K. A. M. INTENDANTŪROS SKYRIAUS VALGYKLA
V. GRUDZINSKAS
1919 metais, tveriantis Lietuvos kariuomenei, į jos eiles suplaukė daug tūkstančių jaunimo. Kareiviai buvo maitinami kuopose. Pulkuose esantieji karininkai ir karo valdininkai, pradžioje, irgi maitinosi iš kareivių katilo, kiek vėliau įsteigė karininkų valgyklas.
Sunkesnė padėtis susidarė Krašto Apsaugos ministerijos ir jos įstaigų karininkams. Kauno mieste privačių valgyklų nebuvo. Daugumas karininkų ir karo valdininkų buvo jauni, nevedę žmonės; jiems, pilna to žodžio prasme, teko pusbadžiu gyventi. Kr. Aps. ministerio įsakymu visi karininkai ir k.v. gaudavo kareivio maisto davinį sausais produktais. Tačiau, kur juos išvirti, ne kiekvienam pavykdavo išspręsti.
1919 m. vidurvasaryje, Intendantūros dalies viršininko, teisininko ir karo valdininko Juozo Grigaičio (vėliau teismo generolo) iniciatyva buvo sukviesti K. A. M. įstaigų atstovai pasitarti, kaip išspręsti karininkų ir k.v. maitinimosi klausimą. Pasitarime buvo vieningai nutarta, kad reikalinga steigti kooperatiniais pagrindais valgyklą. Tuo reikalu rūpintis buvo išrinkta organizacinė komisija. Kr. Aps. ministeris šiam sumanymui pritarė. Organizacinė komisija Kauno miesto savivaldybėje gavo orderį užimti patalpas Laisvės Alėjoje Nr. 34. Iš Kauno miesto savivaldybės sandėlių buvo gauti reikalingiausi baldai, kur tai buvo nupirkti indai, peiliai, šakutės, šaukštai, pasamdyti virėjai ir padavėjos ir valgykla pradėjo veikti. Pagal patvirtintą valgyklos statutą, kiekvienas valgyklos narys turėjo įnešti nedidelį įnašą pinigais, rodos 100 markių ir, be to, pervesti valgyklai savo kareivio davinį, gaunamą iš K.A.M. Valgyklos nariai išsirinko iš savo tarpo valdybą, kuri kasmet būdavo perrenkama. Revizijos darbą vykdė intendanto paskirta revizijos komisija. Valgykla turėjo apie 150-200 narių — valgytojų.
Pradžioje valgiai buvo gaminami iš gaunamo kareivio davinio; kiek vėliau, atsiradus rinkoje maisto produktų, buvo papildomai jų daperkama maistui pagerinti.
Ypatingai svarbų vaidmenį valgykla atliko 1919 m. rugsėjo - 1920 m. kovo mėn. laikotarpyje, kuomet karininkai ir karo valdininkai negavo 3-4 mėn. algos ir neturėjo galimybės net už valgį apmokėti. Valgykla visus karininkus kreditavo ir už maistą buvo atsilyginta algas gavus.
Šiek tiek susitvarkius Lietuvos ūkiniam gyvenimui, atsiradus rinkoje nemaža maisto produktų, Kaune pradėjo steigtis privačios valgyklos, kurios atitraukdavo nemaža valgytojų. Be to, jaunieji karininkai ir k.v. vedė žmonas, tvarkė šeimyninį gyvenimą ir ėmė maitintis namie.
Įvedus nuo 1922 m. rugsėjo 1 d. pastovią Lito valiutą, visi Lietuvos gyventojai, jų skaičiuje ir karininkai, pasijuto turtingesni, todėl 1923 m. valgytojų skaičius labai žymiai sumažėjo. Ypatingai valgytojų skaičius sumažėjo 1924 m., kai Intendantūra buvo iškelta iš Laisvės Alėjos Nr. 16 (prie Įgulos bažnyčios) į Šančius, į 3-čio artilerijos pulko kareivines. Likosi tik apie 20 valgytojų, kurie iš apyvartos nebepajėgė sumokėti einamų išlaidų — buto nuomą, samdomo personalo algas ir pan. Kilo sumanymas valgyklą likviduoti. Kauno įgulos karininkų ir karo valdininkų tarpe buvo nemažas skaičius universitete besimokančių studentų. Kas tai iš jų pasiūlė, kad valgyklą perduoti universiteto Lietuvių Studentų Susišelpimo Draugijai. Tam sumanymui pritarė kariuomenės intendantas ir Kr.Aps. ministeris. Buvo pavesta valgyklos valdybai tartis su LSSD valdyba dėl sąlygų valgyklą perduoti.
Abi valdybos sutarė: 1) Valgyklą perduoti L.S.S. Draugijai, nemokamai perduodant patalpas ir visą inventorių — baldus, indus ir kita, o už esamus perdavimo dieną produktus apmokant rinkos kaina. 2) LSSD perima visą valgykloje dirbantį personalą, Intendantūros valgyklai nemokant personalui kompensacijų už atleidimą. 3) Visi valgantieji valgykloje karininkai turi teisę liktis valgykloje valgyti tomis pat teisėmis kaip ir studentai.
Valgyklos narių susirinkimas su šiomis sąlygomis sutiko.
Krašto Apsaugos ministeriui patvirtinus perdavimo sąlygas, valgykla vėlai, 1924 metų rudenį, buvo perduota Lietuvos Universiteto Lietuvių Studentų Susišelpimo Draugijai. Likusieji nuo valgyklos veiklos pinigai, apie 2000 litų, buvo atiduoti Ekonominei Karių Bendrovei Kaune kapitalui padidinti.
(Past. Š5 rašinį autorius atsiuntė KARIO redakcijai prieš pat savo nelauktą ir perankstyvą mirtį.)
