PO AMŽIŲ DANGUM

BALYS AUGINAS

Lietuvos Kariuomenės 40-šimtai sukakčiai

HEROINĖ VALANDA

Pro šimtmečių voratinklius, pro laiko drobių rietimus 
Matau iš praeities auksuotų rėmų žvelgiantį į mus
Savosios žemės brolį — milžiną, šviesplaukį —
Kai žygių jo istorijos lapus vidunaktį vėlai
Vartau—girdžiu šlamėjimą sparnų—lyg sakalai
Iš apleistų piliakalnio gojelių būtų čia suplaukę —

Po amžių dulkėmis aprūkusiu dangum 
Čia jo kančios įmintos pėdos žėri mums,
Kaip nerūdijančio žvaigždyno žalvarinės sagtys —

NŪNAI

Kai sminga mėnesio pūkais ir bunda šimtametės naktys, 
Ir vėjų gentkartės išpusto metų, tolumas—
Aš jį akimirkai regiu bekopiantį keliu: —
Kaitria namų ugnim—lyg šimtas žemės saulių—dega melsvos akys—
Tai jis— tai mūsų protėvis sugrįžta tolimas
Saulėlydžio gaisrų išdegintom vagom —
Jis pina sakmę iš nužydusių dienų ir žuvusių šaulių,
Ir sausą kasdienybės smėlį jis sušlaksto aisčių kraujo apeigom—

PARADAS

Turgaus aikštėje dūdų orkestras:—
zvimbia širšėmis lėkštės metalo, 
senas būgnas vis kosti dusliai —
skardžiai rėkia trimito burna ——
Skraido vėliavų kregždės po miestą,
spindi ledo žvaigždutėmis balos ——
Ir nutūpę aušros spinduliai ant kareivių šalmų ——

Kolona

maršo žingsniais sutrupina grindinį,—
žalias miškas gatve nulinguoja 
ir, šlamėdamas laisvės daina,
purto krentančius griaučius namų ——
Ant pečių saulės kamuolį spindintį 
neša gretos aikščių lygumoje—:
Ūžia žemė, ir sprogsta minia—
ir apkursta laukai nuo šauksmų——

SAVANORIS

Aprūkusios trobelės sienos 
Ilgais šešėlių pirštais apkabina,
Ir atsisveikinimo žodžiuos—
Pražysta kūdikystės sodų, pumpurai—

Kampe blausiom akim kukčioja spingė.
Iš rėmų renkasi pažadintos šventųjų sielos,
Ir tarsi gentys—laimina bežadžiai,
Aštrios kančios ir sopulio veidais—
Dejuodamos durys krinta į rytmečio brėkšmę,
Ir pilnas skausmo motinos glėbys—
Sunkus, kaip vasaros krauju išsirpęs vaisius,
Ir mielas:—balandžio švelniausi pūkai 
Prilimpa į kruviną širdį—atplėšti sunku—

Ir drebančių rankų supintą jos kryžių 
Neša kiemo takai šviesdami—

Ir kaimas—paukštis vėjo suveltais šiaudiniais sparnais—
Moja, ir meta šviesias vaikystės pavasarių plunksnas
Ir skrenda į saulėteky susuktą gūžtą—
Jo sužeistas šauksmas rakina grandinėmis kojas 
Ir lydi, kaip gulbių giesmė šermeninė—

Rasotas skruostas rūškano rudens,
Ir lapkričio miglų apsiaustas ant pečių;
Ir akys, lyg svajonių ežerai—viliojantys ir gilūs—
Jų sietuvoj—paskendęs nepražydusio paparčio žiedas 
Ir sumesti liepsnos nepabučiuoti dar žibintai—

Ant balzgano vieškelio kaspino 
Lyja geltonos rudenio skiedros 
Ir vėjuje — suplyšusi kautynių vėliava—
Plevena kaimiška tėvo rudinė—
Ir dumblo gyslomis raukšlėtam gruode—
Kaip plieno varpas trankosi ir plaka 
Nužvarbusių klumpių medinė širdis—

Ir klumpės išeina jieškoti pavasario 
Ir palieka saulėtekiu tekančias pėdas—

Prieš dvidešimt penkis metus poetas Balys Auginas išspausdino savo pirmąjį eilėraštį KARYJE. Mielam Bendradarbiui gausaus kūryba gyvenimo linki

KARYS