Partizanai: Istorija ir dabartis

KALNIŠKĖS MŪŠIS (1945m. gegužės 16d.)*

J.Mirijauskas

Jau daugiau kaip 50 metų sukako nuo Kalniškės mūšio. 1945m. gegužės 16d. tūkstantinė gerai ginkluota sovietų armija, dalyvaujant stribams, Kalniškės miške apsupo partizanų būrį.

Kautynės vyko nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Žuvo daugiau kaip 2/3 partizanų, kiti buvo sužeisti, ir tik mažą dalį apsaugojo Dievo apvaizda, ir jie liko gyvi. Būdamas Kalniškės mūšio dalyvis, noriu papasakoti apie šį mūšį kaip vieną didžiausių pasipriešinimo kovų istorijoje.

*Iš rengiamos Z.Urbonaitės knygos "Kalniškė".

1944m pavasarį frontas artėjo prie Lietuvos. Naktimis Lietuvą pasiekdavo rusų lėktuvai, numesdavo vieną kitą bombą ant Lietuvos miestų. Tuo metu su tėvais gyvenau Lazdijuose, mokiausi Lazdijų gimnazijoje. Vieną dieną mus sukvietė į gimnazijos aktų salę. Susirinkimui vadovavo fizinio lavinimo mokytojas, Lietuvos kariuomenės karininkas Batūra. Pasakojo apie susidariusią padėtį, aiškino, kaip elgtis okupacijos sąlygomis. Buvo pasiūlyta visiems išmokti Morzės abėcėlę.

1944m. liepos ar rugpjūčio mėnesį į Lazdijus grįžo Raudonoji armija. Gyvenimas buvo labai neramus. Dauguma vyrų, kuriems reikėjo eiti į rusų kariuomenę, pradėjo slapstytis. Kiti nuėjo kolaborantų keliu ir tapo stribais.

Atėjo ruduo, kiek vėliau prasidėjo mokslo metai. Dauguma mokytojų buvo nepažįstami, karo audrų atblokšti iš kitų Lietuvos vietovių. Pamokas pradėdavome ir baigdavome malda. Vieni mokytojai melsdavosi drauge su mumis, kiti, matyt bailesni, išeidavo iš klasės. Mokiniai atsinešė kryžius ir pakabino visose klasėse.

1945 metų pradžioje pasklido kalbos, kad kaimuose pasirodė ginkluoti partizanai. Prasidėjo masiniai areštai Mokykloje buvo tik ir kalbama, kur ką nušovė, ką suėmė ir pan. 1945m. vasario mėn. vieną sekmadienį išgirdome, kad partizanai užpuolė Rudaminos miestelį, išlaisvino suimtuosius, paėmė ginklų ir visokiausių dokumentų. Po šio įvykio mano tėvą iškvietė į saugumą ir klausinėjo apie brolį, kuris nepriklausomoje Lietuvoje buvo pasienio policininkas, o dabar partizanavo. Jei brolis pats ateitų pasiduoti, viskas būtų dovanota. Deja, tėvas to negalėjo padaryti

Vieną kovo mėnesio dieną mums buvo paaiškinta, kad beveik visame pasaulyje Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir kad pas mus iš visų klasių bus nukabinti kryžiai Mokinius ragino stoti į pionierių ir komjaunimo organizacijas.

Pavasarį dar labiau pradėjo suiminėti žmones. Buvo suimti kai kurių mokinių tėvai Keturi jauni mokytojai išėjo į partizanus. Mano tėvą antrą kartą iškvietė į saugumą, sumušė ir griežtai reikalavo susitikti su broliu. Tėvas turėjo iš Lazdijų pasišalinti ir stoti į partizanų būrį. Aš, mano mama ir sesuo tą pačią dieną taip pat iš Lazdijų pasitraukėme. Po kurio laiko mus surado partizanų ryšininkas ir pakvietė mane į Kalniškės mišką pas partizanus pasikalbėti Naktį susitikau su partizanais, man buvo pasiūlyta stoti į partizanų būrį. Tada dar neturėjau nė 17 metų ir gerai nesupratau, kas manęs laukia, atrodė romantiška ir įdomu būti partizanu. Taip mano tėvas ir aš tapome Kalniškės miško partizanais. Būrys buvo nemažas, apie 80 — 100 vyrų, jam vadovavo partizanas Lakūnas. Visi turėjome slapyvardžius, kitų ir tikrų pavardžių nežinojome. Mano tėvas gavo Patrimpo, o aš Jaunučio slapyvardžius. Būryje daugiausia buvo jauni žmonės, šventai tikėję, kad bolševikai Lietuvoje ilgai nebus ir vėl Lietuva bus laisva, nepriklausoma. 1945m. pavasarį partizanai dar nebuvo susiskirstę į apygardas, tėvūnijas ar kitus padalinius. Mes nieko nežinojome apie centrinę partizanų vadovybę. Todėl Kalniškės partizanų būrys veikė pagal sąžinės balsą. Kaip atsimenu, buvo griežta tvarka. Kategoriškai buvo draudžiamas alkoholio vartojimas. Nebuvo leidžiama kur nori eiti ir ką nori daryti Gaila, kad būryje nebuvo nė vieno karininko, kuris būtų galėjęs pamokyti partizaninės kovos taktikos ir kaip elgtis su ginklais. Šiek tiek pamokė puskarininkiai.

Buvo rašomoji mašinėlė, rašydavome įspėjimus aktyviems seniūnams, stribams ir kitiems kolaborantams, kurie kenkdavo Lietuvai ir partizaninei veiklai.

Atėjo 1945m. gegužės mėnuo. Baigėsi rusų — vokiečių karas. Bet mes labai mažai gaudavome informacijos, kas dedasi Lietuvoje ir pasaulyje. Neturėjome radijo aparato. Visos žinios buvo tik iš bolševikų laikraščio ’Tiesa", kurį irgi gaudavome pavėluotai Mes nieko nežinojome, kad buvo ruošiamasi armijos pajėgomis mus sunaikinti. Prisimenu, kokią savaitę prieš mūšį virš miško labai žemai pradėjo skraidyti lėktuvai. Dabar jau aišku, kad tai buvo žvalgybiniai lėktuvai, kurie norėjo nustatyti mūsų būrio dislokacijos vietą. 1945m. gegužės 15d., t.y. mūšio išvakarėse, būrio vadas Lakūnas pasikvietė 5 partizanus, tarp jų ir mane, ir liepė nueiti pas žmogų, kuris nori mums padovanoti radijo aparatą. Vakare mes išėjome Simno ir Dusios ežero kryptimi. Tarp mūsų buvo 2 partizanai, kurie gerai žinojo kelią. Tą naktį labai aiškiai švietė mėnuo, buvo lengva eiti. Artėjant prie kaimo, tai vienoje, tai kitoje pusėje buvo girdėti šunų lojimas. Nutarėme užeiti į artimiausią sodybą pasiteirauti, ar nėra kareivių. -Šeimininkas, matyt, nemiegojo, nes, vos tik pabeldus į langą, greitai atsiliepė ir paprašytas išėjo į lauką. Įsitikinęs, kad mes partizanai, pasakė, kad prieš gerą pusvalandį buvo užėję Šventežerio stribai, teiravosi apie "banditus" ir prašė valgyti. Esant tokiai padėčiai, kada kaime vis garsiau loja šunys ir jaučiamas kažkoks judėjimas, toliau eiti buvo labai pavojinga. Nutarėme nieko nelaukdami grįžti atgal. Kol priartėjome prie Kalniškės miško, jau pradėjo švisti. Pirmiausia užėjome pas mūsų ryšininką, kurio sodyba buvo pačiame miško pakraštyje. Norėjome bent valandėlę pailsėti ir pamiegoti. Bet dar nespėjus įsikurti, staiga išgirdome kulkosvaidžių ir šautuvų kalenimą. Nieko nelaukdami, nutarėme skubėti į stovyklą. Pakeliui užsukome pas kitą ryšininką, kur jau buvo apie 30 partizanų. Jie papasakojo, kaip, užėję ant pasalos, buvo kulkosvaidžių apšaudyti. Pasitarę nutarėme nieko nelaukdami vykti į stovyklą. Ėjome vorele, kelių metrų atstumu vienas nuo kito. Vienoje vietoje reikėjo pereiti kelią, ant kurio pastebėjome daugybę kareiviškų pėdų. Supratome, kad čia praėjo kareiviai. Norėdami juos suklaidinti, skersai kelią perėjome atbuli. Stovykloje radome 2 partizanus, gana sunkiai sužeistus. Pasikalbėję supratome, kad visas miškas apsuptas daugybės kareivių. Kalniškės miško ilgis apie 7 km, o plotis apie 5 km, taigi ištisinė juosta sudaro 24 km. Tokiam plotui apsupti, be abejo, reikėjo ne mažiau kaip tūkstančio kareivių. Vadas Lakūnas visus išrikiavo ir suskaičiavo. Mūsų buvo per 60 gerai ginkluotų vyrų. Tik mes neturėjome kovinės patirties, ypač miško sąlygomis.

Įvyko trumpas pasitarimas. Ką daryti? Stoti į mūšį ar išsiskirstyti mažomis grupelėmis, ar tiesiog pasislėpti medžiuose? Būrio vadas, skyrių ir grandžių vadai nusprendė, kad geriau nesiskirstyti, o eiti į netoliese esantį kalną ir užimti kovines pozicijas. Žinoma, sunku dabar pasakyti, kaip būtų buvę geriau, bet tada man atrodė, kad stoti į mūšį su gerai ginkluotais ir apmokytais kareiviais yra labai pavojinga. Kalne išsidėstėme mažomis grupelėmis. Reikėjo apsikasti, bet pasirodė, kad neturėjome nė vieno kastuvo, o rankomis ne kažin ką buvo galima padaryti. Kurį laiką buvo tylu. Du partizanai, iš kurių vienas ir šiandien gyvas, buvo išsiųsti į žvalgybą. Tačiau jiems nuėjus, po kokių 5-10 minučių, pasigirdo šaudymas iš automatų. Pamatėme parbėgantį jau tik vieną žvalgą. Pasirodo, jie buvo susidūrę su kareiviais ir vienas buvo nukautas. Po kurio laiko pasigirdo rusiškos komandos. Supratome, kad kareiviai artėja prie kalno, kad kautynės jau neišvengiamos. Buvo duota komanda aklai nešaudyti. Šaudyti tik tada, kai aiškiai bus matomas priešas. Netrukus kareiviai priartėjo prie kalno, ir prasidėjo uraganiškas šaudymas, tačiau artyn jie nėjo. Po kurio laiko kalną apsiautė dūmų debesys ir sudegusio parako tvaikas. Per antrą tokią ataką išgirdau dejuojant savo tėvą. Prišliaužiau prie jo ir pamačiau, kad jam per patį sąnarį peršauta koja. Labai smarkiai tekėjo kraujas. Greitai nusivilkau baltinius ir suplėšiau, norėdamas užveržti koją. Mačiau, kaip jis pabalo ir labai nusilpo. Tiesiog nežinojau ką daryti. Tuo tarpu viskas nutilo. Pasirodė lyg kareiviai nuo kalno pasitraukė. Paprašiau, kad man leistų pasižvalgyti, ar nėra galimybių išnešti tėvą ir suteikti jam medicininę pagalbą. Gavęs leidimą, atsargiai nusileidau nuo kalno, kareivių niekur nepastebėjau. Pasidarė kažkaip lengviau, pagalvojau, kad kareiviai taip pat nori gyventi, bijo partizanų ir daugiau kalno nepuls. Jau norėjau grįžti atgal, bet nutariau dar paeiti kokius 200-300 metrų ir įsitikinti, kad arti jų nėra. Taip atsargiai eidamas, priėjau miško aikštelę, kurioje pamačiau daugybę susėdusių rusų kareivių. Nieko nelaukdamas pasileidau atgal į kalną. Man atrodo, kad į kalną grįžau kitoje vietoje, nes nuo kalno pradėjo šaudyti. Supratau, kad į kalną grįžti aš jau nebegalėsiu, nes galiu būti nušautas savųjų. Pradėjau vėl tolti nuo kalno. Staiga pamačiau nuo kalno pusės einantį partizaną Krūmą, ir jis pamatė mane. Trumpai papasakojau apie tėvo sužeidimą ir kaip aš čia atsidūriau. Krūmas man liepė kuo skubiau lipti į medį. Jis pats jau lipo į aukštą šakotą eglę. Susiradau ir aš aukštą tankią eglę ir įlipau į pačią viršūnę. Man atrodė, kad nuo žemės manęs tikrai niekas nepamatys. Kurį laiką buvo tylu. Paskui išgirdau, kad kažkas pamažu ateina ir vis sustoja. Pastebėjau, kad kalno link slenka rusų kareiviai. Netrukus vėl prasidėjo baisus šaudymas. Pamačiau, kaip du kareiviai neštuvais neša sužeistą kareivį. Šaudymui dar nenutilus, pasigirdo stiprūs sprogimai, tai galėjo būti mėtomos granatos arba šaudymas iš minosvaidžių. Dar po kurio laiko išgirdau kareivius šaukiant "urą"... Buvo jau į vakarą. Matyt, tai buvo paskutinė ataka. Po to viskas nutilo. Pradėjo temti. Jau norėjau išlipti iš medžio, tik staiga visai netoli išgirdau šaukiant "Malavko" ir taip keletą kartų. Matyt, jie buvo visai netoli manęs, nes išgirdau, kaip vienas kareivis pasakė "naverno on ubit" (matyt, jis žuvo). Po to dar gerą pusvalandį palaukiau ir, nieko įtartino negirdėdamas, nutariau lipti iš medžio ir bandyti eiti pas ryšininkus apie 5 km kelio. Ėjau labai pamažu, nes miškas buvo sausas ir traškėjo šakos, o be to, labai aiškiai švietė mėnuo. Pagaliau susiradau miško kelelį, galėjau eiti sparčiau. Priėjau miško aikštelę ir sustojau apsidairyti, ar nėra pasalos. Ir tikrai, palaukęs 10-15 minučių, pastebėjau, kad kitu aikštelės pakraščiu lėtai atsargiai artėja du ginkluoti vyrai. Aiškiai mačiau, kad jie eina su paruoštais kovai ginklais. Jiems praėjus, labai sunerimau, nes man reikėjo eiti ta pačia kryptimi. Palaukęs gerą pusvalandį, pajudėjau. Priėjau kelią, kurį gerai žinojau. Tas kelias ėjo nuo Rolių kaimo per visą Kalniškės mišką Atesnykėlių kaimo link. Vėl sustojau apsižvalgyti, ar nėra pasalos. Po kurio laiko išgirdau, kad keliu nuo Atesnykėlių pusės kažkas atjoja. Pasitraukiau nuo kelio ir pasislėpiau už eglaičių. Šuoliavo du arkliai su kareiviais, atkišusiais automatus. Jiems nujojus, apsidairęs perėjau kelią. Iki ryšininko sodybos dar buvo apie du kilometrus. Atėjęs prie jo sodybos, nemačiau mūsų sutarto ženklo - ant tvoros nebuvo baltų paklodžių. Todėl laukiau ir stebėjau sodybą. Buvo labai tylu, bet jaučiau, kad sodyboje kažkas yra. Netrukus atsidarė durys, ir ryšininko duktė Petrutė išpylė vandenį. Supratau, kad sodyboje kažkas yra. Petrutė vėl išpylė vandenį ir pradėjo eiti šulinio link, kur aš buvau pasislėpęs. Ją tyliai pašaukiau vardu. Ji iškart mane pažino ir pasakė, kad yra atėję partizanai Tauras ir Ąžuolinis. Tai buvo du broliai, labai drąsūs vyrai. Atėjus į vidų ir pasikalbėjus, paaiškėjo, kad į pavakarę iš kalno jie pasitraukė, nes daug partizanų buvo žuvę, atsilaikyti nebuvo vilties. Pasiteiravau, ar jie ką nors žino apie mano tėvą. Jie žinojo tik tiek, kad jis buvo sužeistas. Pagalvojau, kad tėvo tikrai jau nėra gyvo, nes jis buvo sakęs, kad gyvas nepasiduosiąs. Dar kiek palaukę išėjome ir paprašėme Petrutės, kad jei kas ateitų, kad pasakytų apie mus.

Išėjome į mums žinomą labai tankų miško jaunuolyną. Nors ir buvome labai išvargę, bet miegas neėmė. Į parytį pradėjo smarkokai lyti. Buvome kiaurai permerkti. Pagaliau prašvito, buvo tylu tylu. Nutarėme eiti į pamiškę ir apsižvalgyti. Jokio judėjimo nepastebėjome. Kiek palaukę nusprendėme užeiti į artimiausią sodybą pasiteirauti, ar nėra rusų kareivių arba stribų. Kieme žmogus kapojo malkas. Tauras nuėjo pasikalbėti. Žmogus papasakojo, kad vakar visą dieną pamiškę buvo apstoję rusų kareiviai, pasitraukė tik vėlai naktį, o šiandien dar niekas nebuvo atėjęs, jis nieko nepastebėjęs. Tada nusprendėme eiti į kitą pamiškę pas mums gerai žinomą ryšininką. Tai buvo nelemtas sprendimas. Ėjome tylėdami. Visi kažko susikrimtę. Tiesiog likimas traukė, gal tykojo mirtis. Dar vis po truputėlį lynojo, todėl šeimininkas mus pakvietė į kambarį. Ir čia buvo mūsų lemtinga klaida, kad suėjome visi trys, nepalikdami nieko sargyboje. Ryšininkas pasakojo, kas buvo vakar, o šiandien nieko nepastebėjęs. Kambaryje buvo šilta, o mes jau trečia para be miego, labai išvargę. Paprašiau šeimininko nusiprausti. Prisipyliau dubenį vandens, nusivilkau iki pusės ir pradėjau praustis. Išsimuilinęs veidą staiga išgirstu šeimininko balsą: "O Jėzau, rusai!" Akys buvo muiluotos, iškart žiūrėti negalėjau, todėl dar kartą persibraukiau šaltu vandeniu ir, pažvelgęs pro langą, pamačiau pilną kiemą rusų. Tauro ir Ąžuolinio kambaryje jau nebuvo. Šeimininkas, susiėmęs rankomis galvą, šaukė: "Kas dabar bus!" Man liepė lipti ant aukšto ir pasislėpti. Išbėgau į priemenę ir pastebėjau prie sienos prisiglaudusius Taurą ir Ąžuolinį. Tauras pasakė, kad šioje namo pusėje kareivių dar nematyti, todėl reikia bandyti bėgti. Jie pasileido bėgti, o aš, taip pusiau apsirengęs, paskui juos. Laimingai perbėgome kiemą, apibėgome kluoną ir pastebėjau, kad Tauras ir Ąžuolinis nebėga į miško pusę, o pasuko į kaimą. Aš dar spėjau paklausti, kodėl bėgame į kaimą, o ne į mišką. Paskutiniai Tauro žodžiai buvo "pamiškėje rusai", bet aš jų nemačiau, todėl pasukau į miško pusę, kuris buvo visai arti. Dar nepribėgus miško, pasigirdo ilga kulkosvaidžio serija. Atsisukęs pamačiau, kad Tauras ir Ąžuolinis jau guli ant žemės. Ir tuo pačiu pajutau smūgį į pečius... Po kurio laiko pajutau, kad kareivis, įsikibęs man į plaukus, nori mane pastatyti ir šaukia: "Svolač, bandit, popalsia". Tuoj priėjo karininkas ir klausia, kas aš toks, kaip čia patekau, kodėl neapsirengęs. Liepė eiti prie nušautų partizanų. Kai privedė mane prie jų, pastebėjau, kad abu nušauti į galvas ir abiem ištiškę smegenys. Abu buvo be gyvybės ženklų. Pradėjo manęs klausinėti, kaip jų pavardės ir ar jie ne vokiečiai. Visa laimė, kad mokėjau rusų kalbą ir galėjau atsakyti ir papasakoti staigiai sugalvotą legendą. Atseit aš, mano motina ir sesuo, kuriai 12 metų, ieškome karo metu dingusio tėvo. Nakčiai buvome apsistoję pas nepažįstamą ūkininką. Naktį buvo atėję šie partizanai ir prašė pavalgyti Pamatę mane, paklausė, kas aš toks. Pasakiau, kad ieškome dingusio tėvo. Bet jie nepatikėjo, sakė, kad mes čia šnipinėjame, ir liepė man eiti su jais. Ir taip aš čia patekau. Tada karininkas liepė pašaukti sodybos šeimininką ir atnešti mano drabužius. Šeimininkas apsimetė nieko nesuprantąs. Tada liepė pasakyti man. Kai šeimininkas atnešė drabužius, pamačiau, kad tai ne mano, o jo drabužiai Man apsivilkus, tas karininkas įtartinai pasižiūrėjo, bet nieko nesakė. Pašaukė kareivius ir liepė mane vesti į štabą. O šeimininkui nušautus partizanus užkasti. Nueinant pastebėjau, kaip vienas stribas nuo Tauro nutraukė aulinius batus ir pats bandė apsiauti.

Ėjome pamiške kokius 4 kilometrus. Prie sodybos pastebėjau dideles kariškas palapines ir iškeltą raudoną vėliavą. Gal čia ir buvo vadinamasis jų štabas. Paskui mane išvežė. Važiavome Lazdijų - Krosnos plento link, paskui pasuko Krosnos link. Pavažiavus kokį kilometrą, o gal du, pamačiau daugybę kareivių ir stribų. Prie kelkraščio sėdėjo karininkas - majoras. Mane nuvedė pas tą majorą. Liepė pasakoti, kas aš toks. Vėl papasakojau savo sukurtą legendą. Paskui paprašiau, kad mane paleistų pas mamą ir seserį. Jis nieko neatsakė, tik paklausė, kiek man metų. Atsakiau, kad šešiolika. Tada jis pratarė: "Sovsem ieščio pacan" (dar visai vaikas), o karininkui pasakė, kad mane reikia vežti į Alytų ir perduoti saugumui. Buvau nuvestas toliau ir pasodintas ant griovio krašto, prie manęs pastatyti du ginkluoti kareiviai. Po kurio laiko pastebėjau, kad iš miško kažką velka - vilko lavonus. Supratau, kad tai vakar žuvę partizanai.

Netrukus privažiavo vežimas, prisėdęs ginkluotų stribų. Mane liepė vežti į Simną, į saugumą. Stribai pradėjo klausinėti, kas aš toks. Vėl jiems papasakojau savo legendą. Vienas stribas pasakė: "Kai tau kaulus palaužys, pasakysi visą teisybę."

Simne buvau nuvestas į rūsį. Jame buvo daug žmonių, tamsu, negalėjau įžiūrėti, kas jie. Tik iš kalbų supratau, kad tai aplinkinių kaimų ūkininkai ir, mano nuomone, niekuo nekalti žmonės. Paskui atėjo vienas stribas su "liktarna" ir pradėjo mus skaičiuoti Nors rūsio patalpa buvo nedidelė, tačiau priskaičiavo apie pusšimtį žmonių. Išeidamas pasakė, kad duobės jau baigiamos kasti ir kad naktį paryčiu visi būsime sušaudyti.

Ir taip, maždaug kas valandą kartojosi visą naktį. Prašvitus pajutome, kad į kiemą įvažiuoja pastotės. Pirmiausia iš rūsio išsivarė mane, įlaipino į vežimą, kuriame jau sėdėjo 4 kareiviai Į kitus vežimus susodino po 2-3 žmones ir po pora kareivių. Suskaičiavau 8 vežimus. Dar keliuose vežimuose sėdėjo tik kareiviai. Be to, gal 10 kareivių jojo ant arklių. Pamažu judėjome Alytaus link.

Alytų pasiekėme jau po pietų. Buvo šilta ir aiškiai švietė saulė. Balkonuose mačiau žaidžiant vaikus, kurie džiaugėsi pavasariu ir jaunyste. Pagalvojau, kodėl vieni džiaugiasi gyvenimu, o kiti vargsta miškuose, kalėjimuose, lageriuose, Sibire. Bet ilgai svarstyti nebuvo kada. Privažiavus dviejų aukštų medinį namą, buvau nuvestas į rūsį, čia jau buvo 5 žmonės. Visi tylėjo. Tylėjau ir aš. Atėjo karininkas ir perskaitė protokolą, kad 1945m. gegužės 17d., darant kratą Kalniškės miške, iš sodybos išbėgo trys banditai, iš kurių - 2 buvo nukauti ir vienas paimtas gyvas. Liepė pasirašyti. Bandžiau aiškintis, bet jis manęs neklausė, tik pasakė "razberiomsia" (išsiaiškinsime) ir nuėjo.

Naktį, jau po vidurnakčio, mane vėl pašaukė tas pats karininkas ir nusivedė į antrą aukštą. Koridoriuje pamačiau surištomis rankomis, kažkokiais diržais pakabintą žmogų, kurio galva jau buvo nusvirusi, man pasirodė, kad jis be sąmonės. Ties juo stabtelėjau, bet gavęs smūgį per galvą, nuėjau kur liepiamas. Kabinete pastatė mane į kampą ir pradėjo tardyti. Vėl papasakojau savo legendą. Tik dabar jau su visomis smulkmenomis, kad tik jis patikėtų. Jo elgsena mano atžvilgiu pasikeitė. Paryčiu vėl buvau grąžintas į rūsį. Žinoma, apie kokį nors maitinimą nebuvo ir kalbos. Ką bendro likimo žmonės duodavo, tuo reikėjo ir pasitenkinti Tame rūsyje išlaikė apie savaitę. Kartą dar buvau nuvestas pas tą karininką ir vėl papasakojau savo legendą. Man atrodė, kad jis manimi patikėjo. Pasakė, kad manęs paleisti negali, bet perduos mane saugumo organams, o tie išsiaiškinsią, kas aš toks. Po kelių dienų su grupe kitų suimtųjų nuvedė mane į kareivinių rajoną ir įgrūdo į kažkokį vieno aukšto pastatą, kuriame jau buvo pilna žmonių, tiesiog nebuvo kur atsistoti. Sargyba elgėsi labai žiauriai, visus vadino fašistais ir banditais. Į tualetą vesdavo pro kareivius, kurie turėjo rankose lazdas ar šampalus ir visus iš eilės mušdavo. Kartą į šią patalpą užėjo kareivis, kuris Kalniškėje norėjo mane nušauti. Pradėjo visus mušti ir spardyti kojomis. Pamatęs mane, matyt, pažino: "Nu čto, bandit, ieščio živoj" (na, bandite, tu dar gyvas), — ir trenkė mane į sieną. Smarkiai skaudėjo galvą. Po kelių dienų gal apie 50-60 vyrų išvedė į vadinamąjį saugumą ir uždarė rūsyje. Alytiškiai pasakojo, kad čia buvusi ledaunė. Rūsys buvo pilnas žmonių. Kiek jų buvo, tiksliai pasakyti negaliu, bet ne mažiau kaip 200. Pirmiausia pradėjau ieškoti pažįstamų. Vieną radau iš Lazdijų, pavarde Januška. Kitas buvo mano pirmojo mokytojo sūnus Muliarskas, gydytojas. Čia sąlygos buvo labai sunkios, žmonių daug, ventiliacijos beveik jokios. Valgyti duodavo tik vandens ir tai labai mažai. Maitindavomės tik tuo, kas ką atnešdavo saviškiams. Į tardymus nieko nekviesdavo. Koks laukia likimas, nežinojome. O gandų gandelių buvo visokių: karas jau baigėsi, ir rusai iš Lietuvos turės pasitraukti ir t.t. Vieną naktį Januška man pasakė, kad šią naktį būčiau pasiruošęs, nes partizanai rengiasi pulti Alytų ir mus išlaisvinti. Bet... deja, taip neįvyko.

Vieną dieną, tai buvo šeštadienio pavakarys, kaip paprastai visi meldėmės ir tyliai giedojome giesmes. Staiga išgirdome triukšmą kieme. Per mažus langelius palubėje pastebėjome į kiemą sueinančius ginkluotus kareivius. Po to įvedė kokį pusšimtį sugaudytų vyrų ir suguldė kieme. Kareiviai suguldytus žmones pradėjo mušti šautuvų buožėmis, šampalais, lazdomis, spardyti kojomis. Pasigirdo žmonių aimanos. Tai truko daugiau kaip pusvalandį. Po to buvo duota komanda eiti į rūsį. Bet ne visi galėjo paeiti. Todėl vienas kitą nešė. -Šalia manęs atsidūrė toks kaip ir aš jaunas berniukas. Ant jo švarko rankovės buvo prisiūtas trikampis iš lietuviškos trispalvės. Jo veide buvo didžiulė skylė, ir iš jos bėgo kraujas. Pasirodo, kad, mušdamas šautuvo vamzdžiu, kareivis pradūrė kiaurai. Atrodo, kad kareiviai, vykdę šią egzekuciją, buvo girti ir praradę bet kokį žmoniškumą. Po kurio laiko tas berniukas gestu parodė, kad nori vandens. Šiaip taip suradau jam vandens, ir kai jis bandė gerti, pro pradurtą veide skylę tekėjo vanduo. Tai buvo košmariška naktis, nemiegojo visas rūsys; visi stengėsi padėti sumuštiems žmonėms.

Naktį, jau po vidurnakčio, į kiemą įvažiavo sunkvežimis. Atvežė ir į patvorį numetė žmogų, kuris be perstojo dejavo. Ryte paaiškėjo, kad atvežtas sužeistas partizanas. Ir taip jis išgulėjo visą dieną ir dar visą naktį. Vieną kartą leido jam paduoti vandens. Ir tik kitą dieną, po pietų, atvažiavo sunkvežimis ir stribai jį įmetė į kėbulą. Vėliau sužinojome, kad jis buvo nuvežtas į ligoninę.

Taip slinko dienos ir naktys. Vieną dieną mums keliems liepė šluoti kiemą. Išgirdau iš už tvoros mane šaukiant. Tai buvo mano motina. Tik spėjau paklausti, ar tėtė gyvas. Pasakė, kad gyvas, bet sužeistas. Pastebėjau, kad mane stebi stribas, todėl daugiau nieko nekalbėjau, tik paprašiau mamos, kad kuo greičiau pasitrauktų. Po kelių dienų pradėjo iš rūsio šaukti žmones su daiktais. Pasklido kalbos, kad veš į Sibirą. Iškvietė ir mane. Buvau nuvestas pas tą patį majorą, kuriam aš pasakojau savo legendą. Papasakojus šią legendą dar kartą, iškvietė kareivį ir liepė išvesti mane į koridorių. Po kokių 15-20 minučių pakvietė atgal ir tas majoras pasakė: "Nutarėm tave paleisti. Eik ir ieškok savo tėvo. Ir kai surasi, abu ateikite pas mus." Dar paklausė, kur aš dabar eisiu. Atsakiau, kad pirmiausia eisiu į Nemuną išsimaudyti, o paskui į Šeštokus pas mamos seserį ir bandysiu susirasti motiną. Po to buvau išvestas į gatvę ir paleistas. Tai buvo tiesiog neįtikėtina.

Išsimaudęs atsigavau. Galvojau, kad pirmiausia turiu susirasti tėvą. Eidamas Alytaus gatvėmis, pajutau, kad esu sekamas. Ėmiau skubėti. Tada pamačiau einant merginą, kuri gyveno prie Kalniškės miško. Ji mane pažino, ir matau, kad nori užkalbinti. Susidarė pavojinga situacija. Tada aš pirmas ją užkalbinau. Sakau, kad esu sekamas, vaizduok, kad manęs nepažįsti, tik parodyk ranka kelią į Simną. Dar pasakiau, kad lauksiu jos už kokių 5 km kelyje Simno link. Ir taip aš nuėjau savo keliu, o ji savo. Išėjęs už miesto, maždaug už 5km, išsukau iš kelio ir pasislėpiau, kad matyčiau visą judėjimą. Pravažiavo motociklas su lopšiu. Jame trys saugumiečiai ir visi ginkluoti Nuvažiavę kelis kilometrus, jie grįžo atgal. Po kokios valandos vėl atvažiavo ir vėl grįžo atgal. Po kokios valandos atėjo mano pažįstama. Pasukome pro vokiečių susprogdintą geležinkelį ir besišnekučiuodami artėjome prie Kalniškės miško. Tada išsiskyrėme. Nuskubėjau pas ryšininką, jis man papasakojo visas naujienas, pasakė, kad tėvas sužeistas ir paslėptas bunkeryje. Nieko nelaukdamas nuskubėjau į tą bunkerį. Pasakęs slaptažodį, pamačiau išlendantį tėvą. Tai buvo ne žmogus, o skeletas, apžėlęs barzda. Jo sužeista koja buvo labai sutinusi vaikščioti jis visai negalėjo. Kalbėjomės apie Kalniškės mūšį. Prisiminėme tą momentą, kai jis buvo sužeistas, o aš išėjau ieškoti, kaip jį išgabenti iš mūšio vietos. Pasirodo, vienas partizanas turėjo tvarsčio, vaistų, kažkokių tablečių. Nuo jų tėvas pasijuto geriau, tačiau judėti negalėjo. Tačiau kad ir gulėdamas galėjo šaudyti. Jie, 12 partizanų, susispietė vienoje vietoje ir visą dieną gynėsi. Jau į dienos pabaigą, kai po paskutinės atakos kareiviai šaukė "ura", iš tų 12 partizanų gyvų buvo 8. Jie šaudė jau tik matydami kareivius. Bet kareiviai taip pat norėjo gyventi ir į ataką nelabai veržėsi Iš tėvo pasakojimo supratau, kad kalnas, kuriame vyko mūšis, galutinai užimtas nebuvo, nes liko gyvų partizanų. Sutemus 4 partizanai tėvą išnešė iš mūšio vietos ir maždaug už 1 kilometro paslėpė šakų krūvoje. Po to užėjo pas vieną ryšininką ir pasakė, kur jis paslėptas. Tą pačią naktį per ryšininkus buvo pranešta motinai, kur paslėptas tėvas. Ji gavo pas žmones šiek tiek vaistų ir, pradėjus švisti jį susiradusi, suteikė šiokią tokią pagalbą. Paslėptas tose šakose jis praleido dar 2 paras. Po to buvo surastas žmogus, partizanų ryšininkas, kuris savo sodyboje įrengė slėptuvę. Čia aš jį ir suradau.

Aš vėl grįžau į partizanų būrį. Nuotaikos būryje buvo jau visai kitos. Dauguma pažįstamų partizanų žuvę. Į būrį susirinkdavome iki 30 žmonių. Kas tuo metu darėsi pasaulyje, patikimos informacijos neturėjome. Gyvenome tik gandais gandeliais. Tai pirmą, tai penkioliktą JAV pareikalaus, kad rusai pasitrauktų iš Lietuvos, ir vėl būsime laisvi, galėsime grįžti į namus.

Bet taip nebuvo. Atėjo spalio mėnuo, dienos pradėjo trumpėti. Tėtės koja negijo. Būti bunkeryje pasidarė pavojinga. Aiškiai matėme, kad tokiomis sąlygomis koja nesugis. Reikėjo ieškoti kitos vietos. Tokia vieta buvo surasta netoli Šeštokų, pas partizanus rėmusį ūkininką. Kadangi aš tuo metu buvau tik 17 metų ir dar neturėjau paso, man buvo pasiūlyta susitvarkyti dokumentus ir pradėti mokytis. Pasikeitus sąlygoms, tėtės koja pradėjo sparčiau gyti, bet vaikščioti jis galėjo tik šlubčiodamas. Todėl ir jam buvo pasiūlyta susitvarkyti dokumentus ir pabandyti kur nors įsidarbinti. Mūsų šeimai prasidėjo sunkus, pilnas nežinios gyvenimas. Kiekvieną dieną laukėme, kad galime būti saugumo organų išaiškinti. Taip ir atsitiko 1949 metais.

Tėtė ir aš buvome suimti ir ypatingo posėdžio Maskvoje, mums nedalyvaujant, nuteisti po 10 metų lagerio.

Jau penkeri metai, kaip atgavome nepriklausomybę. Tačiau ką matome ir išgyvename šiandien! Sužlugdytas žemės ūkis, žlugdoma pramonė, žmonės netenka darbo. Tokios nepriklausomos Lietuvos tikrai nesitikėjo tie, kurie atidavė savo brangiausią turtą - gyvybe, kovodami už Lietuvos laisvę. Laikraščiai, radijas, televizija pilni žmonių pagalbos šauksmo. Nepasitenkinimus bandoma išreikšti streikais, bet, atrodo, kad mūsų vyriausybė viso to negirdi ir nemato. Kažkas tvirtina, kad tai pereinamasis laikotarpis. Bet kiek jis tęsis! Kol daugelis, pakirsti ligų ir vargo, atsidurs kitame pasaulyje?..