SPALIO REVOLIUCIJOS DIENOMIS
A. NOVAITIS
1917 m. vasarą įstojau į Aleksiejaus Karo Inžinerijos Mokyklą Kijeve. Kadangi buvau atvykęs iš fronto, tai mokyklos vadovybei kritau į akis ir buvau paskirtas dešimtosios kariūnų laidos vyresniuoju (rusiškai — staršim desiatovo prijoma).
Mokykla buvo visiškai nauja — dar ne viskas joje buvo baigta įrengti, dar vyko kai kurių pagelbinių trobesių statyba ir visas rajonas tebebuvo tvarkomas. Bet mokykla jau buvo išleidusi 8 laidas; devintoji laida sudarė vyresnįjį kursą, o dešimtoji — jaunesnįjį. Kadrai rikiuotės pratimams, kaip paprastai karo mokyklose būna, buvo iš vyresniojo kurso, gi teoretinėse pamokose visai dešimtai kariūnų laidai teko vadovauti man.
Pradžioje viskas buvo nauja, įdomu, reikėjo ir rūpestingumo ir nervų įtempimo. Po keletos savaičių dauguma pareigų virto kasdieniška, nervai atslūgo, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi. Savijauta, gyvenant gražioje mokykloje, ir darbo sąlygos buvo geros.
Tačiau visa tai greit subyrėjo, kaip kortų namelis, kaip sapnas. Mat, visame didžiulės Rusijos plote reiškėsi vis nauji revoliucijos prajovai, politinis gyvenimas virte virė; keitėsi vadai fronte, o politiniai veikėjai — Petrograde. Protarpiais mokyklos viršininkas surinkdavo kariūnus į aktų salę painformuoti, kas dedasi vidaus politiniame gyvenime, kodėl vyksta pakeitimai vyriausioje kariuomenės vadovybėje. Mieste pradėjo sklisti gandai, kad kairieji elementai ruošiasi naujam sukilimui; kad pontonierių batalionas ruošiasi išeiti prieš Kerenskio vyriausybei ištikimus dalinius, kurie, savo ruožtu buvo priversti sustiprinti budrumą, pasiruošti gintis.
Vieną dieną, spalio mėn. antroje pusėje, gavau nepaprastą įsakymą nutiesti lauko telefono liniją į Konstantino Pėstininkų Karo Mokyklą, nes miesto telefonais nebegalima buvo pasitikėti. Keturių kariūnų padedamas, įsakymą išpildžiau patenkinamai, nes fronte buvau susipažinęs su lauko telefonų įtaisymais.
Inžinerijos mokykla buvo priemiestyje, Pečiorsko kalvotoje vietovėje — netoli Kijevo-Piečorskaja Lavra vienuolyno. Toji vieta buvo atskirta nuo miesto gilia dauba, kurios dugne tekėjo upokšnis. Daubos šlaitai buvo tankiai apaugę krūmais ir medžiais ir suskirstyti tvoromis. Apačioje, prie upokšnio, buvo nedideli nameliai. Vykdant įsakymą, mums su telefono kabeliu teko nusileisti apaugusiais šlaitais žemyn, išlįsti pro tvoras, pereiti į upokšnį ir jo antroje pusėje pasikelti augštyn, kad būtų galima pasiekti kaimyninę pėstininkų karo mokyklą, apie 1 1/2 km oro linija. Dienos metu kliūtys nesunkiai nugalimos. Mūsų telefono kabelio, atrodė, niekas negalėjo pastebėti. Slaptoji telefono linija veikė gerai.
Nerimas mieste didėjo. Lenino šalininkai plėtė savo darbą Petrograde. Jo šalininkų skaičius augo visame krašte. Neatsiliko nė Kijevas. Pontonieriai pasidarė aiškūs bolševikų šalininkai. Mokykloje buvo paskelbtas pavojaus stovis. Kariūnai nebenakvojo miegamuose kambariuose, o turėjo budėti pilna apranga apatinio augšto koridoriuose. Kiekvieną akimirką galėjo būti staigmena. Visi buvome susijaudinę ir išvargę. Ypač buvo neramu ir netikra, nes mokyklos vadovybė nerodė didesnės iniciatyvos, kitaip tariant, nepasitikėjome vadais.
Nuovargis padėjo man užmigti. Tai buvo trečioji pavojaus naktis. Po vidurnakčio per miegą išgirdau savo pavardę: “N., kelkis! Reikia patikrinti telefono linija, nebėra ryšio su Konstantino Karo Mokykla!..” Nakties tylumoje, patamsy, staiga pažadintam iš miego, šis įsakymas skambėjo, kaip pasmerkimas miriop. Iš susijaudinimo drebėjau... Tačiau reikia įsakymas vykdyti: nutiesiau liniją, nenuostabu, kad man dera ją patikrinti, koks pavojus bebūtų. Surinkau tuos pačius kariūnus, su kuriais tiesėm liniją. Kietai spausdami rankose šautuvus, išslinkome iš mokyklos rajono. Tamsu, nors į akį durk. Kai kur mieste girdėti reti šūviai ir matyti blykčiojimai. Kabelio visiškai negalima įžiūrėti. Ven tik laikydamas jį rankoje ir slinkdamas pagal jį, surandu kryptį. Perlipame per mokyklos tvorą, pradedame leistis pakalnėn, žingsnis po žingsnio slenku pirmyn. Nepaleidžiu kabelio iš rankos, nes jeigu paleisčiau, pamestumėm kryptį. Kas keliasdešimt žingsnių įjungiu savo kontrolinį telefono aparatą ir skambinu. Vis atsiliepia mūsų mokykla. Kiekvienas mokyklos budėtojo atsiliepimas — lyg tam tikras paskatinimas tęsti darbą, drauge ir parama, jeigu būtų pavojus. Taip nuslenkame iki upokšnio, pereiname per jį ir pradedame keltis priešingu šlaitu augštyn. Slenkame patyliukais, susižinodami tarpusavy pašnibždomis. Nors akys šiek tiek prie tamsos priprato, tačiau tik artimieji siluetai šiek tiek matyti. Vis slenkame pirmyn. Šai dar viena tvora perlipta. Aš vėl įjungiu savo telefoną. Atsiliepia... Konstantino Karo Mokykla; mūsų mokykla tyli. Reiškia, mes atsidūrėm už sugadintos vietos, jos nepastebėję, nors, kaip man atrodė, nutrukusios vielos neužtikome, nes aš nebuvau paleidęs kabelio iš rankos. Slenkame atgal. Už keletos žingsnių užčiumpu mazgą. Tą patį akimirksnį čia pat girdžiu svetimą komandą: Stok? (rusiškai — stoi!). Automatiškai komanduoju saviesiems: užtaisyk! Sutrata užtaisomų šautuvų spynos. Girdisi bėgančių žmonių žingsniai. Tai akimirksnis, kuris mūsų grandžiai buvo likiminis. Jis buvo siaubingas, atrodė be galo ilgas, man neužmirštamas. Kiek atsipeikėjęs ir įsitikinęs, kad mūsų laukęs priešas pabėgo, vėl suradau pamestą kabelį ir mazgą; atrišau jį, taisyklingai sujungiau galus ir, kai įjungiau savo aparatą, iš karto atsiliepė abidvį mokyklos. Taip gera pasidarė, lyg būtume grįžę į savųjų tarpą. Taip ryšis vėl buvo užmegztas. Mūsų darbas baigtas. Grandis pasiekė Konstantino mokyklą, nes ji buvo mums arčiau nuo įvykio vietos. Čia mes atsipeikėjome nuo įtempimo ir sunkaus nakties žygio. Rytui auštant, grįžome per miestą į savo mokyklą. Šis nakties įvykis buvo raportuotas mokyklos vadovybei ir plačiai komentuojamas kariūnų tarpe palankia mums prasme.
Už poros dienų prasidėio kruvina komunistų revoliucija. Vienas mokyklos būrys buvo pasiųstas Konstantino mokyklos įgulai sustiprinti. Mes apsikasėm savo mokyklos rajone. Fronte man buvo tekę vadovauti apkasų kasimo darbams, bet neteko kastis mieste, parke. Visą naktį vyko pekliškas šaudymas. Mes taipgi šaudėme. Kas buvo tas priešas, kuris mus apšaudė, nematėme. Ar tas kabelis, dėl kurio mano grandis turėjo vargo porą naktų prieš tai, buvo kam reikalingas ir ar juo pasinaudojo bent kas, — nežinau. Rytui auštant, atėjo žinia, kad Kijeve visą valdžią perėmė Ukrainos Rada. Atseit, atsirado nauja, lig tol nebuvusi, trečioji jėga, nieko bendra su komunistais neturinti. Mūsų mokykla tuojau buvo paleista. Kiekvienas kariūnas turėjo teisę vykti, kur tik jis norėjo. Aš pasirinkau kelią atgal į frontą — per Voronežą ir Maskvą.
Prieš išvykdamas patyriau, kad kautynių metu mieste keli mūsų mokyklos kariūnai buvo sužeisti; Konstantino Mokykla smarkiai nukentėjo: komunistai atakavo mokyklą ir galbūt būtų paėmę, jeigu ne trečioji jėga — ukrainiečiai.
Atvykęs į Voronežą, dar dėvėjau kariūno uniformą. Tik keletą d;enų vėliau turėjau apversti antpečius, kad nesiskirčiau nuo masės eilinių kareivių. Tokį maskaradą teko padaryti, nes bolševikai laikė savo didžiausiais priešais kariūnus, kurie atkakliausiai gynė Kerenskio vyriausybę. Apie tai, kokia neapykanta degė kareivių krūtinėse prieš kariūnus, man teko įsitikinti, važinėjant traukiniu iš Voronežo į Maskvą. Revoliuciniai kareiviai pasakojo vieni kitiems apie kovas su “kontrrevoliucionieriais” ir kaip jie tuos Kerenskio šalininkus šaudė, badė, žudė. Mane šiurpas ėmė: aš, kariūnas, tik su apverstais antpečiais. Apsimečiau miegantis augštutinėje lentynoje, kai jie apačioje “smaguriavo” dėl kariūnų žudymo.
Maskvoje Kremliaus sienos buvo apkarstytos komunistų pergalės raudonomis vėliavomis. Kremliaus pasieny buvo matyti švieži palaidotų komunistų kapai. Nejauki ir baisi atrodė man Maskva, pilna palaidų demoralizuotų karių. Skubėjau į frontą, kur tikėjaus dar rasti kitokią aplinką. Fronte, iš tikrųjų, dar laikėsi tvarka ir drausmė, tačiau neilgai.
