VAIKUS AUKLĖTI KRIKŠČIONIŠKAI - ŠVENTA TĖVŲ PAREIGA
[Kun. Jonas Maksvytis]
(Iš pamokslo)
Bažnyčia, atiduodama tėvams pakrikštytą kūdikį, sako:
Imkite šį kūdikį, dabar jau tapusį Dievo vaiku, išauginkite jį Dievo garbei, žmonių džiaugsmui ir gerovei.
Vatikano II Susirinkimas Krikščioniškojo auklėjimo deklaracijoje sako: Kadangi tėvai yra davę savo vaikams gyvybę, vadinasi, vaikų auklėjimas - svarbiausia tėvų pareiga.
Tėvams pripažįstama svarbiausia - vaikų auklėjimo pareiga. Toji pareiga yra tokia svarbi, kad jos trūkumo beveik neįmanoma užpildyti. Ypač svarbu, kad krikščioniškoje šeimoje, praturtintoje Santuokos sakramento malone ir. pareigomis, vaikai nuo ankstyvo amžiaus būtų išmokyti pažinti ir pamilti Dievą, gerbti artimą. Per šeimą vaikai įvedami į pilietinę žmonių sąjungą ir Dievo tautą. Tad tepagalvoja tėvai, kokią reikšmę turi krikščioniška šeima Dievo tautos gyvenimui ir pažangai.
Tėvai yra pirmieji vaikų auklėtojai. Jie turi atsiminti dvejopą žmogaus tikslą: galutinį - išauginti vaikus Dievo garbei, ir žemiškąjį - kad jie taptų naudingi visuomenei, gyventų žmonių džiaugsmui ir gerovei. Krikščioniškame auklėjime šie tikslai yra neatskiriami.
Kas negyvena kitiems žmonėms, tas negyvena žmonijos gerovei, taigi galutinio tikslo - Dievo - nepasieks. Evangelijoje aprašomas paskutinis žmonijos teismas. Viešpats Kristus tars stovintiems kairėje:
Eikite šalin nuo manęs! - Kodėl? - Aš buvau alkanas, jūs manęs nepavalgydinote. Buvau ištroškęs - manęs nepagirdėte. Buvau ligonis, kalinys - jūs manęs neaplankėte. O jie klaus: „Kada, Viešpatie, mes matėme tave kalinį, ligonį, ištroškusį?“ Jis atsakys: Kiek kartų to nepadarėte vienam iš mažiausiųjų, man nepadarėte.
Iš čia suprantame: jeigu kas netarnaus žmonijai, jeigu gyvens ne žmonijos džiaugsmui ir gerovei, bet jos skausmui, kančiai, tas galutinio tikslo - Dievo - nepasieks. Jis išgirs tuos baisius žodžius: Eikite šalin nuo manęs!
Tad klysta tie, kurie sako, jog tikėjimas trukdo žmogui siekti pažangos, kurti žemėje gerovę. Atvirkščiai, tikėjimas žmogų dar labiau įpareigoja dirbti, aukotis, kad visi turėtų kilnesnį, gražesnį gyvenimą, kad niekam netrūktų duonos, kad niekas nebūtų alkanas, kad visi būtų guodžiami, vieni kitus suprastų, atjaustų, kad tikrai būtų broliai, nes visi esame vieno amžinojo Tėvo vaikai. Pagaliau kas tiki amžinąjį gyvenimą, kas siekia galutinio tikslo - Dievo, tas bendrauja su Dievu, gauna Dievo malonę - dieviškąją pagalbą įvykdyti savo žemiškąją užduotį.
Pas mus kertinis auklėjimo akmuo yra bedievybė. Tai vykdoma pradedant vaikų darželiu, baigiant aukštąja mokykla. Visos masinės komunikacijospriemonės - radijas, televizija, spauda - pajungta ateizmo tarnybai. Visi auklėtojai įpareigoti kiekvienoje pamokoje auklėti jaunimą bedieviškai, kad išeitų iš mokyklos ateistais. Todėl tikintieji tėvai turi dar rūpestingiau atlikti savo pareigą - krikščioniškai auklėti vaikus.
Daugeliui katalikų atrodo, kad jie atliko labai daug, jeigu savo kūdikį leido pakrikštyti. Bažnyčia seniau nekrikštijo kūdikių: buvo krikštijami suaugusieji. Krikšto sąlyga - tikėjimas. Jeigu tiki, galima suteikti šį Sakramentą, per kurį žmogus tikrai tampa Dievo vaiku, jo sieloje sukuriamas dieviškas gyvenimas. Pradėta krikštyti maži kūdikiai, ir kuo tada Bažnyčia remiasi krikštydama? Įvesta krikšto tėvų funkcija. Pirmaisiais amžiais suaugusiuosius krikštijant nebuvo krikšto tėvų. Krikštijant kūdikius, Bažnyčia remiasi krikšto tėvų tikėjimu. Klausiama: Ar tiki Dievą, ar tiki Jėzų Kristų, ar tiki amžinąjį gyvenimą, ar tiki kūno iš numirusių prisikėlimą? Kūdikis neatsakys - už jį atsako krikšto tėvai: Tikiu. Tikiu. Tikiu. Bet jeigu jie netiki? Jeigu tas tikiu tik veidmainiškai pasakytas dėl to, kad reikia atsakyti? Kuo tada remiamasi krikštijant? Šiuo atveju Bažnyčia krikštija remdamasi pačios Bažnyčios tikėjimu, jeigu yra bent kiek vilties, kad kūdikis bus išauklėtas krikščioniškai. Taigi svarbu, kad tėvai, kurie leidžia savo kūdikį krikštyti, žinotų, jog jis tampa krikščionimi. O jeigu bus užaugintas bedieviu?
Šiandien su skausmu reikia pasakyti, kad pakrikštytų bedievių vis daugėja. Pakrikštytas bedievis yra tiesiog apostatas, atkritęs nuo tikėjimo, paniekinęs Kristų. Jis krikšto metu buvo Kristaus, bet tapo nebe Jo. Atsakomybė tenka tiems, kas krikštija. Taigi tėvai turi parinkti tokius krikšto tėvus, kurie padėtų jiems krikščioniškai išauklėti augantį vaiką. Tėvai privalo savo šeimoje kurti atmosferą, kupiną Dievo ir artimo meilės, nes kitaip krikščioniškai išauklėti nebus įmanoma.
Kai kam atrodo, jog jie daug padarė, jeigu parengė savo vaiką atlikti išpažintį, priimti Pirmąją komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Parengė ir mano, kad labai daug padarė. Tačiau kokią tai turi reikšmę vaiko gyvenimui? Kiekvienais metais tūkstančiai vaikų visose bažnyčiose eina Pirmos išpažinties ir komunijos, o kur jie yra šiandien, kur jie kitais sekmadieniais? Kur tie šimtai, kurie pernai buvo sutvirtinti? Mums keista ir nepriimtina, jei kas į mirusio netikinčiojo rankas įdeda rožančių ir šventą paveikslėlį. Tai lyg pasityčiojimas iš to rožančiaus, to paveikslėlio ir iš to žmogaus, į kurio rankas jis įdedamas. Bet ar tai nepanašu į tuos, kurie vedami Pirmos išpažinties ir komunijos, - ar jie nėra „naba-snikėliai“, papuošti rūtomis ir kaspinėliais? Jie išmokyti tik tam momentui; paskui grįžta į nekrikščionišką šeimos aplinką, ir viskas tuo pasibaigia.
Šeimoje turi būti krikščioniška atmosfera. Jeigu tėvai nori išauklėti vaikus krikščioniškai, kad jie pasiektų galutinį tikslą - Dievą, kad pasiektų ir žemiškąjį tikslą - būtų žmonijai džiaugsmas, žmonėms neštų gerovę, tada visas jų gyvenimas turi būti persiėmęs krikščionybe. Krikščionybė yra Kristus mūsų šeimose, Kristus mūsų sielose.
Tėvams, kurie auklėja vaikus krikščioniškai, reikia atminti, kad yra pareiga ir Bažnyčios įsakymas - šventadieniais dalyvauti šv. Mišiose. Popiežius Paulius VI sakė:
Kas be reikalo sekmadieniais ir šventadieniais nepraleis šv. Mišių, tas tarp kitų malonių gaus ir šią malonę - jis nepraras tikėjimo.
O tie, kurie tikėjimą prarado, iš kur tai prasidėjo? Jie nelankė sekmadieniais bažnyčios, neįsijungė į tą sudabartintą Kristaus kryžiaus auką, Mišių auką, jie niekada negirdėjo skelbiamo Dievo žodžio. Jie turėjo ateiti, išgirsti, papildyti, ko jų tikėjimui dar trūksta, bet visa tai apleido. Jie neteko Dievo malonės ir galop prarado tikėjimą - jie neteko visko. Žmogus be Dievo yra žmogus be vilties, be ateities. Tai žmogus, panašus į nuteistąjį mirti,- kuriam nieko nebeliko - tik mirtis. Koks liūdnas būna tokio žmogaus gyvenimas! Kokia didelė malonė neprarasti tikėjimo!
Kartais tėvai patys eina į bažnyčią, bet neatsiveda vaikų. Tokiems galima pasakyti: Atėjai, bet savo brangenybę - vaikus - namie palikai, palikai didžiausiam pavojui. Ar jie nepražus?
Sunku, sako, su vaikais. Iš tikrųjų šiandien sunku, nes vaikai taip išlepinti, kad nenori atlikti jokios pareigos nei Dievui, nei žmonėms. Todėl auga ištižėliai, kurie trokšta daryti tik tai, kas jiems malonu. O daryti tik tai, kas malonu, reiškia pražudyti save. Kol neišmoks vykdyti pareigos Dievui, pareigos žmonėms, tol jaunimas bus nelaimingas. Daugelis net mokytis nebenori. Į aukštąsias mokyklas įstoja, bet paskui jas palieka, nes jų gyvenimo tikslas - ieškoti malonumų. O krikščioniškam auklėjimui kaip tik yra svarbu: darau ne tai, kas man patinka, kas malonu, bet kas reikia daryti, kas mano pareiga.
Bažnyčia, atiduodama tėvams pakrikštytus vaikus, prašo auginti juos Dievo garbei ir žmonių gerovei. Bažnyčia žino, kad šiandien tėvams tai atlikti nelengva. Iš balto marmuro iškalti šventojo statulą nėra paprasta: reikia menininko.
Ir iš tėvų reikalaujama, kad jie būtų ugdymo menininkai. Norint krikščioniškai išauklėti vaikus, reikia tėvams ir patiems turėti tų dvasinių turtų, kuriuos nori vaikams perduoti. Juk niekas negali kitam duoti to, ko pats neturi. Motina, maitindama kūdikį, turi ir pati maitintis. Jeigu tėvai nori vaikų širdyse įdiegti tikėjimą, meilę Dievui, turi patys liepsnoti meile Dievui. Pareiga nelengva, bet niekas negali tėvų nuo jos atleisti, ir niekas už juos jos neatliks. Ypač šiandien, kai valstybinis auklėjimas nukreiptas bedievybės link.
[Pamokslą užrašė Gražina Trimakaitė]
