Paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas (1923 01 11–1956 09 14)

1956 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės r. Reniūnų k. (dabar – Ukmergės r. sav.) patekęs į pasalą žuvo paskutinis Vyčio apygardos partizanas Adomas Vytautas Zakaras-Povas.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis,
Vilnius, LGGRTC, 2014, p. 219.

Adomas Vytautas (metrikuose Vitautas) Zakaras gimė 1923 m. sausio 11 d. Kėdainių aps. Šėtos miestelyje Bronislavos Šaulytės-Zakarienės ir Adomo Zakaro šeimoje. Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Vinco Gėgžnos-Balandžio būrio Antano Palinausko-Klevo grupės partizanas.

„Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Puščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius. 

Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas. Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.

[...] Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio). Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai – Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.

 
Vyčio apygardos partizanas Vytautas Zakaras-Povas stovi klėties tarpduryje.
1956 m. Jonavos r. Panoterių apyl. Gudonių k. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Vyčio apygardos partizanas Vytautas Zakaras-Povas sveikinasi su ryšininke Juze Kiškyte.
1956 m. Jonavos r. Panoterių apyl. Gudonių k.
Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jei sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...“ Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės“, – prisimena Juzė Kiškytė-Ambrazevičienė knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, Vilnius, 1998, p. 145–146.

Išsiaiškinęs, kad bendražygis Antanas Palinauskas jį išdavė, A. V. Zakaras 1956 m. gegužės 29 d. surašė išdavystės aktą:

„1956 m. gegužės mėn. pradžioje partizanas Palinauskas Antanas, slapyvardis – „Klevas“, išdavikiškai užsiregistravo Šėtos miest. Kėdainių apskr. į vietinę NKVD ir šių metų 20 d. gegužės mėn. kartu su Kėdainių NKVD ieškojo partizano Zakaro Vytauto, slapyvardis „Povas“, norėdami part. „Povą“ kaip nors nužudyti, kad jam, tai yra buvusiam partizanui Palinauskui Antanui, negrėstų joks pavojus gyvenant komunistinėj laisvėje ir t. t.

Žinodamas, kur gyvena partiz. „Povas“, t. y. pas Kiškytę Juzę, d. Juozo, gyvenančią Ukmergės apskr. Panoterių valsč. Gudonių k., išdavikas kartu su Kėdainių NKVD naktį į gegužės 20 d. atėjo pas Kiškytę Juzę ir klausė, ar yra pas ją partizanas „Povas“, o Kiškytė Juzė jam atsakė, kad partiz. „Povas“ yra ir miega jos klojime, ir taip pat Kiškytė Juzė prašė, kad jis liktų pas ją per dieną namuose kartu su partiz. „Povu“, o jis jai atsakė, kad negali nei minutės užsilikti, nes visur pilna rusų, nes jis yra rusus matęs ir bijo kambaryje likti, nes miške jam daug saugiau, ir greit išėjo žadėdamas vakare ateiti ir su partiz. „Povu“ pasimatyti ir taip toliau.

Nežinodama, kad išdavikas „Klevas“ užsiregistravęs, Kiškytė Juzė pranešė partiz. „Povui“, kad buvo atėjęs „Klevas“ ir ką su ja kalbėjo, ir taip pat partiz. „Povas“ nežinojo, kad „Klevas“ išdavikas. „Povui“ „Klevo“ kalba buvo įtartina, tai jis pasislėpė slėptuvėje ir laukė, kas bus toliau. O išaušus rytui buvo padaryta pas Kiškytę Juzę smulki krata ir buvo rasta slėptuvė, bet dideliam nustebimui partizano „Povo“ iš slėptuvės neištraukė, atplėšė slėptuvę, šakėmis pabadė ir paliko...

Mirtis Tėvynės išdavikui!

LLK part. Vyt. Zakaras

Šį aktą su kitais dokumentais ir 30-čia nuotraukų Vytautas sudėjo į butelį ir užkasė gryčioje po grindimis.

Partizanas Vytautas Zakaras-Povas (dešinėje) su bendražygiu Vaclovu Burbuliu-Bėgūnu.
Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas, 1 dalis, p. 219

 

[...] Pabrinkio kaime už Šėtos Vincas Kupčinskas-Savanoris nuėjo pas eigulį Pabrinkį į namus, numetė ginklą ir paprašė, kad jį nuvežtų į miliciją pasiduoti.

Vytautas liko vienas. Panoterių valsčiaus Reniūnų kaime jis užsisakė pinigų pas eigulį Bolių Jasiūną. Iš šito eigulio jie ir anksčiau ėmė pinigus. Vakare jis paprašė mano brolį, kad jį palydėtų iki to eigulio. Tiesiai per mišką ne taip jau toli, apie pustrečio kilometro. Aš dar bandžiau jį atkalbėti, kad neitų, bet jis pasakė:

– Ar anksčiau, ar vėliau – žūti vis vien reikės. Žinosiu, kad žuvau už Lietuvą, – ir išėjo.

[...] Eigulio Boliaus Jasiūno namas stovėjo arti keliuko. Brolis liko pasargaut, į griovį pasitraukęs. Maždaug po valandos išgirdo šūvį – tik kibirai subarškėjo, ir viskas nutilo.

Žmonės pasakojo, kad išaušus iš Ukmergės atvažiavo rusų garnizono kareiviai ir kažką iš eigulio Jasiūno namų išsivežė.

Po to Vytauto gimines Sinkevičius iš Kuronių kaimo šaukė į Ukmergės MGB lavono atpažinimui.“ (Ten pat, p. 148–150.)

1999 m. balandžio 13 d. A. V. Zakarui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties).

Atminimo plokštė 1956 m. rugsėjo 14 d. šiame kaime žuvusiam paskutiniam Vyčio apygardos partizanui V. Zakarui-Povui atminti. Ukmergės r. Siesikų sen. Reniūnų k.

Atidengtas 2012 m. birželio 16 d. Vaclovo Slivinsko rūpesčiu. D. Autukienės nuotr., 2014 m.  

Parengė Rūta Trimonienė