KĄ SAKO PARTIZANINIO KARO STATISTIKA
Nijolė Gaškaitė
Kažin ar per artimiausius dešimt metų turėsime galutinius partizaninio karo statistikos duomenis. Kol neparašyta detali kovų istorija, nesudaryti partizanų vardynai, nesuregistruoti visi žuvusieji - ir kovotojai, ir išdavikai, sunku įsivaizduoti partizaninio karo kovų mastą ir pokyčius 1944-1953m. Dar sunkiau atsikratyti penkis dešimtmečius formuotos nuomonės, mąstysenos, įvaizdžių. Tūlas dabartinės kartos žmogus, auklėtas demagogiška sovietinio pacifizmo dvasia (kova už taiką!), įtariai žiūri į ginkluotą pasipriešinimą. Net ir daugeliui pokario inteligentų parankesnis buvo nesmurtinis pasipriešinimas. Ilgiau ieškodamos kovos būdų ir formų, pogrindinės organizacijos kartais sudarydavo sąlygas įsiterpti MGB agentams.
Optimali kova yra tokia, kai su mažiausiais nuostoliais pasiekiamas geriausias rezultatas. Visų pasipriešinimo organizacijų tikslas buvo vienas — atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Turint vilčių, kad po karo bus įgyvendinti Atlanto chartijos principai, atrodė įmanoma šį tikslą pasiekti nebūtinai ginkluota kova. Apie tai liudija pačių okupantų dokumentai: "Daugelis pogrindžio vadovų bėgo į Vakarus, kiti su vokiečių kariuomene traukėsi į Lietuvos gilumą, o kiti nieko neveikė, todėl ginkluotos gaujos (LLA, LLKS, "Kęstutis"), pradžioje išėję į miškus, slapstėsi išsisklaidę ir didelio teroristinio aktyvumo nerodė"1.
1944m. miškuose susitelkę partizanų būriai buvo Lietuvos ginkluotosios pajėgos, parodžiusios ryžtą ginti Lietuvos nepriklausomybę. Ar gynyba vyks diplomatinėmis, politinėmis priemonėmis, ar ginklu — priklausė nuo okupantų atsako į atvirai išreikštą tautos valią.
1944 metų mobilizacija Raudonąją armiją buvo sutikta pilietiniu nepaklusnumu. Saukiamojo amžiaus buvo daugiau kaip 100 tūkst. vyrų. Dauguma jų stengėsi slapstytis iki karo pabaigos, tikėdamiesi tarptautinės paramos sprendžiant Lietuvos klausimą. Tačiau nesmurtinis pasipriešinimas nepalengvino jų dalios: jie buvo be pasigailėjimo žudomi kaip "banditai". Išeitis buvo viena: ginkluotis ir priešintis okupanto terorui Ši kova pareikalavo tūkstančių žmonių gyvybių. Tačiau ginkluoti partizanų būriai pirmieji nesiėmė smurto. Štai 1945m kovo pabaigoje Dzūkijos partizanų vadas Šernas laiškuose Butrimonių bei Jiezno valsč. NKVD viršininkams bei stribų vadams rašė:
Ir aš neužkabinėju rusų karo pajėgų. Aš visada vengiau kautynių su rusais, nes tai šiandien yra neprasminga ir iš viso niekad nebus reikalinga. Ūdrijoje, Gudeliuose (Marijampolės apskr.) ir kitose vietose buvau paėmęs nelaisvėn rusų. Bet aš juos visus paleidau. (...) Aš tik griežčiausiai smerkiu ir baudžiu tuos savo niekšingus tautiečius, kurie išdavinėja Lietuvos karo pajėgas ir gerus tautiečius. Tuos, kurie išduoda ir nori pražudyti Nepriklausomą Lietuvą.
Gi kaip Jūs sakėte, visai nežudžiau vaikų ir senių, tuo, Jūsų išsireiškimu, norėdamas nuversti Sovietų valdžią.
Jūsų vyrai tai tikrai yra sušaudę ne vieną senuką už jo sūnų ar ir visai be reikalo!..
Kalbant apie mano ir mano vyrų grįžimą pas Jus, aš reikalauju:
1. Tuojau paleisti visus Jūsų suimtus Butrimonių valsčiaus lietuvius iš kalėjimo.
2. Sustabdyti dviem savaitėms Lietuvos karo pajėgų narių ir kitų lietuvių terorizavimą, iš viso bet kokius politinius areštus. Laiko pradžią skaityti nuo
1945 03 26.
Iš savo pusės aš Jūsų valsčiuje sustabdysiu Lietuvos karo pajėgų veiksmus. Nei vienas mano vyrų nepalies Jūsų žinybos narių nors ir komplikuotoje padėtyje.
Paskui pertą laiką aš nustatysiu pasimatymo vietą ir laiką. (...)
Jūs per pasimatymą geriau mane suprasite. Jūs pamatysite, kad iš viso aš nežaidžiu kaip vaikas, bet turiu rimto pagrindo siekti savo tikslo-Lietuvos laisvės!!!
(...) Aš Jūsų nelaikau savo priešu. Priešingai, tikiu, kad mes prieisime kokio nors susitarimo ir tai pasitarnaus mūsų kraštų gerovei. (...)
Perduodu Bataliono vadų linkėjimus visiems Jūsų vyrams ir Jums2.
Taip buvo susirašinėjama daugelyje Lietuvos vietų. Kai kur tai davė vaisių: net ir iš Butrimonių stribų keturi vyrai su ginklais pasitraukė pas partizanus. Tačiau jokios derybos nesulaikė okupantų represijų. Bijodama, kad partizanų siūlymai nepaveiktų vietinių enkavedistų, NKVD vadovybė griežtai nurodė "baigti panašų susirašinėjimą".
Okupantai, vykdydami nežabotą terorą, reikalavo besąlygiško Lietuvos gyventojų paklusnumo. Chruščiovinio "atšilimo" metais buvo pripažintos Stalino kulto aukos, tačiau tai nebuvo taikoma laisvės kovotojams. Tradicija atgaivinta Gorbačiovo "perestroikos" metais ir buvo leista pagerbti nekaltai žuvusius Sibiro tremtinius. Deja, — tabu partizanams ir rezistentams. Tai liudija Atgimimo metų memuaristika, pirmiausia skirta tremties temoms; partizanų dokumentika bei dienoraščiai dienos šviesą išvydo keletu metų vėliau.
Šios schemos neatsisakoma ir dabar. Atvirkščiai, vis dažniau girdime, kad prisitaikymas padėjęs išlikti tautai ir net valstybingumui (?!), o ginkluota partizanų kova buvusi beprasmiška, nereikalinga ir net nusikalstama. Tokį požiūrį galima išgirsti ne tik iš buvusių kompartijos veikėjų ir nomenklatūrinės inteligentijos, bet neretai ir iš kai kurių išeivių lūpų, kadaise per J.Deksnį MGB atitinkamai nuteiktų ir pakurstytų. Tūlas net dabar nesiliauja piktdžiugiškai kaltinti VLIKo, kuris savo pareiškimu jog "Laisvė ateina iš Vakarų", neva kurstė partizaninį karą. J.Lukšos sugrįžimas į Tėvynę žūti siejamas ne su šio karžygio pasiaukojimu, o su okupanto teroro ir represijų protrūkiu.
Tačiau skaičiai byloja ką kita. Kol kas neturint tikslesnių ir patikimesnių duomenų, tenka remtis okupantų represinių žinybų statistika. Nors absoliutūs skaičiai gali būti netikslūs, tačiau sąlyginai ir iš jų galima spręsti apie partizaninio karo dinamiką.
Toliau pateikiami grafikai (1-4 pav.) sudaryti, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentų ir pokario istorijos tyrinėtojų duomenimis3,4,5,6. Labiausiai ginčytinas gal būtų veikiančių partizanų skaičiaus grafikas, ypač partizaninio karo pradžioje, kai vieni vyrai legalizavosi, o į jų vietą miške ateidavo nauji. Be to, daug užsiregistravusiųjų turėjo vėl grįžti į nelegalų gyvenimą. Tik vėlesniais pasipriešinimo metais beveik kiekvienas partizanas buvo užregistruotas MGB, tačiau ir tada apie 30 proc. žuvusiųjų likdavo neįtraukti į jokią apskaitą. Todėl nesudarius tikslaus Lietuvos partizanų vardyno, neįmanoma tiksliai nustatyti, kur, kiek, kuriais metais vidutiniškai veikė partizanų. Grafikas (4 pav.) sudarytas, remiantis istoriko A.Kašėtos patikslintais KGB archyvų duomenimis, kurie tačiau nefiksavo, kiek, kuriais metais vidutiniškai veikė partizanų, o tik kiek jų buvo metų pradžioje ar pabaigoje.
Tačiau ir iš šių apytikslių duomenų galima susidaryti vaizdą, kad buvo trys partizaninio karo etapai. Pirmasis etapas 1944-1945m., kai ne tik spontaniškai kūrėsi partizanų būriai, bet ir vyko žiaurus okupantų teroras. Antrajam etapui 1946-1948m būdinga tam tikra jėgų lygsvara, o absoliučiais nukautųjų skaičiais partizanai net pranoksta baudėjus. Etapo pabaigoje keičiasi ir represijų pobūdis - prasideda masiški Lietuvos gyventojų trėmimai, kolektyvizacija. Trečiasis partizaninio karo etapas 1949-1953m. - centralizuotos pogrindžio organizacijos ir Vyriausios partizanų vadovybės sukūrimas ir partizaninio karo nuslopinimas ir užgesimas.
Represinių žinybų kariškių, tarnautojų ir baudėjų visada buvo kur kas daugiau, negu kovojančių partizanų. Partizaninio karo pradžioje vienam besislapstančia jam persekioti buvo skiriama 10-12 NKVD kareivių ir stribų. Karo pabaigoje 1952m. vieną partizaną persekiojo 30 baudėjų. Tačiau kuo daugiau baudėjų teko vienam laisvės kovotojui, tuo daugiau patirties įgijo partizanai Pirmajame kovų etape vidutinė partizanavimo trukmė buvo tik pora metų, 1952m. jau 4,5 metų, o 1953m. - net 5,3 metų, t.y. penktadalis kovotojų partizanavo nuo 1944 metų!
Iš partizaninio karo statistinių duomenų sunku spręsti, kada ir kokių teroro veiksmų buvo imtasi prieš partizanus ir kokie buvo partizanų atsakomieji veiksmai. Šį santykį galima įvertinti pagal partizanų aktyvumą ir represijų intensyvumą. Galima apskaičiuoti, kiek vienam partizanui tenka sunaikintų priešų ir žuvusių bei suimtų kovos draugų. Vieno veikiančio partizano per metus nukautų priešų skaičius rodo partizanų kovinį aktyvumą. O vienam veikiančiam partizanui per metus tenkantis žuvusių ir suimtų kovos draugų skaičius parodo represijų intensyvumą. Šiuos rodiklius - partizanų aktyvumą ir represijų intensyvumą atvaizdavus grafiškai (5 pav.), labai aiškiai matyti, kad pirmaisiais okupacijos metais partizanų kovinis aktyvumas buvo labai nedidelis: per metus dvidešimt partizanų nukovė vos vieną priešo kareivį ar kolaborantą. Nors Lietuvoje tuo metu kaip tik buvo kuriamos okupacinės valdžios struktūros, formuojami stribų ir ginkluotų partaktyvistų būriai, tačiau partizanai stengėsi juos paveikti perspėjimais ir įpareigojimais atsisakyti pareigų. Tuo tarpu okupantų represijos 1944m. beveik dešimt kartų viršijo partizanų aktyvumą. 1945m. iš dešimties kovotojų žūdavo ar būdavo suimami beveik šeši Šie dydžiai paneigia versiją, kad ginkluotas pasipriešinimas sukėlė okupanto terorą. Remiantis pateikiamais duomenimis, aiškėja, kad Sovietų Sąjungos okupacinė kariuomenė ir čekistiniai junginiai iš pat pradžių pradėjo žiaurias represijas prieš Lietuvos gyventojus ir partizanų ginkluota kova buvo būtinoji gintis ir atoveiksmis agresijai
Nežinia, kokį mastą būtų pasiekęs okupantų teroras, jei partizanai nebūtų susiorganizavę į optimalius teritorinius vienetus — apygardas, rinktines, būrius ir nedavę atkirčio agresoriui 1946-1948m. partizanų aktyvumas pakilo beveik dešimt kartų, nors partizanų skaičius sumažėjo. Miškuose liko apsisprendę kovotojai, vyko jų mokymai, įgyta partizaninio karo patirtis. Nors teroras stiprėjo - dešimčiai partizanų per metus jau tenka 8-10 žuvusių ir suimtų, tačiau ir kiekvienam laisvės kovotojui tenka apie 0,7 nukautų priešų. Partizanai neturėjo kalėjimų, todėl priešams teismas buvo trumpas ir aiškus. Tuo tarpu sunaikinti partizanai — tai žuvę ir suimti Partizanų veiksmų apogėjus - 1947m. Jų veiksmų aktyvumas beveik prilygo okupanto represijų intensyvumui, o nukautų priešų skaičius kur kas didesnis negu žuvusių partizanų.
Patyrę tokias netektis, okupantai suprato, kad jokia karine technika ir pajėgų gausa nenugalės viso krašto pasipriešinimo. Todėl pagrindinį smūgį okupacinė valdžia nukreipė prieš partizanus remiantį Lietuvos kaimą. Akcija buvo vykdoma dviem kryptimis: pradėta kolektyvizacija ir masiniai gyventojų trėmimai
1948m. trėmimai ir aiškus partizanų vadovybės požiūris į tolesnės ginkluotos kovos perspektyvas nulėmė pasipriešinimo susilpnėjimą. Mažėjantis ir pagaliau beveik visai pasiekęs karo pradžios rodiklį partizanų aktyvumas (dviem dešimtims partizanų - vienas nukautas priešas) paneigia mitą, kad į karo pabaigą partizanai be atodairos žudė taikius Lietuvos gyventojus. Taip pat ir J.Lukšos sugrįžimas bei jo atvežtos žinios nesukėlė jokių ekstremalių posūkių nuo 1948m. tolygiai silpnėjančioje ginkluotoje kovoje.
Grafikai (5 pav.) rodo, kad atvirkščiai partizanų koviniams veiksmams, kurių aktyvumas, pasiekęs maksimumą 1947-1948m., pradeda mažėti, okupantas be perstojo intensyvino represijas. Partizaninio karo pabaigoje kiekvienai dešimčiai kovotojų teko apie 13 tais metais suimtų ar nukautų vyrų. Tai rodo, kad buvo sunaikinami ne tik buvę ar nebuvę apskaitoje laisvės kovotojai, bet ir naujai atėjusieji Joks papildymas nebegalėjo pratęsti partizaninio karo ir kompensuoti netekčių. 1953m. priešo veiksmų intensyvumas net 21 kartą pranoko partizanų kovinį aktyvumą!
Partizaninio karo pabaigoje išryškėjo dar viena tendencija: žuvusių partizanų skaičius nuolat darosi didesnis už paimtų į nelaisvę kovotojų skaičių. 1946-1949m šie rodikliai būdavo apylygiai. Matome ne vien tai kad laisvės kovotojai gyvi nepasiduodavo, bet ir tai, kad kuo ilgiau tęsėsi kova, tuo tragiškesnė darėsi jos baigtis, kaip sakė partizanas B.Krivickas: "Jau nėra laimėjimo vilties, tiktai geismas kautis lig mirties." Čekistai bei jų parankiniai žudė vis aršiau: taip 1955m. išdavikas nušovė tris brolius Kybartus (nors čekistai turėjo galimybę juos paimti gyvus), o 1965m. kagėbistai apsupę paskutinio Žemaitijos partizano P.Končiaus slėptuvę, netaikę jokių specialių priemonių, iš karto pradėjo per lentinę sieną šaudyti į partizaną. Partizanų žudymų intensyvumas (5 pav.) per visus kovų metus nuolat didėjo.
Taigi žvelgiant į partizaninio karo statistiką, galima padaryti šias išvadas:
1. Partizanų kovines akcijas ir teroro veiksmus 1944-1945m. sukėlė beveik dešimt kartų intensyvesnės represijos prieš taikius gyventojus ir partizanus. Jei ne šis okupantų smurtas, pasipriešinimas būtų buvęs nuosaikesnis ir pareikalavęs mažiau žmonių aukų.
2. Partizaninis karas buvo ne kokios nors Lietuvos politinės grupuotės pasirinkta pasipriešinimo forma, o agresoriaus užpultos tautos būtinoji gintis.
3. Ryžtingi partizanų veiksmai 1947-1948m. parodė, kad ir maža tauta partizaniniame kare gali sėkmingai priešintis, jei okupantas nesiims totalinio etninio valymo ir negriaus tradicinės socialinės ir moralinės gyvenimo sanklodos. Karinių jėgų persvara gerai organizuotame partizaniniame kare nėra lemiamas veiksnys, palaužiantis tautos pasipriešinimą.
4. Jei ne 1948-1949m. masiniai gyventojų trėmimai, partizaninis karas būtų trukęs dar labai ilgai
5. Po 1948-1949m. trėmimų buvo matomas tiek partizanų, tiek okupantų veiksmų atoslūgis. Nors akcijų prieš partizanus intensyvumas porą kartų viršijo partizanų kovinį aktyvumą, partizanai neprovokavo baudėjų ir neaktyvinio savo veiksmų. Nepaisant to, 1951m okupacinė valdžia pakartojo masinį gyventojų trėmimą.
6.1951m. trėmimas reiškė ne partizaninio pasipriešinimo slopinimą, bet buvo etninio Lietuvos valymo akcija. Taigi, atrodo, kad partizaninis karas tebuvo vien pretekstas tautos genocidui bei kolonijinei nutautinimo politikai
7.1952-1953m. partizanai aktyvių veiksmų beveik nebevykdė, tačiau represinės struktūros stengėsi išžudyti visus likusius partizanus. Kalbos apie partizanų nenorą pereiti prie nesmurtinio pasipriešinimo yra niekuo nepagrįstos, nes tiek partizaninio karo pradžioje, tiek pabaigoje okupantų smurtas buvo dešimteriopai stipresnis ir nuo jo gintis buvo įmanoma tik ginklu.
8. 1945 metų legalizacija buvo labai reikalinga okupacinei valdžiai nes tiek daug besislapstančiųjų galėjo imtis atsakomųjų veiksmų (kaip 1947-1948m.), o tada būtų iškilęs realus pavojus sovietinei valdžiai Lietuvoje.
9. Siekdami palaužti tautos valią, okupantai kompleksiškai ėmė taikyti represines slopinimo priemones: keliasdešimt kartų didesnę karinės jėgos persvarą; provokacinius persekiojimo metodus (kompromitaciją, šnipus, chemines specpriemones, provokatorių grupes ir kt); etninį krašto valymą; žlugdyti ūkininkų ekonominį savarankiškumą; naikinti tautos krikščioniškąjį mentalitetą; ideologiškai apdoroti jaunosios kartos sąmonę ir kt.
Be to, okupantui talkino ne tik barbariškas brutalumas, demagogija ir klasta, bet ir tautos atsparumą sekinantis laikas.
Šaltiniai ir literatūra
1 LSSR KGB archyvinio-apskaitos skyriaus apžvalginė pažyma apie dokumentinės medžiagos, esančios LSSR KGB archyve, sudėtį ir turinį. // VSKA
2. Partizano leitenanto T.Šerno-Šturmo - Šaulių bataliono vado laiškas Butrimonių valsč. NKVD ponui viršininkui // VSKA. F3. B.7/1L L116-144
3. Kašėta A. Antisovietinio pasipriešinimo mastai Lietuvoje 1944-1953m.// Laisvės kovų archyvas (toliau - LKA) Nr.14. K. 1995. P.71
4. Kašėta A. Kiek buvo suimtų ir įkalintų antisovietinio pasipriešinimo dalyvių Lietuvoje pokario metais // LKA. Nr.15. K. 1995. P.69
5. LSSR VSK pažyma LKP CK apie 1941-1952m. ištremtus Lietuvos gyventojus // Lietuvos kovų ir kančių istorija. T.L V. 1994. P.423-425
6. Kašėta A. Antisovietinio pasipriešinimo mastai Lietuvoje 1944-1953m. // "Lietuvos partizanai 1944-53ra"
1 priedas
Partizaninio karo nuostoliai Lietuvoje 1944-1953m. (MGB duomenimis)
2 priedas
Partizanų nuostoliai Lietuvoje 1944-1953m. (MGB duomenimis)
3 priedas
Represijų mastai Lietuvoje (MGB duomenimis)
4 priedas
Veikiančių partizanų skaičius Lietuvoje 1944-1953m.
5 priedas
Veikiančių partizanų aktyvumas ir represijų intensyvumas
