KĄ SAKO LOMONOSOVO EILĖRAŠTIS

P. Digrys[Antanas Patackas]

     Rusų mokslui davė pradžią įžymi figūra - Michailas Lomonosovas. Jis padėjo chemijos, fizikos, astronomijos, geologijos, kalbotyros ir kitų mokslų raidos Rusijoje pagrindus. Jis vadinamas ir Rusijos poezijos tėvu. Todėl suprantama, kad vadinamojo mokslinio ateizmo skleidėjai nori jį įtraukti į ateistų būrį. Tokiame palyginti rimtame veikale kaip „Filosofijos enciklopedija“ (rusų k.) rašoma, kad Lomonosovas buvo mąstytojas materialistas (T. 3, p. 35i), kad jis kūrybiškai ugdė materializmą.

     Pažiūrėkime, ką pats M. Lomonosovas apie tai sako savo eilėraštyje „Rytmetinis mąstymas apie Dievo didybę“, kurį į lietuvių kalbą yra išvertęs įžymus lietuvių tautinio atgimimo veikėjas Petras Kriaučiūnas (I850~i9i6):

     Jau saulės žėrinti šviesybė
     Spindėt pradėjo iš dangaus
     Ir Viešpaties darbų grožybę
     Atidengė akims žmogaus.
     Jei jais stebies, kai pamatai,
     Tai koks Tvėrėjas yr patsai!

          Jei mes miruoliai ten aukštybėn
          Galėtume patekt,
          Idant mūs akys ton šviesybėn
          Arti galėtų paveizėt,
          Regėtumėm ten kaip girias,
          Pasaulio degančias marias.

          Ugninės vilnys ten raštuoja,
     Neranda niekur sau ribų,
     Liepsninės audros ten banguoja,
     Kovodamos nuo amžinų.
     Ten verda akmens su trenksmu,
     Ugnis ten lyja su griausmu.

          Bet šitoji gąsti didybė -
          Tai švytulys tik prieš Tave!
          Šią žėrinčią dangaus šviesybę
          Paskyrei šviesti ir mane,
          Kad darbus žemiškus atlikt
          Galėtumėm ir Tau patikt.

     Nakties tamsa jau paliuosavo
     Girias, marias ir tuos laukus,
     Ir akys mūs regėti gavo
     Liūliuojančius ten stebuklus.
     Kiekvienas šaukia tvarinys:
      „Kaip didis Dievas Žiedėjys!“

          Dangaus švietyklė ši dieninė
          Užgaun paviršių tik daiktų,
          Žmogus regėt nor begalinę
          Nepripažindamas kraštų.
          Iš begalybės ir dausų
          Linksmybė ir tvarų visų.

     Kad, Dieve, man tamsoj nelikti,
     Tu spindulį tiesos nuleisk,
     Idant galėčiau Tau patikti
     Kas reik daryti, man apreikšk,
     Idant pasauly visame
     Galėčiau garbinti Tave.

     Ar galima tokio eilėraščio autorių vadinti ateistu ir materialistu? Dar aiškiau jiš pasisako kituose savo raštuose. Ten skaitome:

     Tiesa ir tikėjimas yra dvi seserys, dukterys vieno Aukščiausiojo Gimdytojo. Jos niekuomet tarp savęs kivirčytis negali, nebent kas iš tuščios garbės ar norėdamas pasirodyti gudrus sukurstytų tarp jų nesantaiką (Sočineniįa. Moskva. 1961, p. 496).

     Kitoje vietoje jis rašo:

     Kūrėjas davė žmonių giminei dvi knygas. Vienoje Jis parodė savo didybę, kitoje - savo valią. Pirmoji knyga - regimasis pasaulis, Jo sukurtas, kad žmogus, matydamas Jo statinių didingumą, grožį ir darnumą, pripažintų dieviškąją visagalybę pagal jam duotą supratimą. Antroji knyga - Šventasis Raštas. <...> Neišmintingas būtų matematikas, jeigu jis norėtų dieviškąją valią išmatuoti skriestuvu. Toks pat yra ir Dievo žodžio mokytojas, jeigu jis mano, kad iš Psalmių knygos galima išmokti astronomijos arba chemijos.

     F. Kriaučiūno išverstas eilėraštis ir cituotieji Lomonosovo žodžiai sako, kad ateistai, skelbdami, jog nėra Dievo ir mokslas nesąs suderinamas su religija, neišsiverčia be falsifikavimo ir tiesos iškraipymo. Skaitant Lomonosovo raštus matyti visai aiškiai, kad jis nėra materialistas. Negali būti, kad „Filosofijos enciklopedijos“ autoriai, rašydami apie Lomonosovą, būtų neskaitę jo raštų. O vis dėlto jie rašo, kad Lomonosovas mąstytojas materialistas.

     M. Lomonosovas lyg numatydamas, kad apie jį bus neteisingai rašoma, viename savo eilėraščių kreipiasi į Dievą tokia malda:

     Šiame gyvenime saugok mane
     Nuo bedieviškų žmonių,
     Pridenk savąja dešine
     Nuo šmeižikiškų kalbų.

     Tai ir bus M. Lomonosovo atsakymas tiems, kurie jį laiko mąstytoju materialistu ir kūrybiškai ugdančiu materializmą.