TARP SAULĖS IR LIEPSNŲ
Laiškas iš Lietuvos
...O kad mes visi galėtume, paėmę saulę į rankas, paduoti savo artimui kaip Čiurlionio „Bičiulystės" paveiksle! Bet mes to negalime, nes turime dairytis, ar ir už tai negausime akmeniu į kaktą. Blogis — galingas. Jis suskaldė visuomenę į dvi nesutaikomas stovyklas, kurias palyginti tebūtų galima su ugnimi ir vandeniu. Taikos tarp šitų dviejų stichijų negali būti. Jūs, vakariečiai, pilnai neįsivaizduojate, kas per paukštis yra tas „homo sovieticus". Mūsų brangios Tėvynės kūne atsiveria kaskart bjauresnės piktžaizdės: čia, žiūrėk, valkataujantys girtuokliai gyvam veršeliui atrėžia kulšį; čia į mokyklą atėjęs medikas dvylikamečiams vaikams aiškina, kaip „daryti suaugusiųjų darbus"; čia žmogus degina kaimyno tvartą su gyvuliais; čia „Respublikos" puslapiai daugybei žmonių nuodija smegenis bulvariniais skiedalais, šmeižtais ir provokacijomis. O Maskva tai puikiai išnaudoja. Ji žino, kur investuoti savo kapitalą. Žirinovskio pavaduotojas aiškiai pasakė, kaip jų laimėjusi partija tvarkys pasaulį pinigais, kaip sukels maištus, suirutes valstybėse ir kaip paskui valdys visą pasaulį. Galima sakyti, kad tai sapalionės, bet klausantis eina šaltis per kaulus. Rytuose tokia nepermatoma tamsa, jog mums belieka tik melsti Dievą, kad per žiauriai nebaustų...
...Kaip ruošiamės rinkimams? Daugelis turbūt niekaip nesiruošia, nes nieko nebesitiki. Daugelis sukišti į maišą ir užrišti, o tą maišą kvatodamiesi mindo „didieji" valdžios vyrai, išrinkti kvailių. Dar Aukščiausios Tarybos laikais laikraštyje buvo įdėta deputatų posėdžio nuotrauka su „Kauno berniukais", pardavusiais Lietuvą. Kaip jie zujo, kaip jie stengėsi užčiaupti bumą Landsbergiui? Po nuotrauka buvo parašyta: „kvailių išrinktieji". Viskas kartojasi, ir neduok Dieve, jeigu ir toliau kartosis. Jau dabar matyti, kaip kyla nauja šmeižtų banga ant Landsbergio. Matyt, bijoma, kad jis nepretenduotų į prezidentus. Žinoma, jam to nereikėtų daryti, nes prieš nieką daugiau taip nėra nustatyti žmonės.
O kokio prezidento reikėtų? Aišku, lyderio, aišku tokio, paskui kurį eitų tauta. Bet kur tokį rasti? Kai kas sako, yra gabaus jaunimo, jis turi imti į rankas valdžią. Bet kol kas jo nematyti. Dievas buvo davęs žmogų, bet piktosios jėgos jį sunaikino. Turbūt jis (a.a. Lozoraitis) joms buvo labai pavojingas, matyt, jos pasiryžusios neleisti Lietuvai turėti tikro prezidento. „Krantų" žurnalistas jau pagrasino ir V. Adamkui, pavadindamas laidą su juo Auto da fe Plieskė liepsnos per visą televizoriaus ekraną, matyt, turėdamos išgąsdinti kiekvieną dorą žmogų, kuris bandys pretenduoti į prezidentus.
X. Y. Z. — Vilnius
1995, lapkritis
(Auto da fė— portugališkai — viešas viduramžių inkvizicijos sprendimo ugnimi vykdymas. Dabar šiais žodžiais išreiškiamos valdžios naudojamos kovos priemonės prieš kitaip galvojančius asmenis ar grupes. -Red.)
