DAR NIEKENO NEPAMINĖTAS “SUKILIMAS”
(EPIZODAS IŠ 1919 METŲ GYVENIMO FRONTE)
KALPAS UOGINIUS
Mūsų nepriklausomybės kovų aktyvus dalyvis, savanoris-kūrėjas, Vyties Kryžiaus ir kitų ordinų kavalierius, redaktorius Stasys Butkus, savo nepriklausomybės kovų atsiminimų knygoje “Vyrai Gedimino Kalne” nekartą pamini ano meto mūsų kariuomenėje tarnavusius karininkus, nemokėjusius lietuviškai ir... nekreipusius dėmesio į jų valdžioje buvusių kareivių aprūpinimą. Stasiui Butkui, su tokiais susidūrus, net... plaukai šiaušdavosi... (psl. 147, 213, 214). Visai patikima. Taip galėjo būti, nes St. Butkus, buvo ne tik nuoširdus patriotas lietuvis, bet ir prityręs, kovose užgrūdintas karys, matęs, kaip sakoma: ir “šilto ir šalto”. Ta proga prisimena man ano meto iš fronto užnugario kareivių būklės epizodas, bemažko virtęs kruvinu susikirtimu, taipgi tik labiausiai dėlto, kad lietuviškai nekalbėję vadai, vargdienio lietuvio kareivio neužjautė, nesuprato.
1919 metų vasarą (liepos — rugpjūčio mėn.) atskiras Marijampolės batalionas, vadovaujamas narsaus karininko savanorio-kūrėjo Jurgio Butkaus, kovojo bolševikų fronte. Bataliono ūkio skyrius ir ūkio kuopa (tada vadinosi “neeiline” kuopa), tuomet stovėjo Rokiškio grovo Przezdzieckio dvare. Rūmų 2-me augšte kelis kambarius užėmė ūkio skyriaus raštinė, karininkai, raštininkai. Ūkio kuopa tilpo vieno augšto mūro pastate, rytinėje rūmų pusėje. Ūkio skyriaus viršininkas buvo karininkas Jeronimas Stankunavičius, iždininkas karo-vald. Fridrichas Rotcas (Rohtz): ūkio kuopos vadas — karininkas Povilas Plikutis (Plikuc). Nors pastarojo pavardė lietuviška, bet jis, kaip ir Rotcas, beveik visaį nemokėjo lietuviškai. Kalbėjo tik rusiškai. Tik su kar-ku Stankunavičium buvo galima susikalbėti lietuviškai ir tai tik šančiškių žargonu. Karininkai su kareiviais kalbėtis vengdavo, o jei kuriam kada neišvengtinai prisieidavo — naudojosi raštininkų ar puskarininkių pagalba. Toki dalykai, savaime suprantama, neigiamai veikė vadų ir valdinių santykius, o apie koki bendravimą — jokios kalbos negalėjo būti. Kar. Plikutis, kaip vėliau paaiškėjo, jokio karo mokslo nebuvo ėjęs, kareivių psichologijos bei karo pedagogikos visai nepažino. Visoki kareivio reikalai jam buvo svetimi. Jis tesirūpino tik savimi: buvo dabita ir mėgo išgerti. Ūkio kuopoje tuomet tarnavo augšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo ir ypač didelėmis kojomis savanoris eil. Tarnauskis, žemaitis. Kelis mėnesius kuopoje jis vaikščiojo basas, vilkėjo savo iš namų atsineštais drabužiais. Jau gerokai buvo apiplyšęs. Tik kepurę turėjo valdišką, uniforminę. Kiti kareiviai jau buvo šiaip taip aprengti ir apauti. Kuopoje Tarnauskis buvo naudojamas visokiem “juodžiausiem” darbam. Galiausia jis buvo paskirtas “piemeniu”: ganė iš Suėmimo Komiteto gaunamą maistui “gyvą mėsos svorį”, raguočius.
Tokioje būklėje eil. Tarnauskis, ilgainiui ėmė nesikęsti, pradėjo dejuoti, “zirzti” ir draugų pakurstomas, pradėjo “klabenti” kuopos vadą, primindamas šiam savo teisę būti aprūpintam lygiomis su kitais kareiviais. Kuopos vadas jį, “po matuške” sukeikęs,pravarydavo pas viršilą, atseit, kreiptis komandos tvarka. Viršila Baltrušaitis, buvęs caro kariuomenėje podpraporščikas, stiprokai sirgo “didybe”: steką po pažastim pasispraudęs, vaikštinėdavo sau, kuopos vadui bepataikaudamas; besitikėdamas greitai būti pristatytu pakelti leitenantu ir belaukdamas iš kuopos vado tinkamos pakėlimui atestacijos. Tarnauskį jis visada nukreipdavo pas būrininką. Būrininkas, vyr. psk. Kudirka, taipgi buvo tarnavęs rusų caro kariuomenėje puskarininkiu, “bojavas” vyras, suvalkietis. Abu pastarieji lietuviška į gerai mokėjo, bet tik būri-ninkas teat jautė ir suprato mūsų eilinį Tarnauskį, jo sielvartą, reikalus. Deja, būrininko galia aprūpinimo srityje nedaug tegalėjo padėti, o viršila, kaip jau žinome, vengdamas nepatikti vadui, kratėsi Tarnauskiu, ir taip Tarnauskio reikalas pirmyn nėjo.
Kartą, berods rugpjūčio 15-os dienos šventės proga, ūkio skyriaus viršininkas su iždininku buvo kur tai svečiuosna išvykę. Karininkas Plikutis pavadavo ūkio viršininką, atseit, vietoje buvo vyriausiuoju kariniu viršininku. Kareiviam buvo liepta apsitvarkyti, kuopos rajonas buvo apšvarintas, bendrai “kvepėjo” šventadieniu. Tik eil. Tarnauskio nuotaika tebebuvo kasdieniška: jis buvo basas ir apiplyšęs, ir dėl to gerokai susijaudinęs.
Būrininkas Kudirka suprato kareivio sielvartą ir nutarė su tokio “liūdno veido riteriu” prisistatyti kuopos vadui einančiam ūkio viršininko pareigas, prašant jį aprūpinti kareivį mundiruote ir avaline. Nes tokiu būdu, jiems atrodė, būtų kreiptasi lyg į patį ūkio skyriaus viršininką, atseit, augščiausią aprūpinimo instanciją batalione. Intencijos buvo gražios, bet nesėkmingos. Vos tik išėję iš kareivinių, rajone jie pamatė karininką Plikutį ir teisiog nuėjo pas jį.
Priėję jie prisistatė ir Kudirka, berodydamas į nuliūdusį, basą ir apiplyšusi Tarnauskį, energingai, paskubomis (buvo greitakalbis) pradėjo dėstyti reikalą ir raportą baigė klausimo formoje: “Kada gi pagaliau ir kas aprūpins jūsų kuopos kareivį, jam teisėtai priklausančiais daiktais? Juk tai jūsų tiesioginė pareiga!” Kuopos vadas įsižeidė. Jam nepatiko būrininko tonas. Jis savo papratimu “išsvolačiavo” vyr. psk. Kudirką, iškoliojo jį “po matuške” ir sukomandavo: “Aplink!” Būrininkui kantrybės taurė persipildė. Jis irgi įsižeidė ir, pabrėždamas, kad einąs savo tarnybos pareigas, paprašė kuopos vadą elgtis su juo mandagiau ir taip bjauriaį nekolioti. Tada Plikutis smogė jam veidan. Kudirka atsilygino tuo pačiu. Plikutis griebėsi už pistoleto, bet čia buvęs milžinas Tarnauskis sugriebė jį už rankos ir pistoletą atėmė. Akimirksniu iš visų pusių subėgo daugiau kareivių ir kilo “ermyderis”. Pasigirdo grasinimų Plikučiui, “lenkui”, išperti kailį, už kėsinimąsi prieš tėvynės gynėją. Baltrušaitis, išgirdęs triukšmą, tuojau kur tai pasislėpė. Plikutis gi, ištrūkęs iš kareivių “apsupimo” pabėgo į ūkio skyriaus raštinę, iš kur pro langus tas scenas jau sekė du ūkio skyriaus raštininkai. Vienas jų buvau aš.
Niekas Plikutį nesivijo. čia atbėgęs, jis buvo labai susijaudinęs, kažką murmėjo, minėjo karo lauko teismą ir vis apsispjaudydamas kartojo... “mat, mat”... bet kas daryti nebežinojo.
Truputį aprimęs prisijungė prie bežiūrinčių pro langus raštininkų ir pamatė: kareiviai su šautuvais ir net su kulkosvaidžiais (buvo du remontuojami, palikti kitų kuopų) iš kareivinių bėgo laukan ir gulė grandinėn, prisidengdami rūmų aikštės tvoros pamatais, rikiuodamiesi Rokiškio miesto kryptimi. Iš karto nesupratome, kas tai, kodėl toks pasirengimas? Karininkas Plikutis išsiuntė mane pas būrininką Kudirką sužinoti, ką visa tai reiškia. Kudirka paaiškino, kad jam ir kareiviams suprantama, jog Plikutis tokio įžeidimo (smūgio veidan) būrininkui nedovanos. Taipgi jis matė, jog visi kareiviai stoja už būrininką. Jų nuomone, vienintelė Plikučiui išeitis buvo kreiptis į Rokiškio komendantą pagalbos. Tas gi galįs atsiųsti kuopą kareivių neva “sukilusios” ūkio kuopos malšinti. O būrininkas su savaisiais nutaręs nepasiduoti “svetimiems” ir todėl, dėl visa ko, užėmę poziciją ir pasiruošę gintis iki “paskutiniojo kraujo lašo”. Mūsų kareiviai žinojo, kad Rokiškio komendantas (K-kas Starkus) yra latvių kilmės, todėl ir pastarojo nekentė. Esą, buvęs žiaurus su kareiviais.
Kai sugrįžęs visa tai papasakojau Plikučiui, jis buvo nustebęs būrininko Kudirkos apsukrumu. Iš tikrųjų jis planavęs kreiptis į Rokiškio komendantą prašyti atsiųsti komandą padėti jam sukilusius kareivius sutvarkyti, bet dabar supratęs jo “priešo” Kudirkos planą ir pamatęs “rimtą” pasiruošimą gintis, savojo plano atsisakė. Raštininkai jam patarė apie įvykį pranešti bataliono vadui.
Jis paskambino bataliono adjutantui (Rakališkyje). Adjutantu tada buvo karininkas Liucijonas Vitkauskas. šis išklausęs ramiai patarė: kareivių “nekaitinti”, mėginti sueiti su jais į santykius geruoju ir pažadėjo apie įvykį pranešti bataliono vadui. Iš dvaro rūmų langų, kaip jau minėjau, visą laiką buvo stebima, kas darosi Kudirkos “fronte”. Kareiviai buvo išsidėstę lauke vilnin kautynėms. Kudirka sekė kelią iš miesto į dvarą, o Baltrušaičio vis dar niekur nesimatė. Tokia padėtis užtruko apie 3 valandas.
Staiga dvaro rūmų aikštėn, taigi ir į “neeilinės” kuopos kareivių užimtas pozicijas, įjojo bataliono vadas karininkas Butkus, raitųjų žvalgų komandos viršininko (Z. Rumšos ar Jurgio Kiaunės?) lydimas. Kuopos rajonas tuoj raitųjų žvalgų buvo apsuptas. Mūsų Kudirka pirmas prisistatė bataliono vadui, o po jo atsirado ir Baltrušaitis. Bataliono vadas su jais kalbėjosi, ką — mes negirdėjome. Nors bataliono vadas taipgi labai silpnai tekalbėjo lietuviškai, bet kaip narsų “frontoviką” kareiviai jį gerbė ir mylėjo. Bataliono vadas visą laiką sėdėjo balne. Pagaliau viršila išrikiavo kuopą. Tada ir Plikutis nuėjo su raportu pas bataliono vadą.
Bataliono vadas rankos jam nepadavė ir vis kažin ką mosikuodamas kalbėjo, kalbėjo... Paskui bataliono vadas pasakė “žodį” išrikiuotaį kuopai, įsakė Plikučiui tuojau pasirūpinti aprengti eil. Tarnauskį, nubaudė būrininką Kudirką 7 parom sunkaus arešto ir įsakė bausmę tuojau įvykdyti. Kitiems, jeigu ateityje drausmei nenusižengs, pažadėjo “amnestiją” ir taip nenulipęs nuo arklio vėl su savo raiteliais išjojo į fronto barą, kur matomai, padėtis buvo įtempta.
Tik bataliono vaduį išjojus, vyr. psk. Kudirką man buvo įsakyta nuvesti komendantūros daboklėn bausmei atlikti.
Vėliau to “sukilimo” reikalu buvo dar susirašinėjamą. Kuopos vadui Plikučiui už “netaktišką su kareiviais elgesį” įsakyme buvo paskelbtas papeikimas. Keli kareiviai buvo perkelti į kitas kuopas. O viršila Baltrušaitis buvo pristatytas pakelti į leitenanto laipsnį.
Taip laimingai pasibaigė karininko Plikučio netaktišku elgesiu sukeltas “neeilinės” kuopos “sukilimas”, nors kitaip reikalams susiklosčius, jis galėjo pasibaigti net ir su kraujo praliejimu. Mat, su ugnimi žaisti pavojinga, o kas per daug — nesveika.
PASTABOS:
Gal po poros metų augščiau minėtas kapitonas Plikutis, komandavimo stažui, prieš pakeliant į majoro laipsnį, buvo paskirtas vienos rikiuotės kuopos vadu 6-me pėst. Pilėnų Kunigaikščio Margio pulke. Kuopai teko kovoti prieš lenkus. Kuopos vadas Plikutis kautynėse nedalyvavo: iš baimės kur tai pasislėpė, palikęs kuopą be vadovybės. Tose kautynėse žuvo vienas leitenantas ir nemaža kareivių. Kautynės buvo pralaimėtos. Plikutis už tai buvo patrauktas Kariuomenės Teisman. Betardant, paaiškėjo, jog jis niekada jokio karinio mokslo nebuvo ėjęs, o karininko laipsnį buvo pasisavinęs.
Kiek jis gavo ir ar iš viso gavo kalėjimo nežinau. Rodos 1922 m. man teko dalyvauti Alytuje II-os baterijos šventėje. Vienoje kareivinių salėje buvo šokiai. Aplinkui spoksojo pėstininkų pulko kareiviai. Jų tarpe aš pamačiau ir Plikutį; dabar jau eilinį. Kaip buvusį savo kuopos vadą priėjęs pasveikinau ir trumpai pasikalbėjau. Lietuviškai jis vis dar nebuvo išmokęs, bet jau šiaip taip “keverzojo”, o “jobsėti” vis dar nebuvo nupratęs. Jis man tarp kitko pasakė: “Vot, tu tada buvai kareivis, o aš karininkas, o dabar tu karininkas, o aš kareivis”. Nebuvo man įdomu su juo ilgiau šnekėtis ir aš jį palikau.
Kudirka, atitarnavęs kariuomenėje, sugrįžo į tėviškę ir ten ūkininkavo.
Buvęs bataliono vadas, vėliau pulko vadas, plk. Butkus dabar yra Čikagoje.
