DR. KAZYS GRINIUS

Š. m. birželio 4 d. sukako 5 metai, kai Chicagoje, Ill., mirė žymusis mūsų tautos varpininkas, lietuvių tautos sveikatingumo aktingas darbuotojas, Lietuvos seimų narys, buvęs ministeris pirmininkas ir trečiasis Valstybės Prezidentas Dr. Kazys Grinius.

Iš trijų buvusių Lietuvos Valstybės Prezidentų, nė vieno nebeturime gyvųjų tarpe. Dr. K. Grinius ir A. Smetona mirė Amerikos Jungt. Valstybėse, o A. Stulginskis vergų stovyklose Sovietų Sąjungoje.

Dr. K. Grinius, šis didelis mūsų tautos demokratas, buvo veikli asmenybė įvairiose mūsų tautos gyvenimo srityse. Iš pat jaunystės pradėjęs dirbti lietuvių tautos labui, nenuleido rankų iki pat senatvės.

Dr. K. Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Selemos kaime, Sasnavos val., Marijampolės aps., 18 ha ūkininkų šeimoje. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją, o 1892 m. Maskvos universiteto medicinos fakultetą. Kitais metais gavo medicinos gydytojo laipsnį.

Pirmiausia Dr. K. Grinius gavo gydytojo vietą laive ir apie 9 mėnesius plaukiojo Kaspijos jūroje. Tačiau svetimoje šalyje gyventi Lietuvos patrijotui Griniui buvo nemiela. Traukė savoji Tėvynė. 1894 m. pradžioje grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Marijampolėje. Dėl savo lietuviškos politinės ir tautinės veiklos ilgai vienoje vietoje išgyventi negalėjo. Vėliau gyveno Virbalyje, Kudirkos Naumiestyje, Pilviškiuose, Vilniuje. Pirmojo Didžiojo Karo metu gyveno Rusijoje ir Kaukaze. Bolševikams paėmus į savo rankas Rusijos valdymą ir prasidėjus pilietiniam rusų karui, raudonosios armijos sužvėrėję kareiviai nužudė Dr. K. Griniaus žmoną ir dukrelę.

1919 m. grįžęs į Lietuvą, Dr. K. Grinius pasinėrė valstybės atstatymo ir tautos sveikatingumo veikloje ir visą laiką gyveno Kaune.

Dr. K. Grinius jau gimnazijos laikais pasidarė Lietuvos patrijotas. Būdamas dar 5 klasėje įsijungė į kovos prieš rusų caro režimą sąjūdį, pradėjo platinti “Aušrą” ir 1884 m. kartu su J. Mačiu slaptai leido mokiniams rašytą patrijotinį laikraštuką “Prieaušrį”. Tais pat metais drauge su kitais lietuviais moksleiviais pareikalavo kapelioną sakyti mokiniams pamokslus lietuviškai, bet ne lenkiškai. Būdamas universitete, dalyvavo slaptojoj Maskvos Lietuvių Studentų Draugijoje.

1888 m. Grinius pradėjo rašinėti į lietuviškąją (tuomet dar slaptą) spaudą. “Varpui” atsiradus, iš pat pradžių pasidarė jo artimas bendradarbiu, buvo išrinktas į Varpininkų komitetą ir dalyvavo beveik kiekviename varpininkų suvirinkime.

Po Dr. V. Kudirkos mirties Griniui teko suredaguoti keletą “Varpo” numerių. Be to, buvo ir “Ūkininko” redaktorius (1897—1899 m.). 1909 — 1910 m. buvo “Lietuvos Ūkininko” ir “Lietuvos Žinių” Vilniuje redaktorius, o 1922—1924 m. Kaune “Lietuvos Žinių” redaktorius.

Dirbdamas lietuvišką darbą, nukreiptą prieš rusų caro rėžimą, Grinius buvo rusų policijos sekamas ir persekiojamas. Keletą kartų buvo areštuotas ir ištremtas iš savo gyvenvietės ir 1911 m. kalintas Suv. Kalvarijos kalėjime. Bet tie nuolatiniai persekiojimai nepalaužė Dr. K. Griniaus energijos. Jis užsidegęs dirbo ir toliau.

Prasidėjus Nepriklausomosios Lietuvos Valstybės kūrimui, Dr. K. Grinius pasinėrė į valstybinį kūrybos darbą. 1920 m. buvo išrinktas nariu į Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir vėliau į kiekvieną Seimą (iki 1926 m.) buvo renkamas nariu. Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje yra buvęs ministeriu pirmininku ir 1926 m. Lietuvos Respublikos Prezidentu. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Dr. K. Grinius pasitraukė iš politinio gyvenimo. Tik retkarčiais, esant ypatingai padėčiai, pasireikšdavo. Daugiausia atsidavė tautos sveikatingumo darbui.

1922—1935 m. būvyje Dr. K. Grinius buvo Kauno Miesto Savivaldybės Sveikatos Skyriaus vedėjas. Čia dirbdamas, labiausiai rūpinosi kovoti su motinų ir vaikų mirtingumu, su džiova ir Veneros ligomis. Beveik visą laiką buvo Draugijos Kovai Su Džiova pirmininkas. Jo vadovaujama ši draugija išsiplėtė j stambią organizaciją, turėjo keletą sanatorijų, kelioliką dispanserių, vasaros kolonijų. Iš vyriausybės tegaudama 18,000 litų pašalpos metams, ši organizacija kasmet darydavo milijonines išlaidas. Dr. K. Griniaus vadovybėje buvo ir Pieno Lašo Draugija.

Kur tik būdavo koks darbas dirbamas Lietuvos sveikatingumo srityje, ar tai vyriausybės, ar visuomenės iniciatyva ir parama, ten buvo jaučiama Dr. K. Griniaus talka. Nemaža jis yra parašęs sveikatos reikalais lietuviškuose medicinos leidiniuose, bei išleidęs brošiūrų, lapų. Trumpame rašinyje sunku apibūdinti visą jo veiklą.

1941—1944 m. vokiečių okupacijos metu Lietuvoje Dr. K. Grinius irgi pasipriešino vokiečių nacių veiklai Lietuvoje, prieš žydų šaudymą, lietuvių mėtymą iš ūkių, primetant jiems lenkų vardą, ir jų ūkių atidavimą vokiečiams, ir kt. jų nedorus darbus. 1942 m. protestą prieš minimus nacių darbus pasirašė Dr. K. Grinius prel. M. Krupavičius ir J. Aleksa ir įteikė Lietuvos generaliniam komisarui Dr. Rentelnui. Jis supratęs, kad šis protestas jau yra plačiau išplatintas po visą Lietuvą, visus tris pasirašiusius nubaudė ištremti į Vokietiją. Tik Dr. Grinių, kaip seną žmogų, dar paliko Lietuvoje. Tik iš Kauno ištrėmė į kaimą.

1944 m. rusams — bolševikams vėl užimant Lietuvą, Dr. K. Grinius su šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1947 m. sausio mėn. atvyko į Amerikos Jungtines Valstybes. Mirė sulaukęs 84 metų amžiaus.

Baigdamas šį trumpą rašinėlį, noriu priminti Dr. K. Griniaus žodžius, parašytus 1946 m. spalio 1 d. Hanau, M., Vokietijoje, įdėtus jo “Atsiminimų ir Minčių” knygoje: “...Norėčiau, kad mes tvirčiau eitume mūsų tautos pėdomis. Gailėkimės Lietuvių Tautos. Dar labjau pamilkime Lietuvos žemelę! Dar daugiau rūpinkimės jos išlaisvinimu!”

St. Butkus