Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS PARTIZANŲ VEIKLA PIETŲ DZŪKIJOJE.

X DALINIO MERKIO PADALINYS RODŪNĖJE IR PELESOJE. SĖSLIŲJŲ PARTIZANŲ PAREIGOS (1947 metai)

Marija Kruopienė

Kaip iki 1939, taip ir toliau Rodūnė buvo administracinis centras. Siautėjant Armijai krajovai, Rodūnėje beveik negrėsė pavojus, nes stovėjo vokiečių žandarmerija bei policijos skyrius apie - 40 kariškių. Vokiečiams pasitraukus ir Raudonajai armijai užėmus visus plotus, tuoj pat prasidėjo gaudynės ne tik ginkluotų Armijos krajovos likučių, bet ir neutralių šaukiamojo amžiaus jaunuolių ir vyrų, kurie tuojau buvo siunčiami į frontą. Kai kas iš lenkų rašėsi į armiją "Vandovska", kai kas iš lietuvių — į 16 diviziją.

Daugelis vyrų nusprendė neiti į tarybinę kariuomenę ir, pasidarę slėptuves arba išsikasę bunkerius, mėnesiais tūnojo nesirodydami. Patys vyrai registruotis beveik niekas nėjo, išskyrus lenkus, kurie, vengdami arešto už dalyvavimą Armijoje krajovoje, užsiregistravo, ir tokiems pavyko išvengti kalėjimo. Lietuviškų kaimų jauni ir pagyvenę vyrai taip pat atsisakė registruotis. Iš kažkur susiradę ginklų, išsikasė miške bunkerį ir keletą mėnesių laikėsi Gyventi nedideliame miško plote buvo neįmanoma - bemat buvo susekti ir garnizono kareivių nuginkluoti Dar bandė gintis, tačiau ką reiškė keturių vyrų jėga prieš šimtą! Gerokai prikankinti buvo suimti keturi partizanai iš Pelesos; Vladas Paulaitis, g.l922m., Viktoras Radrinkis, g.l924m., Augustinas Tunkelis, g.l919m., Pranas Baužys, g.l926m. iš Dubinių.

Taigi baudžiamasis kodeksas juos pirmuosius palietė mūsų padangėje, gavo vyrai ketvirtį amžiaus galynėtis su Sibiru.

Išsigandę žmonės nežinojo ką daryti. Pamažu pradėjo traukti vyrus iš bunkerių, vežti į frontą. Kiti kurie netiko karo tarnybai buvo išvežti į darbus, dar kai kurie teisti. Jauni aštuoniolikmečiai ėmė lįsti į komjaunimą, du netgi į miliciją įstojo - M.Selyda, g.1926 ir S.Činika, g.1925. Rodūnėje buvo netgi trys štabai NKVD, UMVD ir krašto apsaugos padalinys, kuris saugojo kalėjimą. Rodūnėje ir didesniuose kaimuose dar buvo apgyvendinti kažkokie neva įdarbinti grįžę iš armijos kariškiai o iš tikro - agentai kurie dieną miegojo, o naktimis slankiojo po miškus ir apylinkes.

Apie partizaninę veiklą Lietuvoje išgirdome 1946m. žiemą, o po pusės metų ir Pelesoje bei jos apylinkėse pasirodė lapeliai, atsišaukimai. Juo toliau, ateidavo vis patikimesni gandai tikresnės žinios apie partizanų žygius Lietuvoje. Girdėjome apie trėmimus bei žmonių kankinimus, buvo kalbama apie sunkų partizanų gyvenimą. 1947m. pavasarį mačiau, kaip šventoriuje būriavosi ir tarėsi mūsų parapijos vyrai, o grįžęs mano vyras J.Kruopis slapta papasakojo, ką girdėjęs iš patikimo J.Sikorskio - reikia rinkti aukas partizanams, nes jie labai stokoja maisto. Naktį į mūsų sodybą žmonės vežė ką galėjo. Viską supylėm į svirną, pinigus į stalčius, džiūvėsius į maišą, ir kitą dieną J.Kruopis su J.Radžiuliu, pasikinkę žirgą, sėkmingai pristatė į nurodytą vietą. Tą patį pavasarį Genutė Paulaitytė, dirbusi Vilniuje ir parvažiavusi namo kiek pailsėti, įsitraukė į partizaninę veiklą. Ji sutiko ryšininkauti X daliniui, kuris laikėsi netoli Varėnos Merkio būrio.

Gyvenimas ėjo sunkia pokario vaga - kalėjimai, represijos, "plėšimas su įstatymu", nederlius. Sunkios gyvenimo sąlygos vertė dairytis paramos, tačiau jos iš niekur nebuvo nei matyti, nei girdėti. Vienintelė 'Laisvoji Europa" pūtė dūmus kaip išmanydama, "septynmyliais batais" lėkė į taikos konferencijas didžiųjų valstybių figūros, kurios nieko nei matė, nei girdėjo, kas vyksta Europoje. Niekas neguodė: nei kad vyras šiaip taip išsipynę nepatekęs į frontą. Nedžiugino niekas, absoliutus blogis užviešpatavo kasdienybę. Vieną sekmadienį pasišaukęs mane kun. klebonas J.Vienažindis liepė kaip nors "parceliuoti" knygas bei mokyklinius vadovėlius, mat pilnas svirnas jų dar nuo 1942m. Tą literatūrą atvežė Vilniaus lietuvių komitetas mokykloms, kurias buvo įsteigę šiame krašte, o dabar klebonas bijo jas laikytį juk už viską kimba bolševikaį, gali būti pretekstas areštui. Taigi prisidėjau pilną didelę skarą visokų knygų, užsimečiau ant nugaros ir, eidama per kaimą, išdalijau žmonėms.

Po to dar pasitarę keletas žmonių parašėme pareiškimą į Respublikos švietimo ministeriją, prašydami lietuviškos mokyklos Pelesos vaikams, išsiuntėme su 40 parašų. O lapeliai retkarčiais pasirodydavo po nakties. Šie trys faktai buvo užfiksuoti saugume mano adresu, atseit Kruopienė nešusi knygas ir įkalbinėjusi žmones nepamiršti gimtosios kalbos_ — Agitacija! Kruopienė rinkusi parašus dėl lietuvių kalbos, kad vaikai mokėtų gimtąją kalbą... Agitacija!

Kruopienė mėčiusi atsišaukimus ir dar prirašiusi ranka, ką norėjusi, o jos draugė, sėdėjusi su ja viename suole dar prieš penkiolika metų, atpažinusi jos rašyseną (parašas). Tai va, jau Kruopienė turi kaip rankoje maždaug 10 metų laisvės atėmimo, tačiau dar reikia rinkti iki 25 metų atseikėjimo...

O Kruopis? Jau nutarė kelių parapijos kaimų vyrai išsikviesti į svečius taurius Lietuvos partizanus, žinoma, narsųjį Merkį su keliais vyrais, ir tada nutarus, susitarus, bus regėti, kas pradėti!.. Lietuvoje neramu, eina vyksta kova tarp okupacinės bolševikinės kariuomenės ir partizanų, dažnai girdisi susišaudymai jau dešimt kilometrų nuo Rodūnės. Parėję namo Pelesos milicininkai delsia, nenori grįžti į štabą, jie patys pasakoja, kaip partizanai, išmušę iš Merkinės didelį krašto apsaugos garnizoną, ištaškę stribų būrį, pasitraukė. Rodūnė pavojuje, visų trijų štabų vadovybė tariasi, informuoja antraeilį personalą, eilinius, gauna iš kažkur pastiprinimus. Keturi kulkosvaidžiai kaip vilkai užrūdiję dabar blizga ir jau nuolat atsukti į Lietuvos pusę. Dieną naktį budi keletas kareivių, žiūronų neatitraukdami nuo akių, stebi kelius, vedančius nuo anapus. O S.Činikos bei M.Selydos juo labiau nerami sąžinė — kaipgi tu savas į savą šaudysi? Reikia nešdintis iš tos milicijos. Susitaria abu pelesiškiai bėgti pas partizanus, o jie jau perspėti, priims, tačiau į Rudnios apygardą pas Gražuolį Kruopis nelabai pritaria - sunki partizanų padėtis, gal palaukti.

1947m. rugpjūčio 27 dieną Leliušiai, po to Pelesa, paskui Pavalakė susilaukia svečių. Gražus šiltas vakaras. Vienkiemyje, Kazio Ramenčio troboje, susitikimas su Lietuvos partizanais. Tėtis, mama, mes seserys - dvi paauglės, aš ir J.Kruopis, mano vyras, o giminaitis vadas Albertas Sikorskis-Merkys, atvedęs partizanus, prie stalo toje vietoje, kur visada sėdi tėtis. Nemunas, kur sėdi mama, Alksnis - Julius ant suolo, kur aš sėdėjau prieš ketverius metus, Albertas Sikorskis sėdi toliau už Nemuno, už Alberto - klebonas, o Papartis laukė prie kulkosvaidžio.

Pasisveikinę paprašyti atsisėdo visi, tada atsistojo vadas Merkys ir kariškai atraportavo, kas jie tokie ir ko atėję. Baigus Merkiui kalbėti, raportavo J.Kruopis. Matyt buvo pasirengęs, nes sklandžiai ir dalykiškai kalbėjo. "Ramiai", — ištarė Merkys ir pats atsisėdo, atsisėdo ir Kruopis. "O berneliai", — sako mama, kaip matau, jūs savanoriai tokie patys, kaip ir tie, kurie prieš 27-erius metus šioje gryčioje štabą buvo įsikūrę".

'Taip, mama, — sako Merkys,- Lietuvą visą laiką tebelaiko savanorių sąžinė, kitaip jos būtų neapgynę. Priverstinė kariuomenė tik galingoms valstybėms, o savanoriai jau antrą kartą gelbsti Lietuvą. Jei nepasiseks apginti Lietuvos faktiškai, apginsime dokumentiškai, bus lengviau kovoti tiems, kas ateis po mūsų. Su švaria sąžine išeisime, jei bus lemta..." Visi tylėjome. "Daina"! — sukomandavo vadas Merkys ir patsai užvedė — "Tu esi tėvynė mano miela Lietuva" po to "Neišeik neišeik tu iš sodžiaus". Negirdėtos dainos, nuostabūs balsai nukėlė mane kažkur toli nuo gimtųjų namų, gal į tas 47-ųjų metų liūdnas girias, tačiau aš neverkiau, nors ir žinau, nutils daina ir vėl ta kasdienybė, tačiau labai gera širdyje...

Mama neša vakarienę, ką turi po ranka, dzūkiškas vaišingumas skatina nedelsti. Visi atsipalaidavę šnekamės. Merkys labai nori mane pakalbinti. Persižegnojęs, padėkojęs už vakarienę, liepia kitiems dar valgyti, o mane paprašė arčiau prisėsti. Išsiima iš planšetės Lietuvos partizanų nuostatus, duoda susipažinti, gal aš sutikčiau prisidėti. Taip, sutinku! Jis parkeriu pabraukė kažkurį punktą, gal septintą, kur už sąmoningą, t.y. tyčinę išdavystę, aišku -tribunolas. Lapelis padėtas ant duonos kepalo, skaitau, dabar neprisimenu, kokie ten buvo klausimai. Užpildžiau lapelį savo ranka ir pasirašiau slapyvardį Radastas.

Pasikeitė sargyba ir dar kiek pakalbėjome. Po to visi septyni vyrai išėjo į Pavalakę, kur pas Adolfą Kanevičių laukė susirinkę dar keturi ryšininkai Visi apsisprendę ir visi ryšininkai parašu įsipareigojo šioms pareigoms laisvai bei geranoriškai.

Buvo įsteigtas sėsliųjų partizanų štabas, jo komendantu tapo Juozas Kruopis-Krūmelis. Jis turėjo septynis ryšininkus, kurie jam buvo pavaldūs. Pradienoję partizanai Pavalakėje, naktį grįžo pėsti į savo nuolatinę buveinę, po to buvo ypač persekiojami, kažkas pranešė.

Pasklidus gandams, kad Lietuvos partizanai ruošiasi pulti Eišiškes ir Rodūnę, du jauni mūsų kaimo milicininkai nusprendė bėgti iš milicijos. Lapkričio pradžioje ginkluotas Stasys Činika prisistatė Gražuolio būriui ir buvo priimtas. Motiejus Selyda turėjo ateiti keliomis dienomis vėliau, tačiau po Činikos išėjimo Selyda buvo areštuotas ir teistas dešimt metų lagerio. Išėjo iš milicijos ir Juozas Paulaitis, g.l926m. Paulaitį priglaudė Dzūkų partizanų X dalinio Merkio būrys, drausmingas, prisaikdintas nevartoti alkoholio, sėkmingai vykdantis operacijas.

Aš du kartus važiavau į Vilnių pas gydytoją Julių Juršę, kilusį iš mūsų krašto, bet įstojusį į partiją, vaistų. Jis dėstė Vilniaus universitete medicinos fakultete fiziologijos katedroje. Pradėjo mane atkalbinėti nuo mano idėjos. Aš tylėjau. Tada gyd. Juršė padavė man supakuotus vaistus ir įspėjo, kad, nelaimei įvykus, neįpainiočiau jo. Dar ir kitą kartą pas gydytoją Juršę buvau vaistų, jis jau turėjo suruošęs, tik įspėjo, kad jodoformo nepatartina naudoti dėl stipraus kvapo, gali susekti ligonį. Mano vyras Juozas dar kartą pats vienas buvo sušaukęs susirinkimą ir tarėsi su ryšininkais. Surinkę maisto ir pinigų, jie išvyko trise, maistą perdavė. Rugsėjo mėn. J.Kruopis organizavo dar vieną štabą — Rodūnės apygardą. Penki ryšininkai, apsukrūs, prityrę ir raštingi vyrai nusprendė nesusitikinėti su Pelesos apygarda, o jei ką reikės -vykdys vieni. Ar turėjo jie slapyvardžius? Manau turėjo. Žinau jų pavardes, tai — Stasys Gruzdys ir Julius Ringevičius iš Plikių kaimo, Vladas Isionis iš Sklodonių km., Ruselevičius iš Jetautų km., dar lape buvo Aliukas bei Griš-ka, kokiai vietovei jie atstovavo, neaišku. Iki šių dienų gyvas tiktai Aliukas.

1947 metais gauta keletas laiškų nuo vado Merkio per Žibuoklę: nei skundėsi, nei gyrėsi apie save, buvo tenai nurodymai, Kalėdų ir Velykų sveikinimai visiems ryšininkams, vardyta slapyvardžiais, o pagal pavardę žinojo tik Kruopis.

Juo artėjo pavasaris, juo jautėme slegiančią atmosferą: žuvo Alksnis Barčių kaime, besigindamas vienas, nepaliko kulkosvaidžio, nukovė 4 rusus ir patsai nusišovė — jaunas kaip ąžuolas vyras! Stasys Činika turėjo slapyvardį Ąžuolas, buvo kartą atėjęs su savo būriu Peleson, pabuvo namuose, užėjo pas mus, jo būriui tada vadovavo Lokys (pavardės neturiu leidimo minėti, tačiau jis gyvas). Šalia Činikos-Ąžuolo laikėsi narsusis Audra — juodaplaukis jaunas vyras, labai energingas. Sunku jį valdyti. Ąžuolas sako, kad pasiutęs, visur lenda, neatsargus, bėda su juo...

Registruoju įvykius, faktus ir bijau laikyti namuose dokumentus, padedu pas gimines. Balandžio mėn. pastebėjome po kaimus slankiojančias operatyvines NKVD grupes po 5, po septynis, užeidavo ypač pas mūsų kaimynus Varanauskus, užėję ilgai "svečiavosi". Buvo apėję daug namų Pelesoje ir sodinant bulves pas tėvelį atėjo, susirado mus, moteris, kalbino mane, o paskui pasišaukė Juozą ir su gudria atvada jam kažką paistė. Vienas iš jų buvo NKVD leitenantas Berilą, taip prisistatė Juozui. Supratome, kad supa mus. "Kad nors laukus apsėjus", - sako Juozas. Ir apsėjom, ir pasodinom bulves, ir atėjo diena - gegužės 10, kai pašaukė į saugumą pirmiausia ryšininką Joną Radžiulį.

Po 27 val. Radžiulį paleido, jis grįždamas užėjo pas mus ir pranešė "naujieną": suėmę patardė, paklausinėjo, kiek patylėjęs prisipažino, kad buvo ir kankintas... Po šešių dienų Sekminės. Važiuoju į Vilnių, į Kalvarijas, pasimelsti, prašyti Viešpatį stiprybės, nes abiejų - ir Juozo, ir manęs laukia kančios. Kas bus su penkiamečiu sūneliu Kaziuku, kaip jis gyvens, kas jį globos? Mano mama dar jauna, dvi seserys visai jaunos, čia kur gyvenu, yra Juozo motina ir sesuo, tačiau aišku, kad vaikas lieka našlaičiu. "Ką darysim, Juozai? Spręskim šiandien". "Areštui nepasiduodu, taip pat ir tu, - kietai pasakė Juozas. - Buvau tris kartus teistas ir kalintas lenkų, nors nepalyginsi, lenkai dar kalinių nemarino badu, kaip šitie galvažudžiai Kam aš mirsiu badu, geriau numirsiu pavalgęs".

1948m. gegužės 16d. visur areštai J.Kruopis, šitą pramatąs, kažkur pasišalina. Ateina areštuoti mane, nėra manęs namuose, aš Vilniuje. Suimtas Jonas Radžiulis-Pavalakė, areštuoti du Druskininkų km. ryšininkai Stasys Maciulevičius ir Stasys Graževičius. Ryšininkas Stasys Meciūnas iš Paditvio km. pasišalina. Suimtas Albertas Sikorskis, ryšininko sūnus, iš Leliušių km., suimti Steponas Paulaitis, Genutė Paulaitytė-Žibuoklė, vyr. ryšininkė Pelesa-Vilnius. Dubinių ir Vigonių km. ryšininkai neišaiškinti

Lieka neišaiškintas Rodūnės štabas. Po dviejų dienų pasikartojo areštai, dabar suimtas mano tėvas Kazys Kamenčius, Vladas Radžiulis, (Vilnius) Jono Radžiulio brolis. Dar po trijų savaičių areštuotas Jono Radžiulio sūnus Vladas, mokėsi Vilniuje. Visi uždaryti Gardino kalėjime, teismas po šešių savaičių. Neriasi iš kailio agentai, ieškodami manęs ir Juozo. Dar 16-18 dienomis buvo parengti "spąstai" namuose bei Rodūnėje. Laukė du sargybiniai, pasisodinę Bronę Paulavičienę mane atpažinti, tačiau dėl nesėkmės kelionėje grįžau ne per Rodūnę, o per Lydą ir likau nesuimta. Dvi savaites spąstai buvo spendžiami prie nuošalių kaimo keliukų, netoli namų, pas artimą kaimyną ant aukšto, kur praplėšę šiaudinį stogą, gerai matė mūsų namo duris. Kartą "pamatė", kad parėjo Kruopis, iš paskos atlėkė du enkavedistai, bet tai buvo kitas žmogus. Pelesos kaime buvo keletas įpareigotų mus sekti, ir, žinoma, buvome sekami.

Svarbu buvo mus suimti, o dar svarbiau enkavedistams išgerti ir pavalgyti, juk 48-ieji buvo labai sunkūs metai, nors dar ir nebuvo kolūkių, bet sovietai alino ūkininkus kaip tik išmanė. Kiekvieną dieną svečiai nesitraukė iš Pelesos, atseit Kruopius gaudo...

Suėmus ryšininkus, gal po mėnesio, apie birželio 15d. du Lydos kariuomenės pulkai buvo pasiųsti "sijoti" Lietuvos miškus. Taip ir pradėjo tą sijojimą nuo Nočios Baltarusijos respublikoje Rodūnės raj. Iš vakarų nuo Nemuno į rytus ėjo taip pat du Gardino pulkai. Nežinau, kur buvo pasitraukęs Merkio X dalinys, Lokio išsiskirstė po 3-4 vyrus ir perėjo į Baltarusijos teritoriją.

Pelesoje per Zabolotę norėjo pareiti Stasys Činiką - Ąžuolas su draugu, tačiau paėję nuo Zabolotės apie tris km, vienkiemyje norėjo palaukti vidurnakčio ir buvo apsupti pasalos. Draugas pabėgo, o Ąžuolas, tik naganą turėdamas, gintis negalėjo, šovėsi, tačiau gyvas buvo paimtas ir po dvylikos valandų be medicinos pagalbos mirė. Palaidotas pakeliui į Eišiškes, prie plento, buvo mėgintas griaužti žvėrių, tačiau žmonės jį pakasė giliau.

Juozas Paulaitis tuo pačiu siautėjimu parėjo į tėvo namus, tačiau buvo kaimynų pastebėtas ir išduotas. Buvo teistas 25-eriems metams ir visus atkalėjęs. Grįžo į Lietuvą pas brolius ir seserį, tačiau mirė invalidu invalidų namuose 1984m.

Pelesos partizanų štabo ryšininkai, nepaisant to, kad buvo neginkluoti, iš gyventojų jokių kaltininmų ar nusiskundimų nesulaukė, tik buvo įsipareigoję Lietuvos partizanų nuostatams, teikė humanitarinę paramą, visi iki vieno buvo teisti galiojančiu ne BTSR, bet LTSR BK ne 58 str., o 63 str., 10 punktu. Toks kaltinimas buvo visiems, o J.Radžiuliui sufabrikuota byla ir grėsė sušaudymas, tačiau J.Radžiulis išliko nesušaudytas. K.Kamenčius ir Steponas Paulaitis palikti kalėti Mordovijos ASSR. J.Radžiulis bei Antanas Pakulis, Piliūnų km. ryšininkas, įkalinti Karagandoje, Druskininkų km. ryšininkai S.Maciulevičius bei S.Graževičius - Vorkutoje. Po dviejų nelegalaus gyvenimo metų S.Meciūnas, Paditvio km. ryšininkas, buvo suimtas ir nuteistas 25m. Po dvejų metų 1950m. rugpjūčio 10 dieną Pelesos kaime buvo nušautas Juozas Kruopis, Juliui Ladišiui buvo pasiūlyta 2000 rub. už suradimą ir pristatymą saugumo organams M.Kruopienę. J.Kruopį nušovė samdytas žudikas sesers vyras Jonas Doda, kuris mums iš namų pasišalinus, vedė vyro seserį ir gyveno mūsų namuose. Kruopis, parėjęs aplankyti motinos, buvo palydėtas ir ant kelio nušautas. Po to pranešta saugumui Atsiuntę sunkvežimį, nuvežė nušautąjį į Rodūnę, drauge paėmę mano motiną ir seserį atpažinimui bei surašymui akto, nežinia kur palaidotas.

Po teismo buvo likviduotas nuteistųjų turtas, ketvirtą dalį tėvelio turto pasiėmė jo kankintojai. Per metus jam buvo galima siųsti tik du laiškus bei siuntinius.

Po pustrečių metų Mordovijoje, 14 lagpunkte, mirė S.Paulaitis, g,1894m.

Penkerius metus gyvenau nelegaliai, persekiojama Rodūnės raj. NKVD, visokiais būdais buvau sekama. Tačiau sulaukiau Stalino mirties pas dorus žmones, kur glaudėmės su ketverių metukų dukrele Danute, likusia be tėvo nuo vienerių metukų. Balandžio pradžioje laikraštis 'Tiesa" išspausdino reabilitacinį skelbimą, kuris ir mano bylai tiko. Iš Minsko atvažiavo (roziskatelnaja razvedka) du saugumo įgalioti karininkai ir dvi savaites įkalbinėjo parkviesti namįškius namo ir pristatyti į saugumą besislapstančius artimuosius.

Rodūnės raj. slapstėsi 22 asmenys: dvi moterys ir 20 vyrų. Išėjus visiems iš pogrindžio, penki vyrai buvo nuteisti, o visi kiti palikome laisvėje. Ryšininkų byla nebuvo peržiūrėta dar dvejus metus po amnestijos. Kol pradėjome rašyti skundus, jie nepajudinamai kalėjo, negelbėjo jokie raštai nei malonių prašymai Tačiau 1953m. balandžio 27 dieną parėjo namo tėvelis, lygiai prieš dvejus metus beveik tą pačią dieną aš buvau sugrįžusi iš gerų dorų žmonių prieglobsčio. Paeiliui grįžo ir kiti, išskyrus S.Paulaitį, kuris iki šiai dienai ilsisi Mordovijos žemėje.

Nors mane amnestavo, nebuvo ramybės: suėmė vieną, kitą, vis šaukdavo čia į Lydą, čia į Rodūnę ir klausdavo, ar tokių nepažįstanti. Iš kur aš juos pažinsiu vagis, o partizanus, kad ir pažinojau, ne jūsų reikalas... Du kartus saugumas bandė mane užverbuoti 1957-1958m. vyr. leitenanto Jarmakovo buvau įkalbinėjama, o paskui grasinama. Tačiau pareiškus, kad skųsiuos Maskvai liovėsi šaukę. Nebuvo gyvenimo iki persitvarkymo — sekimas, diskriminacija.

Kiek likę gyvų dabar mūsų sėsliųjų partizanų? Likome tiktai trys ryšininkai tai — Jonas Radžiulis 92 metų, aš, M.Kruopienė, 72 metų, dar vienas ryšininkas iš Dubinių kaimo, tačiau neturiu leidimo minėti jo pavardės. Gyvųjų liudininkų dar yra keletas, kurie tikrai žino, kad buvo Pelesoje Lietuvos partizanų štabas ir kad visi šie žmonės gyvenę ir buvo nukentėję 1948-1955m.

P.S. Kuo baigėsi Dzūkų partizanų kovos ir koks likimas X dalinio ir vado Merkio? Buvo versija, kad žuvo visas būrys Varėnos rajone, prie Valkininkų, Mištūnų kaime, kad niekas į nelaisvę nepateko — patys save pabaigę..

• Ankstesnis
• Sekantis