POPIEŽIŲ PAULIŲ VI PALYDINT
Minėdamas išrinkimo popiežiumi 15 metų sukaktuves, 1978 m. birželio 29 d. popiežius Paulius VI kalbėjo apie savo žemiškojo gyvenimo vakarą ir greitą jo pontifikato pabaigą. Bet niekas nesitikėjo, jog toji pabaiga taip greit ateis: vos mėnesiui praslinkus po tų žodžių, jo jau nebebus tarp gyvųjų. Nors sklido kalbos apie silpnėjančią Popiežiaus sveikatą, bet jis nenustojo ėjęs pareigų, skyrė audiencijas ir dar kelios dienos prieš mirtį priėmė naujai išrinktą Italijos respublikos prezidentą Alesandrą Pertinį.
Žinia apie Popiežiaus mirtį sulaukė labai jautraus atgarsio. Iš visų pasaulio žemynų į Vatikaną plaukė telegramos. Užuojautas siuntė pavieniai tikintieji, įvairios organizacijos, katalikų ir kitų krikščioniškų Bažnyčių hierarchai, valstybių vadovai, neišskiriant ir socialistinių kraštų. Mirusįjį plačiai paminėjo pasaulio spauda. Į laidotuves atvyko daugelio šalių valstybės galvos arba jų pavaduotojai ir daug delegacijų, atstovaujančių skirtingoms tautoms, konfesijoms bei organizacijoms.
Su popiežiaus Pauliaus VI mirtimi žmonija neteko didžio dvasinio vadovo. Jo vardas su pagarba bus minimas istorijoje. Tai buvo žymus popiežius, atlikęs epochinės reikšmės darbus. Sėkmingai užbaigė Vatikano II Susirinkimą, pradėjusį naują laikotarpį Bažnyčios istorijoje. Atliko liturginę ir kitas bažnytines reformas. Plėtė ekumeninį sąjūdį - niekada krikščioniškosios Bažnyčios dar nebuvo taip suartėjusios, kaip jo pontifikato metu. Kvietė vykdyti socialinį teisingumą, skelbė, jog taika tarp tautų be socialinio teisingumo negalima. Plačiai atvėrė duris į pasaulį, aplankė daug kraštų, rėmė taikos pastangas ir tautų suartėjimą.
Vadovauti Bažnyčiai, kuriai priklauso per 700 milijonų tikinčiųjų, išsisklaidžiusių visuose pasaulio žemynuose, skirtingos rasės, tautybės, kultūros, papročių bei tradicijų, - nelengvas uždavinys, reikalingas plataus akiračio ir didelės išminties.
Retas kuris popiežius turėjo tokį gerą pasirengimą savo misijai kaip Paulius VI. Džovanis Batista Montinis gimė inteligentų šeimoje. Jo tėvas Dzordžonas Montinis buvo katalikiško laikraščio vyriausiasis redaktorius, advokatas, parlamento narys. Busimasis popiežius lankė kelias aukštąsias mokyklas, tarp jų ir Popiežiaus akademiją, kurioje rengiami kunigai popiežiaus diplomatinei tarnybai. Įgijo filosofijos, kanonų ir civilinės teises doktoratus. 1921 m. Varšuvoje ėjo atašė pareigas Apaštalinėje nunciatūroje. Atšauktas į Romą, kurį laiką buvo studentų katalikų dvasios vadas. Vėliau dirbo Popiežiaus valstybės sekretoriate.
1954 m. popiežius Pijus XII paskyrė jį Milano arkivyskupu. Čia rado plačią veikimo dirvą. Arkivyskupija buvo didelė - 4,5 mln. gyventojų, kuriems nemažą įtaką turėjo komunistai. Atvykęs į Milaną, pabučiavo žemę ir pasiryžo visas jėgas paaukoti religinei dvasiai arkivyskupijoje sutvirtinti. Domėjosi ekonomine ir socialine arkivyskupijos padėtimi. Stengėsi pažinti darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygas. Lankėsi fabrikuose, bendravo su tikinčiaisiais, rūpinosi katalikiškomis mokyklomis ir stengėsi pakelti jų mokslo lygį. Daug dėmesio skyrė bažnyčioms. Jam valdant arkivyskupiją, 150 bažnyčių buvo suremontuota ir 70 naujai pastatyta. 1958 m. jis pakeltas kardinolu, o 1963 m., mirus popiežiui Jonui XXIII, išrinktas popiežiumi.
Apaštalų Sostą užėmė, kai dar tebesitęsė Vatikano II Susirinkimas. Popiežius Jonas XXIII, šaukdamas šį Susirinkimą, siekė priartinti Bažnyčią prie gyvenimo, norėjo atlikti joje reformas, kurios atsižvelgtų į visiškai pasikeitusį istorijos veidą ir labai pasikeitusią Bažnyčią. Bet jis mirė, nesuspėjęs to didingo uždavinio įgyvendinti - tai padaryti jau turėjo jo įpėdinis. Naujojo popiežiaus laukė labai svarbi užduotis: reikėjo tęsti ir užbaigti Visuotinį Susirinkimą. Bet tarp Susirinkimo dalyvių vyravo didelis nuomonių skirtumas, siūlomoms reformoms ne visi pritarė. Popiežius Paulius VI surado būdą suderinti skirtingas pažiūras. Sėkmingai užbaigęs trejus metus (1962-1965) trukusį Vatikano II Susirinkimą, ėmėsi vykdyti jo nubrėžtas reformas.
Susirinkimo nutarimų taikymas Bažnyčios gyvenime sukėlė audrą tarp dvasininkijos. Apie tai plačiai rašė A. Maceina 1970 m. išleistoje savo knygoje „Bažnyčia ir pasaulis“. Iškilo dvi kraštutinės kryptys: pažangiųjų, kurie liberalizmo linkme norėjo taip toli eiti, jog pradėjo judinti ir tai, kas paties Kristaus nustatyta, ir tradicininkų, kurie griežtai pasipriešino liturginei ir kitoms reformoms. Įtampa tiek padidėjo, jog imta baimintis dėl Bažnyčios vienybės. A. Maceina minėtoje knygoje rašė:
II Vatikano Susirinkimas buvo giedra prošvaistė Katalikų Bažnyčios padangėje. Bet praėjo vos keleri metai, ir ši padangė ėmė temti. Dar daugiau: joje atsirado debesų, gresiančių tikra audra Bažnyčioje.
Kraštutinių sąjūdžių sukelta audra nesulaikė Pauliaus VI žengti Vatikano II Susirinkimo nurodytu keliu. Jis ryžtingai vykdė reformas, kurių reikalavo pakitęs gyvenimas ir Bažnyčios misija pasaulyje. Jis nekeitė, o energingai gynė tai, kas paties Kristaus nustatyta. Savo išmintimi, kantrybe, ištverme ir ryžtu prasklaidė audrų debesis, atliko reformas ir išsaugojo Bažnyčios vienybę. Paulius VI ne be pagrindo vadinamas reformų popiežiumi. Jo dėka Vatikano II Susirinkimo nubrėžtos reformos jau taikomos Bažnyčioje kasdienio gyvenimo praktikoje. Pamaldos atliekamos daugiausia laikantis naujosios liturgijos. Nubrėžtą uždavinį vykdo Vyskupų sinodas, veikia Pasauliečių taryba, išplėsta Kardinolų kolegija, kuri, paskyrus naujus kardinolus iš viso pasaulio žemynų, įgijo ryškesnį internacionalinį ir universalinį veidą. Atgaivintas diakonatas.
Ypač toli pažengta ekumenine kryptimi. Bažnyčių suartėjimas buvo vienas pagrindinių tikslų, kurių siekė Vatikano II Susirinkimas. Paulius VI nuo pat savo pontifikato pradžios parodė didelį veiklumą ta linkme. Dartebevykstant Susirinkimui, jis nuoširdžiai ir nuolankiai kreipėsi į atsiskyrusius brolius, prašydamas užmiršti ir atleisti vienų kitiems padarytus įžeidimus ir nuoskaudas. 1964 m. atlikdamas maldininko kelionę į Šventąją Žemę, Paulius VI Jeruzalėje, Alyvų kalne, susitiko su Rytų Bažnyčios Konstantinopolio patriarchu Atenagoru 1. Į kalną juodu kopė iš priešingų pusių, tuo parodydami, jog katalikų ir ortodoksų keliai skirtingi, bet jie veda į tą patį tikslą, - prie to paties Kristaus. Užlipę ant kalno, vienas kitą apkabino ir atsiklaupę drauge sukalbėjo lotyniškai ir graikiškai Tėve mūsų. 1965 m. juodu susitarė atšaukti abipusę anatemą [ekskomuniką], kuri buvo paskelbta 1054 m., atsiskyrus Rytų ir Vakarų Bažnyčioms.
Turėjo nuoširdų susitikimą ir su anglikonų Bažnyčios primų arkivyskupu Donaldu Koganu: 1977 m. jam aplankius popiežių Siksto koplyčioje abu drauge meldėsi visuotinės Bažnyčios intencija. Artimą kontaktą palaikė ir su protestantais. Bažnyčių suartėjimo klausimams tyrinėti 1969 m. sudarė nuolatinę mišrią komisiją, į kurią įeina katalikų ir anglikonų teologai. Darė pastangų suartėti su žydais ir musulmonais. Religiniams santykiams su jais palaikyti 1974 m. sudarė atskiras komisijas. Siekė užmegzti dialogą ir su netikinčiaisiais. Tam reikalui sudarė atskirą sekretoriatą, vadovaujamą Vienos kardinolo Franco Kionigo.
Kalbėdamas savo pontifikato 15 metinių proga, Paulius VI pareiškė, jog jo uždavinys buvo išsaugoti tikėjimą ir apginti žmogiškąjį gyvenimą. Tuo tikslu jis yra paskelbęs keletą enciklikų ir popiežiaus laiškų. Enciklikoje Ecclesiam suam, išleistoje 1965 m. pradedant pontifikatą, nurodė kryptį, kurios laikysis Bažnyčia savo veikime ir ves dialogą su atsiskyrusiais broliais, su krikščionimis ir netikinčiaisiais. Enciklikose Mysterium fidei rašė apie Eucharistiją, Evangelica Jestificatio - apie vienuolynų vaidmenį šių dienų gyvenime, Sacerdotalis caelibatus - nurodė reikalingumą išlaikyti kunigų celibatą, Humanae vitae - pasisakė prieš negimusios gyvybės naikinimą, Populorum progressio - papildė Jono XXIII encikliką apie taiką žemėje, pabrėždamas, kad taika be socialinio teisingumo yra negalima. Pradėdamas Šventuosius metus, išleido Paterna cum benevolentia, kviesdamas Bažnyčios narius atnaujinti susitarimą; Evangelii nunciandi -apžvelgė šių dienų Bažnyčios visapusišką ir kilnią misiją; Tikėjimo išpažinime jis priminė ir dėstė pagrindines Bažnyčios mokslo tiesas, paskelbtas Vatikano II Susirinkime.
Nė vienas popiežius dar nebuvo taip daug ir taip toli keliavęs kaip Paulius VI: vyko ne vien norėdamas atlikti religinę misiją, bet ir sueiti į artimesnį kontaktą su kitų šalių žmonėmis, tautomis, jų vadovais, padėti tautoms suartėti ir išlaikyti taiką.
Kaip Vyriausiojo ganytojo, pirmoji kelionė 1964 m. buvo į Šventąją Žemę, kur gimė, augo, mokė, kentėjo ir mirė Kristus. Vyko neoficialiai, kaip maldininkas. Norėjo pasimelsti už žmoniją, jos susitaikinimą su Dievu ir padaryti atgailą už žmonijos nuodėmes. Iš Betliejaus, kur gimė Kristus, jis kreipėsi į visų šalių valstybių vadovus, kviesdamas siekti tikros taikos -tokios, kurią atnešė Kristus.
Antroji Popiežiaus kelionė buvo į Indiją, kur 1964 m. gruodį Bombėjuje vyko Eucharistinis kongresas. Azijos ir kitų pasaulio kraštų vienybei išreikšti ir pažymėti, jog visi žmonės yra broliai, to paties Dievo vaikai, kongreso metu Popiežius iš visų žemynų konsekravo 6 vyskupus ir įšventino 200 kunigų. Lankėsi mokyklose, ligoninėse, našlaičių vaikų namuose. Čia, pastebėjęs didelį vargą ir skurdą, kreipėsi į visų šalių vyriausybes, kviesdamas nutraukti ginklavimąsi, o tam reikalui leidžiamas lėšas skirti ligoniams ir vargšams. Indijos prezidentui įteikė 50 000 dolerių čekį, skirtą švietimo reikalams, 10 000 dolerių paaukojo našlaičių vaikų namams ir 70 000 - vargšams. Tas lėšas buvo surinkę Milano arkivyskupijos tikintieji. Kelionėje pastebėtas skurdas labai sujaudino Popiežių. Grįžęs į Romą, brangakmeniais nusagstytą tiarą, kurią jam buvo padovanoję Milano arkivyskupijos tikintieji, jis paaukojo vargšų reikalams. Popiežiaus pavyzdžiu sekdamos, kai kurių vienuolijų seserys vienuolės nusimovė auksinius įžadų žiedus ir juos irgi paaukojo vargšams.
Suvienytųjų Nacijų Organizacijos generalinis sekretorius U Tanas 1965 m. pakvietė popiežių į SNO sesiją tarti žodį. Sesijos dalyviai iškilmingai jį sutiko ir Popiežiaus kalbą išklausė stovėdami. Popiežius išreiškė pritarimą šios organizacijos darbams. Ragino visas tautas jungtis, nepažeisti lygybės principo, neleisti nė vienam organizacijos nariui būti aukštesniam už kitus, išlaikyti taiką ir eiti prie nusiginklavimo. Cituodamas Džono Kenedžio žodžius, pareiškė:
Žmonija turi padaryti galą karams, kitaip karai padarys galą žmonijai.
Ragino pasirūpinti, kad būtų pakankamai duonos ant žmonijos stalo, kvietė mažinti ginklavimąsi ir ginklams skirtas lėšas paaukoti besivystančioms tautoms jų skurdui sumažinti. Suvienytųjų Nacijų Organizacijai padovanojo deimantais nusagstytą savo kryžių ir žiedą (apie 150 000 dolerių vertės), patardamas parduoti ir gautus pinigus paskirti badui ir skurdui mažinti. Susitikęs su JAV prezidentu Lindonu Džonsonu, išreiškė troškimą, kad Vietname tuojau baigtųsi karas.
Popiežius 1967 m. aplankė Fatimą, kur dalyvavo iškilmėse paminėti 50 metų sukaktį nuo pirmojo Švč. Mergelės Marijos pasirodymo piemenukams. Vietoje, kur apsireiškė Dievo Motina, Popiežius celebravo šv. Mišias ir pasakė kalbą, kurioje pareiškė, jog atvykęs pagarbinti Švč. Mergelės Marijos ir atnešti meilės visiems žmonėms. Apgailestavo, kad moralė atsilieka nuo techninės pažangos: gaminamos milžiniškos moderniškų ginklų atsargos, tam reikalui išleidžiamos milžiniškos sumos, o milijonai žmonių kenčia badą ir skurdą. Popiežius kreipėsi į visas pasaulio tautas bei vyriausybes, kviesdamas puoselėti savitarpio meilę ir visuotinę taiką. Iškilmėse dalyvavo ir Popiežiaus kalbos klausėsi per milijoną susirinkusių žmonių.
1967 m. vasarą Paulius VI atliko kelionę į Turkiją, kurios gyventojai musulmonai labiausiai priešiški krikščionims. Stambulo aerouoste Popiežių pasitiko Turkijos prezidentas, vyriausybės nariai, krikščioniškųjų Bažnyčių atstovai, musulmonų muftis ir žydų vyriausiasis rabinas. Sveikinimo kalboje prezidentas pareiškė, jog jam labai malonu savo krašte pasveikinti Taikos ir Meilės apaštalą. Stambule, nuvykus į ortodoksų katedrą, patriarchas Atenagoras drauge su aukštaisiais dvasininkais iškilmingai sutiko Popiežių ir įvedė į katedrą. Išreikšdamas brolišką meilę, patriarchas Atenagoras šešis kartus jį pabučiavo. Aplankęs Smirną, Popiežius nuvyko į Efezą, kur buvo gyvenęs šv. apaštalas Jonas ir paskutiniąsias dienas praleido Švč. Mergelė Marija ir Marija Magdalena. Kelionė į Turkiją dar labiau suartino Rytų ir Vakarų Bažnyčias ir sušvelnino santykius su musulmonais.
Tęsdamas savo misijų darbą, 1968 m. Bogotoje, Pietų Amerikoje, dalyvavo tarptautiniame Eucharistiniame kongrese, į kurį atvyko apie 1,5 milijono maldininkų ir apie 4000 dvasininkų. Popiežius įšventino 161 kunigą ir keliasdešimt diakonų. Kolumbijos prezidentas, sveikindamas Paulių VI, pareiškė tautos džiaugsmą ir dėkingumą, kad Popiežius apsilankė jų šalyje. Atsakomojoje kalboje Popiežius pažymėjo, jog Eucharistija yra meilės ir vienybės tarp Dievo ir žmonių simbolis. Ragino įgyvendinti socialinį teisingumą. Apie socialinės problemos aktualumą ir socialinių reformų reikalą kalbėjo žemdirbių susirinkime, į kurį buvo atvykę apie 30 000 žmonių, susitiko su diplomatiniu korpusu ir žurnalistais. Pabrėžė reikalą Lotynų Amerikoje vykdyti žemės reformą. Ragino bažnyčias savo žemes atiduoti varguomenei ir tuo padaryti pirmą žingsnį į žemės reformą.
1969 m. Tarptautinė darbo organizacija Ženevoje šventė 50-mečio sukaktį. Šios organizacijos vadovai, atsižvelgdami į Pauliaus VI susirūpinimą socialinėmis reformomis, pakvietė ir jį dalyvauti jubiliejiniame suvažiavime. Suvažiavimo dalyvių iškilmingai ir šiltai sutiktas, Popiežius pasakė kalbą, atkreipdamas dėmesį į žmogaus ir darbo santykį. Popiežius pabrėžė, jog ne žmogus turi tarnauti darbui, o darbas žmogui. Pasisakė prieš žmogaus išnaudojimą darbo procese.
Ta pačia proga aplankė Pasaulio tikybą tarybą, kurią sudaro protestantų ir stačiatikių Bažnyčių atstovai. Šios tarybos narys buvo aplankęs Popiežių Romoje, dabar Paulius VI revizitavo. Nuoširdiems ryšiams pareikšti Ženevos miesto parke drauge su protestantų ir stačiatikių atstovais jis meldėsi už taiką. Kelionė į Ženevą parodė didėjantį Apaštalų Sosto tarptautinį vaidmenį, sykiu sustiprino ryšį su Pasaulio tikybų taryba.
Paulius VI labai palankiai žiūrėjo į Afrikos tautų išsivadavimo kovą. Lankydamas kitus žemynus, negalėjo išskirti Afrikos ir 1969 m. nuvyko į Ugandą, kur 1886 m. už viešą katalikų tikėjimo išpažinimą buvo gyvi sudeginti 22 misionieriai. Tiems kankiniams atminti netoli sostinės KamPalos buvo pastatyta bažnyčia. Pašventinti tos bažnyčios altoriaus ir atvyko
Paulius VI. Iškilmėse dalyvavo 7 Afrikos valstybių prezidentai, 11 kardinolų, 120 vyskupų ir šimtai korespondentų. Atsakydamas į Ugandos prezidento kalbą, Paulius VI palinkėjo, kad Afrikoje suklestėtų kultūra, įsigalėtų broliška meilė ir taika. Dalyvavo sušauktoje vyskupų konferencijoje ir konsekravo 12 Afrikos vyskupų. Ugandos vyriausybė, pagerbdama Popiežiaus apsilankymą, nukalė medalį su 12-os kankinių ir Pauliaus VI atvaizdais, išleido monetas bei pašto ženklų seriją. Paulius VI pareiškė, kad kelionė į Ugandą jam buvo labiausiai paguodžianti.
Pati tolimiausia (46 ooo km) ir ilgiausiai užsitęsusi (16 dienų) buvo Pauliaus VI kelionė į Tolimuosius Rytus: 1970 m. jis aplankė Iraną, Bangladešą, Filipinus, Samoso salą, Australiją, Indoneziją, Honkongą ir Šri Lanką. Tose šalyse daug vargo bei skurdo, dauguma gyventojų nėra susipažinę su Kristaus mokslu. Keliaudamas į šias šalis, Paulius VI norėjo susitikti su įvairių tautų bei šalių atstovais ir valstybių vadovais. Jis norėjo išgirsti jų žodį, o kartu skelbti Kristaus mokslą. Nors Popiežius buvo sutinkamas valstybių vadovų, bet pareiškė, jog jo kelionės tikslas ne politinis, o religinis - skelbti Kristaus mokslą, kviesti visus žmones puoselėti taiką, pažangą, tautų solidarumą bei savitarpio nuoširdumą. Atlikdamas šią misijų kelionę, Popiežius pasakė 50 pamokslų, įšventino kelis šimtus vietinių tautybių kunigų, dalyvavo 15-os Azijos šalių vyskupų konferencijoje.
Visose šalyse Popiežius buvo iškilmingai ir nuoširdžiai sutinkamas. Tik Filipinuose lankymasis buvo sudrumstas: kai šalies prezidentas Markosas, dalyvaujant milijoninei žmonių miniai, sveikino atvykusį Popiežių, iš Bolivijos kilęs Benjaminas Mendoza, apsivilkęs kunigo sutana ir rankoje laikydamas kryžių, prasiskverbė pro minią prie Popiežiaus ir, išsitraukęs ilgą malaizietišką peilį, smogė jam į krūtinę. Perpjovė sutaną ir lengvai kliudė krūtinę. Laimė, arti stovėjęs prezidentas Markosas greit susiorientavo - trenkė pasikėsintojui per ranką ir jį nustūmė. Mendoza čia pat buvo sulaikytas. Jis pareiškė, jog taip pasielgė norėdamas išgelbėti žmoniją nuo religinio tvaiko. Žmonių susijaudinimui aprimus, Popiežius ramiai padėkojo prezidentui ir pridūrė, jog atleidžia pasikėsintojui. Pasikėsinimas sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Mendoza buvo nuteistas kalėti 7 metus, bet Popiežiaus prašymu iš kalėjimo paleistas.
Lankydamas įvairias šalis, Paulius VI norėjo parodyti, jog Bažnyčia rūpinasi visa žmonija, jog ji nori tarnauti visoms tautoms ir visiems žmonėms. Jis ragino visas tautas bendradarbiauti ir saugoti taiką. Todėl ne be pagrindo jis vadinamas taikos ir meilės popiežiumi.
Paulius VI labai sielojosi dėl sunkumų, kuriuos patiria Bažnyčia socialistiniuose kraštuose. Nemažai rūpinosi jiems padėti. Dėl tų pastangų Jugoslavijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje priespauda sumažėjo ir Bažnyčios veikimas tapo kiek lengvesnis. Buvo kontaktų ir su TSRS vyriausybe. Tarybų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas N. Podgornas bei užsienio reikalų ministras A. Gromyka lankėsi Vatikane, o popiežiaus legatas O. Kazarolis buvo nuvykęs į Maskvą, bet katalikų padėtis nepasikeitė.
Didelį palankumą Paulius VI rodė lietuvių tautai. Šv. Petro Bazilikoje Romoje leido įrengti Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčią ir pats dalyvavo jos pašventinimo iškilmėse. Žinojo ir atjautė Lietuvos vargus ir tai ne kartą yra parodęs, priimdamas audiencijose lietuvius vyskupus bei maldininkus, taip pat kitomis progomis. Didelio palankumo gestą lietuviams yra padaręs 1978 m. Velykų šventės proga - sveikindamas pasaulio tikinčiuosius įvairiomis kalbomis, pasveikino ir lietuviškai.
Popiežiaus Pauliaus VI veikla buvo plati ir gili. Jis atliko tokius darbus, už kuriuos dažnai yra vadinamas Didžiuoju popiežiumi. Audrų metu jis tvirtai laikė Bažnyčios vairą, apgynė nenykstamas žmogiškojo gyvenimo vertybes, išsaugojo tikėjimą ir Bažnyčios vienybę. Jam visai tinka šv. apaštalo Pauliaus žodžiai:
Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išsaugojau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos teisingasis Teisėjas... (2 Tim 4-7, 8).
[Parengė Ada Urbonaitė]
