ŠEIMA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

Prof. dr. VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS
Xavier University, Cincinnati

VYTAUTAS JUOZAS BIELIAUSKAS

(g. 1920 m.), psichologas. Filosofijos daktaro laipsnį įsigijo 1943 m. Tuebingeno universitete, Vokietijoje. Dėstė Muencheno universitete 1944 - 48 m. 1949 m., atvykęs į JAV, psichologiją dėstė King’s College, Wilkes-Barre, Pa., 1950 - 58 m. dėstė psichologiją College of William and Mary, Richmond, Virginia, kur 1952 m. gavo klinikinio psichologo diplomą ir buvo psichologijos departamento vedėjas. Nuo 1958 m. iki dabar profesoriauja ir yra psichologijos departamento vedėjas Xavier universitete Cincinnati, Ohio.

Dr. V. J. Bieliauskas spaudoje dalyvauja nuo 1934 m. 1944 m. įsteigė “Aidų” žurnalą, buvo jo vyr. redaktorius ir leidėjas iki 1946 m. 1948-49 m. redagavo savaitraštį “Im Ausland”. Daugelio knygų, studijų ir straipsnių autorius savo specialybėj ir redaktorius.

Paskaita skaityta XXX Europos lietuviškųjų studijų savaitėje 1983 m. Augsburge, Vokietijoje.

Įžanga

Prancūzų rašytojas Volteras, stipriai kritikavęs savo laikų bendruomenines ir socialines institucijas, priėjo išvados, kad viena iš šių institucijų yra virš kritikos, būtent šeima. Jis tvirtino, kad vedybos ir šeima esą patys geriausi žmonijos egzistencijos pagrindai, be kurių nebūtų galima gyventi. “S’elle n’existerai pas elle faudrai d’inventer” — Jei jos nebūtų, tai reikėtų sukurti.

Vakarų ir turbūt viso civilizuoto pasaulio tradicijoj vedybos, kurios reiškė šeimos kūrimo pradžią, buvo pagrįstos nepakeičiamu pasižadėjimu gyventi kartu, vienas kitą mylint, gerbiant, ginant ligi “mirtis juos atskirs”. Tarpusavė meilė ir ištikimybė buvo laikoma stiprybės šaltiniu, su kurio pagalba vedusieji turėjo sugebėti išspręsti visas savo problemas ir nugalėti visas gyvenimo kliūtis. Šioje tradicijoje šeima turėjo patriarchalinę struktūrą, kurioje tėvas buvo šeimos galva ir jis buvo atsakingas už šeimos gerbūvio palaikymą. Dėlto jis privalėjo sudaryti sąlygas, kuriose žmona galėtų rūpintis vaikų auginimu ir namų židinio puoselėjimu. Šioje patriarchalinėje struktūroje motina — žmona paprastai kito darbo be namų ruošos neturėdavo; kiekvienas šeimos narys čia turėjo gana aiškią rolę, kuri buvo suderinta su kitų rolėmis, taip kad šeima funkcijonavo kaip socialinis organizmas: su galva, širdimi, nariais ir t.t. Tuo būdu šeima buvo stiprus nedalomas socialinis vienetas ir šis “nepadalomumas” buvo priimtas ir remiamas ir valstybės, ir bažnyčios, ir visos visuomenės.

Tokia šeimos struktūra su šiokiomis tokiomis modifikacijomis buvo bene visoje Vakarų Europoje prieš antrąjį pasaulinį karą; tokia ji buvo ir Lietuvoje. Lietuvoje, kuri buvo žemės ūkio kraštas, anksčiau minėta šeimos struktūra buvo gana tipiška. Šeimos vieneto nedalomumas ten dar buvo ypatingai pabrėžtas Katalikų Bažnyčios įtakoje, taip kad vedybos ten buvo visam gyvenimui ir ištuokos taip retos, kad kiekvienas tos rūšies įvykis tapdavo didžiausia staigmena, aprašoma “Dešimt centų” laikraščio pirmame puslapyje.

Nuo pradžios antrojo pasaulinio karo jau virš 40 metų prabėgo. Pasikeitė nuo to laiko ir Vakarų kraštai, pasikeitė ir padėtis ir laisvę praradusioje Lietuvoje. Antrasis pasaulinis karas pradėjo didžiausią istorijoje tautų migraciją, kuri ir didelę lietuvių tautos dalį išbloškė iš gimtojo krašto ir išblaškė po visą pasaulį. Lietuva gi buvo okupuota sovietų, kurie atnešė jai savo priespaudą, savo ideologiją ir savo politinę sistemą. Dar karo metu Vakarų tautos, ypatingai JAV pradėjo industrinę revoliuciją, kuri tuoj po karo davė didelį gyvenimo standarto pakėlimą, darbo ir gyvenimo sąlygų palengvinimą ir bendrai didesnių patogumų įvedimą. Tai, be abejo, atsiliepė į visą Vakarų pasaulio gyvenimą ir tai atsiliepė ir į čionykštį socialinį gyvenimą ir į šeimų gyvenimą. Į okupuotą Lietuvą sovietai “industrinę revoliuciją” atbruko perkeldami ten savo gana silpną industriją bene 20 m. vėliau. Bet jie ten tuoj pat perkėlė savo ideologiją ir savo sistemą, kuri ten visas gyvenimo sąlygas galvo kojom apvertė ir kuri taip visą šeimų gyvenimą pakeitė. Konkrečiai kalbant, galime jau be ypatingų įrodinėjimų sutikti, kad nuo to laiko, kai mes palikome Lietuvą, šeimos gyvenimas pasikeitė tiek ten, tiek visame Vakarų pasaulyje. Taip senosios tradicijos buvo pakeistos visur, ir mes visi tai pergyvenome ir pergyvename. Virš 40 metų leido jau beveik dviem kartom žmonių užaugti naujose sąlygose ir tai jau turėtų duoti užtenkamų davinių, kuriuos analizuojant turėtų būti galima palyginti lietuvių vystymąsi emigracijoje ir jų vystimąsi dabartinėje Lietuvoje. Šitai analizei pasirinkau pagrindinio tautos gyvybės vieneto, būtent, šeimos gyvenimo įvertinimą (aprašymą ir palyginimą).

I

ŠEIMA DABARTINĖJE LIETUVOJE

1. Bendra situacija krašte Lietuva buvo Sovietų s-gos užimta 1940 m., bet po metų juos išstūmė vokiečiai ir sovietai gprįžo pilnam įsitvirtinimui 1944 m. Taigi maždaug 40 m. praėjo, kai krašte sovietų režimas yra tęsiamas be pertraukos. Gyventojų skaičius krašte padidėjęs, bet veik trečdalis jų yra kitataučiai — daugumoje rusai. Vaikai nuo vaikų darželio yra mokinami rusų kalbos. Tikrumoje visa Lietuva yra dabar dvikalbė, ne savo noru, bet prievarta. Visa ekonomija yra Sovietų sistemos ribose: plečiama industrija, visas žemės ūkis sukolektyvintas (vienkiemiai sunaikinti), pramonė ir prekyba yra valdžios ir partijos rankose. Visi žmonės privalo dirbti, kol pasiekia pensijos amžių: vyrai ir moterys dirba. Ištekėjusios moterys taip pat visos turi darbus. Vaikais rūpinasi vaikų lopšeliai ar darželiai, o, jei galima, seneliai. Religijos vaikus mokyti gali tik tėvai ar seneliai, bet tėvai, abu dirbdami, tam laiko neturi, o jei senelių nėra, tai vaikai auga be religijos. Jau galima neretai sutikti suaugusį vyrą ar moterį, kurie nėra krikštyti ir apie religiją nieko nežino. Ateizmas tuo tarpu yra privalomas mokymosi dalykas nuo pradžios mokyklos ir jis yra tęsiamas net universitete. Mokyklos veikia ir jų tinklas yra išplėstas. Į universitetą priima tik tuos, kurie išlaiko konkursinius egzaminus, t. y. gabieji gali gauti aukštąjį mokslą. Bendrai imant, butų nuomos kainos yra gana žemos, bet, deja, jų labai trūksta. Visa tauta rodo gana prislėgtą nuotaiką. Net ten duodami oficialūs daviniai yra gana baiminantys. Taip pavyzdžiui, pagal Pasaulio Sveikatos Organizacijos (WHO) statistikas 12% visų pasaulio žmonių serga viena ar kita forma neurozės, bet Lietuvoje tik 8% visos tautos neserga neuroze (Vadinasi, 92% ja ar kita panašia liga serga) (plg. Grizickas ir kt., 1982).

2. Vedybų ir ištuokų statistikos 1980 m. įvairiuose miestuose 100 įregistruotų santuokų teko ištuokų sekančiais skaičiais: Vilniuje 32.4, Panevėžy — 44.0, Kaune —39.3, Šiauliuose —36.4, Klaipėdoje — 47.4, Kapsuke — 54,2. Visame krašte dabar (1980) buvo 10 kartų daugiau negu 1950 m. Tautiniu atžvilgiu mišrių vedybų 1980 m. buvo: Vilniuje — 34.5%, Kaune — 10.8%. Kaune ir Vilniuje ca. 20% visų vedybų vyksta tarp darbininkų ir tarnautojų, t.y. jaunavedžiai turi skirtingą akademinį išsilavinimą, daugumoje vyrai yra žemesnio išsilavinimo. Daug santuokų išyra pirmaisiais gyvavimo metais. Tuokiamasis daugumoje asmenišku pasirinkimu motyvuotu meile, simpatija, prisirišimu ar pan. jausmais (70%). Statistikos rodo, kad miestuose dažnai vyksta labai trumpos draugystės prieš susituokiant. Vilniuje ir Kaune 17.3% susituokusiųjų ligi vedybų draugavo 1-3 mėn. (Visos statistikos paimtos iš P. Kalnius, Nuo draugystės ligi santuokos, M. G. 1983, 4, 26-27). Pagal G.

Navaitį (1983) apie 50% naujai susituokusių gyvena su kurio nors vieno tėvais, o apie 16% Vilniaus mieste išsituokiančiųjų ištuokos priežastimi duoda barnius su tėvais - uošviais. Pasitaiko vis dažniau priešvedybinių nėštumų, kurie konsumuojami trumpai gyvuojančiomis vedybomis. Tai yra gana įdomus faktas, vykstąs krašte, kur kontraceptyviniai metodai yra visiems prieinami ir abortai nevaržomi. Atrodo, kad pagarba jaunai gyvybei dar nėra visai išrauta iš lietuvių širdžių.

3. Šeimos gyvenimas Anksčiau minėtos statistikos rodo didžiulę krizę šeimos gyvenime dabartinėje Lietuvoje. Įdomu, kad panašios statistinės proporcijos yra ir kitose Sovietų sąjungos respublikose. Sovietų s-ga šiuo aliarmuojančiu reiškiniu yra gana susirūpinusi ir įvairūs rašytojai dažnai pabrėžia, kad socialinėje - komunistinėje sistemoje šeima turinti idealiausias sąlygas darnumui, taikai ir geriems santykiams palaikyti (plg. Solovjovas, 1982). Deja, realybė kalba visai kitaip, kas ne tik nusivylimą ideologams duoda, bet taip ir visą eilę socialinių problemų sukelia. Minėjau, kad ten trūksta butų. Jei kuri pora išsiskiria juridiniai, dažnai juodviem tenka kartu tame pačiame bute gyventi net ir tada, kai juodu jau turi kitus partnerius. Yra atsitikimų, kur vyras, išsiskyręs su žmona, parsiveda namo meilužę ir su ja kartu gyvena tame pačiame dviejų ir pusės kambarių bute, kur jo buv. žmona gyvena. Dažnai į tokias situacijas ir vaikai įjungiami. Kad šitokiose sąlygose neįvyksta daug žmogžudysčių, tenka dėkoti sistemai, kuri niekam neleidžia turėti ginklų. Bet tragedijų ir be ginklų pasitaiko. 1982 m., man būnant Vilniuje, buvo aprašytas įvykis, kur vienas paauglys sūnus, kuris gyveno tame pačiame bute, kur jo tėvas ir meilužė gyveno, atsinešė kanistrą benzino ir kai tuodu miegojo, pro apačią jų kambario durų benzinu suliejo visas grindis ir po to butą uždegė. Jo tėvas ir moteris žuvo gaisre. Jaunuolis apklausinėjamas aiškino, kad jis negalėjo savo tėvo elgesio pakelti.

Kiti žmonės, pergyvendami šeimos gyvenimo įtampas, viską internalizuoja ir tuo būdu juose išsivysto įvairios psichosomatinės ligos, kurių gydymas irgi valstybei daug kainuoja (Plg. Navaitis, 1983). Gana didelė dalis vedusiųjų, nesugyvenimui prasidėjus, pradeda gerti. Alkoholis gi yra Sovietų sąjungoje visų problemų sprendėjas —jis ir šeimos santykiuose pasireiškia ir paprastai juos likviduoja.

Be įvairių asmeninių nesusipratimų, kurie atsiliepia į tarpasmeninius santykius, yra vienas gana svarbus sistemos įvestas konfliktas, kuris prisideda prie šeimos krizės dabartinėje Lietuvoje. Dabartinės Lietuvos šeima neturi jokių patriarchalinių charakteristikų, kuo Navaitis net didžiuojasi: “Kelių kartų gausią patriarchalinę šeimą, kurios gyvenimą daugiausia tvarkė šeimos galva — vyras, keičia lygių partnerių šeima” (1983, p. 26). Deja, šis gražus teigimas neatitinka tiesos, nes dabartinė šeima tenai yra ne lygiapartnerinė, bet matriarchalinė. Dabartinė šeimos galva ten yra motina, ir ji ir vyrą ir vaikus tvarko. Šis pasikeitimas nuo tėvo į motiną prasidėjo sovietų okupacijos pradžioje ir jis dabar yra jau pilnai įsigyvenęs. Pasibaigus karui, Sovietų valdžia, tvirtindama savo priespaudą visame krašte, negalėjo visiškai atsilikti nuo kai kurių žmogaus teisių pripažinimo. Kurį laiką ten buvo bėdos su partizanais, kurie daugumoje buvo vyrai, ir dėlto vyrai buvo labai sekami, griežtai laikomi ir baudžiami. Tokio režimo moterims nebuvo taip griežtai taikoma. Dėl to jos pradėdavo kelti protestus dėl neteisingumo, tarnautojų nesąžiningumo ir t.t. Valstybės organai, nenorėdami su moterimis kovoti, pradėjo po truputį joms daryti nuolaidų, sakydami, kad jie moters teises gerbia. Pamažu tokių konfrontacijų atsirasdavo daugiau, ir moterys dažniausiai sau tam tikrų lengvatų išsikovodavo.

(Pabaiga 1984 m. balandžio mėn. numery)