Partizanai: Istorija ir dabartis

50 METŲ DIDŽIAJAM LIETUVIŲ EGZODUI IR KAS TOLIAU

VINCAS BARTUSEVIČIUS

Paskaita, skaityta 42-je EL Studijų savaitėje, 1995.7.31 Huettenfelde

VINCAS BARTUSEVIČIUS, gimęs 1939 m. Bartininkuose, Vilkaviškio apskr., nuo 1944 m. gyvenąs Vokietijoje. Baigė Vasario 16 gimnaziją, studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją Muencheno ir Tuebingeno universitetuose, 1966 m. gaudamas magistro laipsnį. Dirba švietimo srityje, mokytojavo ir Vasario 16 gimnazijoje. Aktyviai veikia Lietuvių Bendruomenėje, ateitininkuose. Ilgametis Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje vadovas, besireiškiantis lietuvių ir vokiečių spaudoje.

I.

„Negrįš tie laikai, kur praėjo,
Ir upės neplauks atgalios—
išbėgo gauja prispaudėjų 
Iš tėviškės mūsų žalios".

Tai žodžiai tarybinės dainos, kuri buvo dainuojama, kurią galbūt privalėjo dainuoti pokario Lietuva. Ji atspindi to meto oficialią pažiūrą į tą lietuvių tautos dalį, kuri Antrojo pasaulinio karo padarinių verčiama atsidūrė Vakarų Europoje ir, karui pasibaigus, atsisakė grįžti į savo tėvynę. Šitoks propagandistinis pabėgėlių vertinimas ir beveik aklinas užkirtimas betkokiam žinių pasikeitimui tarp abiejų tautos dalių negalėjo likti be pasekmių. Štai 1994 metų „Poezijos pavasaryje" išspausdintas eilėraštis, kurio viena dalis įvardinta „Kaip nužudyti išeivį":

„Jis atvyksta kasmet į miestą
mums atvežti šviežių patarimų 
tu iš ankstojo lauki minioj 
vos tiktai nusileis lėktuvas 
ir jisai nusiropštęs trapu 
atsiklaups pabučiuoti žemės 
tu prišok ir taikliu smūgiu 
sudaužyk jo pliką pakaušį".

Koks išeivio įvaizdis šmėkščioja poeto galvoje, leidžiantis jam rašyti tokias eiles, galim tik nujausti. Vis dėlto šio meto Lietuvoje net vyriausybės ir seimo sluoksniuose visiškai neįsisąmoninta, kas ta išeivija buvo ir kuo ji gyveno. Sakoma — tegul ji ten lieka, kur yra. Lietuva išeivijos praktiškai neprisiima, nepaisant kartkartinių oficialių kvietimų atvykti į Lietuvą ir jai padėti atsikurti. Kai kurios išeiviams nepalankios įstatyminės normos yra tokio nusistatymo regima išraiška.

Tuo tarpu išeivijos visuotinis dėmesys, ypač pastaraisiais metais, krypo į Lietuvą: pradžioje į jos pavyzdžio neturinčią išsilaisvinimo kovą, vėliau į nepriklausomybės ir demokratinės valstybės įtvirtinimą bei ūkinę raidą. Tiesa, išeivių pirminis entuziazmas su laiku dėl įvairių priežasčių šiek tiek išblėso ir santykių su kraštu plėtrai jau reikia specialių svarstybų, komisijų, susitarimų.

Tokios santykių svarstybos iki šiol jokių rezultatų nedavė ir negalėjo duoti, kadangi dar nėra išaiškinta ir pagrįsta pačių išeivių pozicija. Mat jie, besižvalgydami į įvykius Lietuvoje, dar ne visai pastebėjo, jog Lietuvos nepriklausomybės atgavimas iš esmės keičia ir jų padėtį, jų kaip tremtinių-pabėgėlių savimonę ir tolimesnį pasireiškimą. Lietuvių Bendruomenėje vyrauja nuomonė, kad galima veikti kaip iki šiol, kad susidariusią naują padėtį galima apvaldyti įprastais, išbandytais, praeityje sėkmingais metodais, nors laikams pasikeitus, nebeužtenka vien patirties.

Pažvelkime tad, kas buvo tie lietuviai po Antrojo pasaulinio karo atsidūrę Vokietijoje, vėliau pasklidę po visą pasaulį — išvežtieji, tremtiniai, pabėgėliai, išeiviai, užsienio lietuviai, DP, emigrantai, egzilai, duoneliautojai, kolonistai? Kuo jie gyveno, kas yra jie ir jų palikuonys šiandieną?

II

KAI 1944 metų vasarą, artinantis vokiečių-rusų frontui, Lietuvos gyventojai masiškai pakilo vakarų link, turbūt nė vienas iš jų nenujautė, kuo tai viskas baigsis. Tai buvo stichiškas, neplanuotas, niekeno neorganizuotas ir nevadovaujamas bėgimas iš savo namų, kuris, kaip buvo galvota, tęsis jei ne dienas ar savaitę, tai tikrai neilgiau kaip kelis mėnesius.

Šie bėgliai negalėjo įsivaizduoti, kad, praėjus metams kitiems, jie atsiras tolimiausiose pasaulio šalyse.

Reikalas palikti savo tėvynę lietuvius užklupo visai nepasiruošusius, nes tinkamam pasirengimui laiko nebuvo. Negalima manyti, jog lietuviai buvo akli tam, kas apie juos dėjosi, juk jau buvo patyrę pirmąją sovietų okupaciją su savo žiaurumais ir vokiečių kariuomenės staigų peržygiavimą. O vis dėlto, atrodo, tarsi masinė tautos pasitraukimo galimybė nei gyventojų, nei politinės vadovybės planuose nevaidino jokio vaidmens. Todėl apsisprendimas bėgti daugumai buvo spontaniškas apsisprendimas, padarytas paskutinę minutę ir leidžiantis su savimi pasiimti tik būtiniausius reikmenis. Skubus vokiečių fronto sugriuvimas nedavė vietos ilgesniems svarstymams ar planams. 1944 liepos 3-čios nakties stiprus rusų Vilniaus miesto bombardavimas buvo pradedamos ofenzyvos Lietuvos žemėje ženklas. Liepos 13 užimtas Vilnius, liepos 31 Vilkaviškis, o spalio mėnesį jau beveik visa Lietuva buvo Raudonosios armijos okupuota. Taigi per šiuos tris mėnesius įvyko didysis lietuvių egzodas — savo žemės palikimas.

Karui pasibaigus, Vakarų Europoje betgi buvo ir kitu laiku ten patekusių lietuvių. Kelius, kuriais jie pateko į Vakarus, nesunku suminėti. Galim skirti tokias Lietuvos gyventojų atsiradimo Vakaruose kategorijas:

1.    Pabėgusieji tuoj po 1940 birželio 15 sovietinės okupacijos, daugiausia aukštieji valdžios pareigūnai.

2.    Perkelti į Vokietiją pagal vokiečių-sovietų repatriacijos sutartį ir išvykę 1941 vasario 3 — kovo 25. Jų tarpe ir daug lietuvių.

3.    Vokiečių okupacijos metu prievarta suimti, paimti į kariuomenę ar darbams, išvežti į Reichą ir koncentracijos stovyklas, evakuoti ir išvaryti kasti apkasų.

4.    Lietuviai, išbėgę 1944 metais, gelbėdami savo gyvybę artėjant frontui ir antrajai sovietų okupacijai.

Iš viso per 250.000 lietuvių karo metu buvo daugiau ar mažiau prievarta išblokšti iš savų gimtinių. Apie 185.000 iš jų buvo Vokietijos Reicho teritorijoje. Tačiau karui pasibaigus tik apie 70.000 buvo Vakarų Europoje, o jų didžiausią dalį sudarė kaip tik 1944 metų vasaros bėgliai. Niekas nežino, kiek lietuvių žuvo per planingus Vokietijos miestų bombardavimus (Dresdene, Berlyne, Ruhro krašto pramonės centruose), per pabėgėlius vežančių laivų nuskandinimus Baltijos jūroje, per beginklių vilktinių ir traukinių apšaudymus kulkosvaidžiais iš lėktuvų. Niekas nežino likimo lietuvių, patekusių Raudonosios armijos žinion tiek dėl rytinės Vokietijos miestų apsupimų (Karaliaučiuje, Gdanske ir kt.), ar apskritai dėl fronto eigos, užkirtusios į Vakarus pasitraukimo galimybes. Neaišku, kiek jų galėjo grįžti namo, kiek tiesiogiai atsidūrė Sibire, kiek žuvo pakelėse.

Per 50 milijonų įvairių tautų pabėgėlių, tremtinių, karo belaisvių, evakuotų ar kitokių, karui pasibaigus klaidžiojo svetimuose kraštuose, neturėdami nuolatinės ir saugios gyvenamosios vietos. Lietuvių, įvairiais keliais atsidūrusių Vakaruose, likimas rišosi su tų 13,3 milijonų tremtinių ir pabėgėlių, kurių 9.6 milijonai buvo Vokietijos ribose ir kurie buvo laikomi DP (t.y. Displaced Persons — išvietinti asmenys, dėl karo veiksmų atsidūrę už savo valstybės ribų, kurie norėjo grįžti į savo kraštus arba įsikurti naujoje šalyje, bet to be pagalbos neįstengė.

DP globojo sąjungininkų kariuomenė ir specialiai tam sukurtos Jungtinių tautų organizacijos: UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration 1945.04.15 — 1947.06.30) ir IRO (International Refugee Organization iki 1950.06.30). Pagrindinis sąjungininkų tikslas buvo surinkti į specialias DP stovyklas visus svetur atsiradusius kalinius, tremtinius ir pabėgėlius, suteikti jiems medžiaginę globą ir vėliau grąžinti juos į savo kilmės kraštus. Bet dauguma tokių pabėgėlių iš sovietų užimtų kraštų grįžti nenorėjo. Tokių stovyklų Vokietijoje su laiku buvo 269,113-je iš jų gyveno ir lietuviai.

Apsigyvenę stovyklose, bent pabaltiečiai DP, parodė aukštą susipratimą, kuris pasireiškė gyva ir daugialype veikla. Ši veikla prasidėjo savaimingai ir savo iniciatyva, kai buvo suprasta, jog benamis (klajoklio) gyvenimas greitai nesibaigs. Nepaisant kasdieninių rūpesčių ir nepriteklių, visose lietuvių stovyklose kūrėsi chorai, tautinių šokių, dramos, teatro grupės, vaikų darželiai ir pradinės mokyklos, eidavo sieniniai ar kitaip dauginami laikraščiai, steigėsi gimnazijos, amatų ir kitokios specialios mokyklos. Netrukus pradėjo eiti pirmieji spaustuvėse spausdinami savaitraščiai ar net dienraščiai, žurnalai ir metraščiai. Menininkai rengė parodas, rašytojai skelbė savo raštus. Aktyvūs buvo ir aktoriai, operos solistai, baleto šokėjai, muzikai ir sportininkai. Atkurtos jaunimo organizacijos, profesinės sąjungos, kultūros draugijos, politinės partijos.

Kultūros ir visuomeninio darbo sąlygos nebuvo lengvos, nes nebuvo reikalingos paramos. Daug kas priklausė nuo vietos aplinkybių ir žmonių. Iš principo UNRRA neatsisakė globoti kultūrinio darbo, tačiau jos uždavinys buvo kaip tik nieko neremti, kad DP gyvenimą darytų patogesnį, geresnį, pastovesnį ir tuo jį skatintų pasilikti.

1947 liepos 1 IRO perėmė DP ir kitų pabėgėlių globą. Kadangi IRO pastangos grąžinti namo pabėgėlius iš Rytų kraštų nedavė lauktų vaisių, ji pradėjo kreipti savo pastangas jų įkurdinimui kitose valstybėse. 1948 metų gale 14 valstybių jau buvo pasižadėjusios priimti pabėgėlių į savo kraštus. DP emigracijai nepriešino, kadangi tarptautinė padėtis Europoje paaštrėjo, aprūpinimas stovyklose dramatiškai pablogėjo, o darbo Vokietijoje rasti buvo neįmanoma. Per vienerius metus (1948/1949) lietuviai tremtiniai pasklido po visus penkis žemynus.

Pagal lietuviškus šaltinius lietuviai pabėgėliai 1954 m. buvo taip pasiskirstę po pasaulį: Europa 12.133 (iš jų Vokietija 7.550), Šiaurės Amerika 36.700, Pietų Amerika 4.110, Australija 5.170. Iš viso 58.113.

Jau karo metu Berlyne susikūrusi Lietuvių sąjunga rūpinosi Vokietijoje esančiais lietuviais. 1945 metų rudenį jau pradėta galvoti apie glaudesnį tremtinių apsijungimą. Taip 1945 metų lapkričio 20-22 Wiesbadene susirinkusi pirmoji Lietuvių sąjungos apygardų atstovų konferencija apsvarstė persiorganizavimo planą ir naujuosius įstatus. 1946 kovo 3-4 Hanau stovykloje, susirinkę demokratiškai rinkti tremtinių atstovai, priėmė Lietuvių Tremtinių Bendruomenės statutą ir išrinko Vyriausiąjį LTB komitetą. Naujosios organizacijos statuto įvade sakoma:

„Esančiai ištrėmime lietuvių tautos daliai sveikai ir pajėgiai išlaikyti, lietuvių vardui saugoti, lietuvių švietimui tvarkyti, profesiniam pasiruošimui ir specializacijai vykdyti, tautiniam solidarumui ir darbo meilei ugdyti, tremtinius globojančioms įstaigoms bei administracijai talkinti ir tuo keliu naujam gyvenimui nepriklausomoje tėvynėje ruoštis,— yra Lietuvių Tremtinių Bendruomenė".

LTB savo veiklą pradėjo 1946 kovo 12 ir trejus metus tvarkė visus tremtinių reikalus bei atstovavo tremtinių interesams pas juos globojančias organizacijas ir karinę valdžią. LTB nariais buvo visi lietuviai tremtiniai gyvenę Vakarų Vokietijoje.

Su laiku iškilo reikalas besisklaidančius lietuvius sujungti į vieną bendrą organizaciją. 1949 gegužės 27 Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas priėmė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Konstituciją, kuri ir buvo šios naujai gimstančios organizacijos pagrindas.

1949 birželio 14 priimta Lietuvių Charta liko iki šios dienos pagrindinis lietuvių tremtinių ir pabėgėlių įstatymas. Ten sakoma: „Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę". Ten tarp kitų nurodomi ir du pagrindiniai PLB tikslai:

1.    „Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume" ir

2.    „Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę”.

Šiems dviem tikslams — išlaikyti lietuvybę (kaip pagrindinis) ir atkovoti Lietuvai laisvę (kaip atsitiktinis) — buvo pajungta visa tolimesnė Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla. Tad lietuviai tremtiniai pabėgėliai turėjo tris paveikias bendrines institucijas (neskaitant dar JAV veikusios ALT'os):

—    Lietuvos Diplomatinė Tarnyba, vadovaujama šefo min. Stasio Lozoraičio, Sr., save suprato kaip Nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumo reprezentantą.

—    Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK), kuris buvo įsteigtas Lietuvoje 1943 metais visų politinių partijų ir rezistencinių sąjūdžių, 1945 metais buvo atgaivintas Vokietijoje, 1955 metais perkeltas į JAV. Jis save laikė lietuvių tautos krašte atstovu ir aukščiausiu politiniu autoritetu.

— Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) šioji savo kūrėjų noru turėjo atstovauti lietuviams už Lietuvos ribų ir pirmoje eilėje rūpintis jų kultūros reikalais. Tačiau su laiku PLB vis daugiau perėmė ir politikos uždavinių.

III

IŠVYKDAMI į užjūrius, lietuviai tremtiniai-pabėgėliai turėjo palikti viską, ką Vokietijoje buvo sukūrę ar pradėję kurti. Pasiimti galėjo vėl tik tiek, kiek su savim pajėgė neštis. Tačiau jie buvo išmokę veikti ir bendrai dirbti sunkiomis ir neįprastomis sąlygomis. Jie išugdė bendros visus lietuvius pasaulyje apimančios organizacijos idėją ir ją sėkmingai vykdė.

Kas tad buvo tie lietuviai pabėgėliai savo esme? Kai kur galima užtikti naivių aiškinimų išeinant iš žodžių prasmės. Va, mes nesame išeiviai, kadangi niekur neišėjome (atseit neskubėdami, pamaži), o esame pabėgėliai, kadangi galvotrūkčiais turėjome bėgti nuo rusų ir artėjančio fronto. O mūsų vaikai niekur neišėjo ir neišbėgo, taigi šie yra užsienio lietuviai. (Aurelija M. Balašaitienė, „Gimtasis kraštas", 1993.8.5).

Tačiau lietuvių pabėgėlių savimonė niekados nesiorientavo nei į teisinius apibrėžimus (taip jie neatitiko nei tarptautiškai apibrėžtos pabėgėlių, nei DP kategorijos), nei į etimologinius aiškinimus, o save vadino įvairiais vardais. Neprigijo vertimai „išvietintieji asmenys", lygiai kaip ir „perkeltieji asmenys" ar „išvežtieji". Apie 1945 metų Kalėdas staiga pradėtas vartoti tremtinių terminas bus bene plačiausiai paplitęs pirmaisiais metais tiek spaudos skiltyse, tiek organizacijų ar komitetų pavadinimuose. Spaudoje užtinkamos ir sinonimiškai vartojamos buvo pabėgėlio ar egzilo sąvokos. Tik su laiku išeivio sąvoka pakeitė tremtinio.

Lietuviai buvo palikę savo tėvynę. Dauguma tai padarė ne savo noru. Bet ir tie, kurie išėjo ar bėgo tiesiog niekieno neverčiami ir neturėjo jokio kito specialaus tikslo kaip tik gelbėti savo gyvybę, buvo niekas kitas kaip tremtiniai pilna to žodžio prasme—struktūriniai tremtiniai. Pabėgėlio tremtinio būseną, kaip yra formulavęs Antanas Maceina, sąlygojo ne tai, ar jis buvo fiziškai ištremtas, pabėgo ar išėjo, bet faktas, kad jis nebegalėjo grįžti į savo tėvynę, nes ji buvo svetimųjų pavergta. Taigi tremties esmę apsprendė išeivio santykis su Lietuvos laisve. Pabėgėliai atsisakė grįžti, kad galėtų laisvėje kovoti prieš tai, nuo ko bėgo. Jie svetur laisvai apsisprendė nešti atsakomybę už savo tautos ir valstybės likimą. Jie suprato tremtį kaip uždavinį, kaip galimybę padaryti tai, ko pačiame krašte nebuvo galima padaryti. (Plg. Antanas Maceina: Išeivio buvimas svetur,  „Į laisvę", 1980, nr. 79, ir Asmuo ir istorija, Chicago, 1984).

Kategoriškai buvo atmetama mintis, jog palikus kraštą, išsijungiama ir iš viso tautos gyvenimo. Nes tėvynė buvo suprantama ne vien kaip erdvinis gamtovaizdis, bet sykiu ir tautos gyventas bei gyvenamas laikas, vykstąs šiame gamtovaizdyje, t.y. tautos lūkesčių išraiška, neuždaroma jokioje erdvėje.

Panašiai mastė ir Juozas Girnius, bene plačiausiai svarstęs asmens įsipareigojimą savo tautai tremties sąlygomis. „Taigi kraštas yra ne tik geografinė, bet ir istorinė sąvoka, nes jis ne tik gamtinė, bet ir žmogiškoji erdvė" (Tauta ir tautinė ištikimybė, Chicago, 1961, p. 137). Todėl palikti kraštą tremtiniui dar nereiškė palikti tautą. O kadangi tauta yra žmonės, o ne vieta, todėl ir svetur gimusiam bei neturinčiam tėviškės sentimento, yra įmanoma savo tautą mylėti, bei jos gyvenamąjį kraštą laikyti savo istorine tėvyne. O tautą verta mylėti todėl, kadangi ji yra vertybių nešėja ir kūrėja, vykdanti kaip ir atskiras žmogus savo uždavinį vertingai egzistuoti ir ne tik paprastai laike trukti. Vertingai egzistuoti reiškia išplėsti savo galimybes kūrybos laimėjimais ir tuo būdu laiko trukmę pakelti į istorijos rangą, nes tik tai priklauso istorijai, kas pažymėta kūrybine iniciatyva. Tik nutausdami išeiviai virsta atplaiša, tuo būdu mirdami savo tautai.

Tremčiai užsitęsiant, buvo suvokta, kad tikriausiai tėvynėn nebus sugrįžtama asmeniškai. Todėl užsimota griebtis veiklos, kad grįžtų tremtinių darbai. Skatinimų išlaikyti tautinę ištikimybę, nenutautėti, išauklėti antrąją kartą lietuviška, dirbti Lietuvos išlaisvinimo linkme buvo begalės: kunigai, mokytojai, visuomenės veikėjai, politikai, spauda nuolatos pabrėžė ryžto reikalą, nekapituliuoti priešingomis sąlygomis, dar daugiau sutelkti savo jėgas, dar tvirčiau užsimoti, nes tremtis jiems buvo kitas tėvynės vardas.

Galima sutikti, kad kai kurie tautinio darbo svetur pagrindimai buvo truputį dirbtiniai, kai kurie gal net nesiderino su gyvenimo tikrove bei logika. Bet tik tokios, kiekvieną absoliučiai įpareigojančios ideologijos šviesoje galime suprasti visas pabėgėlių pastangas. Tik iš šitokios sąmonės kiekviena pabėgėlių veikla jiems pasidarė kryptinga ir giliai prasminga. Ir tik todėl pabėgėliai neįsiliejo į savo aplinkos gyvenimą jame prapuldami, bet pradėjo kurti savo gyvenimą, pradėjo krauti savo turtą, palaikė savo papročius, kaimynystes, kūrė savo šeimas, kūrė savo kultūrą. Nes matė stovį prieš didelį uždavinį Juozo Girniaus žodžiais — „ — nesunykti trąša svetimuosiuose, o išsiskleisti pasaulyje Lietuvos žiedu, kuriant dvasinės erdvės Lietuvą" (Idealas ir laikas, Chicago, 1963, p. 236).

IV

KONKREČIOS lietuvių pastangos tad krypo pirma į sudarymą sąlygų, kad lietuvybė būtų išlaikyta ir perduota ateinančioms kartoms; antra, į tautinės kultūros kūrybos skatinimą ir skleidimą gyvenamajame krašte bei tam reikiamų sąlygų sudarymą; trečia, į politinę veiklą, nukreiptą į Lietuvos išlaisvinimą.

Tam pirmiausia naujose gyvenamose vietose buvo atgaivintos daugumoje jau Vokietijoje atkurtos arba naujai įsteigtos įvairaus pobūdžio organizacijos: jaunimo, religinės, profesinės, politinės ir jas visas vainikuojanti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Švietimo srityje atliktas tikrai milžiniškas darbas. Jau neskaitant poros metų Vokietijoje, kur mokyklas lankė arti 10.000 jaunimo, iš kurių 800 įsigijo brandos atestatus, Amerikoje pradžioje veikė 53 lietuviškos mokyklos su 319 mokytojų ir 3.849 mokiniais. Dar šiais metais veikia 19 mokyklų su 163 mokytojais ir 978 mokiniais. Kiek tam reikėjo organizacinio sugebėjimo, kiek neapmokamų darbo valandų, kiek reikėjo pastangų suderinti programas, paruošti vadovėlius, organizuoti mokytojų paruošimą, studijų dienas — kas tai nusakys. Mokyklas organizavo ir išlaikė tėvai, mokytojai, Lietuvių bendruomenė, nuo 1965 m. finansiškai padedant ir Lietuvių fondui. Jeigu JAV lietuviškų mokyklų metinis biudžetas siekė apie 150,000 dol, tai per 45 metus susidarė stambi suma (6,7 mil. dol.), sudėta pačių lietuvių. Atitinkamai veikla buvo vystoma visuose kraštuose, kuriuose buvo apsigyvenę bent kiek lietuvių.

Lietuvybės palaikymui buvo angažuotos ir ideologinės jaunimo organizacijos kaip skautai ir ateitininkai bei vėliau susikūrusi bendrinė jaunimo organizacija — Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga. Tam pačiam tikslui tarnavo tautinių šokių grupės, chorai, sporto klubai, vasaros stovyklos, dainų ir šokių šventės. Šie mėgėjiški sambūriai buvo reikšmingi ne tik tuo, ką jie pasiekė, bet ir savo dalyvių ugdymu. Susitelkiant lietuviškai dainai, scenai ir šokiui tuo pačiu giliau buvo įaugama į lietuvybę.

Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lituanistikos tyrimų ir studijų centras, Lituanistikos katedra, Mokslo ir kultūros simpoziumai, JAV — Kanados lietuvių teatro festivalis, lietuviškoji opera, archyvai, muziejai, studijų savaitės, kultūros kongresai turėjo skatinti ir organizuoti kultūrinę kūrybą. Individualios kūrybos vaisiai tapo matomi 3.980 grožinės literatūros, meno ir mokslo knygose ir 65.000 reikšmingų straipsnių, kurie pasirodė vien tarp 1945 ir 1965. Išskirtinai paminėtinas 37 tomų Lietuvių enciklopedijos ir 6 tomų Encyclopedia Lituanica išleidimas. Lietuviškai veiklai finansuoti įsteigtas Lietuvių fondas, sukaupęs iki šiol per 7,8 mil. dolerių ir parėmęs kultūrinius užmojus 3,8 mil. dol. suma. Nepamiršta liko ir labdara: BALF'as rėmė tautiečius, gyvenančius mažiau pasiturinčiose šalyse. VLIK'as ir PLB darė visa, kas jiems buvo įmanoma, keliant Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Reikia pabrėžti, kad viskas buvo padaryta be valstybės ir jos resursų pagalbos. Pinigai sudėti pačių lietuvių, kūrybos darbas atliktas daugiausia laisvu nuo savo profesijos laiku.

Taigi Lietuva ir lietuvybė stovėjo viso išeivisko gyvenimo centre, tad kažkokio specialaus „atsigręžimo veidu į Lietuvą" ir nereikėjo. Atsigręžimo propagavimas piršo mintį, jog tik per pačiame krašte kuriamą kultūrą išeivija gali likti gyva. Kad tik tėvynės parama išgelbės išeiviją, buvo abejotina prielaida, nes ten kuriama kultūra nebuvo suaugusi su išeivijos gyvenimu ir su tomis tautos tradicijomis, kurios pavergėjų buvo slopinamos. Jokios aplinkybės negalėjo pakeisti būtinybės kurti savąją, t.y. išeivišką kultūrą. Nebūtinai tas reiškė atsisakymo lietuviškos kultūros vienovės, bet tik rodė įžvalgą, jog tą vienovę sudarys jų atmainų įvairumas.

Ryšių su kraštu klausimas buvo painus, nes „bendradarbiavimas" buvo galimas tik viena kryptimi ir nuvežimas savo kūrinių Lietuvon buvo dažnai susijęs su atidavimu vienokios ar kitokios duoklės komunistų propagandai. Ne visi todėl norėjo santykiauti su kraštu, lyg jame nebūtų buvę okupacijos ir priespaudos. Antra vertus, išeivija negalėjo visai atsisakyti ryšio su Lietuvoje pasilikusiais žmonėmis ir ten kuriama kultūra. Bendradarbiavimo ribas todėl žymėjo du dalykai: bendradarbiavimas su Lietuvos žmonėmis neturėjo (1) kirsti bei silpninti tautos pajėgumo, (2) negalėjo vesti į Lietuvos okupacijos pripažinimą.

Šioje vietoje norėtųsi pabrėžti, kad tai kas pasakyta, ar kas dar bus sakoma apie išeiviją, jokiu būdu nereiškia jos idealizavimo. Ji niekada nebuvo vieninga: susiskaldymo buvo nemažiau kaip ir dabar Lietuvoje, buvo ir nesantaikos, buvo ir nutautusių, ir iš lietuviško gyvenimo pasitraukusių. Apie šias ir kitokias blogybes rašė Juozas Eretas (Tremties lietuvis idėjų sūkuryje, Šaltinis, London, 1965): „Kitas emigracijas žlugdė bėdos, neturtas, alkis, mums gi paradoksiškai, pavojus gresia nuo migdančio gerbūvio, nuo užliūliuojančio pertekliaus. Bet mūsų turtai tebus dėmė bei nuodėmė, jei jie nėra panaudojami tremties mums uždedamoms pareigoms atlikti. Įsidėmėkime, kad tas, kuris pinigais ima galvoti, greitai pinigams ir ims gyventi. Tuo būdu anksčiau tremties idealus linksniavę gerbūvininkai pasimes tame veltėdiškame miesčioniškume, kuris pakerta mūsų užsimojimus, žudo mūsų talentus ir silpnina net fizišką mūsų atsparumą. Liūdna, jei mūsų gabumus vilgo skausmo ašaros, bet dar liūdniau, jei juos aptaško pertekliaus taukai".

Prieš sumaterialėjimą buvo daug pasisakiusiųjų. Bet buvo bijomasi ir sumiesčionėjimo. „Miesčioniškumo esmė juk glūdi naudojimesi kultūros gėrybėmis, nesirūpinant jų kūrimu", rašė Antanas Maceina („Į laisvę, 1974, nr. 61). Išeiviai buvo orientuojami į kitas vertybes: „Jausmas, kad kraštas, kuriame augau, mokinausi, dirbu, vis dėlto yra ne mano tėvynė, kad jis man yra svetimas giliausia žmogiškąja prasme; kad jame esu radęs tik prieglaudą, o ne tikrąją savo pastogę — šis jausmas ir sudaro išeivio būsenos esmę, būsenos, kurią ir vadiname tremtimi" (Antanas Maceina, Asmuo ir istorija). Kas šiandien Lietuvoje drįstų siūlyti panašią gyvenimo filosofiją, ir kas ja sektų? Tik išeinant iš tokios išeivių savimonės ir to, kuo jie gyveno, galima suprasti, kiek giliai juos paliečia paskutiniųjų metų pasikeitimai ir naujai besimezgąs santykis su jau laisvos Tėvynės žmonėmis.

V

LIETUVAI atgavus laisvę, kiekvienas svetur gyvenantis lietuvis pasidarė tik paprastu išeiviu. Šis faktas žymi pirmąjį lūžį išeivių sąmonėje. Nebeliko kertinio jo lietuviško gyvenimo pagrindimo ir variklio, atkrito taip absoliučiai įpareigojantis reikalavimas — išlaikyti lietuvybę, atkrito ir uždavinys kovoti už Lietuvos laisvę. Jeigu sutiksime su Maceina, kuris teigia, „kad kūryba gali kilti tik iš pabėgėlio sąmonės, nes tik ši sąmonė ugdo savyje pastangą grįžti į tautą, grižti ne tuščiomis, bet nešantis įtampios kūrybos vaisių" (A. Maceina, „Į laisvę", 1973, nr. 57), tai aiškiai matome, kad dabar stokojame savo veiklai gilesnio pagrindimo. Kultūra yra anaiptol ne visos išeivijos gyvenimo prasmė, o tik tos dalies, kuri turi grįžimo sąmonę. (Grįžimas čia suprantamas nebūtinai kaip grįžimas savu asmeniu, bet savu objektyviu įnašu tautos kultūrai). Štai kodėl dabar pasikeitus laikams neužtenka semtis vien iš patirties — reikia naujos motivacijos, norint panašia apimtimi tęsti savo darbus. Dabar gi veikla vystoma iš inercijos, bet ji jau nebeturi orientacijos bei vidinės dinamikos ir pagrindimo.

Kad sąmonė, žmonių nusiteikimas, daug reiškia, rodo ir šios mažos išeivijos bangos pasiekti kultūros laimėjimai. Kadangi ankstesni išeiviai paliko Lietuvą ieškodami tik sau geresnio gyvenimo, jie šiam tikslui ir paskyrė visą savo energiją. Būdami kur kas gausesni ir savo tėvų kraštui neabejingi, jie sudėjo daug pinigų, surinko daug parašų, bet ryškesnių kultūrinių laimėjimų jie nepasiekė.

Antrasis lūžis išeivių gyvenime siejasi su klausimu, kas buvo ta išeivių Lietuva, į kurią buvo nukreiptas visas jų darbas ir visos jėgos ir kurios ilgėtasi. Neretai matosi nuorodų, jog tai buvusi Smetonos Lietuva. Tuo pažymint, kad žvelgta atgalios į tai kas praėjo, į abejotinos vertės padarą. Kiti priekaištai skamba taip: „Jūs, išeiviai, mylite Lietuvą, bet jūs ją mylite tokią, kokią įsivaizduojate, kokios norite. Reikia priimti ir mylėti tokią, kokia ji yra — apšepus, nešvari, pilna sopų".

Nemanau, kad daug kas idealizavo „smetoninę Lietuvą" ir troško jos 26 grįžimo. Tarpukario Lietuvos santvarkoje, visuomeniniuose santykiuose turbūt nedaug rasime žavingų reiškinių. Bet reikia pasakyti, kad tuo laiku vyko tam tikras tautinis ir kultūrinis pakilimas, be kurio tauta būtų sunkiai pakėlusi naują penkiasdešimt metų trukusią vergiją. Nemanau, kad išeiviai apskritai įsivaizdavo ateities Lietuvą kokia nors konkrečia prasme. Girnius išeivio santykį su Lietuva taip aprašo: „Per amžius telkdamas tautos kartas bendram gyvenimui ir būdamas tautinės civilizacijos vieta, kraštas tampa istorinė tautos šventovė... Visų lietuvių bendroji tėvynė yra Lietuva, nežiūrint kas kur gimė ar gyvena. Lietuva visų pirma yra ne žemė Baltijos pajūryje, o mes patys visi lietuviai. Užuot buvusi paprastų vietovardžiu, Lietuva visų pirma — žodis pačiai tautai" (Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 137 ir 141).

Išeiviai visų pirma save tapatino su tauta, o ne su konkrečia valstybine santvarka, tuo pačiu juos jungė tautos istorinė sąmonė, o ne valstybinė. Be abejo, kad nepriklausomas tautos gyvenimas buvo suprastas kaip vertybė ir jo buvo siekiama. Tačiau nepriklausomos valstybės idėja apskritai jungė išeivių praeitį su ateities vizija ir įpareigojo juos dabarčiai. Šitokia abstrakti su tam tikra politine santvarka krašte nesusijusi Lietuvos sąvoka buvo tuo savotiška, jog jos nebuvo galima paneigti pasiremiant net neigiamiausiais reiškiniais. Sakysim, išeivių spauda daug rašė apie įvairias Lietuvos gyvenimo negeroves, bet visa tai neturėjo jokios įtakos Lietuvos meilei ar prisirišimui prie jos. Už visa, kas neigiamo vyko Lietuvoje, buvo laikomi atsakingi okupantai, rusai, komunistai, — lietuviai juk nebuvo laisvi.

Pasibaigus okupacijai, svetimųjų valdymui, priespaudai, Lietuvą tvarko laisvi lietuviai. Dabar už matomas neigiamybes negalima kaltinti svetimųjų, nebeliko atpirkimo ožių. Už visa atsako patys lietuviai. Padidėjus kontaktų galimybėms, atsiranda daugiau konfliktinių situacijų tarp atskirų asmenų ir valstybės ar jos atstovų. Tuo pačiu jie tapo pykčio ir net neapykantos objektu. Ir tas didina vidinę distanciją tarp išeivijos ir Lietuvos.

Trečias lūžis išeivių sąmonėje paliečia daugiau vyresniuosius: tai būdas, kaip į išeivius žiūri ir su jais elgiasi Lietuvos valstybė ir jos atstovai. Ši problema gauna išraišką pilietybės klausimo sprendime. Cituoju vieną būdingą pasakymą: „Vylėmės, kad be jokių malonės prašymų', laisvi kaip paukščiai galėsime skraidyti šen ir ten. Bet vietoj to mūsų nauja atgimusi tautos valdžia spyrė išeivijai į dantis. Po tokio ilgo įtempto darbo bei lūkesčių pasijutome apvilti, kaip nudėvėti seni namo baldai, išmesti už tvoros" (Algirdas Gustaitis, „Lietuvos rytas", 1995.6.21).

Per penkiasdešimt metų išeiviams niekas negalėjo atimti pilietybės, nes visi bandymai išėjo iš neteisėtos okupacinės valdžios ir tam buvo galima pasipriešinti. Prieš teisėtos valdžios sprendimus nebeliko apsigyni-27 mo priemonių. Todėl net tie, kurie iki šiol nebuvo priėmę gyvenamojo krašto pilietybės, tai padarė dabar, nes kraštai, kuriuose gyvenama, daugiausia buvo svetingi kraštai, davė išeiviui darbo ir duonos, aprūpino jį ir jo šeimą nelaimėje ir senatvėje. Pilietybės klausimas yra tik vienas problemos aspektas, kurio svarba su laiku mažės. Apskritai Lietuva atsisako išeivių talkos, nors oficialiai retsykiais skelbiami raginimai ir kvietimai atvykti ir dirbti. Gerai dar, kad bent grįžta ir priimama sukurta kultūra. Labai laukiami pinigai. Didelis išeivių turtas betgi yra jų patirtis, o ji lieka neišnaudojama. Mielai iškasami mirusiųjų palaikai. Bet tai beprasmiškas darbas, nes ar ne vistiek, kur išeivių kaulai pūva: jų ten nėra. Reikėtų ieškoti gyvųjų, ne mirusiųjų.

Ketvirtasis lūžis paliečia daugiau jaunesniuosius, išeivių vaikus. Kuo rėmėsi ir buvo palaikomi santykiai su jų tėvų kraštu? Šie saitai buvo nepaprastai sudėtingi, gležni, subtilūs, kiekvienu atveju jie susidarė ne savaime, bet buvo didelių asmeniškų ir kolektyvinių bendruomenės pastangų padarinys. Cituoju vieną jaunesnės kartos atstovės pasisakymą: „...Nes mes iš tikrųjų labai mylėjom Lietuvą. Mes visa darėme iš tikrųjų dėl Lietuvos, manydami, kad jei jums kas ne taip atsitiktų, mes esame dalis tos kalbos (tautos), ir ta kalba (tauta) kaip nors išliks kaip kalba (tauta). Kai Lietuva pasidarė nepriklausoma, atkrito šita kalbos (tautos) palaikymo būtinybė ir man pasirodė, kad mano poezija (darbas) baigta(s), baigtas ir mano gyvenimas" („Literatūra ir menas", 1993.7.3, įterpimai skliausteliuose autoriaus).

Išeivijoje išaugusių kartų prisirišimas prie Lietuvos yra ne savaime suprantamas. Jei norima jį išlaikyti, reikia pastangų, nes šie žmonės gali gerai gyventi ir be savo tėvų krašto.

Dar viena problema šiame sąryšyje yra reikšminga. Dažnai skaitome nusiskundimus — paaiškinimus, jog išeiviai ir Lietuvos žmonės yra skirtingi. Bet juk niekur neparašyta, kad jie turi būti vienodi. Jei taip būtų, išeivių Lietuvoje tikrai nereikėtų. Tačiau kitkas svarbu. Išeivijos ir Lietuvos ypatybėse susikerta dvi skirtingos gyvenimo filosofijos. Išeiviškąją galima būtų pavadinti idealistine. Suaukoti sunkiai uždirbti pinigai lietuviškai veiklai, savanoriškas, neapmokamas (visuomeninis) darbas mokyklose, organizacijose, grupėse, stovyklose; solidarios pagalbos ugdymas, vargingiau gyvenančių šelpimas (Balfas) tiek materialiai, tiek dvasiškai (pvz., nemokama spauda). Jokios tolerancijos bendrųjų pinigų išeikvojimams ir kitokiems nusikaltimams. Nors turėjome visko — ir vagių, chuliganų, išdavikų, garbėtroškų, bet apibendrinant galima tvirtinti, kad iš esmės išeivijoje vyravo tiek teorijoje, tiek praktikoje idealistinis nusiteikimas.

Lietuvoje labai brutaliai išniro materialinis pradas. Valstybės turto grobstymas, savos naudos ieškojimas. Išeivija negalvojo, jog visi lietuviai krašte esą šventi, nepažįstantys nei rietenų, nei savanaudiškumo, nei nu-28 sikaltimų. Taip niekas negalvojo. Bet gal nelauktas buvo toks neigiamybių visuotinumas, pradedant apatinėmis ir baigiant aukščiausiomis pakopomis. Aukščiausio teismo pirmininkai, prokurorai, universiteto rektoriai, ministrai pirmininkai elgiasi taip, kaip nederėtų. Blogiausia, kad ne vienas iš jų gal ir nenujaučia, darąs negerai. Neapmokamas darbas Lietuvoje nevertinamas, — gal todėl ir išeiviai nevertinami, kurių visas darbas visuomeninis. Štai kodėl išeivijai toks Lietuvos vaizdas kelia siaubą.

VI

KOKIA tad turėtų būti išeivijos ateities veikla? Principinių svarstymų yra nedaug, atsakymų dar mažiau. Reikia manyti, kad tautinis užsiangažavimas nebus suprastas kaip būtinybė, bet kaip laisvas asmens apsisprendimas. Bet kaip tas apsisprendimas galėtų būti paveiktas lietuvybės naudai, lieka neaišku. Galima būtų remtis paskutiniais dešimtmečiais kilusiu poreikiu, ieškoti savo tautinio tapatumo, ieškoti savo šaknų. Bet kas ieško, tas jau kažką praradęs, ir tokius angažuoti sunkiau. Pagaliau tai gali pasirodyti tik praeinantis mados dalykas.

Kanados LB išeivijos ateities svarstybose „Mes ir 2001" Dalia Katiliūtė-Boydstun 1993 m. siūlo iškelti daugiau „bendražmogišką" aspektą, kad kiti apie mus galėtų pasakyti „kokie jie geri ir kilnūs", o taip pat „kokie jie saviti ir įdomūs". Siūloma, kad lietuvių bendruomenės išsiskirtų žmogiška šiluma, kurios pasaulyje taip maža.

Tokia bendražmogiška dimensija nėra nauja mintis. Taip jau Juozas Eretas skatino: „Mes naujojo kontinento laisvės idealui turime duoti lietuviškus sparnus" („Ateitis", 1965, nr. 5). Kęstutis Girnius teigė, kad tas, kas kūrybiškai vertinga, vertinga ir tautiškai. Bet geras žmogus, taigi ir kilnus, ir savotiškas, dar nebūtinai turi būti ir geras išeivis („Į laisvę", 1972, nr. 56, p. 5). Kuo pagrįsime, kad būtent visi lietuviai kaip tik turi būti gerais žmonėmis?

Apskritai gal ir reikėtų mąstyti kiek plačiau. Nors, sakykim, nei Šalkauskis, nei Maceina, nei Girnius niekur nepropagavo siauro ir lėkšto nacionalizmo ar net šovinizmo, tačiau jų ir daugelio kitų visa galvojimo sistema liko atremta į romantinę 19-to amžiaus tautos ir tautiškumo sampratą bei atliepia tautinės valstybės, t.y. tam tikro istorinio laiko, poreikius. Praktiškoje veikloje tai pasireiškė savos rūšies etnocentriškumu, kuris gal ir atbaidė dalį jaunimo nuo lietuviškumo. (Tam būdingas klausimas: kur dingo ultrapatriotų vaikai?) Konkrečiai PLB pirmininkas Bronius Nainys, atrodo, norėtų telktis prie išeivijos reikalų. PLB atstovas Lietuvoje Juozas Gaila LB pagrindiniu tikslu laiko suorganizuoti Pasaulio lietuvių bendruomenes Rytuose ir už etninių Lietuvos sienų gyvenančius tautiečius. Į JAV LB valdybos pirmininkus kandidatavęs Vytautas Kamantas skelbė: „Pirmasis dėmesys sau, t.y. mūsų pačių lietuvybei išlaikyti". Rinkimus laimėjo Regina Narušienė, kuri siūlo visas pagrindines jėgas skirti Lietuvai, lietuvybę paliekant išlaikyti sau pačiam: tėvams, mokytojams, jaunimo organizacijoms. Buvęs PLB pirmininkas Vytautas Bieliauskas galvoja: „Palikim Lietuvą Lietuvai, išeiviją išeivijai. Lietuva pragyveno kančias, pati ir atsistatys. Tačiau taip susidarius 'mes ir jūs' Lietuva praras 1/4 savo tautiečių, praras išeivijos paramą, o išeivija atsisakys Lietuvos ir įsilies į savo gyvenamąjį kraštą („Tėviškės žiburiai", 1993.6.18).

Kreipiant savo pagrindinį dėmesį į Lietuvą, atsiranda ir problemų. Štai ištrauka iš pranešimo Kanados LB Tarybai: „Atsiradus tokiai didžiulei pagalbos krypčiai, žymiai sumažėjo aukos bendruomeninei veiklai vystyti. Lietuva nori mūsų bendradarbiavimo, tačiau tik vienpusio. Švietimo srityje Lietuva tikisi mūsų pagalbos, bet neabipusės. Kultūrininkai mielai lankosi, jei mes sumokam, o mūsų pačių kultūrinė veikla lieka našlaitė. Ekonominėje srityje Lietuvai trūksta mūsų dolerių, bet nereikalingi mūsų ekonomistai, ekspertai ar jų patarimai" („Tėviškės žiburiai", 1993.II.30).

Iš Bendruomenės kartais reikalaujama, jog ji būtų tarpininkė tarp Lietuvos ir išeivių gyvenamojo krašto. Bet ir čia gaunasi tam tikri sunkumai. Visos bendruomeninės organizacijos išeivijoje yra laisvalaikio organizacijos, socialinio bendravimo, ne specifinės organizacijos. Jos visos turėjo vieną tikslą: sudaryti bendravimo galimybes saviems tautiečiams, kad jie bendraudami nepamirštų kalbėti sava kalba, kad jie išlaikytų ir perduotų savas tradicijas ir kitokius dvasinės kultūros pavidalus. Tuo jie turėdavo atsiriboti nuo gyvenamojo krašto žmonių. Išeiviai, aprėpdami daug sričių, turėjo visur likti tik mėgėjais. Todėl dabar bendruomenės organizacijos ir negali atlikti visai kitokios rūšies darbų, kuriuos gali atlikti gausų, gerai apmokamą personalą turinčios specializuotos įstaigos, ar tai būtų verslo, meno, muzikos, mokslo ar kitokių sričių.

Lieka paskutinis klausimas: ar naują akstiną išeivių veiklai galės duoti nauji emigrantai iš Lietuvos? Regina Narušienė štai ką mato: „Daugelis jų dar nepažįsta mūsų, gal nepasitiki, jiems dabar ypač svarbu — kaip užsidirbti algas, pragyventi. Bet juos galima įtraukti į veiklą per šokių grupes, chorus, šeštadienines mokyklas, nes jaunų šeimų vaikai jas lankys. Naujieji emigrantai turi ir naujų idėjų, gali pagelbėti mums, tad reikia juos įvertinti" („Gimtasis kraštas", 1994.9.29). Čia ir kyla didelis klausimas: ar nauji emigrantai eis šokti ir dainuoti, ar leis savo vaikus į šeštadienines mokyklas, į kurias vaikus reikės vežti valandą ar dvi ir paaukoti dieną savo laisvo laiko, ar pagaliau sudės veiklai reikiamus pinigus. Taip darė II Pasaulinio karo tremtiniai, bet naujieji išeiviai tokie 30

nėra. Jie yra tai, ką Antanas Maceina pavadino duoneliautojais, t.y. geresnio gyvenimo ieškotojais, o tokie rūpinasi pirmoje eilėje geru įsikūrimu ir kultūros nekuria. Todėl ir jų pasireiškimas lietuviškoje bendruomenėje ri-bosis esmėje socialiniu bendravimu.

VII

PASAULIO Lietuvių Bendruomenė yra II-jo Pasaulinio karo politinių pabėgėlių kūrinys. Visos veikiančios įstaigos, institucijos ir organizacijos yra šių išeivių ir skirtos jų reikalams, vykdyti uždavinius, kuriuos jie sau užsibrėžė. Po penkiasdešimt išeivijos metų didelė dalis šią bendruomenę kūrusių ir sudariusių jau yra mirę arba jubiliejinio amžiaus. Antroji ir trečioji karta jau nevisiškai įauginta į savą tautą, o dalis jų visai išsijungusi iš lietuviško gyvenimo. Natūralus išeivijos potencialo silpnėjimas pastiprinamas fakto, kad Lietuvai atgavus laisvę visa ikišiolinė išeivijos veikla nebeteko teorinio pagrindimo, kad Lietuvos požiūris į išeiviją mažai skiriasi nuo bolševikų ilgus metus kurto priešo įvaizdžio. Išeiviai nereikalingi nei Lietuvai, nei naudingi bei įdomūs likusiam pasauliui. Naujo išeivijos veiklos pagrindimo nematyti. Naujai iš Lietuvos atvykę išeiviai organiškai į esamas sąrangas neįsijungia, jų interesai skirtingi. Todėl šiandieną turime matyti, kad II Pasaulinio karo tremtinių-pabėgėlių era pasibaigė. Užsienio lietuvių ateities gyvenimas nebegalės būti toks, koks jis buvo praeityje.

Tačiau ateina nauji laikai ir nauji žmonės, atsiranda naujos problemos ir nauji atsakymai į iškilusius laiko reikalavimus. Išeiviams belieka pasiryžti kam nors ir turėti vilties, kadangi viltis, pasak Cirtauto, neša pasiryžėlio darbus, nes ji viena turi sparnus.

PENKTOSIOS Į LAISVĘ FONDO LIETUVOS FILIALO STUDIJŲ DIENOS 
1996 METAIS ĮVYKS LIEPOS 10-14 DIENOMIS TELŠIUOSE. 
PLATESNĖ INFORMACIJA BUS PATEIKTA SPAUDOJE VĖLIAU.
RUOŠKIMĖS DALYVAUTI