai rusinuose todėl, kad jis tęsė tėvo valdymo principą: užkariautose srityse nepakeisk nieko seno, ir neįvesk nieko naujo. Kai pasklido gandai po rusinus, jog Algirdo valdžia yra tolerantinga ir teisinga, tai totorių engiamieji rusinai laukte laukė, kad šis geradaris Lietuvos valdovas juos išvaduotų iš Aukso ordos jungo.

21. EKSPANSIJA PER VEDYBAS

Rusų metraštininkų buvo pasakyta, jog Algirdas daugiau rusų miestų užėmė savo protu negu savo kardu. Dalinai tai yra tiesa. Kaip daugelis sėkmingų viduramžių valdovų, jis įvertino gausią šeimą. Juk per vedybas, per svainystę galima ar paveldėti sostą, ar bent turėti įtakos į valstybės politiką.

Susigiminiavimas tarp Algirdaičių ir Riurikaičių buvo Algirdo ekspansionistinės politikos integrali dalis. Susigiminiavimas išplėtė lietuvių įtaką į daugelį vietovių. Algirdas turėjo dvi ruses žmonas. Pirmoji buvo Vitebsko kunigaikščio Jaroslavo duktė Marija, kurią jis buvo vedęs 1318 m. Jaroslavui 1320 m. mirus, Algirdas paveldėjo Vitebsko sostą. Su pirma žmona Algirdas turėjo sūnus, kurie užkariavimo, arba susigiminiavimo keliu gavo rusinu kunigaikštijas: Polocko kunigaikštį Andrių, Briansko Dimitrą, Čartorisko

DLK Algirdo valstybinis antspaudas (kiriliškų raidžių įrašas: PEČAT6 KN|IAZ|I VE|LIKOGO OLGERDA

Konstantiną, Kijevo, paskui Kopylio, Vladimirą ir Ratnos Teodorą. Savo dukterims iš pirmosios žmonos Algirdas leido ištekėti už rusinų kunigaikščių. Tat, Teodora ištekėjo už Karačevo ir Zvenigorodo kunigaikščio Sviatoslavo. Nežinomo vardo duktė ištekėjo už Novosilo Jono ir dar viena ištekėjo už Pamario (lenkų) kunigaikščio Kazimiero. Agripina Algirdaitė ištekėjo 1354 m. už Suzdalio kunigaikščio Boriso Konstantinaičio, kuris pasiremdamas Algirdo parama, mirus jo vyriausiajam broliui Andriui, užgrobė Suzdalio kunigaikščių giminės valdomą Žemutinio Naugardo (Nižni Novgorod) kunigaikštystę. Žemutinis Naugardas buvo svarbus centras, apie kurį spietėsi tokios sritys, kaip Suzdalis, Gorodecas, Berezecas prie Kliaznos, Jurevas prie Volgos ir t.t. Tai įvyko apie 1360 m. Algirdo žentas trumpai valdė Vladimiro sostą, nes jos brolis Dimitras paprašė pagalbos iš Maskvos Dimitro Doniškio. Dimitras Doniškis privertė kunigaikštį Borisą atiduoti Žemutinį Naugardą broliui Dimitrui, o pats už tai gavo Gorodeco miestą ir sritį.

Algirdo antroji žmona buvo Tverės kunigaikštytė Julijona, ištekėjusi už jo 1349 m. ir mirusi 1392 m. Su antra žmona Algirdas turėjo sūnus: Jogailą, Lengvenį, Skirgailą, Naugardo-Seversko kunigaikštį Kaributą, Didžiojo Naugardo vietininką, paskiau Mstislavlio kunigaikštį Karigailą ir Kernavės kunigaikštį, kuris vėliau buvo Pskovo kunigaikščiu. Jo dukterys iš antrosios žmonos ištekėjo už rusinų kunigaikščių: Alena ištekėjo už Serpuchovo Vladimiro, Marija — už lietuvio Lydos seniūno Vaidylos, o antrąsyk už Gorodeko kunigaikščio Dovydo, ir Aleksandra —-už mozūrų Ziemovito. Iš viso Algirdas turėjo 12 sūnų ir 7 dukras. Per juos jis išplėtė savo įtaką į rusinus ir dalinai į lenkų sritinius valdovus:

O kurgi Liubartas, kuris buvo vedęs Valuinės kunigaikščio dukrą? Kiti Gediminaičiai, taip pogi vedybų keliu, užcementavo tamprius ryšius su rusinų Riurikaičių šeimomis. Ilgainiui Riurikaičiai arba Riurikaitės turėjo nusilenkti Gediminaičiams.

Istorijos tėkmėje, Algirdo dinastinė politika davė lenkams, rusams ir ukrainiečiams visą eilę šeimų, kurios buvo Gedimino palikuonys, kaip antai: Gediminoviči, Olgerdoviči, Kaistutoviči, Czartoryski, Giedroyc, Golicen, Jallonowski, Korecki, Koszyrski, Kovansky, Kovelskij, Kozielski, Kurakin, Liubomirski, Olelko, Ostrozski, Sangusko, Sanguszko, Slucki, Svietopolk-Mirski, Trubetskoi, Wisniowecki, Žbarazki, Žagiell, Zaslavski, Olelkoviči, Volynski, Ostrogowski.

22. EKSPANSIJA KARDU

XIV amžiaus Lietuva buvo karinė galybė. Bizantų istorikas Nikeforas Grego as paliko mums visą eilę įdomių pareiškimų tuo klausimu. Jo pastabos, be abejo, atitiko Konstantinopolio tuometinei opinijai. Nikeforas Gregoras rašė: “Lietuvių giminė, kurią valdo vienas valdovas, yra gausinga ir labai narsi, net nenukariaujama . . . jų karalius (suprask: Algirdas) viršija visus šiaurės Rusios kunigaikščius savo galia ir savo kariaunos karingumu. Jis vienintelis nemoka mongolams duoklės, kadangi jo karalija yra labai didinga ir gerai įtvirtinta ..

Visi tų laikų šaltiniai dažnai pabrėžia Lietuvos karinių jėgų galybę, jų karinių veiksmų greitumą, ir jų karybos pranašumą. Gynyboje, kita vertus, lietuviai naudojo savų žemių neprieinamumą. Tankūs miškynai ir gerai pastatytos tvirtovės Lietuvą saugojo nuo puolimų.

Dėl nuolatinių kovų su Kryžiuočių ordinu lietuviams buvo būtinai reikalinga žmonių atsarga. Algirdas ją matė rusų žemėse. Rusai buvo susiskaldę į daugelį savarankiškų valstybėlių, kurios savo augščiausiu suverenu laikė totorių Aukso ordos chaną. Tai sudarė palankias sąlygas lietuvių įsiviešpatavimui, su kuriuo buvo susijęs išsivadavimas iš totorių. Algirdas taip pat naudojasi tomis sąlygomis, kurios susidarė dėl Livonijos ordino agresyvių siekimų puldinėjant šiau-

Jurgis Juodis — D.L.K. Algirdas prie Maskvos vartų

rėš rusų ir gudų žemes ir dėl Lenkijos veržimosi į Podolę ir Valuinę.

Algirdo siekimams kliudė Maskvos kunigaikštis, kuris stengėsi patraukti savo pusėn, arba surinkti į savo valdžią, visas rusų žemes. Jis sugebėjo patraukti į savo pusę totorių chaną. Be to, pas maskvėnus gyveno Rytų Bažnyčios metropolitas. Kovoje dėl viešpatavimo Rytų Europoje Algirdas turėjo neleisti stiprėti Maskvos kunigaikščiui ir Rytų Bažnyčios galvą patraukti į savo pusę, ar bent gauti Lietuvos kunigaikštystei nuo Maskvos nepriklausomą metropolitą.

Algirdas pats nesidrovėjo panaudoti kardo. Jis buvo vienas iš genialiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Jam taipogi talkino giminaičiai karvedžiai: Kęstutis, Liubartas, Jurgis Narimantaitis, Andrius, Vygaudas Algirdaitis ir kiti.

Pskovas ir Naugardas.Algirdo įtaka šiaurėje siekė net Didįjį Naugardą ir Pskovo Respubliką. Nors ir kliudė Maskva, tačiau abiejose tose respublikose, o ypač Pskove, kunigaikščius dažniausiai pastatydavo Algirdas (paprastai, paskirdavo savo sūnus ir giminaičius). Abiejose respublikose kunigaikščio valdžia buvo silpna. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva.

Kai Pskovo respublika susipyko su Didžiuoju Naugardu, naugardiečiai sudarė sąjungą su Livonijos ordinu pulti aną respubliką. Pskovo valdžia kreipėsi pagalbos į DLK Algirdą. 1342 m. Algirdas drauge su Kęstučiu ir su savo vyresniuoju sūnų Vingaudu ar Vygaudu atvyko į Pskovą su lietuvių, Vitebsko ir Polocko kariuomene ir privertė kalavijuočius pasitraukti nuo Izborsko, kurį ordino riteriai buvo apsiautę. Tuo metu pskovėnai pasiūlė Algirdui krikštytis ir pas juos pasilikti, bet jisai atsisakė ir pasiūlė jiems savo sūnų Vingaudą. Šis buvo apkrikštytas Andriaus vardu ir pasiliko kunigaikščiu Pskove. 1342 m. mirus Polocko kunigaikščiui Vainiui, kunigaikštis Andrius -Vingaudas buvo Algirdo perkeltas į Polocką. Pskovą jis valdė per savo vietininkus.

1348 m., kovoje su Livonijos ordinu, žuvo vietininkas Jurgis. Pskovas atsisakė priimti iš Andriaus rankų naują vietininką. Algirdas tada įsakė tuojau suimti visus Pskovo pirklius su jų prekėmis, arkliais ir vežimais ir paleido juos tik gavęs išsipirkimą.

Savo ruožtu, 1348 m. Polocko kunigaikštis Andrius padarė žygį į Pskovo žemę ir nuteriojo helis miestelius, pasiimdamas daug grobio.

Lietuvos ir Maskvos šalininkų kovos vyko Naugarde be aiškios persvaros. 1338 m. maskofilų partija paėmė viršų. Trumpam laikui, 1348 metais, Naugardas buvo pasikvietęs Maskvos kunigaikštį Simaną. Tada Algirdas paskelbė Naugardui karą ir su lietuvių kariuomene paėmė Šeloną ir Lugą. Naugardiečiai prieš jį pasiuntė kariuomenę, bet ji pasitraukė neįsileidusi į kautynes. Po to, Naugardo vėčė, į Maskvą linkstantį miesto galvą (posadniką), nužudė. Lietuvių partija atsipeikėjo. 1348 m. tarp Algirdo ir Naugardo vėčės buvo pasirašyta taikos sutartis. Naugardas ir vėl pateko politinėn Lietuvos įtakon. 1349 m. Algirdas kreipėsi į Maskvos DK Simaną su didelėmis dovanomis ir sudarė su juo taikos susitarimą.

Smalenskas.Smalenskas buvo politinėje Lietuvos globoje jau Gedimino laikais. 1351 m. iškilus karui tarp Smalensko kunigaikščio Jono ir Maskvos, smalenskiečiai paprašė Algirdo pagalbos. Maskvos kariuomenė, sutikusi Algirdo pasiuntinius pasitraukė. Tačiau Smalenske veikė maskofilų partija, kuri kiršino prieš Algirdą. Algirdas 1355 m. užėmė Rževą ir, prisiartinęs prie Smalensko su savo kariauna, privertė Smalensko miestą pašalinti iš jo vyriausią kunigaikščio sūnų Vosylių. Be to, jis atplėšė iš Smalensko sritį su Belyj miestu. 1356 m. mirus Briansko kunigaikščiui Vosyliui, brianskiečiai pripažino Algirdo valdžią.

1358 m. naujas Smalensko kunigaikštis Sviatoslavas bandė atsiimti Belyj. Tuomet Algirdas užėmė Smalensko pietuose esantį Mstislavlį, vėliau ir patį Brianską. Sekančiais metais jis dar užėmė eilę kitų miestų į šiaurę: Toropecą, Rževą ir Bielają.

1367 m. Algirdo sūnus užėmė Rodnią ir Chovračių į pietų rytus nuo Smalensko. Smalensko kunigaikštystė, tuo būdu, buvo apsupta Lietuvos iš trijų pusių. Kunigaikštis Sviatoslavas pasidarė Algirdo vasalu. Jis turėjo dalyvauti Algirdo žygiuose prieš Maskvą. Smalenskas atsipalaidavo nuo Algirdo valdžios tik 1375 m. ir sudarė sąjungą su Maskva prieš Lietuvą. Bet nuo 1386 m. jis ir vėl buvo Lietuvos kontrolėje.

Černigovo ir Naugardo Seversko prijungimas. Naugardo -Seversko ir Černigovo kunigaikščiai kovojo tarp savęs. Tuo pasinaudodamas, Algirdas užpuolė juos ir užkariavo Naugardą-Severską, Černigovą, Starodubą, Trunčevską ir kitus miestus. Nuveikęs Romaną Mykolaitį 1368 metais, Algirdas prijungė Černigovą prie Lietuvos, palikęs patį Romaną Černigovo vietininku, o į kitas dalis paskyrė savo sūnus. Naugardas-Severskas buvo atiduotas valdyti Kaributui; jis kurį laiką valdė ir patį Černigovą. Kaributas apie 1380 m. apsikrikštijo Rytų Bažnyčios apeigomis ir gavo krikščionišką Dimitro vardą. Algirdo brolėnas Patrikijus Narimantaitis gavo Starodubą ir Rilską. Brianską gavo kitas sūnus Dimitras. į rytus nuo šių žemių valdė savarankiški Riurikaičiai, bet ir jie buvo, arba sąjungoje su Algirdu, arba buvo jo vasalai.

Kijevo užėmimas.Nors Kijevo kunigaikštija nuo 1320 m. buvo politinėje Lietuvos globoje, tačiau totoriai vis dar rinko Kijeve duokles. Valdęs Kijevą lietuvis kunigaikštis Teodoras irgi vykdė Gedimino valią. Susidūrimas toje srityje tarp Aukso ordos ir Algirdo buvo neišvengiamas todėl, nes totoriai ten visuomet sudarė pavojų Lietuvai.

Totorių chanui Birdi-bekui 1359 metais mirus, Aukso orda suskilo į kelis savarankiškus vienetus. Savitarpio vaidai susilpnino totorių galybę. Algirdas greit susigaudę, kad susidaranti proga užimti Kijevo milžiniškus plotus ir atidaryti prekybos kelią į Juodąją Jūrą. Pats Kijevas, kurį tuo metu valdė Vladimiras Teodoraitis, laukė išvadavimo iš totorių jungo. Visa sritis buvo kritusi dėl totorių spaudimo.

1362 metais Algirdas pradėjo karą su totoriais pietų rusinų žemėse. Jis nužygiavo su lietuvių kariuomene į Kijevo žemę. Ties Mėlynaisiais vandenimis, netoli Bufo upės, Algirdas sumušė Aukso ordos baškakus ir karvedžius Hadži-begą, Kutlubugą ir Dimitrą (“koli gospodarem litovskoi zemli byv velikii kniaz Olgerd, vik pi-šov z litovskim viiskom v pole (step) i pobiv na Sinii vodi tatar, troch brativ: kniazia Kačibeja, Kutlubugu i Dimitra.”). Aukso ordos baškakai buvo išvyti iš Kijevo. Kijeviečiai sveikino lietuvių atvykimą, nes jie suprato, kad dabar bus įvesta tvarka ir kad lietuviai nekeis jų senosios santvarkos ir tradicijų.

Kunigaikštis Vladimiras Teodoraitis buvo pašalintas ir Kijevo kunigaikščiu paskirtas Algirdo sūnus Vladimiras. Sumušti totorių kariai buvo Algirdo perkelti į Krymą. Kijevo kunigaikštija buvo prijungta prie Lietuvos. Algirdas tapo viešpačiu (gosudar) plačiose stepėse iki Juodosios Jūros ir iki Dniepro žiočių. Lietuviams atiteko pietų prekybos keliai ir derlingos sritys.    (B.d.)