KĄ GALVOJA RUSŲ GENEROLAI?
J. Skardis
Vakariečių kariniai vadai jau seniai suprato, kad sovietų galvojimas yra visiškai skirtingas nuo pokarinio vakariečių galvojimo. Buvo manyta, kad rusai yra sustingę ir apsikasę II-ojo Pasaulinio karo patyrimuose ir nesugeba suprasti painiavos, kurią įnešė karybon naujieji branduoliniai ginklai. Tačiau jau šią vasarą JAV Gynybos departamento analizuotojas ir sovietų karinės literatūros specialistas Raymond L. Garthoff savo kruopščioje studijoje apie sovietų karinę doktriną, pareiškė visai skirtingą nuomonę.
Savo knygoje “Soviet Strategy in the Nuclear Age” (sovietų branduolinio amžiaus strategija) R.L. Garthoff sako, kad sovietų karinė doktrina nuo Stalino mirties 1953 m. yra padariusi milžinišką šoksnį — nuo durtuvo amžiaus į termobranduolinį amžių. Šis sovietų šoksnis neatvedė tačiau sovietų generolų arčiau prie dabartinės JAV karinės doktrinos, o faktinai tik nukreipė rusus visai kita kryptimi.
R.L. Garthoff, kurio knyga yra pagrįsta šimtais paaiškinimų, nurodymų ir informacijų iš sovietinės karinės spaudos, ir paremta jo asmeniniais pasikalbėjimais su sovietų karininkais, šitaip aprašo sovietų įsivaizduojamą ateities karą:
Pirmieji strateginiai smūgiai padaryti modernių sprausminių bombonešių, tarpkontinentinių ir vidutinių nuotolių raketų ir povandeninių laivų vairuojamų raketų sunaikins abi puses. Tačiau abipusiškas sunaikinimas, sovietų nuomone, nereikštų abiejų pusių pralaimėjimą. Pirmieji smūgiai sunaikintų daugumą priešo strateginių oro ir vairuojamųjų raketų bazių. Didesnieji miestai ir pramonės centrai taip pat sunkiai nukentėtų. Gali būti panaudoti net radiologiniai ir bakteriologiniai ginklai.
Tačiau šis milžiniškas abipusis sunaikinimas greičiausiai sunaudotų didesnę dalį atitinkamų tolimo veikimo oro jėgų ir vairuojamų raketų taip kad tolimesni šių ginklų veiksmai abiejose pusėse kaip ir nebeegzistuotų. Čia gi prasidėtų pati kritiškoji ir sprendžiamoji karo fazė, kurią silpnoji ar blogai pasirengusioji pusė pralaimėtų. Tačiau, reikia manyti, karas bus vedamas tarp gerai pasirengusių didžiųjų pasaulio galiūnų ir šioji karo fazė dar nenustatys laimėjančios ir pralaimėjančios pusės.
Taktinės oro jėgos ir raketos, kurių tikslas yra priešo karinių jėgų sunaikinimas apytikriai ligi 1000 mylių atstumo nuo kariaujančių valstybių sienų, irgi smogtų abipusius branduolinius smūgius. Gi pats svarbiausias dalykas kuris galėtų visą karą pasukti sovietų pageidaujama kryptimi ir iš karto parodytų abiejų kariaujančių pusių karinių jėgų nesibalansavimą, tai būtų sovietų žemyno kariuomenės persvara.
Komunizmo grėsmė pasauliui — atominės raketos parade Maskvoje, Raudonojoje aikštėje
Kadangi sovietų žemyno karinės jėgos yra žymiai didesnės ir plačiau išdėstytos, tai po pirmųjų karo smūgių išlikusios jų armijos būsią pajėgios nugalėti mažesnes ir proporcingai nukentėjusias vakariečių žemyno mažesnes karines jėgas.
Pačioje karo pradžioje sovietai stengtųsi kuo greičiausiai užimti laisvojo pasaulio Eurazijos kontinentą ir išnaudoti visus užimtųjų žemių turtus ir išteklius kuriuos dar rastų, kad atstatytų karo pradžioje patirtus nuostolius. Visas nuniokotas ir sumažėjęs laisvasis pasaulis visiškai pasidarytų priklausomas nuo vakarinės hemisferos.
Dabartinis karinis galvojimas ir padėties įsivaizdavimas būsimo pasaulinio karo atveju JAV sustoja prie abipusiško naikinančio branduolinio karo taško. Kodėl gi sovietų galvojimas ir padėties įsivaizdavimas peršoka šią kliūtį ir šitame taške nesustoja? Ar todėl, kad sovietai nesupranta ir neįsivaizduoja termobranduolinių ginklų karo pasekmių?
Į šį klausimą R.L. Garthoff turi tokius paaiškinimus.
Karinis pralaimėjimas ir nuostoliai, kuriuos Sovietų Sąjunga iškentėjo 1941 m. galima būtų lyginti nuostoliams, kurie sektų branduolinį karą. Tokių nuostolių ir pralaimėjimo nepatyrė nė viena didesnė valstybė moderniaisiais laikais. 1941 m. vokiečiams užpuolus Sov. Sąjungą, sovietai prarado apie 40 procentų savo gyventojų kontrolę, apie 40 procentų savo maisto ir grūdų gamybos, apie 60 procentų savo anglies, geležies, plieno ir aliuminijaus gamybos ir nemažiau 95 procentų savo pagrindinės svarbiausios karinės pramonės. Per trumpą laikotarpį 1941 m. sovietai neteko virš 4 milijonų savo kareivių ir virš dviejų trečdalių savo tankų ir lėktuvų. Branduolinis sunaikinimas gali būti dar didesnis, tačiau Sav. Sąjunga išgyvenusi tokią nelaimę ir krizę kare su vokiečiais 1941 m. išsilaikė ir net laimėjo karą.
JAV karinis tikslas yra tiktai sulaikyti ir nugalėti puolėją. Gi rusų kariniai tikslai yra suformuluoti tokiais pagrindais, kad sovietinę jėgą reikia stumti pirmyn visokiausiais keliais ir būdais, kurie bus atrasti tinkami kol pačios Sov. Sąjungos išsilaikymas ar išlikimas nėra pavojuje. Sovietai nenumato, kaip jie galėtų okupuoti ar kontroliuoti JAV, tačiau jie numato kad jų pergalė ir visos Eurazijos užėmimas gale karo pastatys juos akis akin su amerikiečiais geresnėje pozicijoje, kokią dabar sovietai turi. Tai yra vizija — fantazijos kūrinys, kuris tačiau duoda pasitikėjimo sovietiniams kalbėtojams ir kuris varo rusų diplomatiją.
Jeigu rusai ir yra numatę, kaip jie kovotų didelį ar pasaulinį karą, tai dar nereiškia, kad jie tokio karo nori. Sovietai puikiai žino, kad yra įvairių karų rūšių, kuriais jie gali laimėt, net nerizikuodami savo raudonosios imperijos sugriuvimu.
Jie neleidžia branduoliniams ginklams nustelbti paprastuosius, ligi šiol buvusius ginklus, ir tuo jie išlaiko savo milžinišką pirmumą kariauti paprastus (ne atominius ar branduolinius) karus. Sovietai viešai skelbia, kad maži ar riboti branduoliniai karai yra negalimi — neįmanomi, tačiau Garthoff yra įsitikinęs, kad sovietai, kaip teoretiškai, taip ir praktikoje yra pasirengę ir tokiems karams.
Rusų teorijos lankstumas gali būti pavaizduotas sekančio pavyzdžio. Daugelis vakariečių karinių vadų yra įsitikinę, kad branduoliniai ginklai pėstininkų rankose sumažina žmonių jėgos reikalą, nes branduoliniai ginklai žymiai padidina ugnies jėgą. Gi rusai generolai yra įsitikinę, kad branduoliniai pėstininkų ginklai padidina gyvosios jėgos reikalingumą, todėl kad reikės daugiau kareivių pakeisti ir papildyti sunkesnius ir didesnius žmonių nuostolius. Tokiu būdu ir turime dideles rusų armijas, kurios gali kovoti ir branduolinį ir paprastą karą.
Kitas dalykas ir skirtumas nuo vakariečių yra civilinė gynyba. Amerikiečiai jei ir turi planus, tai nieko rimtesnio nepradėjo dėl slėptuvių ir kitokių priedangų statymo branduoliniam karui pasirengti. Gi rusai, Garthoff nuomone, jau padarę daugiau radikalų žingsnį decentralizuodami savo pramonę, kad sumažintų nuostolius branduolinio karo atveju.
Garthoff galvoja, kad Chruščiovo pramonės vadovybės decentralizavimo programa yra sujungta su fizine pramonės decentralizacija grynai kariniais sumetimais.
Sovietų karinė teorija gali pasirodyti ir klaidinga, tačiau, Garthoff nuomone, nėra kvaila ar atsilikusi. Sovietų generolai labai atsargiai egzaminuoja naujus ginklus sovietų politinių tikslų šviesoje, o tuos tikslus nustato sovietų politiniai vadai, kurie visą laiką galvoja ne tik kaip išsilaikyti, bet ir dar apie tolimesnį išsiplėtmą, o tai duoda pasitikėjimą sovietų diplomatams, kurie šiandien plečia sovietų jėgą ir galią mažesnėmis išlaidomis ir mažesne rizika, negu tikrasis karas.
