RYTOJAUS ŠAKNYS NŪDIENOJE
JURGIS GLIAUDA
“Padėtis Lietuvoje” — tokio pavadinimo buvo mano įvadas į praeitų metų LFB sambūrio surengtą politinį seminarą Los Angeles mieste. Tai buvo plačių rėmų simpoziumas, daug puikių paskaitų, kalnai informacinės medžiagos. Ir mano įvado tema buvo taip palanki maišyti realybę su teorizavimais. “Padėtis Lietuvoje”, kaip man pasiūlė simpoziumo organizatoriai, — tema enciklopedinė, reikalaujanti jungti skausmą su džiaugsmu: vieni ten kenkia Lietuvos laisvės reikalui, kiti, kaip į kryžių kalną, atneša savo kryžius parodyti pasauliui.
Iš tos temos srūva į mus ideologinės ir buitinės problemos, ekonominiai galvosūkiai, vartotojų rūpesčiai, kroniškas ir žmones alinantis visuotinis prekių deficitas, juodosios rinkos šurmulys, Potemkino kaimų fasadai, prie tariamųjų pergalių pritempti pramoniniai indeksai, absoliutus menų ir mokslų supropagandinimas per tariamai našų “socialistinį realizmą”, kriminaliai teroristinis žmonių nureliginimas, visuomeninių kastų formavimas per pasų ir darbo knygelių institucijas . . . Visur esantis slogus, makabriškas partokratijos viešpatavimas, milžiniškų pramoninių kompleksų įkurdinimas Lietuvos teritorijoje (pav., naftos rafinerijos įmonė šalia Mažeikių), terenos ir vandenų tarša ir žalojimas, darbo jėgos gabenimas į Sovietų valstybės pločius atlyginimais ir kareiviavimu, darbo jėgos demografiniais sumetimais įgabenimas į Lietuvą, norint mažinti lietuvių kompaktiškumą bendrame Lietuvos gyventojų sąstate . . .
Ak, mes galėtumėm valandomis kalbėti apie stebuklingus tautinės lietuvių kultūros atsiekimus sunkiausiose darbo sąlygose: apie stambius lituanistikos nuoveikius (pradžia padaryta Nepriklausomos Lietuvos metais), apie aukšto kalibro mokslininkų prieauglį, apie lingvistikos laimėjimus ir eskapadinės poezijos kilstelėjimą, neretai išsiveržiant iš “socialistinio realizmo” pančių, apie architektų kovas su daugiaaukščių barakų invazija į lietuviškos terenos specifiką, apie saviveiklos spalvingumą ir įvairumą, apie sportą, kada čempionai lietuviai “reprezentuoja” SSSR, apie gausią ir gają pogrindžio spaudą, atkutusią postalininėje eroje . . .
Padėtis Lietuvoje — politinė, ekonominė, kultūrinė — tai plačių rėmų informacinė tema. Tai panoraminis vaizdas. Juk tūkstančiai užsienio lietuvių, geros valios lietuvių, kurie puolė gaivalingai lankyti Lietuvą, ketindami pajusti savo įspūdžiuose nūdienės Lietuvos prigimtį, atgabena kalnus naujovių, aruodus medžiagos, kuri, individualiai nutvieksta, marga, kaip genys margas.
Tai mozaika, kurioje tačiau visos spalvos pažįstamos, naujovės nėra staigios, kur vietoje buvusios aitrios nostalgijos sieloje įsigyvena savotiško pasitenkinimo letargas. Savo atvirais pasakojimais arba santūriais nutylėjimais Lietuvos lankytojai dar kartą įrodo, kad Lietuva dabar mums ir pasauliui nebėra terra incognita. Nuožmiai sovietinės santvarkos niokojama ir virškinama, Lietuva tėra dalis kuo išsamiausios Hedrick Smith’o temos, kurią jis pavaizdavo savo “bestseleriškoje” knygoje “The Russians”. Pro tą žurnalisto pastabumą, dalinai matome esminę nūdienės Lietuvos prigimtį. Matome Lietuvą ir jos žmones geriau, kaip kad pro “Švyturio”, “Nemuno” ar Kultūros barų” puslapius.
Nutautinimo tankai
Padėtis Lietuvoje ir bekraštėje SSSR teritorijoje dabar nėra nei mįslė, nei sensacingų demaskavimų spektaklis. Padėtis buvo paslaptinga Stalino kulto laikais. Tai buvo multimilijoninės valstybės merdėjimo dėl nuogo išgyvenimo rūpesčiai. Tada rūpėjo ne duona, ne druska prie duonos, bet bailios savo gyvybėlės išlaikymas visaip nualintame savo kūne. Nikita platėliau (dėl savo asmeniškų interesų) pradarė langus, pro kuriuos pasaulis pradėjo matyti sovietinės buities siaubą, suvokti buities kontūrus ir savybes. Po to praėjo ketvirtadalis šimtmečio, ir mes jau dedamės šiek tiek pažįstą keistoką sovietinį gyvenimą, kurį tebelamdo, tebedarko režiminės audros. Ten viso gyvenimo siekiai (politiniai, ekonominiai, kultūriniai) panašūs į JAV karus Vietname ir Korėjoje: negalima peržengti nužymėtų paralelių! Taip Amerika vargo Korėjoje su trisdešimt aštunta paralele — nei peržengti, nei bombarduoti. Taip sovietinė ekonomija ir gyvenimo filosofija vargsta su savo doktrininėmis paralėlėmis: nei už jų iškiši nosį, nei pastatysi pėdą.
Doktrininiai tabu veikia okupuoto; Pabaltijo respublikose. Tai keičia gyvenimo natūralumą į sektantizmą. Trisdešimt penkekerius metus sovietinė mašinerija drasko Pabaltijo tautų prigimties šaknis, kartu su šaknimis stengdamasi išrauti ir tų tautų ateitį. Kad tik nebūtų siekio atkurti savo tautos suverenumo savo istorinėje teritorijoje.
Atkreiptinas skaitytojo dėmesys, kad išeivijos projektuose, siekiant savistovumo — nepriklausomybės — suverenumo, kalbama apie etninę tautą (natio), ne apie valstybinę, mišriatautę masę (populus). Net nuostabu, kad visuose lietuvių teorizavi-muose ir kovose dėl tų teorijų realizavimo, atkakliai nedalyvauja Lietuvoje buvusios tautinės mažumos, tarytum tai tik lietuvių reikalas. Ši padėtis susidarė nuo pat pirmųjų laisvės netekimo dienų.
Tvirtinama, kad Sovietų valstybei pagrįsti šimtmečio bėgyje numatoma absorbuoti (asimiliuoti) mažumas, jas praryti. Tada, esą, atsiras naujos, sovietinės tautos monolitas. Tarp kitų tautinių mažumų, esą, ir lietuvių tauta Sovietų valstybės glėby neteks savo jaunatviško gyvastingumo, sutaps su sovietinio masyvo interesais ir galvosena. To pat siekė carų režimas anam šimtmečiui atstovaujančiu metodu.
Galbūt tai daugiaformis ir instinktyvus didžiulės tautos kėslas, santykiaujant su mažyte tauta: eliminuoti mažytį santalkos partnerį? Nors ir nelengva tikėti, kad toks kanibališkas projektas galėtų egzistuoti mūsų laikais, bet leiskime prakalbėti faktams. Tokio kanibališko projekto preliudas buvo beprecedentinis Karaliaučiaus srities genocidas: gyventojus išvežti ir jų buvusios buities pėdsakus radikaliai išrauti. Tos teritorijos nepriskyrė prie Lietuvos, bet sukūrė atskirą geopolitinį vienetą, apsupo Lietuvą strategine kilpa, pagrindinai pavertė prūsų žemę rusiška, pakeitę vietovardžių pavadinimus. Mums šventą dėl Donelaičio Tolminkienį pavadino Čistyje prūdy (Švarūs tvenkiniai) pramanymu. Taip padaryta pasauliui tylint, kvailai galvojant, kad tai sovietinis kerštas už nacizmo nedorybes.
Tolminkiemio kultūrinės praeities išniekinimas rodo, kad nutautinimo tankai gyvi sovietų apyvartoje. Sovietams įmanoma išvežti visą tautą ir jos gyvenvietes nutrinti nuo žemės paviršiaus — Krymo totorių, Pavolgio vokiečių, Pauralio mongolų pavyzdžiai. Todėl septynių milijonų sielų Pabaltijys nėra tikras dėl savo tautinio identiteto sekančiais dešimtmečiais. Jaustis tautiniai skirtingu Sovietų praktikoje reiškia gyventi permanentinio pavojaus zonoje.
Rusifikacija ir rusianizacija
“Skaldyk ir viešpatauk” — tai senas antikos posakis, kuris buvo naudingas romėnams. Ta strategija amžinai nauja ir gaji. Tai ir sovietinių nutautinimo tankų strategija. 1970 metų gyventojų SSSR teritorijoje surašyme lietuviai užėmę dešimtą vietą. Lietuvių iš viso yra du milijonai šeši šimtai šešiasdešimt keturi tūkstančiai. Tikrai nedaug šalia gigantiško slavų masyvo. Šiame palyginimo santykyje lietuviai stovi tarp moldavų, kurių tiktai trisdešimt tūkstančių daugiau ir tarp žydų; šių pusė milijono mažiau.
Nutautinimo atakos preciziškai detalizuotos Amsterdamo universiteto profesoriaus Hans Knipperberg’io ir Petr Dostal’o studijo-je “Tautinių mažumų rusifikacija” (“Soviet Geography”, Vol. 4, 1979, Washington, D.C.). Studija paremta šiaip gana suktomis sovietinio cenzo lentelėmis, darant iš jų išvadas, visaip keičiant klausimų formulavimą. Nors lietuviai gyvena atskiroje savo “sąjunginėje” respublikoje, bendroje SSSR tautų rubrikoje, jie (ir visos kitos tautos) vadinami “tautine SSSR mažuma”.
Pastanga sukurti vientisą sovietinę tautą, populus sovieticus, vykdoma per tautinių mažumų nupratinimą nuo jų etninių savybių, per jų įpratinimą į rusų kalbą ir kultūrą, per įtikinimą, kad rusų kalba yra gyvybinės reikšmės komunikacijos priemonė.
Bendrasis “rusifikacijos” terminas turi sudėtinių faktorių sumą. Rusifikacija, kaip sovietinimo užtikrinimas yra bekompromisinis tautinės mažumos suvirškinimas, asimiliacija — ir tai skirta visoms mažumoms. Tai marinimas lojalumo savo etniniam pradui, kategoriškasis angažavimasis valstybinei kalbai, valstybinei rusų kalbai. Tai simpatizavimas rusų kultūros apraiškoms. Rusų kalba tampa gyvybinis susižinojimo faktorius. Gyventojų surašymo dokumentai rodo, kad 1970 metais buvo kitataučių klausiama, kuri jo gimtoji kalba? Tada žydų tautybės asmenys net 78% pripažino rusų kalbą savąja. Tiktai pusantro nuošimčio lietuvių (1,5%) rusų kalbą pavadino savo gimtąja. Slavų kilmės tautos — ukrainiečiai ir gudai — rusų kalbą pasirinko tik iki 18%.
Į nutautinimo metodus įžengia rusianizacija. Tai rusų tautybės asmenų infiltracija į tautinę kitataučių visuomenę. Šiurpus pavyzdys — Ryga! Ją rusianizacijos faktorius mušte muša savo nuošimčių indeksais. Rusianizacija veikia nuolatiniu kontaktu rusų su nerusais. Ji priverčia atakuojamąjį kitatautį santykiauti su rusu, imtis jo gyvenimo būdo, mąstysenos, bendrų siekių. Tai vadinamasis mažumos “exposure to Russians”. Mūsų laikraštijoje tai dar mažai liestas nutautinimo faktorius, nes Lietuvos miestams dar netaikomas spartumas, kuo žymi latvių rusianizacija.
Rusianizacijos sėkmę kartais trukdo etninės ir kultūrinės skirtybės, vadinamoji “kultūrinė distancija”. Pav. tadžikų, kirgizų tautinės kultūros visai atskiros, stovi toli nuo rusiškosios kultūros. Todėl čia svarbiausiu nutautinimo faktoriumi eina rusų kalbos įsavinimas. Dažnai ir istorinės tautinės šaknys tampa kieta užkarda rusifikacijai. Armėnai, gruzinai, lietuviai — tautos su giliu senovės sentimentu.
Rusianizacija, kaip tautinio masyvo pati pirmoji erozija, jau plačiai pradaro duris rusifikacijai. Čia jau ne paskutinę rolę turi buitinės aplinkos faktoriai: urbanizacija, transportas, industrializacija, pramoninių gigantų darbininkų masė. Mechaniniai faktoriai perkeičia dvasinę nutauti-namos mažumos struktūrą. Ir, sakoma, pirmieji respekto ženklai rusų kultūrai yra pirmieji rusifikacijos žiedai nutautinamos mažumos teritorijoje. Neretai neruso kaimynystė su nerusu talkina rusifikacijai, nes jie abu susižino rusų kalba.
Socialinis gyvenimas reikalauja socialinės mobilizacijos, ir čia etnologinė tautinės deformacijos stadija: ji kinta nuo urbanizacijos sąlygų, nuo kultūrinės politikos slėgties sferų ir metodų. Tačiau, tai visad permanentinis spaudimas į žmones — kiekvienas šalies gyventojas absoliučiai negali egzistuoti be susižinojimo faktoriaus, be rusų kalbos, lektūros, informacijos . . .
“Skaldyk ir viešpatauk” metodu paremta rusianizacija; tai frontinis tankas rusifikacijos atakoje.
Konvergencijos miražas
Kodėl, paėmę siužetu Lietuvos dabartinės padėties motyvą, keliaujame kitomis siužetinėmis sritimis? Todėl, kad Lietuvos padėtis dabar yra grūdai ant sovietinio malūno girnų. Kalbame, sakysim, apie tadžikų rusianizaciją ir rusifikaciją, o turime prieš akis kaip gyvą Lietuvą ir lietuvius. Kalbame, sakysim, apie lietuvius, turime prieš akis latvius, estus ir tolimus geografiniu požiūriu, bet artimus pagal likimą, armėnus, čečėnus ar jakutus .. . Asimiliacijos procesas, nors įvairus formomis ir intensyvumu dėl “kultūrinių distancijų”, visiškai tapatus savo esme ir siekiais.
Tą asimiliacijos laipsnių momentą iš savo pažiūrų punktų akcentavo mūsų “trečios bangos” imigrantai, spalvingai ir spontaniškai įsiveržę į išeiviškus politinės futurologijos svarstymus prieš porą metų. Tai buvo fantastiško optimizmo demonstracija! Esą, SSSR režimas supuvo, jis vėžio graužiamas. Tas vėžys — biurokratija! Nebėra sovietinio idealizmo. Sovietuose viešpataująs visuotinis nuovargis. Mes galime laukti ne evoliucinės, režiminės erozijos, bet tikros “rūmų revoliucijos”, kuri, kaip Damoklo kardas, kaba ties režimo idolų galvomis. Tad artėja lemtingos dienos Lietuvai .. .
Gausios auditorijos, išgirdusios tai, ko jos ir norėjo, sutiko tuos futurologinius apreiškimus kaip autentiškus, žinoviškus liudijimus. Juk deus ex machina visad išspręsdavo painiausias situacijas antikos scenoje. Taip nutiko mūsuose. Esą, režimas atleido savo veržeklius, pasikeitimai jau už kampo, išeivija privalanti “vadovauti”. Vadovauti chimerai. Deja, tenka pareikšti užuojautą ateities spėjikams. Maskva turi pralaimėjimų, bet ji turi ir neabejotinų laimėjimų. Jos globalinė politika lanksti ir judri, ji dargi principinga. Todėl pagrįstai tenka laukti, kad tiktai ilgų dešimtmečių evoliucija, idėjinės erozijos lydima, gali parodyti kitoms gen-kartėms, kaip degeneruos partokartijos kultas.
Tačiau tos idėjinės vėtros, nors bailios, nors kuklios, paliečia žmogų Lietuvoje. Nėra dūmų be ugnies, ir užsienio stebėtojai pro savo teleskopus retkarčiais įžiūri sovietinėje valdymo struktūroje tikrų ir menamų plyšių. Mūsiškiai “stebėtojai” pastatė laimėjimo kortą ant fizinio sovietų sistemos senėjimo. Prancūzų stebėtojai, pavyzdžiui, pastatė sovietų sistemos pergimimo galimybes ant vadinamos “konvergencijos” teorijos. Konvergencijos tema užsieniuose prirašyta daug, susidaro biblioteka apie pustrečio šimto talpių tomų. Tai yra teorizavimai apie naujo politinio hibrido — socializmo ir kapitalizmo junginio gimimą. Miuncheno pasaulinės politikos instituto debatuose profesorius Klaus Ritter apibūdino konvergencijos hibridą kaipo “atsisakymą nuo doktrinos ir atvirą visuomeninių suartėjimų sandariai bendraujant”. Konvergencijos adeptai tvirtina, kad socialinės sistemos negalinčios egzistuoti savo grynoje formoje. Tad kapitalizmas suka savo iniciatyvą į socialistinių pradų kiemą. Taip, kalba konvergencijos šalininkai, komunizmas suks savo iniciatyvą į kapitalistinius gamybos ir gaminių distribucijos principus.
Iš savo asmeniškų pokalbių su Lietuvos žmonėmis ir iš kitų davinių pastebiu, kad tam tikros “konvergencinės” variacijos domina lietuvius, nes sovietinio valdymo praktika nejučiomis ir aklai ieško išeities iš ekonominės politikos akligatvio. Lietuviškoji patriotika Lietuvoje konvergencines galimybes laiko žingsniu pirmyn, prievaizdavimo slogučiui pamažinti.
Tačiau laisvojo pasaulio profesūra, konvergencijos teorijos paveikta, atrodo, išleido iš akių “menką” detalę: SSSR nėra ekonomika paremta valstybė, kurios funkcija tenkinti ekonominius žmogaus poreikius; SSSR nėra ir idėjiniai-komunistinė valstybė, kuriai, pagal tradicinį istorijos dėsnį, neįmanoma būtų išvengti ekonominės evoliucijos, nei suktai apeiti idėjinės erozijos dogmas. SSSR yra partokratijos valdomas geopolitinis vienetas. Tokioje struktūroje nebuvo ir nebus atviresnės idėjų kovos, atvirų palyginimų, poieškių, debatų, nes esminis tvarkymosi elementas yra valdančiojo diktatas. Konvergencijos teorija, kaip ir kitų ekonominių teorijų išpažinimas, patenka į gilų pogrindį ir tuo pačiu ji nėra legalus sąjūdis, bet baustinas kriminalas! Konvergencijos teorijos pervertinime glūdi geros valios laisvojo mokslo atstovų klaida.
Sovietiniai šaltiniai, aišku, aštriai ir vulgariai pasmerkė konvergencijos teoriją. Tai, esą, “eilinė ataka prieš idėjinius socialistinės valstybės pagrindus” (plgk. prof. N. Moločnov, “Literaturna-ja Gazeta”, 1975).
Sarkastiškai, lyg ir liesdamas konvergencijos motyvą, savo interview (“The National Review” 1975) kalba A. Solženicynas. Jis sako, kad iki šiol užsienio liberalų sluoksniuose tebeviešpatauja mitas, kad Stalinas “sugadinęs” socializmą ir kad dabar, po Stalino, kantriai atstatomas “tikras socializmas”. Ir užsienio geros valios teoretikus palaiko (ir klaidina) kitas pagarsėjęs sovietinis disidentas Roy Medvedev savo veikalu “Leiskim kalbėti istorijai” (1400 puslapių knyga!), kalbėdamas apie “išgrynintą marksizmą”, kuriam steigti sąlygos visai palankios postalininėje eroje .. .
Galbūt nesuklysime tarę, kad teorijos apie “komunizmą su žmogaus veidu” ir apie galimybes erozijų ir ekonominių kaitų tėra audra stiklinėje drumzlino vandens...
Sovietinio žmogaus miražas
Tos gausios teorinės audros, idėjinės šalnos, prielaidų vėjai, aišku, paliečia mąstančiųjų lietuvių smegenis. Juk pastangos išsiveržti iš akligatvio bendros visiems, kas akligatvyje merdi. Daug ko lietuviai Lietuvoje nežino, nes valstybinių sienų užkardos kietos ir aukštos. Tačiau lietuviai Lietuvoje kai ką junta paveikiau kaip kad mes, išpaikę absoliučios politinės laisvės pasostėje kalbėti ir tartis atvirai ir pasitikinčiai. Pagaudami idėjinius vėjus, stabilumo ir metamorfozių iliuzijas, fizinių pavojų skonį, lietuviai Lietuvoje sudaro savo atsargias nuomones apie savo šalies ateitį. Tai jų futurologijos menas ir ekvilibristika. Tai mąstančiojo ir teorizuojančiojo elemento privilegija, tai gaivalingas išsiveržimas iš sovietinio miesčioniškumo lygmens. O juk visos tos kabalos, tų utopinių sankryžų jie nė justi nejustų, jeigu jie gyventų savo krašte politinės laisvės palaimoje, susiliesdami su natūralia ir našia ekonomika, politinio sektantizmo (kompartinės indoktrinacijos) nenuodijami, nežeidžiami! Trečioji po pavergimo dienos generacija, apglušusi, pavargusi nuo nuolatinių propagandinių būgnų, nuo utopinių kelionių į komunizmo žadėtąją žemę, dieną iš dienos merdi po parafrazuoto amžinojo posakio pašvaiste: palikite kas Dostojevskio Dostojevskiui, o kas kuklaus sovietinio pilietuko — eiliniam sovietiniam piliečiui .. .
Ar kas kalbės apie krašto grįžimą į suverenumo būvį? Ar kas palies tą eventualumą? Tai jau laisvojo užsienio privilegija atakuoti savo legislatūras okupaciją smerkiančiomis rezoliucijomis. Ir tuo tarpu, deja, tiktai JAV taip išdidžiai laikosi. Kur laisvę adoruojančios valstybės: Anglija, Prancūzija, spiečiai mažesnių šalių?
Todėl susidaro kietas įspūdis, kad padėtis nėra pereinamoje stadijoje. Pogrindinė literatūra beveik nepaliečia utopinių ar teorinių vėtrų, kurių apstu aplinkoj. Pogrindinė literatūra skirta šiai valandai, ji blaivi ir dokumentiška. Iš lietuvių pogrindžio literatūros net atrodo, kad lietuviai, kaip etninė masė, atšoko nuo pasaulėžiūrinių ieškojimų, tarytum įsakų ir įstatymų sudrausminti, ir besirūpiną tiktai tais pareigūnais, kurie savaip ir barbariškai interpretuoja gana liberalius įstatymus.
1917 metais kalbėdamas apie “tautų apsisprendimą”, Sovietų valstybės steigėjas Vladimiras Uljanoras Leninas galvojo apie “vientisą sovietinę liaudį”. Lenino raštuose nerasti etninės mažumos nusakymų nei respektų tai sąvokai. Sovietų valstybė paremta “sovietinės liaudies” baze, ir tai yra Romos imperijos bazė — “populus”, liaudis.
1971 metais XXIV kompartijos kongrese Lenino tezę palaikė Leonidas Brežnevas: paskiros tautos, tautinės mažumos, gyvena “vyresniojo brolio” globoj!
“Vyresniojo brolio” terminas suponuoja kažin kokio tobulesnio asmens portretą. Romos imperijoje toks buvo “civis romanus”. Iškyla sovietinio žmogaus figūra, apie kurią noriai kalba seminaruose politvadovai, o beletristikoje režimo favorizuojami beletristai.
Rusianizacijai talkina, ją vykdo, ją įvertina individas. Sprendimams ir darbo metodams bazė yra sovietinės santvarkos dogmų adeptas. Tai — homo sovieticus. Regime rūpestingai vykdomą naujo žmogaus formavimo procesą. Ir nuostabu, kad šis virštautinis padaras yra susijęs su rusų kalbos, su rusų kultūros misionieriškumu. Tarytum tinkamiausia kalba sovietinio žmogaus apyvartoje tegali būti Lenino kalba!
Pabaltijyje naujo žmogaus gaminimo procesas vykdomas jau keturiasdešimt metų. Tas homo sovieticus yra drastiška priešprieša bet kurioms Lietuvos suverenumo teorijoms. Jam dabartinis status quo toks pat stabiliausias dėsnis, kaip kad žemės sukimasis aplink saulę.
Brutali politinė propaganda (vienos krypties gatvė), sovietinė žurnalistika, socialistinio realizmo literatūra, skrupulinga įvairiopių priežiūrų sistema ir sektantiškas įniršis viską matyti tiktai savo nušvietime montuoja įdomų tipą, kuris utopijoje regi realybę. Sukūrę suvulgarinto marksizmo adeptą, “aparačikai” ketina kurti suvulgarintą komunizmą. Kai neaprėpiamieji Karlo Markso išvedžiojimai suvedami į propagandines aksiomas, iš Lotynų Amerikos, iš Juodojo kontinento ir Azijos sėkmingai atplėšiami vis nauji teritoriniai gabalai ...
Aneksijos partneriai lietuviškom pavardėm
Sovietų valstybės teorijoje (ir Lietuvoje) vyksta platus vaidinimas. Tai čekų dramaturgo Karei Čapek’o pjesės “R.U.R.” pakartojimas sovietinėje versijoje. Tai pjesė apie robotų gamybą. Prieš pusšimtį metų Čapek’as įpilietino mechaninio roboto sąvoką. Dramaturgas kėlė mašinizacijos blogį, o tikras blogis glūdėjo ideologinėje mašinizacijoje, kuria paremtas sovietinio žmogaus idealas. Savo laiku glorifikuotas sovietų rašytojo Nikalojaus Ostrovskio “audros pagimdytasis” deformavo į “propagandos pagimdytąjį” rezonierių.
Sovietinės teorijos rezonieriai slėgte slegia lietuvių visuomenę ir jaučiasi esą aneksijos partneriai. Tai matome iš kiekvieno laikraščio, žurnalo, studijos puslapio, kuriuos čia laisvai gauname. Tokiems tipams absoliučiai nepriimtina suverenios Lietuvos sąvoka ir viskas, kas tą sąvoką supa. Šio tipo asmenys kategoriškai atmeta savo žemės suverenumo idėją, nes jų idėjinis nusiteikimas ir ekonominė padėtis užangažuota aneksijai palaikyti. Savo žemės suverenumo idėja jiems atrodo pigi ir pavojinga avantiūra ir pelėsių kvapo archyvas. Jų pasaulėjautoje viešpatauja tautinių ambicijų ir per tai Lietuvos suverenumo siekių absoliuti atrofija. Jų lietuviškos pavardės sutinkamos kas puslapis pogrindžio spaudoje vis kaltinamojo suole — jie aktyvūs okupacinio režimo tarnai! Jie, būdami lietuviai, yra tapę tuo rusianizacijos tanku, kuris smeigia rusifikacijos pleištus. Tai homines sovietici su lietuviškom pavardėm. Tai lietuviai, kurie kaip naujokai kariuomenėje, perauklėjami sovietinėse kareivinėse.
Technokratija ir pragmatizmo surogatas
Šalia partokratijos kulto, kuris sukurtas pagal ekonominę gerovę ir įtakos svorį klasėmis susiskirsčiusioje sovietų visuomenėje, egzistuoja ir vadinamasis technokratijos kultas. Tai gabių, išradingų, veržlių žmonių galvosenos karalius. Tai įdomus psichinis sąjūdis, kuriam teko užpildyti idėjinę bendrąją tuštumą. Jis naudingas sovietų žmogaus statybai, teikdamas kūrybingo asmens bruožų, niveliuodamas surūgusią kabinetinio biurokrato miną.
Technokratija įčiulpia žmogų į gyvybingą sovietų valstybei darbą, įgalina jį atsidavusiai dirbti režimui, daro jį gyvu įvairių indeksų vergu. Technokratija gerbiama, glorifikuojama. Nuo pat valstybės centro iki skurdžiausių pakraščių Lietuvos įmonėse ir kolūkiuose žmonės svaiginami ekstravagantiškais technologiniais projektais, pompastiškais raginimais aukotis darbui. Šiomis dienomis tai matome prie Mažeikių, kur Lietuvos terenos pražūčiai statoma gigantiška naftos ra-finerijos įmonė. Matome tai Užbaikalyje (Sibire), kur tiesiama geležinkelio linija, “BAM”.
Technokratija stovi ant industrijos gigantų, ant noro statyti gigantus. Tai medžiagos ir darbo utilizacijos kultas. Tai supolitinta medžiaga. Šis sąjūdis atstovauja teigiamiausiem žmogaus polėkio elementam: jėgai, iniciatyvai, darbui. Tačiau laisvos iniciatyvos šalyse technika ir jos produktas tėra tiktai profesija, tik rentabiliškas gamtos resursų ir žmogaus darbo junginys. Laisvose šalyse tai eilinis produkcijos reiškinys, ne reiškinio sudievinimas. Tai investacija, uždarbis, gaminio pasiūla. Technokratijos kultas, užpildęs idėjinį vakuumą Sovietuose, yra jų propagandinis išradimas.
Šalia lyg ir pakilaus technokratijos kulto velkasi sunkių visakeriopo deficito vargų padaras — pragmatizmo surogato išpažinimas. Tai nėra intelektualinė, sakytumėm, filosofinė pasaulėžvalga. Tai specifiniai sovietinio gyvenimo, sovietinio kiemo mieščioniškumo apraiška. Tai susitaikėliškumas su režimu ir su jo skurdžiais palydovais nuogoje buityje.
Marksistinė teorija smerkia filosofinį pragmatizmą. Sovietinėje buityje pragmatizmas suprimityvėjo, suvulgarėjo. Jis identifikuojamas su miesčioniškumu, lyginamas su cirkinio akrobato sugebėjimais balansuoti ant vielos, balansuoti tarp tariamų laimėjimų ir amžino visuotinio, ekonominio bei idėjinio deficito.
Kiekvienas sovietinis turistas (net “homo sovieticus”), kaip nors patekęs į laisvos gamybinės iniciatyvos valstybę, savo gaivališkais apsipirkimais demonstruoja savo pragmatizmą, savo sovietinį nepilnavertiškumą, įrodydamas, kad virš visų utopinių scholastikų savo marškiniai arčiau odos. Su tuo pragmatizmu režimas sugyvena, nes pragmatizmas niveliuoje masių revoliucingumą, pasirenka status quo tezę. Kova prieš masių pragmatizmą Lenkijoje išprovokavo darbininkų riaušes.
Šios dvi partokratinės išperos yra sociologo disidento kaukaziečio A. Avtorchanovo terminija. Sovietinę idėjinę buitį, pasirodo, galima sudėti į rėmus: technokratinis konstruktyvizmas ir pragmatinis anemiškumas. Tos viena antrą neutralizuojančios teorijos dalinai sudaro režimo išsilaikymo bazę.
Patriotinė lietuviška futūrologija
Rašydamas romanus, kurių siužetai visai arba dalinai liečia nūdienės Lietuvos etninį ir ideologinį peisažą, buvau priverstas įmanomai plačiau vertinti politinio klimato įtaką į individą. Tie romanai — “Liepsnos ir apmaudo ąsočiai", “Pagairė” ir “Brėkšmės našta”. Už juos gavau barti iš “homo sovieticus” lūpų. Tai, gal būt, rodo, kad realybės ir idėjinės tiesos romanuose būta.
Susidūręs su nagrinėjimo išvadomis, supratau, kad dabartinė etninė medžiaga skirtinga nuo 1918 metų žmonių medžiagos. Dabar taurusis patriotizmas yra besąlyginė jėga bendrame beidėjiškume ir quasi-polėkių komplekse. Per daug sunkių antnašų užkrauta ant tradicinio lietuviui savo žemės patriotizmo, savo krašto suverenumo idėjos. Patriotizmo, lietuviško entuziazmo protuberancai tampa permanentiniu reiškiniu tamsiame okupacijos fone. Ir šalia tų reiškinių specifiniai, sovietinio klimato idėjiniai ieškojimai tampa dienos mada, ne egzistencijos esme. Jie reikalingi tol, kol reikia sudaryti nūdienos sintetinį žmogų. “Visasąjunginių” idėjų ir erezijų fone vis dar yra lietuvių būrys, kuris aktyviai perima visuomeninių nuotaikų dirigavimo pultą. Tai tik būrys, bet juk ir žmogaus embrionas medžiaga mikroskopui.
Pro Scilę ir Charibdę nuskrido pirma balandis; jį sekė eldija. Ir gerai pažindami sovietinės visuomenės idėjinio gyvenimo stimulus, mes vis dėlto nežinome, ar lietuviai Lietuvoje turi sudarę konkrečią ateities viziją. Rusams — tai nusikratymas režimu. Lietuviams reikia daugiau: nusikratymas okupacija. Lietuvių atvejis jautresnis ir komplikuotesnis.
Matome laipsnišką ir gerai logiškai paremtą atsisakymą nuo anksčiau naudotų metodų: nuo ieškojimo atramos Lietuvos suverenumui negeistinuose aktuose. Pavyzdžiui — kovose dėl asmens teisių tinka Helsinkio baigiamojo akto nuostatai. Bet Helsinkio baigiamasis aktas, kad ir kaip jo dvasią beinterpretuotum, yra giljotina Lietuvos suverenumo atstatymo idėjai. Naudojimasis helsinkiniais nuostatais iš vienos akto dalies yra viso akto teisėtumo ir moralumo pripažinimas. Taip asmens laisvių problema priešpastatoma valstybinio suverenumo idėjai.
Lietuviškojo helsinkinio komiteto susidarymas iškilo “visasąjunginio” komiteto palaiminimo ženkle. Atrodytų, kad asmens laisvių gynybai mums labiau tinka Jungtinių Tautų atitinkamos tuo reikalu deklaracijos, visai ignoruojant Helsinkio amoralų aktą, kuris pastatė absoliutų tabu bet kuriai užuominai apie valstybinę Lietuvos egzistenciją ir bet kurią teritorinę reviziją.
Gaivališkai susidaręs “Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas” rodo, kad įvyko principinis atsiribojimas nuo Helsinkio komiteto “visasąjungiškumo” ir filialės rolės. “Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas” jau visiškai savistovus, lietuviškas, asmens teisių gynimo organas, dargi veikiąs legalumo rėmuose. Tai kova dėl veikiančių, kad ir okupanto užmestų, įstatymų raidės interpretacijos. Kalbama čia apie asmens teises, ne apie valstybės, Lietuvos, teises. Ryškiausią poziciją, tačiau, užėmė Viktoras Petkus, atmetęs sovietinio teismo veikimo kompetenciją kaip užmestinę, savivališką, neteisėtą.
Pavojingiausia kalba yra kalba apie Lietuvą. Tais atvejais režimas kerta iš peties. Valstybinė idėja yra režimui pavojingiausia. Vienok įmanoma ir tą, pavojingiausią, idėją liesti. Tai “sąjunginės respublikos” pozicija SSSR konstitucijoje. Tai septyniasdešimt antras SSSR konstitucijos straipsnis, kuris skamba taip: “Kiekvienai sąjunginei respublikai paliekama teisė laisvai išstoti iš TSRS (Tarybų socialistinių respublikų sąjungos)”.
Tai didelė patriotams pagunda. Būrelis gruzinų išdrįso pasiremti šiuo SSSR konstitucijos straipsniu. Atrodo, jie ketino pamėginti šio straipsnio efektyvumą. Jie, deja, nepazondavo sekančiųjų SSSR konstitucijos straipsnių. Konstitucija nenurodo būdo, kaip gali būti įgytas mandatas “sąjunginės respublikos” išstojimo iniciatyvai. Legislatūros organų pyniavos kazuistika palieka tokią iniciatyvą organams, kurie yra komunistų partijos kontrolėje. Tokio mandato neturėjimas iniciatyvinę veiklą pastato už įstatymo ribų, paverčia sukiliminiu aktu. Tai gruzinai iniciatoriai įrodė savo likimais, jie stojo ant kazuistinio “quicksand’o”. Jų iniciatyva nebuvo revoliucinis aktas, nes savo akciją jie rėmė problematišku ir konstitucijoje iki finalo nedetalizuotu kaip tik okupacinės valdžios įstatymu. Todėl ir nuomonės, kad prie tam tikrų geopolitinių sąlygų lietuvių respublika galinti “taikiai” ir “legaliai” išstoti iš SSSR sąstato, nėra paremtos tikrove ir logika.
Štai, 1979 rugpiūčio 24 dieną britų telegramų agentūra Reuters pranešė, kad 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos piliečiai, Maskvon nukakę, ten padarė demaršą. Jie pareikalavo panaikinti SSSR ir Hitlerio Vokietijos 1939 metais pasirašytą antiagresijos paktą ir atstatyti 1939 metų politinį status quo Pabaltijo regione. Demaršo dalyviai mano, kad Lietuvos okupacija yra Stalino - Hitlerio slaptų derybų padarinys, todėl derybas pripažinus neteisėtomis, neteisėti ir tų derybų - pakto padariniai. Tai reikštų okupacinių militarinių ir administracinių organų pašalinimą iš Pabaltijo regiono ir Lietuvos, Latvijos, Estijos suverenių respublikų atstatymą. Demaršas įteiktas Jungtinėms Tautoms, SSSR ir Vakarų bei Rytų Vokietijos vyriausybėms. Tai geras, strateginis tarptautinės teisės labirintuose mąstymas. Jis artimas 1918 metų vasario šešioliktosios deklaracijos dvasiai. Čia nesiremiama SSSR konstitucija, nes ta konstitucija yra okupacinis potvarkis okupuotoje teritorijoje. Pasirėmimas Stalino - Hitlerio sutartimi stato į problematišką padėtį tuos Helsinkio baigiamojo akto straipsnius, kurie neleidžia kitoms valstybėms (aktą pasirašiusioms) kelti aikštėn SSSR teritorinių klausimų.
1979 metų rugsėjo 23 dienos data yra istorinio įvykio data. Tai Hitlerio - Stalino sutarties teisėtumo revizijos reikalavimas! Tai revoliucinis aktas, nes nesiremia okupacinio režimo įstatymais. Tai, atrodo, precedento neturįs reikalavimas. Nutrauktas valstybinis suverenumas natūraliai grįžo į Beneluxo ir Skandinavijos kraštus. Kaip baigminis Vienos kongreso (1815) aktas buvo neteisėtas, nes diktatoriškais įgeidžiais švaistėsi Europos teritorijomis, taip Stalino - Hitlerio -Musolinio tvarkymasis lamdė tą pat Europą vėliau. Kaip Vienos kongreso potvarkiai, sugriuvę ir supuvę, pranyko, taip turi supūti ir vėliausiųjų Europos diktatorių potvarkiai — toks yra bendrinis dėsnis. Ir čia susiduriama su brutalios valstybinės jėgos tikrove, kuri slypi už okupacinių įstatymų fasado.
Ši vieno skyrelio išbėga iš pagrindinės rašinio temos skirta parodyti, kad sovietinio žmogaus viešpatavimo Lietuvoje dar, toli gražu, nėra. Šie laisvinimosi idėjų proturberancai, kaip proturberancai ties kunkuliuojančia saule, nuolatos kyla, smelkiasi aukštyn, liudija savo laisvės buvimo ir savo tautinio savitumo žaizdrus. Kaip bevertintumėm šiuos apsireiškimus, jie yra didžios istorinės reikšmės. Lietuvių iniciatyva, kaip įmanoma, purena dirvonus savo gamybos arklais.
Tuo tarpu ... milžino šešėlyje Pagal seną carinės Rusijos madą, Rusijos imperija vadintina “milžinas ant molio kojų”. Tą išganingą optimizmui žinią mums parnešė neskaitlingi mūsų trečiosios imigracinės bangos reprezentantai. Šalia tikrovės ši žinia buvo savotiška sensacija, sukėlusi kalbų, skatinusi kantriai klausytis fantastiškos bazės paskaitų. Ar tuo tarpu tikrai milžinas stovi ant molio kojų?
Kaip kiekvienas griežtai diktatūrinis režimas, Sovietinis kolosas turi ir Achilo kulną. Koloso strategija skirta slėpti nuo pasaulio akių tą lemtingą, pažeidžiamą kulną. Ir koloso itin sustiprintos pastangos rusifikuoti šimtą dvidešimt penkius milijonus nerusiškų sielų dalinai ir parodo, kad Achilo kulnas yra tautų mozaika neaprėpiamuose sovietinės sistemos valdymo rėmuose. Lietuviai, tai tik viena keturiasdešimtoji dalelė rusifikuotinos masės. Tačiau etninis savitumas stato Lietuvą į kietai gvildenamų riešutų poziciją. Nutautimui lengviausiai įveikiamos slavų masės: ukrainiečiai ir gudai. Ir ne dėlto, kad jie nebūtų atsidavę savo milžiniškoje SSSR teritorijoje. Štai, ką rašo ta tema rusų išeivijos apžvalgininkas: Suskaldymo nėra Armėnijoje, Gruzijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Čia stiprios etninės, kultūrinės ir religinės skirtybės nuo Rusijos, čia yra tautinė inteligentija, čia labai stiprios antirusiškos nuotaikos (gatvėj ar krautuvėj visai ir neatsako, jeigu kreipiamasi rusiškai), bet šios respublikos paskirai labai mažos, jos neturi kitų palankių tautų ir nepajėgios savo pastangų koordinuoti. Latvijos padėtis panaši lietuviškai su tuo skirtumu, kad sostinėje (Rygoj) bėra tikrai trečdalis latvių gyventojų. (D. F. Michhejev, “Russkaya Mysl” Nr. 3272).
Lietuvių pogrindžio leidinys, “Aušra”, nr. 15-55, paskelbė “Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinės grupės” deklaraciją apie rusinimo pavojų. Tai kreipimasis į visus pasaulio lietuvius, į lietuvišką patriotinę išeiviją. Tai tragiškasis SOS tautos, kuriai atima identitetą, kuriai atima etninę sielą.
“Vyresnysis brolis” rusifikacijai naudoja (periodikoje) pedantišką, biurokratišką standartą. Tai įrodome:
“sąjunginėse” etninėse respublikose — visur be išimties — kur veikia mokslo akademijos, tų akademijų leidiniai spausdinami rusų kalba. Arba rusų kalbos santraukomis. Armėnijos respublikoje rusų kalba leidžiama Komunistas, Komsomolec, Literaturnaja Armėnija, Astrofizika, Medicina ir Russki jazyk v armenskoj škole (Rusų kalba armėnų mokykloje) .. .
Azarbeidžiane randame: Bakinskii raboči, Vyška, Azerbei-džan, Za progress, Literaturnyj Azerbeidžan, Russkii jazyk ve azerbeidžianskoj škole (Rusų kalba Azerbeidžano mokykloje).. .
Gudijoje — Znamia junosti, Zorka, Fizkulturnik, Komunist, Neman (Nemunas), Stroitel .. .
Toks pat vaizdas kitose respublikose. Tarp savo kalba leidžiamos periodikos būtinai keliolika įvairiažanrių leidinių leidžiama rusų kalba.
Lietuvoje rusų kalba: Komsomolskaja Pravda, Sovietskaja Litva, Komunist, Litovskiji fizičeskii sbornik, Russkij jazyk v schole, Litva literaturnaja, Sobytia i vremia ir Lietuvos SSSR mokslų akademijos darbai.
Biurokratinis standartas etninėmis kalbomis toks gailiai akyvaizdus! Matome vienos išvaizdos, formato ir pavadinimų: Literatūra ir menas (liet.), Literatūra un maksla (latv.), Sirp ia vasar (est.), Literaturuli sakartvelo (gruzinų), Aireniki dzain (armėnų), Adebiiat ve indzhesenet (azerbeidžan.), Literatūra i mastatstva (gudų), Kazakh adabieti (kazachų), Literatūra shi arta (moldavų).
Tad rusifikacijos darbas, valdomas iš vieno centro, suprastintas iki detalių minimumo. Kiekvienas esmingesnis centro potvarkis automatiškai skelbiamas kitomis kalbomis, leidiniuose užima nustatytą vietą, vienodo šrifto dydžio ir vienodo dydžio pavadinimais. Todėl šių leidinių kolekcija savo rūšies unikali —griežtas, įstatymo įteisintas standartas. Tai pirmas žingsnis į pavaldinio mašinižaciją.
Pragmatizmas buityje, spalvingas entuziazmas vis šlubuojančiame konstruktyvizme, aršūs nutautinimo tankai rusianizacijos ir rusifikacijos frontuose ir tuo tarpu optimizmo neremiamas pasipriešinimas irgi dviejuose frontuose: kova dėl asmens teisių ir dėl valstybės teisių. Rytojaus šaknys nūdienoje! Ar yra realybėje tas “homo sovieticus”, kuris šioje pavergtųjų tautų kovoje dėl savo etninio identiteto, rusifikacijos gurguolėje sėdėdamas, pritaria savo etniniam genocidui? Gal tai tiktai fikcija, dirbtinis baubas? .. . Deja, jis egzistuoja!
Atskleidžiame lietuvių kalba leidžiamą leidinį “Literatūra ir menas” nr. 39 ir skaitome rusianizacijos - rusifikacijos motto, šūkį — kuris talkina okupacijos įtvirtinimui, tautiniam genocidui:
Kas kursto prieš rusų tautų, kas norėtų atplėšti lietuvių tautą nuo rusų tautos, tas kasa duobę lietuvių tautai. Arba su rusų tauta, su visomis tarybinėmis tautomis nacionalinio suklestėjimo keliu, arba imperialistinė vergovė, lietuvių tautos sunaikinimo grėsmė. Trečio kelio nėra...”
Tas homo sovieticus kaip nuluptas! — pasakys kiekvienas patriotas. Tai, pridedame, pilnaviduris rusifikacijos produktas, apie kurio susiformavimą gana plačiai kalbėta šio rašinio rėmuose. Jame susipynę partokratija su etniniu nuosmukiu, realybės jausmo ir kritikos nebuvimas. Ant tokio ir stovi sovietinis milžinas, tokiais fanatikų drabužėliais dengdamas savo žiojojantį Achilo kulną. Ypatūs “Literatūros ir meno” žurnalai leidžiami visose “sąjunginėse” respublikose — tai visomis kalbomis trisdešimt devintą š. m. savaitę išsikišo šis fantastiškas ir fanatiškas sovietinio žmogaus credo.
Pro tokius grasius šešėlius rytojaus augalų daigai stiepiasi saulėn .. .
PAREIŠKIMAS
JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesijoje Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas p. V. Kamantas pranešė, kad Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto valdybos posėdyje, įvykusiame 1979 rugsėjo 29 dienų, VLIK-o pirmininkas dr. K. Bobelis įžeidė PLB ir JAV LB ryšininką prie VLIK-o p. A. Gurecką ir vienašališkai pareikalavo pasišalinti iš VLIK-o valdybos posėdžio. Šiuomi pareiškiame visuomenės žiniai, kad LFB sąjūdis, kaip viena iš VLIK-ą sudarančių grupių, nepritaria šitokiam VLIK-o pirmininko pasielgimui ir nuo jo atsiriboja.
LFB Tarybos Prezidiumas
