Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽALIOJOJE RIKIUOTĖJE

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI

 (Tęsinys. Pradžia LKA Nr5)

Antanas Suraučius

Būryje ir apylinkėse didesnių įvykių nebuvo. Bet tvyrojo kažkokia neaiški laukimo nuotaika. Kritus Berlynui ir Aljanso kariuomenėms užimant vis didesnius Vokietijos plotus, iki karo pabaigos buvo skaičiuojamos dienos.

Leipalingio prieigose atsirado naujų veidų. Iš pavieniui išsilaikiusių per žiemą kai kurie mėgino imtis kovos žygių. Jiems atrodė, kad taip dera, einant į organizuotą partizanų būrį. Pasitaikė nugnybti vieną kitą stribą, susišaudyti prie miestelio. Būryje - kaip būryje, buvo stengiamasi išlaikyti kariuomenės nuotaikas. Vyresnieji negailėjo išbandymų naujokams. Matau suglumusį jaunikaitį ir girdžiu priekaištus jam; 'Tetų tai tu turi visą pulką. Galėjai vieną tetą paaukoti tėvynės labui".

Pasiteiravau Aro, kas čia yra. Papasakojo įvykį, kuris nutiko tam jaunikaičiui. Prie Černiauskų kaimelio, visai arti Leipalingio, NKVD viršininkui su keliais stribais ir kareiviais mūsų vyrukai sugalvojo padaryti pasalas. Dviem vežimais važiavusieji suskubo išvirsti į priešingą pusę, su pirmais šūviais arkliai staiga pašoko ir apvertė vežimus, stribai ir kareiviai pradėjo atsišaudyti Pirmas vežimas su viršininku buvo praleistas, nes toliau laukė kita pasala, bet ir iš to keli važiavusieji laimingai iššoko į pakelės krūmus, o pats viršininkas užsivertė ant savęs važnyčiojusią moterį. Antrasis vežimas šuoliais artinosi prie tos vietos, užteko patraukti iš automato, ir NKVD viršininkas būtų tapęs dar vienu leipalingiškių laimikiu. Bet viršininkas buvo prisidengęs moterimi, be to, ta moteris buvo ano jaunikaičio tikra teta. Ką galėjo padaryti? Nieko nelaimėję, skubiai pasitraukė. Keli priešo pusėje sužeisti - tai joks laimėjimas. "Jie baigia vargšą įtikinti, kad jis nevyriškai pasielgė, pagailėjęs tetos tėvynės labui",— pripažino Aras.

Paklausiau, ar negalėtų tą nelemtą jauno vyruko "grūdinimą" baigti. Po kelių dienų pastebėjau, kad vyrukas jaučiasi jau visai kitaip ir kaip pilnavertis priimtas į miško brolių bendruomenę. Iš tą pavasarį atėjusių leipalingiškių prisimenu du, slapyvardžiais — Vėtra ir Libas.

Netrukus vėl žygiavau į Kazimieraičio būstinę. Šarūno rinktinės vadas vyr. ltn. Alseika siuntė su raštu, patvirtinančiu pavaldumą vyresnei vadovybei Po to buvo gana dažnų išvykų ryšių, organizacinių informacijų ir potvarkių reikalais. Bet jau su palyda. Ėjo su manimi Arminas. Kitą palydovą, kartais du imdavau iš Liepos būrio.

Gegužė-birželis. Įvykių ir pastangų daug, stengėmės užmegzti ryšius su didesniais vienetais, sujungti į vieną organizaciją atskirus būrius bei mažesnes ginkluotas grupes. Visus prisiminti ir tiksliai atpasakoti po pusamžio neįmanoma. O tai, ką pasiseks atkurti, negalėsiu tiksliai surikiuoti kalendorine tvarka.

Per Nemuną į šilinius teko keliauti daug kartų. Labai aiškiai prisimenu vieną išvyką — gegužės 15, grįžtant nuo Kabelių. Tvirčiau tai užsiliko atmintyje dėl netikėto įvykio gamtoje. Iš Bijūno stovyklos priėję didžiosios girios pakraštį, palaukėme valandą, kol sutems, kad galėtumėme trumpesniu ruožu pereiti Šklėrių kaimo viensėdžių ir laukų plynę. Dieną oras buvo gražus, bet į pavakarę pradėjo niauktis - lyg į lietų. Apžvelgę platų horizontą, pamatėme, kad dangų užtraukė juodi, sunkūs debesys, stiprėjo vėjas, kirsdamas mums tiesiai į akis, pradėjo snigti šlapdriba. Pajudėjome, skubėdami įveikti maždaug dviejų kilometrų atvirą vietą. Netrukus sniegas pradėjo virste virsti, pasiutęs vėjas drėbė sniegą į veidą, privarė rūbus, neįstengėme atsikratyti sunkaus balto šarvo. Sunkiai slinkome prieš sniego audrą. Nieko aplinkui nesimatė, buvo pavojus paklysti ir sukti vietoje, bet pagrindinę kryptį šiaip taip pasisekė išlaikyti Laukymėje, arčiau miško pakraščio į Latežerį, įsigrūdome į Šklėrių pelkėtą raistelį. Paėmę kryptį Dubo kaimelio linkme, aptikome vieną iš kraštutinių Šklėrių viensėdžių. Buvome labai išvargę ir kiaurai peršlapę. Reikėjo gelbėtis pas žmones. Languose buvo šviesa. Priėję galėjome apsižiūrėti, ar namiškiai vieni. O juk galėjo pasitaikyti ir netikėtų užeivių. Pasibeldėme. Nustebę šeimininkai įsileido tris sniego luitus. Puolė padėti nusivalyti Aptiko ginklus, bet nenusigando, matyt, iš kalbos suprato, kad savi, o netrukus šeimininkas ir šeimos jaunimas mane asmeniškai atpažino. 1939m. vasarą, vadovavęs Gedimino draugovės skautų stovyklai prie Ašašnykų (II Kabelių) kaimo, įsiminiau apylinkės žmonėms. Vykdydami vieną iš pagrindinių lietuvių skautų stovyklavimo uždavinių, lankėme Kabelių apylinkės ir tolesnius Marcinkonių valsčiaus kaimus, rengėme tautiečių susitikimus, kurie virsdavo džiaugsmingais lietuviškais renginiais su programomis prie laužo ir užstalėje.

Pasijutome, kaip pas gimines. Tuojau buvo pakurta krosnis ir duonkepė, ir kambariuose. Išrengė mus, gavome apsivilkti baltinius ir viršutines drapanas. Po vakarienės paguldė primigti Paryčiui įsivilkome į savo išdžiovintus. Sniego audra buvo nurimusi, aušo giedri diena. Po pusryčių pasiruošėme išeiti. Kaip pažįstami pasikalbėjome su šeimininku; prašiau neminėti, kad mane matęs. Žmogus priminė, kad galėjau to ir nesakyti, nes esą mokyti, kaip gyventi ir veikti priespaudoje - ar lenkų, ar sovietų, ar vokiečių.

Bridome per pažliugusį sniegą. Miškas buvo netoli Aušo gražus saulėtas rytas. Tirpte tirpo tamsėjanti sniego košė, batai vėl permirko. Stebino baltosios audros žala, padaryta miške, ypač lapuotiems medžiams. Nulaužytos šakos, sulaužyti jaunesni, išlakūs lapuočiai, kiti nulenkti iki pat žemės. Medžiai tada jau buvo vešliai sulapoję ir turėjo atlaikyti didelį sniego krūvį, todėl dabar tenka manyti, kad gal tada buvo ne gegužės, o birželio mėnuo.

Žygiavome neskubėdami, gamta garavo, išsidžiovinome batus, nereikėjo niekur užeiti, nes turėjome Šklėriuose gautą sausą davinį, kurio būtų užtekę visam būriui gerai pasistiprinti

Besilankydamas prie Kabelių Bijūno stovykloje, su Kazimieraičiu susipažinau asmeniškai dar vieną kartą. Jis naudojosi savo darbaviete, vis dar buvo tarybinės girininkijos darbuotoju, eidavo atostogų, imdavo laisvų dienų "asmeniniams reikalams", keliavo prie Merkinės, Perlojos, jo ryšiai ėjo tolyn Alytaus ir Varėnos linkme. Pas Bijūną atsiimdavau Šarūno rinktinei ir man asmeniškai parengtą ryšių medžiagą. Tai bendros ir kovinės organizacinės informacijos, instrukcijos, potvarkiai, projektai, derinami su Šarūno rinktinės vadovybe.

Bijūno grupė išsiplėtė į stovyklaujantį skyrių, vėliau tapusį partizanų būriu. Kartais, apsistodamas dienai, pažindavau naujus asmenis, be to, ir anksčiau pažįstamus. Domėjausi, kokie yra kabeliškių vyrai, kokie jų dvasiniai ir organizaciniai pajėgumai, kokia jų idėjinė samprata, o kas prisiglaudęs savisaugos ar kitokiais sumetimais. Sutikau Vincą Kibirkštį, slapyvardžiu Ramūnas. Kilęs iš pačių Kabelių, ėjęs mokslus Vilniuje, vėliau dirbęs berods kriminalinėje policijoje. Anksčiau jį pažinau kaip Marcinkonių krašto lietuvį inteligentą. Su Ramūnu tekdavo daugiau pasikalbėti nuošalyje — svarstant saugumo, kontržvalgybos, drausmės ir moralės išlaikymo klausimus. Tie klausimai, prisimenu, buvo aptariami ir per pirmą mano susitikimą su Kazimieraičiu. Kabeliškiai turėjo daugiau ginklų ir didesnę šaudmenų atsargą. Buvo pasinaudoję išsprogdintu ir nuo bėgių ties Migonimis nuverstu vokišku kariniu traukiniu, taigi kalbėta ir apie tiekimą mažiau pasiturintiems būriams.

Ryšių iškylos vykdavo ir kitaip. Pasiekęs Kabelius ir ten susitvarkęs, grįždavau su savo palyda ir praleisdavau dieną, kartais ir ilgiau Juozaičio būryje. Čia jaučiausi lyg ir labiau saviškis. Beveik visi vyrai buvo pažįstami - vienos parapijos, to pačio Druskininkų krašto. Kiti keli būryje buvo mano pažįstamų geri pažįstami iš pamerkių anos pusės, iš apylinkių už Merkinės, kurie galvojo apie labiau įslaptintą partizanavimą. Būrys buvo gerai susitvarkęs. Juozaičio, kaip karininko, vaidmuo turėjo didelės reikšmės, ypač laukiant laisvės kovos, kai partizaninis sąjūdis taps savo kariuomene Lietuvos pietų sienoms ginti Tiesiogiai vadovavo Jonas Balčius iš Vieciūnų kaimo, slapyvardžiu Balutis. Tarnavo Lietuvos policijoje Vilniaus krašte, turėjo didelę kautynių patirtį su lenkų AK ir su sovietiniais partizanais. Pasižymėjo drąsa ir sumanumu. Gynybinėse kautynėse ne kartą gelbėjo policijos postą, valsčiaus vietovę ar miestelį, sėkmingai išvesdavo iš pasalų.

Kartą, ar ne birželio antroje pusėje, nuvykęs į būrius prie Žaliamiškio, palikau prie Liškiavos palydą ir pats vienas persikėliau naktį per Nemuną, norėdamas aplankyti Juozą Kalpoką Neravuose. Mokytojavo jis Vieciūnuose, vėliau savo kaime. Suartino mus bendra veikla nuo vokiečių okupacijos pradžios ir pasirengimas priešintis grįžtančiai sovietų okupacijai Juozas Kalpokas buvo nepaprastas žmogus. Jaunas, bet jau įžymiausias Druskininkų krašto šviesuolis. Be galo atsidavęs kovos reikalui anksčiau lenkų priespaudoje — dėl lietuviškumo, dabar — dėl visos Lietuvos laisvės. Turėjo didelę pogrindinės kovos patirtį. Džiaugiausi kad išliko nekliudomas. Linkėjau Juozui kad kuo ilgiau išsilaikytų ginkluotos kovos nuošalyje. Ir pats vengiau ryšių su juo, samprotaudamas, kad vėliau jis bus labiau reikalingas.

Pasibeldžiau jo tėviškėje į langą. Susitikome, kalbėjomės. Dalykiškai, be iliuzijų, bet nenusiminę - sunki dalia buvo mūsų seniai valgoma duona. Nusivedė mane į savo sumaniai įrengtą slėptuvę ūkio trobesiuose. Buvo rašymo ir spausdinimo priemonių, pamačiau ir mano parūpintas iš Druskininkų. Pamačiau daug knygų, kurios buvo sovietiniam lietuvių tautos žudikui pavojingesnės už ginklus laisvės kovotojų rankose. Juozas švelniai perbraukė ranka per lentynėles ir paaiškino, kad slėptuvė yra gerai izoliuota nuo drėgmės. Atsisveikinome kaip broliai Ar galėjau nujausti, kad jis pirmas per anksti kris kovoje, o aš per netikėtus likimus išliksiu? Kad iš mano gyvenimo "bunkerio", dabar už tėvynės sienų, žvelgsiu, kaip įvykiai ėjo per beveik penkis dešimtmečius nuo ano susitikimo, ir stengsiuosi per man skirtą gyvenimą likti ištikimas sau ir didingai Juozo atminčiai.

Karas pasibaigė, gerų žinių vilčiai nebuvo. Tačiau nuotaikos nuosmukio nesijautė. Mažiau kalbėta, o daugiau galvota. Taip negali palikti. Vakarų nugalėtojai turi ką nors daryti Bus sutartis dėl padėties po karo. Pagaliau ir Tarybų Sąjungoje geros permainos. Kol karas vyko, tai kas kita.

Tuo tarpu ėjo žinios nuo Alytaus, nuo Seirijų ir Miroslavo, kad sovietai siaučia dideliais NKVD ir kariuomenės daliniais. Girdimi grėsmingi įspėjimai masinis siautėjimas, košimas, "tablacija".

Apie birželio vidurį pasitraukė į Puščią Šventežerio būrys. Nepakėlė keletą savaičių besitęsiančio spaudimo. Buvo apgulti nedideli tų apylinkių miškai, visos giraitės, visi krūmynai, sodybose buvo daromos smulkios kratos. Būrys tikėjosi kaip nors pralaukti tokią tablaciją, bet ji tęsėsi ir stiprėjo. Turėjo susidūrimų be nuostolių sau, o priskindami mongolų ir stribų. Pakeldamas sunkias sąlygas, užsigrūdino, dar daugiau išmoko partizaninės kovos. Pasitvirtino teigimas, kad patikimiausia gelbėjimosi priemonė yra puolančiųjų puolimas, kai susidūrimai yra neišvengiami, o sava žvalgyba yra greita ir tiksli, kai turima gerų ginklų ir pakankamos šovinių atsargos. Karingo būrio judrumas ir netikėti užpuolimai keliomis kryptimis klaidino sovietų operaciją, kliudė terorizuoti gyventojus ir apsupti partizanų būrį. Tačiau šventežeriškiai buvo labai išvargę, o priešas telkė vis daugiau jėgų, keitė taktiką. Būrio vadas, puskarininkis, ar ne Karvelio slapyvardžiu, prisiminė, kad pagal Šarūno rinktinės planą galėtų pasitraukti už Leipalingio į Pūščią. Pasisekė laimingai, dargi su dviem gerai prikrautais vežimais, kurie atvyko dieną vėliau. Mat važiavo pašaliniais keliais, o nuo Žaliamiškio lydimi tenykščių būrių. Būrys pasiekė Pūščios pakraštį ties Dulgininkų kaimu. Išbuvo visą savaitę, vietos būrio globojamas. Stovyklavo netoli mūsų stovyklos, gal už pusės kilometro.

Pūščios partizanai su pagarba, reikia pasakyti, ir su pavydu žiūrėjo į švent-ežeriškius miško brolius, kad šie šauniai laikosi be didesnių miškų prieglobsčio, nors pavojų netrūko.

Asmeniškai patyriau tą pavojų, nakvodamas prie Šventežerio būrio. Laikina, be jokių įrengimų stovyklavietė buvo apie šimtą metrų nuo Seiros. Vos švito rytas. Pakirdęs pastebėjau, kad vienas sargybinis davė kažkokius ženklus sargybiniui kitame stovyklos pakraštyje. Rodė praskėstai rankomis žemyn. Vėliau išsiaiškinta, kad tai buvo ženklas nekelti miegančių vyrų. Jis prigulė prie kulkosvaidžio. Tas pirmas pasilenkęs nutvėrė kitą kulkosvaidį ir prigulė savo sargybos pozicijoje. Apsidairęs pamačiau, kad ganyklų taku palei Seirą žąsele slenka kareiviai Pagalvojau, kodėl nebuvo prikelti visi vyrai Neklausdamas ir pats priguliau su ginklu. Praėjo keliolika kareivių, netrukus dar kita tiek. Dar kiek palaukta. Tada buvo prikeltas būrio vadas. Kitų nekėlė, tik į Aro būrio stovyklą toliau paseiriu, kur nuslinko kareiviai, buvo pasiųsti du vyrai įspėti apie pavojų.

iš paskos buvo išsiųsti sekliai ir greitoji žvalgyba į miško pakraščius. Kareiviai, visą laiką ėję miško pakraščiu, netoli Norkūnų kaimelio, tankiame jaunuolyne, sugulė poilsio. Sugrįžus žvalgybos ir seklių grupei, įvyko pasitarimas. Persvėrė balsai, kad dėl niekų kareivių nereikia kliudyti, ypač turint pas save poilsiui Šventežerio būrį. Reikalinga užuovėja.

Šventežeriškiai, dar kelias dienas paviešėję, išvyko į savo plotą. Buvo gauta žinia, kad laimingai grįžo, o vėliau atėjo žinios, kad savo padangėje visai pakenčiamai verčiasi

Buvo pastebėtas padidėjęs kariuomenės judėjimas. Iš Vokietijos fronto atitraukiami daliniai apsistojo miesteliuose, kai kurie sustojo mažesnėse vietovėse prie pagrindinių kelių. Leipalingyje, Veisiejuose, Druskininkuose sklido kalbos, kad rengiama didelė Pūščios tablacija, sutraukiama kariuomenė nuodugniam miškų košimui Stribai ir sovietinės valdžios pareigūnai skleidė tokias kalbas įbauginimui, susirūpinę žmonės jas savaip dar sutirštindavo. O tiesos buvo.

Laukėme didžiojo Pūščios puolimo. Negalėjo būti nei kalbos apie kokį nors pasipriešinimą ginklu. Kiekvienas turėjo veikti kas sau, kad tik išlikus. Tam buvo pasiruošta. Neišbadys virbalais kiekvieną tūkstančio hektarų girios sklypelį, neįžvelgs tankumynuose medžių viršūnių. Stebėjome kariškų dalinių judėjimą ir laukėme tablacijos diena iš dienos. Per Petrines — birželio 29 dieną prasidėjo. Vienu metu atsirado didelio apsupimo grandys! Panemune nuo Leipalingio-Druskininkų vieškelio iki Bugedos už Baltosios Ančios, lygiagrečiai už šešių septynių kilometrų nuo Leipalingio-Veisiejų plento, toliau lygiu girios pakraščiu ties Paliepiu, per Macevičių kaimą. Apie penkiolikos kilometrų ilgio stačiakampis, apie devyniasdešimt kv.km didžgirės su trimis kaimeliais, neskaitant kaimų prie pat Nemuno - Mizarų, Diržų, Lipliūnų, Gerdašių, Sventojansko ir Bugedos.

Košimo grandys pajudėjo apie aštuntą valandą pakraščiais nuo Leipalingio pusės. Vyrai pakriko, buvo likviduota stovykla, kruopščiai suslėptos stovyklavimo priemonės, būrio virėjas Šapalas pavarė į paseirį veršelį. Susidarė grupė, kuri nesiryžo lįsti po žeme, apsisprendė verčiau trauktis, prisileidus slenkančią košimo grandį, ir gerai žvalgytis traukimosi kryptimis. Atsirado toje grupėje du žemaičiai, kurie pateko į mūsų būrį, bėgdami iš sovietų užimtų Rytprūsių. Prisimenu vieno jų pavardę - Kostas Pauga. Pasiūliau jiems savo asmeninę slėptuvę. Pasinaudojo abu. O mes vis besitraukdami ir stebėdami perpratom, kaip tos valymo šukos atrodo ir veikia. Ne toks jau velnias baisus!

Netoli Smališkės pirmųjų viensėdžių nutarėme pasislėpti mažame raistelyje. Nedidelis, labai klampus ir tirštai apaugęs. Pagalvojome, ar norės buvę fronto kareiviai, tai ne NKVD daliniai, spiriami karininkų, grūstis į klampų raistelį. Mes blogiausiu atveju galėjome pasitraukti, ieškodami kitų galimybių. Pasisekė. Pirmoji košimo banga prie raistelio išsiskyrė ir apėjo jį. Laukėme antros košimo bangos. Po poros valandų išėjome iš raistelio ir slinkome į pakraštį ties Kmieliava. Ištraukėme iš slėptuvėlės tuos du paliktus žemaičius ir visi dalijomės įspūdžiais. Tūnoję slėptuvėlėje girdėjo iš kairės ir iš dešinės arti praeinančių kareivių žingsnius ir šūkaliojimus. Kareiviai palaikė ryšį balsu ir ženklais — kažkokiu plakimu į medžio lentas, kad nesusimaišytų ir nesusišaudytų tarpusavyje.

Artinomės prie Kmieliavos Valentų ūkelio. Prie pat aukštaūgių pušų augo aviečių krūmai Tarp avietyno, miško pakraštyje, pamačiau paklydusį savo vaiką - pusantrų metukų Jurgutį. Pasirodo, keletas moterų atėjo iš tolimesnių viensėdžių pas Valentus. Nerimo kamuojamos, sugalvojo būti arčiau miško, o gal ir pagalbą suteikti Kai nieko negirdėjo, košimas nuslinko toliau ir aplinkui buvo ramu, moterys nusiramino ir užsiplepėjo. Mano žmona "praganė" vaiką. Parodžiau jai Jurgutį miške tarp krūmų: "Še tau dar vieną partizaną."

Apie pusiaudienį sutartoje vietoje, prie Dulgelės upelio, susirinko visas būrys. Kalbėta, kaip kas praleido tablaciją. Visi, be mūsų "pelkininkų" grupės, pasinaudojo savo iš anksto išsikastomis slėptuvėmis. Košimo banga per stovyklavimo vietą jau buvo praėjusi, bet nerasta kruopštesnio apieškojimo žymių. Šapalas susirado savo veršelį! Deja, pasistiprinti teko sausai Kažkas užsiminė, kad lyg ir girdėjęs trumpą susišaudymą kažkur už Norkūnų.

Vakare jau žinojome, kad panašiai išsilaikė Liepos būrys, tik jų keli slapukai stebėjo Pūščios tablaciją iš eglių viršūnių. Kitą dieną sužinojome, kad žuvo vienas iš dviejų brolių Paliulių iš Liepos būrio. Tai 1941m. išvežto Kapčiamiesčio viršaičio sūnūs. Niekas tiksliai nežinojo žuvimo aplinkybių. Prie vieškelio, skyrusio girios sieną nuo Paliepio laukų, kur ėjo apsupimo užkarda, buvo rastos dvi aukos: pačiame miško pakraštyje nušautas jaunuolis, kitoje vieškelio pusėje, rugiuose — sovietų kareivis su visiškai nuskeltu viršugalviu. Galima spėti, kad jie susidūrė akis į akį ir vienu metu šovė vienas į kitą. Abu buvo palikti kaip žuvę. Neišsiaiškinta, kodėl taip atsitiko. Žmonės pasirūpino žuvusiais, jaunąjį Paliulį atpažino.

Birželio 29 dieną girios košimas buvo sustojęs nakčiai prieš Ančios upę. Birželio 30 dieną pajudėjo toliau. Ta antra didžiosios sovietų operacijos diena buvo nuostolinga miško broliams. Tačiau, atrodo, kad buvusi ne mažiau nuostolinga ir sovietų baudėjams. Prie Ančios girdėjosi ilgesni susišaudymai Buvo spėjama, ir žmonės tą patį tvirtino, kad į tą plotą buvo pasitraukę nežinomi partizanų būriai nuo Kapčiamiesčio ir Veisiejų. Pasirinkdami tinkamą vietą, prisileisdavo priešą ir duodavo ugnies. Greičiausiai ir veržėsi sėkmingai per apsupimo užkardą palei Ančią ir toliau už Ančios upės.

Neteko girdėti apie didesnius nuostolius iš partizanų pusės, išskyrus vieną atvejį antrą tos sovietų operacijos dieną. Jau už Ančios prie apsupimo užkardos, ties Bugeda, birželio 30 dieną žuvo Simaitis. Tarnavęs Lietuvos pasienio policijoje, vokiečių okupacijos metais buvo pagalbinėje policijoje Druskininkuose. Matyt, laikėsi su būriu ar kokia nors ginkluota grupe, apie kurias nežinojome. Šimaičių šeimą dar tais pačiais 1945 metais ištiko tragedija: po poros mėnesių žuvo sūnus, slapyvardžiu Sakalas, o rudenį žuvo žentas. Liko tik moterys - žmona ir dvi dukros.

Žūtys kovoje su ginklu buvo ne taip tragiškai pakeliamos, kaip suėmimai namuose, nebent žuvus keliems iš vienos šeimos. Tokia buvo lietuvių tautos kova dėl laisvės. Ji buvo pateisinama, įsitikinus, kad reikia kuo labiausiai vengti dalyvauti pasauliniame kare ir saugoti tautos gyvąją jėgą, sumažinti nuostolių krašto gyventojams. Mobilizuotųjų į Raudonąją armiją nuostoliai nuo 1944m. vasaros buvo šiurpūs. Žinojome, kiek vyrų neteko pravoslaviški kaimai ir apylinkės gretimoje Baltarusijoje, iš kurių visi pakluso mobilizacijai Skaičiavome, kad latviai ir estai, anksčiau paklusę vokiečių mobilizacijai, o netrukus sugriebti sovietų, turėjo daugiau nuostolių negu lietuviai, pasirinkę savo karą.

Pūščios kaimų ir apylinkių gyventojus sukrėtė žinia apie Diržų kaimo beginklių vyrų sušaudymą birželio 30d. Diržų mokytojas, kilęs iš to paties kaimo, ats. karininkas Prapiestis ir dalis vyrų labiau patikėjo kitu išsilaikymo būdu - slapstytis be ginklo. Prasidėjus masinei sovietų operacijai su smulkiomis kratomis trobesiuose, sodybose ir visur arčiau sodybų, mokytojas Prapiestis ir dar ar ne septyni vyrai išėjo slėptis į Pūščios girią. Atsidūrę prie Ančios, kur antrą dieną ėjo kruopšti miško krata ir paupiu slinko vidaus apsupties užkarda bei sustiprinti daliniai, Diržų vyrai subrido į upę ir pasislėpė po palinkusiais krūmais. Niekas nežino, kaip jie buvo aptikti Tiesiog nelaimingo atsitikimo lemtis. Nieko kito nebeliko, kaip tik išlipti iš vandens ir pasiduoti, tikint, kad viskas baigsis suėmimu. Ginklų prie jų nerado, tačiau visi buvo vietoje sušaudyti Ar ne trys Diržų Prapiesčiai, du Stravinskai, kitų trijų pavardžių nebeprisimenu. Spėjama, kad tai buvo kerštas už patirtus nuostolius susidūrimuose su partizanais jau antrą operacijos dieną.

Po šio tragiško įvykio vyrai nusprendė laikytis tik su ginklu.

Birželio 31d. baigėsi Pūščios puolimas. Mašinomis vežė iš girios čia siautusius dalinius: vieškeliu nuo Bugedos į Leipalingį ir iš kito girios pakraščio — vieškeliu į plentą prie Viktarinos ir toliau Veisiejų ir Leipalingio kryptimis. Kariuomenės atitraukimas vyko nuo pusiaudienio. Žmonės galėjo įsitikinti, kiek jos buvo suvežta - daugiau negu galima įsivaizduoti pirmąją tos milžiniškos tabiacijos dieną.

Liepos mėnuo buvo ramus. Gera buvo pailsėti ir pradėti javapjūtę. Ūkininkams, palikusiems savo šeimas ir sodybas, sunku buvo žiūrėti, kaip vasaros darbai tenka moterims, paaugliams ir pagyvenusiems vyrams. O derlius buvo geras, oras gražus. Jaučiau atoslūgį, kirsdamas javus pas žmonos gimines Kmieliavoje, nuo ryto iki ilgos dienos vakaro mojuodamas dalgiu penkių kirtėjų ir penkių ėmėjų talkoje. Kaip niekad teko pajusti darbo, nuovargio ir jaunų jėgų atsigaivinimo palaimą. Tiktai mintis, kaip bus rytoj, zirzė tarsi įkyrus bimbalas apie ausis.

Džiaugdamiesi ramybe Šarūno rinktinėje, gaudavome žinių apie didėjančius siautėjimus kitoje Nemuno pusėje. Smūgis ištiko Kabelius. Per ryšį, einantį jau tik nuo Juozaičio būrio, teko susidaryti tokį vaizdą; Marcinkonių NKVD susidomėjo Kabelių apylinke, kuri iki šiol atrodė rami ir mažiau įtartina. Prasidėjo dažnesni enkavedistų apsilankymai bažnytkaimyje ir gretimuose kaimuose, buvo sulaikomi net pagyvenę žmonės dokumentų patikrinimui Taip ir Kazimieraitis vieną kartą buvo sulaikytas, tačiau dokumentai, amžius ir sugebėjimas apsimesti paprastu, ligotu žmogumi gelbėjo jį. Netrukus Bijūnas gavo įspėjimą, kad stovyklos vadavietės vieta enkavedistams yra tiksliai nurodyta ir kad reikia kuo skubiausiai išsikraustyti Iš tikrųjų apie stovyklą sukinėjosi enkavedistai, gal ir surado ją. Bet mums rūpėjo pasiimti kuo daugiau rašymo ir spausdinimo priemonių ir kt ir paskubomis aplink stovyklą išslapstyti Stovykla buvo surasta, dvi dienas enkavedistai laikė pasalas. Bijūnas ir ėjęs su juo partizanas pateko į pasalas, anas žuvo vietoje, o pačiam Bijūnui pasisekė išbėgti iš vieno pasalos žiedo, bet paskui žuvo ir Bijūnas, užsisvėręs ant kulkosvaidžio, jau tolokai nuo stovyklos. Tada įvykį visaip aiškinta, bet dar ir dabar nėra tikslių žinių. Kazimieraitis savo veiklos pradžioje buvo pasitelkęs ryšininkų ir pagalbininkų gal per daug pasitikėdamas žmonėmis, gal per daug jų buvo. Labai pasitikėjo Kabelių seniūnu, pavarde Burlingis, kurį savo patikimu žmogumi laikė sovietinė valdžia Marcinkonyse, mat buvo mažažemis, turėjo didelę šeimą, ar ne septynis vaikus, skurdžiai gyveno. Šiaip buvo doras žmogus ir nekvailas. Taigi tas Burlingis įspėjo, kad stovykla vadavietė yra tiksliai nurodyta enkavedistams ir kad reikia kuo skubiausiai pasitraukti Buvo spėjama, kad jis pats išdavęs vietą, pats įspėjęs Bijūną ir raginęs būti atsargiam. Po to įvykio daug kas iš Kabelių bažnytkaimio buvo tos nuomonės, kad Vienakis — taip vadino Burlingį, netekus vienos akies — buvo pradėjęs dvigubą žaidimą. Iki šiol lieka neaišku, kodėl Burlingis netrukus pats su ginklu išėjo į mišką. Kabeliškių partizanų būryje jis buvo laikomas šauniu partizanu, berods slapyvardžiu Bakšiūnas. Neilgai partizanavęs, žuvo prie savo sodybos — nuošaliame vienkiemyje prie miško, ėjęs aplankyti savo šeimos. Marcinkonių NKVD buvo įpykusi ant Burlingio ir dažnai rengė pasalas prie jo sodybos.

Kazimieraitis tą pačią stovyklos suradimo dieną atsisakė legalios padėties ir liko su ginkluotais vyrais. Teko atsisveikinti su Kabelių aplinka. Naujai vadavietei buvo pasirinktas plotas prie Rudnios kaimo iki nedidelio Šunupio kaimelio už Randamonių. Čia pas ūkininką jis dažnai apsistodavo ir buvo kaip tos šeimos įnamis - turėjo tokius dokumentus, kurie neatkreipė baudėjų dėmesio. Kazimieraitis buvo praradęs rašymo ir spausdinimo priemonių, gerą radijo aparatą ir dalį organizacinių dokumentų. Tačiau Juozaičio būryje dar buvo likę atsargai laikytos priemonės. Be to, veiklai plečiantis, jų buvo ieškoma ir kaupiama per Šarūno rinktinės Žaliamiškio būrius ir ryšius nuo Merkinės ir Perlojos. Artimesniais ryšiais per Vieciūnus ir Liškiavą nuo Randamonių ir Rudnios buvo siunčiamos instrukcijos, spausdintos informacijos ir atsišaukimai, įsakymai Į liepos pabaigą su Kazimieraičiu galima buvo susisiekti jau Žaliamiškyje. Čia buvo rengiama dar viena jo vadavietė.

Tą patį vidurvasarį sklido kalbos apie dideles, tris dienas trukusias kautynes Varčios miške, kiek toliau už Merkinės, tiksliau už Nedzingės, arčiau Alovės... Buvo kalbama, kad partizanai turėjo ne tiek jau daug nuostolių, o rusai įnirtingai puolę sustiprintą stovyklą, tarp savęs susišaudė, patekę į besiveržiančiųjų iš apsupties ugnį, patyrė labai daug nuostolių. Varčioje buvo susitelkę daug partizanų - keli gerai ginkluoti būriai Pirmą kartą teko išgirsti to stambaus kovos dalinio vado slapyvardį - Vanagas, karininkas.

Anksčiau, ar ne gegužės mėnesį, panašiai garsėjo Kalniškės mūšis. Kilo pasididžiavimas miško brolių kova, sklido didvyrių legendos, skambėjo dainos žuvusiems didvyriams. Įsiminė tą vasarą skambėjęs toks dainos posmas apie žuvusius tris brolius; vienas žuvo Pierišky, antras Kalnišky, trečias — Varčios tankmėje.

Buvo dainų pasižymėjusiems mažesnėse grupėse, kuriamų po mirties.

Garsėjo Mindaugas su savo grupe Kapčiamiesčio-Veisiejų ruože. Kartą jis prisistatė Pūščioje vyr.ltn. Alseikai, kaip pavaldus Šarūno rinktinei. Po to, gal dviem mėnesiams praėjus, pasklido žinia, kad Mindaugas didvyriškai žuvo drauge su juo buvusiais dviem partizanais. Tai įvyko dienos metu, netikėtai išėjus iš miško enkavedistams. Nebuvo galimybės bėgti iš viensėdžio, tad Mindaugas pasiruošė sutikti priešą netikėta ugnimi Iš kulkosvaidžio ir kitų dviejų stiprių ginklų iškirto dalį enkavedistų, kitus apkvaišusius suguldė ir norėjo pro juos veržtis į netolimą mišką. Bet pasirodė, kad iš miško slenka daugiau kareivių, ir tie greitai apsupo viensėdį. Nelengvai atidavė savo gyvybe, gerai įsitvirtinęs, ilgai gynėsi ir pridarė priešui dar daugiau nuostolių. Netrukus pasklido daina apie Mindaugą.

Gal kiek labiau nuo Veisiejų į Lazdijus buvo toks partizanas pramuštgalvis, individualistas, slapyvardžiu Busilas. Laikėsi su nedidele ginkluota grupe, bet veikė labiau vienas kaip teroristas prieš stribus ir enkavedistus, nekliudė kareivių. Jo kovos filosofija, kad taip veikiant mažiau pavojaus, buvo ne be pagrindo. Slampinėjant žinomose vietose, turint gerus ryšius, sekant pavieniui dieną ir naktį, turint daugiau ir patikimų slėptuvėlių, galima buvo atlikti sėkmingų žygių. Nuolatinis budrumas ir susikaupimas pavieniams veiksmams, nesusiduriant su savo grupės nerūpestingumu, padėjo ilgiau išsilaikyti Busilas iškrėsdavo daug individualių pokštų. Vienas ypač pagarsėjo. Sekdamas NKVD siunčiamas grupes į pamiškes ir kaimus, žinojo, kad į vieną vietą, bet iš skirtingų pusių siunčiami stribų ir enkavedistų būriai, o kad jie patys nesusidurtų, turi savo parolius. Kartą jis atsirado kaime, kur turėtų sueiti baudėjai Eidamas kaimo gatve tamsią naktį ir išgirdęs priešais ateinančius, sušuko: "Kto idiot?!" Į atsakymą "Zvezda" riktelėjo rusiškai "P...!" ir leido iš kulkosvaidžio seriją. Griuvęs į kiemą ir šokęs už trobesių, buvo saugus.

Kartą, grįžęs iš ryšių tarnybos į stovyklą, radau svečius iš toliau — kelis vyrus su anuo Busilu. Vidutinio ūgio, gana apkūnus, apskritaveidis, nekalbus, kažkoks tylenis. Žinojome apie Busilą, su juo atėję vyrai daugiau kalbėjo. Prisimenu mūsiškių pastabą: 'Toks bukila, o žiūrėk kam tikęs!" Nesu girdėjęs apie Busilo likimą. Tikriausiai susilaukė dainos. Daug tų dainų buvo, bet nedaug išliko.

Ėjo 1945-ųjų vasara, nerami ir įtempta. Rusų daliniai vienur dažniau, kitur rečiau siautėjo prieš partizaninį judėjimą. Visi laukė, kaip bus karui pasibaigus. Buvo daug kalbų apie Potsdamo konferenciją ir vis daugiau atsišaukimų ir informacijų, kad Potsdamo konferencijoje tariamasi dėl tvarkos Europoje, siekiant ilgalaikės taikos, grindžiamos tautų ir žmogaus teisėmis. Kazimieraitis veikė. Naujoje vadovavimo vietoje greit sutelkė apie save ištikimų darbuotojų štabą. Su kiekvienu ryšiu ateidavo vis daugiau lapelių ir didesnių spausdinių su atsišaukimais, informacijomis apie tarptautinę padėtį, pamokymais, kaip teisingai suprasti okupacinės sovietų valdžios propagandą. Lapeliai ir spausdiniai patekdavo žmonėms. Skaitė juos godžiai, laukė naujos partizanų spaudos. Deja, Potsdamo konferencija apvylė Lietuvos žmones, bet vis dar tikėtasi — tai tik derybų pradžia dėl pokarinės tvarkos, bus Vakarų spaudimo, Stalinas derėsis, bet vis dėlto negalės toliau taip palikti Svarbu epochinis persilaužimas, tad juo labiau reikia tęsti kovą dėl tautos likimo. Buvo skelbiama Bartašiūno amnestija, bet nedaug kas ja tikėjo. Sumažėjo besislapstančių nuo mobilizacijos. Registravosi pamažu, apsidairydami, apsiklausinėdami, pirmiausia tie, kurie mažiau su ginklu laikėsi

Tuo tarpu jau buvo matyti karo pabaigos pasekmės. Plentus ir didesnius vieškelius užplūdo iš Vokietijos į Rusiją varomos veislinių galvijų bandos, traukiniais ir karinėmis mašinomis pradėta vežti viską, ką galima buvo geresnio susikrauti. Karvės buvo varomos iš Prūsų nuo Lazdijų, Veisiejų pro Leipalingį, Merkinę ir toliau plentu.

Mūsų stovyklos virėjas apgailestavo, kad tas "planingas tiekimas" per toli. Užsiminė vyrams nuo Leipalingio, kad galėtų atvaryti keletą tų vokiškų karvių. Išvyko. Po kelių dienų grįžo, bet nieko nepešę. Tik Bitinas, vyras aukštas, stambus, apie keturiasdešimt metų, atnešė ant pečių didelį didelį geriausios veislės aviną. Nepasisekė su vokiškomis karvėmis, tai Bitinas užsispyrė ir, nuėjęs į Leipalingio pakraštį, pačiupo stribo šeimai beveik iš palangės tą didelį, gerai išsiganiusį aviną.

Javapjūtė ėjo į pabaigą. Daržinės ir visos pastogės buvo prikrautos iki kraigų. Daug kur šalinėse pridaryta slėptuvių. Su ūkio gėrybėmis ir saugumo buvo daugiau. Dažnėjo apsilankymų su ryšiais. Partizanai pradėjo vis dažniau laikytis arčiau namų, dalyvauti vakaronėse, šeimų iškilmėse, talkose. Po vieno įvykio, kurio kaltininku buvo pats Kibyšių-Radyščių būrio vadas Siaubas (Glušauskas), teko imtis griežtesnių priemonių. Pateko Siaubas į vieną tokių iškilmių, berods krikštynas pas savo gerą bičiulį. Linksminosi, dainavo, ir vieną kitą partizanišką dainą užtraukdami. Slampinėjęs naktimis enkavedistų būrys, paprastai vedžiojamas stribų, gerai žinančių apylinkę, prislinko prie šviesomis žėrinčio namo, įsiklausė, apsupo namą ir visą sodybą. Pradėjo belstis. Šeimininkas neįsileido, šaukdamas, kad nežino, kas braunasi. Dar stipriau užsisklendė. Siaubas liepė visiems sugulti ant grindų, nužėrė lempas, kėde trenkė į langą. Pratrūko stipri ugnis per visus langus iš tos namo pusės. Tada Siaubas peršliaužė į kitą pusę, per langą išmetė granatą, ir prasidėjo ugnis iš tos pusės. Tada peršliaužęs atgal, per tą anksčiau išmuštą langą, jau neapšaudomą, iššoko, metė į kairę ir į dešinę po granatą, pažėrė iš automato seriją ir laimingai prasiveržė. Ūkininkas buvo priverstas įsileisti užpuolikus. Tardomas tvirtai ir sumaniai laikėsi.

— Tai va, temstant atėjo kažkoks ginkluotas, visai nežinomas, nepažįstamas, prisėdo, nieko nesakęs, prie stalo, prisiėdė, lyg savaitę būtų neėdęs, prisigėrė ir įsakė toliau linksmintis, dainas dainuoti, pradėjo pats nežinomas dainas dainuoti Ką galėjome padaryti? Galvojome, ar ne provokatorius koks, o gal banditas.

Buvo iš tos vakaronės ir daugiau žmonių tardoma, o įvykį smulkiai ir vaizdžiai papasakojo man ten buvę. Visi kažkaip išliko, suvokę, kad šeimininkas teisinasi gerai ir įtikinamai, ir visi tai patvirtino.

Nuo liškiaviškių atėjo Skiedra (Matulevičius) su ryšiu. Buvo reikalas pas mane. Reikėjo nuvesti pas Kazimieraitį karininką, kuris nuo pasienio buvo atlydėtas iki Nemuno. Apsistojo pas vyrus šile tarp Miciūnų Snaigupės ir Ringeliškio. Tai gražus miško plotas tarp trijų kaimelių, jungėsi su Pūščios šiauriniu pakraščiu. Kiek jau išvaikščiota tuo ruožu!

Išvykome nedelsdami dienos metu. Skiedra gana ilgai ieškojo vasaros stovyklavietės. Kai suradome ir artinomės, pajutome iš paskos kažką įtartina — lydėjo mus du sekliai. Vyrai juokėsi draugiškai, buvo patenkinti kad anksti ir toliau nuo stovyklos pastebėjo mus ir neišsiduodami ilgai sekė. Iš septynių ar aštuonių vyrų, kartu su anais sekliais, visi, išskyrus vieną, buvo daugiau ar mažiau pažįstami Skiedra supažindino su tuo vienu nepažįstamu.

Buvo pietų metas. Nepažįstamasis suskubo susidraugauti su vietos vyrais, gyrė mitybą ir kulinarinius sugebėjimus. Tas karininkas prisistatė man slapyvardžiu Gediminas. Tik tiek apie jį težinau. Negalėčiau pasakyti, ar kadrinis, ar atsargos kariškis. Jaunas, taip iš akies trisdešimtukas. Vidutinio ūgio, žvalus, kalbus tarp vyrų - apie viską nuotaikingai ir apie nieką rimčiau. Dvelkė lyg kokia miško bohema. Pasikalbėjome vienu du. Sužinojau, kad laikosi prie tėviškės ar pas gimines prie pat sienos, tarp Kučiūnų ir Lazdijų. Su nedidele ginkluotų grupe. Su kitomis ginkluotomis grupėmis susižino. Didesni susibūrimai pasienio zonoje neįmanomi, todėl sunku apie reikšmingesnę veiklą galvoti. Gal mažiau prie pat sienos masinių siautėjimų, bet zona ir taip smarkiai tikrinama tirštai laikomų pasienio kariškių. Jie yra žiaurūs ir įgudę, be to, stengiasi pasitelkti savo represinei valdžiai kuo daugiau to ploto gyventojų. Gediminas pats nesiskelbė kaip karininkas. Tai žinojo tik keletas asmenų. Vyrai, sužinoję, kad turi savo tarpe karininką, būtų reikalavę didesnio organizacinio sąjūdžio ir veiksmų. Tokie mūsų vyrai. Iš nepriklausomos Lietuvos kariuomenės tik dvasia paliko ir dalis kadrų. Dar ir tas kovos užsidegimas, kylantis iš buvusių eilinių ar priaugančių jaunuolių, vien tik tautine samprata apsišarvavusių. Gal dažniau pasitaikydavo puskarininkių. Sutapo mūsų nuomonės, kad tai jėga, kurios nereikia žadinti, ir ji nesuvaldoma kitaip, kaip tik dvasiniu pakilimu istorinių įvykių eigoje. Reikia būtinai būti su tais vyrais. Laisvesnėje kalboje, t.y. apie save asmeniškai, aš pasisakiau esąs vilnietis ir jau nuo ankstyvos jaunystės įsitraukęs į veiklą, kurios dabartinė padėtis yra tik tąsa. Į tai Gediminas prasitarė, kad jo žmona tikra vilnietė, kilusi nuo Švenčionių. Tik tiek. Bet man jau daug. Žmona vilnietė - tai savaip pastiprina lietuviškumo dvasią.

Gedimino nuomone, dabar yra lemtingų įvykių raidos metas, tiesa, neaiškus, nelabai viltingas, bet dėl visa ko reikia būti ten, kur esi reikalingiausias, ir svarbu gerai susisiekti su aukštesne vadovybe. Todėl išsirengė šia linkme, ieškodamas ryšio su pulkininku Kazimieraičiu.

Kazimieraitis tuo metu turėjo pagalbines būstines keliose vietose, nemažame plote. Viena jų buvo prie Vieciūnų kaimo, ties Liškiava. Atrodo, kad tuo metu Žaliamiškyje dar buvo rengiama tokia pagalbinė būstinė. Dabar ryšys su Kazimieraičio štabu buvo sutrumpėjęs. Į Vieciūnus greitai nukakti pasisiūlė Skiedra su dviem vyrais, nunešdami mano žinias ir prašymą nurodyti, kada ir kur galėsim susitikti su pačiu Kazimieraičiu. Gautas atsakymas, kad jis yra kelioms dienoms išvykęs Varėnos linkme, gal ir Valkininkus sieks, tikimasi, kad arčiausiai bus pasiekiamas po kelių dienų. Sutarta, kad Gediminas palauks šioje Nemuno pusėje, jis jau "apšilo" ir gerai jaučiasi. Nuo Kazimieraičio ateis žinia. Iki artimiausios jo būstinės ne daugiau, kaip šeši-septyni kilometrai Taip susitvarkius, grįžau į savo stovyklą prie Dulgelės intako į Seirą. Teko sužinoti, kad tas susitikimas neįvyko. Buvo netikėtų kliūčių.

Gediminas su Kazimieraičiu susitiko vėliau, buvo įsitraukęs į organizacinį sąjūdį, ėjo jam skirtas pareigas, vėliau paskirtas vadovauti Lazdijų plote. Teko girdėti, kad jam nesisekė, kaip buvo numatoma ir aukštesnės vadovybės pageidaujama. Nutilo, ir Kazimieraitis reiškė nepasitenkinimą. Tada, juo labiau padėčiai vis sunkėjant, netenka stebėtis, apgailestauti ar priekaištauti Nuo rudens griuvo smūgiai, kurie plačiam Kazimieraičio organizaciniam darbui, jo milžiniškai veiklai ir jo žmonių pastangoms buvo tarsi nenutrūkstamas bombardavimas. Vis dėlto partizaninį karą buvo sunku numalšinti kad ir žiauriausiomis priemonėmis.

Daugiau nesu girdėjęs apie Gediminą, nežinau, kur ir kaip jis vertėsi.

Apie rugpjūčio vidurį vykau į Žaliamiškį. Kazimieraitis vis dažniau apsilankydavo būstinėje šioje Nemuno pusėje. Man rūpėjo susitikti, išgirsti, kaip vyksta organizacinis suvienijimo darbas. Neradau Kazimieraičio Žaliamiškyje, bet susitikau su jo štabo žmonėmis. Buvo pora nepažįstamų vyrų. Kazimieraitis laukė manęs, bet, gavęs svarbų pranešimą, skubiai išvyko į susitikimą pamerkiu šiliniuose.

Štabo darbuotojai šioje būstinėje turėjo dauginti atsišaukimus ir partizanų laikraštį, berods pavadinimu "Už tėvų žemę", kurį leido kažkur toliau stambesnis organizacinis vienetas, su kuriuo Kazimieraitis turėjo ryšius ir, matyt, tarėsi dėl susivienijimo. Prasitariau, kad galėčiau jiems padėti. Apsidžiaugė, bet nepasikvietė į pačią būstinę - greičiausiai gerą, patogią slėptuvę miške, o suorganizavo darbavietę pas ūkininką Liepiškiuose, prikrautoje daržinėje, su slėptuve šalinėje. Atnešė gerą šapirografą, paruoštas spausdinimui matricas, daug popieriaus ir kitų reikmenų. Nesileidau į slėptuvę šalinės apačioje, o viršuje, po pat stogu, iš pėdų ir keleto lentų pasidariau visai padorų stalą spausdinių dauginimui. Šapirografas mažai naudotas, matricos aiškios, geros kokybės dažai Pagaminau šūsnį atsišaukimų, neprisimenu jau kokio turinio, tik buvo gerai ir gražia kalba parašyti. Daviau vyrams ir pasakiau, kad gali eiti savo reikalais. Beje, jie ir skubėjo kažkur, o aš per dar ilgą pusiaudienį pagaminsiu spaudos užtektinai.

Sodyba, pasirinkta tos vienos dienos darbavietei buvo Liepiškių kaimo gale, į laukus Liškiavos linkme, dar ir prie ežero. Apylinkė buvo gerai matoma Šeimininkas dirbo laukuose, kieme sukiojosi šeimininkė, lakstė trys berniukai, vyriausiasis kaip tik mokyklos pradžioko amžiaus. Šeimininkė jauna, žvali, vaikučiai gražūs. Malonu būtų nerūpestingai pasikalbėti, bet darbas laukė ir varžė nežinia.

Sukęs rotatorių, džiovinęs ir dėjęs į šūsnis išspausdintus lapus, nepajutau, kaip užlipusi šeimininkė įkišo galvą ir paklausė, ar nesu išalkęs. Neatsimenu, ką atsakiau, o ji jau buvo šalia ir kraustė iš ryšulio karštus pietus. Man bevalgant, pasikalbėjome. Atrodė nuoširdžiai prijaučianti ir atsidavusi kovos reikalui. Temstant atsisveikinau su šeimininke ir šeimininku, kuris pasakė, kad lyg ir prisimena mane iš Šarūno būrio prieš Panaros kautynes. Padėkojau už pastogę ir pavaišinimą. Pasikalbėjau su vaikučiais, kurie kažkaip kitaip, nevaikiškai spoksojo į mane. Meto žymė vaikams. Atmintyje ryškiai paliko vaizdelis, tarsi puikus dailininko piešinys, kurį pavadinčiau "Meškiukai -rudnosiukai visi trys". Tai buvo viena iš nedaugelio šviesių, pasakyčiau, lyriškų mano dienų anoje kovos būtyje.

Atėjo vyrai, pasiėmė dienos gamybą ir tos gamybos priemones. Siūlė pasilikti pas juos dar dieną kitą. Nutariau grįžti Nuo Žaliamiškio į Pūščią pripratusiam miklinti kojas ne per toliausiai, judėjimas saugus, ryšys greitas -Kazimieraitis duos žinią, kada atvykti į jo paties skirtą susitikimą. Bet netoli nukeliavau, o apsinakvojau šalinės pastogėje Gailiūnuose pas Stonkų. Gailiūnų kaimas man buvo mielas dėl gerai suorganizuoto ir išmintingai besilaikančio atsargos būrio pogrindyje. Čia pagalvoju apie save, kaip man padėjo vilnietiškos veiklos patirtis lenkų priespaudoje, dar labiau karo metais ir besikeičiančiose okupacijose.

Ėjo rugpjūtis. Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo visiškai pasibaigęs. Japonija, išstumta iš užkariautų plotų, buvo pasirengusi ilgai gintis salose. Vakarų galybėms būtų buvę nelengva įveikti tenykštį priešą. Bet štai teko išgirsti neeilinę karo veiksmų žinią: ant dviejų didelių Japonijos miestų buvo numestos dvi galingos naujo išradimo bombos, kurios tuos miestus visiškai sunaikino. Tokia žinia domino ir kėlė dvasią. Iš Kazimieraičio štabo ėjo atsišaukimai ir informacijos su pastiprinimo žodžiais. Prisimenu tokius pavadinimus: "Kovok", "Lietuviai", "Broliai lietuviai". Potsdamo konferencija apvylė, nors buvo optimistų, kurie teigė, kad tai tik pradžia Europos ir pasaulio tvarkymui Antrajam pasauliniam karui pasibaigus. Nelabai tiko Tarybų Sąjungos puolimas prieš japonus Mandžiūrijoje. Visaip aiškinome tai. Ar ne per daug sovietai įsiteikia Aljansui ir ar Trumenas ir Čerčilis nebus per daug nuolaidūs kruvinam ir įžūliam Stalinui.

Staiga gavome žinią, kad į Šarūno rinktinę pas Alseiką ir jo būrius Pūsčioję atvyksta Kazimieraitis, lydimas Druskininkų grupės (vėliau vadinamos Druskininkų batalionu -turbūt pagal mobilizacinį planą) vado Juozaičio su Žaliamiškio vyrų palyda. Žinia buvo gauta anksti rytą. Atvykstančių buvo laukiama apie pusiaudienį. Susitikimui buvo išsiųsti keliomis kryptimis patruliai ir žvalgai Kazimieraitis su savo rinktine palyda Alseikos vadavietę prie Pūščios būrio, vadovaujamo Aro, pasiekė dar prieš pusiaudienį. Negaliu tiksliai pasakyti, kokia tai buvo rugpjūčio diena. Plk. Kazimieraitis buvo sutiktas išrikiuotų vyrų ir vyr.ltn. Alseikos raportu. Nesuskubo anksčiau atvykti Liepos būrys. Atvyko kiek vėliau. Antra, raportas -Liepos ir Alseikos. Kazimieraitis kariškai pasisveikino, dėkojo vyrams už savanorišką pasiaukojimą tėvynės laisvei ginti ir trumpai kalbėjo apie istorinę partizaninės kovos reikšmę Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei

Stovykla buvo prie Dulgelės upelio, kur vyrų padaryta užtvanka gamino elektros srovę. Ta mažytė elektrinė pastiprindavo radijo aparatą, kai baigdavosi sausos baterijos. Kitas programos punktas teko stovyklos virėjui Šapalui. Savo pietumis puikiai "pakalbėjo" ir visus dar šauniau nuteikė.

Kazimieraičio dienotvarkėje buvo numatyta tą pačią dieną į pavakarę išvykti į Žaliamiškį ar gal ir per Nemuną — arčiau savo pagrindinės vadavietės. Alseika ir Pūščios vyrai įkalbėjo pasilikti dar dienai. Iš pradžių gynėsi negalįs ilgiau uždelsti, aiškinęs, kad yra skubių reikalų, bet pagaliau sutiko ilgiau pasilikti Iš pradžių, po pietų, ilgai kalbėjosi su visais kovotojais, savaime susidariusiose grupėse, paskui ir su kai kuriais po vieną. Pasitaikė iš kovotojų vienas, kitas, kuris pažino pplk. Vitkų iš kariuomenės būtinos tarnybos. Dabar tarp mūsų buvo vyriausiasis laipsniu buvusios Lietuvos kariuomenės karininkas. Vyrams buvo kiek keblumų, kaip kreiptis: pone Kazimieraiti, tamsta pulkininke, vade, ar dar kitaip. į kreipimąsi — vyriausias vade! jis atsiliepdavo, kad nesąs Lietuvos partizaninio sąjūdžio ir ginkluotos laisvės kovos pajėgų vyriausiasis vadas. Ir aiškino, kad iš viso dar nėra žinoma, kas yra ar bus vyriausiuoju vadu. Kol kas savanoriškos kovos grupės, būriai vienijasi į didesnius organizacinius vienetus labai sunkiomis sąlygomis.

Po to vyko pasikalbėjimai su rinktinės vadovybe — atskirai tik su Alseika, o paskui su rinktinės vadu ir dviejų būrių vadais Aru ir Liepa ir pagaliau su platesniu rikiuotės būriu, t.y. dalyvaujant skyrininkams. Man teko dalyvauti dviejuose pasitarimuose kaip ryšių tarnybos atsakingam pareigūnui ir asmeniškai vadovaujančiam ryšių skyriui. Negalėčiau smulkiau papasakoti tų pasitarimų turinio, bet prisimenu tvarką. Kazimieraitis padarė trumpą tarptautinės padėties apžvalgą, aptarė padėtį Lietuvoje, stiprėjant sovietiniam terorui visame krašte ir prieš visus gyventojus, pateikė išsamiausią pagal galimybes ir patikimiausią žinių suvestinę apie partizanines kovas Lietuvoje, taip pat žinių apie partizaninius sąjūdžius vakarinėse Ukrainos srityse ir sovietų pavergtoje Lenkijoje, informavo apie pastangas ir pasiekimus, kuriant platesnes suvienytas struktūras ir aukštesnių pakopų vadovybes, pabaigoje kalbėjo kovotojų moralės ir drausmės klausimais.

Tiksliau prisimenu patį Kazimieraitį tada pirmą kartą tarp Pūščios vyrų. Prieš tai buvau du kartus trumpai jį sutikęs, dabar turėjau daugiau progos pažinti jį kaip aukšto laipsnio kariškį, organizatorių veikėją ir visų pirma kaip neeilinę asmenybę toje daugybėje žmonių, kuriuos augino ir iškėlė tautos gyvenimui laisvos, nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetis ir jau prasidėjusi kova per dvi pirmąsias okupacijas.

Vakare, prie laužo paseirės miško lomelėje, Kazimieraitis kalbėjo su visa vyrija kitaip - laisvai, daug nuoširdžiau, šilčiau - ne taip dalykiškai ir tarnybiškai, kaip su rinktinės vadovybe, bet beveik tą patį apie viską, ką buvo kalbėjęs būrių vadams ir skyrininkams. Beje, buvo daugiau pamokymų ir prašymų visiems kovotojams: Kazimieraitis, jau keletą mėnesių buvęs petys į petį su eiliniais kovotojais, pažinęs miško brolių buities sąlygas, visas normalaus gyvenimo netektis, drauge išgyvendamas tykančius, kartais vos per žingsnį praeinančius žūties pavojus, kalbėjo apie labai mielą jam Dzūkiją; pats, kaip tikras žemaitis, gėrėjosi Dzūkų krašto žmonėmis ir gamta, aukštai vertino vyrų drąsą ir pasiaukojimą. Jį stebino dzūkų tautinė savimonė, stiprus Lietuvos valstybingumo suvokimas, gyventojų pasišventimas didžiosios kovos reikalui.

Galbūt to momento su Kazimieraičiu veikiamas, vėliau pasakiau viename savo eilėraščio posmų: "Štai kiekvienas namas akmens pilim pavirto, kaip tvirtovės tvirtos, mūsų kaimai ramūs".

Kazimieraitis prašė branginti savo gyvybę, daugiau rūpintis gyventojų saugumu, atsisakyti dažnesnių ir ilgiau trunkančių valandėlių sunkios partizano būties prošvaistėms - malonumų jauniesiems, pasidžiaugimų aplankant savo šeimas. Aiškino, kad reikia išsižadėjimų, daugiau galvoti apie saugumą, daugiau įslaptinimo; kiekvienas karas - tai vargas ir ištvermė, bet partizaninis karas dar sunkesnis, kadangi jis be atsitraukimų nuo pirmos fronto linijos, o nuolatinis frontas kiekviename žingsnyje. Prašė negailėti jėgų kuo stipriausiai sargybai, saugumui, įdėmiai ir nuosekliai eiti žvalgybą ir kontržvalgybą.

Į Kazimieraičio prašymus, pamokymus ir perspėjimus atsiliepė eiliniai kovotojai. Jų vaizdžius pasisakymus geriau prisimenu. Man kažkaip prie širdies liaudies kalba ir liaudies išmintis, taigi kai kurias anos Pūščios būrių vyrų kalbas ir šiandien tarsi girdžiu.

Reikia mesti aukštus arų skraidymus, o žalčiais šliaužioti - žalčio nugara būti.

Vienas vyresnio amžiaus, turintis šeimą, nemažą kovų ir kautynių patirtį vyriškis, kalbėjo jaunuoliams:

-    Kokia nauda Onutei ar Marytei kad per anksti tave apverks, gal ir dainą tau sukurs? Kokia nauda tėvynei, jeigu nesisaugodamas galvą paguldysi?

Vyko pasikalbėjimas ir diskusija, kaip vienoje didelėje šeimoje. Pats aukštos vadovybės - plk. Kazimieraičio apsilankymas buvo didelis įvykis, dar labiau kėlė nuotaiką tas jo nuoširdus, tėviškas ir gyvenimiškai dalykinis pabendravimas su Aro ir Liepos būrių vyrais.

Kazimieraitis su manimi atskirai gana ilgai kalbėjosi Ankstesnė pažintis mus siejo, Kazimieraitį domino mano vilnietiškas idėjinis nusiteikimas. Mudviem kalbantis, jis buvo mažiau santūrus, neslėpė savo susijaudinimo ir užsidegimo dėl spartinamos veiklos su atomine bomba Jungtinėse Amerikos Valstijose.

-    Ačiū Dievui, kad tai demokratijos rankose!- aiškino man šį milžinišką mokslo laimėjimą.

Ne ką galėjau suprasti fizikos buvau tik gimnazijoje grybštelėjęs. Taigi nelabai supratau paties išradimo pagrindų, bet suvokiau jo reikšmę. Toks milžiniškas ginklas Vakarų aljanso rankose turės didelę reikšmę tarptautinės padėties tvarkymui Supratau, kodėl Kazimieraitis buvo taip susijaudinęs. Ar galėjo būti kitaip?

Supratau, kodėl jis apie tai neskelbė per daug ir neaiškino visiems parti-zanams. Manau, kad tada turėjo vilties žmonės visoje okupuotoje Europoje ir plačioje Tarybų Sąjungoje, kai stiprėjo staliniško KGB teroro siautėjimai visur, kur stojo sovietinės militarinės galybės pėda. Kazimieraičio palyda buvo atsinešusi keliolika egzempliorių biuletenio, kuriame buvo kalbama apie atominio ginklo išradimą, atominės bombos gaminimą ir panaudojimą. Japoniją nugalėjus vienu šio ginklo smūgiu, bus garantuota visiška demokratijos pergalė. Dabar prisipažįstu, kad tada, be atomo, ir demokratijos prasmė man buvo naujas dalykas, tada įgijęs didelę reikšmę — pasaulinė demokratija gina tautų ir žmogaus teises.

Kitą dieną, prieš pusiaudienį, Kazimieraitis su savo žmonėmis išvyko iš Pūščios. Liepos būrys palydėjo iki Žaliamiškio teritorijos būrių tarp Kaziulių ir Miciūnų kaimų, vientisame girių plote.

Ilgai trukęs NKVD siautėjimas prasidėjo į rugpjūčio pabaigą. Po keletą kartų buvo košiami, kratomi girių pakraščiai, atskiri miškai, miškeliai, raistai Kaimuose, ypač pamiškių gyvenvietėse ir vienkiemiuose, buvo daromos smulkios kratos, ieškant slėptuvių. Visur buvo sulaikomi ir tikrinami visi gyventojai, neišskiriant vaikų ir senių. Keliuose, laukuose prie darbų, ganyklose. Daug ką paimdavo ilgesniems tardymams į siaučiančių padalinių lauko būstines. Terorizuodami ir provokuodami reikalavo papasakoti apie miškinių apsilankymus, ryšį su jais, maisto tiekimą, aprūpinimą vaistais. Merginas ir paauglius įkyriai tardydavo, kaltindami tiesioginiu organizuotu miškinių rėmimu. Žmonės buvo nusiaubti ir išvarginti Bijota, ar visi sulaikomi ir grubiai tardomi atsilaikys, ar kas neprasitars ko nors. Laikėsi tvirtai.

Praėjus savaitei po masinio siautėjimo, jie pakeitė taktiką: gyventojams davė ramybę, bet pasislėpę stebėjo judėjimą kaimuose ir viensėdžiuose, dieną ir naktį laikė kiek galima nuslepiamą Pūščios, ypač nuo Leipalingio pusės, miškų išėjimų, perėjimų apsiaustį. Dienos metu dažnai žvalgė miškus mažomis grupėmis. Daug tų žvalgybų slampinėjo, kitos pasalavo, pasislėpusios tankmėse, ir stebėjo didesnį plotą. Nežinia, kur ir kada buvo galima susidurti Kritiška padėtis: nei slibino čiuptuvus naikinti, nei velnišką apsiaustį pralaukti Prisimenu, vienu metu per tą apsiaustį laikiausi su keliais Liepos būrio vyrais. Į pavakarę išlindome dviese iš slėptuvės prasimankštinti ėjome palei ežerą, daugiau dengtomis vietomis. Buvome išeiną į atviresnę vietą, kai priešais iš posūkio pasirodė kareiviai Susidūrėme trisdešimt metrų atstumu, jie atkištais automatais. Per porą akimirkų buvome dvikovininkų padėtyje, bet ugnies nei mes, nei jie nepaleidome, o nėrėme į krūmus. Gulėdami prigludę prie žemės, negirdėjome jokio garso ar judėjimo iš priešo pusės. Grįžome į savo slėptuvę ir papasakojome draugams apie nuotykį:

Visaip svarstėme padėtį. Buvo ir optimistinių išvadų. Sunku mums, bet ir jie neilgai ištvers.

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir Vaclovas Voveris-Žaibas

Tą pačią naktį, žalčiais šliauždami per apsiausties linijas, miško pakraščiais, apsilankėme pastogėse, pasimaitinome ir, apsirūpinę maistu bei tikslesnėmis žiniomis, grįžome į savo vietą. Negalėjo būti jokių stovyklavimų, nebent naktį išdrįsdavome, o kartais ir dieną, gausiau susiburti, pabendrauti, gerai išžvalgę ir pasiruošę susikauti.

Kartais dauboje pasikūrendavome ugnelę — reikėjo apsidžiovinti, apšilti, ką nors karštesnio suvalgyti. Pamažu galėjome ir tiksliau išžvalgyti, kur ir kaip laikoma apsiaustis, kokiomis kryptimis tiesiami slibino čiuptuvai.

Daug padėdavo narsūs ir gudrūs piemenėliai Todėl ir sekdavosi naktį prašliaužti tarp užgulusių kareivių, pasiekti sodybas.

Daug kas pasitraukė arčiau savo namų. Leipalingio ir Veršių kaimo vyrai į savo miškus ir giraites, kai kurie nuo Veisiejų ir artesnių kaimų — arčiau plento. Kareivių įgulos ir stribų gyvatyno pašonėje, mažiau miškingose ar atvirose vietose prie plento ir didesnių vieškelių galima buvo lengviau pakelti tą masinį ir ilgai trunkantį spaudimą. Ten, kur mažiausiai tikisi, žuvusių beveik nebuvo. Pakliuvo keletas vyrų. Ir Šapalo netekome. Košiant girelę, jis buvo paimtas iš atrastos slėptuvės kartu su neginkluotais vyrais, kurie slėpėsi tik nuo kariuomenės. Lindint slėptuvėje, buvo patariama ilgų ginklų neturėti, o tik pistoletus ir granatą kritiškam momentui. Iš ginkluotų kovotojų tik nežymi dalis buvo žinoma stribams ir NKVD pareigūnams. Šapalą-Bolių Kuckailį iš Mikalinos, Leipalingio valsč., sutikau jau laisvoje Lietuvoje, gyvena Kazlų Rūdoje.

Įdomų atsitikimą papasakojo Arminas. Jis su broliu Nevėžiu ir neatskiriamu Nevėžio kovos draugu Skroblu buvo pasitraukę arčiau Leipalingio. Ėjo miškrata, jie, atsidūrę toliau nuo savo slėptuvės. Užsiglaudė sename dar nuo fronto apkase ir gerai prisidengė šakomis. Vienas tirštoje grandyje ėjusių kareivių įsmuko į tą apkasą. Susivokęs, kas nutiko ir pajutęs įremtus į krūtinę pistoletus, pradėjo pakuždomis maldauti pasigailėjimo ir tikinti, kad ir jis esąs beveik to paties likimo: slapstėsi nuo mobilizacijos, kaip ir dauguma vakarų ukrainiečių, buvo pagautas, o jo du broliai ir jų draugai partizanauja savo krašte. Iš tolstančios kareivių grandies pasigirdo šauksmas, kur jis atsilikęs. Tas riktelėjo iš apkaso, kad jį prispyręs reikalas, tuojau prisijungsiąs prie grandies. Nevėžis tarė:

- Nekvailas vyras, galima pasitikėti, leidžiame.

Kareivis ukrainietis davė pažadą, karštai žegnodamasis. Paleido jį, o patys pasirengė susirėmimui Paleistas kareivis, matyt, nutylėjo matęs partizanus. Sovietų kariuomenės daliniuose buvo visokių žmonių.

Liepa su vienu savo būrio skyriumi, persikėlęs per Nemuną, laikėsi miškuose visai arti Druskininkų, paskui kiek toliau į Baltarusijos pasienį. Jam vėl teko susidurti su lenkų partizanais ir sueiti į konfliktą.

Tas masinis ir ilgai trukęs spaudimas turėjo kuo labiausiai įbauginti žmones, priversti besislapstančius ir partizanaujančius vyrus registruotis ministro Bartašiūno paskelbtomis sąlygomis. Patikėjusių nedaug atsirasdavo, nors registracija vyko nuo liepos vidurio. Teko išgirsti, kad legalizavosi beveik visas Kabelių būrys ir dalis Juozaičio būrio, tiesa, neatiduodant ginklų, o aiškinantis, kad buvo tik šiaip pasislėpę. Kitur vienas kitas atnešdavo aprūdijusį šautuvą. Teisinosi, kodėl slėpėsi, kodėl anksčiau nesiregistravo. Sakė, kad buvo apkvaišę nuo žiaurių ir labai permainingų karo įvykių, nesuprato, kas darosi, baimė buvo protą atėmusi ir pan. Pasitaikydavo ir tokių vyrų, kurie tiesiog pareikšdavo, kad bijoję be kaltinimo, be teismo tiesiog į Sibiro lagerius patekti Masinis, nepaliaujamas spaudimas turėjo poveikio. Be to, stebint tarptautinę padėtį, vis sunkiau buvo rasti prošvaisčių, keitėsi partizanų būvio sąlygos. Rezistencijos nusistatymas nebuvo susvyravęs, bet daugiau buvo galvojama, kaip prisitaikyti prie sunkėjančių sąlygų.

Iš pradžių buvo laikomasi griežto nusistatymo prieš legalizavimąsi ir išėjimą iš būrių, gerai suorganizuotų, įėjusių į partizaninį sąjūdį, kur buvo drausmė ir vadovavo rezistencijos veikloje pasižymėjusi vadovybė. Kas kita besislapsčiusieji be ginklo, iš mažų ginkluotų grupelių, net ir tų būrių, kurie nebuvo dar gerai žinomi, nepriklausė ginkluotos kovos vadovybei

Tos totalinės, beveik dvi savaites trukusios tablacijos metu iš Pūščios būrio, vadovaujamo Aro, tik Kalnelio skyrius laikėsi neišsisklaidęs. Keturi kucūniškial kuriems susidūrimai su sovietų kariauna buvo įprasti, ir su jais gerai sutarę vietiniai vyrai turėjo savo būdus padėčiai ištverti. Jie visada buvo kovos parengtyje, gerai žvalgė priešą, patys neapčiuopiami, nors judrūs, netikėtais atvejais buvo pasiryžę duoti priešui ugnies. Visu skyriumi prasmukdavo pro apsuptis ir pasalas į saugesnius viensėdžius, prabūdavo kartais visą naktį pastogėse, žmonių mielai pamaitinami viskuo aprūpinami. Kartais pačioje kareivių pašonėje. Už tai buvo savųjų žmonių labai vertinami ir gerbiami Narsuoliai ir žalčių nugaros! Buvo dingęs ir nepasiekiamas būrio vadas Aras. Pats rinktinės vadas Alseika laikėsi su mažomis grupelėmis. Man, besistengusiam nenutrūkstamai vykdyti ryšių tarnybą su Liškiavos-Žaliamiškio būrių grupe ir su Kazimieraičiu, rečiau tekdavo su Alseika susitikti, esant svarbesniam reikalui, tekdavo jo gerokai paieškoti apsiaustoje Pūščioje.

Vienu metu Alseika buvo atsidūręs prie Gerdašių ir Sventojansko, kur Nemunu ėjo siena su Baltarusija. Vyrai persikeldavo į aną pusę, bet tik trumpam be artimesnių pažinčių ir ryšių tarp tenykščių žmonių. Kartą Alseika su didesniu kovotojų būreliu atsidūrė aname Baltarusijos plote, sugalvojo nukakti į Juozaičio būrį ir iš ten susisiekti su Kazimieraičiu. Buvo eita maršrutu: nuo Sventojansko (kito Baltarusijos pusėje, ties lietuviškuoju per

Nemuną) pagal Pervalkos kaimą į Ežerėlių vietovę, toliau pro Jaskonis jau Lietuvoje, pro Latežerį į Cimakavą. Ežerėliai gana didelis kaimas pačiame girios viduryje, kuri plačiai jungėsi su Gudų šalimi ir Druskininkų miškais, o per Nemuną į pietvakarius susisiekė su garsia Augustavo pūščia. Kaimas grynai lietuviškas, nors seniai nutolęs nuo dabartinio lietuviško etninio ploto: nuo artimiausių Švendubrės ir Jaskonių kaimų per 10-12 km., o per neįžengiamus miškus arčiau gudiškų ir lenkiškų vietovių. Nenutautęs, nutautėjimo nepaveikiamas. Visi Ežerėlių gyventojai kalbėjo tik lietuviškai, išlaikė visus lietuviškus papročius, net ir seniausius, kurie jau buvo išnykę arba apmiršti pietų Dzūkijos Druskininkų-Marcinkonių krašte. Buvo išlikusi ir lietuviška dvasia.

Ežerėliuose Alseika su jo vyrais buvo labai maloniai priimti. To kaimo gyventojai buvo tik girdėję apie partizanų kovas Lietuvoje, labai domėjosi lietuvių kovingumu ir ryžtu "imcys su tokiu smaku". Labai dainingi, jau ir vieną kitą lietuvišką partizanų dainą dainavę, bet pačių Lietuvos partizanų dar nematę. Apsilankydavo lenkų partizanai iš buvusios AK ir naujai pritapę, neretai ir pastovyklaudavo prie Ežerėlių, pačiame Gardino didžiosios girios viduryje. Jie labai pasitikėjo lietuvių žmonėmis, kurie buvo vieningi, labiausiai nusistatę prieš sovietų smurtą, neįveikiami sovietų propagandos ir neteikiantys paslaugų sovietų žvalgybai

Ežerėliai lietuviškai pamylėjo Lietuvos miško brolius, pavaišindami, apnakvindindami, tolesniam žygiui aprūpindami Alseika man buvo tik trumpai užsiminęs apie tai, daugiau papasakojo vienas jo vyrų. Po daugelio metų, man jau gyvenant Lenkijoje, daug ir vaizdžiai apie tai parašė buvęs Ežerėlių gyventojas Kostas Krušas, taip pat atsidūręs Lenkijoje ir gyvenęs Lodzėje. Ežerėliai ir jo lietuviško kaimo žmonės mane nuo pat vaikystės ypač domino, vėliau buvo savaip mieli, todėl ir skyriau jiems daugiau eilučių. Dabar jau to kaimo nėra. Buvo sunaikintas, plečiant sovietų karinį poligoną, didžiausią Baltarusijoje. Iškeldinami gyventojai pakriko, prisiglausdami Druskininkuose, aplinkiniuose kaimuose, dalis Gardine. Nėra jau Ežerėlių, ilgainiui bus pamiršta, kad iš viso tokie buvę. Todėl ir skyriau keletą eilučių jų atminimui, kaip pavergimo ir laisvės kovų sūkuriuose žuvusiems draugams ir pažįstamiems.

Apie tą žygį į Juozaičio būrį ir kelių dienų viešnagę Alseika nedaug kalbėjo, nors buvo susitikęs su pačiu Kazimieraičiu. Žinojau, kad nebuvo gerų žinių. Buvo prasidėjusi legalizacija, Alseika buvo pesimistinių pažiūrų į padėtį ir kovos galimybes artimiausioje ateityje. Jį prilaikė karininko pareiga, paklusnumas aukštesnio laipsnio karininkui sustiprėjusiame partizanų sąjūdyje. Jis buvo susimąstęs ir susirūpinęs. Su pagyvėjimu kalbėjo apie galimybę pasidirbti sovietinius dokumentus ir pasirūpinti žmonos su dukrele saugumu ir tik gimusiu sūnumi. Palengvėjus padėčiai, ėjo Šarūno rinktinės vado pareigas gana energingai. Savo pavaduotoju ir būrio vadu paskyrė Kalnelį. Aras neatsirado. Kiek vėliau atėjo nuo jo žinia, kad negrįš į Pūščią. Kaip buvęs liktinis puskarininkis, berods viršila ulonų pulke Alytuje, pulko draugų buvo kviečiamas pereiti pas juos į partizaninį sąjūdį Alytaus-Birštono ruože. Aiškino, kad kvietimą priimsiąs, gerai padarysiąs, pasitraukdamas toliau nuo gimtojo Senkonių kaimo Leipalingio valsčiuje. Žuvo ar ne 1948m. kartu su Dzūkų rinktinės vadu kpt. Ąžuoliu Punios šile. Apie tai sužinojau iš vieno tos rinktinės kovotojo jau Intoje.

Prieš Alseikos aną iškylą į šilinius ir netrukus po to pats apsilankęs Juozaičio būryje ir stebėjęs padėtį Druskininkų-Marcinkonių krašte, likau suglumęs. Iš druskininkiškių būrio užsiregistravusių buvo jau dauguma. Visi viecūniškiai, iš ratnyčėnų liko Sakalas ir Danielius, su jais Uosis nuo merkėniškių Klepočių ir Rugys (Ivanauskas) iš Masališkių. Stovykloje prie Cimakavo priskaičiavau ne daugiau dešimties vyrų, įskaitant ir Briedžio (Kleopo Kraunelio) trijų asmenų komandą, kuri laikė save laisva, nepriklausoma ir tik neseniai buvo lyg prisidėjusi prie Juozaičio būrio su tariama autonomija.

Briedis (Kraunelis iš Rudnios ar Kapiniškių) nuo seniai žinomas, kaip garsusis Kleopas, save laikė seniausiu ir garbingiausiu partizanu, todėl nenorėjo paklusti bendrai partizanų vadovybės struktūrai ir drausmei Galima buvo simboliškai pripažinti jam tą garbę ir nuolaidžiau žiūrėti į jo aspiracijas. Jis sakėsi buvęs Lietuvos partizanu jau 1920-1923m. demilitarizuotoje zonoje tarp Lietuvos ir Lenkijos, okupavus Vilniaus kraštą. Tada ir po to jis buvo plačiai žinomas, kad nepaisė stipriai saugomos Lenkijos-Lietuvos sienos -ėjo per sieną kada norėjo ir kaip norėjo dieną ar naktį su kontrabanda ir kitais reikalais. Buvo lenkų pasienio tarnybos gaudomas, sekamas, vejamas, apšaudomas, bet nė karto nepateko POVakams į rankas, bejėgė buvo ir lenkų policija. Atsiradus sienai su Tarybų Sąjunga 1939m. rudenį, kurią tik paukščiai galėjo įveikti, Kleopas taip pat eidavo per sieną. Sovietai, sužinoję, kas jis toks, bandė suimti. Tačiau jiems nepasisekė Kleopo suimti, nors per visą sovietmetį buvo milicijos, enkavedistų, pasieniečių ir jų šnipų sekamas ir gaudomas. Kai atsirado siena su Vokietija, prijungus Druskininkų-Marcinkonių kraštą prie Rytprūsių, jis nepaisė ir vokiečių tvarkos. Garsėjo kaip legendarinis sienų pažeidėjas, buvęs nelegalioje padėtyje prie kiekvienos nelietuviškos valdžios ir kiekvienos okupacinės valdžios priešu. Vieną kartą pakliuvo vokiečiams, bet iš areštinės Druskininkuose pabėgo. Vokiečiai vijosi jį beveik iki pačių Randamonių rogėmis važiuojamais keliais ir retesniu mišku, o Kleopas bėgo pusbasis per sniegą. Jau pavejamas kažkur už Mašnyčių smuko į didesnį tankumyno plotą ir atitrūko nuo vokiečių. Druskininkų žandarmerija galėjo jį nušauti, bet jai rūpėjo gyvą paimti kaip įdomų eksponatą. Das ist ein Teufeį aber kein Kommunist! (Tai velnias, bet ne komunistas!) Kleopo legenda dar labiau pagarsėjo. Turbūt po to įvykio ir pradėta vadinti jį Briedžiu. Antram sovietmečiui atėjus, tuojau su ginklu išėjo į mišką kaip Lietuvos partizanas, slapyvardžiu Briedis. Su savo sūnumi Ragu ir pagyvenusiu kaimynu Lapinu sudarė ginkluotą trijulę. Tik taip laikėsi ir nenorėjo niekam paklusti. Turėjo Briedis šunį - taip pat nepaprastą, kaip ir jis. Briedžio šuo buvo puikiausias žvalgas. Bėgęs priekyje, kartais gana toli žvalgęs, grįždavo ir tyliai unkšdavo, tiksliai pranešdamas aptiktą kliūtį: ar miško žvėris, ar koks žmogus neginkluotas, ar aiškus priešas — stribai, enkavedistai, sovietų kareiviai; atpažindavo savas ginkluotes.

Šiaip Briedžio trijulė nebuvo pavojinga. Lankydavosi kaimuose, pasimaitindavo, paimdavo maisto vienos dviejų dienų atsargai Žmonės mielai duodavo ir viskuo jiems pasitarnaudavo. Bet Briedis, nekontroliuojamas, nevaldomas, be nuolatinių ryšių su organizuotais partizanais, buvo neparankus tuo, kad kur nors per daug pasireiškęs, juo labiau kokį pokštą sovietams iškrėtęs, galėjo sudaryti pavojingą padėtį visoje apylinkėje. Blogiausia, kad nebuvo su juo nuolatinio ryšio, judėjimo ir veiksmų sutarimo, parolių, saviems susidūrus!

Taip atsitiko, kai Briedis - greičiausiai jis, nors gynėsi, — nuvyko į Saločių kaimą gretimoje Baltarusijoje "penimio Lietuvos partizanams rekvizuoti". Susidūrė su enkavedistais nakties metu. Susišaudęs nukovė NKVD karininką ir vieną eilinį sunkiai sužeidė. Tai jau buvo aiški savivalė ir pavojingos padėties išprovokavimas. Į gretimus, palyginus saugesnius Baltarusijos kaimus ir apylinkes galima buvo pasitraukti staigių ir didelių pavojų atvejais Lietuvos pusėje. Žmonės buvo prielankūs, turėjo ten savo ryšininkų. Sukeltas triukšmas, be to, laiku nesužinant partizanų vadovybei, buvo kenksmingas veiksmas ir galėjo sukelti rimtą pavojų abiejų sovietinių respublikų pasienio plote. Kai Rudnios-Šunupio-Randamonių trikampyje įsikūrė Kazimieraičio štabas, reikėjo ką nors su Briedžiu daryti. Jis buvo priskirtas prie Juozaičio būrio, paliekant jam šiokią tokią autonomiją. Vėliau jis buvo panaudotas paties Kazimieraičio poreikiams ir juos gerai tenkino, ypač esant keblesniam reikalui Briedį-Kleopą minėsiu dar ne kartą, gal su humoru, nes ir to būta. Vis dėlto per savo "nepriklausomumo" recidyvus, nevaldomą nenuoramos būdą, amžiną eiklumą su išpuoliais į tolesnes apylinkes lėmė sau ir savo abiem bendrams atitinkamą žūtį, anksčiau užtraukęs pavojų Siaubo būriui Šarūno rinktinėje.

Dėl kariuomenės siautėjimų, pasalų, pasiekiant miško gilumą, susidarė daug pakrikusių mažų partizanų grupelių. Atoslūgiais sunku jas buvo apvaldyti laiku sutraukti į būrius ir reikalauti kovos drausmės. Laimei dar negalima buvo labai skųstis drausmės ir idėjinės savimonės nuosmukiu, tačiau tokio pavojaus galima buvo tikėtis. Nerimą kėlė trijų grupė, vadovaujama vieno iš buvusio Kabelių būryje -Valukentavičiuko iš Kabelių bažnytkaimio. Taip jį visi vadino ir taip jį prisimenu, o slapyvardį jo jau esu pamiršęs. Mažo ūgio, smulkus, bet didelis nenuorama ir avantiūristas, akiplėšiškai drąsus. Gimnazijoje buvo neklaužada, pramuštgalvis ir dykinėtojas, nors gabus. Neišsilaikė gimnazijoje, buvo pašalintas iš bendrabučio. Susidėjo jis su Šarūno rinktinės kovotoju, kilusiu iš vidurio Lietuvos, kažkur tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos, ir kitu iš Mizarų kaimo, pavarde Amšėjus, slapyvardžių abiejų jau neprisimenu. Tiedu buvo drausmingi ir drąsūs. Prisimenu juos — vieną Aro, antrą Liepos būryje. Amšėjus vieną kartą buvęs mano palydoje į Kabelius pas Kazimieraitį. Galas žino, kaip jie susidėjo su tuo Valukentavičiuku. Ta trijulė girtuokliavo, eidavo per žmones, sudarydavo jiems pavojų, ilgai užsibūdami ir triukšmaudami grubiai elgėsi. Jie girdavosi, kad niekam nepriklauso, nieko nebijo, net Kazimieraičio. Žmonės buvo pradėję vadinti juos tiesiog banditais - banditaujančiais dezertyrais iš Lietuvos partizanų.

Tai buvo pirmas nemalonus ir pavojingas reiškinys, laimei, ir vienintelis ilgesnį laiką Kazimieraičio vadovavimo teritorijoje. Tokie ir panašūs pavojai vertė manyti, kad parankiau būtų tęsti kovą su mažesniu ginkluotų žmonių skaičiumi. Buvo problema, kaip sulaikyti kovingiausius, sąmoningiausius, organizaciniam darbui reikalingiausius ir kaip sumažinti nevadovaujamų atskirų, be priesaikos veikiančių partizanų. Nėra kaip pritarti "legalizavimuisi" ar varu iš miško varyti, arba priversti laikytis griežtos bendros vadovybės tvarkos ir drausmės.

Svarstant šį klausimą, kilo ir tokie kas ir kokią teisę turėjo naudotis tautos įgaliojimu? Kas turėjo moralinę teisę varžyti ar drausti Lietuvos žmonėms slėptis miške su ginklu ar be ginklo nuo sovietinio okupanto žiaurumų ir pražūties grėsmių? Gal tik nepriklausomos Lietuvos kariškiams, puskarininkiams, pagaliau ir tarnavusiems Lietuvos kariuomenėje galima buvo pripažinti priesaiką, duotą nepriklausomai, laisvai tėvynei? Bet ir tokia prielaida buvo abejotina. Lietuvos žmonių pasipriešinimas buvo visuotinis, dėl siaubingo sovietinės okupacijos teroro virsdavo daugiau spontanišku ir gaivališku. Beviltiška jaunuolių padėtis -būtina tarnyba Raudonojoje armijoje ne mažiau siaubingai veikė, kaip pražūtis staliniškuose lageriuose. Ginkluota partizaninė kova prieš okupantą žudiką buvo savanoriška. Privaloma ji galėjo būti tik atėjus atitinkamam momentui - lemiamai kovai dėl laisvės ir nepriklausomybės, partizanų ginkluotam sąjūdžiui tampant Lietuvos kariuomene, kraštui vadovaujant valdžiai , susidariusiai iš partizanų vadovybės. Tik tokį visuotinės ginkluotos kovos mandatą turint, tokiam momentui ir buvo Kazimieraičio parengtas mobilizacijos planas. Taigi proceso valdymo klausimas buvo atviras ir keblus. Žinoma, šiais klausimais diskusijų nebuvo, nebent kur aukštesnėse partizaninio sąjūdžio vadovybėse, bet tai tvyrojo kovotojų gretose viso miško prieglobstyje.

Teko girdėti, kad Vanagas su merkiniškiais partizanais buvo griežtai nusistatęs prieš miško kovotojų legalizavimąsi Kazimieraičiui problema kėlė rūpestį. Viename atsišaukime buvo kviečiama nesiregistruoti, netikėti apgaulingais okupacinės valdžios pažadais, kad nebus represijų. Registravosi daugiausia besislapstantys beginkliai Iš pasikalbėjimų su Juozaičiu suvokiau, kad jis yra kitos nuomonės negu Vanagas. Atsiradus galimybei įsigyti padirbtus dokumentus, labiau išprususiems vyrams buvo patariama dingti kuriam laikui iš savo krašto, bandyti įsikurti didžiuosiuose miestuose arba šiaip kur nors krašte. Turėjo įtakos žinios iš Vilniaus ir Kauno, kad einama prie centrinės viso krašto ginkluotos kovos vadovybės.

Be to, turėjo poveikio ir šeimos, stipriai sovietinės propagandos apdorojamos. Ryškiu pavyzdžiu buvo atsitikimas Lipliūnų kaime. Lipliūniškis Vaišnoras — aukšto mokslo ir didelių gabumų ekonomistas, nepriklausomoje Lietuvoje buvęs liaudininkas, pirmųjų sovietų okupacijų įėjęs į vadinamųjų Lietuvos Liaudies vyriausybę, karo metais evakavosi į Maskvų. Grįžęs 1944m. Tarybinėje Lietuvos vyriausybėje buvo paskirtas Planavimo komisijos pirmininku, buvo doras lietuvis. Jis labai sielojosi dėl Lietuvos vyrų padėties. Jo jaunesnysis brolis, kaip ir kiti Lipliūnų vyrai, buvo paėmęs ginklų į rankas ir taip pat laikėsi Pūščios giriose. Tas Vaišnoras nutarė padėti savo broliui ir keliems jo draugams. Naudodamasis jam lengvai prieinamomis galimybėmis, įkurdino juos Kaune. Atrodė, kad bus gerai Deja, išėjo kitaip - apie tai toliau mano prisiminimuose.

Ir mano uošvis Druskininkuose buvo NKVD iškviestas ir labai korektiškai kalbinamas susirasti mane ir įkalbėti kad užsiregistruočiau; esu jiems žinoma, kad nepasitraukiau į Vakarus, o bendravimu su vokiečių okupantu nebūsiu kaltinamas.

Buvo kritiška padėtis, galvota, kaip kuo daugiau gyvos jėgos išsaugoti ir išlaikyti rezistencinę dvasių. Todėl būta svarstymų, abejonių, šurmulio.

Trys dienos pas Kazimieraitį

Tai buvo įpusėjus rugsėjui. Nuo siautėjimų pakrikus būriams, nutrūkus ryšiams, aš buvau išmuštas iš vėžių. Atėjus atoslūgiui pradėjome atsigauti, tačiau viskas kiek kitaip klostėsi. Lygiagrečiai užmegzti ryšiai su Kazimieraičio štabu veikė gana sklandžiai Pasijutau netenkantis ankstesnio vaidmens ir pradėjau galvoti apie naujas pareigas pas Kazimieraitį.

Susidraugavau su Juozaičiu. Teko išsikalbėti apie viską, bet daugiausia pasikeitėme nuomonėmis apie kovos eigų ir perspektyvas. Rugsėjui įpusėjus, deja, susitikdavome jau ne jo būryje, ne didžiojoje miško stovykloje, jau ir ne stovyklavimo vietoje su mažesne kovotojų grupe. Vis dažniau būdavau tik su juo pačiu ir Danieliumi Būrio vyrai, prisitaikę prie sovietinės "amnestijos", buvo perėję į ginkluotos parengties pogrindį. Dalis jų, ypač viecūniškiai uoliai darbavosi vykdydami Kazimieraičio uždavinius. Juozaitis, Balutis, Sakalas ir Danielius buvo Kazimieraičio būstinės aname Rudnios-Šunupio-Randamonių trikampyje užnugariu, į Cimakavo ir Gudų šalies pusę, įėjo į platesnės apsaugos ratą ir vykdė aukštesnės partizanų vadovybės uždavinius.

Tą kartą prasitariau Juozaičiui, kad nesu pareigų saistomas, turiu laisvo laiko ir mielai pabūsiu keletą dienų pas juos prie Cimakavo. Jis pagyrė mano sumanymą ir pasiūlė susitikti su pačiu Kazimieraičiu, praleisti pas jį porą dienų; Kazimieraitis kaip tik dabar laisvesnis.

Teko išsikalbėti lig valiai, aptariant daug temų ir klausimų iš gyvenimo ir kovos sąjūdžio ir apie patį Kazimieraitį. Juozaitis, per tą keletą mėnesių buvęs arčiau, daugiau bendradarbiavęs, geriau pažino šį aukšto rango nepriklausomos Lietuvos kariškį, galėjo daugiau papasakoti apie jį, jo veiklą.

Eidamas į tą susitikimą, turėjau puikų Kazimieraičio įvaizdį. Pasak Juozaičio, per trumpą laiką jis atliko milžinišką ir labai reikalingą darbą kovojančiai Dzūkijai Kariškis ir politikas, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės netekties buvo visiškai pasišventęs rezistencijai Su dideliu atsidavimu ir pasiaukojimu, stipraus pareigos jausmo vedinas, jis ėjo ir kariškio, ir eilinio lietuvių tautos piliečio pareigas. Be galo darbštus ir atkaklus, pakeldavo visus sunkumus, įveikdavo bet kokią kliūtį. Žemaitis Dzūkijoje. Dzūkų žmones labai pamilęs. Didelės širdies ir asmeniško kuklumo. Kariškai reiklus, bet atjaučiantis žmones, suvokiantis jų padėtį, aplinkybes ir galimybes. Gal ne retas pavyzdys tarp Lietuvos kariškių, sugebančių vadovauti ir organizuoti, bet tikriausiai išsiskiriantis būdo savybėmis, kurios lėmė jo veiklą, pasiaukojimą ir patraukė tiek ištikimų bendradarbių.

Juozaičio, kaip kadrinio puskarininkio, iš viršilos pakelto į j.ltn. laipsnį, plačių pažiūrų ir įsitikinimų žmogaus nuomonė buvo man svarbi. Nors ir mano paties susidarytas Kazimieraičio įvaizdis nedaug skyrėsi nuo Juozaičio.

Ėjome abu į susitikimą su Kazimieraičiu. Nuo Cimakavo iki Rudnios gal keturi šeši kilometrai. Per šilainių girias.

Miškai sausi, vien spygliuočiai, vietomis aukštų pušų retesni, bet dažniausiai su jaunuolynais. Kai kur išdegusios plynės, plačiau apžvelgiamos nuo nedidelių kalvų. Žinomi perėjimai ir saugesnės vietos net didesnių siautėjimų atvejais. Kalvotoje vietoje Juozaitis ilgą laiką pro žiūronus stebėjo iškilusį medžių guotą, vėliau man paaiškėjo, kad buvo kruopščiai žvalgoma sena, išsiskirianti pušis. Tai buvo ryšio postas. įsitaisę netoliese, laukėme žvalgo. Gana ilgai Nepastebėjome, kaip atklydo prie mūsų kažkoks paauglys grybautojas. Užkalbinome. Buvo lyg nustebęs ir kiek išsigandęs. Netrukus pasirodė Ėglis, o gal Žilvitis ar Karklas, negaliu tiksliai prisiminti. Šie trys šaunūs Rudnios vyrai sudarė naujos Kazimieraičio būstinės branduolį, buvo jo apsauga. Savo kaime jis turėjo patikimų ir ryžtingų vyrų. Talkininkavo visas vieningas, aukštos patriotinės savimonės kaimelis.

Antrą, labiau prieinamą ratą sudarė pagalbinės štabo tarnybos - kovotojai iš buvusio Juozaičio buria šaunusis Sakalas ir vietinis Briedžio trejetas, nuo Vanago pusės -netolimo pamerkto vyrai Buvome atvesti į susitikimą su Kazimieraičiu pačiame jo lizde, kaip pats pasakė sveikindamasis. Pasijutome lyg artimiausi jo žmonės. Juozaitis iš anksčiau buvo štabo nariu.

Laikinoje šalto rudens stovyklėlėje kalbėjomės bendromis temomis. Kazimieraitis nekėlė opių klausimų, tik retkarčiais užsimindavo apie sunkumus ir kliūtis. Rūpestį kėlė priešo spaudimas, kebli padėtis dėl vieningo vadovybių apsisprendimo registracijos klausimu, darbuotojų stoka, ypač karininkų bendrai vadovybei Norima sudaryti Pietų Lietuvos partizanų vadovybę, sujungiant kovojančią Dzūkiją su gerai organizuota Tauro apygarda Suvalkijoje; ryškėja šio krašto apygarda su Merkio, Šarūno rinktinėmis. Jeigu prisijungtų neblogai susiorganizavusi Dzūkų rinktinė prie Alytaus-Birštono, būtų keturių rinktinių apygarda abiem pusėm Nemuno, tokia, galima sakyti, jau yra vadinama Apygarda A; Pietų pasienio plote labai reikalingas bendras Pietų Lietuvos štabas.

Pavakarieniavę Ėglio skaniai pagamintų grybų, ėjome anksčiau poilsio, nes rytojaus dieną Kazimieraičio laukė keletas susitikimų, pasitarimų jo štabo tarnybose. Juozaitis nenakvojęs nužingsniavo į Cimakavą, kur turėjo uždavinių, susijusių su tiekimu Kazimieraičio spaustuvei.

Anksti ryte buvome Ėglio ir dar vieno kovotojo palydėti prie Šunupio. Ten, jau antrame saugumo rate, mus perėmė kita palyda. Čia buvo apsistojimo vieta, iš kur Kazimieraitis eidavo į susitikimus ir pasitarimus, grįždavo vienas arba su štabo žmonėmis. Iš čia eidavo į patį Šunupį, pas ūkininką, kur taip pat buvo susitikimų vieta — žeminė, padaryta randamoniškių vyrų, kurie čia slėpėsi prėjusių metų rudenį ir žiemą. Geroje vietoje, pusiau iškasta, bet gerai maskuota, erdvi ir sausa, galėjo sutalpinti nemažai apsistojusių, viduje buvo virtuvė.

Slėptuvėje susipažinau su Aušra. Jis pristatė savo moteriškę, slapyvardžiu Adomėlis. Ten pat pirmą kartą pažinau Briedį-Kleopą, o kiti buvo pažįstami kaip vieno krašto žmonės jau nuo vokiečių okupacijos pradžios. Briedis dabar buvo su savo dviem bendrais prie Kazimieraičio štabo. Tai buvo man antra staigmena, kaip ir anas Aušra su savo moteriške. Kazimieraitis ir Ėglis gerai išsprendė Briedžio-Kleopo autonomijos problemą. Jis pasijuto tinkamai įvertintas, kaip turintis didžiausią stažą partizanas — kone partizano simbolis, ir labai gerai vykdė ypatingus uždavinius.

Briedis-Kleopas tapo žemiškų gėrybių tiekėja. Iš kažkur jis girdėjęs posakį, kad karui reikia pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų - šaudmenims, ginklams, maistui. Grybais neišsimaitinsi, ginklais be šovinių neapsiginsi. Buvo nepamainomas tokioms problemoms spręsti ir pasitarnavo uoliai, pasijutęs įvertintas ir reikalingas. Gavęs papildomai šaunių vyrų į savo komandą, organizavo tiekimą prieinamu ir pateisinamu pagrindu. Tikino dzūkus, kad reikia Lietuvos partizanus remti ne tik maistu ir apranga, bet ir pinigais. Už pinigus, dar labiau - už krūminę iš demobilizuojamos sovietų kariuomenės, ypač Baltarusijos pusėje, visko galima įsigyti. Ir ėjo tai gana sklandžiai, nors šiliniai buvo daug mažiau pasiturintys negu už Nemuno ir Merkio - buvusioje iki 1940m. laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje. Kartais kildavo ir nesusipratimų, kai kovotojai nuskriausdavo sovietines pienines ar pasiimdavo kitų maisto produktų.

Briedis iškilo Kazimieraičio aplinkoje, atsiradus Aušrai. Be to, su moterimi. Keista ir neįprasta. Netrukus paaiškėjo, kad tai atvežtas ar tik ne iš Kauno geras spaustuvininkas. Aušra buvo geras specialistas, be to, sugebantis padirbti dokumentus. Aušros paslaugos buvo gerai įvertintos, jis pats ir jo draugė, slapyvardžiu Adomėlis, buvo laikomi patikimais žaliosios pastogės gyventojais. Tik visa bėda - Aušros polinkis į alkoholį. Neišgėręs — jis buvo niekam tikęs. Tai pykino Kazimieraitį, kėlė jam didelį rūpestį. Jau buvo ruošiamasi atsisakyti Aušros paslaugų, bet Briedis išsprendė problemą. Kaip maisto tiekėjas, jis parūpindavo neblogos krūminės Aušrai palaikyti, bet pats ją griežtai normuodavo.

Dvi dienas teko praleisti anoje žeminėje tarp Randamonių ir Šunupio. Buvo proga išsikalbėti su Kazimieraičiu, kai jis buvo atlydėtas į tą slėptuvę. Nueidavome pas ūkininką Šunupyje, kur jis buvo laikomas įnamiu, o ir aš tą ūkininką anksčiau gerai pažinau, nes su jo broliu mokiausi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje. Su Kazimieraičiu galėjau atviriau pasikalbėti negu su kuo kitu.

Kalbėjomės apie sunkią padėtį ir kad ji dar sunkės. Sakiau, kad, mano manymu, reikia kiek galima apsidrausti nuo didelių nuostolių. Svarbiausia kadrai ir reikalingiausias, gal net susiaurintas organizacijos tinklas. Prasitariau dėl paties Kazimieraičio saugumo. Jis neprieštaravo, tik liko kurį laiką susimąstęs, nebylus. Paskui kalbėjo apie sunkią padėtį ir, atrodė, dvejoja: ar veikti toliau ta pačia sparta, ar stabdyti. Aiškino man, jog negalima remtis nuostata, kad maža vilčių. Tarp Tarybų Sąjungos ir Vakarų aljanso vyksta politinė kova dėl žmoniško Europos sutvarkymo po siaubingo karo. Yra įtampa, gali kilti sprogimas, netikra padėtis pačioje sovietų Rusijoje. Apie tai galima spręsti iš nuotaikų demobilizuojamos kariuomenės daliniuose, kurių daug susitelkę Druskininkuose, iš ten ir eina tokios žinios. Reikia visada būti pasirengusiems. Kazimieraitis samprotavo kaip politikas ir aukštas kariškis, nuo pat okupacijos pradžios ryžtingai įsitraukęs į kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę — ir prieš sovietus, ir prieš hitlerinę Vokietiją. Jis vaidino ypač svarbų vaidmenį pogrindžio kovoje. Tai buvo pareigos ir pasiaukojimo žmogus. Reiklus sau, bet jautriai ir gerai apsvarstydamas galvojęs apie kovojančius vyrus ir tą kovą remiančius Lietuvos žmones.

Ir buvo jis veiksmo žmogus, plačiai įžvelgęs kovos priemones. Prisimenu, kaip tada jis kalbėjo apie būtinumą leisti atsišaukimus rusų kalba sovietų žmonėms, kaip tik čia pat Druskininkuose ir kitur demobilizuojamos Raudonosios armijos daliniams. Minėjo, kad būtų tikslinga Lietuvos partizanų pajėgų vardu kreiptis į atitinkamus sovietų organus, siūlant derybas - esą tai būtų politinis aktas, keliantis lietuvių tautos ginkluotą kovą už laisvę ir nepriklausomybę tarptautinėje plotmėje.

Baigdamas Kazimieraitis paklausė, kaip mano asmeniški reikalai. Turėjau ką pasakyti, nes jau tada ryškėjo kritiška padėtis, bet nutylėjau, vengdamas tirštinti ir taip jau nelengvą nuotaiką. Tik tiek tepasakiau, kad mano apsisprendimą nulėmė geras sovietinio priešo ir jo pinklių pažinimas. Atsisveikinome, kad kitą kartą susitikus jau kitomis aplinkybėmis.

Smūgiai

Sunku pakelti savos bendruomenės smūgius ir netektis, bet dar sunkiau atsilaikyti, kai smūgis tenka asmeniškai. Patyriau tai, kai ištrėmė uošvius su jauniausiu jų sūnumi ir mano vaiku, žmona tuo metu nebuvo pas tėvus ir tik kitą dieną prisidėjo prie tremiamos šeimos.

Žinia pasiekė mane Cimakave, kur vėl atsidūriau rugsėjo pradžioje. Buvome tik dviese su Danieliumi Juozaitis buvo kažkur išvykęs ilgesniam laikui, gal į savo kraštą prie Biržų, kaip žadėjo. Nekokia buvo nuotaika tik dviem kartu besilaikant, turint tik du trumpus ir ilgesnius ginklus ir kelias granatas. Dar daugiau smukdė nuotaiką Alseikos pasitraukimas. Gal porą dienų prieš žinią apie mano šeimos išvežimą atsidūrė jis su keliais palydovais Cimakave, jau su padirbtais dokumentais ir buvo pasirengęs traukiniu važiuoti į Vilnių. Tikino, kad tik apsidairysiąs savo krašte Šiauliuose. Esą taip Kazimieraičiui pasakęs ir gavęs jo pritarimą. Pūščioje paliko sumažėjęs būrys, vadovaujamas Kalnelio. Nelabai mane traukė atgal į Užnemunę, kur daug vilčių, lūkesčių ir darbo būta, o dabar liko tik netekčių skaičiavimas.

Ne visur jų būta vienodai Daugiausia buvo nukentėję liškiaviškiai. Šaunūs vyrai, bet ir nelaimių daugiau patyrė. Pirmiausia žuvo būrio vadas ir pradėjęs rinktinę kurti vyr. ltn. Balys Šimkūnas. To paties vasario mėnesio pabaigoje Panaros kautynėse žuvo kitas būrio vadas ats.j.ltn. Lukošiūnas, vasarėjant žuvo dalis atskilusio būrio su vadu vyr. puskarininkiu Slauta-Aušra. Pažinau liškiaviškius, teko su jais bendrauti, kartu rengtis, planuoti, kartu lūkesčiais gyventi Liškiavos krašte, arčiau į Seirijus, Siaubas su savo būriu tvirtai laikėsi Bet viena kita džiugesnė žinia neatsverdavo nesėkmių ir tragedijų. Slegiantį poveikį turėjo gretų retėjimas ir pakrikimas.

Atrodė, kad viskas griūva, o čia dar žinia, kad netekau šeimos — dvimetuko sūnaus, žmonos, uošvių, o nežinia dar, kaip su mano tėvų šeima bus. Su savo sielvartu ir apmąstymais laikiausi ilgesnį laiką su Danieliumi

Neišsisaugojau, nors stengiausi būti nesusektas, neatpažintas. Tikėjausi, kad gandai apie mano pasitraukimą į Vakarus ilgiau išsilaikys. Gal taip ir buvo. Vėliau įsitikinau, kad šeimos išvežimo tikslas buvo pasiplėšti pasiturinčiame ūkyje, išgrobstyti tvarkingai gyvenusios šeimos palikimą.

Dar rugpjūčio mėnesį Dulgininkuos buvau susitikęs su uošviu, kuris man pranešė, kad buvo iškviestas Druskininkų NKVD, kur jam pasakė, kad yra žinoma apie mano slapstymąsi Užnemunėje, patarė įtikinti mane legalizuotis, esą nėra pagrindo kaltinti mane nusikaltimais prieš sovietų valdžią, o jeigu nepasinaudosiu tinkama proga, nukentės visa šeima. Mano uošvis nekalbino manęs registruotis. Gyvenimą nugyvenęs, Rusijos revoliuciją matęs ir vėl sovietų terorą pažinęs, pasakė, kad šiaip ar taip man nėra patikimesnės išeities. Gal tik gąsdina, gal ne taip greit didesnė grėsmė iškils. Aš taip pat gerai žinojau sovietų prigimtį ir jų šėtoniškas priemones, ypač kai gražiai kalba, neranda kaltės, tai saviems tikslams nusižiūri žmogų. Jau 1939m. rudenį, kai norėjau su Druskininkų-Marcinkonių kraštu likti Baltarusijos sovietinėje respublikoje, norėdamas prisidėti prie lietuviško švietimo organizavimo, Petras Makselis, gerai Lenino revoliuciją ir sovietinę tvarką pažinęs, apšvietė mane ir įspėjo.

O vis dėlto smūgis ištiko netrukus. Dvi mano šeimas išvežė iš Druskininkų. Nežinojau aplinkybių. Vaizdavausi, kaip maniškiai pakelia šią tragediją, galvojau apie jų likimą. Niekas manęs jau nesiejo su Užnemune, kur pas gimines Dulgininkuose ar Kmieliavoje susitikdavau su žmona ir vaiku. Laikėmės Cimakave tik dviese su Danieliumi, arčiau Kazimieraičio aplinkos. Matyt, šie smūgiai buvo stipriai paveikę mane. Pastebėjau ypatingą Danieliaus draugiškumą ir globą man. Jo dėka po kiek laiko sulaukęs geresnių žinių apie šeimos likimą, atsigavau ir vėl įėjau į savo vėžes.

ATŠIAURUS RUDUO, ŽIEMA IR 1946-ŲJŲ PAVASARIS

Netekus šeimos

Pas uošvius gyvenau nuo 1943m. pradžios. Ir štai sužinau, kad 1945m. rugsėjo viduryje juos išvežė su nepilnamečiu jų sūnumi Romu ir su mano vos antrų metukų sūneliu Jurgiuku. Žinią gavau, būdamas su Danieliumi prie Cimakavo. Kiek vėliau sužinojau, kad mano žmona pati prisidėjo prie tremiamos šeimos. Smūgio prislėgtas, daugiau kaip dvi savaites niekur nėjau, nesiteiravau, kaip vyko ištrėmimas. Daugiau galėjo žinoti uošvių giminės Leipalingio valsčiuje, bet nesileidau į Užnemunę. Ginklo draugai Pūščioje buvo pakrikę, ruošėsi žiemai. Nenorėjau trukdyti žmonos giminių Dulgininkuose ir Kmieliavoje. Pagalvojau, kad lengviau bus išsilaikyti savame Druskininkų krašte drauge su Danieliumi ir Sakalu. Lėmė ir tai, kad nuo Cimakavo buvo arčiau Kazimieraičio vadavietės. Maniau, kad geriausia pasiduoti žaliojo prieglobsčio likimui ir kuo atviriau dalyvauti ginkluoto pasipriešinimo veikloje.

Šeimą išvežus, man neturėjo reikšmės didesnis slapstymasis. Tiesa, buvo dar mano tėviškės šeima: motina Švendubrėje prie Druskininkų, du jaunesni broliai ir sesutė gimnazistė. Kažkaip nepagalvojau, kad ir jiems gresia pavojus. Druskininkų NKVD žinojo, kad nesu pasitraukęs į Vakarus, o likęs Lietuvoje slapstausi, galbūt kur nors padirbtais dokumentais esu įsidarbinęs. Užnemunėje jaučiausi saugus. Žmonės buvo vieningi ir susipratę, bet vis dėlto... Kartą 1945m. vasarą mus, einančius su Vieciūnų mokytoju per Liškiavą, pamatė viena druskininkietė, labai neaiškios padermės, viena iš tų, kurios slampinėja po Užnemunės kaimus, spekuliuoja ar pan.

Matyt po to Druskininkų NKVD įsigeidė kaip nors prikalbinti mane legalizuotis. Buvo iškviestas mano uošvis, tačiau jis išsigynė mane matęs ir iš viso ką nors apie mane žinąs. Pažadėjo, kad pasistengs sužinoti ir pasikalbėti Mano uošvis Mankelevičius, Druskininkų lietuvis, karą praleidęs rusų armijoje, matęs Rusijos revoliucijas, gerai žinojo bolševikinės padermės suokimą. Aš taip pat iš patyrusių žmonių žinojau apie NKVD pinkles. Man pasirinkimo nebuvo.

Geresnės žinios

Spalio pradžioje mane susirado brolis Pranas. Atnešė šiltų baltinių ir aprangos žiemai. Ir geresnių žinių. Šeima ištremta didžiojoje Alytaus apskrityje (anuo metu) iš Druskininkų valsčiaus į Simno valsčių. Ne į Sibirą, o Lietuvoje į kitą vietovę už 60 km. Keistas, tiesiog nesuprantamas ištrėmimas. Be dviejų šeimų iš Druskininkų, buvo atvežta tremtinių nuo Jonavos ir Panevėžio. Apgyvendino paprasčiausiose gyvenamose ir negyvenamose Simno plytinės ir puodų daryklos patalpose. Tremtinius saugojo milicija, bet ne per stipriausiai. Pas ištremtuosius galėjo lankytis giminės. Ir vežimas į ištrėmimo vietą buvo keistas. Buvo pavarytos dvi pastotės iš Ratnyčios. Tremiamiems leido daugiau pasiimti, uošviai išsiprašė pasiskersti kiaulę. Pavarytiems su pastotėmis buvo įsakyta vežti juos į nurodytą vietą ir saugoti, kad nepabėgtų — už pabėgimą vežikai būsią atsakingi. Šiam uždaviniui, atrodo, neatsitiktinai buvo pasirinkti užsiregistravę Bronius Damulevičius (buvęs Druskininkų būryje Kelmas) ir Sakalo brolis Vladas Damulevičius. Vežimai pajudėjo iš Druskininkų jau į pavakarę. Pirmą dieną netoli tenuvažiavo. Grūto kaime pas Karlonus nakvojo. Kitą dieną važiavę per Merkinės tiltą, Guobinių kaime, prie Žaliamiškio, pas uošvių gimines Lukoševičius apsistojo nakvynei. Čia prie tėvų ir vaiko atskubėjo mano žmona. Trečią dieną toks tremtinių "ešelonas" pasiekė Simną, kur laukė jau pristatytos trėmimo bylos. Mano žmona buvo prirašyta prie Mankelevičių-Suraučių represuotos šeimos.

Tokia tremtis stebino ir vertė spėlioti. Buvo grasinama Sibiru šeimoms, kurių nariai nepasinaudojo "amnestija". Tikėtasi, tik kiek vėliau, masinės tremties, kokia nusiaubė visą kraštą aną juodą birželio savaitę 1941m. Buvo apie ką pagalvoti. Tvyrojo nuomonė, kad bus ir didysis trėmimas, tada į tolimą kelionę bus paimti ir vietinio trėmimo žmonės. Bet dar gyventa viltimi, kad Sovietai, kaip Vakarų aljanso sąjungininkai, bus priversti bent kiek laikytis žmoniškumo. Vienu metu kilo mintis pasileisti per partizanų būrius iki Simno ir aplankyti ištremtą šeimą. Gal ten pasitarti ką daryti? Nutariau anksčiau nueiti į Dulgininkus ir pas žmonos tetą Jurkonienę ir jos vyrą Antaną sužinoti, ką jie žino ir ar nesirengia kuo nors padėti. Žygis įprastas, tik su spalio dargana ir be ryšio su Pūščioje išsisklaidžiusiais būriais.

Mano žmonos giminės buvo jau apsilankę Simne, drauge su dėdės kun. Jono Mikučionio siųstu žmogumi. Dėdė tuomet klebonavo Žąsliuose, siuntė paramą ir prašė kuo daugiau padėti ištremtiesiems, o gal ir jų pabėgimą suorganizuoti Grįžau į pasirinktą užuovėją dar labiau nusiraminęs, su viltimi, kad gal ir teks pamatyti savo šeimą. Netrukus gavau žinią per brolį Praną, kad šeima jau Dulgininkuose. Įvyko taip: į pavakarę prie Simno privažiavo du vežimai ir palaukė, kol gerokai sutems. Daiktai buvo jau anksčiau išnešioti į plytinės pakraštį prie miško, o sutemus visi penki tremtiniai susėdo į vežimus ir per naktį pasiekė savo būsimą užuovėją prie Seiros. Ačiū Dievui - pabėgo! Dabar daug kas stebisi, kaip per svetimus, nepalankius žmogui kraštus pasisekė pabėgti Koks buvo ištrėmimas, toks ir pabėgimas.

Liko rūpestis, ar pabėgėliai nebus smarkiai paieškomi. O kur, jei ne pas gimines netolimuose kaimuose už Nemuno. Juk Druskininkuose buvo žmonių, kurie galėjo sovietiniams organams pranešti. Bet didelio triukšmo nebuvo, nepastebėta didesnių pastangų pabėgėliams ieškoti Galbūt laikinai užgožė tremties atgarsiai. Mano uošvis buvo pasiturintis ūkininkas ir šiaip neblogai miestelyje gyveno. Apiplėšti žmones tremties priedanga sovietų pareigūnus viliojo. Stribai ir kiti valdžios atstovai susibarė, nepasidalydami grobio. Priėjo prie muštynių, bemaž iki ginklų panaudojimo. Buvo suėmimų, rodos, ir byla grobstytojams buvo iškelta. Tokios tremties atgarsiai buvo visokiausios kalbos: esą tremtis buvo pasiplėšimo tikslu, mat Mankelevičiaus žentas žadėjęs legalizuotis, tada nebūtų dingsties trėmimui, todėl reikėję paskubėti. Deja, godiems stribams ir sovietinės valdžios pareigūnams tai neišėjo į gera.

Nusiraminęs neskubėjau pamatyti šeimos. Pasistengiau perduoti žinias nuo savęs, kad esu atgavęs lygsvarą, gerai ir saugiai jaučiuosi, pasimatysime tinkamesnėmis sąlygomis. Užnemunėje įgulų ir stribų siautėjimai tęsėsi. Druskininkų-Marcinkonių plote buvo daug ramiau. Turbūt buvo manoma, kad du, čia veikę miškinių būriai išnyko, tik šiaurėje - Perlojos ir Ūlos link dar liko didesnis ginkluotų partizanų judėjimas.

Skaudus įvykis

Grįždamas iš Dulgininkų į Cimakavą, užtrukau keletą dienų. Reikėjo aplankyti tėviškę Švendubrėje. Teko praleisti dieną ir pernakvoti vienoje Jaskonių kaimo sodyboje, pas bičiulį mokytoją T., su kuriuo mus siejo pogrindžio veikla prūsiškoje vokiečių okupacijoje. Žinojau, kad šiame kaime, lietuviško ploto pakraštyje, prie sienos su Baltarusija, retkarčiais apsilanko lenkų partizanai. Į pietus Ašužos link ir iki Gardino, į rytus Pariečės linkme veikė karininko, slap. Niemen (buv. teisės studentas, ats. poručnikas Miečislav Nedzinski, kilęs iš Druskininkų), vadovaujamas būrys. Niemen su AK padaliniu, buvusiu pogrindyje per visą vokiečių okupaciją, frontui praslinkus, pasitraukė į Lenkiją. Gal skubėjo sukilusiai Varšuvai į pagalbą, bet įstrigo Baltstogės apylinkėse. Ten, neradęs atramos žmonėse ir įsitikinęs, kad iš viso Lenkijoje greit bus susitvarkyta su pasipriešinimu sovietų okupacijai, grįžo į savo plotą Pagardinėje. Prisidėjo prie vyrų, besislapstančių nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją. Niemenui ir padidėjusiam jo būriui patiko atkaklus lietuvių ginkluotas pasipriešinimas ir daugumos gyventojų aktyvi parama laisvės kovotojams. Sekdami lietuvių pavyzdžiu, turėdami gerą paramą savame plote, stipriai laikėsi, pasivadinę tiesiog lenkų partizanais. Turint tokią kaimynystę, rūpėjo užmegzti ryšius. Diena Latežeryje, diena Kermušijoje. Savas pas savus - gera ir saugu, beveik kaip svečias.

Danielius nerimavo. Kai grįžau, mane sutiko džiaugsmingai ir čia pat su priekaištu, kad ilgai užtrukau, o buvau reikalingas — Kazimieraičio paieškomas. Mane norįs paimti į partizanų Karo lauko teismo sudėtį. Nustebau. Štai ką papasakojo Danielius. Buvo teisiami trys partizanai, tikriau: buvę partizanai, bet virtę plėšikais, girtuokliais. Jie tiesiog terorizavo sodybas ir kaimus naktimis ir dienomis. Anksčiau juos pažinau. Neminėsiu tiksliau, kas jie. Negarbingai neteko gyvybių. Gal išlikę jų šeimų nariai, jų atžalos ir nežino tikro tų vyrų likimo. Netinka drumsti ramybės dėl jų suklydimo tais labai sunkiais 1945m. rudens mėnesiais, bet negalima nutylėti paties fakto, jaučiant pareigą paliudyti ano meto tikrovę. P.V. kilęs iš šilinių Dzūkijos, nepaisė tėvų ir visuomenės drausmės. Nebuvo linkęs paklusti ir partizaniškai drausmei. Likęs savo apylinkėje vienas, nesidėjo prie kurio nors kito būrio ar partizanų vadovybei pavaldžios grupės, o slankiojo vienas, nežinia kaip susidėjo su dviem iš Užnemunės. Vienas jų buvęs Pūščios būryje, kai traukdami iš Vokietijos įvairiais būdais, iš transportų į Rusiją pabėgę. Turbūt niekas nežinojo jo pavardės, o buvo slapyvardžiu Barsukas. Pūščios būriui išsisklaidžius, susidėjo su jaunu vyruku iš vieno kaimo kairiajame Nemuno krante. Abu laikėsi Druskininkų valsčiaus plote, pasiekdavo Marcinkonių valsčiaus kaimus. Dešiniajame Nemuno krašte buvo daug ramiau. Druskininkų ir Kabelių būrių jau nebuvo - tai ir NKVD gerai žinojo. Barsukas ir tas jaunas vyrukas

Dainavos apygardos partizanai. 1946m. žiemą

A. susipažino su busimuoju vadeiva P.V.

Taigi tas nelemtas trejetas taip įsismagino savavaliauti, kad nusiaubti žmonės pradėjo ieškoti ryšio su tikrais partizanais — šaukėsi apsaugos nuo skriaudų, o labiausiai nuo pavojų užtraukti nelaimes iš NKVD pusės.

Klausiausi Danieliaus pasakojimo, kaip iš kaltinamojo akto, nes jam teko būti partizanų Karo lauko teismo sudėtyje. Ir aš, ir jis anksčiau, nežinojome, kas aplinkui dedasi. Pavojus iš tikrųjų buvo labai didelis.

Druskininkų-Marcinkonių plote prie Rudnios kaimelio buvo Kazimieraičio būstinė su trijų kovotojų apsauga- Eglis, Žilvitis ir Karklas. Ir su Briedžio grupele šalia. Keli Marcinkonių Pamerkto vyrai laikėsi su merkiniškiais, dar kiti — su Perlojos būriu, Gražuolio grupė — tolimame valsčiaus pakraštyje. Eglį ir jo vyrus pirmiausia pasiekė neramios žinios. Pranešė apie tai Kazimieraičiui Gavo įsakymą surasti P.V. su jo bendrais ir griežtai įspėti kad liautųsi savavaliavę ir kenkę žmonėms ir partizanams, pareikalauti prisijungti prie kurio nors organizuoto būrio. Nepažadėjo paklausyti įspėjimo ir reikalavimo, aiškindami, kad jau nėra darnaus partizanų sąjūdžio: vieni šiaudadūšiai pakluso amnestijai, kiti - kinkas drebina ir lenda į žemę, o tik jie drąsuoliai ir pasiryžėliai žūti, bet iki to nori triukšmingai ir gerai pagyventi. Patys žmonės, pažinoję V.P., gražiuoju kalbino laikytis kaip pridera tikram kovotojui ir padoriam kraštiečiui. Aiškino, kad partizanai, nepaisant sunkumų, gerai veikia, eina partizaninė spauda, lapeliai su informacijomis ir nurodymais, kaip apsisaugoti nuo priešo siautėjimų. Nieko nepadėjo Eglio perduoti Kazimieraičio įspėjimai ir reikalavimai paklusti partizanų vadovybei. Ėjo žinios, kad girtuokliavimas ir savavaliavimas nesiliauja, dar blogiau- į žmonių įspėjimus ir aiškinimus, kad tikrieji partizanai neteks pagaliau kantrybės ir bus priversti imtis griežtų priemonių, vadeiva P.V. gyrėsi, nieko nebijąs, galįs susitvarkyti su bet kuo, net su pačiu Kazimieraičiu. Pritrūko kantrybės — pavojus buvo per didelis, tiek drausmingiems kovotojams, atlaikantiems sunkią padėtį, tiek žmonėms, su pasiaukojimu remiantiems Lietuvos partizanišką kovą.

Partizanų Karo lauko teismas, kuriame buvo ir Vanago atstovas, neturėjo abejonių visų trijų atžvilgiu. Kazimieraitis, vadovavęs teismui, buvo sunkiau įtikinamas, ar taikyti tą pačią bausmę visiems trims. Kaip kariškis, turėdamas labai sunkų ir atsakingą kovos organizavimo ir vadovavimo uždavinį, žinojo, kad partizanų sąlygomis griežčiausi sprendimai neišvengiami, bet šiam kilniam žmogui sunku buvo su tuo susitaikyti. Jis svyravo dėl nuosprendžio anam jaunuoliui A., kuris buvo įtrauktas į nusikaltimą dviejų sumitusių ir labiausiai atsakingų iškrypėlių. Galbūt norėjo, kiek palaukęs, ir mane įtraukti į teismo sudėtį. Buvau to krašto žmogus, geriausiai pažinęs P.V., anksčiau už kitus pažinojęs Barsuką Pūščios būryje. Tikėtasi, kad būsiu žinojęs daugiau ir apie A. ir jo šeimą mano tėviškės ne per toliausioje kaimynystėje, tik už Nemuno. Eglis reikalavo skubaus ir griežto sprendimo, tikindamas, kad ir tokios aukos yra ir bus neišvengiamos tvarkai ir drausmei išlaikyti, svarbu ir tai kad partizanus remiantys žmonės to primygtinai reikalauja. Nuosprendis buvo toks, koks tik neišvengiamai ir galėjo būti. Visiems trims vienodas.

Nusikaltėliams suimti ir bausmei vykdyti buvo atkviesta Nevėžio vadovaujama grupė iš Užnemunės. Nelengva buvo surasti nuteistuosius. Tačiau Eglio gerai veikusi žvalgyba, greičiausiai Briedžiui padedant, susekė visus tris, kiekvieną kitoje vietoje. Barsukas buvo suimtas prie Šunupio, arčiau Cimakavo. Ar tik ne Šklėriuose surado P.V., neprisimenu kur ir kaip susekė A. Kur buvo suimti, ten netoliese sušaudyti ir palaidoti.

Pirmas toks įvykis Dzūkijoje. Mudviem su Danieliumi tuo labiau slogus, kad tai pasitaikė mūsų mielame šilinių krašte. Po teismo įvyko pasitarimas, ar apie partizanų Karo lauko teismą pranešti Šarūno ir Merkio rinktinėms ir trečiajai rinktinei. Prieita išvados, kad nėra jokio reikalo. Reikėjo šalinti nesėkmes ir nuoskaudas, darbų daug, ruošiantis žiemai

Po "demobilizacijos"

Visaip buvo vadinamas pasinaudojimas sovietų paskelbta "amnestija". Labiau prigijo apibrėžimas registracija. Likę žaliojoje rikiuotėje vadino tai "demobilizacija", "daline demobilizacija", ginkluotų kovotojų sumažėjimą aiškinant taktikos keitimu, išlaikant dalį vyrų pogrindyje.

Druskininkų-Marcinkonių plotas buvo labiausiai "demobilizacijos" apimtas. Iš trijų kovos būrių liko tik trečias, vėliau susikūręs Gražuolio būrys, neskaitant mažų grupių po kelis vyrus Marcinkonių valsčiaus pakraščiuose, kurie laikėsi su Merkinės ir Varėnos ploto būriais. Partizanų pajėgos Marcinkonių ir Druskininkų valsčiuose turėjo organizacinį pavadinimą: Merkio rinktinės II grupė, kurios vadu buvo j.ltn. Edvardas Juknaitis, slapyvardžiu

Šarūno rinktinės partizanai rengia pasalą

Juozaitis. Dabar grupės buvo nebelikę, taip bent atrodė. Nebuvo pastebimo partizaninio judėjimo. Tikėtasi, kad tas apsiraminimas, kad ir nesiderinantis su kovos dvasia, galėjo būti, kita vertus, užnugariu kovos būriams iš kaimyninių plotų ir, svarbiausia, Kazimieraičio veiklai.

Apie tai galvota ir kalbėta, artėjant antrajai žiemai ir laukiant stipresnių priešo veiksmų. 1944-1945 metų žiema praėjo vykstant karui, ši žiema jau kitomis sąlygomis,- taip samprotauta, — sovietai galės sutraukti daugiau jėgų, vykdyti nepaliaujamas operacijas. Taip pat buvo manoma, kad sovietai neskubės su masinėmis operacijomis, o skirs daugiau dėmesio šnipų ir provokacijų organizavimui

Apmąstymų, svarstymų, dvejonių metu teko susidurti su lengvabūdiška, neracionalia veikla. Į Cimakavą atklysdavo Šernas (Šerkšnas) ir Daktaras, apie kurį girdėjome, kad yra Merkio rinktinės vado Vanago bendražygis, Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas, pavasarį kartu išėjęs į partizanų gretas, norėdamas sustiprinti partizanų vadovybę. Girdėjome, kad kaip Vanago pavaduotojas dalyvavo kelių partizanų būrių mūšyje su stambiais sovietų daliniais Varčios miške. Su Daktaru teko anksčiau susitikti Kazimieraičio aplinkoje. Šerno anksčiau nepažinojome, negirdėjome. Taigi tas, dabar pažintas Šernas reiškėsi kaip buvęs pirmas partizanų sąjūdžio Marcinkonių-Druskininkų plote vadas, tokiu ir dabar teisėtai paliekąs. Danielių ir mane stebino, kad apie tokį niekas nebuvo žinojęs. Kiek vėliau, besiteiraujant ir tyrinėjant, paaiškėjo, kad jis buvo mokytoju Merkinėje ir mokytojavo iki mokslo metų pabaigos, veikė tenykščiame pogrindyje, ėmėsi teoretiškai organizuoti jam skirtame plote. Iš jo veiklos tik tiek buvę, kad 1945m. pavasarį buvo užmezgęs ryšį su Kazimieraičiu, dar turėjusiu savo vadavietę prie Kabelių, susisiekė tada, kai vietiniams partizanams vadovavo j.ltn. Juozaitis. Matyt, Kazimieraitis buvo pripažintas kaip vienas iš pradininkų ir numatytas organizaciniam suvienijimo darbui. Deja, šiam procesui jau vykstant, apie Šerną nebuvo girdėti. Dabar jis prisistatė kaip teoretikas, bet nieko nekalbėjo apie konkrečią veiklą.

Ne tai buvo įtartina ir ne tai labiausiai nepatiko mudviem su Danieliumi. Šernas (Šerkšnas) ir Daktaras pakiliai kalbėjo apie bendrą kovos vadovybę Vilniuje, kad tas aukščiausias pogrindžio organas labai gerai ir plačiai veikia, turėdamas ryšius su kovos būriais bei didelių teritorijų ginkluotų vyrų junginiais, skubiai jungia visus į bendrą viso krašto karinę vadovybę. Rengėsi vykti į Vilnių ir užmegzti ryšį kovojančios Dzūkijos vardu. Lankėsi pas Šernui jau žinomus asmenis ir naujai įtraukiamus į pogrindį. Iš šio ploto nusižiūrėjo susisiekimą su Vilniumi buvo mezgamas ryšių pasikeitimas. Iš Senovės stotelės, Marcinkonių stoties buvo prieinamiausias susisiekimas traukiniu.

Netikėjome ta bendra pilietiška pogrindžio vadovybe Vilniuje ir kad įmanomas būtų sklandus ir saugus viso krašto partizaninių jėgų pavaldumas tai vadovybei. Jeigu tokia būtų susikūrusi, tai tektų atsiliepti į tai labai kritiškai. Per didelis neatsargumas. O kas žino, ar tai nėra priešo paspęstos pinklės. Šernui ir Daktarui nepatiko mudviejų samprotavimai ir perspėjimai. Bendros kalbos nebuvo. Mums rūpėjo kuo ilgiau išsaugoti vertingiausių žmonių užnugarį. Nebuvo reikalo įtraukti kuo daugiau žmonių į raizgų pogrindžio tinklą.

— Neatsakingi perėjūnai, - tokia susidarė mudviejų nuomonė. Labai neaiškūs buvo jų užsimojimai - nesiderinantys su racionaliu galvojimu ir gilios konspiracijos dėsniais.

Pas Kazimieraitį

Buvo jau lapkritis. Ateidavo Sakalas nuo rinktinės vado Vanago. Palikęs spausdinių ir gerai įsidėmėjęs mūsų suteiktas žinias, vieną dvi dienas pailsėjęs su mumis — išvykdavo atgal. Be mudviejų, jis buvo trečias iš II grupės pirmojo būrio — tiek telikusių. Kaip ir anksčiau, būriui sumažėjus, laikėsi jis su merkiniškiais prie Vanago vadavietės, vykdydamas jam skirtus uždavinius. Taip jau buvo nuspręsta iki pavasario. Pakeliui atnešdavo žinių nuo Eglio pagal ryšio tvarką su Kazimieraičio vadaviete.

Aš ir Danielius, naudodamiesi ilgėjančiomis naktimis ir pakenčiamu oru, aplankydavome ryšininkus, veikiančius partizanų žvalgybai ir kontržvalgybai Buvo pasiaukojusių ir sumanių vyrų, kurie stebėjo NKVD ir kitas tarybines įstaigas, sekė, koks kariuomenės dalinių judėjimas, kokius žmones šaukia "pasikalbėjimams", kas buvo sulaikomas ir netrukus paleidžiamas, kas girdėti mokyklose, kokia žmonių nuotaika, kokios kalbos. Buvo renkamos žinios, kur ir kaip veikia lenkų partizanų karininko Niemen būrys. Atkreipė dėmesį lenkų taktika: nejudėti nesirodyti didesniu kovotojų būriu, nebent tik dieną, skleisti žinias, kad lenkų partizaninis sąjūdis nyksta, daug pasitraukia per sieną į Lenkiją. O tuo tarpu veikdavo mažos grupės po kelis žmones, kurie netikėtai užklupdavo ir sunaikindavo nemažai aršiausių sovietų pareigūnų. Baltarusijoje buvo dar daugiau tamsių, prasigėrusių sovietinių pareigūnų, jų siautėjimas buvo didesnis negu Lietuvoje, vis dažnėjo išprievartavimų.

Šaukiamų į NKVD, suimamų ir po kelių dienų paleidžiamų vis daugėjo. Pašauktasis buvo įkyriai kalbinamas bendradarbiauti. Iš to teko daryti išvadas. Toks sovietų aktyvumas kėlė nerimą ir vertė dar akyliau sekti kas "priešo stovykloje".

Ruošėmės žiemai. Pagaliau buvo pasirinkta žeminei vieta, galvojant, kad avariniu atveju ji tiktų ir Kazimieraičiui bei štabui. Medžiaga statybai buvo ruošiama visai kitur. Baigiant ruošti slėptuvės medžiagą, nuo Kazimieraičio atėjo kvietimas apsilankyti, susisiekus žinoma tvarka su Egliu. Išvykau kitą dieną į pavakarę. Lūkuriuodamas sutartoje vietoje, patikrindamas ženklus, sulaukiau Eglio jau pradėjus temti. Vedė jis mane į vadavietę laikinoje žeminėje. Iš gana tankaus pušyno įvedė į degimą. Ėjome per plačią, atvirą plynę, vietomis priartėdami prie miško ir krūmų. Staiga Eglis sustojo ir tarė:

— Tai čia — Ir liepė ieškoti slėptuvės.

Prietema buvo dar tiek vaiski, kad galėjau kruopščiai išžvalgyti nurodytą vietą, bet nieko nepastebėjau. Pagaliau pats Eglis parodė dangtį ir vėdinimo angą bei radijo anteną ne visai sudegusiuose stuobriuose, šakų, nuodėgulių raizgyne. Derėjo pagirti vietos pasirinkimą.

Davus ženklą, atsivėrė anga. Nusileidome į vidų. Vietos buvo nedaug -laisvai keturiems asmenims, o jei daugiau ar kokiam darbui — labai ankšta. Be to, čia buvo radijo imtuvas ir spausdinimo priemonės. Be Kazimieraičio, žeminėje buvo dar vienas asmuo, bet ne iš mūsiškių šilinių, nors anksčiau matytas. Pirmiausia pasikalbėjome apie mūsų buities reikalus, apie mano šeimą. Kazimieraitis džiaugėsi, kad pasisekė pabėgti iš trėmimo vietos. Po kuklios vakarienės pasakė dėl ko mane kvietęs, būtent - klausyti radijo laidų iš užsienio. Kazimieraitis, kaip inžinierius, pats priderino iš kariškių gautą imtuvą, ir laidų iš užsienio galima buvo klausytis. Kazimieraitis geriausiai mokėjo prancūzų kalbą, bet negalėjo ištisomis valandomis sėdėti prie radijo, nes laukė kiti darbai. Todėl ir pasikvietė mane. Taigi pabandžiau klausytis vokiečių, rusų, lenkų, o iš bėdos galėjau jau suprasti ir anglų kalba. Nebuvo nieko įdomaus, nieko paguodžiančio. Jokios pagalbos kovai, net be ženklesnio politinio dėmesio. Apie tai kalbėjomės. Kazimieraitis užsimindavo apie gyvybinį reikalą užmegzti ryšius su mūsų išeivija, per ją belstis į Vakarų sąžinę-priminti Atlanto chartijos nuostatus ir jų vykdymo pažadus. Tokių bandymų ieškoti ryšių jau buvo iš Tauro apygardos Suvalkijoje. Supratau, kad Kazimieraitis, nepaisant vis didėjančių sunkumų, gyveno palankesnių tarptautinių įvykių lūkesčiais. Negalima buvo nepritarti jo pastangoms lietuvių tautos ginkluotą pasipriešinimą padaryti svariu politiniu veiksniu, tvarkant pokarinę Europą ir visą pasaulį Atlanto chartijos pagrindu. Laisvė ir tautų apsisprendimas - du labai galingi žodžiai. Toji samprata, tie lūkesčiai ir palaikė ginkluotos kovos dalyvius, pasiryžusius bet kokioms aukoms siekiant šio tikslo.

Tris, gal keturias dienas buvau pas Kazimieraitį. Su Eglių, Karklu, Žilvičiu išeidavome į jų žaliuosius prieglobsčius. Vaikščiodavome nedidelio, bet kalvotose vietose giliai įsirėžusio, vietomis labai vingraus Skroblo upelio pakrantėmis. Eglis pasakojo apie statomą naują žeminę vadavietei — erdvią, geroje vietoje, kuri padės palaikyti ryšį kiekvienu metu, bet kokiomis žiemos sąlygomis. Atrodė, žmonių likę nedaug, tačiau vadavietės statyba vyko sparčiai.

Atsisveikinome. Sutarėme antrą (atsarginį) ryšį su Eglių. Per vieną ryšininką Randamonių viensėdžiuose, arčiau Cimakavo. Kazimieraičio vyrai ir kažkas nuo Vanago dabar kaip tik ėjo Šunupio linkme. Ėjau su jais, nutaręs pakieminėti Randamonyse. Paryčiui buvau prie Cimakavo, susiradau Danielių.

Beveik savaitę užtruko žeminės statyba ir jos įrengimas. Neturėjome kitų reikalų, kaip tik rengtis žiemai Kiek nustebome, išgirdę, kad yra svarbus ryšys. Buvo atėjęs Sakalas nuo Kazimieraičio. Su juo du merkiniškiai vyrai, kuriuos pažinojau. Vienas jų, slapyvardžiu Bevardis, (ar ne jauniausias iš keturių brolių partizanų Ivanauskų) iš Gudakiemio už Merkinės, o antras Jūrininkas - alytiškis, jaunas mokytojas, kartu su A.Ramanausku-Vanagu išėjęs į žaliąją rikiuotę. Ėjo jis atsakingas pareigas Merkio rinktinės vadovybėje ir vykdė aukštesnės vadovybės uždavinius, plečiant ryšius su gerai organizuotu partizanų sąjūdžiu Suvalkijoje ir kovos būriais šiaurės-vakarų Dzūkijoje. Buvau daugiau girdėjęs apie Jūrininką, žinojau jo pavardę

Šarūno rinktinės partizanai žygyje

(A.Perminas) ir apie tragediją jo šeimoje, ištikusią 1941m. birželyje, prasidėjus karui Jūrininkas ir Sakalas pranešė man Kazimieraičio pasiūlymą; eiti emisaru per sieną, pirmiausia į Lenkiją, o Lenkijoje įsitvirtinti ir laukti tolesnių uždavinių. Mat aš gerai moku lenkų kalbą, pažįstu lenkus, sugebėsiu verstis, be to, turiu mokslo draugų Suvalkų trikampyje apie Punską ir Seinus. Jų padedamas, galėčiau užmegzti ryšius ir toliau. Likau vienas kokiam pusvalandžiui apsigalvoti Supratau reikalą, bet mano atsakymas buvo neigiamas. Prašiau perduoti Kazimieraičiui mano teisinimąsi, kad esant mano šeimos dabartinei padėčiai, negaliu jos palikti, juo labiau kad reikėtų išvykti nedelsiant - iki Kalėdų. Iš pasikalbėjimo suvokiau, kad ryšiams su užsieniu numatyta siųsti atstovus iš Tauro apygardos ir iš pietų Dzūkijos. Emisaru į užsienį taip pat buvo numatytas Neravų mokytojas Juozas Kalpokas. Mano per ryšininkus žodžiu perduoto atsisakymo užteko. Ilgai abejojau, kaip priderėjo apsispręsti.

Sniego priedangoje

Žeminė buvo baigta. Lapkričio pabaigoje stipriai pašalo. Reikėjo tikėtis sniego. Dar judėjome, žmonėjomės, naudodami laikiną būstą Cimakavo prieglobstyje, Latežerio, Kermušijos, Mašnyčių kryptimi Nuo kaimelio prasideda pelkėtas lapuočių miškas, vietomis aukštaūgiai brūzgynai, toliau — atvirų pelkių ir siaurų rėvų juostos, viena kita didesnė sala. To ploto buvo gana daug, su patogiais išėjimais į sausus miškus. Pakenčiamomis oro sąlygomis dažnai pasinaudodavome Džano daržinėle, kurioje buvo sudėta šieno iki pat stogelio kraigo. Pašalus šeimininkas - vienas iš Jaskonių kaimo Jaskelevičių atvažiuodavo rogėmis šieno. įmantriai įrengtame "miegamajame" ramu ir patogu - bet ne žiemos metui.

Sniegas ramiai klojo žemę ir miškus. Einant į naują būstinę, likdavo pėdsakai, bet neilgam. Pernakvoję ir rytą pakėlę žeminės dangtį, pamatėme storoką lygią sniego dangą, baltai žalią miško parėdą. Pirma mintis: ar ilgai teks tūnoti žemėje. Prisimenu Danieliaus pastabą:

— Esame kaip povandeniniame laive, tik neturime periskopo.

Vietą žeminei buvome pasirinkę sausame, kiek kalvotame pušyne. Ne toliau kaip pusantro kilometro nuo Cimakavo, prie kelio iš Randamonnių į Margionis ir atsišakojimo į Šklėrius. Iki Šklėrių pamiškio viensėdžių gal kokie keturi kilometrai, iki pirmųjų Randamonių sodybų trys kilometrai Buvo aiškiai girdima, kas vyksta Cimakave. Vėjui atsisukus, pasiekdavo gana aiškūs garsai nuo kitų dviejų artimiausių gyvenviečių. Cimakavas buvo geriausiai girdimas, ypač kam nors apsilankius: šunų lojimas teikė tikslios informacijos. Be to, buvo girdimi su gyventojais sutarti garsų ženklai. Su dėkingumu tenka prisiminti mūsų ano meto šunis sergėtojus. Jie labai nemėgo valdiškų žmonių, lojo ant jų be perstojo. Prisimenu marcinkoniškių moterų dainos žodžius: "Ko ant kiemo šunys loja, kai policija atjoja". Kalba apie lenkų policiją. Įdomu, kad tie mūsų keturkojai sergėtojai skyrė ginkluotus: kas savas su ginklu, o kas sovietinių įgulų ar skarmaluoti stribai Taip buvo. Gal vertėtų aniems talkininkams (ne kabutėse) kur nors kokį paminklėlį pastatyti Ėjo dienos. Krito sniegas, retkarčiais pustė. Garsai iš gyvenviečių liudijo ramybę. Galima buvo išeiti į miško keliukus ir į pagrindinius kelius. Neskubėjome į "didįjį pasaulį". Nenuobodžiavome Turėjome knygų, aš buvau atsinešęs medžiagos tolesniam anglų kalbos pasimokymui.

Savaitės pradžioje, prieš Kūčių vakarą, Danielius užsiminė, ar nebūsianti sugalvojusi jo žmona atvažiuoti iš Vilniaus į Cimakavą, kaip vasarą buvo žadėjusi Klausėsi dieną kitą kaimelio garsų, bet buvo ramu. Pagaliau į pavakarę išsirengė pats vienas. Buvo sutarta, kad greit grįš arba duos ženklą. Nuėjo ir pradingo, neduodamas jokios žinios. Pradėjau nerimauti, apsigalvojau ir pats išeiti. Apėjau kaimelį iš miško pusės, priėjau prie pat Eleonoros S. namo. Ramu. Languose šviesos, girdėti linksma kalba - moterų kvatojimas ir Danieliaus balsas. Įžengiau net nesibelsdamas ir užsipuoliau kaltininką, kad pamiršo mane, bet paskui viską pavertėme juokais. Jo žmona - graži inteligentiška moteris, abu su Povilu buvo žavi pora, turėjo du vaikus.

Išgirdome apie Merkinės puolimą gruodžio 15d. Tačiau po šio partizanų žygio didesnių priešo operacijų nebuvo, nors tikėtasi.

Kalėdų šventės buvo ramios ir nuotaikingos, kaip šeimos pastogėje. Sausis taip pat ramus. Lyg ir nejauku: tyla prieš audrą. Sugalvojome nuvykti į Šklėrius pas mokytoją Petrą Večkį. Jis turėdavo vertingų žinių, galima buvo pasitarti, apsvarstyti padėtį. Čia gimęs ir augęs, Vilniaus krašto veikėjas, žmogus atkaklus, ne kartą lenkų sulaikytas, tardytas ir kalintas -buvo dvasinė atrama savo kraštiečiams.

Išėjome ir turėjome grįžti nuo pusiaukelės. Kelią pastojo vilkų ruja. Pirmas kaukimas, antras kaukimas, o toliau -atsiliepia daugybė balsų jau arčiau. Gūdu. Kiek paėję Margionių keliu, netoli išsišakojimo į Šklėrius, pamatę šmėkčiojančius vilkų šešėlius, sugrįžome atgal. Paskui ėjome porą dienų vėliau, šį kartą sėkmingai. Pasižmonėjome Šklėriuose, pasisvečiavome pas mokytoją Večkį. Jis papasakojo, kas dedasi pasaulyje, kas Lietuvoje ir kas mūsų apylinkėse. Mokytojo kaimynystėje pas savo tėvą Svirskį buvo atėjęs Linas, Berankis, nes netekęs plaštakos. Tas Šklėrių Svirskis turėjo brolį kunigą nepriklausomoje Lietuvoje. Kunigas buvo paėmęs auginti ir leisti į mokslus jo vyresnįjį sūnų Praną. Jau baigiant medicinos studijas, Pranui teko išeiti į partizanų gretas. Laikėsi prie Vanago, dažniausiai su Jūrininku. Linas papasakojo apie Merkinės puolimą. Pats dalyvavo kaip eilinis kovotojas, nors buvo labiau reikalingas kaip medikas. Buvęs arčiau Vanago ir Kazimieraičio štabo, viską gerai žinojo apie puolimą.

Grįžome kita linkme. Nustebome susitikę su Liepa Latežeryje. Jis ar ne su šešiais vyrais buvo įsitaisę žeminę arčiau Užpurvės kaimo, kuris jau Baltarusijos plote — prie pat sienos. Sutarėme susitikti kitą kartą. Po dviejų ar trijų dienų buvome Liepos svečiais. Bunkeris buvo gerai suręstas ir maskuotas aukštokame upelio šlaite, kuriuo retai koks žmogus ar žvėris praeidavo, erdvus septyniems, gerai ginkluotiems vyrams; vieta ir bunkerio paskirtis gerai apgalvota gynybos ir prasiveržimo atvejui. Turėjo gerą išėjimą upeliu iki Lato ežero. Jiems neteko dalyvauti Merkinės puolime, bet turėjo žinių, garsinančių Merkinę. Liepa gana kritiškai vertino tokio masto kovinį užsimojimą. Buvo sutarta dažniau laikytis drauge.

Sakalo apsilankymas - tiesioginis ryšys su vadovybe

Į sausio pabaigą pasirodė Sakalas. Atnešė mūsiškės propagandinės medžiagos, pogrindžio spaudos ir direktyvų dėl visuotinės partizanų akcijos — rinkimų į okupacinės valdžios organus ginkluotas boikotas.

Pirmiausia mus domino Merkinės įvykiai Jau buvome daug girdėję, jau skambėjo dainos apie žuvusius didvyrius, sklido Merkinės puolimo legenda. Tarp pasižymėjusių drąsa ir sumanumu buvo ir mūsų Sakalas.

Keletą dienų praleido pas mus. Daug pasakojo. Sakalas atliko svarbų vaidmenį mobilizuojant partizanų pajėgas. Buvo tiesioginis štabo ryšininkas - žaibiškas pasiuntinys į būrius šiapus ir anapus Nemuno. Iš jo pasakojimo susidarėme aiškų Merkinės žygio vaizdą.

Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanai

Keturių kovotojų žūtis gruodžio 5d. prie Merkio ties Mardasavu merkiniškėje pusėje buvo ypatingai tragiška. Žuvo karininkas, su kuriuo Kazimieraitis siejo didelius planus, matė savo pagrindinį pagalbininką. Jie buvo užklupti dienos metu nedidelio Merkinės įgulos ir stribų būrio, kai rengėsi keltis per upę. Sningant priešas įsidrąsino leistis toliau į partizanų valdomą plotą. Įvyko dramatiška kova. Gal būtų buvę mažiau aukų, bet jau pačioje susirėmimo pradžioje buvo sužeistas karininkas Šarūnas. Puolė jį gelbėti Balinskas, kiti du kovotojai dengė ugnimi. Visi žuvo. Įvykis sukrėtė partizanų vadovybę ir visą Merkinės rinktinę. Atkirčio mintis kilo Kazimieraičio-Vanago štabe, troško ir reikalavo keršto merkiniškiai kovotojai. Reikėjo ką nors daryti įtikinimui, kad partizanai gyvuoja, kad kovos sąjūdis yra gerai organizuotas ir ginkluotas.

Sakalas turėjo tik pradinės mokyklos išsilavinimą, bet buvo labai inteligentiškas ir gerokai apsitrynęs jaunas vyras tiek tautine samprata, tiek kariniu patyrimu. Rengiant puolimą, žmonėse įvyko psichologinis persilaužimas. Pakilo ūpas. Priešo kariauna, stribai ir stribautojai — sutriko. Daug kalbėta, kad Merkinės puolime dalyvavo ir lenkų partizanai, atėję į pagalbą iš netolimos Gardino (jau Baltarusijos) pusės. Sakalas neneigė to, bet sakė, kad lenkų dalyvavimas buvo tik simbolinis, nes ir savų pajėgų keleriopai užteko. Plito legenda, ji buvo reikalinga. Pasitvirtino ginkluotos kovos sąjūdžio organizuotumas, kovingumas ir sklandus susitelkimas, išryškėjo silpnosios vietos dėl patirties stokos.

Aš labai norėjau daugiau išgirsti apie žuvusį karininką Šerną. Tai buvo ltn. Lionginas Švalkus - LLA organizatorius Marcinkonių-Druskininkų krašte, su kuriuo turėjau reikalų vokiečių okupacijos metais ir buvau susitikęs 1944m. rugpjūčio pradžioje, vos frontui nuslinkus į Vakarus. Tačiau apie tai sužinojau tik po daugelio metų, jau atgavusioje laisvę Lietuvoje. Taip įvyko man ir su Vanagu - buvome susipažinę ir bendravome 1941m. vasarą Druskininkuose. Tačiau jam pagarsėjus, sužinojau, kad tai tas pats mokytojas ats. ltn. Adolfas Ramanauskas tik tada, kai asmeniškai susitikome 1946m. vasaros pradžioje.

Sakalas pasakojo, kad veltui daromi priekaištai tiems, kurie nedalyvavo Merkinės puolime,- nes jėgų telkimas vyko paskubomis. Pirmiausia buvo sutraukiami mažiau išsiblaškę būriai ir gausesnės kovotojų grupelės. Pajėgų telkimas buvo gana sklandus, bet vis dėlto ne su visais suveikė žaibiški ryšiai, buvo pavėlavusių į Merkinės puolimą. Taip atsitiko su Merkio (Adolfo Baublio) būriu, kuris buvo išsisklaidęs ruože nuo Perlojos iki didžiųjų girių palei Ūlą Dubičių kryptimi. Merkys su savo būriu tuojau "reabilitavosi", dar tos pačios gruodžio 15 dienos naktį nužygiavęs nuo Merkinės ir puolęs stiprų stribyno postą Perlojoje ir sunaikinęs jį. Sakalas, paklaustas, kodėl mudu su Danieliumi nebuvome pašaukti, aiškino, kad vykdęs uždavinius pagal tiksliai nustatytą eilę: nuo būrių, gausesnių grupių iki mažų. Kai kurios iš jų liko nepašauktos, nes nebuvo laiko. Be to, ir taip užteko pajėgų. Didelės pajėgos buvo reikalingos stiprioms užkardoms nuo Alytaus, Varėnos, Seirijų, Leipalingio ir silpnesnės nuo Druskininkų ir Marcinkonių. Matyt, Merkinės operacijoje buvo numatyta ilgiau išlaikyti miestelį. Vadovybės buvo nutarta, kad tokiam žygiui pajėgų jau užtenka. Man buvo malonu išgirsti, kad šauniai dalyvavo Merkinės operacijoje Šarūno rinktinės Gailiūnų kaimo ginkluotas būrys, vadovaujamas psk. Stonkaus. Gerai pažinojau gailiūniškių kovotojų būrį ir jų vadą Stonkų, su kuriuo iki 1945m. rudens turėjau ryšių, vykdydamas Šarūno rinktinės vadovybės uždavinius. Kartu praleidome keletą dienų — vieninteliai trys iš buvusio būrio, neskaitant Juozaičio, apie kurį nebuvo jokių žinių. Sakalas išsskubėjo pas vadovybę, jo laukė kiti darbai Likome dviese, apmąstydami audringus įvykius Dainavos apygardoje ir mūsų krašto padėtį.

Buvo nemalonu dėl priekaištų nedalyvavusiems gruodžio mėnesio kovose. Tačiau pasitraukus vyr. ltn. V.Gončiui-Alseikai ir j.ltn. EJuknaičiui-Juozaičiui bei keliems puskarininkiams, teismo nebuvo, kaip to reikalavo Vanagas. Nuščiuvo priekaištai. Persvėrė Kazimieraičio racionali nuostata.

Šioje vietoje pravartu atsiliepti apie A.Ramanausko-Vanago prisiminimus. Yra vieta, kur teigiama, kad aš, Tauras, Danielius-Povilas Damulevičius buvome nubausti už nusišalinimą ir nedalyvavimą aktyvioje partizaninėje veikloje. Buvau nustebęs dėl neteisybės, tiesiog nesąmonės. Kitame Vanago prisiminimų leidime ta netiesa nebuvo pakartota, o toje vietoje atsirado pripažinimo mudviem ir liaupsinimo žodžiai.

Įpusėjus žiemai, dienos jau slinko į pavasarį, prasidėjo "rinkimų" kampanija. Kiek vilčių teikė nesutarimų didėjimas tarp sovietinės Rusijos ir Vakarų aljanso.

Vasario pradžioje, gavus žinių, kad Žiogelių kaime vienoje šeimoje jau kurį laiką laikosi kažkoks svetimas jaunas žmogus, silpnai kalbantis lietuviškai, teko jį susirasti ir ištardyti. Pasirodo, esąs iš lenkų partizanų būrio Pervalko kaimo gudelis. Po Niemeno vadovaujamo būrio susirėmimo su Baltarusijos NKVD, jo kovotojai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis. Mūsų ištardytasis susirado laikiną prieglobstį pas tolimus gimines Žiogeliuose. Buvo vos tapęs pilnamečiu, turėjo kitos sovietinės respublikos dokumentus. Buvome girdėję apie Niemeno būrio susirėmimą su sovietų pajėgomis ir paties Niemeno sunkų sužeidimą. Dabar teko iš to būrio jaunuolio daugiau sužinoti Niemen turėjo tokį sumanymą; žiemoti dideliame seno degimo plote su artimomis miške prieigomis. Įkūrė stovyklą visam būriui keliuose gynybiniuose bunkeriuose (netoli ploto su Lietuva, kur dabar didelis Baltarusijoje poligonas). Laikė žeminėje vežimus ir roges, turėjo arklidę. Ten ir įsitaisė žiemoti.

Tai atsitiko ar prieš pat Kalėdas, ar tik po Kalėdų. Pervalko sielsovieto pirmininkas su keliais pareigūnais važiavo į Ežerėlių kaimą. Paklydo, pasukęs rogių išvažinėtu keliu į partizanų kelią. Pamatęs kažką įtartina, pasuko skubiai atgal. Partizanų sargybinis pamatė. Paskelbus pavojų, tartasi ką daryti Besvarstant atšuoliavęs iš Pervalko ryšininkas ir pranešęs, kad sielsoviete triukšmas, skamba telefonai į artimiausias įgulas ir kariuomenės dalinius... Tada visas būrys greitai išvažiavo rogėmis Užpurvės, Licnačų ir Salotų kaimų link, kad toliau atitrūkdami nuo persekiojimo, atsidurtų Lietuvoje, Marcinkonių valsčiuje arba pasuktų į rytus prie Senos Rūdos, kur turėjo savo atsarginę buveinę. Ant Pariečės-Druskininkų plento sutiko labai stiprią užkardą. Prasilaužė, padarydami priešui nuostolių. Pora vyrų buvo lengvai sužeisti, bet sunkiai sužeidė būrio vadą Niemen. Apsistojus saugiau, buvo nutarta laikinai išsiskirstyti po 3-5 asmenis. Buvo sutartas ryšys su Niemeno būriu per aną gudelį - lenkų partizaną. Žiogelių nuotykis paskatino dar atidžiau sekti, kas vyksta, kokie svetimi žmonės pasirodo mūsų ploto kaimuose.

"Dalyvavimas“ sovietiniuose rinkimuose

Kaip kitaip pavadinsi partizanų indėlį į tuos sovietinius rinkimus, kurie turėjo pasitarnauti Maskvai. Atseit "išvaduoto" krašto patys žmonės 99 proc. su dalimis priėmę sovietinę santvarką ir tuo pačiu prisijungę prie komunistinės Rusijos. Rinkimai vyko kovo mėnesį, bet jau nuo vasario pradžios kartu su sovietine agitacija sklido partizanų propaganda bei pasirengimas ginklu atsiliepti rinkimų dieną. Iš vadovybės gaudavome daugiau atsišaukimų, laikraščių, nurodymų, kaip parengti žmones rinkimams boikotuoti Aš pats padaugindavau atsišaukimus, kartais papildydamas vienu kitu sakiniu.

Kasdien sueidavome su Liepos grupe. Pas mus jiems ateidavo propagandinės medžiagos siuntos, kurios patekdavo ir į Užnemunę. Į pavakarę visi drauge aštuoniese arba pasiskirstę po keturis leisdavomės į "rinkiminį darbą". Žmones įtikinėdavome, kad sovietiniai rinkimai neteisėti, raginome nepaklusti melui ir klastai. Žmonėms buvo patariama eiti su partizanų atsišaukimais į sovietines įstaigas bei stribų ir įgulų postus ir pasakoti, kad pradėjo lankytis daug miškinių, kad visur jų pilna, jie gerai ginkluoti, daro didelį spaudimą neiti balsuoti ir grasina žiauriai nubausią nepaklususius, kad partizanams talkina lenkų partizanai iš Baltarusijos. Nebuvo siekiama, kad visi žmonės neitų balsuoti. Už tai grėstų represijos. Siekiant sumažinti balsuojančių, buvo didinamas ligonių, senių, paliegėlių skaičius, pas kuriuos buvo numatyta važiuoti su balsavimo urnomis. Komisijos nedrįstų važiuoti į tolesnius kaimus. Tokioje "rinkiminėje kampanijoje" dalyvavo partizanų rėmėjai ir ryšininkai, padėdavo nutraukti telefono ryšį, nupjaudami telefono stulpus, nukarpydami laidus.

Druskininkų valsčiuje ir Marcinkonių valsčiaus pietryčiuose "rinkiminė kampanija" vyko sklandžiai - kaip buvo planuota. Priešas didesnių ginkluotų priemonių nesiėmė. Įgulos nesileisdavo toliau nuo valsčių centrų. Druskininkų NKVD skubėjo suimti užsiregistravusius vyrus. Jau labai buvo nukentėjęs Vieciūnų kaimas Druskininkų valsčiuje, mažiau — Neravų ir Ratnyčios. Marcinkoniškė NKVD gerokai pašlavė Kabelių apylinkę. Sąlygos buvo geros: žiema prasitrynusi, visi keliai, pravažiavimai miškuose apledėję, bet dar lengvai pravažiuojami rogėmis, tirpo sena sniego danga, naujų kritulių nebuvo. Galėjome daug judėti.

Pagaliau rinkimų diena. Anksti rytą susitikome su Liepa tarp Latežerio ir Kermušijos. Per ryšininkus kas valandą ėjo žinios, kaip žmonės jaučiasi, ką žada daryti Žmonės dvejojo. Atėjo žinia, kad dalis gyventojų išėjo pėsčiomis į rinkiminį punktą Jaskonyse arčiau Druskininkų. Liepa pašėlo, kaip vėliau paaiškėjo - apsimetė labai pašėlęs. Įpuolęs su visa grupe į Latežerio kaimą, pareikalavo risčiausių arklių. Sėdę leidomės šuoliais keliu į Naujasodę ir Jaskonis. Žmonės, ėję balsuoti, vieni išbėgiojo į šalis, kiti aiškinosi einą į bažnyčią Ratnyčioje. Liepa piktai šaukė, kad visi grįžtų atgal. Panašiai pavarėme žmones, einančius į Naujasodę. Gaila buvo rimtai išsigandusių žmonių, bėgte bėgusių atgal į savo kaimus. Prajodamas pro Liepą, kuris laikė už sprando kaimietį iš Kermušijos, žmogelį gerą, patikimą, išgirdau, kad pasilenkęs jam tyliai sako:

—    Kas norės, gali eiti balsuoti į pavakarę. Tegul eina pašaliais ir aiškinasi komisijai, kad partizanai anksčiau neleido, tik temstant slapstydamiesi atėję.

Taigi panašiai ir aš su savo "aukomis" pradėjau kalbėti. O Liepai pasakiau, kad jis puikus aktorius ir geras politikas. Negalima buvo beatodairiškai drausti Savų žmonių apsaugos sumetimais. Prie jų buvo numatyta nežinia kaip ilgai glaustis, jų pagalba naudotis.

-    Pasitvarkę su balsuotojais-nebalsuotojais, dabar patys į rinkimus! -davė komandą Liepa.

Atsidūrėme miško pakraštyje ties Jaskonimis, maždaug pusė kilometro nuo rinkiminio būsto ir ten pat buvusio apsaugos dalinio. Didesnio judėjimo nebuvo, matėme keletą uniformuotų, besisukinėjančių gretimame kieme.

Gauname įsakymą apšaudyti rinkimų būstą ir jo apsaugą. Sukaleno kulkosvaidis, supoškėjo ilgesnių ginklų šūviai, sutratėjo automatai. Kad atrodytų daugiau ugnies ir daugiau miškinių, kai kurie vyrai nešiojosi po du ginklus. Žmonės sugriuvo žemėn, ginkluoti susislėpė. Paėję kiek toliau miško pakraščiu, vėl apšaudėme pavieniais šūviais, trys vyrai likę prie būsto taip pat pašaudė. Priešas galėjo pagalvoti, kad šaudoma iš dviejų pusių dviejų partizanų grupių, o gal ir daugiau - net į plento pusę. Apšaudomi neatsiliepė. Iš sodybos užuklonės, pačioje pamiškėje, pribėgo jaunas vyrukas. Apsidžiaugęs tokiu mūsų "dalyvavimu" rinkimuose pajuokavo:

—    Tai ką, ir neduosite stribams papuotauti malūne po rinkimų?

Iš tikrųjų malūnininko name, prie malūno ant Ratnyčėlės upelio, visai netoli pirmojo apšaudymo vietos, jau buvo sustatyti stalai. Kita Liepos komanda:

—    Mes jau pabalsavome, dabar į malūną pasistiprinti!

Malūno savininkas Vytautas Tertelis buvo suimtas jau 1945m. pradžioje, nuteistas, vargo Vorkutos lageryje. Valdiški valdytojai buvo mums savi žmonės. Deja, buvo verčiami ir sovietinę valdžią vaišėmis pripažinti. Kvietė mus valgyti, išgerti, o buvo to gero ant stalų daug. Pasistiprinome skaniai ir sočiai. Išgerti Liepa leido tik po vieną stikliuką, ne be to, gal kokį butelį kuris vyrų ir į kišenę įsikišo. Šeimininkai buvo susirūpinę, kad per mažai suvalgėme, - bus įrodymas, kad ne per daugiausia partizanų būta. Prašė su savimi kuo daugiau valgio pasiimti. Nedaug galėjome pasinaudoti, nes laukė dar tolesnis "rinkiminis" žygis. Pajudėjome kita linkme.

Prijoję kelią į Latežerį ties Vertamedžio mišku, trikampyje Kermušija-Ratnyčia-Grūtas, paleidome arklius ir toliau žygiavome kaip pėstininkai. Pasirodėme Grūto kaime, pasišvaistėme Neravų viensėdžiuose pamiškės linijoje, užgriebę kelias Vieciūnų sodybas, ėjome į Žiogelius. Jau temstant priartėjome prie Mašnyčių kaimo, kur balsavimo punktas. Gatviniame kaime languose degė šviesos. Išžvalgėme namą, kur buvo rinkimų būstas. Pro neuždengtus langus matėme stalus, raudonas urnas, sukinėjosi keli komisijos nariai, balsuojančių nebuvo. Nesižvalgydami komisijos apsaugos, turėdami gerą priedangą pasitraukimui, nutarėme iš arti apšaudyti Pirmiausia virš pastatų, o kai buvusieji būste suvirs ant grindų, keliais šūviais pro langą pataikyti į tą kruvinai raudoną urną. Taip ir buvo. Paleidus šūvius pro langą, šviesa užgeso, bet kažkur šalia pradėjo liepsnoti Liepa barė vieną saviškių, slapyvardžiu Vėtra, kad šaudęs padegamaisiais šoviniais. Tas teisinosi, kad gal tik vienas toks per neapsižiūrėjimą įsimaišęs. Traukėmės į Randamonis, vis dairydamiesi, ar nesiplečia Mašnyčiose gaisras. Didesnės pašvaistės nebuvo matyti Kaimo gyventojai tuojau griebėsi gesinti nelemtai sukeltą gaisrą, nutuokę, kad partizanai gesinti gaisro netrukdys.

Išsiskyrėme Dėlinėje, kur laukymėje tolokai vienas nuo kito buvo keturi Randamonių viensėdžiai. Sutarta sueiti kitą dieną. Rūpėjo, be to, ir prievolės būta, kuo daugiau sužinoti, kaip kur vyko rinkimai, kaip po rinkimų.

Partizanai gerai atliko savo uždavinį. Kiek buvo įmanoma, Dzūkijos žmonės pasipriešino rinkimų smurtui Sovietinė valdžia nutylėjo rinkimų eigą. Skelbė, spaudoje rašė, kaip džiaugsmingai, masiškai skubėjo balsuoti miestų ir kaimų gyventojai Rezultatas, žinoma, visai arti 100 proc., tik be kelių šimtųjų.

Kai kas mėgina kelti klausimą, kokia iš to pasipriešinimo nauda. Čia pat atsakymas sau ir kitiems — buvo svarbus ir reikalingas psichologinis poveikis. Dar vienas po Merkinės puolimo.

Skaudūs smūgiai

Įvykiai ritosi galvotrūkčiais. Po gerų - slogūs, keliantys nerimą. Priešas veikė savo pasirinkta taktika; stiprinama žvalgyba, įtariamų žmonių sekimas, ginkluotų veiksmų atoslūgis, stiprus valymas, po to suėmimai, greičiausiai susiję su anksčiau suimtųjų žiauriais tardymais.

Pasiekė žinia, kad suimtas Juozas Kalpokas, persikėlęs mokytojauti iš Neravų į Grūtą. Antrą ar trečią dieną nutrenkė dar tragiškesnė žinia, kad Juozas nužudytas Druskininkų NKVD. Rudnioje staiga pasirodė Marcinkonių įgula su pajėgų pastiprinimu. Valė Skroblo pakrantes. Eglis žuvo netoli Kazimieraičio būstinės, Žilvitis išsisuko iš apsupties, buvo suimtas Karklas, ėjęs dienos metu kaip paprastas žmogelis, tik su trumpu ginklu. Atsidūręs padėtyje be išeities, numetė pistoletą, buvo suimtas kaip įtariamas Rudnios gyventojas. Suimtas vienas darbuotojų vadavietėje, atsikviestas iš Alytaus — Muliarskas, slapyvardžiu Naras. Pasitaikė, kad jis taip pat buvo išėjęs iš žeminės. Būtų išsisukęs ir nepavejamas, jeigu ne jo invalidumas — sunkiai šlubavo.

Paimtas lengvai sužeistas, jam pasisekė neišduoti žeminės, bent tą pačią dieną. Taigi pati vadavietė nebuvo surasta. Tik kitą dieną rado ją, kruopščiai išlandžioję Skroblo pakrantes ties Rudnia. Paties Kazimieraičio tuo metu kaip tik nebuvo vadavietėje. Žaibiškai gavęs žinią apie įvykį, dar galvojo gelbėti iš surastos žeminės radijo ir spausdinimo priemones ir paliktus dokumentus, bet buvo perkalbėtas ir pasiliko Vanago būstinėje.

Nežinomas Šarūno rinktinės partizanas

Jau kovo mėnesį, neprisimenu prieš ar po rinkimų, per ryšininką gavau žinią, kad Mašnyčių ūkininkas Justinas Jakavonis nori pasimatyti su manimi. Tuojau nuvykau pasimatymui .Jis buvo suimtas kaip buvęs kaimo seniūnas ir tardomas, kalinamas keletą dienų. Turėjo progą pasikeisti keletu žodžių su Juozu Kalpoku, kuris pasakęs, kad laikysis, kiek galės, o kai jau kankinimų nebepakeis, tai pats baigs su savimi, turi tam patikimą priemonę. Pažinęs Juozą, pagalvojau, kad greičiausiai taip ir buvo. Jis buvo minėjęs man, kad visada turįs su savimi patikimą vaistą lengvai pačiam savo gyvybę pabaigti.

Neišsilaikė Juozas giliame pogrindyje, neišsilaikė antrajam ir trečiajam kovos etapui. Nujaučiau, kad anksti jį patraukė partizaninio sąjūdžio veikla, vadovaujama Kazimieraičio. Tai pasitvirtino tiksliai daugiau kaip po keturiasdešimt metų, kai jau laisvėjančioje Lietuvoje teko susitikti su išlikusiais kovotojais, ryšininkais ir rėmėjais bei susipažinti su išlikusia rašytine medžiaga.

Juozas Kalpokas — šviesiausia Druskininkų krašto asmenybė. Paaukojo savo gyvybę pačiame gyvenimo žydėjime, dar trisdešimt nesulaukęs.

Brolis Pranas

Rašau šį puslapį, prisiminęs A.Garmutės knygą "Išėjo broliai". Taip buvo. Į kovą išėjo ir antras sūnus, daug kur ir trečias... Ėjo iš tvirtų, darbščių ir dorų šeimų, kurios tvarkingai gyveno, turėjo aiškią žmogiškųjų vertybių sampratą. Daug tokių šeimų išugdė nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis ir pasipriešinimo kova Vilniaus krašte.

1946-ieji. Jau pavasarėjo. Žmonės guodėsi Dievo apvaizda ir malone. Apie Viešpaties Apsireiškimo šventę kovo 25d. išsirengiau pas žmoną ir uošvius Užnemunėje. Grįždamas aplankiau motiną ir brolius Švendubrėje. Motina davė paskaityti draugės laišką iš JAV. Džiaugėsi ta draugė, dar ir tolimesnė giminaitė, kartu keliavusi į Ameriką, karo pabaigą bet ir apie gedulus rašė beveik kiekvienoje jos pažįstamų ir giminių šeimoje. Iš Gardino apylinkių kilusių emigrantų atžalos — gražiai nuaugę, stiprūs ir sumanūs vyrai buvo imami į karo laivyną ir karo aviaciją, Ramiojo vandenyno veiksmuose daug jų žuvo. Džiaugėsi ji, kad mano mamos šeimoje nėra karo nuostolių. Liūdnai lingavo galvą mama. Nepagalvojo vargšelė, kad pas mus kaip tik prasidėjęs tikras karas - dėl tautų apsisprendimo, laisvės, demokratijos ir nežinia, kada jis baigsis. Mamos jaunystės draugė buvo įsitikinusi, kad karas už žmonių gėrį ir taiką baigėsi

Mano jaunesnysis brolis Pranas, taip pat Amerikoje gimęs, pasikvietė mane atskirai pasikalbėti. Trumpai pasakė:

—    Esu priverstas iš namų išeiti.

Pasižiūrėjau į jį nustebęs, laukdamas paaiškinimo, kaip ir kada žada pasitraukti. Jis pridūrė kietai:

—    Su tavimi išeisiu ir tik taip.

Man bandant aiškinti, kad gal kitaip pasitraukti iš namų, jis nesileido į kalbas. Vis dėlto toliau kamantinėjamas prasitarė ironiškai, kad aš kovotojas teoretikas, nepažinęs tikrovės taip, kaip tie, kuriems tenka pažinti sovietinį terorą tariamai ramiai gyvenant, bet pabuvus NKVD naguose. Aš supratau Praną.

Žinojau, kad buvo geras, šaunus vyras. Daug bendravo su savo vienmečiais iš Naujasodės, Vieciūnų, Ratnyčios kaimų — su labiausiai susipratusiu mūsų krašto jaunimu. Švendubrėje turėjo sukūręs vienminčių būrelį, buvo jiems autoritetas. Vokiečių okupacijos metais jie teikė organizuotą pagalbą pabėgusiems iš prievartinių darbų Vokietijoje. Kaip tik dešinėje Nemuno pusėje buvo daugiausia tokių pabėgėlių, jie buvo akylai sekami ir gaudomi Ir aš buvau įsitraukęs į pogrindinę veiklą savo plotmėje, bet nujaučiau, kad yra pogrindis ir kaime. Buvo plačiai ruošiamasi sutikti tokią Antrojo pasaulinio karo baigtį, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo. Įsitikinus, kad reikės ginti Lietuvos sienas.

Brolis pasakė, kad geriau bus kuriam laikui išėjus iš namų. Motina palingavo galva ir nieko nepratarė. Brolis Juozas, jauniausias iš mūsų keturių, žinojo koks reikalas. Kieme atsisveikindamas tvirtai paspaudė petį ir palinkėjo geros kloties. Tik tiek. Jauniausios sesutės Anelės nebuvo namie, ji mokėsi Leipalingio gimnazijoje jau antrus metus.

Išsitraukė Pranas savo seniai saugotą ir išpustytą ginklą, užsimetė kuprinę ant pečių, ir iškeliavome jau gerokai po pusiaunakčio. Užuklonėmis, pro miglomis nugulusį Raigardą, pro Kunabalio buvusią eiguvą. Buvau išvargęs, antrą naktį nemiegojęs. Eidamas atviresne vieta, snūduriavau, tiesiog numigdavau valandėlei. Pranas purtydavo mane ir kalbino. Priėję Druskininkų-Pariečės plentą ties Jaskonimis, pasitarėme, kaip toliau eiti pro Jaskonis keliu į Naujasodę ir per tiltą patogiausia, bet neatsargu. Einant pro viensėdžius laukų plynėje ir arčiau miško pakraščio, saugiau, bet kaip patvinusią Ratnyčėlę įveikti Pasirinkome pirmąjį kelią. O buvo iš tikrųjų pavojinga. Per plauką neteko susišaudyti iš arti — kaip dvikovoje. Vos perėję plentą ties antra sodyba, prie miško iškyšulio migloje pamatėme visai iš arti neaiškius siluetus. Pasikuždėjome, kad gal medkirčiai skuba į darbą, bet dėl visa ko nutarėme pasišalinti. Ėję priešais sukruto, pasigirdo neaiški kalba, lyg ir rusiškai. Perbėgome pamiškę ne toliau kaip dvidešimt žingsnių ir sugulėme ant iškilaus kauburio. Taip - rusų kareiviai. Dalis jų suėjo į kiemą ir sukinėjosi tarp pastatų.

— Ramiai, turime gerą poziciją,- sukuždėjo Pranas.

Pasisukioję, apsidairę, susirinko ant kelio ir toliau nuėjo. Liko mums kitas kelias. Ėjome lenkdami ratu ir vis dėlto ryžomės prieiti tiltą ir sausai įveikti Ratnyčėlę. Džano (Jono Jaskelevičiaus) sodyba buvo arčiausiai tilto, netoliese ir dar viena, kita. Gal pasiseks per žmones apsižvalgyti. Kai kur žibėjo languose šviesos, buvo girdėti balsai gyvulius liuobiant. Pas Džaną buvo plačiai pravertos durys, krito šviesa į kiemą, girdėjosi Džano balsas pas arklius. Pranas liko apsaugoje prie rūsio stogelio. Įžengiau pro atviras duris. Džano žmona, stovėjusi prie duonkepio, tiesiog apmirė lyg stabo ištikta. Pažvelgiau pro atviras duris į vidų, o ten rusų kareivių pilna suvirtę. Miegojo pavargę, tik vienas iš snūduriavusių dar riktelėjo, kad jau vietos nėra. "Ladno, ladno",- tepasakiau ir atatupstas traukiausi į kiemą. Vilkėjau rusiška karininko miline. Gražiai pasiūta, brolis Juozas už puslitrį buvo nupirkęs ir man padovanojęs. Gal milinė suklaidino, bet laimingai praėjo. Gal kad kareiviai buvo pavargę, miegojo. Pranas jau buvo susivokęs, kad patekome į priešo lizdą. Ir gretimoje sodyboje, tik už tvoros, buvo pilna kareivių. Traukėmės, prisidengdami gulančia migla.

— Nieko nepadarysi, Ratnyčėlę teks įveikti batus nusiavus, kelnes nusimovus. Taip ir buvo. Jeigu ne ugnies, tai vandens krikštas Pranui Laimingai išsimaudę šaltoje upėje, sparčiau keliavome į Cimakavą.

Susiradome Danielių. Dabar mes jau trise. Pranas pasirinko slapyvardį Ąžuolinis. Netrukus į mūsų grupelę atėjo dar du vyrai. Uosis kažkur iš toliau, iš už Merkinės, jaunas, elegantiškas, netrukus vyresniųjų ir merginų pamėgtas. Tik tiek apie jį težinojome. Ir Rugys - vienas iš partizanavusių keturių brolių Ivanauskų iš Gudakiemio prie Merkinės. Jų vyriausias Gegutis buvo labai kovingas, keršijo NKVDistams už žmonos nušovimą Ivanauskų sodyboje 1944m. Du jauniausi buvo narsūs ir labai judrūs, vykdydami vadovybės uždavinius, laikėsi arčiau Vanago. Rugys buvo silpnesnės sveikatos, negalėjo prilygti savo trims broliams, buvo reikalingas užuovėjos. Gal dėl to, bet greičiausiai norint padidinti partizanų skaičių Druskininkų krašte, jie buvo priskirti Danieliaus būriui Balandžio pradžioje pasirodė Juozaitis. Ir vėl vadovavo karininkas, tik trūko partizanų kariuomenės. Mudviejų su Danieliumi žeminė liko įslaptinta. Prasidėjo stovyklavimas po atviru dangumi, o lietingomis dienomis -palapinėse, ilgoje, vingiuojančioje klevų saloje. Medžiams ir krūmams sulapojus, net patiems palapinių gyventojams, ypač naujokams, sunku būtų jas surasti. Taigi buvome jau šešiese, o kartais ir septyniese, kai apsilankydavo Rugio žmona.

Bėgo pavasario dienos. Ramumėlis, sulaukta pavasario, o ir geresnės tarptautinės padėties viltys kėlė nuotaiką. Buvo laiko išsikalbėti su broliu Pranu, dabar jau Ąžuoliniu. Tik tada gerai jį pažinau ir puikiai supratau jo apsisprendimą.

Netikėtas, nelauktas Prisikėlimas

Tai įvyko Didžiąją Velykų savaitę. Gal nebus šventvagystė, kad tą įvykį pavadinau prisikėlimu didžiąja raide. Iš Alytaus kalėjimo pabėgo keturiasdešimt kalinių, daugiausia buvusių partizanų ir, pasinaudojant "amnestija", išėjusių į viešumą. Beveik visi iš Druskininkų ir Marcinkonių valsčių, tik du ar trys iš kitų apylinkių. Po pamatais iškasę tunelį, pabėgo. Sklandžiai, sėkmingai Iš vakaro, vos gerai sutemus, visi išėjo iškastu tuneliu už kalėjimo sienų ir aptvaro, išvydo žvaigždėtą dangų ir visi drauge sparčiu žingsniu patraukė kuo toliau nuo Alytaus. Paryčiui pasiekė Žaliamiškį prie Liškiavos. Keturiasdešimt vyrų - palaidotų partizanų sąjūdžiui, nurašytų iš rikiuotės. Ar neatkeltas jų akmuo prisikėlimui. Ir juo labiau didelės simboliškos šventės metu - Viešpaties Jėzaus Prisikėlimo didžiąją savaitę. Iš numirusių prisikėlė abu Merkio rinktinės II grupės būriai - Druskininkų ir Kabelių. Visas mūsų krašto partizanų sąjūdžio vienetas prisikėlęs! Visi vyrai ir karinė vadovybė.

Velykos buvo džiaugsmingos. Dalis pabėgėlių, dabar jau Druskininkų būrio kovotojai, susėdo prie mūsų velykinio stalo miške, šalia Cimakavo. Kabeliškiai turėjo tokią pačią šventę pas save - savo žaliose valdose. Kiti, daugiausia vieciūniškiai ir marcinkoniškiai šventė Velykas su savo šeimomis ir giminėmis. Druskininkų būryje prie švenčių stalo buvo vienas pabėgėlis, kilęs nuo Daugų. Jis pasiekė savo apylinkes vėliau, palydimas per partizanų būrius. Per savaitę po pabėgimo abu Merkio rinktinės II grupės būriai buvo beveik visiškai pirmykštės sudėties, pasipildė keliais vyrais trečiasis, Gražuolio vadovaujamas būrys.

Pavasario žygiai ir pirma nesėkmė

Pavasarį šilinių Dzūkijoje sunku prasimaitinti didesniam kovotojų būriui Reikėjo naudotis rekvizicijomis. Paprastos maisto rinkliavos pas gerus, patikimus žmones neužteko. Tad leistasi į tolimesnius kaimus abiem dviejų respublikų sienos pusėmis. Baltarusiją laikėme Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės artimąja dalimi, be to, ji buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės dalimi pagal 1920m. liepos 12d. sutartį su anuometine Rusija.

Iškylą į didelį ir retai lankomą Švendubrės kaimą paskatino iš Kazimieraičio gautas uždavinys: perimti iš Pūščios būrio sunkiai sužeistą partizaną. Porą savaičių prieš tai Diržų kaime, anoje pusėje Nemuno, nakties metu įvyko susirėmimas su Leipalingio stribais ir įgulos kareiviais. Mudu su Danieliumi girdėjome susišaudymą, tą naktį apsilankę Jaskonyse. Netrukus pasiekė tiksli žinia, kas atsitikę. Pūščios grupės vadas Kalnelis su keletu savo vyrų buvo trumpam užėjęs pas ūkininką Diržuose. Besikalbant su šeimininku, kažkas veržėsi pro praviras duris į vidų. Pasirodė aukštas, stambus vyras su pistoletu rankoje. "Plungė?'- šūktelėjo Kalnelis ir paleido šūvius iš pistoleto. Stribas Plungė tuo pačiu metu šovė iš pistoleto į Kalnelį. Vyrai veržėsi pro abu kritusius ir pro langus iš sodo pusės. Susišaudymo metu lauke buvo sužeistas partizanas Vėtra. Tarsi dvikovoje žuvo Kalnelis ir stribas Plungė iš Žemaitijos.

Jau nuo 1946m. pradžios Leipalingyje sumažėjo vietos stribų. Vienus partizanai išvaikė, kiti patys išsilakstė. Ateidavo papildymas iš toliau. Atsirado naujų stribų net iš Žemaitijos. Sunku pasakyti, kiek tokių žemaičių buvo, gal tik keli, bet užteko kad ir vieno šaunaus, kuris kalbėjo tik žemaitiškai. Be to, ir jo pavardė buvo labai žemaitiška. Plungė buvo labai aktyvus, vadovavo ypatingoms operacijoms. Padaugėjo naktinių išpuolių pamiškėse. Nepastebimai, slampinėję nedidelėmis grupėmis, naktį jie buvo labiau pavojingi negu dienos metu, kai juos galima buvo pastebėti nuo pat Leipalingio.

Taip stribus "ganant", pasitaikydavo juos ir netikėtai užklupti, kai pakrikę plėšikaudavo, kamantinėdavo ir gąsdino žmones. Pūščios partizanai pamėgo medžioti atėjūnus stribus. Bet štai stribas Plungė iš Žemaitijos įsigudrino veikti "partizaniškai". Taip ir priėjo galą Diržiuose.

Vėtrai giliai į kirkšnį buvo suvaryta apkabos spyruoklė. Buvo reikalinga operacija ligoninėje. Taigi gavome įsakymą paimti Vėtrą.

Kalneliui žuvus, vadovavimą Šarūno rinktinės Pūščios grupei perėmė Liepa. Su juo buvo sutarta diena, valanda ir vieta prie Nemuno. Reikėjo vykti su pastote, kartu ir maistu apsirūpinti Švendubrėje. Jaskonių kaime paėmėme dvi pastotes. Privažiavę Švendubrį, išsiskyrėme. Apie dešimt vyrų pasuko į kaimą, o aš su kita pastote ir jos šeimininku važiavau porą kilometrų toliau miško keliuku arčiau Nemuno. Iki Kačerginės ant pat kranto, anksčiau buvusios plytinių ir kelių šeimų gyvenvietės,- du kilometrai nuo Druskininkų. Užėjus sovietams 1939m, čia ėjo siena su Lietuva, viskas buvo sunaikinta, gyventojai išvaryti Dabar ta dykuma nedidelėje plynėje tarp miško tiko mano vykdomam uždaviniui Buvo susitarta, kad susitiksime kryžkelėje, ties koplytėle už Švendubrės kaimo. Vieta ženkli, saugi miškelyje, koplytėlė su šv. Panelės balta figūrėle, peršauta bolševikų dar 1920m., žmonių dar labiau įsiminta ir globota. Laiko buvo skirta pusantros valandos, o jau jokiu būdu

Nežinomas Dzūkijos partizanas

ne daugiau, kaip dvi valandos. Kačerginėje susižinojome per patvinusį Nemuną žibintuvėlių kalba. Su sužeistuoju kiek vėlavo, sunkus buvo persikėlimas per smarkią srovę toje vietoje. Įtaisius Vėtrą pastotėje, Liepa perdavė man jo pistoletą ir prašė jokiu būdu neduoti jam ginklo, nebent pavojingiausiu atveju. Vėtra buvo neramus, labai prašė atiduoti jam pistoletą. Pagaliau pajudėjome. Privažiuojant kryžkelę ties koplytėle, sustabdžiau pastotę ir liepiau šeimininkui stipriai laikyti arklį, o pats buvau beeinąs į priekį daugiau įsiklausyti ir pasižvalgyti. Girdėjau kiek toliau iš kaimo važiuojančią kitą mūsų pastotę ir lyg kokį neaiškų judėjimą prie kryžkelės. Ir staiga prapliupo šaudymas. Mūsų pastotės arklys išsigandęs stojo piestu, išmetė šeimininką ir šoko į priekį, vos manęs nenutrenkęs, ir nuskriejo dardėdamas toliau keliuku. Šaudymas truko neilgai, supratau, kad iš priešingos pusės. Po kiek laiko pasigirdo stipri ugnis iš kitos pusės. Aišku, kad įkliūta į pasalas. Abipusis susišaudymas taip pat truko neilgai Stojo tyla, tik girdėjosi dviejų vežimų dardėjimas kaimo link. Dingo mano pastotės šeimininkas, nežinojau, kas atsitiko su mūsiškiais. Likau vienui vienas. Jau girdėjosi prie koplytėlės rusų kalba ir keiksmai

Buvau apstulbęs, su paruoštu ginklu atsirėmiau į pušį. Sukosi mintys, padrikai tesuvokiau padėtį. Aš su savo pastote galėjau neįkliūti, jeigu ne tas bailus arklys ir nesugebėjęs jo išlaikyti šeimininkas. Galvojau, kad pašėlusiai nudardėjusios pastotės gal pasieks kelią, einantį pro kaimo galą toliau į Pervalką, bet tai buvo neįmanoma, nes didelis potvynis buvo užliejęs Raigardo slėnį ties Švendubre. Buvo aišku, kad abi pastotės įstrigs kaime ir bus enkavedistų aptiktos. Sunku atpasakoti ką jaučiau. Buvo aišku, kad vargšas Vėtra pateks priešui į rankas. Smaugė jo žodžiai, prašant grąžinti pistoletą. Keiks mus, mane ir visą pasaulį.

Viena tragiška netektis aiški, be to, dar nežinia, ar kas iš mūsiškių nežuvęs, nesužeistas. Ėjau vienas, skaudžiai sielodamasis, su slogiomis mintimis. Paryčiui pasiekiau stovyklavietę. Mūsiškiai visi grįžę sveiki. Aiškino, kaip dar gana laimingai pasibaigė. Priėję kryžkelę, jie atsargiai slinko toliau, įsiklausydami, o išgirdę ką įtartina, sugulė ir beveik tuo pačiu akimirksniu gavo ugnies. Gulėdami pralaukė smarkų, bet trumpą apšaudymą ir patys, kilstelėję paleido ugnį į priešą ir pradėjo šliaužte trauktis daugiau į šoną nuo susišaudymo linijos. Pasisekė. Nesunku buvo susišaukti ir kartu grįžti. Jų nesėkmė buvo mažesnė negu mano.

Ąžuolinis — mano brolis Pranas šėlo, tikindamas, kad tikriausiai bus kas iš švendubrėnų ant arklio nušuoliavęs įspėti Druskininkų įgulą. Ąžuolinis prisiekė žūtbūt išsiaiškinti išdaviką. O man rūpėjo kas kita ir slėgė sąžinę — kad ne tas pasibaidęs arklys! Nieko negirdėjome apie Vėtrą, tik tiek, kad patekęs priešui į rankas. Nesužinojome jo likimo. Ir dabar, tik vienas likęs po kelių dešimtmečių, negaliu sužinoti, koks buvo Vėtros likimas.

* * *