KARAS IR TAIKA
A. ŽYGMANTAS
“Tikra taika bus ten, kur niekas nekentės pasipriešinimo nuo savęs ar nuo kito”. Šv. Augustinas, Dievo Miestas.
Karas atrodo daugiau neišvengiamas tiems, kurie yra studijavę istoriją ir stebėję praktiką, kaip tiems, kurie atsiduoda uždaram mintyjimui ir fotelinei filosofijai.
Įvairiems žmonėms karas turi įvairios reikšmės. Vieniems jis yra lyg maras, kuris turėtų būti išnaikintas, kitiems jis yra klaida, kurios turėtų būti vengiama, kitiems jis yra baustinas nusikaltimas, o dar kitiems jis yra anachronizmas, jokiam tikslui nenaudingas. Kita vertus, yra žmonių, kurie žiūri į karą palankiai ir laiko jį nuotykiu, kuris gali būti įdomus, arba ir įrankiu, kuris gali būti naudingas, vyksmu, kuris gali būti teisėtas ir tinkamas, arba sąlygom, kurioms reikia būti pasiruošus.1
Mūsų laikais karas nėra teisėtas jėgos panaudojimas, vykdyti savo teisėms, kaip klasiniai ‘teisingo karo’ gynėjai jį aprašo, nei antisocialinis ar kriminalinis išsiveržimas, piktų vadų paskubintas, kaip kad kurie dabartinių pacifistų yra linkę į jį žiūrėti... Iš esmės karas šiandien yra tarptautinė revoliucija prieš tarptautinę santvarką, pasidariusią nepakenčiama vienai kuriai tautai ar jų grupei. Tai bandymas tą santvarką atitaisyti, griebiantis ginklų ir kraštutiniai rizikuojant. (Iš E. D. Dickinson, The Law of Change in International Relations, 1933).
Teisingo karo (belum justum), arba geriau, karo pateisinimo reikalas yra dar neišspręstas. Kalbų apie ‘karą, kad užbaigti karus’ neužtenka. Ir šiurkšti propaganda apie karo baisumus, kokia buvo įprasta Anglijoj, J. A. Valstybėse ir Vokietijoj, vos prieš keletą metų, jau daugiau nebeveiksminga.2
Karo priežasčių randama ne vien tik neišpildytuose, ypatinguose teisiniuose reikalavimuose, bet ir valstybės pagrindinių teisių į savistovumą, nepriklausomybę ir tarptautinių santykių pažeidime. Tačiau, šiuo atveju reikalinga viena sąlyga, būtent, kad karo sukeltos galios yra gyvybiniai neišvengiamos ir būtų kraštutinis valstybės įrankis.5
Militarizmas, kaip terminas, atsirado 1860 metais ir, pradžioj, nusakė karinės minties vyravimą valdžioje, vėliau jis pradėjo reikšti kariuomenės nulemiantį svorį vidaus ir užsienio politikoj ir karinės pažiūros įsigalėjimą valstybiniame gyvenime.
“Grynas pacifizmas reikštų anarchiją; pacifistai, kurie neigia bet kokį karą, bet pripažįsta policinį darbą, patys sau prieštarauja. Atrodo lyg jie teigtų, kad bendruomenė turi moralinę teisę gintis nuo mažo kiekio priešų, bet ne nuo didesnių blogybių, kurių gali tikėtis iš didelio kiekio priešų.” 6
Žinomas anglų karinis kritikas ir rašytojas gen. Fuller savo vieno veikalo įžangoje sako: “Aš netikiu, kad gyvybė yra pats brangiausias dalykas šiame pasaulyje, ir jei taip yra manoma, tada, mano supratimu, mūsų civilizacija yra tikriausiai žlunganti. Aš tikiu, kad asmeniniai įsitikinimai, tikėjimas, drąsa ir didvyriškumas yra daug kilnesni už vien tik pliką gyvybę ir, kad be jų gyvenimas yra nedaugiau kaip laivas be vairo. Kiekvienas gyvulys trokšta gyventi, tačiau ir vilkė aukoja savo gyvybę už savo vaikus. Kai tauta ar civilizacija krinta žemiau pasiaukojimo už idealą ar principą lygio, tada ji yra baigta ir neišvengiamai bus pakeista kita didvyriškesne.”10
Jo nuomone, problema yra ne paskelbti karą už įstatymo ribų, bet įstatyti jį į protingus pagrindus ir laukti kol tautos jį išaugs ir atsisakys jo savo noru. Kas jis bebūtų šiandien, pirmykščiais laikais karas buvo moralinė būtinybė.
Henry Mandsley. vienas iš giliausių pereito šimtmečio antros pusės mintytojų matė karo kūrybinę ir jo naikinančią pusę. Jis suprato, kad tol kol žmogus bus toks, koks jis yra, karas bus reikalingas ne tik kaip skaistykla, bet kaip būtinas akstinas, kad sulaikytų žmogų nusmunkant nuo laukinio šerno lygmens į ūkininko kiemo kiaulės, penimo gyvulio, lygį:
“Kai pavyks panaikinti varžybas, lygiai išdalinti turtą, prailginti ir silpniausią gyvybę iki jos paskutinio kvėptelėjimo, uždrausti kovą ir karą žemėje, privesti visus jos gyventojus ligi avies būdo ramumo, kad jie daugiau neužgautų ir nenaikintų ir taptų lyg skruzdės vienodai darbštūs geradariai, kad nė vienas jų nenorėtų dirbti sau, bet kiekvienas visiems, tada žmogaus prigimčiai būtų atimta jos veiklos spyruoklės ir ji būtų priversta iki pūvančio smukimo padėties.” (Iš: The Pathology of Mind)
Būdamas ne karo žmogus Ruskinas, beveik prieš šimtą metų yra pasakęs: “Kai aš sakau, kad karas yra visų menų pagrindas, aš turiu mintyje jį kaip visų žmogiškų ypatybių ir dorybių pagrindą ... Teigimą, kad taika ir pilietinio gyvenimo dorybės žydi kartu, aš radau visai nepateisinamą. Kartu žydi tik taika ir pilietinio gyvenimo blogybės. Mes kalbame apie taiką ir mokslą, apie taiką ir apstumą, apie taiką ir civilizaciją; bet aš atradau, kad ne tokius žodžius Istorijos Mūza jungdavo po du, kad jos lūpose buvo žodžiai: — taika ir gašlumas taika ir savanaudiškumas, taika ir mirtis. Aš radau, kad visos didelės tautos mokėsi žodžio tiesos ir stiprių minčių karuose; kad jos mito karu, bet žlugdavo taikoje, kad jos augo karu ir nusivildavo taika, karas jas paruošdavo ir taika išduodavo; vienu žodžiu, kad jos gimdavo karuose ir mirdavo taikoje.”10
Kario ir jūrininko profesijos turi savyje pavojaus kilnumo, o žmonija gerbia tuos, kurie sugeba nugalėti tą bendrą visų silpnybę — baimę.
Kol žmonija išvystys tobulesnį būdą sugyventi taikingai, greičiausiai, karai bus reikalingi kaip moralinė skaistykla. Praeitis rodo, kad kaip tik tautoje mirdavo karingas užsidegimas, prasidėdavo jos žlugimas. Sandro Botticelli tą gerai pavaizdavo savo garsiame paveiksle, kur satyrai nusega Marsui šarvus ir jį nuginkluoja, kai jis užmiega šalia Veneros.
Tačiau pati karinė dvasia yra priešinga civilizacijai, nes ji yra jos netobulumo vaikas.10
Lawrence savo “Principles of International Law” sako, kad savisaugos teisė yra šventesnė net už pareigą gerbti kitų nepriklausomybę. Kai šios dvi susiduria, valstybė, aišku, veikia vadovaudamasi pirmąja.
Krikščionybės Studijose autorius James Martineau taip kalba: “Pagarba žmogaus gyvybei virsta nedora stabmeldyste, kai ji (gyvybė) laikoma šventesne už tiesą ir teisę ir kai kraujo reginys pasidaro baisesnis už siaučiančias tironijas ir veidmainystės triumfą.”
Ir Kristus pasakė: “Aš atnešu kardą, bet ne taiką”, nes Jis žinojo, kad teisingumas reikalauja kardo. Tačiau Jis teisingai buvo paskelbtas Taikos Kunigaikščiu, nes taika be teisingumo yra gimstanti anarchija.
PASAULINĖS TAIKOS PLANAI
Kaip ir kitas blogybes ar netobulumus, taip ir karus, jau nuo seno žmonija mėgino jei ne panaikinti, tai apriboti. Viena iš tokių idėjų yra ir buvo vienijimas valstybių į unijas, žymiausias planas tokiai federalinės Europos unijai ir pavadintas Grand Design — Didysis Planas, buvo sudarytas kunigaikščio Sully (1560—1641). Jo tikslas buvo išjungti karus Europoje. Tuoj pat užsibaigus 30 metų Karui, William Penn pasiūlė savo planą, kuris buvo artimas vėlesnei Tautų Sąjungos unijai. Ir J. J. Rausseau po 7 Metų Karo mėgino planuoti taikos įrankį, kuris rėmėsi prievarta.
“Europos laimei, nei vienas tų planų nebuvo galimas įvykdyti. Priešingu atveju galėjo kilti eilė naikinančių karų, arba susidaryti status quo, kuris būtų pavertęs Europos civilizaciją bevaisę.”10
Sandre Botticelli
MARSAS ir VENERA
Londonas, National Gallery
Ar pasauline taika galima? Nėra jokio pagrindo tam tikėti. Klaida manyti, kad taikos grupę vis daugiau ir daugiau plečiant ji, pagaliau, apims visą žmonija. Atsitiks taip, kad taikos grupei vis bedidėjant, skirtumai, nesutarimai ir priešingybės taip pat augs ir karas prasidės grupės viduje dėl interesų skirtumo.13
Emanuelis Kantas (1795, Amžina Taika) visai skirtingai, parodė, kad žmogaus prigimčiai negalima pasitikėti. Jo nuomone žmogus yra kontroliuojamas Likimo, savo rūšies kategorinio imperatyvo prieš kurį žmogus nors ir gali kovoti, tačiau, galų gale, jis jo negali nugalėti.
Trumpai, Kanto teorija einant, laikui bėgant karai siekia apjungti žmonių rasę; grupavimasis mažina karų dažnumą. Tačiau jei Gamtos tikslas yra vienybė, apjungimas, tai jos varomoji jėga į vienybę yra karas.10
Fulleris, žinodamas karo neišvengiamumą, siūlo karą sužmoninti, panaudojant Bloodless Warfare būdą. būtent, vartojant dujas: “Suparaližuoti armiją
cheminiu būdu, tikriausiai būtų žmonijai naudingiau, kaip ją susprogdinti į gabalus; užmigdyti miestą, aiškiai yra geriau kaip jį bombarduoti ar badu priversti pasiduoti. Tikriausia yra žmoniškiau net apdeginti žmogaus odą garstyčių dujomis, kaip durtuvu paleisti jo vidurius.”10
KARINĖ DVASIA TAUTOJE
Tautos ir valstybės ūkinė padėtis ir pati nepriklausomybė visais laikais parėjo ne tiek nuo jos gyventojų gausumo ir kultūros, kiek nuo jos karinio pasirengimo, t. y. jos karinio susiorganizavimo, jos narsumo ir karo meno.13 Sena, gal kiek perdėta, arabų patarlė sako: Kardas gali daugiau kaip teisingumas ir mokslas. Nevisada karai buvo tik naikinantys, labai dažnai, įtempdami iki augščiausio laipsnio ir skatindami žmonių veiklą jie kultūrą pakeldavo.
“Darbštumas ir veiklumas, tvarka ir taikingumas vieni neužtikrina valstybės savarankiškumo, tam dar reikia karinio pasiruošimo ir karo meno... ūkiškai žydinčios ir augštos kultūros valstybės tampa kitų duoklininkėm, jei nesugeba apsisaugoti pakeltu kariniu pasiruošimu, gera organizacija ir augštesniu karo menu.” Nė viena, kariškai nepasiruošusi tauta, neišsilaikė, o karingos ir karui pasirengę tautos visais laikais ne tik būdavo gerbiamos, bet ir sukurdavo savo krašte augštą kultūrą ir žydintį ūkį.13
Tikrai karo atžvilgiu pasiruošusi tauta yra ta, kuri yra puikiai kariškai apmokyta, gerai ginkluota, gerai vadovaujama ir kuri sugeba ir sunkiausioje padėtyje išlaikyti geležinę drausmę. Tokios tautos bet kas nedrįs užkabinti. Tačiau vargas beginkliui su šūkiu: “Šalin Karas!” “Pacifistas yra ne tik utopistas, bet ir savo tautos priešas, nes jis stengiasi sunaikinti savo tautos karinį pasiruošimą.”13
Sir John Hamilton, savo laiku, teisingai pastebėjo: “Su mūsų antimilitariniu auklėjimu mes žygiuojame Kinijos pėdsakais, kuri jau prieš 1000 metų buvo tokia gudri atrasti, jog karas yra barbariškų laikų liekana. Tokiu būdu ji pasidarė svetimų valstybių karo veiksmų teatru. ‘Si vis pacem, para bellum’.”13
Ir padoriausias žmogus negalės gyventi taikoje, jei jo piktam kaimynui tas nepatiks.
“Teisingai ar klaidingai, bet aš netikiu, kad karas galėtų būti panaikintas, nes jis yra dalis paties gyvenimo; o gyvenimas plačiausia prasme yra svyruojan-
Karas karikatūroje. W. Strang pieš.
ti išdava naikinančių ir statančių polinkių. Todėl aš netikiu, kad žmogaus išradingumas galėtų būti apribotas ir to pasekmėje visi draudimai vystyti naujus ginklus pasirodys bergždi. Tačiau aš tikiu, kad karas galima apriboti ir istorija rodo, kad normaliai jis būdavo apribojamas. Bet aš taip pat žinau, kad žmogus yra tiek aklas savo paties interesams, kad jis niekados neapriboja karo, kol nelaimė pasidaro tokia baisi, kad jo neapribojus, jis ir viskas ką jis turi, bus neišvengiamai sunaikinta.”14
KARO TIKSLAS — GERESNĖ TAIKA
Kartais imama laikyti ne karą politikos įrankiu, bet politiką karo įrankiu. Karas gali būti laikomas tikslingu tik jei į jį žiūrima kaip į politinį įrankį, kuris privalo remtis moraliniais principais, kad būtų gydomo pobūdžio. Jei karas toks yra tada politika reikalauja, kad siekiama taika turi būti geresnė už tą kurią karas sulaužė. Jei įvyktų atvirkščiai ir būsima taika būtų blogesnė, tai moraliniu atžvilgiu karas būtų pralaimėtas, nežiūrint kaip lemiamai priešas būtų sumuštas. Pravartu atsiminti žodžius įrašytus generolo Shermano paminklo papėdėje Washingtone: “Teisiškas karo tikslas yra tobulesnė taika.”
Kovodami dėl garbės ir gobšumo, keršto ir prietarų, žmonės tuo pačiu metu statė žmogiškąją bendruomenę. Taip jie pradėjo įgyti drausmės ir vieningumo, mokėsi bendradarbiavimo, ištvermės, tvirtumo ir kantrybės. šitos dorybės nėra laukinės, jos yra auklėjimo išdava. Karas formuoja didesnius socialinius vienetus ir sukuria valstybes. Šiaurinės Amerikos indėnų tarpe tik karingiausieji turėjo stipriausią valstybingumo jausmą. Neabejotina, kad šių dienų vokiečiai už jų turimą vyraujančią vietą industrijoj ir moksle gali būti dėkingi tam faktui, kad jie yra augštos drausmės tauta.
Portugalų sociologas J. P. Oliveira (As Racas Humanas) sako, kad karas tai šaltinis iš kurio teka visa žmonių bendruomenė. Amerikietis D. G. Brinton (Races and Peoples) sako, kad, nežiūrint neapsakomo vargo, kuris seka jo pėdomis, karas, atrodo, yra buvęs didžiausias žinomas akstinas rasinio progreso. Tai stipriausias visų sugebėjimų išjudintojas.15
Karas sudaro sąlygas naujoms socialinėms galioms prasiveržti ir sukurti naują tvarką. Tačiau nei karas nei revoliucijos dar niekad nedavė to, ko iš jų buvo laukiama, bet kokį tai mišinį senų ir naujų blogybių.
“1860 metais J. A. Valstybių bankų ir pinigų apyvartos sistema atsidūrė mirties taške. Didžiąją bankų ir banknotų reformą, vadinamą tautine bankų sistema gavome tik Civilinio Karo dėka. Nežinia kaip kitaip būtume pajėgę nugalėti investuotus interesus ir išsipainioti iš padėties ... palyginkit J. A. V. Prezidento poziciją ir galią, kokia ji buvo prieš ir po Civilinio Karo. Vokiečiai pasakoja apie Napoleono žiaurumus Vokietijoje ir tai, ką jie sako, yra tiesa; bet jis Vokietijai patarnavo daugiau kaip kas nors kitas. Jis nugriovė viduramžių liekanas ir išlaisvino tautos galias iš tradicijų pančių. Nežinia kas kitas būtų galėjęs tai padaryti. Dar reikėjo vieno karo — 1870 — kad būtų galutinai išrautos tradicinės institucijos ir paruoštas kelias naujoms ... Vienas iš kvailiausių užsidegimų užvaldžiusių didelio kiekio žmonių protus buvo Kryžiaus Karai. Tačiau Kryžiaus Karai davė pradžią Tamsiųjų Amžių sustingimo pralaužimui ir socialinių galių prasiveržimui Europoje ... patiekdami minties ir mokslo akstiną... Bendruomenei reikalingas fermentas, kurį kartais pateikia entuziastiška apgaulė arba nuotykinga kvailystė. Moderniame pasaulyje tokį fermentą patiekia ekonominė proga ir prabangos viltis. Kitais amžiais jis būdavo patiekiamas karo. Todėl kai kurie socialiniai filosofai teigia, kad žmonijos reikalams geriausias kelias yra pakaitomis taika ir karas... Jei žmonija galėtų ramiai sėdėti be civilizacijos ji niekados nebūtų pasiekusi civilizacijos ... Karas kaip ir kitos blogybės, kai neišvengiamas, turi būti pasitinkamas stengiantis iš jo laimėti kas galima. Proto ir mintyjimo forume karas yra tik apgailėtina bėdos priemonė ir valstybės vyro uždavinys yra rasti protingus būdus tam pačiam tikslui pasiekti.”1
Protingo gydytojo pareiga ne užbūrimus kalbėti, kai liga reikalauja peilio, savo laiku yra pasakęs Sofoklis.
Neatrodo, kad kapitalizmo griuvimas ar demokratijos laimėjimas panaikintų karą. Demokratijos dažnai pasirodo labai agresyvios. Anglija yra kariavusi imperialistinius puolamuosius karus. Tuoj po demokratinės revoliucijos, Prancūzija užkariavo beveik visą Europą. Rusija, kur kapitalizmas yra panaikintas, neveda taikios politikos, atvirkščiai, visam pasaulyje organizuoja revoliucijas. Atrodo, kad nei demokratiškas pasaulis, nei socialinės diktatūros, net ir socialinės demokratijos negalės išvengti karų.
Nedaug bus telaimėta mažinant žmonių lojalumą tautinei grupei, arba stabdant agresyvų patriotizmą.
“Taip kaip religinė ištikimybė užleido vietą tautiniam lojalumui ir pasaulinis karas iš religinio virto tarptautiniu, taip pasaulyje, kuriame nebūtų tautų, reikia manyti, kokios nors kitokios grupės virstų pasikeitusios neapykantos centrais ir tuo pačiu karų židiniais”17
Jei karo priežastis yra įgimtas agresyvumas žmonių, kurie linkę kovoti grupėmis ar pavieniai, tai karo panaikinimui pasaulyje yra tik du būdai: arba žmonės turi pasikeisti, arba jų agresyvumas turi būti apribotas.
Durbin ir Bowlby siūlo tam tikslui perauklėjimo būdą, nes auklėjant galima sumažinti psichologinės karo priežastys ypač. jei vaikus auginti nevaržant ir per daug nedisciplinuojant, kad jie būtų laimingesni ir, tuo pačiu, jie rodys mažiau asmeninio agresyvumą.17 Tačiau Amerikiečių vaikų auklėjimas, atrodo, einąs ta pagrindine, jų siūloma, kryptimi, deja neduoda jokių davinių, kurie rodytų jaunimo agresyvumo sumažėjimą. Laikraščių antraštės greičiau rodo priešingus faktus.
Kadangi didžioji dalis žmonijos pastangų yra skiriama taikos tikslams, todėl vyriausybių pagrindinis uždavinys turėtų būti organizuoti taikų tarptautinį bendradarbiavimą.
Tačiau taika vyrauti gali tik su kardu rankoje. Tokia yra visų protingų tarptautinio įstatymo rėmėjų nuomonė. Įstatymas pats savaime dar nėra teisingumas, nors karas irgi nėra teisingumas. Atrodo, kad karų dažnumas ir jų smarkumas galima kontroliuti dviem būdais: lėtu, gydomuoju, siekiančiu pašalinti karo žymes iš žmogaus charakterio, jį perauklėjant ir kitas būdas, tai prievartingas — agresorių sulaikant jėga.
Literatūra:
1.Quincy Wright, A Study of War, 1942.
2.C. Falls, Ordeal by Battle, 1943.
5.Der Grosse Brockhaus.
6.Encyclopedia Britannica.
10.Maj. Gen. J. F. C. Fuller, The Dragon’s Teeth, 1932.
13.A. von Pawlikowski-Cholewa, Heer und Voelker Schicksal, 1936.
14.J. F. C. Fuller, Armament and History, 1945.
15.Sumner, War and Other Essays, 1919.
17. Durbin and Bowlby Personal Aggressiveness and War, 1939.
Pierre Fritel; Nugalėtojai.
Žiauri alegorija vaizduoja nugalėtojus, karališkoj didybėje jojančius lavonų laukais: centre Julius Cezaris, jo kairėje Napoleonas — dešinėje Hanibalas; paveikslo kairiame krašte Ramzes II, už jo Atila, hunų karalius, pramintas "Dievo Rykšte”; paveikslo dešinėje, kovos vežime — Aleksandras Didysis, už jo peties — Tamerlanas.
Ir vistik, per ištisus amžius jų karuose žuvusių skaičius, toli gražu neprilygsta tiems milijonams, kuriuos Stalinas vienos kartos bėgyje, ir dar gi taikos metu, išžudė.
