KARIUOMENĖS REIKALINGUMAS
(Žodis tarias Lietuvos Kariuomenės atkūrimo minėjime Bostone, lapkr. 19 d.)
ALGIRDAS BUDRECKIS
Kartais tenka girdėti iš gan rimtų visuomenės veikėjų, kad kariuomenė Lietuvai tikrai nebuvo reikalinga. Vienam sename Amerikos lietuvių laikraščio numeryje buvo taip pasakyta apie Lietuvos kariuomenę: “Tauta buvo priversta tarnaitė, o kariuomenė tapo viešpačiu. Kariuomenė nustojo eiti budėtojo pareigas ir virto tautos ir valstybės parazitu”. Gaila, kad dažnai išeivių nebolševikinė spauda darydavo tokių priekaištų Lietuvos kariuomenei, o net ir šiandien tebėra tokių, kurie kritikuoja ir šmeižia visus lietuvius karininkus. Tartum karininkija visą kraštą valdė. Žinoma, toks šmeižtas tik pasitarnauja bolševikams, nes darko visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.
Šiandien, kada yra madoje, kaikurių balandėlių tarpe, čiulbėti apie vienpusišką nusiginklavimą priešo akivaizdoje ir dėtis prie karingųjų pacifistų, atsiranda mūsų kaikurių intelektualų tarpe gana klaidingos mintys, būtent: šalin su betkokiu lietuviškuoju militarizmu; ateities Lietuvai nereikės kariuomenės. Juk ir 1919 m., kai Lietuvos Respublika tik kūrėsi, buvo tokių naivių valstybės vyrų, kurie rimtai siūlė išformuoti kariuomenę, nes, girdi, Alijantai mus apsaugos. Laimė, kad jų pasiūlymas negavo pritarimo, ypač, kai bolševikai, bermontininkai ir pilsudskininkai lenkai jau brovėsi į kraštą.
Yra pavojus, kad nemaža mūsiškių pradės galvoti, kad mūsų karinės tradicijos ir ginkluoto tėvynės gynėjo sąvoka bus laikomos neprasmingais ir nereikalingais dalykais. Kitaip sakant, kai blanksta mūsų valstybingumas, kartu blanksta ir kariuomenės reikalingumo mintis.
Gaila, kad yra protautojų ir veikėjų, kurie yra atitolę nuo gyvenimiškos patirties ir tikrovės. Gal nusistatymas prieš kariuomenės reikalingumą kyla iš nesusipratimo dėl kariškio ir civilio vaidmenų visuomenėje. Civilinis leistinumas, iš vienos pusės, ir karinis susidrausminimas, iš kitos, yra pagrindiniai visuomeniniai skirtumai. Paprastai tariant, pareiga ir teisė. Žinoma, demokratiškai nusiteikę žmonės yra linkę palaikyti civilio leistinumą, kadangi sudrausminimas gali privesti prie visuomeninio vienodumo. Tačiau, antra vertus, ir demokratijai reikia apsisaugoti nuo leistinumo kraštutinumų, reikia apsisaugoti nuo palaidumo, nusikaltimų, socialinio neatsakingumo ir civilinės suirutės.
Kariškas gyvenimas pripratina ir laisvuosius piliečius prie drausmės. Kariškiui aišku, kad didžiausioji politinė laisvė glūdi krašto idealų tarnyboje. Todėl ir nenuostabu, kad karo lauko pamokos yra naudingos. Kas gi nepriskaitys karinių dorybių prie pilietinių dorybių? Kas sakys, kad nereikia pasiaukojimo, bičiulystės, asmeniškos atsakomybės ir įsipareigojimo? Užtat kariuomenės mokykla ir paruošia pilietį siekti pagrindinių visuomeninių tikslų.
Kariškis, kuris atlieka tarnybą savo kraštui, supranta, kad jis ir jo draugai nėra kraugeriai, karo kurstytojai ar pasamdyti žudikai. Mokėdamas kaip vartoti visokius modernius ginklus, kariškis žino ir jų žalingumą, ir todėl neskuba juos pavartoti. Lietuvis karys jautė pareigą valstybei, jis taipogi žinojo, kad yra atsakingas prieš tautą savo laikysena ir veiksmais. Lietuvos karinės tradicijos nėra antisocialinės ar antivalstybinės. Lietuviškas karžygiškumas saistomas su lietuvių tautos vystymusi.
Pradžioje buvo kariuomenė. Visi istorikai sutinka su teigimu, kad kariuomenė buvo pozityvus veiksnys, kuris prisidėjo prie genčių ir kilčių suliejimo į tautas, prie savitos kultūros, technikos vystymosi. Kariuomenė, amžių tėkmėje, buvo visokeriopos pažangos veiksnys.
Ir Lietuvos istorija liudija, kad pradžioje buvo kariuomenė. Lietuvos valstybės kūrėjai — Algimantas, Ringaudas, Živinbutas, Dausprungas, ypač Mindaugas, buvo karžygiai. Be tokių karžygių, kaip Kęstutis, lietuvių tautos likimas būtų buvęs toks pat, kaip prūsų ir jotvingų tautų likimas. Žlungant lietuvių bajorų karingumui,, žlugo ir senovės valstybės elitas.
Karinis konfliktas gali išbandyti visuomenines ir politines santvarkas ir atgaivinti tautos gyvastingumą. Tik, žinoma, reikia atskirti žūtbūtinius, arba net ir apsisaugojimo, karus nuo grynai destruktyvių karų. Algirdo ir Vytautu imperialistinės ambicijos paveikė Rytų Europos: istoriją teigiama kryptimi, nes išgelbėjo senas Kievo ir vakarų rusinų tradicijas ir institucijas nuo mongoliškos despotiškos įtakos ir tuo pačiu medžiaginiai bei kultūriniai pakėlė savo krašto gerovę. Totorių chanų Mamajaus ir Timuro karų pasekmė buvo beprasmiškas nuteriojimas, kraujo praliejimas ir miestų sunaikinimas. Kitaip sakant, lietuvių karžygių veiksmai ir laimėjimai nepadarė gėdos lietuvių tautai.
Prieikime prie dvidešimtojo amžiaus. Kyla pas kai kuriuos klausimas, ar vertėjo ir ar verta laikyti kariuomenę? Atsakant į klausimą, reikia atsiminti fizikos dėsnį, kad gamta nemėgsta tuštumo, ir jei tik vienur ar kitur atsiranda tuštuma, tuojau kitos jėgos skuba ją užpildyti. Negali būti tuštumų ir politiniame tautų gyvenime. Tas liečia ir Lietuvos praeitį, palies ir jos ateitį: jei susidarytų Lietuvoje karinė tuštuma, t. y., jei nebūtų jėgos fiziškai pasipriešinti, ją užpildytų Lietuvos kaimynai.
Žiūrint į 1918-1921 metų laikotarpį, galima tvirtinti, kad be kariuomenės nebūtume turėję ne tik didesnės, bet, iš viso, jokios kultūrinės pažangos, nes, arba visai nebūtume turėję nepriklausomybės, arba mūsų nepriklausomo gyvenimo pirmasis laikotarpis būtų trukęs žymiai trumpiau negu 22 metus.
Lietuvos kariuomenė pradėjo organizuotis 1918 m. lapkričio mėn. 23 d. Pirmąjį kariuomenės branduolį sudarė savanoriai, iš kurių Alytuje buvo organizuojamas pirmasis pulkas bei komendantūros Vilniuje, Kaune, Seinuose ir kitur. Tai buvo pirmas visuotinis vieningas ir valingas lietuvių tautos ir jos karių žingsnis iškovoti savo tautai laisvę ir atgauti savo valstybei nepriklausomybę. Dažnai tikrai basi, neaprengti, nemokyti ir blogai apginkluoti pirmieji savanoriai, partizanai, šauliai ir mobilizuoti kariai darė jei ne stebuklus, tai tikrai žygdarbius. Tada, Taučiūnų kaimo laukuose, netoli Obelies upės, žuvo fronto kautynėse pirmasis karys Povilas Lukšys. Savanoriai tuomet nors ir neturėjo gerų ginklų, bet jie, ties Kėdainiais, sulaikė bolševikų puolimus. Pirmasis žuvęs karininkas buvo pirmojo pulko vadas Antanas Juozapavičius. Jis buvo bolševikų nukautas Alytuje ant Nemuno tilto.
Nepriklausomybės kovose atsispindi lietuvio kario pilnas pasiaukojimas, ryžtas, narsumas, entuziazmas, patriotizmas, vienybė, solidarumas ir valstybės subrendimas. Tie, neva istorikai, kurie lengvabūdiškai ir ciniškai taria, jog kūrėjas - savanoris išėjo į karo lauką, tikėdamasis gauti ar žemės sklypą, ar gerą pensiją, nesuvokia skirtumo tarp savanorio ir pašaukto naujoko, arba yra tik piktos valios komentatoriai. Tikrai, būtų gėda, jei pastarasis atvejis būtų arčiau tiesos.
Atsakydami į klausimą, kur būtų buvus Lietuvos Respublika be nuosavos kariuomenės, visų pirma, pamėginkime patys sau atsakyti nors į šiuos kelis klausimus:
Ar 1919 m. pradžioje rusai bolševikai, jei tada nebūtų gavę mūsų kariuomenės smūgių ties Jėznu, Žąsliais, Kėdainiais ir kitur, būtų patys savo valia sustoję prie Varėnos, Alytaus, Žiežmarių ir Jonavos ir nebūtų žygiavę į Suvalkų kraštą, į Kauną ir, jų tada dar neužimtą, Žemaitiją?
Ar tada būtų dar likę kur nors vietos ir sąlygų veikti Lietuvos vyriausybei ir pradėti kurti naują nepriklausomos valstybės gyvenimą?
Ar 1919 m. bermontininkai - vokiečiai, be lietuvių ginkluoto pasipriešinimo, jei tada lietuviai nebūtų turėję jokios ginkluotos jėgos, būtų savo gera valia išsikraustę iš Žemaitijos?
Ar 1919 ir 1920 m. lenkų legionai nebūtų žygiavę į jų vadinamą Kauniškę Lietuvą? Prisiminkime pirmą ir antrą Vilniaus pagrobimą ir karo veiksmus prie Seinų, Vievio, Žiežmarių, Giedraičių, Musninkų ir Širvintų.
O Lenkijos ultimatumo metu, kai lenkai Vilniuje šaukė diktatoriui Rydz Smigly: “Maršale, vesk mus į Kauną!”, kas privertė Rykantų apylinkėse sutelktas lenkų divizijas atsisakyti nuo karo žygio iki Nemuno pozicijų? Ar vien tik ultimatumo priėmimas?
Kas tvarkė Lietuvos pasienį 1939 m. rugsėjo mėnesį, kai į Lietuvą veržėsi 65,000 lenkų pabėgėlių, jų tarpe 20,000 sumuštos lenkų kariuomenės likučių, kurie dažnai atsisakydavo internuotis ir padėti ginklus? Kas padėjo tada išvengti provokacinių nesusipratimų pasienyje tarp lietuvių, rusų ir lenkų? Ar ne Lietuvos kariuomenės dalinė mobilizacija?
Jei ne visuose šiuose įvykiuose, tai bent daugelyje jų, tiesiogiai ar netiesiogiai, buvo pastatytas ir pats Lietuvos nepriklausomybės klausimas. Tuose įvykiuose lemiamą vaidmenį suvaidino Lietuvos kariuomenė, vienur aktyviau kovodama su ginklu rankose, kitur savo žygiais lemiamai paveikdama priešo užsimojimus.
Kas sakytina apie 1940 m. birželio 15 dienos įvykius? Trumpai ir griežtai: Lietuvos kariuomenės pasyvus vaidmuo tuose įvykiuose išplaukė iš krašto vadovybės politinių sprendimų ir tuometinės kariuomenės vadovybės nerangumo. Pats kariuomenės vadas generolas Vitkauskas tada suvaidino Judo rolę. Kariuomenė tada tik drausmingai vykdė tai, kas jai buvo įsakyta.
Po 1940 m. birželio mėnesio įvykių Lietuvos kariuomenė buvo likviduota, ir jos kariai išblaškyti. Po to, per eilę metų jie buvo taip mėtomi ir blaškomi, kaip jokio kito pašaukimo lietuviai. Tik atsiminkime lietuvius karius, ištremtus į įvairias rusų koncentracijos stovyklas, paimtus į raudonąją armiją, atsidūrusius rusų kalėjimuose, vokiečių esesininkų likviduotus, buvusius vokiečių kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose ir vokiečių Wehrmächte, vargusius įvairių sąjungininkų belaisvių stovyklose ir dar daug kur kitur išblaškytus. Koks likimas tų lietuvių karių, Prancūzų Svetimšalių legione, kuriuos į nelaisvę paėmė Vietmino komunistai po Dienbienfu tvirtovės žlugimo? Per II Pasaulinį karą lietuvių karių yra žuvę taip pat daugiau, negu betkurios kitos kategorijos mūsų tautiečių. Tik atsiminkime, 2,000 žuvusių 1941 metų sukilimo dienomis: jie visi yra žuvę kaip tikri kariai. O vėlesni partizanai, ar nebuvo tos pačios kariuomenės išauklėti ir daugiausia tie patys kariai? Kas gi buvo Laisvės armijos, Geležinio Vilko pulko ir Kazimieraičio vadovaujami partizanai, jei ne buvusios Lietuvos kariuomenės kadrai.
Bendra išvada — negalima įsivaizduoti buvusio Lietuvos nepriklausomo gyvenimo be Lietuvos kariuomenės. Tiek kovojusi, tiek aukų sudėjusi, tiek darbų atlikusi, tokią didelę kultūros vagą išvariusi, tiek karių ir busimųjų partizanų išauklėjusi ir tiek daug teigiamų pėdsakų palikusi visoje tautoje, Lietuvos kariuomenė buvo reikalinga ir atgimstančiai Lietuvos valstybei taip pat bus reikalinga.
Ateityje, norėsime ar nenorėsime, bet turėsime turėti savo kariuomenę. Deja, mūsų politikai iki šiol kreipė per mažai dėmesio į šį svarbų reikalą, kuriam ne tik nieko konkrečiau nepasiruošta, bet net jokių rimtesnių studijų nėra padaryta. Lenkai, pavyzdžiui, yra toli pralenkę mus šioje srityje. Nenorėkime, kad kiti išlaisvintų Lietuvą be pačių lietuvių kovos ir aukų. Toks išlaisvinimas vargu ar būtų Lietuvai naudingas. Kuo aktyviau patys dalyvausime toje kovoje, tuo laimėjimas bus tikresnis. Laisvajame pasaulyje atsidūrę lietuviai turėtų kiek įmanoma stengtis, kad atsirastų mūsų tautiniai kariniai daliniai, kurie aktyviai prisidėtų prie būsimos valstybės saugumo.
Kada ateis visos tautos laukiama išsilaisvinimo valanda, nežinome ir negalime to žinoti. Gal dar turėsime pakankamai laiko ir labai pamažu tam pasiruošti. Tačiau, gali būti ir atvirkščiai. Todėl tvarkykimės taip, kad visada galėtume pasakyti: “Mes jau pasiruošę!”
