Širvintų kautynės

ŠIRVINTŲ KAUTYNIŲ PROŠVAISTĖS

J. VĖGĖLIS

1959 m. spalio ir lapkričio KARIO numeriuose K. Ališauskas rašydamas apie plk. K. Žuko paskelbtus atsiminimus, jo knygą “Žvilgsnis į praeitį”, daro pastabas dėl ten paskelbtų būk tai neteisingų, kaikurių žinių. Čia paminėsiu keletą tų pastabų ir duosiu daugiau tikrų žinių apie aprašomus įvykius.

I. Minėdamas Širvintų kautynes (lap. 16-21) K. Ališauskas tvirtina, kad 7 pėst. pulko IlI-čio bat. vadas lt. Balnas nuolatos turėjo ryšį su savo pulko vadu plk. V. Rėklaičiu... ir toliau sako — “tad kuriem galam jam buvo reikalingi tie Utenos ir Panevėžio komendantai? Jie jam nebuvo reikalingi ir jis pas juos nesikreipė”

Į tai turiu atsakyti, kad taip griežtai paneigti galima tiktai nežinant apie, tuomet Lietuvoje veikusius, Ypatingus Valstybės Apsaugos Įstatus. Tais laikais kiekviena apskrities komendantūra turėjo, ne tik raštininkus savo įstaigoje, bet ir tam tikro dydžio kovos dalinį skirtą apsaugai, žvalgymui, įsakymų bei karo prievolių vykdymui, o priešui puolant, ir jo tramdymui. Karo komendantai buvo ne tik apskričių karo administratoriai, bet ir tų kovos dalinių vadai.

Taip, lenkams užgrobus Vilnių ir pradėjus pulti toliau į Lietuvos šiaurę, artimiausios apskričių komendantūros, kaip Zarasų, Utenos, Ukmergės, Kėdainių, Panevėžio ir Rokiškio, atsidūrė karo būklėje. Karo komendantai gi gavo iš Krašto Apsaugos Ministerio įsakymą: žvalgyti ir sekti lenkų kariuomenės veržimąsi, jai trukdyti ir priešintis, laikyti ryšį su savo kariuomenės artimesniais daliniais ir teikti žinias Vyr. Kar. Štabui ir artimoms savo kariuomenės dalims.

Utenos k. komendanto pareigoms buvo skubiai pasiųstas, dar 1919 metais Lietuvos šiaurėje atskiram batalionui vadovavęs kovose su bolševikais ir vokiečiais-bermontininkais, karininkas, kuris ir ėmėsi minėtą ministerio įsakymą uoliai vykdyti. Prie komendantūros iš vietos savanorių buvo skubotai sudaryta: viena pėst. kuopa, raitųjų žvalgų būrys, šaulių būrys ir telefonų centrinė ryšiams.

Tuojaus, atskirais būreliais buvo pradėta sekti lenkų judėjimą linijoje Palūšė-Kaltinėnai-Joniškis. Čia sutikta tik lenkų žvalgybiniai būriai. Mūsų būreliai jiems pasipriešino, o kuopa sulaikė lenkus Kaltinėnų ruože. (Neužilgo Kaltinėnų barą su nedideliu kariniu daliniu perėmė atsiųstas karininkas Bužys).

Viso apskrities miesteliuose buvo sukelti, tuomet kaimuose dar neskaitlingi, šauliai žvalgymui, budėjimui paštuose ir žinių tiekimui. Kaimuose buvo išstatyta gyventojų sargybos priešo sekimui. Iš visur komendantūra gaudavo žinias ir per Karo Ryšių liniją, plentu tarp Kauno ir Zarasų, nuolat teikė štabams žinias. Kariuomenės dalys kreipdavosi į komendantūras pastočių, kelių ir tiltų skubaus teisymo, maisto ir pašaro tiekimo reikalu ir kt. Apskrity tuomet skubos keliu buvo vykdoma naujokų ir arklių kariuomenėn ėmimas.

Iš viso to matosi, kad K. Ališausko pažiūra į to meto karo komendantų pareigas yra klaidinga. Tuomet komendantai pulkų štabams ir kariuomenės daliniams buvo labai reikalingi. Kad ltn. Balnas telefonavo Utenos komendantui, teiraudamasis ar nebuvo ten plk. Rėklaitis ir teiravosi žinių apie lenkus į rytus nuo jo stovėjimo vietos, tai yra tiesa, ir tas tik rodo dalinio vado rūpestingumą ir akylumą jam duotą uždavinį vykdant. Ir tai taip buvo.

II. Minėdamas lenkų kavalerijos brigados veikimą mūsų fronto užnugary, K. Ališauskas pastebi, kad: “Brigada . . . išbuvo mūsų fronto užnugary septynias ir pusę dienos. Ji prasimušė lapkr. 17 d. į rytus nuo Giedraičių, o grįžo atgal prie savųjų lapkr. 24 d. ties Labanoru, Utenos apskrity. Su brigada daugiausia kovojo mūsų šauliai.”

Ir čia matosi kam reikalingi buvo komendantai ir šauliai. Kai lenkų brigada žygiavo nuo Troškūnų Andrioniškio link, Svėdasų kryptimi, Utenos komendantas, tą sužinojęs iš Panevėžio k-to, pasikalbėjo telefonu su Rokiškio k-tu. To pasėkoje, Rokiškio k-to parėdymu, skubos keliu, į Svėdasus atvyko iš Rokiškio kareivių būrys, kuris su Kamajų ir Svėdasų šauliais ten užstojo lenkams kelius ir užėmė Šaltekšnės ir Šventosios upių tiltus. Prie Andrioniškio lenkai, gavę žinių (o jiems visą laiką talkininkavo vietos bajorai-lenkai), kad miškinga Svėdasų kryptis jiems užblokuota, pasuko atgal, aplenkė Anykščius ir pagal k-ros raitųjų žvalgų pranešimą, vyko Skiemonių ar Leliūnų link.

Gavęs tokias žinias, Utenos komandantas jas tuojaus asmeniškai perdavė Utenon tik ką atvykusiam su 9 pulko štabu ir vienu batalionu plk. Paškovičiui ir pasiūlė jam pastoti lenkams kelią Leliūnų ar Pakalnių rajone. Bet, plk. Paškevičius aiškinosi, kad veikimui prieš lenkų brigadą turįs mažai jėgų ir ilgai jieškojo telefoninio ryšio su Div. štabu Ukmergėje. Tuomet, Utenos k-tas savo nuožiūra pasiuntė Anykščių link keletos vagonų traukinį su kulkosvaidžių būriu ir šauliais pažvalgyti. Bet, traukinys greit grįžo, nes sužinota, kad lenkų brigada tik ką praėjusi link Leliūnų.

Tuomet, Utenos k-tas vėl visa skubiai išdėstė plk. Paškovičiui, kuris dabar sutiko ir tuojaus pasiuntė lt. Gaidį su kuopa užkirsti lenkams kelią Pakalnių bažnytkaimio kryžkelėje. Nors kuopa vyko labai skubiai, k-ros patiektomis pastotimis, bet atvykus į nurodytą kryžkelę, rado ten tik keletą šaulių, kurie sakėsi apšaudę lenkus iš pamiškės ir rodė lenkų žygio žymes vieškely: sulaužytą vežimą, taipgi daug tamsoje išbarstytų lenkų šovinių.

Ir taip, dėl čia tam atsiųsto pulko neveiklumo, buvo pavėluota ir lenkai laisvai nužygiavo Skudutiškio-Labanoro link ir nusivarė virš šimto ūkininkų pastočių su prisiplėštu maistu. O pulko batalionas ir k-ros kuopa, be abejo, galėjo čia lenkų brigadą išblaškyti ir iš jų grobį atimti.

Tad, visa rodo, kad tikrai su prasiveržusią lenkų brigada daugumoje kovojo apskričių komendantūros ir šauliai.

III. Kas liečia medžioklę Rokišky, tai K. Ališauskas rašo: “Buvo taip, prieš pat lenkų puolimą (lapkr. 17 d.) gen S. Žukauskas važinėjo su savo adjutantu lt. Šmulkščiu pafrontėje, Ukmergės ir Utenos ruože. Generolas pasakė savo adjutantui: “užvažiuosime aplankyti mano draugą grafą Pšezdzieckį Rokiškyje” ir nuvažiavo.”

O buvo taip: vieną dieną gen. Žukauskas netikėtai pasirodė Utenoje. 9-to pulko čia dar nebuvo. Užėjo komendantūron ir ten komendantą išklausinėjo: “Kokios žinios čia iš lenkų šono?” Teiravosi, ar toli dar lenkai nuo Utenos ir ar plentas į Zarasus dar neperkirstas? Gavęs smulkių žinių, jis su adjutantu išvyko Zarasų link. Neužilgo į Utenos komendantūrą paskambino telefonu Panevėžio komendantas ir pasiteiravo kur yra gen. Žukauskas, nes fronte prasidėję mūšiai su lenkais. Utenos kom-tas tuojaus pasiteiravo Zarasuose, bet ten gen. Žukausko nebuvo. Tuomet, teiraujantis Rokišky, iš ten kom-tas pranešė, kad kariuomenės vadas yra pas grafą Pšezdzieckį.

Ir iš čia matosi, kad tuomet komendantai, vistik, buvo reikalingi, nes ir kar. vadas jieškojo žinių pas kom-tą. Ir Vyr. štabas, per Panevėžio kom-tą, jieškojo kur yra kar. vadas?

Tik kyla klausimas, kodėl gen. Žukauskas važinėjo po tolimas apylinkes, lyg koks žvalgas, kai kovų metu reikėjo būti arčiau štabo ir vadovybės, kur kiekvieną valandą jis buvo reikalingas. Einant kovoms su lenkais važinėti pas lenką dvarininką svečiuotis, Lietuvos kar. vadui tikrai netiko, lietuviškoji visuomenė tuo piktinosi ir net palaikė tai išdavyste.

IV. “Kas liečia keliones į Lenkiją, tai gen. Žukausko šeimyniškas reikalas buvo susipainiojęs dėl ko jis labai kentėjo. Jis buvo vedęs jau senai, dar caro laikais, vieną Lietuvos dvarponaitę. Savo vaikų neturėjo. Augino tik savo brolio dukrelę, kurią labai mylėjo. Mergaitė liko Lenkijoje, o gal Vilniuje, tiksliai nežinau, nes turėjo sužiedotinį. Generolas dėjo daug pastangų ją parsigabenti į Lietuvą, todėl ir važinėjo. Tačiau jokių politinių ar šiaip pašalinių tikslų važinėti neturėjo. Buvo vieną ar du kartu ją parsigabenęs, bet pastaroji nerimaudavo. Vėl išvykdavo. Ji ten pagaliau ištekėjo ir liko.”

Kad gen. Žukauskas važinėjo į Lenkiją tai tuomet tą žinojo netik kariškiai, bet ir daugelis visuomenės. Dar prieš pat susirenkant Steigiamąjam Seimui, gen. Žukauskas išvyko į užsienius (Lenkiją) vienam mėnesiui atostogų. Tam laikui baigiantis, jis pranešė mūsų vyriausybei, kad nebegrįš ir prašė atleisti jį iš kariuomenės vado pareigų. Buvo atleistas. Karininkai, skaitydami apie tai Kariuomenės Įsakyme, spėliojo to priežastį. Buvo žinių, kad jis yra Vilniuje. Ir tik tų metų vasarą, kai rusų spaudžiami lenkai traukėsi iš Vilniaus, gen. Žukauskas netikėtai grįžo į Kauną ir prašėsi vėl priimamas į kariuomenę. Buvo pakviestas kariuomenės Inspektorium. Kiek sykių vėliau jis buvo Lenkijoje, o jo duktė Kaune — nesvarbu. Bet reikšminga yra tas, kad tarp Lenkijos ir Lietuvos esant įtemptai politinei padėčiai — tik karo paliauboms, jis laisvai lankėsi Lenkijoje, o jo duktė, kuri buvo ištekėjusi už Lenkijos kariuomenės štabo karininko, lankėsi pas jį Kaune. Mūsų karininkai į tai žiūrėjo labai kreivai. Ir tiesa, kad dalis vyresnių Kauno įgulos karininkų, kurie gen. Žukauską gerai pažinojo, jo nemėgo. Ypač tie, kurie atsimindavo kaip jis dar 1919 metais reikalavo paleisti suimtus už sukilimo ruošimą lenkus peoviakus. Arba, kai jis spaudė kariuomenės eismą išteisinti du karininku, kurie kovų metu priešui — lenkų pusėn — praleisdavo vežimus cukraus.

Vėliau, jau 1924 metais, iš Lenkijos grįžo į Kauną, čia visiems buvęs žinomas, matininkas K.T. Jis keletą metų gyveno Varšuvoje su savo dukterim, kuri buvo ištekėjusi už Lenkijos kariuomenės pulkininko. Jau Kaune K.T. pasakojo, kad jo žentas būdavo su juo atviras ir kartą pasisakęs, kad “apie Lietuvos stiprumą mes nuolat turime mums reikalingas žinias net iš Lietuvos augštosios karo vadovybės.”

1939 m. rudenį, Lenkijai kapituliavus prieš Vokietiją ir Rusiją, nemaža dalis Lenkijos kariuomenės perėjo į Lietuvą ir buvo internuota. Tuomet teko plačiau išsikalbėti su vyresniais lenkais karininkais. Iš artimai dirbusio su maršalu Pilsudskiu lenkų pulkininko teko sužinoti, kad gen. Žukauskas manė pasilikti Lenkijoje, kur jam Pilsudskis žadėjęs augštą vado vietą. Tuomet jis kaip tik prašėsi atleidžiamas nuo kar. vado pareigų Lietuvoje. Besiruošdamas naujai tarnybai, jis gyveno Vilniuje. Bet, kuomet rusų spaudžiami lenkai traukėsi, Pilsudskis prašęs gen. Žukauską skubiai grįžti į Kauną ir ten paveikti Lietuvos vyriausybę, kad Lietuvos kariuomenė nepultų besitraukiančių lenkų iš Vilniaus Varšuvos link.

Tikrai, tuomet jis grįžo į Kauną ir ten tuoj tapo Kar. Inspektorium. Lietuva pasiliko neutrali. Jau vėliau, kai lenkai, vydami rusus nuo Varšuvos, su gen. Želigovskio pagalba užgrobė Vilnių, gen. Žukauskas vėl buvo paskirtas kar. vadu.

Tik keista, kad lenkams puolant nuo Vilniaus toliau į Lietuvą ir lenkų kavalerijos brigadai prasilaužus užfrontėn, ir žygiuojant nuo Vilniaus Panevėžio link, jis svečiavosi Rokišky pas grafą Pšezdzieckį. Tuomet, karininkams ir visuomenei sujudus, jis buvo kaltinamas neištikimybe Lietuvai. Juk kiekvienas karininkas, ypač vadas, turi būti, pagal duotą priesaiką, ištikimas savo tautai ir valstybei.

Šias žinias rašau paaiškindamas K. Ališausko išvedžiojimus. Bet, tuo nenoriu nei pasmerkti buvusį Lietuvos kar. vadą, nei išgarbinti buvusį Kr. Aps. Ministerį plk. Žuką su jo atsiminimais. Tik noriu, kad jų žymesnių gerų ar blogų darbų šešėliai pasiliktų mūsų tautos istorijoje ir pačiai tautai žinotini.

ŠIRVINTŲ STEBUKLO HEROJAI

BUTEGEIDIETIS

Skaičiau plk. K. Žuko “ŽVILGSNIS Į PRAEITĮ, Žmogaus ir kario atsiminimai”. Skaičiau ir K. Ališausko “PASTABOS IR NUOMONĖS DĖL PLK. K. ŽUKO KNYGOS”. Plk. K. Žuko knygos neliesiu, šiuo atveju nereikalinga. Paliesiu tik knygos recenziją. Recenzentas (K. Ališauskas) griežtai, užtikrintai ir įtikinančiai įrodinėja, rodos, kad kitaip ir būt negalėjo. Reikia pasakyti, kad recenzija parašyta gana sklandžiai, triūso įdėta nemažai, kas liečia 7-tą pėst. pulką, matomai, rašyta semiantis tik iš pasikalbėjimų, bei savos fantazijos, bet ne iš dokumentų.

Šiam klausimui aiškinti suradau ir literatūros. Ji gi guli už 1200 kilometrų. Mano užsakymu, ji buvo gabenta ir į Lundo Universiteto biblioteką. Bibliotekoje apmokėjau pašto išlaidas ir, iki išgirdau pasinaudojimo taisykles, teko ją ir rankose palaikyti. Tačiau taisyklės ir sąlygos studijoms pasirodė visai nepriimtinos, nors toje pačioje bibliotekoje, mačiau, kaip kiti, visai kitomis sąlygomis, panašiais atvejais naudojosi jų norima literatūra. Pasirodė, kad ne visiem vienodas maštabas yra taikomas. Teko atsisakyti pilnai pasinaudoti šia literatūra. Naudosiesiu tik tiek, kiek pats atsimenu iš praeities.

Šiuo atveju, nenagrinėsiu visai nepagrįstų užsipuolimų ir visai neteisingų išvadų dėl plk. K. Žuko knygos (kas liečia 7-tą pėst. pulką). Tą, numatau atlikti straipsnyje, kur bus nagrinėjama “7-to pėst. pulko veiksmai ties Širvintais XI.16-XI.19 d.” Šiame straipsnyje, paliesiu tik tas vietas, kur liečiama mjr. Vl. Rėklaičio ir vyr. ltn. Balno vardai. Vyr ltn. Balnas bus tik antraeilis asmuo, nes jo asmenybė yra visai aiški. Kad jis padarė pasiūlymą ir kad jis veikė, klausimas neginčytinas, sutinka visi, sutinku ir aš, be jokių kabliukų ar klaustukų, bei šauktukų. Kitas reikalas su mjr. Vl. Rėklaičiu, kitaip tariant, ar galima užskaityti mjr. Vl. Rėklaitį, Širvintų kautynių herojumi (didvyriu, karžygiu)?

Pabaigaskyriuje, 288 psl. yra parašyta:

“ .. .Antra, vyr. ltn. Balnas, 7 pėst. pulko III-čio bat. vadas, nuolatos turėjo ryšį su savo pulko vadu plk. ltn. Vl. Rėklaičiu,....” “Pulko vadas kar Vl Rėklaitis, Viešų kaime, pavakarėje, lapkr. 18 d., sušaukė pulko vyresnių karininkų susirinkimą. Jame dalyvavo ir vyr. ltn. Balnas. Kar. T. Balnas pasisiūlė su savo batalionu naktį užeiti lenkams į užnugarį, šiuo manevru buvo tikėtasi suardyti lenkų puolimų planus. Pasiūlymas buvo priimtas ...”. Karys, Nr. 9 (1356), 288 psl. Brooklyn, N. Y. 1959.

Nemunas ties Birštonu

Žvilgterėkime truputi į įvykius ties Gardinu. Kariuomenės vado plk. Ladygos įsakymu, 7-tas pėstininkų pulkas buvo atsidūręs Paupio (Pariečės ar Porzecze) stoties rajone, 30 km. nuo Gardino. Kada lenkai peržengė Nemuną ir pilnu tempu žygiavo rytų link (nuo Vyslos ar Varšuvos vydami bolševikus), kpt. Gaižauskas ir vyr. ltn. Kozminas (Kozmianas) atsisakė būti vadais, mjr. Vl. Rėklaitis netikėtai dingo (taip kalba savanoris. “Savanorių Žygiai”). Stabtelėkime ties šituo išsireiškimu ir pamąstykime apie susidariusią būklę. Kariai, priešo apsupti, liko be vado. Jų pavaldiniai norėjo savo likimu dalintis su vadais. Jų pavaldiniai norėjo, kad jie jų vadais būtų. Jie savo vadų jieškojo. Tačiau, kpt. Gaižauskas ir vyr. ltn. Kozminas atsisakė, mjr. VI. Rėklaitis netikėtai pražuvo — taigi, nesurado. Pirmieji du pasirinko belaisvę, tretysis, nusprendęs palikt viską ir visus, netikėtai dingo. Vadai paliko savo pavaldinius, kitaip sakant, kritišku momentu, nepanorėjo būti vadais.*

* Pastaba: 1921 m. buvau ūkio kuopoje ten buvo ir vyr. ltn. Kozminas (Kozmianas), prieš tai jis buvo 1-mos kuopos vadas. Nebeatsimenu prie kokių aplinkybių užsimezgė kalba apie lenkų persikėlimą per Nemuną. Rodos, kad bene kpt. Šalkauskas apie tai užklausė vyr. ltn. Kozminą. Pokalbyje dalyvavome tik ūkio kuopos vadas kpt. Šalkauskas, vyr. ltn. Kozminas ir aš. Vyr. ltn. Kozminas, tą įvykį, maždaug, šitaip nupasakojo; “Aš, pagal pulko ir bataliono vado įsakymą, buvau pasirengęs ginti perėjimus per Nemuną, bare. .. Mano gynimosi bare buvo tiltas per Nemuną. Mano vadovietė buvo ties tiltu (Nebeatsimenu, ar jis ten (prie tilto) buvo su visa kuopa, su dviem būriais, ar tik su vienu būriu. B.). Kuopa buvo išsikasusi apkasus. Po nekurio laiko, iš kitos Nemuno pusės pasirodė lenkai (Neatsimenu, ar 1-mos kuopos bare buvo įvykęs susišaudymas, ar ne. B.). Lenkai sugalvojo pasiųsti parlamentarus. Parlamentarai atvyko pas mane, kad išsiaiškintų dėl perėjimo per Nemuną tiltu. Su lenkų parlamentarais besiaiškinant, tiltu pradėjo eiti lenkų kovotojai. Iš karto po vieną, po du, o vėliau ir visa virtinė. Kada susiorientavau, kad tai lenkų klasta, kad aš esu apgautas, jau buvo per vėlu. Lenkų jau buvo perėjusiųper Nemuną tiek, kad nebegalėjau juos nugalėti nei fizine jėga, nei ginklu. Beliko tik kapituliuoti.”

Reikia pasakyti, kad šiuo atveju, lenkai pasirodė tikri džentelmenai (Pirmieji jų junginiai). Už suteiktą laisvą — be kautynių perėjimą tiltu per Nemuną, jie iš vyr. ltn. Kozmino, ginklo neatėmė ir jį globoti nesirūpino. Bet, kiek vėliau, kuomet atėjo kiti ir pamatė gatvėje laisvai bevaikščiojantį vyriškį, svetimos valstybės uniformoje ir dar su ginklu, nežinodami tikros įvykių istorijos, susirūpino. Susirūpino jo ginklu ir jam teiktina “globa”. Kad neįvyktų nesusipratimų, suteikė ir “globą”. Globos išdavoje, ginklą jam atėmė, o jį patį pasiuntė į belaisvių stovyklą. Belaisvių stovykloje, jokiomis jam privilegijomis ar galimomis tarnybomis, nei iki karo pabaigos, nei karui pasibaigus, jie nebesirūpino. Karui pasibaigus, pasiuntė jį ten, kurios valstybės uniformą nešiojo. Vyr. ltn. Kozminas kapituliuodamas prieš lenkus prie tilto per Nemuną, kartu kapituliavo ir savo karinėje tarnyboje. Grįžęs iš lenkų nelaisvės, kuopos nebegavo. Po nekurio laiko, buvo perkeltas į kitą pulką, o kiek vėliau, liko visai paliuosuotas iš kariuomenės.

Vykime prie Širvintų į Viešų kaimą. Ten pulko vadas sušaukė vyresniųjų karininkų susirinkimą, Viešų kaime. Pasiklausykime, ką sako susirinkimo dalyviai. Susirinkimo dalyvis dim. kpt. invalidas Pranas Povilaitis maždaug šitaip sako: “III-čio bataliono vadas vyr. ltn. Balnas pasisiūlė (ar pasiūlė) su batalionu išeiti į lenkų užnugarį ir iš ten smogti lenkams. L.e. (Laikinai einantis) 7-to pėstininkų pulko vado pareigas mjr. Kerbelis sutiko”. Savanorių Žygiai. I, tomas. Širvintos, 242 psl.

1922 m., progai pasitaikius, mjr. Kerbeliui pastačiau klausimą: kas gi yra sprendimo autorius, su vienu batalionu išeiti į lenkų užnugarį ir iš ten pulti lenkus Širvintų kautynėse? Į pastatytą klausimą mjr. Kerbelis atsakė: “Sprendimas mano. Už tą sprendimą mjr. Rėklaitis grasino man Karo Lauko teismu”.

Pamėginkime panagrinėti visa tai iš eilės. Kad pulko vadas, Viešų kaime, lapkričio 18 d., pavakarėje, sušaukė pulko vyresniųjų karininkų susirinkimą, kad vyr. ltn. Balnas susirinkimo metu pasisiūlė su savo batalionu naktį užeiti lenkams į užnugari, tai aiškūs ir neginčytini dalykai. Kad pasiūlymas buvo priimtas t.y. pulko vadas su pasiūlymu sutiko, kad pasiūlymą nusprendė įgyvendinti, ar įvykdyti, viskas tas nekelia jokių abejonių. Pasiūlymas buvo vykdytas ir įvykdytas. Tačiau visai kitas reikalas kai prisieina nustatyti pulko vado tapatybę, t.y. kas tuo metu pulko vadu buvo? Čia susidarė dvi skirtingų nuomonių grupės: vieni, žinoma, p. recenzentas ir gal dar keletas karininkų, kurie mano, kad 7-to pėst. pulko vadu tuo metu buvo mjr. Vl. Rėklaitis, kiti, kurie galvoja, kad 7-to pėst. pulko vadu buvo mjr. Kerbelis. Prie pastarosios grupės ir aš prisidedu.

Iš susirinkimo vykime tiesiog į pulko štabą ir pasižiūrėkime kas ten dėjosi. Reikia skaitytis, kad susirinkimo metu, šalia pulko vado, buvo ir pulko adjutantas. Pulko vadas suformulavęs sprendimą sekančios dienos veiksmams, negaišindamas laiko, paskelbė pulkui operacinį įsakymą žodžiu, kurį vėliau patikslino raštu. Kada pulko vadas įsakinėjo batalionų, artilerijos ir kitiems vadams, pulko adjutantas visa tai užrašinėjo. Kuomet pulko vadas baigė savo įsakymą, adjutantas su savo užrašais sėdo redaguoti ir dauginti pulkui operacinį įsakymą. Vis tai buvo vykdoma skubiai, nes įsakymas turėjo laiku pasiekti visus atatinkamus viršininkus. Įsakymo gale buvo pulko vado, mjr. Kerbelio, parašas. Pulke buvo vedamas pulko dienynas. Pulko vadas kasdien leidžia įsakymus pulkui, kuriuose atsispindi visas pulko gyvenimas. Juose yra skelbiama visos išeigos ir įeigos ir grįžimai prie pareigų. Ten visur figūravo mjr. Kerbelio parašai.

Recenzentas sakosi, šių kautynių reikalu kalbėjęs su vyr. ltn. Balnu, ltn. Mateliu ir vyr. ltn. Baltrūnu. Recenzentą įdomavo III-čio bataliono veiksmai. Jie recenzentui teisingai nupasakojo, bet tik apie bataliono žygį ir jo veiksmus. Recezentas visai nuošalyje paliko dalies organizaciją, kurios sudėtyje batalionas buvo. Nesidomėjo pilnu manevro planu ir to žygio, ar manevro, atsakomingaisiais kūrėjais. Vyr. ltn. Balnas buvo tik pulko vado sprendimo atsakomingasis vykdytojas. Atsakomingasis to manevro kūrėjas buvo pulko vadas mjr. Kerbelis (Reikia pasakyti, kad Širvintų kautynės yra būdingiausios iš visų kautynių, kurios įvyko Lietuvos nepriklausomybę atstatant. Šios kautynės gali būti pavyzdžiu ne tik mūsų buvusiai kariuomenei, bet ir geriausioms kariuomenėms pasaulyje.).

Plk. K. Žukas ir plk. Ališauskas abu šių laikų žmonės. Pirmasis karo mokyklą baigęs dar caro laiais, antrasis — Lietuvos atsikūrimo laikais. Galvosena pas abu vienoda. Taktika ir strategija pas abu vienoda. Abu vienodai atsiduria riterių laikuose ir tų laikų galvosenose.

Aš esu įsitikinęs, kad recenzentas nematė to įsakymo, kuriuo vyr. ltn. Balnui buvo įsakyta užeiti lenkams į užnugarį, nematė ir pulko vado parašo pulko operacinio įsakymo gale, nematė pulko dienyno, nematė ir tų įsakymų pulkui, kuriuose atsispindi visas pulko gyvenimas, nematė ir kas pasirašinėjo įsakymus pulkui. Šiuo atveju recenzentas rašydamas recenziją, skaitėsi tik su viena galimybe: t.y., jei nuolatinis pulko vadas plk. ltn. Adamkavičius tuo metu buvo divizijos vadu, tai pulko vado pavaduotojas, ar padėjėjas, mjr. Vl. Rėklaitis, buvo 7-to pėst. pulko vadu, o visai nesiskaitė su ta galimybe, kad pulko vadas galėjo būti sužeistas (7-to pėst. pulko vado vadovietė buvo maždaug pulko rezervų linijose, o kai kada beveik pirmose kautynių linijose), galėjo būti išvykęs tarnybos reikalais ar atostogų, galėjo ir susirgti, kaip šiuo atveju, kad ir įvyko. Recenzentas taip pat puikiai žino, kad pulkas negali būti be pulko vado, ypač kautynių metu. Pulko vadu skaitosi ne tas, kuris išvykęs, bet tas, kuris tuo metu pulke yra, nes jis atsakingas už visus įvykiu pulke. Gerbiamas recezentas tegu atleis už vieną klausimą. Ar recenzentas buvo atvykęs į 7-tą pėst. pulką, kad padirbėtų pulko archyve ir surastų tikrąją tiesą? Atsakau tikrai ir užtikrintai: gerbiamas recenzentas nebuvo atvykęs pulkan. Tad ir tvirtinimas, kad mjr. Vl. Rėklaitis buvo pulko vadu tuo momentu, kai buvo pulko išeigoje, yra netikras. Prisieina tikėti dim. kpt. Pranui Povilaičiui, mjr. Kerbeliui ir kitiem.

Padarykime mažą ekskursiją į chronologiją. Spalio 21 ar 22 d. lenkams pasisekė išblaškyti mūsų I-mos pėst. divizijos štabą. Sučiupę divizijos vadą išgabeno jį į nelaisvę. 7-to pėst. pulko vadas plk. ltn. Adamkavičius, kaip vyriausias divizijoje, automatiškai perėmė divizijos vadovavimą. Mjr. Vl. Rėklaitis, kaip pulko vado padėjėjas, liko laikinai einąs 7-to pėstininkų pulko vado pareigas: Orui atšalus, mjr. Vl. Rėklaičiui pradėjo skaudėti dantys ir apie lapkričio 16 d. jis išvyko į Ukmergę gydytis. Jo vietoje, t.y. 7-to pėst. pulko vadu, liko Il-ro bataliono vadas mjr. Kerbelis.

Lapkričio 19 d. rytas (išaušus).

Veiksmų planas buvo sukurtas ir išdirbtas iš vakaro (lapkričio 18 d. vakare). III-čio bataliono vadas su batalionu vykdė puolimą Gavienių k. — Motiejūnų k. — Paširvinčių lvar. — Širvintai kryptimi. I-mas ir II-ras batalionai ir artilerija, bei šarvuočiai irgi jau ^ykde puolimą Širvintų kryptimi. Veiksmai artinosi prie kulminacinio punkto. Tuo metu, rodos, bene gen. Žukausko įsakymu, mjr. Vl. Rėklaitis, iš Ukmergės grįžo pulkan (į Viešų kaimą) ir iš mjr. Kerbelio perėmė pulko vadovavimą. Grįžo susijaudinęs. Išklausęs mjr. Kerbelio raporto, jam, buvusiam pulko vadui, už šio manevro sprendimą rado reikalinga grasinti Karo Lauko teismu. Prisimenant mjr. Kerbelio žo-dius, susidaro aiški išvada, kad mjr. Vl. Rėklaitis buvo prieš šį sprendimą. Šio sprendimo pasisekimu netikėjo. Tačiau tuomet jau visa buvo padaryta, taip, kad mjr. Vl. Rėklaičiui beliko tik tęsti pradėtąjį puolimą, kitaip, būtų sugadinęs labai rizikingas, bet kartu ryžtingas ir lemiamas kautynes—gyventi ar mirti. Tad ar lapkričio 18d. pavakarėje, jis (mjr. Rėklaitis) būdamas Ukmergėje šaukė vyresniųjų karininkų susirinkimą Viešų kaime? Atsakymas aiškus, kad vyresniųjų karininkų susirinkimą Viešų kaime šaukė ne jis (mjr. Rėklaitis, buvęs Ukmergėje), bet mjr. Kerbelis, kuris buvo Viešų kaime kaip pulko vadas. Tokiu būdu, sprendimas su vienu batalionu išeiti į lenkų užnugarį ir iš ten pulti lenkus, yra padarytas ne mjr. VI. Rėklaičio, bet mjr. Kerbelio. Tą patvirtina ir dim. kpt. invalidas Pranas Povilaitis ir pats mjr. Kerbelis. Klausimas, kas jam (mjr. Vl. Rėklaičiui), kaip pulko vadui, beliko daryti? Aišku, mjr. Kerbelio, pulkui duotą uždavinį įvykdyti (mjr. Kerbelio sprendimą pakeisti jau nebega-

lejo). Kautynės jau buvo pradėtos, tad reikėjo griežtai ir energingai pravesti jas iki galo. Bet ar visa buvo padaryta, kas vadui priklauso? Abejoju. Kautynės pasisekė, bet iš Širvintų pulkas turėjo pasitraukti. Klausimas, kokią įtaką turėjo jis į kautynių eigą? Sunku pasakyti. Ar buvo susitarta su 4-tu pėst. pulku dėl bendro veikimo? 4-tas pėst. pulkas buvo puikioje padėtyje šiuo atveju. Klausimas, ar nepadarė įtakos į kautynių eigą jo nervingumas ir susikirtimas su buvusiu pulko vadu mjr. Kerbeliu? Kodėl pulkas atsitraukė iš Širvintų? Neturiu supratimo. Jei sekančiam Širvintų puolime 7-tas pėst. pulkas, vistik, pajėgė išvyti lenkus iš Širvintų, skaitau, kad ne savo laiku ir netinkamai pulkas buvo pertvarkomas, kad išsilaikytų Širvintuose, arba pulko vado defenzyuiškas charakteris čia turėjo įtakos.

Lenkų galia sudrebėjo. Lietuvis karys parodė, kad jis gali ir moka kautis, tik turi būti tinkami vadai. Vadai, kuriais jis pasitikėtų. Šiuo atveju, visi gerai žinojo, kad kritišku momentu vadai nepaliks jų (kpt. Gaižausko ir vyr. ltn. Kozmino tarnybų vietose buvo kiti).

Abu juos pažinojau: mjr. VI. Rėklaitis konservatyvus, labai atsargus ir dėl savo didelio atsargumo, net bijantis atsakomybės. Ten kur turi būti ryžtingumas, progai pasitaikius, pasistengia iš ten pasišalinti. Taip buvo ties Gardinu, taip buvo ir ties Širvintais. Jis buvo puikus Ukmergės burmistras, galbūt nepamainomas, bet, kaip apie karį-vadą teigiamai atsiliepti apie jį negaliu.

Mjr. Kerbelis (Il-ro bataliono vadas): mažo ūgio, gyvas, judrus, linksmo būdo, rimtas, drąsus, atviras, griežtas, energingas, nebijantis atsakomybės už savo veiksmus, ryžtingas, rūpestingas, mėgėjas sudaryti ar paremti staigmenas ir netikėtumus. Tai buvo asmuo su į-gimtomis kario ir vado savybėmis. Tarp jo ir pulko vadovybės jautėsi koks tai nesklandumas, bet priežastis man nežinoma ir nenujaučiama. 1921 m. ties Musnikais, buvo sulaikytas sacharino vežimas. Sacharino bylos išdavoje, įsigijo jis nepalankių asmenų ir centre.

Plk. Ališausko nurodytoji literatūra, atrodo, nevisai ata tinka tikrovės dvasiai. Pav.: “1920 m. lapkr. 19-21 d. kautynės ties Širvintais”. Kpt. Baltrūnas. Karys, 1928 m., Nr. 32; “Pro Patria”, S Zaskevičius, Mūsų Žinynas, Nr. 45, 1928 m. S. Zaskevičiaus straipsnis “Pro Patria”, atrodo, kad jis turi būti labai augšto tono ir, atrodo, kad ten kreipiama dėmesys, ne tiek į Širvintų kautynes, kiek į visų kautynių eigą, pradedant nuo Vilniaus, o gal dar nuo anksčiau (jei neklystu) ir baigiant Širvintais. Jo neįdomavo, ar gal mažai teįdomavo, kas vyko pulke. Abu straipsniai pasirodė 1928 m. Prisimenant tuos laikus, kyla mintis, ar kartais nebuvo susiję su kokiais įvykiais.

Aš remiuosi “Savanorių Žygiais”, kur savanoriai, nežiūrint ar jie pilksermėgiai ar su juodais švarkais, visi vienodai rašė apie tai ką jie matė, girdėjo ar žinojo. Rašė be jokios pašalinės įtakos, neatsižvelgiant, ar tai būtų bičiulis, pažįstamas ar visai nepažįstamas. Na, remiuosiu ir mano paties prisiminimais.

Bendroje išvadoje noriu pasakyti, kad šis mano straipsnis kai kam nepatiks. Tačiau man rūpi tiesa ir šiuo savo straipsniu nenorėjau, nei vieną nužeminti, nei kitą išaugštinti. Man rūpėjo, tik parodyti ar pasakyti tikrąją tiesą kas yra tikrieji Širvintų kautynių herojai. Šio straipsnio turinyje matome, kad Širvintų kautynių herojai yra majoras Kerbelis su 7 -tu pėst. pulku ir paskirtomis ginklų rūšimis ir vyr. ltn. Balnas su 7-to pėst. pulko IIIč-iu batalionu. Man rūpėjo dar bent keliais žodžiais apibūdinti lietuvį karį, jo kovingumą, kario-pavaldinio pažiūras į viršininką ir pavaldinių santykius su viršininkais ir atvirkščiai. Nemanau visa tai įrodinėti ilgais išvedžiojimais. Pasitenkinsiu tik keliais pavyzdžiais iš tų laikų ir iš tų kautynių, kurios visiems yra žinomos (gal išskiriant jaunąją kartą).

Savo ilgoje karo tarnyboje susidariau atitinkamas išvadas, kad karys-pavaldinys mėgsta turėti savo viršininku dalyką žinantį, drąsų, griežtą, drausmingą (netik pavaldinių atžvilgiu, bet ir savo), teisingą, rūpestingą, pavyzdingą, neapsileidėlį. Jis mėgsta matyti savo viršininką, imponuojantį jėga, nuo kurios ir jis pats nenori atsilikti. Jis nori, kad viršininkas pasitikėtų juomi. Jei taikos metu ir pasitaiko nukrypimų, tai karo metu jis žiūri į savo viršininką, kaip į vadą, į tą jėgą, kuri gali išvesti jį didingai iš įvairių keblių ir rizikingų padėčių. Nemėgsta ištižėlių, bailių, apsleidėlių, neteisingų ir nedrausmingų, pataikūnų bei meilikautojų ar padlaižų. Nemėgsta ir tuščio karjeristo.

Dar kartą žvilgterėkime į įvykius ties Gardinu: II-ras ir IlI-čias batalionai grįžo į Vilnių savo tvarkingomis batalionų ir kuopų neišblaškytomis gretomis. Tretysis batalionas turėjo ypatingai sunkų žygį, nes jam, išeiti iš apsupimo, reikėjo aplenkti lenkų rytų link žygiuojančias voras. Tuo pat laiku I-mas batalionas išsiblaškė, nes jo vadas (kpt. Gaižauskas) atsisakė būti vadu. I-mo bataliono kariai grįžo, kai kurie prisišlieję prie IlI-čio bataliono, o dauguma mažomis grupėmis, ar pavieniui. Il-ro ir IlI-čio batalionų vadovaujamasis personalas įsigijo pasitikėjimą pavaldiniuose. Kautynėse su lenkais spalio 28 d. Bikonių kaime, spalio m. 30 į 31 d. prie Bastūnų kaimo, spalio 31 d. Bekupių dv. rajone 7-to pėst. pulko III-čias batalionas užsirekomendavo, kaipo rimtas kovos vienetas Nors dvejos kautynės buvo ir pralaimėtos prieš galingesnį (skaitlingesnį) priešą, bet batalionas, kaip vienetas, pasirodė tinkamas visokiems veiksmams. Todėl nenuostabu, jei vyr. ltn. Balnas su savo batalionu, pasisiūlė į tokį rizikingą žygį, o mjr. Kerbelis, pulko vadas, su tuo sutiko.

Aišku, nebuvo lengva apsispręsti. Bet tuo momentu kitos išeities nebuvo. Momentas buvolemiantis: išsikovoti sau laisvę, ar užsidėti vergijos pančius. Pasirinkta buvo laisvė. III-čias batalionas apsiginklavęs (kaip priežodis, kad sako) nuo galvos iki kojų, visas vieningas, pasitikintis, drausmingas ir ryžtingas išvyko į lemiamas kautynes. Ėjo naktį, miškais prisidengdamas. Nepastebėtas perėjo per frontą ir atsidūrė net už lenkų artilerijos pozicijų. Priešas pastebėjo jį tik veiksmams prasidėjus. Batalionas kovojo ryžtingai, nes gerai žinojo, už ką ir dėl ko kovoja. Žinojo gerai, kad iš kitos pusės taip pat kovoja ir kad jie nėra palikti pačių savo likimui. Nors priešas buvo dvigubai skait-lingesnis, tačiau, aršioje kovoje buvo palaužta lenko išdidi grobuoniška galybė.

Saulėlydis senoje kaimo sodyboje

 

Pavasaris dzūkų žemėje

 

TIKRIEJI ŠIRVINTŲ PERGALĖS DIDVYRIAI

KAZYS ALIŠAUSKAS

Rašydamas recenziją plk. K. Žuko knygai “Žvilgsnis į praeitį” visai neturėjau tikslo duoti pilną ir išsamų Širvintų kautynių aprašymą, bet tik trumpą bendrą kautynių eigą. Taipogi neturėjau tikslo ir noro ką nors girti arba peikti. Gerai žinau, kad mjr. Kerbelis (vėliau pulkininkas) buvo geras, drąsus ir sumanus vadas, tačiau nebuvo progos jo paminėti, kaip ir daugelio kitų, tose kautynėse dalyvavusių ir pasižymėjusių. Kas liečia mjr. Vl. Rėklaitį (vėliau pulkininkas, mirė Čikagoje 1952 m.) buvusį 7 pėst. pulko vadą, tai jis, Butegeidiečio rašinyje, visai be pagrindo ir reikalo sumenkintas ir net apšmeižtas. Į tuos visus, be pagrindo padarytus, priekaištus, ir samprotavimus turiu pareikšti kaip kad seka:

1. Veiksmuose prie Gardino ir Nemuno 7-pėst. pulkas turėjo užimti: Druskininkai-Hožė (Asuža) tarpelį ir saugoti perėjimus per Nemuną. Tačiau nesuspėjo atvykti ir užimti šį barą, buvo priverstas pasitraukti. Vos priėjo priekiniai saugos daliniai prie tiltų, kai lenkai, rugsėjo 23 d., staiga, puolė ir perėjo Nemuną. Puolė lenkų 2 raitelių brigados ir 2 pėstininkų divizijos. Prie tiltų įvyko mažos kautynės. Rimtesnės kautynės įvyko rugsėjo 24 d. prie Pariečės gelžk. stoties. Šioms kautynėms vadovavo mjr. Vl. Rėklaitis energingai ir sumaniai.

Mjr. Rėklaitis vadovavo kautynėms iš gelžk. stoties vandentiekio bokšto. Niekur, nei tuomet ir nei vėliau, nebuvo “prasišalinęs” ar “dingęs” kaip rašo Butegeidietis.

KARIO skaitytojams siūlyčiau pasiskaityti J. Petruičio “Laisvę Ginant” II Tomą (pusl. 143-149). Nors aprašymas nėra pilnas ir tikslus, J. Petruitis pagyrimams yra labai šykštus, tačiau pakankamai įtikinantis kas liečia mjr. Vl. Rėklaičio veiksmus prie Pariečės. JAV šią knygą galima lengvai gauti. Jokių apkasų 7 pėst. pulko daliniai prie tiltų nekasė, nes nesuspėjo. Vos priartėję, lenkai staiga puolė ir perėjo tiltus. Butegeidiečio rašymas apie vadų sauvališkus-nepriverstinus prasišalinimus, bei dingimus neturi jokio pagrindo, vien negražios pramanytos pasakėlės.

2.    Rašoma apie tilto per Nemuną gynimą, bet neparašyta kurio, nes tiltų per Nemuną buvo du, vienas prie Druskininkų — antrasis prie Hožės (Asuža), arčiau Gardino. Druskininkų tiltą perėjo lenkų raitelių 2-ji brigada. Kautynės vyko daugiau Druskininkų miestelyje, kaip prie tilto. Hožės tiltą perėjo pirmiausia lenkų pėstininkai.

3.    Širvintų kautynių metu, galėjo įvykti, kad mjr. Vl. Rėklaitis buvo nuvykęs į Ukmergę dantų gydyti ar kitu reikalu, gavęs divizijos vado leidimą. Kelias juk visai netolimas — apie 20 kilometrų. Tačiau kad jis ten išbuvo apie 3 dienas, (nuo lapk. 16 d. iki 19 d.) tai yra grynas prasimanymas. Kiekvienam, kas tik dantis turi, yra aišku, kad dantų gydymas nereikalauja gulėjimo ligoninėje. Dantų gydytojas sutvarko per pusvalandį ir paleidžia, reikalui esant pasako ateiti už kelių dienų. Visa tai yra deja, labai nevykusi pasakėlė.

4.    Keistas ir visai nesuprantamas teigimas, būk tai, mjr. VI. Rėklaitis ketinęs atiduoti karo lauko teisman mjr. Kerbelį dėl vyr. ltn. T. Balno vykdomo Širvintų apėjimo. Yra gi žinoma, kad, šį apėjimo sumanymą užgyrė - aprobavo I-os divizijos vadas. Reiškia divizijos vadas pasiėmė atsakomybę sau nepasisekimo atveju.

5.    Iš Širvintų III-sis 7 pėst. pulko batalionas pasitraukė todėl kad, vienas iš kuopų vadų (mjr. Kerbelio bataliono) neišpildė uždavinio. Jam buvo įsakyta pulti Širvintus iš priekio, kai pasireikš T. Balno lenkų puolimas užnugaryje. Tačiau, kuopa veikė neryžtingai ir nelaiku. III-sis batalionas iš Širvintų pasitraukė, paskui turėjo vykdyti antrą apėjimą. Antrasis Širvintų apėjimas nebuvo toks gilus, bet suderintas su puolimu iš priekio. Jis pavyko labai gerai.

6.    7 pėst. pulke karo istorijos reikalu nebuvau atsilankęs, nes nebuvo reikalo. Visa istorinė medžiaga iš pulkų buvo surinkta į Kauną ir padėta į kariuomenės archyvą. Aš veik visą laiką tarnavau rikiuotėje — Kauno įguloje. Turėdamas liuosesnio laiko, kai būdavo reikalas, užeidavau į kariuomenės archyvą ir ten rasdavau kas reikalinga.

7.    III bataliono vadas vyr. ltn. T. Balnas, jokio įsakymo raštu, prieš vykdant apėjimą, negavo. Nebuvo laiko ir reikalo laukti iki parašys. Jam buvo įsakyta žodžiu, to pakako. Įsakymas buvo parašytas vėliau. Taip buvo daroma ne tik 7 pėst. pulke, bet ir kituose pulkuose. Laukimas raštiško įsakymo, tokiu atveju, būtų tik laiko gaišinimas.

8.    Mjr. Kerbelis aktyviai dalyvavo tame susirinkime, Jisai rėmė apėjimo sumanymą. Man yra tai žinoma. Tarp mjr. Vl. Rėklaičio ir mjr. Kerbelio galėjo būti nuomonių skirtumo kai kuriais atvejais. Vadų tarpe dažnai pasireiškia nuomonių skirtumai. Tai nėra bloga sudarant sprendimą. Tačiau, tai nereiškia, kad todėl reikia kurią nors pusę niekinti.

9.    Mjr. Vl. Rėklaitį ne aš didvyriu padariau, bet jo darbai karo lauke. Pirmasis jį įvertino gen. S. Žukauskas, buvęs kariuomenės vadas. Širvintų-Giedraičių kautynių metu jis buvo Ukmergėje, tad iš gana arti sekė kariuomenės dalių veiksmus. Kautynėms pasibaigus, pasikalbėjime su Lietuvos laikraščio korespondentu (žiūr. “Lietuva” N 268, 1920 m.) gen. S. Žukauskas, tarp kitų dalykų (pasikalbėjimas buvo gan ilgas), yra pasakęs: “Širvintų ir Giedraičių operacijos buvo atliktos kuo puikiausiai, nors jos buvo labai painios ir sunkios ... Yra visa eilė pasižymėjusių tose kovose. Daugiausiai pasižymėjo 7-pėst. pulko vadas mjr. Vl. Rėklaitis ir to paties pulko mjr. Kerbelis. Jie Širvintų karžygiai. Didelis nuopelnas ir 4-jo pulko vado kapitono Variakojo, kuris su savo pulku dvi dienas spyrėsi narsiai puolusiam priešui jo pozicijas. Giedraičių karžygiai yra 2-sis pėst. pulkas” ... ir t.t. (Šio pasikalbėjimo ištrauką išrašiau iš KARIO N 26, 1928 m., ten tas yra pakartota). Mjr VI Rėklaitis ir mjr Kerbelis buvo apdovanoti. Taipogi buvo apdovanota ir daugelis kitų 7 pėst. pulko karininkų, puskarininkių ir kareivių.

Apie plk. Vl. Rėklaitį ir plk. K. Žukas atsiliepia labai gerai, žiūr. 440-441 pusi. knygos, “Žvilgsnis į praeitį”. Blogą nuomonė pirmą kartą patyriau tik dabar iš “Butegeidiečio” straipsnio.

10. Dim. kapitonas Pranas Povilaitis, tarnavo artilerijoje, bet ne 7-pėst. pulke. Butegeidietis paduoda labai trumpą ištrauką iš atsiminimų rašytų Pr. Povilaičio, toliau eina vien jo paties samprotavimai, pasikalbėjimai su karininkais: mjr. Kerbeliu, kpt. Šalkausku ir Kozminu. Jie visai neįtikinanti. Paduotoje Pr. Povilaičio ištraukoje iš “Savanorio” (P. Rusecko knygos), aš nieko blogo ir žeminančio mjr. Vl. Rėklaitį nerandu.

Bendrai.Rašant panašius straipsnius nereikia slėptis, ypatingai tai netinka buvusiems Lietuvos kariuomenės kariams. Nes kai pasirašoma slapyvardžiu, tai tuoj kyla įtarimas, kad yra kas nors negera, kad slepiamasi. Perskaičius Butegeidiečio straipsnį gaunasi ryškus vaizdas, kad straipsnio tikslas yra ne tiek mjr. Kerbelį pagirti, kiek mjr. Vl. Rėklaitį pažeminti-suniekinti. Kadangi mjr. Vl. Rėklaičio “prasi-šalinimai” yra netikri — pramanyti, tad yra pagrindas manyti kad, Butegeidietis parašė šį straipsnį kažinkokiais asmeninio keršto sumetimais.

Pagaliau, Butegeidietis, kaltindamas mane rašantį iš atminties, net fantazijos, pats prisipažįsta jog ir jis naudojasi . . tik savo atmintimi!

Atsiminimų rašymas apie mūsų laisvės kovas, yra labai geras ir pageidaujamas dalykas. Reikia tik teisingai rašyti. Už vis svarbiausia yra jų turinys. Skaitytojai mėgsta atsiminimus skaityti ir prisiminti sunkias, bet garbingas Laisvės kovų dienas, taipogi jie yra labai naudingi mūsų priaugančiai kartai.

IŠTRAUKA IŠ ŽURNALO

KARYS 1928.VI.26 d, Nr. 26

Kariuomenės vadas gen. Žukauskas, kalboje su “LIETUVOS” laikrašio korespondentu (“Lietuva” 268 nr., 1920 metai) štai kaip apibūdino paskutines kautynes su lenkais: “Paskutiniai įvykiai, k.a. Vilniaus gynimas, Širvintų ir Giedraičių operacijos, dar kartą įrodė mūsų kareivių ir jų vadų narsumą. Pasisekimas pareina tik nuo to, kiek kas moka ir sugeba tiksliai vykdyti uždavinius: gerų geriausias planas neduos pageidaujamų vaisių, jeigu jo nemokėsi vykdyti. Širvintų ir Giedraičių operacijos buvo atliktos kuo puikiausiai, nors jos buvo labai painios ir sunkios ... Yra visa eilė pasižymėjusių tose kovose. Daugiausia pasižymėjo 7 pėst. pulko vadas majoras Rėklaitis ir to paties pulko majoras Kerbelis. Jie Širvintų karžygiai. Didelis nuopelnas ir 4-ojo pulko vado kapitono Variakojo, kuris su savo pulku dvi dienas spyrės narsiai puolusiam jo pozicijas priešininkui. Giedraičių karžygiai yra 2-sis pulkas .. .

Mūsų fronto pasisekimas labai pakėlė kareivių dvasią ir energiją. Papildę mūsų armijos eiles, dabar, reikia manyti, turėsim, kad ir nedaug, bet stiprios kariuomenės. Mūsų kareivis yra geriausia pajėga kovai, narsiai mokos kovos dalykų ir išmokytas yra pavojingas priešininkui”.

Vaitekūnų piliakalnis