MANO TARNYBOS PRADŽIA LIETUVOS KARIUOMENĖJE
Atsiminimų žiupsnelis
Petras Genys
Kartu su kitais Vitebsko lietuvių bataliono karininkais grįžęs iš Rusijos 1918 metais, balandžio mėn. pabaigoje, užsiregistravau Lietuvos Taryboje, Vilniuje.
Iki tų metų lapkričio mėnesio jokių žinių negaudamas apie kariuomenės organizavimą, sumaniau vykti į Vilnių ir pasitikrinti kas ten dedasi? Nes vokiečiai tuo laiku iš Biržų apskr. pradėjo kraustytis ir buvo gandų, kad siaurasis traukinėlis Biržai - Šiauliai greitai jau nebekursuos.
Kaišiadoryse buvo gautas tos dienos lietuviškas laikraštis, kuriame buvo raginama organizuoti vietos komitetus ir perimti iš vokiečių valdžią bei turtą. Nuvykęs į Vilnių, Šv. Jurgio prospekte sutikau karininką Juozapavičių, kuris man nurodė vykti į tos gatvės 27 Nr., kur organizuojamas apsaugos štabas. Ten viename kambaryje radau karininką Grigaliūną-Glovackį, kuris pasisakė esąs 1-jo pėstininkų pulko vadas. Buvo apsivilkęs rusiška miline, pasistatęs apikaklę, nes patalpos buvo nekūrenamos ir šaltos. Prisistačiau kaip buvęs rusų kariuomenės karininkas.
— O, tai gerai, — nudžiugo jis. — Mums karininkai labai reikalingi. Paduokite raportą.
Parašiau rapportą ir išsiprašiau trim dienom į namus, pasiimti reikalingiausių daiktų.
Sugrįžęs atgal į Vilnių, jau radau kitą 1-jo pėstininkų pulko vadą — Galvydį-Bykauską. Vėl turėjau iš naujo paduoti raportą. Įsakyme kariuomenei 2 Nr. esu įrašytas tarp kitų pirmųjų dešimties karininkų, nuo 1918 m. lapkričio mėn. 10 dienos. Apsigyvenau artilerijos kareivinėse, kurias vokiečiai atidavė lietuviams. Radau kelis karininkus ir porą kareivių, daugiausia ką tik grįžusius iš vokiečių belaisvės.
Maitinomės valgyklose savo lėšomis, o pritrūkus savų pinigų — išdavė po septyniasdešimts markių. Prasidėjo, atrodė, bereikalingas ir nuobodus laiko gaišinimas apsaugos štabe, kuris tęsėsi net iki gruodžio 20 dienos. Tik kartais būdavome posėdžių metu prie Lietuvos Tarybos patalpų, arba jieškodavom pas vokiečius pirkti ginklų. Karininkui Gladučiui pasisekė nupirkti net porą sunkiųjų kulkosvaidžių, žinoma, mūsų valdžios pinigais. Naktį jie slaptai buvo parvežti ir paslėpti Lietuvos Tarybos namo rūsyje.
Prašėmės leisti į savo apskričius su įgaliojimais organizuoti apsaugos būrius, bet pradžioje tam nusistatymas buvo neigiamas. Buvo net nuomonių valdžios sferose, kad kariuomenė visai nereikalinga, nes paskelbus neitralitetą— niekas mus nepuls. Užteksią milicijos.
Visų lietuvių karininkų pasipiktinimą kėlė generolas Kondratovič, kuris rusų kariuomenės uniformoje švaistėsi apsaugos štabe kaip krašto apsaugos vice-ministeris. Jam rūpėjo atstatyti senąją Rusijos carinę tvarką, bet ne Lietuvos nepriklausomybę. Jis daugiau rūpinosi organizuoti rusų-baltagvardiečių dalinius. Rusų tautybės karininkų buvo prisirinkęs nemažas skaičius — būtų užtekę trims pulkams — ir vis augšto rango, tik be kareivių ...
Vieną dieną lietuviai karininkai pareikalavo gen. Kondratovičių pašalinti. Su juo dingo ir dauguma rusų karininkų. Baltgudžiai išsikėlė į Gardiną organizuoti baltgudžių dalinius.
Gruožio 20 d. 1-jo p. pulko užuomazga, iš apie 20 karininkų ir 200 kareivių, išvyko į Alytaus pionierių kareivines. Apsaugai kareivinių atsivežė vieną šautuvą. Kiti ginklai ir kareiviai buvo palikti Vilniaus komendantūrai.
Čia pulko organizavimas ėjo sparčiau. Vyriausybei paskelbus atsišaukimą, pradėjo atsirasti savanorių. Sekmadieniais karininkai vykdavo į bažnytkaimius, šventoriuose darydavo pranešimus, kviesdami savanorius į kariuomenę. Ir kunigai per pamokslus ragindavo vyrus į savanorystę. Kasdien atvykdavo iki 30 savanorių, daugumos amžius buvo nuo 14 iki 20 metų amžiaus. Ilgą laiką turėjo dėvėti nuosavais rūbais, arba pirktis iš vokiečių. Rūbai visų buvo gana prasti, ypač apavas. Retas kuris turėjo tinkamus batus. Dzūkijos žmoneliai biedniau gyvena, negu kitur Lietuvoje, o savanoriai buvo daugumoje iš nepasiturinčių. Tik geltonas lankelis ant kepurių skyrė juos nuo civilinių. Tik daug vėliau buvo gauti Amerikos kariuomenės rūbai. Greitai gauta rusiškų šautuvų, bet mažai šovinių.
Jau mūs vyriausybei 1919 m. sausio pradžioje pasitraukus iš Vilniaus, galėjom iš Alytaus atlikti žvalgybą geležinkeliu iki Lentvario. Pradžioje maistą ūkininkai pristatydavo savanoriškai, veltui, bet padaugėjus žmonių skaičiui, jau reikėjo imtis rekvizicijų, imti grūdus, vežimus ir arklius iš dvarų. Buvo išduodami atatinkami pakvitavimai, o vėliau savininkams atlyginama.
Pulko vadas, karininkas Galvydis-Bykauskas, kaip senas karininkas, pripratęs prie tvarkingo aprūpinimo, nesiėmė savo iniciatyva rekvizicijų. Sakydavo: “Valdžia žino ir duos”.
Bet ta valdžia Kaune nebuvo stipri ir nieko neturėjo. Tas iššaukė karininkų nepasitenkinimą ir Galvydis-Bykauskas iš pulko vado pareigų pasitraukė.
Nauju pulko vadu buvo paskirtas energingas ir veiklus karininkas Juozapavičius. Vykdant rekvizijas dvaruose savininkų nerasdavome. Dažniausiai su geriausiais arkliais jie būdavo pasitraukę į Lenkijos kariuomenę.
Reikėjo vartoti rusų kariuomenės statutus ir komandas versti į lietuvių kalbą.
Sausio mėnesio pabaigoje bolševikai pasiekė Daugus ir naktį iš 12 į 13 vasario puolė Alytų. (Apie tą mūšį žiūr. “Kario” Nr. 5, 1960 m.)
Karininkui Juozapavičiui žuvus, 1 pėstininkų pulko vadu buvo paskirtas karin. Ladyga. Už poros dienų, vokiečių šarvuotam traukiniui padedant, Alytus buvo atsiimtas. Paskui — sustiprėjus, buvo atsiimti Daugai, Babriškis ir Varėnos geležinkelio stotyje mūsų kuopa stovėjo kartu su lenkais. 1 pėst. pulkui išvykstant į Ukmergės barą, Varėnos stotyje buvo paliktas vienas būrys Alytaus komendanto žinioje, bet lenkai jį tuojau nuginklavo.
Karininkai maitinosi kartu su kareiviais iš bendros virtuvės. Kaip karininkai, taip ir kareiviai šešis mėnesius negavo jokio piniginio atlyginimo.
