Akiratis
Redaguoja JON. PR. PALUKAITIS
PER PASAULĮ KELIAUJA KALĖDŲ SENELIS
Tais metais likimas mus buvo nubloškęs prie Meksikos įlankos. Kūčių dienų išėjome ieškoti eglutės. Pūtė šiltas pietų vėjas, iš trobelių aidėjo negrų dainos, plačiuose laukuose skraidė maži paukšteliai. Radome visokių medžių, bet eglučių nebuvo. Pagaliau nusikirtome medelį, kurio spygliai galėjo mums šiek tiek priminti eglutę, parsinešę pa-puošėme ir vakare, susėdę aplinkui, giedojome kalėdines giesmeles, laukėme Kalėdų Senelio. Tas medelis nebuvo tikra eglutė, jis stovėjo svetimoje pastogėje, tačiau jis žadino iliuzijų — mes tų valandų pasijutome tartum namie.
Jau penkiolika šimtų metų švenčiamos Kalėdos. Draug su jomis, amžiams bėgant, žmonijoje prigijo du neišvengiami palydovai: amžinai žaliuojųs medelis ir geraširdis barzdotas senelis su paslaptinguoju maišu ant pečių.
Įvairiai jis vadinamas įvairiuose kraštuose: tarnu Ruprechtu, šventu Nikalojumi, Santa Claus arba tiesiog Kalėdų Seneliu. Įvairiai jis pasiekia Kūčių vakarų jo laukiančius vaikučius: tai pėsčias žingsniuoja persniegu užpustytas sodybas, ieškodamas gerų vaikų, tai iš dangaus pasirodo visoje vyskupiškoje didybėje, tai skrieja per kraštų virš debesų lengvomis rogelėmis, pakinkytomis aštuoniais greitakojais elniais, pro kaminus svaidydamas į pakabintas ilgas kojines savo dovanas (būtinai tada, kai vaikai užsnūsta), tai trimitų garsų lydimas įtempia savo maišų į salę, kur daug vaikų susirinkę.
Bet visur vaikučių akys vienodai nekantriai žiba, žvelgdamos ne tiek į patį Senelį, kiek į jo maišų, pilnų dovanų. Koks pagaliau jiems skirtumas, kad tarnas Ruprechtas tik 17 šimtmetį pirmų kartų pasirodė vietoj šventojo Martyno ir vyskupo Nikalojaus, kurių tarnu anksčiau jis buvo laikomas, arba kad šventas Ni-kalojus 345-352 m. buvo Myros (Maž. Azijoje) arkivyskupas ir dabar laikomas jūreivių globėju. Ką jie žino apie legendų, kuri pasakoja, kad Nikalojus nakčia į vieno vargšo žmogelio namus įmetęs pinigų maišelį, kad jo dukterys dėl skurdo neprarastų savo dorumo? Ne, Kalėdų Senelio istorija vaikams nerūpi.
Šv. Nikalojus minimas gruodžio 6 d., todėl kai kuriuose Vakarų Europos (Olandijoje, Vokietijoje ir vokiečiams gimininguose kraštuose) dovanos atnešamos tų vakarų. Kitur gi Kalėdų Senelis arba Vaikelio Jėzaus palydovas Ruprechtas pasirodo Kūčių vakare, o Prancūzijoje vaikai švariai nuvalytus batelius prie židinio arba už durų išstato Kalėdų pirmųjų dienų. Bet turbūt daugiausia laimi mažieji belgai, reikalaudami, kad baltabarzdžiai seniai pasirodytų du kartus: gruodžio 6 d. ir per Kalėdas.
Kartais vaikų ausis pasiekia gandai, kad tos visos istorijos su Kalėdų Seniu esančios tik suaugusių prasimanymai. Taip atsitiko ir su viena mergaite iš Philadelphijos. Nepaisant aštuonerių metų amžiaus, ji buvo drąsi, todėl paėmė popieriaus lakštų ir vietiniam laikraščiui (Philadelphia Sun) parašė tokį laiškų:
“čia pasakojama, kad Kalėdų Senelio visai nėra. Bet aš žinau, kad jis yra. Parašykite apie tai laikraštyje, kad ir kiti tikėtų”.
Laikraščio redaktoriams teko pasukti galvų. Tačiau po kelių dienų laikraštyje pasirodė penkių skilčių dydžio paaiškinimas, kad Kalėdų Senelis tikrai esąs, ir jaunosios damos draugai, kurie skleidė tokius piktus gandus, pagaliau turėjo prisipažinti, jog jie klydę.
Bet ką reiškia tas laiškas Sun redakcijai prieš tuos 300,000 laiškų ir atvirukų, kurie kasmet prieš Kalėdas suplaukia į centrinį Paryžiaus paštą — adresuoti “Ponui Kalėdų Seneliui”, kurio adresas trumpai nurodytas “Danguje”.
Ak, kuris suaugusių neatpažįsta tose istorijėlėse pačio savęs? Nevienas juk yra bandęs tų vakarų prisiklijuoti prie veido beveik svarų vatos, užsivilkti senų paltų, užsimesti didelį maišų ant pečių ir storu balsu vaizduoti Kalėdų Senį. Tas vaidinimas iš esmės visur tas pats, tik įvairuoja jo forma.
Kartų per Kalėdas teko matyti amerikiniu plentu kinkuojantį negriukų. Jis buvo užsivilkęs spalvotų motinos sijonų, prie kaktos prisisegęs didelę auksinę žvaigždę. “Merry Christmas!” sušuko jis mums, mesdamas apelsinų. Tai irgi buvo Kalėdų Senis.
Ir kodėl ne? Abisinijoje kasmet gruodžio 25 d. iš dangaus ateina žemėn “Senelis Bėni-Bėni”. Jis gal šiek tiek lengviau apsivilkęs, negu šiauriečiai jo kolegos, nes ten tuo metu esti patys didieji karščiai, tačiau tempia su savim didelį maišų ir, vos tik pasiekia žmones, atlieka ten įprastų pilvo šokį. Gal kiek mažiau karštame krašte, Palestinoje, Kalėdų Senis nesuvaidina tokio vaidmens, kaip pas mus, nes Kristaus tėvynėje Kalėdos atžymimos dideliais prekymečiais, o ir krautuvėse pardavinėjamų dirbtinį sniegų, kuris atstoja tikrąjį, galima valgyti — jis pagamintas iš avižinių dribsnių.
Tačiau didžiausias nusivylimas mūsų vaikams būtų Meksikoje. Ten ne Kalėdų Senis juos apdovanoja, bet atvirkščiai — jie jį. Mat, tų dienų Meksikoje minimi mirusieji ir kepami pyragaičiai, kuriuos reikia išdalinti.
Visuose kraštuose nieko nėra žinoma apie Kalėdų Senelio šeimų. Tiesa, Lietuvoje, kur Velykos labiau švenčiamos negu kituose kraštuose, buvo dar Velykų Senelė, bet ar jų siejo koki giminystės ryšiai su Kalėdų Seneliu — neaišku. Bet, va, New Yorke jau kelinti metai Kalėdų Senelis turi žmonų. Atsitiko tai tokiu būdu. Gal būt daugelis yra pastebėję, kad didžiuosiuose Amerikos miestuose — New Yorke, Čikagoje — Kalėdų Senelis (Santa Claus) turi telefonų, kuris įrašytas net į telefono abonentų knygų. Ir New Yorke šis telefono numeris buvo labai panašus į vienos moterų skrybėlių krautuvės telefono numerį; ir jaunieji klijentai, pareikšdami savo norus, dažnai suklysdavo. Supykusi skrybėlių krautuvės savininkė pareiškė protestų, bet greit buvo rasta išeitis: dabar ši prancūzė taip pat priima jaunųjų pageidavimus, atsiliepdama: “Kalėdų Senelio žmona”.
AMERIKA AFRIKOJE
Per du mėnesius, kaip praneša “U. S. News & World Report”, amerikiečiai Maroke įrengė dvi milžiniškas karo aviacijos bazes. Kiekviena jų turi po dviejų mylių ilgio pakilimo taką. Trys tokios bazės dar tebeengiamos. Darbą atlieka 3000 amerikiečių, 2000 europiečių ir 5000 marokiečių. JAV pionierių daliniai yra į šiaur. Afriką pasiuntę 100 inžinierių, o vien tik atlyginimams per mėnesį išleidžiama 4 mil. dolerių.
Į rytus nuo šių pagrindinių bazių įrengta eilė kiek mažesnių: paskridus šešetą valandų transportiniu lėktuvu, pasiekiamas Tripolis, dar šešias — Kipras, Suezas, Adana Turkijoje; iš Adanos galima pasiekti bet kurią Sov. Sąjungos dalį. Tokio pat masto bazė šiaurės rytų kryptimi yra Italijoje, Po slėnyje. Taktinių aerodromų, iš kurių prireikus kils naikintuvai lydėti bombonešių arba kovoti su besiveržiančiais rusų bombonešiais, čia skaičius neminimas. Vien Italijoje jų yra per 100 ir daug teberengiama.
Niekad taikos metu nėra buvę Viduržemio jūroje tiek daug laivų, kaip dabar. Vien amerikiečiai šiuose vandenyse laiko per 70 karo laivų ir dar daugiau pagelbinių. Amerikiečių laivyno svarbioji bazė yra Maroko uostas Port Liautey, kuriame įrengta ir teberengiama milžiniški požeminiai sandėliai. Šiuo metu šiame uoste stovi 3000 JAV marinų, tačiau pavojaus atveju, be abejo, jų, kaip ir kitų ginklų rūšių, skaičius keleriopai padidės, nes Marokas juk bus pagrindinė JAV aviacijos tolimųjų distancijų bombonešių ir laivyno bazė prieš pietų Rusiją.
NEREGIMOJI JAV VYRIAUSYBE
•NATIONAL SECURITY COUNCIL” VAIDMUO
Kiekvieno trečiadienio popietę, 3:30 val., prie ilgo mahagoni stalo vakariniame Baltųjų Rūmų sparne susirenka būrys žmonių. Ten, stalo priekyje, pastebėsime valstybės sekretorių Achesoną, priešais jį — gynybos ministerį Lovettą; ten viceprezidentas Barkley savo kaimynui Stuartui Symingtonui arba nepaprastajam prezidento patarėjui Averelliui Harrimanui pasakoja nevisai naują, bet užtat vaizdų anekdotą, o Charles Wilsonas, karo produkcijos šefas, kitame kampe kalbasi su generalinio štabo viršininku Omaru Bradley. Prasiveria šoninės durys, jose pasirodęs “Jimmy” Lay meta žvilgsnį į susirinkusius ir paskui jį įeinančiam vyrui sako: “Jau visi,pone prezidente!”
Tai “Tautinė Saugumo Taryba” (National Security -Council), kuriai galbūt ne be reikalo vieno žurnalo reporteris prikergė “Trumano politbiuro” vardą — tai organizacija, kuri nustato JAV užsienių politikos gaires.
Memorandumai ir direktyvos
Paprastai šiuose posėdžiuose, įskaitant prezidentą Trumaną, dalyvauja dvylika asmenų ir du stenografai. Pradžioje užteko protokolo sekretoriaus, bet vėliau — ar tai iš prietaringumo skaičiui 13, ar tai norint išvengti bet kokios klaidos, buvo pasodinti du sekretoriai, kurie tyliai ir greitai kalena stenografavimo mašinėlėmis, vos tik debatai prasideda. Prieš kiekvieną iš dvylikos dalyvių guli šviesiai mėlyna byla — spalva likusi iš Stettiniaus laikų,— kurios viršelyje stambiomis raidėmis įrašyta: TOP SECRET. Bylos viduje yra vienas arba du memorandumai po 6-8 psl., kuriuos Lay su savo štabu paruošė per pastarąsias dvi savaites. Memorandumuose sutraukti visi žinių tarnybos surinkti faktai apie vieną ar kitą politinę problemą, gale trumpa išvada, nurodanti teigiamą arba neigiamą sprendimą. Viename posėdyje gali būti diskutuojama problema “Iranas”, kitame “Vokietija”, trečiame “Azija ar Europa” ir t.t. Pačiame viršuje, uždarame voke guli “direktyvos” projektas. Posėdyje diskutuojama tik memorandumo turinys ir tekstas.
NSC posėdžiai savo nuotaika labai skiriasi nuo savaitinių kabineto posėdžių. Tenai, kaip ir kasdien vykstančiuose prezidento pasitarimuose su sekretoriais (“bull sessions”), pasikalbėjimai vyksta laisva forma, juokas maišosi su rimtumu. šičia gi debatus gaubia ledinė “šaltojo karo” atmosfera. Kiekvienas dalyvis puikiai žino, kokios svarbos nutarimai daromi.
Užsienio politikos vairas
” National Security Council” yra, palyginti, nauja institucija JAV vyriausybės sluogsniuose. 1947 m. pasirodė, kad naujoji pasaulinė galybė, JAV, negali leisti, kaip anksčiau, kiekvienai ministerijai vykdyti maždaug savą “užsienių politiką”. Praktiškai iki tada ne tik valstybės departamentas su gynybos ministerija, bet net ir finansų, prekybos bei žemės ūkio (kurios uždaviniai su II Pas. karu išaugo už JAV ribų) ministerijos priimdavo ir vykdydavo skirtingus, neretai prieštaraujančius nutarimus užsienių politikos klausimais. Taip, pvz., prekybos ministerija duodavo leidimus gabenti prekes į tuos kraštus, kuriems, gynybos ministerijos nuomone, prekės neduotinos, finansų ministerija vykdydavo savą “valiutinę politiką” JAV okupuotuose kraštuose, net siųsdavo komisijas ieškoti paslėptų vokiečių turtų, kas nepatikdavo valstybės departamentui. Taip, pvz., “Pentagonas” svetimuose kraštuose “strateginiais sumetimais” skatindavo tokias jėgas, kurias valstybės departamentas diplomatinėje arenoje boikotuodavo. Reikėjo suderinti kompetencijų ribas. Todėl nutarta įsteigti panašią į “SWINK”— karo metu suorganizuotą organizaciją, kurioje bendradarbiavo valstybės departamentas, tuomet vadinamasis karo departamentas ir laivyno ministerija — “Tautinę Saugumo Tarybą”. Jos uždaviniai buvo nurodyti: “Tautinė Saugumo Taryba” turi ištirti ir tiksliai išstudijuoti JAV įsipareigojimus ir riziką, atsižvelgdama į mūsų karinę galią, kad tautinio saugumo reikalai būtų suderinti su mūsų politika”.
Pagal įstatymą, šiai tarybai, be prezidento, priklauso tik viceprezidentas, valstybės sekretorius, gynybos ministerijos viršininkas, ir “National Security Resourse Board” — beveik tuo pačiu metu įsteigtos ūkinio JAV pajėgumo šaltiniams tirti organizacijos — pirmininkas. Tačiau prez. Trumanas pasinaudojo teise tarybon pakviesti eilę nenuolatinių narių. Todėl tarybos posėdžiuose, be aukščiau minėtų asmenų, visada randame ir finansų ministerį, jungtinio generalinio štabo viršininką, žinių tarnybos viršininką, karo produkcijos šefą, nepaprastąjį patarėją Harrimaną, pirmąjį (vėliau atsistatydinusį, bet visuomet posėdžiuose tebedalyvaujantį) tarybos sekretorių Sidney Souers ir jo įpėdinį James Lay.
“Paslaptingas berniūkštis"
Visi šie vyrai, išskyrus Souers ir Lay, būdami ministerijų ar kitų įstaigų viršininkais, yra taip perkrauti darbu, kad su pasėdyje nagrinėsimais klausimais susipažinti tespėja, kaip neseniai “New York Times” pastebėjo, tik automobilyje, kuriuo vyksta į posėdį.
James Seloen Lay, iš pažiūros gana nereikšmingas 40 m. amžiaus vyras, yra ne vienu atveju išimtis amerikinės sostinės gyvenime: gimęs pačiame Washingtone, mažai kam pažįstamas. Jo veido nematysi laikraščių nuotraukose, savaitinėse kino kronikos apžvalgose, televizijos ekranuose, jo nesutiksi spaudos konferencijose, oficialiuose priėmimuose, ministerijų ar kongreso rūmuose ir t.t. Todėl nenuostabu, kad ne tik daugeliui laikraštininkų, kurie kiekvieną VIP (very important personality) nuluptą pažintų, bet ir kai kuriems iš nedaugelio tų, kurie turi progos su juo restorane pietų metu pasikalbėti, jis tėra kažkoks nereikšmingas raštininkas, “paslaptingas berniūkštis”.
Jis studijavo elektros inžineriją, vėliau baigė Virginia Military institutą, kurio garsiausias mokinys yra George Marshallis. II Pasaulinio karo metu jis atsitiktinai buvo paskirtas į armijos žinių skyrių, kur jam teko palaikyti ryšį tarp neprityrusios, dar “žalios” amerikinės žvalgybos ir garsiosios britų “Inteli-gence Service ’. Karui pasibaigus, jis liko žinių tarnyboje, savo patirties dėka tapo šefo Sidney Souers dešinį'ja ranka, ir kai pastarasis nutarė pasitraukti iš neseniai įkurtosios “Tautinės Saugumo Tarybos” generalinio sekretoriaus pareigų, jo įpėdiniu buvo paskirtas Lay.
Ryšys tarp NSC ir slaptosios žinių tarnybos ir šiandien tebėra labai glaudus: visas žinias surenkanti
žvalgybos organizacija “Central Intelligence Service” priklauso tiesiog šiai tarybai. Ir Lay kiekvieną rytą prezidentui įteikia per paskutiniąsias 24 val. gautų žinių santrauką, vadinamą “Digest”.
Kaip atsiranda nauja politinė “linija”
Prieš ruošdamas naują direktyvą, Lay per savus arba iš kitų ministerijų pasiskolintus specialistus paruošia tuo klausimu memorandumą. Dažniausiai šie ekspertai dar tarp savęs klausimą išdiskutuoja ir vėliau tą studijų santrauką perduoda vadinamajam senjorų štabui, kuriam, pvz., priklauso tokie asmenys, kaip Charles E. Bohlen, Rusijos klausimų žinovas, ir Frank Nash, Lovetto nepaprastasis patarėjas. Šie gi vyrai priklauso ne tik NSC, bet ir savoms įstaigoms, kaip valstybės departamentui arba gynybos ministerijai. Dažnai jie iš savo pusės per “savus” ekspertus pasiruošia papildomus memorandumus ir juos drauge išnagrinėja. Galutinis kondensuoto ‘kinai memorandum” paruošimas ir direktyvos suredagavimas priklauso pačiam Lay, kuris šiuos jau perduoda NSC posėdžiu.
Bevardžių ekspertų vyriausybė
Prezidentas Rooseveltas sprendimus darydavo pats, vadovaudamasis savo nujautimu. Jo įpėdinis 1947 m. pasirinko kitą kelią. Tačiau užsienio stebėtojai ir šiai sistemai daro kai kurių priekaištų:
a) ji veikia perlėtai. Prasidėjus karo veiksmams Korėjoje, lemianų sprendimą teko padaryti ne “Tautinėje Saugumo Taryboje”, bet Baltuosiuose Rūmuose, vakarienės metu, dalyvaujant valstybės sekretoriui, gynybos ministeriui ir generalinių štabų viršininkams.
b) perdidelė ekspertų įtaka. NSC nariai, gal dėl per didelio apsikrovimo kitais darbais, nepakankamai įsigilina į memorandumų tekstus, pasitikėdami anoniminių ekspertų, kurių pavardės dažnai ir savose ministerijose nelabai žinomos, atliktu darbu, ir todėl JAV užsienių politikai stinga šviežumo, gyvumo.
Galbūt tikrai yra reikalingi kaikurie patobulinimai, tačiau kiekvienu atveju šis kelias yra tikslesnis, negu ankstyvesnis.
===GIIMTOSIOS ŽEMĖS SAUJA — ......
PADAVIMAS APIE VILNIŲ IR NERĮ
Padavimas apie Vilnių ir Nerį
Prieš šimtus metų Vilniaus apylinkė ūžė šlamėjo be galo ir be krašto žaliuojančiomis giriomis apaugusi. Anuomet dar nei Vilniaus miesto nebuvo. Tenai, tarp augštų Panerio kalnų buvo supiltas augščiausias pilies kalnas ir pastatyta jame augščiausioji Lietuvos pilis. Toje pilyje gyveno milžinų karalius, galingiausias milžinas Vilnius ir jo žmona Neris.
Kartą milžinas Vilnius patyrė, kad jo šalį puldinėja plėšrūs kaimynai, žudo nekaltus gyventojus ir naikina jų turtą. Supyko galingasis milžinas ir nusprendė nedorus priešus sudrausti. Vieną gražų rytą milžinas Vilnius išėjo į pilies kiemą ir garsiai trimitavo tauro ragu. Tokiu būdu šaukė pilin visus Dainavos šalies bernužėlius, jaunus raitininkus, skubiausiai susirinkti į didžią pilį.
Surinkęs kariuomenę, milžinas išjojo į tolimas šalis sudrausti piktų kaimynų, kurie puldinėjo ramų kraštą. Milžino žmona liko namie saugoti pilies židinio ir pavaduoti savo vyro krašto valdymo reikalais.
Milžinas su savo raitininkais ilgai kovėsi tolimose šalyse, daug žemių nukariavo, šimtus priešų paklojo ir daug turto atėmė. Kai pasaulio kraštą prijojo — pasuko atgal name į savo tėvynę. Grįžęsį savo žemę, pamatė joje baisaus priešo pėdsakus. Kur tik pažiūri — nei pažinti nebegali — viskas išnaikinta, sugriauta, sudeginta ir išplėšta. Likę tik lavonai, kraujas ir pelenai.
Sutrimitavo milžinas garsiuoju tauro ragu, bet į jo balsą niekas niekur neatsiliepė. Tuomet milžinas jojo tiesiai į savo pilį patirti apie savo žmoną.
Vilniaus pilis buvo sugriauta, sudeginta ir su juoda žeme sulyginta. Pilies kalnas priešų ir savų lavonų nuklotas. Narsūs kariai gynėsi visi ligi paskutinio ir žuvo, priešui nepasidavė gyvi. Tarp jų žuvo ir gražioji milžino žmona Neris.
Milžinas Vilnius su savo kariais surankiojo visus žuvusiųjų kūnus, sudėjo pilies kalne ir garbingai palaidojo, supildamas ant jų dar augštesnį kalną. Tas kalnas — tai dabartinis Tauro arba Gedimino kalnas, Neries ir Vilnios santakoje, kuriame stovi augštoji pilis.
Nuliūdo milžinas Vilnius, netekęs tvirtos pilies ir klusnios žmonos. Padėjęs kardą, atsisėdo netoli kalno ir graudžiai graudžiai verkė. Iš milžino ašarų susidarė upė, kuri ir buvo pavadinta žuvusios jo žmonos Neries vardu. O toji vieta, kur milžinas verkė, vadinasi Verkiai.
(Iš Vilniaus lietuvių pasakojimų)
BEPROPELERINIAM LĖKTUVUI PRIKLAUSO ATEITIS
1951 m. birželio mėnesį pasaulio spaudoj nuaidėjo žinia apie antrąjį už garsą greitesnį skridimą, kurį atliko žmogaus vairuojama raketa. 34 metų amerikietis pilotas W. Bridgemanas raketiniu lėktuvu “Sky rocket” pasiekė 2000 km/val. (kitais pranešimais, 2400 km/val.) greitį. Beveik statmenai pakilo mašina iki 11.000 m augščio. “Tačiau, ar dangus tikrai juodas, o ne mėlynas, kaip tvirtinama, aš nepastebėjau”, aiškino pilotas po sėkmingo skridimo jį apspitusiems žurnalistams, “nes man reikėjo be pertraukos stebėti 139 instrumentus”. Skridimas truko tris minutes — ilgiau neišteko degalų: tai sena raketų tragedija.
Sensacija prieš karo galą
Pirmieji lig tol negirdėtu greičiu skrendančių, nauju principu varomų, lėktuvų bandymai prasidėjo prieš dešimtį metų. 1944 m. birželį, sąjungininkų invazijos į kontinentą dienomis, Augsburgo stoty laukiančius keleivius išgąsdino keistas ūžimas, panašus į krintančių bombų švilpimą. Panikon patekę keleiviai pradėjo bėgioti, slapstytis, bet ore kažkas šmėkštelėjo, dingo, vėl pasirodė, pradėjo sukti virš stoties. Drąsesnieji pastebėjo: tai buvo lėktuvas — be propelerių! Tai buvo vienas iš vokiečių sprausminių naikintuvų.
1945 m. sausį sąjungininkų laivyno vilkstines arba atskirus Adrijos salų įlankose stovinčius laivus dažnai nemaloniai nustebindavo netikėti vokiečių torpedlaivių puolimai. Vokiečių laivyno likučiai Adrijoje tuomet buvo labai menki, joks vokiečių lėktuvas nuo 1944 m. vasaros nebuvo pasirodęs virš Adrijos. Iš kur vokiečiai galėjo suuosti sąjungininkų laivų vietas?
O vis dėlto vokiečiai žvalgė lėktuvais. Iš Udinės (Alpių papėdėje) rytui auštant pakildavo sprausminiai naikintuvai, nematomi, beveik negirdimi; po valandos jie kelių tūkstančių metrų augšty sukdavo virš Brindisi, Bari, Torento, be pertraukos zirzdavo jų automatinės kameros. Udinėje filmai atsidurdavo po padidinamaisiais stiklais, ir po kelių valandų laivyno bunkeryje prie Polos būdavo žinoma visa. kas reikia.
Tai buvo paskutiniųjų karo mėnesių sensacija: bepropeleriniai lėktuvai. Tai buvo mašinos, kurios skrido kažkokiu nauju principu, kuris nebuvo tiksliai žinomas, šiandien jau nei sprausminiai naikintuvai, nei
žmogaus vairuojamos raketos, kurių skridimo principas yra panašus į sprausminių (smūgis, kurį suduoda užpakalinėn susmaugto vamzdžio dalin išėjusios ir ten sprogusios dujos), nėra nieko nauja. Šiandien jau visi amerikiečių ir anglų naikintuvai, ir beveik visi bombonešiai — pas rusus irgi panašiai — yra
sprausminiai, o ir tarp šių jau esama “seno laužo”
Labai greiti, bet labai brangūs
Yra keturios rūšys lėktuvų, kurie neturi vidaus degimo motorų. Beveik vienu metu su pirmaisiais vokiečių sprausminiais naikintuvais buvo paleistos ir pirmosios žmogaus vairuojamos raketos — raketų varomi naikintuvai — su milžinišku triukšmu, daug dūmų, labai dideliu greičiu ir labai trumpu patvarumu.
Raketos jau buvo žinomos prieš kelis tūkstančius metų. Jas išrado kiniečiai; jie per Naujųjų Metų šventes, kurios senojoje Kinijoje trukdavo tris savaites, sudegindavo jų begales.
Sąjungininkų bombonešių spiečiams ne tik gausėjant, bet ir greitėjant, vokiečių aviacijos vadovybė susirūpino nauju ginklu ir kažkodėl, galbūt atsižvelgiant į milžinišką raketos varomąją galią, pradėta konstruoti žmogaus vairuojamą raketą.
6000 km/val. yra amerikinės laivyno raketos pradžios greitis. Viena gi šių raketų neseniai pasiekusi net 9000 km/val. greitį.
Ir vokiečių raketiniai naikintuvai buvo greiti ir vikrūs, tačiau nepatvarūs: po penkiolikos minučių degalai būdavo išeikvoti ir... bombonešių spiečiai skrisdavo toliau. O raketiniai degalai būdavo brangūs, brangesni už benziną, ir jei Luftwaffe neturėjo benzino, tai jai trūko ir raketinių degalų.
Nuo tų dienų raketiniai naikintuvai jau nebekonstruojami, o “sky rocket”, lygiai kaip ir pirmasis pralenkęs garso greitį “Bell X-1”, nors ir buvo žmogaus vairuojami raketiniai lėktuvai, bet ne naikintuvai, o tik bandomosios mašinos.
“Nostalgija sergąs angelas”
Karas pasibaigė ir amerikiečiai pradėjo labai išsamiai nagrinėti tai, kas buvo rasta Vokietijoje. V-2 raketos keliavo per Atlantą, ten jos pažadino mintį raketas sujungti su lėktuvais.
Aerodromų su pusantro kilometro ilgio pakilimo taku karo pabaigoje nebuvo daug. Tačiau daug buvo sunkiųjų ir vis sunkesnių bombonešių, kuriems reikėjo ilgo tako, norint nuo žemės pakilti. Paskutiniaisiais metais pagaminti toki milžinai, kaip B-36, kurie, kaip bandymai parodė, gali panešti krūvą naikintuvų (dvejetą jų neša po savo sparnais), kurie prireikus gali pakelti 45 didžiuosius lėktuvų motorus. Sugalvota RATO (rocket assisted take off) — pakilimas raketų pagalba. Abiejose lėktuvo liemens pusėse įmontuojamos raketos, kurioms veikiant, lėktuvui užtenka pabėgti porą šimtų metrų pakilimo taku ir po to jis gali kilti 30 laipsnių kampu augštyn.
Ryškiausias “raketinio kilimo” tipas” šiandien yra B-47. Amerikiečiai lakūnai jį vadina “nostalgija sergančiu angelu”, nes jis nepaprastai staigiai kyla, padedamas šešių raketų abiejose pusėse. Vieno bandymo metu šis “angelas”, amerikinį kontinentą perskrido 971 km/val. greičiu (beje, čia jau nebe raketų, o sprausminių variklių nuopelnas). Taip greitai šiandien skrenda bombonešis — didesnis, negu pačios sunkiosios supertvirtovės, kurios dar prieš šešetą metų buvo statomos!
Istorijos pamoka vienoj Rytų Berlyno mokykloj. Mokytojas pasakoja apie imperatorių Neroną, tačiau lavindamas mokinių orientaciją, iš karto nesako jo vardo:
“Šiandien aš jums papasakosiu apie vieną labai žiaurų žmogų. Galbūt jūs atspėsite, kas jis toks, kai aš jį smulkiau apibūdinsiu. Jis valdė vieną tautą, kurią įstūmė į dideles nelaimes. Jo žiaurumas neturėjo ribų. Ypač jis persekiojo krikščionis ...
Staiga iš suolo pašoka vienas pionierius ir, drebėdamas iš susijaudinimo, sušunka:
— Drauge mokytojau, jei tik tamsta ištarsi jo vardą — tuoj atsidursi kacete!
AMERIKOS TAUTINĖ GVARDIJA
Kpt. Br. Michelevičius
Amerikos National Guard savo paskirtimi ir organizacija turi daug panašumo į mūsų buvusią šaulių Sąjungą. Tautinė gvardija yra seniausia Amerikos karinė organizacija. Ji gimė Amerikos pilietinių karų metu, kada busimosios valstybės steigėjai apie reguliarinę armiją dar nė negalvojo. Jos pirmuosius pradus sudarė trylikos Š. Amerikos valstybių milicija. Vėliau, visuose Amerikos vestuose karuose, tautinė gvardija sudarydavo gerai paruoštų ir išmokytų kovos vienetų branduolius.
Taikos metu tautinė gvardija rekrutuojama savanoriškumo pagrindu. Tie savanoriai vieną kartą per savaitę renkasi į savo vietinio dalinio būstinę, velkasi uniformas, ima įrankius, iš sandėlio šautuvus, kulkosvaidžius, lengvąsias lauko patrankas ir, susėdę į mašinas, vyksta užmiestin, kur atsargos karininkų vadovaujami atlieka kelių valandų mokymą.
Kiekvieną vasarą tautinės gvardijos daliniai dviem savaitėm išvyksta į poligonus. Čia jie atlieka šaudymo ir lauko pratimus. Stovyklavimas baigiamas platesnio masto manevrais, “kovojant” prieš kaimyninius dalinius. Kiekviena mokymo diena ir pratimų laikas tautinės gvardijos nariams atlyginama pagal bendrąjį armijos karių algų įstatymą.
Kiekviena Š. Amerikos valstybė savarankiškai organizuoja ir kontroliuoja savo tautinę gvardiją. Krašto apsaugos ministerija patiekia tik ginklus, aprangą ir prityrusius kadrus, kurie prižiūri mokymą bei kautynių parengimą. Taikos metu tautinę gvardija gali būti panaudojama tik vietinės valstybės ribose ir tik šiais atvejais: 1) didelių potvynių bei plataus masto katastrofų metu ir 2) per riaušes bei sumišimus tvarkai atstatyti ir jai išlaikyti. Tik labai svarbiam ir neišvengiamam valstybinio masto reikalui esant, valstybės prezidentas, pagal konstitucijos jam duotas teises, tautinę gvardiją gali pašaukti į karinę tarnybą visuotinės JAV armijos ribose. Pereitą vasarą dviem būdingais atvejais buvo tautinė gvardija aliarmuota:
Kansas valstybėje didžiulio potvynio metu ypač pasižymėjo sostinės tautinės gvardijos daliniai, gelbėdami civilius gyventojus iš skęstančio miesto ir sprogstančių fabrikų griuvėsių.
Chicagos priemiestyje Cicero apie 3,500 neatsakingų jaunuolių pradėjo siausti gatvėmis, protestuodami, kad
Pamokos prie sunkiojo kulkosvaidžio pas mūsų vyrus Nat. Guard, Ill. Viduryje (stovi) Cpl. J. Vareika.
V. Noreikos nuotr.
autobuso šoferio juoduko šeima apsigyveno baltųjų kvartale. Šis įvykis, žinoma, buvo išprovokuotas komunistų. Kada “revoliucionieriškai” nusiteikusi minia, pralaužusi policijos grandinę, įsibriovė į butą ir viską naikino, o sąmyšiu pasinaudoję kiti tamsūs gaivalai pradėjo artimesnes tavernas ir krautuves plėšti, — staiga atsirado ginkluoti tautinės gvardijos daliniai, kurie atstatė tvarką.
II Pasauliniam karui pasibaigus, Amerikos tautinę gvardiją sudarė apie 60,000 savanorių. Tačiau jau 1946 m. pradedant šis skaičius ėmė kaskart augti, didėti. Tas reiškinys aiškinamas ne amerikiečių staigiu karinės tarnybos pamėgimu, bet daugiau praktiško apskaičiavimo pretekstu. Mat, 1948 m. paaiškėjo, kad JAV savo pasaulinių įsipareigojimų neatliks su 650,000 reguliarinės (US. Regular Army) ir 579,000 rezervo vyrais. Tuomet valdančioji partija pravedė visuotinės karo tarnybos prievolės įstatymą, kuris ir šiandien tebegalioja. Rekrutavimo taisyklėmis einant, tautinės gvardijos vyrai nuo mobilizacijos atleidžiami. Todėl jaunimas pradėjo gausiai veržtis į tautinės gvardijos tarnybą. Juk parankiau yra pašvęsti kariniam pasirengimui vieną vakarą savaitėje, negu būti pašauktam dviems metams. Todėl, tautinė gvardija bematant išaugo į 400,000 sudėtį ir šis skaičius vis dar auga.
Pastaruoju metu pradėta kai kurias tautinės gvardijos dalis įtraukti į JAV armijos sudėtį. Tokiomis pirmomis dalimis buvo Oklahomos daliniai — 45 divizija ir 40 divizija iš Kalifornijos. Tos divizijos buvo pasiųstos į Japoniją, o iš ten į Korėją. Antroji mobilizacijos banga palietė penkias tautinės gvardijos divizijas: 31 diviziją iš Alabama, Mississippi, 44 div. iš Minnesota, 47 div. iš šiaurinės Dakota, 28 div. iš Pennsylvanijos ir 43 div. iš Connecticut.
FRONTO KASDIENYBĖ
Klaidingai pasivaidenusių ginklų paliaubų dieną, po septyniolikos karo mėnesių, buvo laimėję:
Jungt. Tautos — 2300 strategiškai svarbių ir užtat gausiai krauju aplaistytų kv. mylių š. Korėjoje;
Raudonieji — 850 kariškai nesvarbių kv. mylių P. Korėjoje.
Kaina —- tiksliai neapskaičiuota. Amerikiečių nuostolių sąrašai sukosi apie 100,000 (jų tarpe apie 17,000 žuvusių ir 11,000 dingusių be žinios), kitų sąjungininkų atitinkamai mažesni.
Paskutiniai devyni kautynių mėnesiai buvo sunkesni, negu dveji praeito karo metai. “Mūsų daliniai užimdavo vieną kalvą, po to, ją palikę, imdavo gretimą. Šią užėmę, grįždavo atgal ir imdavo pirmąją, paskui vėl antrąją, vėl pirmąją ir t.t.”
Antroje lapkričio pusėje komunistų antplūdžiai sumažėjo. Tačiau, jei su komunistais dabar tenka susikauti tik atsitiktinai, tai su šalčiu reikia kovoti visą laiką. Korėjos žiema yra žiauri. Rudenį prasidėjęs šaltis tęsias iki pat pavasario, žemė sukietėja, kaip geležis. Aštrus vėjas be pertraukos neša dulkes, kurios įkyriai lenda į akis, drabužius, ginklus. Stiprus šaltis žadina slegiantį vienišumo ir desperacijos jausmą. Kareivis jaučias, tarytum būtų išmestas Pietų ašigaly.
Kiekvienos divizijos šeštadalis nuolat gyvena "lapių urvuose” — fronto apkasuose. Normaliai ugnies linijoje jie praleidžia 6-7 dienas, tačiau yra atsitikę, kad kai kuriems teko išbūti ir po mėnesį. "Urvuose" tūno du žmonės. Budi keisdamiesi— po dvi ar keturias valandas. Jei naktį laukiama komunistų puolimo— budi abudu, jei ramiau — vienas gali miegoti. Tada jis pakeičia šlapias kojines, įsikiša jas į antį, kad išdžiūtų, ir lenda iš nylono pagamintan miegojimo maišan. Maišas nesagstomas, kad pavojaus metu būtų galima greičiau iš jo iššokti. Prieš rytui auštant, abu “urvo” įnamiai turi būti pasirengę kautynėms. Jei konservai nelabai sušalę — pusryčiaujama (šildyti, jei yra laiko, galima tik dieną).
Normaliai po savaitės tokio gyvenimo kareiviai keičiami, tai reiškia, iš apkasų atitraukiami pusę mylios atgal, kur jau gali nusiprausti, gauna šilto valgio, gali išsivalyti drabužius ir ginklus, paskaityti laikraščius, parašyti laiškus. Po to vėl grįžta į apkasus.
Po penkių-septynių savaičių gaunamas tikras poilsis: tada vienai savaitei užfrontėn atitraukiamas visas pulkas arba net divizija. Jeigu atsitraukiama pakankamai toli — jau galima matyti ir civilių gyventojų. Čia dažniausiai žaidžiama futbolą ir medžiojama. Atostogos skirstomos išsitarnavimo pagrindu. Jų metu galima penkioms dienoms nuskristi į Tokio.
CHURCHILLIS IR GIBRALTARO BEŽDŽIONĖS
VIENAS LINKSMESNIŲ II PASAULINIO KARO EPIZODŲ, KURĮ BRITŲ POLITIKAS UŽMIRŠO
ĮTRAUKTI Į SAVO ATSIMINIMUS
Vieną 1943 m. pavasario naktį Sir Alan Brooke, britų imperijos generalinio štabo viršininkas, buvo staiga apie 2 valandą nakties prikeltas dėl kažkokios skubios slaptos telegramos. Vokiečių kariuomenė tada stovėjo Rusijos gilumoje, sąjungininkų žygiavimas Italijoje buvo sutrikęs, o visi Intelligence Service (britų žvalgybos) pranešimai kalbėjo apie netrukus pasirodysiantį baisų ginklą V-l. Todėl Sir Alan telegramą atplėšė drebančiomis rankomis: kokia gi katastrofa šį kartą? Jis skaitė:
LIŪDNA GIRDĖTI KAD BEŽDŽIONIŲ KOLONIJA IŠMIRŠTA STOP PRAŠAU SKUBIAI GRIEBTIS GELBĖJIMO PRIEMONIŲ STOP CHURCHILLIS Churchillis tuo metu po gripo ligos ilsėjosi Marakešo kurorte, Maroke. Jo telegrama lietė Gibraltaro beždžiones, kurių maitinimas jau du šimtus metų buvo viena iš svarbiųjų imperijos tradicijų. Mat, sena pranašystė skelbė, kad tą dieną, kurią beždžionės dings nuo uolų, ir britai iš ten bus išvaryti. Tuo būdu, buvo beveik tautinė pareiga rūpintis, kad gyvuliai pergyventų karą.
Kaip beždžionės Gibraltare atsirado? Plikos uolos tikrai negalėjo būti vieta, kurioje jos būtų savu noru apsigyvenusios. Jų tėvynė greičiausiai bus buvęs Marokas, ir zoologai vis dar tebesuka galvas, kaip jos galėjusios persikelti per sąsiaurį. Pagal vieną teoriją jas turėję atgabenti maurai, kurie prieš tūkstantį metų buvo užpuolę Ispaniją. Kita, fantastiškesnė versija tvirtina, kad klajojančių beždžionių gauja paklydusi povandeniniame tunelyje tarp Afrikos ir Europos ir vėliau išlipusi Europos pusėje.
Tikras beždžionių teatras
Kaip ten bebūtų, bet Macaca silvana, kaip jas Linne pavadino, šimtmečių bėgyje drumstė įvairių Gibraltaro valdytojų gyvenimą. Jos yra beuodegės, geltonai žalios spalvos, suaugusios sveria apie 60 svarų ir yra labai nepastovios nuotaikos, t. y. šiandien gali linksmos šokinėti, o rytoj būti mirtinai nusiminusios. Labai dažnai atsitikdavo, kad jos nuo uolų nusileisdavo į Gibraltaro gatves ir visą miestą apversdavo aukštyn kojomis. Jos aplankydavo maisto krautuves, išvogdavo produktus, apmušdavo mažus vaikus, merginoms sugnaibydavo kojas. -—Pirmasis britų gubernatorius Gibraltare kartą su karčiu humoru parašė į Londoną, kad jis numatąs beždžiones apdėti verslo mokesčiais. Prieš porą metų vienas karininkas laivyno įstaigoms Londone įteikė 60 svarų sąskaitą, reikalaudamas padengti nuostolius, kuriuos padarė beždžionių gauja jo štabe. Mat, pasirodęs 60-ties beždžionių būrys nukėlė vilos stogą, išdraskė sodą ir išvartė tvoras. Beveik tuo pačiu metu vienas britų pionierių leitenantas nusiskundė, kad beždžionės pavogusios jo valdines kelnes.
Tačiau britų palinkimas į tradicijas ir prietaringumas buvo teks stiprus, kad palaipsniui buvo net įsteigta beždžionių administracijos įstaiga. Vėjų galandamose uolų viršūnėse, kuriose stovėjo ir britų patrankos, gyvenančios beždžionės buvo pavestos prižiūrėti to artilerijos pulko vadui. Šis karininkas visuose oficialiuose dokumentuose gavo ir papildomą titulą A. A. (beždžionių kolonijos prižiūrėtojas). Jis turėjo jas maitinti riešutais, bananais ir mandarinais, o šaltomis žiemos dienomis pasirūpinti, kad jos gautų pakankamai degtinės. Taip pat jis turėjo kolonijų ministerijai į Londoną reguliariai siuntinėti pranešimus apie globotinių būklę ir rūpestingai registruoti prieauglį. Naujagimiai paprastai būdavo krikštijami britų aukštųjų asmenybių vardais.
Valdinis susirūpinimas kolonijų ministerijoje
Šios rūpestingos globos dėka iki karo pradžios beždžionių savijauta buvo puikiausia. Tačiau staiga, per vieną naktį, poros dešimtmečių triūsas nuėjo niekais. Karo psichozė smarkiai paveikė gyvulius. Po orinių puolimų jos ištisas dienas nejudėdavo iš vietos, kramtydamos nagus ir piktai niurnėdamos. Jos neliesdavo maisto ir persišaldžiusių neveikdavo degtinė. O svarbiausia, jos nustojo veistis. A. A. darė ką galėdamas jų būviui pagerinti, tačiau jis juk turėjo ir kitų reikalų. Ir taip atsitiko, kad, prasidėjus 1943 metams, beždžionių kolonija, kadaise turėjusi 200 stiprių narių, sutirpo iki pustuzinio.
Kai beždžionių krizė pasiekė Churchillio ausis, šis energingai pradėjo veikti ir po jo skubios telegramos Sir Alan Brooke tuoj pat susirišo su pulk. Oliveru Stanley, valstybės sekretoriumi kolonijų reikalams. Prasidėjo gyva laiškų, prašymų, įsakymų ir kontra įsakymų akcija, kuri tęsėsi visą karą, kurion šalia aukščiausių pareigūnų buvo įtrauktos net dvi svetimos vyriausybės. Šie dokumentai, kuriuos Churchillis užmiršo paminėti savo atsiminimuose, yra vaizdus ir pamokantis britų charakterio atspindis. Štai keletas jų:
Valstybės sekretoriaus telegrama Gibraltaro gubernatoriui:
MINISTERIS PIRMININKAS
LABAI SUSIRŪPINĘS BEŽDŽIONIŲ KRIZE STOP JIS NORI KAD BEŽDŽIONES BET KOKIA KAINA IŠLIKTŲ GYVOS STOP STANLEY
Gubernatoriaus memorandumas
kolonijų direktoriui Gibraltare:
“Pats ministeris pirmininkas yra labai susirūpinęs uoių beždžionių likimu.”
Kolonijų direktoriaus raštas ponui A. A.:
“Ministerio pirmininko pavestas, prašau skubiai pranešti apie visus beždžionių mirties atvejus.”
Kolonijų direktoriaus laiškus Jo Didybės konsului Rabate (Prancūzų Maroke) ir Tetuane (Ispanų Maroke) :
"Aš drįstu jus apsunkinti vienu prašymu, kuris Jums gali atrodyti trivialus. Tačiau gal būt Jums yra žinoma labai sena čionykštė tradicija. Mes būtume Jums nepaprastai dėkingi, jei Jūs atsiųstumėte mums porą naujų beždžionių, nesvarbu kurios lyties.”
Beždžiones geram stovy pagauti nėra lengvas manevras, todėl praėjo keliolika savaičių, iki konsulas Rabate pradėjo globoti milžinišką beždžionę. Prancūzai, ją siųsdami, ant kaklo pakabino kortelę su tokiais linkėjimais: “Tikime, kad šis meilus sutvėrimas pasirodys ištikimu britų pavaldiniu”.
Netrukus ir Jo Didybės konsulas Tetuane galėjo kolonijų direktoriui į Gibraltarą pranešti:
“Šiandien tikrai minėtina diena. Pirma, žinios apie mūsų pergales Italijoje, antra — linksma naujiena, kad jau dvi naujos beždžionės pakeliui iš kalnų.”
Kai britų konsulatai pamažu pradėjo prisipildyti lėktuvų į Gibraltarą belaukiančių beždžionių, susirašinėjimo tone pradėjo atsirasti melancholinių gaidų. “Kai tik gauname naują beždžionę”, rašė konsulas iš Rabato su tipiškai anglišku santūrumu, “trokštame kuo greičiau ją išsiųsti. Iš tikrųjų, mūsų konsulatas nėra pakankamai gerai įrengtas judrioms, suaugusioms beždžionėms priglausti.”
Sąjungininkų aerodromams Maroke tuoj buvo nurodyta, kad beždžionių transportams būtų teikiama pirmenybe. Po to konsulams ši našta kiek palengvėjo.
Churchillis inspektuoja beždžiones
1944 m. Churchillis inspektavo Gibraltarą. Praėjus pusvalandžiui nuo atvykimo, jis pareiškė, kad norįs pamatyti beždžionių būklę. Savo nusiraminimui, jis rado ten visą tuziną gyvulių, kurie palyginti jau vėl buvo atsigavę. Kai kurios patelės vėl turėjo vaikų, ir A. A. dienyne Churchillis rado užregistruota visą eilę džiuginančių atsitikimų:
“Daisy”, skaitė ministeris su aiškiu pasitenkinimu, “birželio 13 d. 10,10 val. kolonijai padovanojo dar vieną damą... Eileen ir Joan greit bus subrendusios santykiams su vyrais ... Atrodo, kad kolonija pasidalina su kūdikiais susijusį darbą. Beatrice, pažindžiusi savo kūdikį, perduoda Bessy, kuri atgal atiduoda tada, kai paprašoma. Tai yra labai įdomu, nes paprastai motinos labai įniršta, jeigu kas nors paliečia jų kūdikį, ir net patinai rodo rezervuotumą, kur būna motinos su kūdikiais ... Peggy atleista iš Belindos dukters auklės pareigų. Jos vietoje vaiku rūpinasi pats tėvas Stanley, o vaikas mokosi joti ant tėvo nugaros. . .”
Churchillis įsakė, kad ateity beždžionių skaičius niekad negali nukristi žemiau 24, o Jo Didybės konsulai buvo paprašyti savo pastangas padvigubinti. To pasėkoje šiandien Gibraltare gyvena vėl apie 50 gerai atrodančių beždžionių ir visada mažiausiai tuzinas patelių yra vaikingos. Patinų seksualinės ambicijos yra tokios stiprios, kad jie dažnai bando įsisteigti privačius haremus, primušdami kitus patinus, išdrįstančius pažvelgti į jų damas. Varžybos dažniausiai susiaurėja iki dviejų stipriausių gaujos narių ir prieš galutines rungtynes koloniją tenka perskirti į dvi dalis. Tai atsitinka įrengiant toli viena nuo kitos dvi šėrimo vietas.
Eilinis Portlockas ir jo augintiniai
Dabar beždžionės retai nusileidžia į Gibraltaro gatves, nes yra suorganizuota šėrimo sistema, kuri pašalina svarbiausią jų kelionių ūpo priežastį. Maistas duodamas kiekvieną dieną tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje — aukštai uolose ir toli nuo civilizacijos vietų. Vyras, kuriam ši pareiga pavesta, yra artileristas Portlockas, kuris pusę savo amžiaus (40 m.) praleido beždžionių draugijoje. A. A., jo viršininkas, rūpinasi didžiąja bezdžionijos strategija, o jis —- auklėjimo detalėmis, dieta ir gimdymo pagalba. Jis yra taip įsigilinęs į beždžionių psichologiją, kad atleistas nuo visų artiliristų pareigų, idant galėtų geriau pasišvęsti savo gyvenimo aistrai. Jo draugai sako, kad jis ne tik suprantąs beždžionių kalbą ir ja kalbąs, bet dažnai ir kaip beždžionė galvojąs arba net jaučiąsis.
Portlockas teigia, kad beždžionių būdai yra lygiai vienodi, kaip ir žmonių. Vienos jo augintinių esančios visada gerai nusiteikusios ir draugiškos, kitos gi linkusios į susimąstymą arba net esančios žiaurios egoistės. Sunkiausia jam su vienu gorilų giminės patinu, kuris niekad nepraleidžiąs progos iškrėsti kokią nors šunystę. Vienas lankytojas, kuris neseniai lydėjo Portlocką, nešantį bananų ryšulį į šėrybos vietą, pasakojo, kaip ši milžiniška beždžionė staiga iššokusi iš uolų tarpo, atėmusi iš kareivio bananus ir kvatodama nubėgusi į krūmus. Portlockas pradėjęs beždžionę vytis, ir svečias iš tolo tegirdėjęs įpykusio Portlocko žodžius: “Grįžk atgal, Winstonai!
Eikš čia, Winstonai. tu senas valkata!”
KAS ŠVIESESNIS:
Juodas aksomas saulės šviesoje ar
grynas sniegas mėnulio šviesoje?
Pats klausimas atrodo toks paprastas, kad jau vien tas paprastumas turi skaitytoją įspėti, jog čia gali slypėti vilkas avies kailyje, kaip paprastai su tokiais klausimais esti. Ir iš tikro, yra atvirkščiai, negu daugelis pagalvos. Fotometras, kuriuo matuojama šviesa, rodo, kad net ir juodžiausias kūnas saulės šviesoje yra šviesesnis, negu sniegas mėnesienoje.
Kada iš tikrųjų yra kūnas juodas? Tada, kai jo paviršius sugeria visą į jį krintančią šviesą. Ir priešingai, idealiai baltas kūnas yra tada, kai jis atmuša visą šviesą. Praktiškai nėra nei vieno, nei antro. Net juodžiausios mums žinomos spalvos, kaip pvz. suodžiai, atmuša šiek tiek į juos krintančios šviesos, nors gal tik vieną nuošimtį. Ir sniegas neatmuša 100 nuošimčių į jį krintančios šviesos, o tik apie 80%.
Bet ir 100% atmušama šviesa sniego galimybių nepagerintų. Saulės šviesa yra 400.000 kartų stipresnė už mėnulio šviesą. Taigi ir 1 nuošimtis saulės šviesos, atmušamas nuo juodo aksomo, yra 4.000 kartų šviesesnis už mėnulio pilnaties apšviestą sniegą.
UŽSIENIO ATSTOVAI MASKVOJE
II. DIPLOMATŲ VARGAI
Nors Maskvai santykiai su Vakarais reikalingi ir tuo pačiu neišvengiamos užsienio atstovybes Maskvoje, tačiau tą. atstovybių personalo skaičių ji stengiasi numušti iki minimumo. Tam vartojamos įvairios “neoficialios” priemonės. Vakarų pasauly sunku įsivaizduoti, kad
sovietiniams šnipams, sekantiems užsienių pasiuntinių narius, algas moka patys diplomatai.
Užsieniečiui Maskvoje neleidžiama pačiam vairuoti automobilį. Oficialiai sakoma, kad reikią išlaikyti specialius egzaminus, tačiau ligi šiol dar niekam jų nepasisekė išlaikyti. Tad diplomatinės atstovybės narys yra priverstas samdyti rusą šoferį. O užsieniečiams tarnaujančių rusų algos Kremliaus nustatytos labai aukštos; sakysim, šoferiui turi būti mokama 600 dolerių per mėnesį, virėjai — 250, kambarinei — 200 dol. Tarnauti gi teleidžiami tik specialiai apmokyti MVD agentai. Taigi, praktiškai vakariečiai turi išleisti dideles dolerių sumas tam, kad jie be pertraukos, dieną ir naktį, būtų sekami.
Kitas tos politikos pavyzdys yra dirbtinai išpūstos kasdienio gyvenimo reikmenų kainos. Po vadinamosios "rublio reformos”, nustačius labai augštą rublio pirkimo kursą, užsieniečiai Maskvoje už kiekvienądaiktą, išskyrus duoną, mėsą, degtinę ir senas ikonas, turi mokėti
dvidešimtį kartų brangiau, negu Vakaruose.
Iš to aiškėja, kodėl diplomatinės misijos išlaikymas Maskvoje kaštuoja žymiai brangiau, negu, sakysim, Washingtone. Pavyzdys: britų užsienių reikalų ministerija savo pasiuntinybei išlaikyti Rusijoje kasmet išleidžia 470,000 sv. sterlingų, o tuo tarpu daug didesnė sovietų diplomatinė misija Jungtinėse Valstybėse išlaikoma už 440,000 sv. sterlingų.
Tiesa, Maskvoje dirbantiems ir pinigų nuolat stokojantiems užsieniečiams mokami dideli algų priedai, kurie, kalbant apie žemesniuosius pasiuntinybių tarnautojus, siekia 1200-2300 dolerių per mėnesį. Tačiau, kada dėl dirbtinai išpūsto rublio kurso, už viešbučio kambarėlį tenka mokėti 10 dolerių dienai, kada kuklūs pietūs restorane (be vyno) kaštuoja 15 dolerių — galima suprasti, kodėl beveik kiekvienam užsieniečiui, išskyrus pačius pasiuntinius ir galbūt keletą pasiuntinybių tarėjų, tenka įveikti didelius finansinius sunkumus. Ypač sunku yra žemesniesiems sekretoriams ir attache laipsnio pareigūnams, kurie, nepajėgdami passiamdyti tarnų, valgį turi patys gamintis iš užsieninių konservuotų produktų. Atsimenant, kad jų judėjimo laisvė yra suvaržyta, kad jiems susitikti tegalima tik su šnipais, kad jie negali žmoniškai pavalgyti, o pagaliau dažnai nepajėgia ir teatro bilieto nusipirkti -— aiškėja, kad jų gyvenimo sąlygos Maskvoje yra sunkiai pakeliamos.
Bet diplomatinių misijų nariai žino, kad tai yra vienas iš šaltojo karo frontų, todėl yra nusistatę ištverti bet kokia kaina. Ir tą kainą jie švelnina taip pat diplomatų stiliui neįprastomis priemonėmis, būtent,
dėvėtų drabužių prekybą.
Devizų juodosios biržos Maskvoje nėra, bet sovietinės įstaigos toleruoja vadinamą “pilkąją” biržą. Ten galima parduoti užsieninį paltą už 500 dol., kostiumą už 250-300 dol., medžiagą kostiumui už 200 dol. Gatavus kostiumus parduoti nėra lengva, nes rusai pageidauja labai plačių kelnių. Bet praeitais metais jaunų diplomatų grupė vienoje New Yorko siuvykloje pasiūdino visą eilę kostiumų pagal rusų skonį.
Daiktai iš užsienio atgabenami per diplomatinius kurjerius. Ir ko tuose užantspauduotuose maišuose, ateinančiuose per Švediją, nerasi: tuzinus konservų, vaistų, sviesto, knygų, uogienių, laikraščių, cukraus, šokolado, drabužių, vitaminų tablečių, siūlų, rašalo ir t.t. (juk ir maisto didžiąją dalį pasiuntinybės atsigabena iš užsienio), o tarp šių produktų guli užs. reik. ministerijų instrukcijos bei dokumentai.
Diplomatinių pakietų gabenimas nėra lengvas. Kurjeriui neretai tenka gabenti iki 20 maišų ir visą laiką jų nepaleisti iš akių, nes rusai mėgsta neapdairumo momentais juos nusavinti. Kurjerai dažniausiai yra priversti samdyti ištisas miegamųjų vagonų kupės, ten sukrauti gabenamus maišus ir ant jų viršaus ilsėtis.
Rusų įstaigos iki šiol tokį “paštą” toleravo. Juk ir jie, tiksliau sakant, visos kominformo valstybės, diplomatiniuose pakietuose gabena., medžiagą pasaulinei revoliucijai.
AKIRAČIO ŽODYNĖLIS
birža (vok.) — pirklių ir bankininkų susirinkimo vieta įvairiems susitarimams ir deryboms; vežikams stovėti vieta, kur registruojami darbo pasiūlymai ir pareikalavimai;
charakteris(gr.) — būdas, atskiro žmogaus dvasios pobūdis; atskirų daiktų arba reiškinių budinamieji požymiai arba skirtingos savybės direktyva (lot.) — pagrindinis nuostatas, nurodymas, kuriuo vadovaujamasi, vykdant kurį nors veiksmą;
epizodas(gr.) — atskiras įvykis istorijoje arba žmogaus gyvenime; atsitiktinis įvykis arba aplinkybė; muzikoje — pašalinis įterptinis motyvas
iliuzija(lot.) netikras vaizdas, klaidingas įsivaizdavimas dėl pojūčių klaidos; neįvykdoma, apgaulinga svajonė, viltis;
kurjeris(pr.) — pasiuntinys skubiems reikalams atlikti;
mahagoni(indėnų) brangaus medžio rūšis;
maurai(isp.) — arabai, viduramžiais valdę Ispaniją; jų palikuonys
melancholija(gr.) — liūdesys, sunki nuotaika, dvasinis pakrikimas; ligūstumas, pasireiškiąs judesių ir galvojimo lėtumu, nuliūdimu
misija(lot.) — pasiuntinybė; pavedimas, uždavinys; krikščionių tikybos platinimas nekrikščionių kraštuose.
trivialus(lot.) nuvalkiotas, šlykštus
zoologija(gr.) — mokslas apie gyvulius, jų išsivystymą, organizmų sudėtį ir kt.; zoologas— to mokslo specialistas
AKIRAČIO REDAKCIJA IRKARIO ATSTOVYBĖ CHICAGOJE:
Jon. Pr. Palukaitis, 4319 So. Greenwood Ave., Chicago 15, Ill. Telef.r KEnwood 8-3464
